Socialinis teisingumas. KBK

3 skirsnis. Socialinis teisingumas

1928^S-411^Y-329Visuomenė laiduoja socialinį teisingumą sudarydama sąlygas ir sąjungoms, ir atskiriems individams siekti to,2832 kas jiems priklauso pagal jų prigimtį ir pašaukimą. Socialinis teisingumas susijęs su bendruoju gėriu ir valdžia.

I. Pagarba žmogaus asmeniui

1929^S-411^Y-329Socialinį teisingumą galima pasiekti tik gerbiant transcendentinį žmogaus kilnumą. Asmuo yra galutinis visuomenės tikslas. Visuomenė yra nukreipta į asmens gėrį:1881

Būtina turėti galvoje žmogaus asmens kilnumą, kurį „saugoti ir kelti mums patikėjo Kūrėjas ir kuriam griežtai įpareigoti bei atsakingi už jį visi žmonės, nepaisant istorinių sąlygų“.³⁸

1930^S-411^Y-329Pagarba žmogaus asmeniui apima ir pagarbą iš jo, kaip kūrinio, kilnumo išplaukiančioms teisėms.1700 Tos teisės yra atsiradusios anksčiau už visuomenę ir už ją aukštesnės.1902 Jos yra kiekvienos valdžios moralinio teisėtumo pagrindas: jas savo įstatymais paminanti arba atsisakanti pripažinti visuomenė griauna savo pačios moralinį teisėtumą.³⁹ Negerbianti asmens valdžia, norėdama laimėti valdinių klusnumą, gali remtis tik jėga arba prievarta. Bažnyčia turi priminti geros valios žmonėms tas teises ir skirti jas nuo neteisėtų ir klaidingų reikalavimų.

1931^S-411^Y-329Žmogaus asmuo gerbiamas, kai gerbiamas principas, jog 2212„artimą, niekuo neišskirdami, visi privalo laikyti 'kitu savimi', pirmiausia rūpindamiesi jo gyvenimu ir priemonėmis, būtinomis jo gyvenimo orumui“⁴⁰. Jokie įstatymai nepajėgs patys savaime pašalinti baimės, išankstinio nepalankumo, išpuikimo ir egoizmo, kliudančių kurti tikrai brolišką visuomenę. 1825Tokią laikyseną įveikia tik meilė, kuri kiekviename žmoguje įžvelgia „artimą“, savo brolį ar seserį.

1932^S-411^Y-329Kuo žmogus kurioje nors gyvenimo srityje bejėgiškesnis, tuo svarbesnė tampa pareiga veikliai padėti jam kaip artimui. 2449„Kiek kartų tai padarėte vienam iš šitų mažiausiųjų mano brolių, man padarėte“ (Mt 25, 40).

1933^S-411^Y-329Ta pati pareiga galioja ir kitaip nei mes mąstančių ar besielgiančių žmonių atžvilgiu. Pagal Kristaus mokymą atleisti reikia net nuoskaudas. Meilės įsakymą – Naujojo Įstatymo įsakymą – jis išplečia įskirdamas ir visus priešus.⁴¹ Išlaisvinimas Evangelijos dvasia nesuderinamas su neapykanta priešui,2303 kaip asmeniui, bet ne su neapykanta priešo daromam blogiui.

II. Žmonių lygybė ir skirtumai tarp jų

1934^S-412^Y-330Visi žmonės, sukurti pagal vienatinio Dievo paveikslą, apdovanoti tokia pat protinga siela, yra vienodos prigimties ir kilmės. Atpirkti Kristaus auka, visi jie pašaukti dalyvauti toje pačioje dieviškojoje palaimoje:225 tad jie visi vienodai kilnūs.

1935^S-412^Y-330357Iš esmės žmonės yra lygūs savo, kaip asmenų, kilnumu ir iš jo išplaukiančiomis teisėmis:

Bet kokia esminė asmens teisių nelygybė, [...] grindžiama lytimi, rase, spalva, visuomenine padėtimi, kalba arba religija, turi būti įveikta ir atmesta kaip prieštaraujanti Dievo planui.⁴²

1936^S-413^Y-3311879Ateidamas į pasaulį, žmogus neturi viso to, kas yra būtina jo fiziniam ir dvasiniam gyvenimui plėtoti. Jam reikia kitų žmonių. Atsiranda skirtumų, susijusių su amžiumi, fizinėmis galimybėmis, intelektualiniu ar moraliniu pajėgumu, bendraujant su kitais įgytu pranašumu, turto pasiskirstymu.⁴³ „Talentai“ nėra išdalyti vienodai.⁴⁴

