10 skirsnis. Dešimtas įsakymas
Negeisi savo artimo namų: negeisi savo artimo žmonos ar vergo ir vergės, ar jaučio, ar asilo, ar bet ko, kas priklauso tavo artimui (Iš 20, 17 ).
Kiekvienas, kuris geidulingai žvelgia į moterį, jau svetimauja savo širdimi (Mt 5, 28 ).
2534S-531Y-465Dešimtu įsakymu pratęsiamas ir atbaigiamas devintas, susijęs su kūno geismingumu. Šiuo savo ruožtu draudžiama geisti svetimų gėrybių, nes iš to kyla septintu įsakymu draudžiama vagystė, plėšikavimas, sukčiavimas. „Akių geismas“ (
I. Geismų sukeliama netvarka
2535S-531Y-465Juslinis noras verčia mus geisti malonių dalykų, kurių neturime, pavyzdžiui, valgyti, kai esame alkani, sušilti, kai esame sušalę. Savaime tokie norai yra geri, kas kita, kai jie peržengia protingo saiko ribas ir verčia mus neteisėtai geisti to,1767 kas yra svetima ir priklauso ne mums, o kam kitam.
2536S-531Y-465Dešimtu įsakymu draudžiamas godumas ir besaikis noras turėti žemiškų gėrybių,2445 draudžiamas nežabotas geidimas, gimstantis iš nepasotinamos aistros turtams ir jų teikiamai galiai, pagaliau draudžiamas troškimas daryti neteisybę, pakenksiančią artimo žemiškosioms gėrybėms:
Kai Įstatymas sako: Negeisi, tai reiškia, kad jis liepia netrokšti nieko, kas mums nepriklauso. Nes svetimo turto troškimas yra neišmatuojamas, begalinis ir niekada nepasotinamas, kaip yra parašyta: „Kas mėgsta pinigus, niekad nepasisotina pinigais“ (Koh 5, 9 ).269
2537S-531Y-465Šiam įsakymui nenusižengiama, jei artimui priklausančių dalykų trokštama įsigyti teisėtomis priemonėmis. Tradicinė katechezė dalykiškai nurodo, „kas labiausiai turi kovoti su savo nusikalstamais geismais“ ir ką reikėtų „labiausiai raginti šio įsakymo laikytis“:
Tai pirkliai, kurie trokšta prekių trūkumo ir pabrangimo, kuriuos ima apmaudas, kad ne tik jie vieni perka ir parduoda, – mat jei to nebūtų, jie galėtų parduoti brangiau, o pirkti pigiau; kurie trokšta, kad kiti prekiautojai skurstų, o jie patys pasipelnytų, jiems parduodami ar iš jų pirkdami [...]. Tai gydytojai, trokštantys, kad žmonės sirgtų; teisininkai, laukiantys, kad būtų daug ir svarbių bylų bei teismo procesų...270
2538S-531Y-4662317Dešimtu įsakymu reikalaujama išrauti pavydą iš žmogaus širdies. Pranašas Natanas, norėdamas pažadinti karaliaus Dovydo gailestį, papasakojo jam apie skurdžių, kuris turėjo tik vieną avelę ir ją brangino kaip savo dukterį, ir apie turtuolį, kuris, nors turėjo didelę bandą, pavydėjo skurdžiui ir galų gale pagrobė jo avelę.271 391Pavydas gali atvesti iki blogiausių nusikaltimų.272 „Per velnio pavydą mirtis atėjo į pasaulį“ (
Mes kariaujame tarpusavyje, ir pavydas kursto mus vienus prieš kitus [...]. Jei visi taip įnirtingai kankins Kristaus Kūną, kuo visa tai baigsis? Mes pasirengę nualinti Kristaus Kūną [...]. Mes sakome esą to paties Kūno nariai, o draskome vieni kitus kaip laukiniai žvėrys.273
2539S-531Y-4661866Pavydas yra viena iš didžiųjų ydų. Tai liūdesys, kilęs dėl kito žmogaus turimo turto, ir besaikis troškimas – net ir neteisėtai – jį pasisavinti. Kai iš pavydo trokštama artimui didelio blogio, padaroma mirtinoji nuodėmė:
Šv. Augustinas pavydą laikė „tikra velnio nuodėme“274.
