521.

2464 Aštuntu įsakymu draudžiama iškreipti tiesą bendraujant su kitais žmonėmis. Ta moralinė nuostata išplaukia iš šventosios tautos pašaukimo liudyti savo Dievą, kuris yra tiesa ir nori tiesos. Nusižengti tiesai – tai žodžiais ar darbais atsisakyti pareigos būti tiesiam moraline prasme: tai didelė, Sandoros pamatus ardanti neištikimybė Dievui.

2465 Senasis Testamentas tvirtina: Dievas yra visokios tiesos šaltinis. Jo žodis yra tiesa. Jo įstatymas yra tiesa. „Tavo ištikimybė tęsias iš kartos į kartą“ (Ps 119, 90). Kadangi Dievas yra „tiesakalbis“ (Rom 3, 4), Jo tautos nariai yra pašaukti gyventi tiesoje.

2466 Jėzuje Kristuje pasirodė visa Dievo tiesa. Pilnas malonės ir tiesos, Jis yra „pasaulio šviesa“ (Jn 8, 12), Jis yra Tiesa. Visi, kurie į Jį tiki, nelieka tamsybėje. Jėzaus mokinys gyvena Jo žodžiais, kad pažintų tiesą, kuri išlaisvina ir kuri pašventina. Sekti Jėzumi reiškia gyventi Tiesos Dvasia, kurią Tėvas siunčia Jo vardu ir kuri veda „į tiesos pilnatvę“ (Jn 16, 13). Savo mokinius Jėzus moko besąlygiškai mylėti tiesą: „Verčiau jūs sakykite: 'Taip', jei taip, 'Ne', jei ne“ (Mt 5, 37).

2467 Žmogus iš prigimties yra linkęs į tiesą. Jis įpareigotas ją gerbti ir liudyti: „Visus žmones dėl jų turimo orumo pati jų prigimtis ragina ir drauge morališkai įpareigoja ieškoti tiesos, pirmiausia – religijos srityje. Jie taip pat privalo pažintos tiesos laikytis ir visą savo gyvenimą tvarkyti pagal tiesos reikalavimus.“

2468 Tiesa, kaip teisingas žmogaus elgesys ir teisinga jo kalba, vadinama tiesumu, nuoširdumu arba atvirumu. Tiesa, arba tiesumas, yra dorybė, leidžianti teisingai elgtis ir sakyti tiesą, vengiant dviveidiškumo, apsimetinėjimo ir veidmainystės.

2469 „Žmonės negalėtų sugyventi, jeigu vieni kitais nepasitikėtų, tai yra slėptų tiesą.“ Tiesos dorybė teisingai atiduoda kitam, kas jam priklauso. Tiesumu išlaikoma pusiausvyra tarp to, kas pasakytina, ir paslapties, kurią reikia išsaugoti: jis apima atvirumą ir santūrumą. „Būdamas garbingas, žmogus privalo parodyti tiesą kitam žmogui.“

2470 Kristaus mokinys pasiryžęs „gyventi tiesoje“, tai yra gyventi kukliai, sekdamas Viešpaties pavyzdžiu ir būdamas ištikimas Jo tiesai. „Jei sakytume, kad bendraujame su juo, o vaikščiotume tamsoje, meluotume ir nevykdytume tiesos“ (1 Jn 1, 6).

KBK 2464-2470 kontekstas

2504 „Neliudysi melagingai prieš savo artimą“ (Iš 20, 16). Kristaus mokiniai turi „apsivilkti nauju žmogumi, sukurtu pagal Dievą teisume ir tiesos šventume“ (Ef 4, 24).

KBK 2504 kontekstas

522.

2471 Pilotui Kristus pareiškė atėjęs į pasaulį, kad liudytų tiesą. Krikščionis neturi gėdytis „mūsų Viešpaties liudijimo“ (2 Tim 1, 8). Kai reikia liudyti tikėjimą, krikščionis, kaip šv. Paulius savo teisėjams, privalo nedviprasmiškai jį išpažinti. Jis privalo „visuomet turėti gryną sąžinę prieš Dievą ir prieš žmones“ (Apd 24, 16).