1937^S-413^Y-331340Tie skirtumai atitinka Dievo planą. Dievas nori, kad kiekvienas gautų iš kito, ko jam reikia, ir kad ypatingų „talentų“ turintieji panaudotų juos stokojančiųjų labui.791 Skirtumai paskatina ir dažnai įpareigoja žmones būti didžiadvasius, geranoriškus ir linkusius dalytis su kitais; jie prisideda ir prie kultūrų tarpusavio praturtinimo:1202

Aš nedaliju visų dorybių vienodai kiekvienam. [...] Jų yra daug, ir aš vienas teikiu vienam, kitas kitam. [...] Vienam duodu meilę, kitam teisingumą; šitam nusižeminimą, anam gyvą tikėjimą. [...] Žmogaus gyvenimui reikalingas laikinąsias gėrybes aš paskirsčiau labai nevienodai nenorėdamas, kad kiekvienas turėtų visa, ko jam reikia, idant žmonėms neišvengiamai atsirastų progų vieni kitiems parodyti meilę. [...] Aš norėjau, kad jie būtų vieni kitiems reikalingi ir, kaip mano tarnai, dalytų iš manęs gautas malones ir dosnias dovanas.⁴⁵

1938^S-413^Y-331Yra ir neteisingų nelygybių, kurios skaudina milijonus vyrų ir moterų. Jos atvirai prieštarauja Evangelijai:2437

Lygus asmenų orumas reikalauja siekti žmoniškesnių ir tinkamesnių gyvenimo sąlygų. Juk pernelyg dideli ekonominiai ir visuomeniniai skirtumai2317 tarp vienos žmonių šeimos narių arba tautų kelia pasipiktinimą ir prieštarauja socialiniam teisingumui, lygybei, asmens orumui, taip pat visuomeninei ir tarptautinei taikai.⁴⁶

III. Žmonių solidarumas

1939^S-414^Y-3322213Solidarumo principas, dar vadinamas „draugyste“ arba „socialine meile“, yra reikalavimas, tiesiogiai kylantis iš žmogiškos ir krikščioniškos brolybės:⁴⁷

Šiandien plačiai paplitusi klaida yra šio žmogiškojo solidarumo ir meilės įstatymo užmarštis. Jį nurodo ir įpareigoja jo laikytis tiek visų bet kurios tautos žmonių bendra kilmė bei protingos prigimties lygybė,360 tiek ir ant kryžiaus altoriaus dangiškajam Tėvui Jėzaus Kristaus atnašauta Atpirkimo auka už nusidėjusią žmoniją.⁴⁸

1940^S-414^Y-3322402Solidarumas pirmiausia pasireiškia gėrybių paskirstymu ir atlyginimu už darbą. Jis reikalauja stengtis kurti teisingesnę visuomenės tvarką, kur būtų lengviau mažinti įtampą, o konfliktai būtų sprendžiami derybomis.

1941^S-414^Y-3322317Socialines ir ekonomines problemas galima išspręsti tik padedant įvairioms solidarumo formoms: vargšų tarpusavio solidarumu, turtingųjų ir beturčių, darbininkų tarpusavio, darbdavių ir samdomų darbuotojų solidarumu, nacijų ir tautų solidarumu. Tarptautinis solidarumas yra moralinės tvarkos reikalavimas. Nuo jo iš dalies priklauso ir pasaulio taika.

1942^S-414^Y-332Solidarumo dorybė neapsiriboja vien materialinėmis gėrybėmis. 1887Bažnyčia, skleisdama dvasines tikėjimo vertybes, per tai prisidėjo ir prie laikinųjų gėrybių plėtojimo, dažnai tam atverdama naujus kelius. Taip, amžiams bėgant, pasitvirtino Viešpaties žodžiai: „Jūs pirmiausia ieškokite Dievo Karalystės ir jo teisumo, o visa tai bus jums pridėta“ (Mt 6, 33):2632

Du tūkstančius metų Bažnyčios sieloje tebėra gyvas jausmas, kuris skatino ir tebeskatina visų kartų ir visų tautų kitas sielas – iki pat vienuolių žemdirbių, vergų išlaisvintojų, ligonių gydytojų, tikėjimo, civilizacijos, mokslo skelbėjų didvyriškos meilės – kurti tokias socialines sąlygas, kurios galėtų visiems laiduoti žmogaus ir krikščionio vertą gyvenimą.⁴⁹

Santrauka

1943^S-411^Y-329Visuomenė laiduoja socialinį teisingumą sudarydama sąlygas ir sąjungoms, ir paskiriems individams siekti to, kas jiems priklauso.