Iš pavydo gimsta neapykanta, apkalbos, šmeižtai, džiaugsmas dėl artimo nelaimės ir susikrimtimas dėl jo sėkmės.275
2540S-531Y-466Pavydas yra liūdesio forma ir todėl meilės atmetimas; krikščionis turi jį nugalėti trokšdamas kitam gero.1829 Pavydas dažnai kyla iš puikybės; krikščionis tepasistengia būti nusižeminęs:
Jūs norite, kad per jus Dievas būtų pašlovintas? Gerai, džiaukitės savo brolio sėkme, ir Dievas jau bus per jus pagarbintas. Visi sakys: „Garbė Dievui“, nes Jo tarnas sugebėjo nugalėti pavydą džiaugdamasis kitų nuopelnais.276
II. Šventosios Dvasios troškimai
2541 Įstatymo ir malonės ekonomija nugręžia žmogaus širdį nuo geidimo ir pavydo, pažadina aukščiausiojo Gėrio troškimą, moko trokšti to, ko trokšta žmogaus širdį pasotinanti Šventoji Dvasia.17182764
397Pažadų Dievas visada įspėdavo žmogų, kad saugotųsi būti sugundomas to, kas jau rojuje atrodė „geras maistui, [...] žavus akims ir [...] žadėjo duoti išminties“ (
2542 1963Izraeliui duoto Įstatymo niekada nepakako nuteisinti jam pavaldžių žmonių; jis net tapo „geismo“ įrankiu.277 Norų ir veiksmų neatitikimas278 rodo nesantaiką tarp Dievo Įstatymo, kuris yra proto įstatymas, ir kito įstatymo, kuris „paverčia mane belaisviu nuodėmės įstatymo, glūdinčio mano nariuose“ (
2543 1992„Bet dabar be Įstatymo pasireiškė Dievo teisumas, paliudytas Įstatymo ir Pranašų. Tai Dievo teisumas, tikėjimu į Jėzų Kristų duodamas visiems tikintiesiems“ (
III. Širdies neturtas 2443-2449
2544S-532Y-467Jėzus liepia savo mokiniams branginti Jį labiau už visus ir už viską ir ragina juos dėl Jo ir dėl Evangelijos281 atsižadėti visos savo nuosavybės.282 Prieš pat savo kančią Jis kaip pavyzdį jiems nurodė vargšę Jeruzalės našlę, kuri iš savo neturto atidavė viską, ką turėjo pragyvenimui.283 Norint įeiti į dangaus karalystę, būtina laikytis reikalavimo neprisirišti prie turtų.544
2545S-532Y-467Visi krikščionys „tesistengia tinkamai tvarkyti savo polinkius, kad pasaulio dalykų naudojimas ir evangeliškojo neturto dvasiai priešingas prisirišimas prie turtų nekliudytų jiems siekti tobulos meilės“.2842013
2546S-532Y-467„Palaiminti beturčiai dvasia“ (
Žodis [Kristus] „dvasios neturtu“ vadina laisvą žmogaus nusižeminimą ir atsižadėjimą; ir apaštalas mums kaip pavyzdį rodo Dievo neturtą, sakydamas: „Jis [...] dėl jūsų tapo vargdieniu“ (2 Kor 8, 9 ).286
2547S-532Y-467Viešpats apgailestauja, kad turtuoliai paguodą atranda turtų pertekliuje.287 „Išdidusis vaikosi žemiškos galybės, tuo tarpu beturtis dvasia ieško dangaus karalystės.“288 305Patikint save dangaus Tėvo apvaizdai, išsivaduojama iš nerimo dėl rytdienos.289 Pasitikėjimas Dievu parengia beturčių laimei. Jie regės Dievą.