2472 Krikščionių pareiga dalyvauti Bažnyčios gyvenime skatina juos būti Evangelijos liudytojais ir atitinkamai įsipareigoti. Liudyti – tai perteikti tikėjimą žodžiais ir darbais. Liudijimas yra teisingumo aktas, patvirtinantis tiesą arba leidžiantis ją pažinti: Visi Kristaus tikintieji, kad ir kur jie gyventų, savo gyvenimo pavyzdžiu bei žodžio liudijimu privalo taip atskleisti naująjį žmogų, kuriuo jie apsivilko per krikštą, ir Šventosios Dvasios galią, kuria buvo sustiptinti Sutvirtinimo sakramentu.

2473 Kankinystė yra iškiliausias tikėjimo tiesos liudijimas, liudijimas pačia mirtimi. Kankinys liudija mirusį ir prisikėlusį Kristų, su kuriuo jį vienija meilė, liudija tikėjimo ir krikščioniškojo mokymo tiesą. Tvirtumu jis pakelia prievartinę mirtį. „Leiskite man tapti laukinių žvėrių maistu, kad jų dėka galėčiau Dievą pasiekti.“

2474 Savo gyvybe tikėjimą paliudijusių kankinių atminimus Bažnyčia labai rūpestingai rinko ir sudėjo į Kankinių aktus. Tai krauju rašytas tiesos archyvas: Niekuo manęs nebesužavės nei šis pasaulis, nei žemiškos karalystės. Man verčiau mirti ir su Jėzumi Kristumi susivienyti, negu karaliauti iki žemės pakraščių. Ieškau To, kuris už mus numirė. Trokštu To, kuris dėl mūsų prisikėlė. Artėja mano gimimas... Šlovinu Tave, kad šią dieną ir šią valandą teikeisi mane priimti į kankinių būrį [...]. Tu ištesėjai savo pažadą, Dieve ištikimasis ir teisusis! Todėl ir aukštinu Tave už visa, garbinu ir šlovinu per amžinąjį ir dangiškąjį Vyriausiąjį Kunigą Jėzų Kristų, mylimąjį Tavo Sūnų, per kurį Tau su Juo ir Šventąja Dvasia tebūna garbė dabar ir per būsimuosius amžius. Amen.

KBK 2471-2474 kontekstas

2505 Tiesa, arba tiesumas, yra dorybė, leidžianti teisingai elgtis ir sakyti tiesą vengiant dviveidiškumo, apsimetinėjimo ir veidmainystės.

2506 Krikščionis turi nesigėdyti „mūsų Viešpaties liudijimo“ (2 Tim 1, 8) nei darbais, nei žodžiais. Kankinystė yra iškiliausias tikėjimo tiesos liudijimas.

KBK 2505-2506 kontekstas

523.

2475 Kristaus mokiniai yra apsivilkę „nauju žmogumi, sukurtu pagal Dievą teisume ir tiesos šventume“ (Ef 4, 24). „Tad, pametę melagystę“ (Ef 4, 25), jie turi atmesti „visokią blogybę, visokią klastą, veidmainystes, pavyduliavimus ir visokias apkalbas“ (1 Pt 2, 1).

2476 Melagingas liudijimas ir melaginga priesaika. Viešai pasakyti tiesai prieštaraujantys žodžiai įgyja ypatingą svorį. Teisme jie tampa melagingu liudijimu, duodant priesaiką – melgaginga priesaika. Toks elgesys padeda ir nekaltą žmogų pasmerkti, ir kaltą išteisinti, ir padidinti bausmę, kurios nusipelnė kaltinamasis; tai esmingai kenkia teisėtvarkai ir bešališkam teisėjų nuosprendžiui.

2477 Pagarba geram žmogaus vardui draudžia bet kuriuos veiksmus ir žodžius, galinčius jam nepelnytai pakenkti. Tad nusikalstama: — skubotu sprendimu, kai, nors ir tylomis, bet neturint tam pakankamo pagrindo, artimui priskiriama moralinė yda; — apkalba, kai be objektyviai būtino pagrindo atskleidžiami artimo nusižengimai ir ydos jų nežinantiems asmenims; — šmeižtu, kai, sakant netiesą, žeminamas kitų žmonių geras vardas ir suteikiama dingstis klaidingai apie juos spręsti.