1944^S-411^Y-329Pagarba asmeniui rodoma tada, kai kitas žmogus laikomas „antruoju Aš“. Tos pagarbos prielaida yra iš vidinio asmens kilnumo išplaukiančios jo pagrindinės teisės.

1945^S-412^Y-330Žmonės yra lygūs dėl savo, kaip asmenų, kilnumo ir iš jo išplaukiančių teisių.

1946^S-413^Y-331Skirtumai tarp žmonių atitinka Dievo planą; Dievas nori, kad mes būtume reikalingi vieni kitiems. Skirtumai turi skatinti krikščionišką meilę.

1947^S-413^Y-331Vienodas visų žmonių kilnumas verčia stengtis mažinti per daug ryškią socialinę ir ekonominę nelygybę ir naikinti neteisingas nelygybes.

1948^S-414^Y-332Solidarumas yra itin krikščioniška dorybė. Su dvasinėmis gėrybėmis jis susijęs dar labiau negu su materialinėmis.

KBK nuorodos

19301700 Žmogaus asmens kilnumo pagrindas – jo sukūrimas pagal Dievo paveikslą ir panašumą ( 1 skirsnis ); tą kilnumą vainikuoja žmogaus pašaukimas į dieviškąją palaimą ( 2 skirsnis ); jos siekti žmogus privalo laisvai ( 3 skirsnis ). Sąmoningai veikdamas ( 4 skirsnis ), žmogus arba laikosi Dievo pažadėto ir sąžinės patvirtinto gėrio, arba elgiasi priešingai ( 5 skirsnis ). Save ugdydami, žmonės auga iš vidaus; tai daryti padeda visas jų juslinis ir dvasinis gyvenimas ( 6 skirsnis ). Malonės padedami, jie ugdo dorybes ( 7 skirsnis ), vengia nuodėmės, o nusidėję patiki save kaip sūnus palaidūnas dangiškojo Tėvo gailestingumui ( 8 skirsnis ). Taip jie pasiekia tobulą gailestingąją meilę.

KBK 1700 kontekstas

19301902 Valdžia netampa morališkai teisėta pati iš savęs. Ji neturi elgtis despotiškai, bet privalo rūpintis bendruoju gėriu kaip „moralinė jėga, pagrįsta laisve ir pareigos bei atsakomybės įsisąmoninimu“: Žmonių leidžiamas įstatymas yra tikras įstatymas tik tada, kai jis neprieštarauja sveikam protui; iš to matyti, kad savo galią jis gauna iš amžinojo Įstatymo. Kai tik jis su protu nesuderinamas, jį reikia laikyti neteisingu įstatymu; tada jis neatitinka įstatymo sampratos, o veikiau yra tam tikra prievartos forma.

KBK 1902 kontekstas

19312212 Ketvirtu įsakymu paaiškinami ir kiti santykiai visuomenėje. Savo brolius ir seseris regime kaip savo tėvų vaikus; savo giminaičius – kaip protėvių palikuonis; savo šalies piliečius – kaip tėvynės sūnus ir dukteris; pakrikštytuosius – kaip savo Motinos Bažnyčios vaikus; kiekvieną žmogų – kaip sūnų ar dukterį To, kuris nori būti vadinamas „mūsų Tėvu“. Todėl mūsų santykiai su artimu pripažįstami kaip tarpasmeniniai. Artimas nėra tik „individas“ žmonių kolektyve, bet būtent „tas“ asmuo, kuris dėl savo žinomos kilmės yra vertas ypatingo dėmesio ir pagarbos.