IV. „Trokštu regėti Dievą“
2548S-533Y-468Tikros laimės troškimas išlaisvina žmogų iš besaikio prisirišimo prie šio pasaulio gėrybių, kad tą troškimą patenkintų Dievo regėjimas ir palaima. 2519„Pažadas [regėti Dievą] pranoksta visokią palaimą. [...] Šventajame Rašte regėti reiškia turėti. [...] Kas regi Dievą, jau yra gavęs visas gėrybes, kurias tik galima įsivaizduoti.“290
2549S-533Y-468Šventajai tautai, padedamai malonės iš dangaus, dar reikia kovoti, kad pasiektų Dievo pažadėtas gėrybes. Kad krikščionys turėtų ir regėtų Dievą, jie privalo numarinti savo geismus ir, Dievo malonės padedami, nugalėti malonumų ir galybės viliones.2015
2550S-533Y-468Tame kelyje į tobulumą Dvasia ir Sužadėtinė jas girdinčius291 kviečia tobulai vienytis su Dievu:
Ten bus tikroji garbė: niekas nebus giriamas per klaidą ar pataikaujamai; bus tikroji pagarba, neatimta nė iš vieno, kas jos nusipelnė, neduota nė vienam, kas yra jos nevertas; bet jos ir nereikalaus nė vienas nevertas, kai bus pagerbti tik jos vertieji. Ten viešpataus tikroji taika, ir nebus priešininkų, ir niekas nenukentės nei nuo savęs, nei nuo kitų. Atlygiu už dorybę bus Tas, kuris ją suteikė ir pats save pažadėjo kaip atlygį, už kurį negali būti nieko geresnio ir didesnio. [...] „Aš būsiu jūsų Dievas, ir jūs būsite mano tauta“ (Kun 26, 12 ) [...]. Taip reikia suprasti ir apaštalo žodžius: „Kad Dievas būtų viskas visame kame“ (1 Kor 15, 28 ). Jis bus mūsų troškimų tikslas, regimas mūsų be pabaigos, mylimas be saiko, šlovinamas be atokvėpio.314 Ta malonės dovana, tas jausmas, tie išgyvenimai, kaip ir pats amžinasis gyvenimas, iš tiesų bus bendri visiems.292
Santrauka
2551S-531„Kur tavo lobis, ten ir tavo širdis“ (
2552S-531Y-465Dešimtu įsakymu draudžiamas nežabotas geidimas, kylantis iš nepasotinamos aistros turtams ir jų teikiamai galiai.
2553S-531Y-466Pavydas yra liūdesys, kilęs dėl kito žmogaus turimo turto, ir besaikis troškimas jį pasisavinti. Jis yra viena iš didžiųjų ydų.
2554S-531Y-466Krikščionis nugali pavydą, trokšdamas kitam gero, nusižemindamas ir patikėdamas save Dievo apvaizdai.
2555Y-467Tikintieji į Kristų „nukryžiavo savo kūnus su aistromis ir geismais“ (
KBK nuorodos
25342112 Pirmu įsakymu smerkiama daugdievystė. Juo reikalaujama, kad žmogus tikėtų į Dievą, o ne kitus dievus, garbintų tik vienintelį Dievą, o ne kitas dievybes. Šventasis Raštas nuolat primena, jog būtina atmesti stabus „iš sidabro ir aukso, žmonių rankomis jie padaryti. Burnas jie turi, bet neprabyla, turi akis, bet nemato...“ Tie negyvi stabai žmogų daro tuščią: „Panašūs bus į juos tie, kas juos daro ir jais pasikliauja“ (Ps 115, 4–5. 8). Tuo tarpu Dievas yra „gyvasis Dievas“ (Joz 3, 10), kuris teikia gyvybę ir veikia istorijoje.
25342069 Dekalogas sudaro nedalomą visumą. Kiekvienas jo „žodis“ yra susietas su kitu ir su visais drauge; jie vieni kitus sąlygoja. Dvi Dekalogo lentelės paaiškina viena kitą; jos abi kaip viena. Nusižengti vienam įsakymui reiškia nusižengti visiems kitiems. Negalima gerbti kito žmogaus negerbiant Dievo, savo Kūrėjo. Nesugebėtume garbinti Dievo, nemylėdami visų žmonių, Jo kūrinių. Dekalogas vienija dieviškąjį ir socialinį žmogaus gyvenimą.
25351767 Pačios aistros nėra nei geros, nei blogos. Moralės požiūriu jos vertinamos tiek, kiek iš tiesų priklauso nuo proto ir valios. Aistros yra vadinamos valingomis „dėl to, kad valia arba jas pažadina, arba joms nesipriešina“. Kad moralinis, arba žmogiškasis, gėris būtų tobulas, aistras turi tvarkyti protas.
25362445 Meilė vargšams nesuderinama su nesaikinga turto meile arba jo naudojimu egoistiniams tikslams: Nagi dabar jūs, turtuoliai, verkite ir raudokite dėl jūsų laukiančių negandų! Jūsų lobiai supuvę, jūsų drabužiai kandžių sukapoti. Jūsų auksas ir sidabras surūdijo, ir jų rūdys prieš jus liudys ir ės jūsų kūnus kaip ugnis. Jūs tebekraunate turtus dienų gale. Štai šaukia jūsų laukus nuvaliusių darbininkų užmokestis, kurį jūs nusukote, pjovėjų aimanos prasiskverbė į kareivijų Dievo ausis. Jūs prabangiai gyvenote žemėje, smaguriavote ir nupenėjote jūsų širdis skerdimo dienai. Jūs pasmerkėte ir nužudėte teisųjį: jis jums nesipriešina (Jok 5, 1–6).
