748^Y-121„Tautų šviesa, kuri yra Kristus, jo skaistumu, atsispindinčiu Bažnyčios veide, šis Šventasis Sinodas, susirinkęs Šventojoje Dvasioje, karštai trokšta apšviesti visus žmones, visai kūrinijai skelbdamas Evangeliją“.¹²⁰ Šiais žodžiais prasideda Vatikano II Susirinkimo dogminė konstitucija apie Bažnyčią. Susirinkimas tuo parodo, kad tikėjimo straipsnis apie Bažnyčią visiškai priklauso nuo straipsnių apie Jėzų Kristų. Bažnyčia neturi kitos šviesos, kaip tik Kristaus; pagal Bažnyčios tėvų pamėgtą įvaizdį ją galima palyginti su mėnuliu, kurio visa šviesa yra saulės atspindys.

749^Y-121Straipsnis apie Bažnyčią taip pat visiškai priklauso nuo prieš jį einančio straipsnio apie Šventąją Dvasią. „Parodę, kad Šventoji Dvasia yra visokio šventumo versmė ir davėja, dabar išpažįstame, kad Ji Bažnyčią apdovanoja šventumu.“¹²¹ Bažnyčia, kaip sako tėvai, yra vieta, kurioje „pražysta Dvasia“¹²².

750^Y-121811Tikėjimas, kad Bažnyčia yra „šventa“, „visuotinė“ ir, kaip priduriama Nikėjos–Konstantinopolio tikėjimo simbolyje, „viena“ ir „apaštališka“, neatskiriamas nuo tikėjimo į Dievą – Tėvą, Sūnų ir Šventąją Dvasią. Apaštalų tikėjimo simbolyje mes išpažįstame, kad tikime šventąją Bažnyčią („Credo [...] Ecclesiam“),169 ne į Bažnyčią, kad Dievo nesupainiotume su Jo kūriniais ir aiškiai priskirtume Dievo gerumui visas dovanas, kurias Jis yra sukaupęs savo Bažnyčioje.¹²³