KBK 2212 kontekstas

19311825 Kristus mirė už mus iš meilės, „kai dar buvome priešai“ (Rom 5, 10). Viešpats iš mūsų reikalauja mylėti taip, kaip mylėjo Jis, net savo priešus, tapti artimu pačiam tolimiausiam, mylėti vaikus ir vargšus kaip Jį patį. Šv. apaštalas Paulius neprilygstamai pavaizdavo meilę: „Meilė kantri, meilė maloninga, ji nepavydi; meilė nesididžiuoja ir neišpuiksta. Ji nesielgia netinkamai, neieško savo naudos, nepasiduoda piktumui, pamiršta, kas buvo bloga, nesidžiaugia neteisybe, su džiaugsmu pritaria tiesai. Ji visa pakelia, visa tiki, viskuo viliasi ir visa ištveria“ (1 Kor 13, 4–7).

KBK 1825 kontekstas

19322449 Jau Senajame Testamente įvairūs teisiniai nuostatai (skolų dovanojimo metai, draudimas skolinti už palūkanas ir pasilaikyti užstatą, dešimtinės mokestis, kasdienis užmokestis padieniams darbininkams, vynuogių ir varpų rinkimo teisė nuėmus derlių) atitiko Pakartoto Įstatymo raginimą: „Kadangi krašte beturčių niekad netrūks, todėl įsakau tau: 'Ištiesk ranką vargšui ir beturčiui artimui savo krašte'“ (Įst 15, 11). Tuos žodžius Jėzus pakartojo kaip savus: „Vargšų jūs visada turite su savimi, o mane ne visuomet turėsite“ (Jn 12, 8). Tuo Jis neatmeta senųjų pranašų griežto pasmerkimo žmonėms, perkantiems „vargšus už sidabrą, beturtį už sandalų porą...“ (Am 8, 6), bet ragina mus vargšuose – Jo broliuose – įžvelgti Jį patį: Kai motina priekaištavo šv. Rožei Limietei, kam ji priglaudžia namuose vargšus ir ligonius, pastaroji atsakė: „Tarnaudami vargšams ir ligoniams, tarnaujame Jėzui. Negalime nepadėti savo artimui, nes jame regime Jėzų, kuriam tarnaujame.“

KBK 2449 kontekstas

1937340 Dievas panorėjo, kad kūriniai būtų vieni nuo kitų priklausomi. Saulė ir mėnulis, kedras ir lauko gėlė, erelis ir žvirblelis – jų nesuskaitomi skirtumai ir nevienodumas reiškia, kad jokiam kūriniui neužtenka vien jo paties. Jie egzistuoja tik priklausydami vienas nuo kito, kad papildytų vienas kitą tarnaudami vienas kitam.

KBK 340 kontekstas

1937791 Kūno vienybė nenaikina narių skirtingumo: „Kristaus kūno sąrangoje gyvuoja daug įvairių narių bei uždavinių, bet yra viena Dvasia, kuri Bažnyčios naudai paskirsto įvairiopas dovanas pagal savo gausą ir tarnybos reikmes.“ Mistinio Kūno vienybė kuria ir žadina tikinčiųjų meilę: „Todėl jei vienas narys ką nors kenčia, kenčia drauge ir visi kiti; jei vienas narys pagerbiamas, drauge džiaugiasi ir visi.“ Pagaliau mistinio Kūno vienybė įveikia bet kokį žmonių pasidalijimą: „Ir visi, kurie esate pakrikštyti Kristuje, apsivilkote Kristumi. Nebėra nei žydo, nei graiko; nebėra nei vergo, nei laisvojo; nebėra nei vyro, nei moters: visi jūs esate viena Kristuje Jėzuje!“ (Gal 3, 27–28).

KBK 791 kontekstas

19371202 Iš pačios misijos radosi įvairių liturginių tradicijų. To paties geografinio ir kultūrinio arealo Bažnyčios ėmė švęsti Kristaus slėpinį suteikdamos apeigoms savitų, tai kultūrai būdingų išraiškos bruožų; atsirado skirtumų „tikėjimo paveldo“, tradicijos, liturginės simbolikos, broliškos bendrystės organizavimo, tikėjimo slėpinių teologinio supratimo ir šventumo formų lygmeniu. Taip Kristus, visų tautų Šviesa ir Išganymas, per liturginį atitinkamos Bažnyčios gyvenimą yra apreiškiamas tai tautai ir kultūrai, kurioms ta Bažnyčia buvo siųsta ir kuriose ji įleido šaknis. Bažnyčia yra visuotinė: į savo vienybę ji gali įimti visus tikrus kultūros turtus juos išgrynindama.