25382317 Tarp žmonių ir tautų knibždėte knibždančios neteisybės, didžiulė ekonominė ar socialinė nelygybė, pavydas, nepasitikėjimas, išdidumas be paliovos grasina taikai ir sukelia karus. Visa, kas daroma šiam blogiui įveikti, padeda stiprinti taiką ir išvengti karo: Kiek žmonės yra nusidėjėliai, tiek jiems gresia ir grės karo pavojus, iki ateis Kristus. Tačiau kiek, jungiami meilės, jie nugali nuodėmę, tiek nugalima ir prievarta, iki išsipildys žodžiai: „Jie perkals savo kalavijus į arklus, o ietis – į geneklį medžiams genėti. Viena tauta nebekels kalavijo prieš kitą, nebebus mokomasi kariauti“ (Iz 2, 4).
2538391 Mūsų pirmiesiems tėvams apsisprendžiant būti neklusniems, girdėjosi gundantis, Dievui prieštaraujantis balsas, iš pavydo įstūmęs juos į mirtį. Šventasis Raštas ir Bažnyčios tradicija jį priskiria puolusiam angelui, vadinamam šėtonu, arba velniu. Bažnyčia moko, kad iš pradžių tai buvo Dievo sukurtas geras angelas. „Nors velnias ir kiti demonai buvo Dievo sukurti iš prigimties geri, tačiau jie patys pasidarė blogi.“
25391866 Ydos gali būti skirstomos kaip priešingybė atitinkamoms dorybėms arba susiejant jas su didžiosiomis nuodėmėmis, kurias suformulavo krikščionybės patirtis sekdama šv. Jonu Kasijonu ir šv. Grigaliumi Didžiuoju. Didžiosiomis jos vadinamos dėl to, kad iš jų kyla kitos nuodėmės, kitos ydos. Tai puikybė, gobšumas, pavydas, rūstumas, gašlumas, rajumas, tingumas, arba vangumas.
25401829 Meilės vaisiai yra džiaugsmas, taika ir gailestingumas; meilė reikalauja daryti kitiems gera ir prireikus broliškai įspėti; ji yra geranorė; žadina atsiliepti meile; išlieka nesavanaudiška ir dosni; ji reiškia draugystę ir bendravimą: Visų mūsų darbų vainikas yra meilė. Tai tikslas, kurio siekdami bėgame, į kurį skubame; kai jį pasieksime, pailsėsime.
25411718 Palaiminimai atitinka įgimtą laimės troškimą, kurio kilmė dieviška; Dievas jį įdiegė žmogaus širdyje, kad patrauktų ją prie savęs, nes vien Dievas gali tą troškimą patenkinti: Mes visi iš tikrųjų norime būti laimingi, ir tarp žmonių nėra nė vieno, kuris nepritartų šiai, tegu aiškiai ir neišreikštai ištarai. Tad kaip man Tavęs ieškoti, Viešpatie? Juk ieškodamas Tavęs, savo Dievo, ieškau palaimingo gyvenimo. Ieškosiu Tavęs, kad gyva būtų mano siela. Juk mano kūnas yra gyvas mano siela, o mano siela yra gyva Tavimi. Vien tik Dievas pasotina.
25412764 Kalno pamokslas yra gyvenimo mokslas, Viešpaties malda yra malda, bet ir vienu, ir kitu atveju Viešpaties Dvasia suteikia mūsų troškimams, mūsų gyvenimą gaivinantiems vidiniams judesiams naują pavidalą. Jėzus savo žodžiais mus moko šio naujo gyvenimo ir moko jo prašyti maldoje. Nuo mūsų tinkamos maldos priklausys ir mūsų gyvenimas Jame.
2541397 Velnio gundomas žmogus numarino savo širdyje pasitikėjimą Kūrėju ir, piktnaudžiaudamas laisve, nepakluso Dievo įsakymui. Tai ir buvo pirmoji žmogaus nuodėmė. Ir visos kitos nuodėmės esti neklusnumas Dievui ir nepasitikėjimas Jo gerumu.
