247.

1200 Apaštalų tikėjimui ištikimos Dievo Bažnyčios nuo pirmosios Jeruzalės bendruomenės iki pat Kristaus antrojo atėjimo visur švenčia tą patį Velykų slėpinį. Liturgijoje švenčiamas slėpinys tėra vienas, bet jo šventimo formos įvairios.

1201 Kristaus slėpinys yra toks neišmatuojamas, kad jokia liturginė tradicija negali pakankamai tobulai jo atskleisti. Skirtingų apeigų atsiradimo ir raidos istorija rodo, kaip nuostabiai jos viena kitą papildo. Kol Bažnyčios laikėsi tų liturginių tradicijų, gyvendamos bendru tikėjimu ir bendrais tikėjimo sakramentais, jos praturtindavo viena kitą, tvirtėjo jų ištikimybė Tradicijai ir bendrai visos Bažnyčios misijai.

1202 Iš pačios misijos radosi įvairių liturginių tradicijų. To paties geografinio ir kultūrinio arealo Bažnyčios ėmė švęsti Kristaus slėpinį suteikdamos apeigoms savitų, tai kultūrai būdingų išraiškos bruožų; atsirado skirtumų „tikėjimo paveldo“, tradicijos, liturginės simbolikos, broliškos bendrystės organizavimo, tikėjimo slėpinių teologinio supratimo ir šventumo formų lygmeniu. Taip Kristus, visų tautų Šviesa ir Išganymas, per liturginį atitinkamos Bažnyčios gyvenimą yra apreiškiamas tai tautai ir kultūrai, kurioms ta Bažnyčia buvo siųsta ir kuriose ji įleido šaknis. Bažnyčia yra visuotinė: į savo vienybę ji gali įimti visus tikrus kultūros turtus juos išgrynindama.

1203 Dabar Bažnyčioje gyvuoja šios liturginės tradicijos, arba apeigos: lotynų (pirmiausia Romos, bet taip pat kai kurių vietinių Bažnyčių, sakysim, šv. Ambraziejaus ar vieno kito vienuolių ordino) ir Bizantijos, Aleksandrijos (arba koptų), sirų, armėnų, maronitų ir chaldėjų. „Ištikimai sekdamas tradicija, šventasis Susirinkimas pareiškia, jog šventoji Motina Bažnyčia visas teisėtai pripažintas liturgijas laiko lygiateisėmis bei vertomis lygios pagarbos ir yra nusiteikusi jas ir ateityje saugoti bei visokeriopai palaikyti.“

1204 Švenčiama liturgija turi atitikti įvairių tautų dvasią ir kultūrą. Idant Kristaus slėpinys būtų paskelbtas „visoms tautoms, kad jos paklustų tikėjimui“ (Rom 16, 26), jis turi būti apreikštas visoms kultūroms, jose švenčiamas ir įgyvendinamas taip, kad jų nenaikintų, bet jas atpirktų ir ištobulintų. Savita, Kristaus priimta ir sutaurinta žmogiškoji Dievo vaikų kultūra padeda daugeliui jų prieiti prie Tėvo ir šlovinti Jį vienoje Dvasioje.

KBK 1200-1204 kontekstas

1207 Liturgiją dera švęsti taip, kad jos išraiškai būtų panaudota tautos, kurioje Bažnyčia gyvena, kultūra, sykiu išlaikant liturgijos savarankiškumą. Kita vertus, pati liturgija yra kultūros įkvėpėja ir ugdytoja.

1208 Įvairios teisėtomis pripažintos liturginės tradicijos, arba apeigos, žymėdamos ir perteikdamos tą patį Kristaus slėpinį, rodo Bažnyčios visuotinumą.

1209 Kriterijus, laiduojantis vienybę liturginių tradicijų įvairovėje, yra ištikimybė apaštališkai Tradicijai, tai yra iš apaštalų gautiems tikėjimo bendrumui bei sakramentams; tą bendrystę išreiškia ir garantuoja apaštalų įpėdinystė.

KBK 1207-1209 kontekstas

248.

1209 Kriterijus, laiduojantis vienybę liturginių tradicijų įvairovėje, yra ištikimybė apaštališkai Tradicijai, tai yra iš apaštalų gautiems tikėjimo bendrumui bei sakramentams; tą bendrystę išreiškia ir garantuoja apaštalų įpėdinystė.

KBK 1209 kontekstas

249.

1205 „Liturgijoje, ypač sakramentų liturgijoje, yra nekintamoji dalis – Dievo įsteigta, Bažnyčios saugoma – ir dalys, kurias galima keisti, kurias ji gali, o kartais net ir privalo derinti su naujai Evangeliją priimančių tautų kultūromis.“

1206 „Liturginė įvairovė gali praturtinti apeigas, bet taip pat sukelti įtampą, nesutarimų, netgi schizmų. Aišku viena, kad įvairovė šioje srityje neturi kenkti vienybei. Ji gali reikštis tik išsaugodama ištikimybę bendram tikėjimui, sakramentiniams ženklams, kuriuos Bažnyčia gavo iš Kristaus, ir hierarchinei bendrystei. Prisitaikymas prie įvairių kultūrų reikalauja atsiversti širdimi, o jei reikia, ir atsisakyti protėvių papročių, nesuderinamų su katalikų tikėjimu.“

KBK 1205-1206 kontekstas