KBK 1202 kontekstas

19382437 Ištekliai ir gamybos priemonės tarptautinėje plotmėje pasiskirstę taip nevienodai, kad tarp tautų atsiranda tikra „praraja“. Vienoje jos pusėje – turintys priemonių gamybai plėtoti ir tas priemones gausinantys, kitoje – vis labiau įsiskolinantys.

KBK 2437 kontekstas

19382317 Tarp žmonių ir tautų knibždėte knibždančios neteisybės, didžiulė ekonominė ar socialinė nelygybė, pavydas, nepasitikėjimas, išdidumas be paliovos grasina taikai ir sukelia karus. Visa, kas daroma šiam blogiui įveikti, padeda stiprinti taiką ir išvengti karo: Kiek žmonės yra nusidėjėliai, tiek jiems gresia ir grės karo pavojus, iki ateis Kristus. Tačiau kiek, jungiami meilės, jie nugali nuodėmę, tiek nugalima ir prievarta, iki išsipildys žodžiai: „Jie perkals savo kalavijus į arklus, o ietis – į geneklį medžiams genėti. Viena tauta nebekels kalavijo prieš kitą, nebebus mokomasi kariauti“ (Iz 2, 4).

KBK 2317 kontekstas

19392213 Žmonių bendruomenes sudaro asmenys. Kad jie būtų gerai valdomi, neužtenka tik laiduoti teises, vykdyti pareigas ar laikytis susitarimų. Teisingi darbdavių ir darbuotojų, valdančiųjų ir piliečių santykiai yra abipusio geranoriškumo, atitinkančio teisingumu ir brolybe besirūpinančių žmonių kilnumą, pagrindas.

KBK 2213 kontekstas

1939360 Būdama bendros kilmės, žmonija yra vieninga, nes Dievas „iš vienos šaknies išvedė visą žmonių giminę“ (Apd 17, 26): Nuostabi vizija, kurioje regime iš Dievo kilusios žmonijos vienybę [...]; visų vienodai, iš materialaus kūno ir dvasinės sielos sudarytos prigimties vienybę; jų tiesioginio tikslo ir uždavinių pasaulyje vienybę; vienybę gyvenamos vietos – žemės, kurios turtais pagal prigimtinę teisę gali naudotis visi žmonės, kad išgyventų ir vystytųsi; vienybę jų antgamtinio tikslo – paties Dievo, kurio siekti visi privalo; priemonių šiam tikslui pasiekti vienybę; [...] pagaliau Kristaus atmokos už visus vienybę.

KBK 360 kontekstas

19402402 Pradžioje Dievas žemę su jos gėrybėmis patikėjo žmonėms tvarkyti bendrai, kad jie ja rūpintųsi, savo triūsu užvaldytų ir naudotųsi jos vaisiais. Sukurtosios gėrybės skirtos visai žmonijai. Tačiau pati žemė yra žmonėms padalyta, kad jie gyventų saugiai, negresiant skurdui ir prievartai. Įgyti nuosavybės yra teisėta, kai šitaip siekiama laiduoti žmonių laisvę ir kilnumą, padėti kiekvienam žmogui tenkinti jo paties pagrindinius poreikius ir jam patikėtų žmonių reikmes. Nuosavybė turi leisti reikštis įgimtam žmonių solidarumui.

KBK 2402 kontekstas

19412317 Tarp žmonių ir tautų knibždėte knibždančios neteisybės, didžiulė ekonominė ar socialinė nelygybė, pavydas, nepasitikėjimas, išdidumas be paliovos grasina taikai ir sukelia karus. Visa, kas daroma šiam blogiui įveikti, padeda stiprinti taiką ir išvengti karo: Kiek žmonės yra nusidėjėliai, tiek jiems gresia ir grės karo pavojus, iki ateis Kristus. Tačiau kiek, jungiami meilės, jie nugali nuodėmę, tiek nugalima ir prievarta, iki išsipildys žodžiai: „Jie perkals savo kalavijus į arklus, o ietis – į geneklį medžiams genėti. Viena tauta nebekels kalavijo prieš kitą, nebebus mokomasi kariauti“ (Iz 2, 4).

KBK 2317 kontekstas

19421887 Priemonių ir tikslų sukeitimas, kai priemonė padaroma galutiniu tikslu ar asmuo – priemone, gimdo neteisingas struktūras, kurios „krikščionišką, dieviškojo įstatymų Leidėjo įsakymus atitinkantį gyvenimą apsunkina ir praktiškai daro neįmanomą“.