25421963 Pagal krikščioniškąją tradiciją, šis šventas, dvasinis ir geras Įstatymas dar nėra tobulas. Kaip auklėtojas jis parodo, ką reikia daryti, bet pats neduoda Dvasios stiprybės ir malonės jo laikytis. Dėl nuodėmės, kurios negali pašalinti, jis lieka nelaisvės įstatymu. Jo užduotis, pasak šv. Pauliaus, yra pasmerkti ir parodyti nuodėmę, kuri diegia „geismo įstatymą“ žmogaus širdyje. Vis dėlto Įstatymas lieka pirmuoju tarpsniu kelyje į Dievo karalystę. Jis parengia ir nuteikia išrinktąją tautą ir kiekvieną krikščionį atsiversti ir įtikėti Dievą Gelbėtoją. Jo mokymas visados išlieka kaip Dievo žodis.
25431992 Nuteisinimą mums pelnė Kristaus kančia; Jis paaukojo save ant kryžiaus kaip gyvą, šventą, Dievui patinkančią atnašą, o Jo kraujas tapo permaldavimo už visų žmonių nuodėmes priemone. Nuteisinimas teikiamas Krikštu – tikėjimo sakramentu. Jis padaro mus panašius į teisųjį Dievą, kuris savo gailestingumo galia mus daro teisius iš vidaus. Nuteisinimo tikslas yra Dievo ir Kristaus garbė ir amžinojo gyvenimo dovana: Bet dabar be Įstatymo pasireiškė Dievo teisumas, paliudytas Įstatymo ir Pranašų. Tai Dievo teisumas, tikėjimu į Jėzų Kristų duodamas visiems tikintiesiems. Nėra jokio skirtumo, nes visi yra nusidėję ir stokoja Dievo garbės, o nuteisinami dovanai jo malone dėl Kristaus Jėzaus atpirkimo. Dievas jį paskyrė permaldavimo auka, jo kraujo galia, veikiančia per tikėjimą. Jis norėjo parodyti savo teisumą tuo, kad nenubaudė už nuodėmes, padarytas anksčiau, dieviškojo kantrumo laikais, ir norėjo parodyti savo teisumą dabartiniu metu, pasirodydamas esąs teisus ir nuteisinantis tą, kuris tiki į Jėzų (Rom 3, 21–26).
III. Širdies neturtas2443 Dievas laimina tuos, kurie padeda vargšams, ir smerkia tuos, kurie nuo jų nusigręžia: „Prašančiam duok ir nuo norinčio iš tavęs pasiskolinti nenusigręžk“ (Mt 5, 42). „Dovanai gavote, dovanai ir duokite!“ (Mt 10, 8). Savo išrinktuosius Jėzus Kristus pažins iš to, ką jie padarė vargšams. Kai „vargdieniams skelbiama Geroji Naujiena“ (Mt 11, 5), tai yra ženklas, kad su jais yra Kristus.
III. Širdies neturtas2444 „Bažnyčios meilė vargšams [...] yra neatsiejama jos tradicijos dalis.“ Tą meilę įkvepia palaiminimų Evangelija, Jėzaus neturtas ir Jo dėmesys vargdieniams. Varguolių meilė gali būti net vienas iš motyvų dirbti, idant būtų „iš ko padėti stokojančiam“. Ji nukreipta ne tik prieš medžiaginį neturtą, bet ir prieš daugelį kultūrinio bei religinio neturto formų.
III. Širdies neturtas2445 Meilė vargšams nesuderinama su nesaikinga turto meile arba jo naudojimu egoistiniams tikslams: Nagi dabar jūs, turtuoliai, verkite ir raudokite dėl jūsų laukiančių negandų! Jūsų lobiai supuvę, jūsų drabužiai kandžių sukapoti. Jūsų auksas ir sidabras surūdijo, ir jų rūdys prieš jus liudys ir ės jūsų kūnus kaip ugnis. Jūs tebekraunate turtus dienų gale. Štai šaukia jūsų laukus nuvaliusių darbininkų užmokestis, kurį jūs nusukote, pjovėjų aimanos prasiskverbė į kareivijų Dievo ausis. Jūs prabangiai gyvenote žemėje, smaguriavote ir nupenėjote jūsų širdis skerdimo dienai. Jūs pasmerkėte ir nužudėte teisųjį: jis jums nesipriešina (Jok 5, 1–6).
