Paieškos rezultatai

849738 Todėl Bažnyčios misija ne prisideda prie Kristaus ir Šventosios Dvasios misijos, bet yra jos sakramentas: visu savo buvimu ir su visais nariais ji yra siunčiama skelbti ir liudyti, sudabartinti ir skleisti Švenčiausiosios Trejybės bendrystės slėpinį (tai bus kito skirsnio tema): Mes visi, kurie esame gavę vieną ir tą pačią dvasią, būtent Šventąją Dvasią, esame sujungti tarpusavyje ir su Dievu. Nors mūsų daug ir paskirų, ir Kristaus dėka Tėvo ir Jo Dvasia gyvena kiekviename iš mūsų, viena ir nedaloma yra Dvasia, pati suvienijanti skirtingus [...] ir padaranti, kad visi būtų tarsi vienas Joje. Aš manau, kad kaip šventosios Kristaus žmogystės galia visus, kuriuose ji yra, padaro vienu kūnu, lygiai taip ir Dievo Dvasia, kuri – viena ir nedaloma – visuose gyvena, visus ir surenka dvasinėn vienybėn.

KBK 738 kontekstas

849767 „Atlikus darbą, kurį Tėvas pavedė Sūnui žemėje atlikti, Sekminių dieną buvo atsiųsta Šventoji Dvasia, idant Bažnyčia būtų nuolatos šventinama.“ Tą dieną „buvo viešai apreikšta žmonėms ir Evangelija, pradėta skleisti įvairioms tautoms.“ Kadangi Bažnyčia yra visų žmonių „sušaukimas“ į išganymą, ji savo prigimtimi yra misijinė ir Kristaus siunčiama į visas tautas, kad jų žmones padarytų Kristaus mokiniais.

KBK 767 kontekstas

850257 „O šviesos šaltini, palaimingoji Trejybe! O pirmaprade Vienybe!“ Dievas yra amžinoji palaima, nemirtingas gyvenimas, negęstanti šviesa. Dievas yra meilė: Tėvas, Sūnus ir Šventoji Dvasia. Dievas laisvai nori perduoti savo palaimingojo gyvenimo garbę. Taip Jis „panorėjo [...] nutarti“ (Ef 1, 9) dar prieš pasaulio sukūrimą, mus išsirinkdamas savo mylimajame Sūnuje, ir net „iš anksto paskyrė mus per Jėzų Kristų tapti jam įsūniais“ (Ef 1, 5), tai yra „paskyrė tapti panašius į jo Sūnaus pavidalą“ (Rom 8, 29), nes gavusius „įvaikystės Dvasią“ (Rom 8, 15). Šis nutarimas yra malonė, „dovanota [...] prieš amžinuosius laikus“ (2 Tim 1, 9), kilusi tiesiogiai iš trejybinės meilės. Ji išsiskleidžia pasaulio sukūrime, visoje išganymo istorijoje po nuopuolio, Sūnaus ir Dvasios misijose, kurias pratęsia Bažnyčios misija.

KBK 257 kontekstas

850730 Pagaliau atėjo Jėzaus valanda: Jėzus atiduoda savo dvasią į Tėvo rankas, nugalėdamas mirtį savo mirtimi, o „prikeltas iš numirusių Tėvo šlovinga galia“ (Rom 6, 4), tuoj pat dovanoja mokiniams Šventąją Dvasią, „kvėpdamas“ Ją į juos. Nuo tos valandos Kristaus ir Dvasios misija tampa Bažnyčios misija: „Kaip mane siuntė Tėvas, taip ir aš jus siunčiu“ (Jn 20, 21).

KBK 730 kontekstas

851221 Šventasis Jonas eina dar toliau tvirtindamas: „Dievas yra meilė“ (1 Jn 4, 8. 16): pati Dievo Būtis yra meilė. Atėjus laiko pilnatvei, Dievas, atsiuntęs savo viengimį Sūnų ir meilės Dvasią, apreiškė savo giliausią paslaptį: Jis – Tėvas, Sūnus ir Šventoji Dvasia – yra amžinieji meilės mainai, ir Jis paskyrė mus juose dalyvauti.

KBK 221 kontekstas

851429 Iš to meilės kupino Kristaus pažinimo kyla troškimas Jį skelbti, „evangelizuoti“ ir raginti kitus tarti „taip“ tikėjimui į Jėzų Kristų. Tačiau tuo pat metu reikia jausti, jog būtina pačiam vis geriau pažinti tą tikėjimą. To siekdami ir vadovaudamiesi Tikėjimo simboliu, mes pirmiausia pateiksime pagrindinius Jėzaus titulus: Kristus, Dievo Sūnus, Viešpats ( 2 skirsnis ). Po to Tikėjimo simbolyje išpažįstami svarbiausi Kristaus gyvenimo slėpiniai: Jo Įsikūnijimas ( 3 skirsnis ), Jo Velykos ( 4 ir 5 skirsniai ) ir pagaliau Jo pašlovinimas ( 6 ir 7 skirsniai ).