KBK 1887 kontekstas

19422632 Krikščioniškajame prašyme svarbiausia yra trokšti ir ieškoti ateinančios Dievo karalystės; taip yra mokęs Jėzus. Reikia laikytis ir prašymų hierarchijos: iš pradžių melsti Dievo karalystės, po to – ko reikia, kad ją priimtume ir prisidėtume prie jos atėjimo. Apaštalų bendruomenė melsdavosi, kad gebėtų bendradarbiauti su Kristaus ir Šventosios Dvasios misija, kuri dabar yra ir Bažnyčios misija. Didžiojo apaštalo šv. Pauliaus malda mums rodo, kaip krikščionių maldą turi gaivinti dieviškasis rūpinimasis visomis Bažnyčiomis. Kiekvienas pakrikštytasis malda prisideda prie Dievo karalystės atėjimo.

KBK 2632 kontekstas

KBKS nuorodos

1928-1933, 1943-1944411. Kaip visuomenė laiduoja socialinį teisingumą?

Visuomenė laiduoja socialinį teisingumą gerbdama asmens kaip tikrojo visuomenės tikslo orumą ir teises. Be to, visuomenė skatina su bendruoju gėriu ir valdžios vykdymu susijusį socialinį teisingumą, sudarydama sąlygas ir susivienijusiems, ir kiekvienam atskirai pasiekti tai, į ką jie turi teisę.

KBKS 411 kontekstas

1936-1938, 1946-1947413. Kaip vertintina žmonių nelygybė?

Esama neleistinõs ekonominės ir socialinės nelygybės, kurią kenčia milijonai žmonių; ji aiškiai priešinga Evangelijai, prieštarauja teisingumui, asmens orumui ir taikai. Tačiau tarp žmonių esama ir įvairių veiksnių nulemtų skirtumų, atitinkančių Dievo planą. Iš tiesų Dievas nori, kad kiekvienas žmogus gautų iš kitų tai, ko jam reikia, ir kad turintieji ypatingų talentų dalytųsi jais su kitais. Tokie skirtumai akina ir neretai įpareigoja žmones būti didžiadvasius, geranorius bei dalytis tarpusavyje, prisideda prie kultūrų abipusio praturtinimo.

KBKS 413 kontekstas

1939-1942, 1948414. Kaip reiškiasi žmonių solidarumas?

Iš žmogiškosios ir krikščioniškosios brolybės plaukiantis solidarumas pirmiausia reiškiasi teisingu gėrybių paskirstymu, tinkamu atlyginimu už darbą ir įsipareigojimu teisingesnei visuomenės santvarkai. Solidarumo dorybė taip pat įgyvendinama dalijantis tikėjimo dvasinėmis gėrybėmis, dar svarbesnėmis už medžiagines.

KBKS 414 kontekstas

YC nuorodos

KBK išnašos

38Jonas Paulius II, Encikl. Sollicitudo rei socialis, 47: AAS 80 (1988) 581.

39Plg. Jonas XXIII, Encikl. Pacem in terris, 61: AAS 55 (1963) 274.

40Vatikano II Susirinkimas, Pastorac. konst. Gaudium et spes, 27: AAS 58 (1966) 1047.

41Plg. Mt 5, 43–44.

42Vatikano II Susirinkimas, Pastorac. konst. Gaudium et spes, 29: AAS 58 (1966) 1048–1049.

43Plg. Vatikano II Susirinkimas, Pastorac. konst. Gaudium et spes, 29: AAS 58 (1966) 1048.

44Plg. Mt 25, 14–30; Lk 19, 11–27.

45Šv. Kotryna Sienietė, Il dialogo della Divina provvidenza, 7, ed. G. Cavallini, Roma, 1995, p. 23–24.

46Vatikano II Susirinkimas, Pastorac. konst. Gaudium et spes, 29: AAS 58 (1966) 1049.

47Plg. Jonas Paulius II, Encikl. Sollicitudo rei socialis, 38–40: AAS 80 (1988) 564–569; Idem, Encikl. Centesimus annus, 10: AAS 83 (1991) 805–806.

48Pijus XII, Encikl. Summi Pontificatus : AAS 31 (1939) 426.

49Pijus XII, Nuntius radiophonicus (1941 birželio 1): AAS 33 (1941) 204.