III. Širdies neturtas2446 Šv. Jonas Auksaburnis pabrėžtinai primena: „Su vargšais nesidalyti savo gėrybėmis reiškia iš jų vogti ir jiems atimti gyvybę. Mūsų turimi turtai – ne mūsų, o jų.“ „Pirmiausia tebūnie padaroma visa, ko reikalauja teisingumas, kad nebūtų duodama kaip meilės dovana tai, kas priklauso pagal teisingumą“: Kai duodame vargšams, kas jiems būtina, mes anaiptol ne savo dosnumą parodome, o grąžiname, kas jiems priklauso; veikiau atliekame teisingumo pareigą, o ne gailestingumo darbus.
III. Širdies neturtas2447 Gailestingumo darbai yra veikli meilė, raginanti mus ateiti į pagalbą savo artimui jo kūno ir sielos varguose. Mokyti, patarti, paguosti, sustiprinti, kaip ir atleisti ar nuoskaudas nukęsti, yra gerieji darbai sielai. Gerieji darbai kūnui pirmiausia yra išalkusį pavalgydinti, keleivį priglausti, vargšą aprengti, ligonį ir kalinį aplankyti, mirusį palaidoti. Tarp tų darbų vienas pagrindinių broliškos meilės ženklų – vargšų šelpimas; tai taip pat ir Dievui patinkantis teisumo darbas. Kas turi dvejus marškinius, tepasidalija su neturinčiu, ir kas turi ko valgyti, tegul taip pat daro (Lk 3, 11). Verčiau duokite žmonėms iš savo vidaus tarsi išmaldą, ir viskas jums bus nesutepta (Lk 11, 41). Jei brolis ar sesuo neturi drabužių ir stokoja kasdienio maisto, ir kas nors iš jūsų jiems tartų: „Keliaukite sveiki, sušilkite, pasisotinkite“, bet neduotų, ko reikia jų kūnui, – kas iš tų žodžių?! (Jok 2, 15–16).
III. Širdies neturtas2448 „Didelė medžiaginių gėrybių stoka, beteisiškumas ir priespauda, kūno ir sielos ligos, pagaliau mirtis – visas šis žmogaus vargas yra aiškus ženklas, kad po pirmosios Adomo nuodėmės žmogui yra įgimtas silpnumas ir jam būtinas išgelbėjimas. Tai pažadino Gelbėtojo Kristaus užuojautą, Jis panoro nešti tuos vargus ir tapti panašus į 'mažiausiuosius savo brolius' (pgl. Mt 25, 40. 45). Dėl to ir Bažnyčia didele meile pamilo vargo prislėgtuosius; nuo pat pradžių, nepaisydama daugelio savo narių nuodėmių, ji niekada nepaliovė lengvinti jų dalios, jų ginti ir vaduoti. Ji tai daro nesuskaitomais gerais darbais, kurie visada ir visur yra reikalingi.“
III. Širdies neturtas2449 Jau Senajame Testamente įvairūs teisiniai nuostatai (skolų dovanojimo metai, draudimas skolinti už palūkanas ir pasilaikyti užstatą, dešimtinės mokestis, kasdienis užmokestis padieniams darbininkams, vynuogių ir varpų rinkimo teisė nuėmus derlių) atitiko Pakartoto Įstatymo raginimą: „Kadangi krašte beturčių niekad netrūks, todėl įsakau tau: 'Ištiesk ranką vargšui ir beturčiui artimui savo krašte'“ (Įst 15, 11). Tuos žodžius Jėzus pakartojo kaip savus: „Vargšų jūs visada turite su savimi, o mane ne visuomet turėsite“ (Jn 12, 8). Tuo Jis neatmeta senųjų pranašų griežto pasmerkimo žmonėms, perkantiems „vargšus už sidabrą, beturtį už sandalų porą...“ (Am 8, 6), bet ragina mus vargšuose – Jo broliuose – įžvelgti Jį patį: Kai motina priekaištavo šv. Rožei Limietei, kam ji priglaudžia namuose vargšus ir ligonius, pastaroji atsakė: „Tarnaudami vargšams ir ligoniams, tarnaujame Jėzui. Negalime nepadėti savo artimui, nes jame regime Jėzų, kuriam tarnaujame.“
2544544 Karalystė priklauso vargdieniams ir mažutėliams, tiems, kurie ją priima nuolankia širdimi. Jėzus yra siųstas nešti „Gerosios Naujienos vargdieniams“ (Lk 4, 18). Jis vadina juos palaimintais, nes „jų yra Dangaus Karalystė“ (Mt 5, 3); Tėvas teikėsi apreikšti „mažutėliams“ tai, kas paslėpta „nuo išmintingųjų ir gudriųjų“. Nuo prakartėlės iki kryžiaus Jėzus dalijasi su vargdieniais jų gyvenimu. Jis pažįsta alkį, troškulį, nepriteklių. Maža to: Jis tapatina save su visokiausiais vargšais ir veiklią meilę jiems laiko sąlyga įeiti į dangaus karalystę.