KBK 429 kontekstas

85174 Dievas „trokšta, kad visi žmonės būtų išganyti ir pasiektų tiesos pažinimą“ (1 Tim 2, 4), tai yra pažintų Jėzų Kristų. Tad reikia Kristų skelbti visoms tautoms ir visiems žmonėms, kad Apreiškimas pasiektų visus žemės pakraščius: Dievas maloningai pasirūpino, kad tai, ką apreiškė visų tautų išganymui, būtų nepaliestai išsaugota amžiams ir perduota visoms kartoms.

KBK 74 kontekstas

851217 Dievas sako tiesą ir apreikšdamas save: Dievo pamokymai yra „tikras mokymas“ (Mal 2, 6). Ir savo Sūnų Jis siųs į pasaulį, kad liudytų „tiesą“ (Jn 18, 37): „Mes žinome, kad Dievo Sūnus yra atėjęs ir suteikęs mums nuovokos, kad pažintume Tikrąjį [Dievą]“ (1 Jn 5, 20).

KBK 217 kontekstas

8512104 „Visi žmonės privalo ieškoti tiesos, ypač tiesos apie Dievą ir jo Bažnyčią, ir pažinę priimti ją ir jos laikytis.“ Ta pareiga grindžiama pačia žmogaus prigimtimi; ji suderinama ir su tikra pagarba įvairioms religijoms, kurios „neretai perteikia visus žmones apšviečiančios Tiesos spindesį“, ir su meilės įsakymu, raginančiu krikščionis „meiliai, išmintingai ir kantriai elgtis su tais žmonėmis, kurie klaidingai tiki arba nepažįsta tikėjimo“.

KBK 2104 kontekstas

851890 To Magisteriumo misija yra susijusi su galutine Dievo ir Jo tautos Sandora, Dievo atnaujinta Kristuje; Magisteriumas turi saugoti tautą nuo paklydimų ir svyravimų ir laiduoti objektyvią galimybę neklaidingai išpažinti tikrąjį tikėjimą. Pastoracinė Bažnyčios Magisteriumo pareiga yra budėti, kad Dievo tauta gyventų tiesoje, kuri išlaisvina. Idant ganytojai galėtų tokią tarnystę atlikti, Kristus juos apdovanojo neklaidingumo charizma tikėjimo ir doros dalykuose. Ta charizma gali pasireikšti įvairiai.

KBK 890 kontekstas

8522044 Pakrikštytųjų ištikimybė yra pirmutinė sąlyga Evangelijai skelbti ir Bažnyčios misijai pasaulyje vykdyti. Išganymo naujieną turi patvirtinti krikščionių gyvenimo liudijimas, kad žmonės matytų spinduliuojančią jos tiesos jėgą. „Jau pats krikščioniško gyvenimo liudijimas ir geri darbai, atlikti antgamtine dvasia, turi galios patraukti žmones į tikėjimą ir Dievą.“

KBK 2044 kontekstas

8522473 Kankinystė yra iškiliausias tikėjimo tiesos liudijimas, liudijimas pačia mirtimi. Kankinys liudija mirusį ir prisikėlusį Kristų, su kuriuo jį vienija meilė, liudija tikėjimo ir krikščioniškojo mokymo tiesą. Tvirtumu jis pakelia prievartinę mirtį. „Leiskite man tapti laukinių žvėrių maistu, kad jų dėka galėčiau Dievą pasiekti.“

KBK 2473 kontekstas

8531428 Bet Kristaus raginimas atsiversti girdimas ir tolesniame krikščionių gyvenime. Tas antrasis atsivertimas yra nesibaigiantis visos Bažnyčios uždavinys: „priimdama savo glėbin nusidėjėlius“, ji yra „šventa ir drauge nuolat apvalytina, todėl nuolat žengia atgailos ir atsinaujinimo keliu“. Šios pastangos atsiversti yra ne vien žmogaus darbas. Tai malone patrauktos ir palytėtos „sugrudusios dvasios“ atsakas į Dievo, kuris mus pirmasis pamilo, gailestingąją meilę.