2478 Norėdamas išvengti skubotų sprendimų, kiekvienas tegu pasistengia kaip galima palankiau vertinti savo artimo mintis, žodžius ir darbus: Kiekvienas geras krikščionis turėtų būti linkęs miglotą artimo pasakymą labiau aiškinti teigiama linkme, negu jį pasmerkti. Jei to negali padaryti, tegu paklausia, ką anas turi galvoje; jei jaučia ar turi galvoje ką nors bloga, su meile tepataiso; jei ir to nepakanka, teieško visų tinkamų priemonių, kad, teisingai supratęs, apsaugotų artimą nuo klaidos.

2479 Apkalba ir šmeižtas griauna artimo gerą vardą ir garbę. Garbė yra visuomeninis žmogaus kilnumo paliudijimas, ir kiekvienas žmogus turi prigimtinę teisę į savo garbę, gerą vardą ir pagarbą. Tad apkalba ir šmeižtas pažeidžia teisingumo ir meilės dorybes.

2480 Smerktini bet kurie meilikavimą, pataikavimą ar nuolaidžiavimą reiškiantys žodžiai ar poelgiai, kuriais kiti paskatinami ir padrąsinami daryti blogus darbus ir nusikalstamai elgtis. Pataikavimas yra sunkus nusižengimas, jeigu padaro didelės ydos ar sunkios nuodėmės bendrininku. Noras būti paslaugiam ir draugiškam nepateisina veidmainystės. Pataikavimas yra lengvoji nuodėmė, jei norima tik pasirodyti maloniam, išvengti blogio, įveikti sunkumus, gauti leistinos naudos.

2481 Tuštybė arba pagyrūniškumas yra nusižengimas tiesai, lygiai kaip ir ironija, kai siekiama nuvertinti kitą žmogų, kandžiai pašiepiant vieną ar kitą jo elgesio bruožą.

2482 „Melas yra netiesos sakymas siekiant apgauti.“ Viešpats demaskuoja melą kaip velnio darbą: „Jūsų tėvas – velnias [...], jame ir nėra buvę tiesos. Skleisdamas melą, jis kalba, kas jam sava, nes jis melagis ir melo tėvas“ (Jn 8, 44).

2483 Melas yra tikriausias nusižengimas tiesai. Meluoti reiškia kalbėti arba veikti prieštaraujant tiesai, trokštant ką nors suklaidinti. Pažeisdamas žmogaus ryšį su tiesa ir su artimu, melas drauge kėsinasi į pagrindinį žmogaus ir jo žodžio ryšį su Viešpačiu.

2484 Melo sunkumas matuojamas iškreipiamos tiesos prigimtimi, aplinkybėmis, meluojančiojo intencijomis, žala melo aukoms. Nors melas savaime tėra lengvoji nuodėmė, jis tampa mirtinąja nuodėme, kai smarkiai pažeidžia teisingumo ir meilės dorybes.

2485 Melas smerktinas dėl pačios jo prigimties. Juo išniekinamas žodis, skirtas kitiems perduoti žinomą tiesą. Sąmoningas noras suklaidinti artimą tiesai prieštaraujančiais žodžiais yra nusižengimas teisingumui ir meilei. Melagio kaltė dar didesnė, kai kyla grėsmė, kad kėsinimasis suklaidinti turės pragaištingų padarinių suklaidintajam.

2486 Pažeisdamas tiesumo dorybę, melas yra tam tikra prievarta kitam. Jis kėsinasi į jo gebėjimą pažinti – visų sprendimų bei nuosprendžių sąlygą. Jis sėja nesantaiką tarp žmonių ir visokį iš jos kylantį blogį. Melas yra pragaištingas visai visuomenei: jis pakerta žmonių tarpusavio pasitikėjimą ir ardo nusistovėjusius visuomeninius santykius.