25452013 „Visi Kristaus tikintieji, kad ir kokia būtų jų užimama vieta ar luomas, šaukiami siekti krikščioniškojo gyvenimo pilnatvės ir meilės tobulybės.“ Visi yra pašaukti būti šventi: „Būkite tokie tobuli, kaip jūsų dangiškasis Tėvas yra tobulas“ (Mt 5, 48): Tam tobulumui pasiekti tikintieji tepanaudoja sugebėjimus, atseikėtus jiems pagal Kristaus dovanos saiką, idant [...], visur klusniai vykdydami Tėvo valią, visa dvasia pasišvęstų Dievo garbei ir artimo tarnybai. Šitaip Dievo tautos šventumas suvešės gausiais vaisiais, kaip Bažnyčios istorija ryškiai rodo daugybės šventųjų gyvenimu.
25461716 Jėzaus skelbimo šerdis yra palaiminimai. Jais pakartojami nuo Abraomo laikų išrinktajai tautai duoti pažadai. Nukreipti į dangaus karalystę, o ne vien į žemės vaisius, jie ištobulinami: Palaiminti beturčiai dvasia, nes jų yra Dangaus Karalystė. Palaiminti liūdintys, nes jie bus paguosti. Palaiminti romieji, nes jie paveldės žemę. Palaiminti alkstantys ir trokštantys teisumo, nes jie bus pasotinti. Palaiminti gailestingieji, nes jie susilauks gailestingumo. Palaiminti tyraširdžiai, nes jie regės Dievą. Palaiminti taikdariai, nes jie bus vadinami Dievo vaikais. Palaiminti persekiojami dėl teisumo, nes jų yra Dangaus Karalystė. Palaiminti jūs, kai dėl manęs jus niekina ir persekioja bei meluodami visaip šmeižia. Būkite linksmi ir džiūgaukite, nes jūsų laukia gausus atlygis danguje. (Mt 5, 3–12).
2547305 Jėzus reikalauja kūdikiškai pasitikėti apvaizda dangiškojo Tėvo, kuris rūpinasi net pačiais menkiausiais savo vaikų reikalais: „Nesisielokite ir neklausinėkite: 'Ką valgysime?' arba: 'Ką gersime?' [...]. Jūsų dangiškasis Tėvas juk žino, kad viso to jums reikia. Jūs pirmiausia ieškokite Dievo Karalystės ir jo teisumo, o visa tai bus jums pridėta“ (Mt 6, 31–33).
25482519 „Tyraširdžiams“ yra pažadėta regėti Dievą akis į akį ir būti į Jį panašiems. Širdies tyrumas yra išankstinė to regėjimo sąlyga. Jau dabar jis mums leidžia regėti taip, kaip regi Dievas, pasitikti kitą žmogų kaip „artimą“, žmogišką mūsų ir artimo kūną suvokti kaip Šventosios Dvasios šventovę, dieviškojo grožio apraišką.
25492015 Tobulumo kelias eina per kryžių. Nėra šventumo be atsižadėjimo ir dvasinės kovos. Dvasinė pažanga apima askezę ir savęs apmarinimą, kurie palaipsniui veda į ramybės ir palaiminimų džiaugsmo kupiną gyvenimą: Kas kopia aukštyn, tam kiekvienas žingsnis yra pradžia – niekada nesibaigiančios pradžios pradžia. Kas kopia aukštyn, niekada nesiliauja trokšti to, ką jau yra pažinęs.
2550314 Mes tvirtai tikime, kad Dievas yra pasaulio ir istorijos Viešpats. Tačiau Jo apvaizdos keliai mums dažnai yra nežinomi. Tik atėjus laikui, kai mūsų dalinis pažinimas pasibaigs, kai regėsime Dievą „akis į akį“ (1 Kor 13, 12), tik tada visiškai pažinsime kelius, kuriais net per blogio ir nuodėmių dramas Dievas vedė savo kūriniją iki galutinio Šabo poilsio, dėl kurio Jis sukūrė dangų ir žemę.
