Pirmas skyrius. Žmogaus pašaukimas – gyvenimas Šventojoje Dvasioje
El Greco. Šv. Jonas kontempliuoja Švč. Mergelės Marijos Nekaltąjį Prasidėjimą. Toledas (Ispanija), Šv. Kryžiaus muziejus (Museo Santa Cruz)
Marija kaip Panagia (visa šventa) yra Šventosios Dvasios kaip Panagion šedevras. Visas jos gyvenimas nuo nekaltojo prasidėjimo iki pat šlovingojo paėmimo į dangų ištisai remiasi dieviškąja meile. Tėvo ir Sūnaus meilės Dvasia padarė Mariją nauju kūriniu, naująja Ieva, kuri širdimi ir protu linksta garbinti dangiškąjį Tėvą ir paklusti jam, būdama jo mylima duktė; priimti Sūnų ir tarnauti jam, būdama jo motina, mokinė ir bendradarbė; bendrauti ir bendradarbiauti su Šventąja Dvasia, būdama brangi jos šventovė.
Šiame paveiksle Marija apsupta grojančių ir džiūgaujančių angelų, jos galvą vainikuoja Šventosios Dvasios, kurią simbolizuoja balandis, dieviškosios meilės spindėjimas. Marija – Bažnyčios motina ir globėja (po jos kojomis matyti bažnyčios pastatas). Veiksmingai motiniškai užtardama Jėzui, ji apipila Bažnyčią gausiomis dangiškosiomis malonėmis (jas žymi žydinčių rožių krūmai).
Kairėje apačioje Nekaltąją Mergelę kontempliuojantis apaštalas Jonas simbolizuoja visus tikinčiuosius, laikančius Palaimintąją Mergelę tobulu pavyzdžiu ir kartu gyvenimo Dvasioje mokytoja bei vadove.
Cistersų abatas Kristijonas (XII a.) apmąstė, kaip savo dvasine patirtimi apaštalai dalijosi su Marija. Lygindamas juos su dvylika Palaimintąją Mergelę vainikuojančių žvaigždžių, jis rašė:
„Jie dažnai susiburdavo aplink protingiausiąją Mergelę kaip mokiniai aplink mokytoją, norėdami sužinoti daugiau tiesos apie tai, ką ji darė; tinkamu metu jie turėjo paskelbti šią tiesą kitiems. Dievo pašvęsta ir pamokyta, ji buvo tapusi tikra dangiškosios išminties biblioteka, per ilgą bendrą gyvenimą kaip ypatinga bendražygė suartėjusi su ta Išmintimi, kuri buvo jos Sūnus, dėdamasi į širdį ir sąžiningai išlaikydama tai, ką matė ir girdėjo“ (Pamokslas apie Palaimintosios Marijos paėmimą į dangų).
357. Kaip krikščionio moralinis gyvenimas susijęs su tikėjimu ir sakramentais?
Tai, kas išpažįstama Tikėjimo simboliu, perteikiama sakramentais. Jais tikintieji iš tiesų gauna Kristaus malonę ir Šventosios Dvasios dovanų, suteikiančių gebėjimą gyventi naująjį Dievo vaikų gyvenimą Kristuje, priimtame tikėjimu.
„Krikščioni, pažink savo kilnumą“ (šv. Leonas Didysis).
KBK nuorodos
357.
1691 „Krikščioni, pažink savo kilnumą! Tapai dieviškosios prigimties dalininku ir neprarask tos šlovės grįždamas į senąją menkystę. Atsimink, kokios Galvos ir kokio Kūno nariu esi. Nepamiršk, kad buvai išvaduotas iš tamsybių galybės ir perkeltas į Dievo šviesą ir karalystę.“
1692 Tikėjimo simbolis primena, kokios didžios yra Dievo dovanos, kurias Jis suteikė žmogui kurdamas, o dar labiau – jį atpirkdamas ir pašventindamas. Ką tikėjimas išpažįsta, tą sakramentai perduoda: krikščionys per sakramentus, kurie juos atgimdo, tampa „Dievo vaikais“ (1 Jn 3, 1), „dieviškosios prigimties dalininkais“ (2 Pt 1, 4). Tikėjimu pažinę savo naująjį kilnumą, krikščionys nuo šiol yra pašaukti kaip dera laikytis Kristaus Evangelijos. Per sakramentus ir maldą jie gauna Kristaus malonę ir Jo Dvasios dovanas, kurios padaro juos pajėgius taip gyventi.
1693 Jėzus Kristus visada darė tai, kas patiko Tėvui. Jis nuolat gyveno tobulai su Juo susivienijęs. Ir Jo mokiniai yra pašaukti gyventi akivaizdoje Tėvo, „reginčio slaptoje“ (Mt 6, 6), kad taptų „tobuli, kaip [...] dangiškasis Tėvas yra tobulas“ (Mt 5, 48).