2487 Kiekvieną nusižengimą teisingumui ir tiesai lydi pareiga atitaisyti, net jei kaltininkui ir būtų atleista. Jeigu skriaudos neįmanoma atitaisyti viešai, būtina tai padaryti slapta; jeigu žmogui, patyrusiam žalą, negalima atsilyginti tiesiogiai, reikia moralinio atlyginimo, iš meilės. Ši pareiga atitaisyti galioja ir pažeminus gerą kito žmogaus vardą. Tas moralinis, o kartais ir materialinis atitaisymas turi atitikti padarytos žalos dydį. Jis yra sąžinės pareiga.

KBK 2475-2487 kontekstas

2507 Pagarba geram žmonių vardui ir jų garbei draudžia apkalbą ir šmeižtą veiksmais ir žodžiais.

2508 Melas yra netiesos sakymas norint apgauti artimą.

2509 Nusižengus tiesai, reikia atitaisyti skriaudą.

KBK 2507-2509 kontekstas

524.

2488 Teisė reikšti tiesą nėra besąlyginė. Kiekvienas savo gyvenimą turime derinti su evangeliniu broliškos meilės įsakymu. Ta meilė reikalauja įvertinti konkrečius atvejus ir nuspręsti, ar dera sakyti tiesą tam, kas nori ją sužinoti, ar ne.

2489 Į kiekvieną prašymą suteikti informaciją ar pranešti tiesą reikia atsiliepti vadovaujantis artimo meile ir pagarba tiesai. Kito žmogaus gerovė ir saugumas, pagarba privačiam gyvenimui, dėmesys bendrajam gėriui yra pakankama dingstis nutylėti tai, ko kitam nereikia žinoti, arba kalbėti apie tai santūriai. Pareiga išvengti papiktinimo dažnai reikalauja griežtai saugoti paslaptį. Niekas nėra įpareigotas atskleisti tiesą tam, kas neturi teisės jos sužinoti.

2490 Sutaikinimo sakramento paslaptis yra šventa ir negali būti išduota jokia dingstimi. „Sakramentinis antspaudas yra neliečiamas; todėl nuodėmklausiui visiškai neleistina išduoti penitento žodžiais ar bet kokiu kitu būdu ir dėl bet kokios priežasties.“

2491 Profesinės paslaptys, kurių, pavyzdžiui, turi politikai, kariai, medikai, teisininkai, arba kaip paslaptis patikėtos žinios yra saugotinos, išskyrus išimtinius atvejus, kai dėl saugomos paslapties labai nukentėtų, kas ją patikėjo, kam ji buvo patikėta, arba tretieji asmenys, ir to būtų išvengta tik atskleidus tiesą. Kitam žmogui galinti pakenkti privataus pobūdžio informacija, net jei ji ir nebuvo patikėta kaip paslaptis, neturi būti skleidžiama be atitinkamai svarbios priežasties.

2492 Kiekvienas privalo būti deramai santūrus asmenų privataus gyvenimo atžvilgiu. Už perduodamą informaciją atsakingi asmenys privalo rasti tinkamą santykį tarp bendrojo gėrio reikalavimų ir pagarbos pavienių asmenų teisėms. Informacija apie privatų politine arba visuomenine veikla užsiimančių asmenų gyvenimą yra smerktina, jeigu ja kėsinamasi į jų intymų gyvenimą ir laisvę.

KBK 2488-2492 kontekstas

2510 „Aukso taisyklė“ konkrečiais atvejais padeda nuspręsti, ar dera sakyti tiesą tam, kas nori ją sužinoti, ar ne.

2511 „Sakramentinis antspaudas yra neliečiamas.“ Profesinės paslaptys turi būti saugomos. Patikėta paslaptis neturi būti atskleista, jei ji gali pakenkti kitam žmogui.

KBK 2510-2511 kontekstas

525.

2493 Visuomenės komunikavimo priemonės šiuolaikinėje visuomenėje yra labai reikšmingas veiksnys skleidžiant informaciją, plėtojant kultūrą ir švietimą. Jų vaidmuo vis didėja dėl techninės pažangos, perduodamos informacijos gausumo ir įvairovės, dėl tų priemonių įtakos viešajai nuomonei.