KBK 1428 kontekstas

8532443 Dievas laimina tuos, kurie padeda vargšams, ir smerkia tuos, kurie nuo jų nusigręžia: „Prašančiam duok ir nuo norinčio iš tavęs pasiskolinti nenusigręžk“ (Mt 5, 42). „Dovanai gavote, dovanai ir duokite!“ (Mt 10, 8). Savo išrinktuosius Jėzus Kristus pažins iš to, ką jie padarė vargšams. Kai „vargdieniams skelbiama Geroji Naujiena“ (Mt 11, 5), tai yra ženklas, kad su jais yra Kristus.

KBK 2443 kontekstas

8542105 Tinkamai garbinti Dievą yra tiek atskiro žmogaus, tiek visuomenės pareiga. Toks yra tradicinis katalikų mokymas „apie žmonių ir visuomenės moralinę pareigą tikrajam tikėjimui ir vienintelei Kristaus Bažnyčiai“. Nuolat skelbianti žmonėms Evangeliją Bažnyčia taip darbuojasi, kad jie galėtų „krikščioniška dvasia paveikti bendruomenės, kurioje gyvena, mąstymą ir papročius, įstatymus ir santvarką“. Socialinė krikščionių pareiga yra gerbti ir žadinti kiekvieno žmogaus tiesos ir gėrio meilę. Jie akinami skleisti vienintelę tikrą religiją, kuri gyvuoja apaštališkojoje Katalikų Bažnyčioje. Krikščionys yra pašaukti būti pasaulio šviesa. Taip Bažnyčia parodo, kad Kristus viešpatauja visai kūrinijai ir ypač žmonių visuomenei.

KBK 2105 kontekstas

8541204 Švenčiama liturgija turi atitikti įvairių tautų dvasią ir kultūrą. Idant Kristaus slėpinys būtų paskelbtas „visoms tautoms, kad jos paklustų tikėjimui“ (Rom 16, 26), jis turi būti apreikštas visoms kultūroms, jose švenčiamas ir įgyvendinamas taip, kad jų nenaikintų, bet jas atpirktų ir ištobulintų. Savita, Kristaus priimta ir sutaurinta žmogiškoji Dievo vaikų kultūra padeda daugeliui jų prieiti prie Tėvo ir šlovinti Jį vienoje Dvasioje.

KBK 1204 kontekstas

855821 Norint deramai atsiliepti į tą raginimą, reikia: — nuolatinio Bažnyčios atsinaujinimo vis didesne ištikimybe savo pašaukimui. Tas atsinaujinimas teikia jėgų siekti vienybės; — širdies atsivertimo, „stengiantis kuo tyriau gyventi Evangelija“, nes narių neištikimybė Kristaus dovanai yra jų susiskaldymo priežastis; — bendros maldos, nes „širdies atsivertimą ir gyvenimo šventumą, lydimą privačių ir viešų maldų už krikščionių vienybę, reikia laikyti tarsi viso ekumeninio sąjūdžio siela ir pagrįstai galima vadinti dvasiniu ekumenizmu“; — broliško abipusio pažinimo; — tikinčiųjų ir ypač kunigų ekumeninio parengimo; — dialogo tarp teologų ir įvairioms Bažnyčioms bei bendruomenėms priklausančių krikščionių susitikimų; — visų krikščionių bendradarbiavimo įvairiose tarnavimo žmonėms srityse.

KBK 821 kontekstas

856839 „Galiausiai įvairiais būdais Dievo tauton įsirikiuoja dar nepriėmusieji Evangelijos“: Bažnyčios santykis su žydų tauta. Bažnyčia, Naujosios Sandoros Dievo tauta, tirdama savo pačios slėpinį, atranda ryšį su žydų tauta, „kuriai Viešpats Dievas yra pirmiausia kalbėjęs“. Skirtingai nuo kitų nekrikščionių religijų, žydų tikėjimas jau yra atsakas į Dievo apreiškimą Senojoje Sandoroje. Žydų tautos žmonės turi „įvaikystę, garbę, sandoras, įstatymų leidybą, Dievo garbinimą ir pažadus; jiems priklauso protėviai, ir iš jų kūno atžvilgiu yra kilęs Kristus“ (Rom 9, 4–5), nes „Dievo malonės dovanos ir pašaukimas – neatšaukiami“ (Rom 11, 29).

KBK 839 kontekstas

856843 Bažnyčia pripažįsta, kad kitos religijos dar „šešėliuose ir atvaizduose“ tebeieško nežinomo, bet artimo Dievo, kuris duoda visiems gyvybę, dvasią ir visa kita ir nori, kad visi žmonės būtų išgelbėti. Tad visa tai, kas kitose religijose yra gera ir tikra, Bažnyčia laiko parengimu Evangelijai ir „dovana to, kuris apšviečia kiekvieną žmogų, kad pagaliau pasiektų gyvenimą“.