KBKS nuorodos
2534-2540, 2551-2554531. Ko reikalaujama ir kas draudžiama dešimtu įsakymu?
Šiuo įsakymu, papildančiu ankstesnį, reikalaujama vidinės laikysenos, kurią ženklina pagarba kito nuosavybei, ir draudžiamas godumas, svetimų gėrybių nežabotas geidimas ir pavydas, kurio esmė – nusiminimas dėl kito turimų gėrybių ir besaikis troškimas jas pasisavinti.
2544-2547, 2556532. Ko reikalauja Jėzus širdies neturtu?
Jėzus reikalauja, kad mokiniai teiktų jam pirmenybę visa ko ir visų atžvilgiu. Neprisirišimas prie turtų evangelinio neturto dvasia ir atsidavimas Dievo apvaizdai, išlaisvinančiai iš nerimo dėl rytojaus, parengia vargdienio dvasią turinčių palaiminimui, nes „jų yra dangaus karalystė“ (Mt 5, 3).
2548-2550, 2557533. Koks yra didžiausias žmogaus troškimas?
Didžiausias žmogaus troškimas yra regėti Dievą. Visa savo esybe jis šaukia: „Trokštu regėti Dievą!“ Tikrą ir pilnatvišką laimę žmogus pasiekia palaimingai regėdamas Tą, kuris iš meilės jį sukūrė ir savo begaline meile traukia prie savęs.
„Kas regi Dievą, jau yra gavęs visas gėrybes, kokias tik galima įsivaizduoti“ (šv. Grigalius Nisietis).
YC nuorodos
2534-2537, 2552465. Kaip krikščionis turi žiūrėti į svetimą turtą?
2538-2540, 2553-2554466. Kas yra pavydas ir kaip jį įveikti?
2544-2547, 2555-2557467. Kodėl Jėzus reikalauja iš mūsų širdies neturto?
2548-2550, 2557468. Ko žmogus turėtų labiausiai trokšti?
KBK išnašos
267Plg. Mch 2, 2.
268Plg. Išm 14, 12.
269Catechismus Romanus, 3, 10, 13, ed. P. Rodríguez, Vatikanas–Pamplona, 1989, p. 518.
270Catechismus Romanus, 3, 10, 23, ed. P. Rodríguez, Vatikanas–Pamplona, 1989, p. 523.
271Plg. 2 Sam 12, 1–4.
272Plg. Pr 4, 3–8; 1 Kar 21, 1–29.
273Šv. Jonas Auksaburnis, In epistulam II ad Corinthios, homilia 27, 3–4: PG 61, 588.
274Šv. Augustinas, De disciplina christiana, 7, 7: CCL 46, 214 (PL 40, 673); Idem, Epistula 108, 3, 8: CSEL 34, 620 (PL 33, 410).
275Šv. Grigalius Didysis, Moralia in Iob, 31, 45, 88: CCL 143b, 1610 (PL 76, 621).
276Šv. Jonas Auksaburnis, In epistulam ad Romanos, homilia 7, 5: PG 60, 448.
277Plg. Rom 7, 7.
278Plg. Rom 7, 15.
279Plg. Rom 8, 14.
280Plg. Rom 8, 27.
281Plg. Mk 8, 35.
282Plg. Lk 14, 33.
283Plg. Lk 21, 4.
284Vatikano II Susirinkimas, Dogm. konst. Lumen gentium, 42: AAS 57 (1965) 49.
285Plg. Lk 6, 20.
286Šv. Grigalius Nisietis, De beatitudinibus, oratio 1: Gregorii Nysseni opera, ed. W. Jaeger, v. 7/2, Leidenas, 1992, p. 83 (PG 44, 1200).
287Plg. Lk 6, 24.
288Šv. Augustinas, De sermone Domini in monte, 1, 1, 3: CCL 35, 4 (PL 34, 1232).
289Plg. Mt 6, 25–34.
290Šv. Grigalius Nisietis, De beatitudinibus, oratio 6, in: Gregorii Nysseni opera, ed. W. Jaeger, v. 7/2, Leidenas, 1992, p. 138 (PG 44, 1265).
291Plg. Apr 22, 17.
292Šv. Augustinas, De civitate Dei, 22, 30: CSEL 40/2, 665–666 (PL 41, 801–802).
293Plg. Jn 4, 14.