2494 Tomis priemonėmis perduodama informacija tarnauja bendrajam gėriui. Visuomenė turi teisę gauti tiesa, laisve, teisingumu ir solidarumu pagrįstą informaciją: Idant šia teise būtų galima deramai naudotis, turinio atžvilgiu informacija visada turi atitikti tikrovę ir, kiek leidžia teisingumas ir meilė, būti išsami. Be to, formos atžvilgiu ji turi būti garbinga ir priderama, tai yra, renkant žinias ir jas skelbiant, turi būti laikomasi moralės įstatymų ir nepažeidžiama žmogaus teisių bei orumo.

2495 „Visiems bendruomenės nariams privalu ir šioje srityje vykdyti teisingumo ir artimo meilės pareigas. Tad ir naudodamiesi visuomenės komunikavimo priemonėmis jie tesistengia formuoti ir skleisti teisingą viešąją nuomonę.“ Solidarumas atsiranda kaip tikros ir teisingos informacijos padarinys, laisvai sklindant idėjoms, padedančioms pažinti ir gerbti kitus žmones.

2496 Visuomenės komunikavimo priemonės, ypač masinės, gali skatinti tam tikrą jomis besinaudojančių žmonių pasyvumą ir paversti juos neapdairiais žinių ar reginių vartotojais. Masinėmis komunikavimo priemonėmis naudotis būtina saikingai bei drausmingai. Privalu išsiugdyti jautrią ir teisingą sąžinę, kuri padėtų lengviau atsispirti jų blogoms įtakoms.

2497 Jau pati informaciją teikiančių spaudos darbuotojų profesinė prigimtis įpareigoja juos tarnauti tiesai ir nenusižengti meilei. Jie vienodai rūpestingai privalo likti ištikimi faktams ir neperžengti ribų, kritikuodami kitus žmones. Jiems nevalia šmeižti, nuplėšti žmogui šlovę.

2498 „Pasaulietinę valdžią šioje srityje ypatingomis pareigomis susaisto bendrasis gėris[...]. Valdžios pareiga yra ginti ir saugoti tikrą bei teisėtą informacijos laisvę.“ Leisdama įstatymus ir žiūrėdama, kad būtų jų laikomasi, valdžia turi pasirūpinti, kad „blogas tų priemonių panaudojimas neatneštų didelės žalos viešajai moralei ir visuomenės pažangai“. Ji privalo bausti, jei pažeidžiama bet kurio žmogaus teisė į gerą vardą ir privataus gyvenimo slaptumą. Ji turi laiku ir sąžiningai pateikti informaciją, susijusią su visuotiniu gėriu arba atsiliepiančią į pagrįstus gyventojų būgštavimus. Niekuo negalima pateisinti klaidingos informacijos, kurios tikslas – per komunikavimo priemones sau palenkti viešąją nuomonę. Valdžios kišimasis neturi varžyti pavienių asmenų ar jų grupių laisvės.

2499 Moralinis jausmas smerkia totalitarinių valstybių vykdomą priespaudą, kai tiesa sistemingai klastojama, komunikavimo priemonėmis daromas politinis spaudimas viešajai nuomonei, parodomuosiuose teismo procesuose nesiskaitoma nei su kaltinamaisiais, nei su liudytojais, kai manoma, jog tironija bus įtvirtinta, slopinant ir užgniaužiant visa, kas laikoma „kenkėjiškomis mintimis“.

KBK 2493-2499 kontekstas

2512 Visuomenė turi teisę gauti tiesa, laisve, teisingumu pagrįstą informaciją. Būtina saikingai ir drausmingai naudotis visuomenės komunikavimo priemonėmis.

KBK 2512 kontekstas

526.