1694 Per Krikštą suaugę su Kristumi, krikščionys yra mirę nuodėmei, o gyvena Dievui Jėzuje Kristuje, taip dalyvaudami Prisikėlusiojo gyvenime. Sekdami Kristumi ir pasilikdami Jame, krikščionys ryžtasi būti Dievo sekėjai, kaip Jo mylimi vaikai, ir gyventi meile; jie taip tvarko savo mintis, žodžius ir veiksmus, kad būtų tokio nusistatymo kaip Kristus Jėzus ir sektų Jo pavyzdžiu.
1695 „Nuteisinti Viešpaties Jėzaus Kristaus vardu ir mūsų Dievo Dvasia“ (1 Kor 6, 11), krikščionys – pašvęstieji ir pašaukti šventieji – yra tapę „Šventosios Dvasios šventove“ (1 Kor 6, 19). Ši „Sūnaus Dvasia“ juos moko melsti Tėvą ir, tapusi jų gyvenimu, ragina elgtis taip, kad veiklioje meilėje subręstų Dvasios vaisiai. Gydydama nuodėmės padarytas žaizdas, Šventoji Dvasia mus atnaujina dvasinės kaitos gelmėje, apšviečia ir stiprina, kad gyventume kaip „šviesos vaikai“ (Ef 5, 8) „visokeriopu gerumu, teisumu ir tiesa“ (Ef 5, 9).
1696 Kristaus kelias veda „į gyvenimą“ (Mt 7, 14), priešingas kelias – „į pražūtį“ (Mt 7, 13). Evangelijos palyginimas apie du kelius visada aptinkamas Bažnyčios katechezėje. Jis parodo, kokie svarbūs mūsų išganymui yra moraliniai sprendimai. „Yra du keliai, vienas gyvenimo kelias, o kitas mirties kelias, ir jie yra didžiai skirtingi.“
1697 Katechezėje svarbu labai aiškiai parodyti Kristaus kelio džiaugsmą ir reikalavimus. Katechezė apie „atnaujintą gyvenimą“ (Rom 6, 4) Kristuje turėtų būti: — Šventosios Dvasios katechezė. Šventoji Dvasia yra vidinis gyvenimo pagal Kristų Mokytojas, malonus svetys ir bičiulis, kuris tą gyvenimą įkvepia, palaiko, taiso ir stiprina; — malonės katechezė, nes malone esame išgelbėti ir tik per malonę mūsų darbai gali duoti amžinojo gyvenimo vaisių; — palaiminimų katechezė, nes palaiminimuose glaustai nurodytas Kristaus kelias, vienintelis kelias į amžinąją laimę, kurios trokšta žmogaus širdis; — katechezė apie nuodėmę ir atleidimą, nes, neprisipažindamas esąs nusidėjęs, žmogus negali suprasti tiesos apie save ir teisingai elgtis, o be atleidimo dovanos jis negalėtų tos tiesos pakelti; — žmogiškųjų dorybių katechezė, padedanti suvokti, kaip gražu ir patrauklu būti pasirengusiam ir sugebėti gerai elgtis; — krikščioniškųjų tikėjimo, vilties ir meilės dorybių katechezė, kurią įkvepia kilnus šventųjų pavyzdys; — Dekaloge išdėstyto dvigubo meilės įsakymo katechezė; — bažnytinė katechezė, nes krikščioniškasis gyvenimas gali augti, skleistis ir būti perduodamas gausiai dalijantis „dvasiniais lobiais“ „šventųjų bendrystėje“.
1698 Pirmasis šios katechezės šaltinis ir galutinė atrama visada bus pats Jėzus Kristus, kuris yra „kelias, tiesa ir gyvenimas“ (Jn 14, 6). Su tikėjimu žvelgdami į Kristų, krikščionys gali viltis, kad, mylėdami Jį tokia meile, kokia Jis juos mylėjo, jie elgsis, kaip reikalauja jų kilnumas: Prašau tave atsiminti, kad tikroji Galva yra mūsų Viešpats Jėzus Kristus, o tu – vienas iš Jo narių. Jis tau yra kaip galva savo nariams; visa, kas Jo, yra ir tavo: Jo dvasia, Jo širdis, kūnas, siela ir visos Jo galios, o tu turi tais dalykais naudotis kaip savais, kad Dievui tarnautum, Jį šlovintum, mylėtum ir garbintum. Tu Jam priklausai kaip narys galvai. Todėl Jis karštai trokšta naudotis visomis tavo galiomis kaip savosiomis, kad tarnautų Tėvui ir Jį pašlovintų. Man gyvenimas – tai Kristus (Fil 1, 21).