KBK 843 kontekstas

85775 „Viešpats Kristus, kuriame išsipildo visas aukščiausiojo Dievo Apreiškimas, apaštalams įsakė visiems skelbti pranašų pažadėtąją Evangeliją, kurią jis pats įvykdė ir savo lūpomis skelbė kaip kiekvienos išganingos tiesos ir dorovės šaltinį, kad perteiktų dieviškąsias dovanas.“

KBK 75 kontekstas

857171 Bažnyčia, būdama „tiesos šulas ir atrama“ (1 Tim 3, 15), ištikimai saugo tikėjimą, vieną kartą duotą šventiesiems. Ji saugo Kristaus žodžių atminimą, iš kartos į kartą perduoda Apaštalų tikėjimo išpažinimą. Kaip motina moko vaikus kalbėti, o drauge ir suprasti bei bendrauti, taip ir mūsų Motina Bažnyčia moko mus tikėjimo kalbos, kad mes išmoktume tikėjimą suprasti ir juo gyventi.

KBK 171 kontekstas

857880 Kristus, paskirdamas Dvylika, „padarė [juos] tam tikra kolegija, tai yra nuolatiniu sambūriu, kuriam vadovauti paskyrė iš jų pačių išrinktą Petrą“. „Kaip Viešpaties paliepimu šventasis Petras ir kiti apaštalai sudaro vieną apaštalų kolegiją, taip tarpusavyje sujungti ir Petro įpėdinis Romos popiežius bei apaštalų įpėdiniai vyskupai.“

KBK 880 kontekstas

8571575 Kristus išsirinko apaštalus, leido jiems dalyvauti savo misijoje ir valdžioje. Iškeltas Tėvo dešinėn, Jis nepalieka savo kaimenės, bet ją saugo per apaštalus, apgaubdamas savo nuolatine globa, ir tvarko per ganytojus, kurie šiandien yra Jo darbo tęsėjai. Pats Kristus „paskyrė“ vienus būti apaštalais, kitus – ganytojais. Jis ir toliau veikia per vyskupus.

KBK 1575 kontekstas

858551 Savo viešojo gyvenimo pradžioje Jėzus pasirinko dvylika vyrų, kad būtų su Juo ir dalyvautų Jo misijoje. Jis pasidalijo su jais savo galia ir „išsiuntė Dievo Karalystės skelbti, sveikatos ligoniams teikti“ (Lk 9, 2). Jie visam laikui liko sujungti su Kristaus karalyste, nes per juos Kristus vadovauja Bažnyčiai: Aš jums skiriu valdyti Karalystę, kaip ir man yra ją skyręs Tėvas. Mano karalystėje jūs valgysite ir gersite už mano stalo ir sėdėsite sostuose, teisdami dvylika Izraelio giminių (Lk 22, 29–30).

KBK 551 kontekstas

858425 Perduoti krikščionių tikėjimą – tai pirmiausia skelbti Jėzų Kristų ir žadinti tikėjimą į Jį. Nuo pat pradžių pirmieji krikščionys degte degė troškimu skelbti Kristų: „Juk mes negalime tylėti apie tai, ką esame matę ir girdėję“ (Apd 4, 20). Ir visų laikų žmones jie kviečia džiaugtis bendryste su Kristumi: Ką girdėjome ir savo akimis regėjome, ką patyrėme ir mūsų rankos lietė, – tai skelbiame apie Gyvenimo Žodį. Gyvenimas pasirodė, ir mes regėjome ir liudijame, ir skelbiame jums amžinąjį gyvenimą, kuris buvo pas Tėvą ir pasirodė mums. Ką matėme ir girdėjome, skelbiame ir jums, kad ir jūs turėtumėte bendravimą su mumis. O mūsų bendravimas yra su Tėvu ir su jo Sūnumi Jėzumi Kristumi. Ir tai mes rašome, kad mūsų džiaugsmas būtų tobulas (1 Jn 1, 1–4).

KBK 425 kontekstas

8581086 „Kaip Kristus buvo Tėvo siųstas, taip ir jis pats pasiuntė apaštalus, kupinus Šventosios Dvasios, ne tik tam, kad, skelbdami Evangeliją visai kūrinijai, jie praneštų, jog Dievo Sūnus savo mirtimi ir prisikėlimu išvadavo mus iš šėtono valdžios bei mirties ir perkėlė į savo Tėvo karalystę, bet ir tam, kad skelbiamo išganymo darbą vykdytų auka ir sakramentais, apie kuriuos sukasi visas liturginis gyvenimas.“

KBK 1086 kontekstas