2500 Gero darymą lydi dvasinis pasitenkinimas ir moralinis grožis. Tiesa irgi neša džiaugsmą ir spindi dvasiniu grožiu. Tiesa savaime yra graži. Protingą sukurtosios ir nesukurtosios tikrovės pažinimą išreiškianti žodžio tiesa yra būtina protu apdovanotam žmogui, tačiau tiesa gali rasti ir kitokių, papildomų žmogiškos raiškos formų, ypač kai reikia išreikšti tai, kas neišsakoma: žmogaus širdies gelmes, sielos polėkius, Dievo slėpinį. Dar prieš apsireikšdamas žmogui tiesos žodžiais, Dievas jam apsireiškia visuotine kūrinijos kalba, savo Žodžio, savo Išminties darbais: visatos tvarka ir harmonija, kurios suprantamos ir vaikui, ir mokslo žmogui: „Juk iš kūrinių didingumo ir grožio panašiai suvokiamas ir jų Kūrėjas“ (Išm 13, 5), „nes pradinis grožio šaltinis juos sukūrė“ (Išm 13, 3). Juk ji [Išmintis] yra Dievo galybės alsavimas ir tyras Visagalio šlovės išsiliejimas; užtat niekas, kas sutepta, į ją neįeina. Juk ji yra amžinosios šviesos atspindys, kuriamosios Dievo galybės veidrodis be dėmės ir jo gerumo paveikslas (Išm 7, 25–26). Ji yra puikesnė už saulę ir nustelbia visus žvaigždynus. Palyginta su dienos šviesa, ji atrodo šviesesnė, nes dieną išstumia naktis, o išminties joks nedorumas nenugali (Išm 7, 29–30). Buvau sužavėtas jos grožio (Išm 8, 2).

2501 „Sukurtas pagal Dievo paveikslą“, žmogus savo santykio su Dievu Kūrėju tiesą taip pat išreiškia savo meno kūrinių grožiu. Menas yra tik žmogui būdinga išraiškos forma; pranokdamas visiems gyviems kūriniams bendrą gyvybinių poreikių tenkinimą, jis yra laisvas vidinio žmogaus turtų išsiliejimas. Kilęs iš Kūrėjo duoto talento ir paties žmogaus pastangų, menas yra praktinės išminties forma, vienijanti pažinimą ir gebėjimą, kad tikrovės tiesai būtų suteikta akiai ir ausiai prieinama forma. Per tai menas, jeigu yra įkvėptas kūrinių tiesos ir meilės, kažkiek panašus į kuriamąjį Dievo veikimą. Meno, kaip ir kiekvienos kitos žmogaus veiklos, absoliutus tikslas nėra jis pats; jis palenktas galutiniam žmogaus tikslui, kuris jį sutaurina.

2502 Sakralinis menas yra tikras ir gražus, kai savo forma atitinka tikrąjį savo pašaukimą: tikėjimo ir garbinimo dvasia leisti pajusti ir pašlovinti transcendentinį Dievo slėpinį, visa pranokstantį, neregimą, tiesos ir meilės grožį, parodytą Kristaus, kuris yra „Dievo šlovės atšvaitas ir jo esybės paveikslas“ (Žyd 1, 3) ir kuriame „kūniškai gyvena visa dievystės pilnatvė“ (Kol 2, 9). Šis dvasinis grožis taip pat atsispindi Švenčiausiojoje Mergelėje Dievo Motinoje, angeluose ir šventuosiuose. Tikras sakralinis menas įkvepia žmogų garbinti, melstis ir mylėti Dievą – Kūrėją ir Gelbėtoją, Šventąjį ir Pašventintoją.

2503 Todėl vyskupai – patys arba per savo įgaliotus asmenis – privalo rūpintis, kad būtų puoselėjamas senasis ir naujasis sakralinis menas bei visos jo formos. Su tuo pačiu religiniu rūpestingumu jie turi šalinti iš liturgijos ir kulto pastatų visa, kas nesuderinama su tikėjimo tiesa ir tikruoju sakralinio meno grožiu.

KBK 2500-2503 kontekstas

2513 Dailė, ypač sakralinė, „linksta tam tikru būdu žmogiškais kūriniais išreikšti begalinį Dievo grožį ir juo labiau didinti jo garbę bei šlovę siekdama ne ko kita, kaip kuo labiau prisidėti prie žmonių dvasios maldingo atsigręžimo į Dievą“.

KBK 2513 kontekstas