466.

2258 „Žmogaus gyvybė yra šventa, nes nuo pat savo pradžios 'priklauso nuo kuriamosios Dievo galios' ir visą laiką išlieka itin glaudžiai susijusi su Kūrėju, savo vieninteliu tikslu. Vien Dievas nuo pradžios iki galo yra gyvenimo Viešpats: niekas ir jokiomis aplinkybėmis negali savintis teisės tiesiogiai nužudyti nekaltą žmogų.“

2259 Šventasis Raštas, pasakodamas, kaip Kainas nužudė savo brolį Abelį, atskleidžia nuo žmonijos pradžios žmoguje glūdintį pyktį ir geidimą – gimtosios nuodėmės padarinius. Žmogus tapo priešas savo artimui. Dievas parodo, kokia niekšinga ši brolžudystė: „Ką tu padarei? Tavo brolio kraujas šaukiasi manęs iš žemės! Todėl būk prakeiktas toli nuo žemės, kuri atvėrė savo burną priimti tavo brolio kraują iš tavo rankos“ (Pr 4, 10–11).

2260 Į Dievo ir žmonijos Sandorą vis įsipina dieviškosios žmogaus gyvybės dovanos ir nusikalstamo žmogaus smurto priminimas: Iš kiekvieno už artimo kraują reikalausiu atsiskaityti [...]. Kas išlieja žmogaus kraują, to asmens kraują taip pat išlies žmogus, nes pagal savo paveikslą Dievas sukūrė žmogų (Pr 9, 5–6). Senasis Testamentas kraują visada laikė šventu gyvybės ženklu. To būtina mokyti visais laikais.

2261 Šventasis Raštas patikslina penkto įsakymo draudimą: „Nežudyk nekalto ir doro žmogaus“ (Iš 23, 7). Tyčinis nekalto žmogaus nužudymas yra sunkus nusikaltimas, nesuderinamas su žmogaus kilnumu, „aukso taisykle“ ir Kūrėjo šventumu. Įsakymas, kuriuo tai liepiama, galioja visuotinai: įpareigoja visus ir kiekvieną, bet kada ir bet kur.

2262 Kalno pamoksle Viešpats primena įsakymą: „Nežudyk“ (Mt 5, 21) ir papildomai uždraudžia pyktį, neapykantą ir kerštą. Kristus net reikalauja, kad Jo mokinys atsuktų kitą skruostą ir mylėtų savo priešus. Jis pats nesigynė ir Petrui liepė kalaviją kišti atgal į makštį.

KBK 2258-2262 kontekstas

2318 „Jo rankoje yra gyvastis visų gyvūnų ir kiekvieno žmogaus gyvybės alsavimas“ (Job 12, 10).

2319 Kiekvieno žmogaus gyvybė nuo prasidėjimo iki mirties yra šventa, nes gyvasis ir šventasis Dievas kiekvieno žmogaus norėjo dėl jo paties, kurdamas jį pagal savo paveikslą ir panašumą.

2320 Žmogžudystė ypač prieštarauja žmogaus kilnumui ir Kūrėjo šventumui.

KBK 2318-2320 kontekstas

467.

2263 Būtinoji žmogaus ir visuomenės gintis nėra draudimo žudyti nekaltą žmogų, tyčinės žmogžudystės draudimo išimtis. „Savigynos gali būti du padariniai: savosios gyvybės išsaugojimas ir užpuoliko mirtis.“ „Visiškai įmanomi du vieno veiksmo padariniai, iš kurių pirmas yra norimas, antras – ne.“

2264 Meilė sau išlieka pagrindiniu moralės dėsniu. Tad teisinga reikalauti pagarbos savo teisei gyventi. Kas gina savo gyvybę, nenusikalsta žmogžudyste, net jeigu yra priverstas suduoti mirtiną smūgį užpuolikui: Jei kas, gindamas savo gyvybę, pavartoja daugiau jėgos, negu reikia, tai šitai neleistina. Bet jei jis pasipriešina smurtui saikingai, tokia savigyna leistina [...]. Kad būtų išganytas, žmogus neprivalo atsisakyti saikingos savigynos, idant išvengtų kito mirties, nes žmogui privalu labiau rūpintis savo, negu kito gyvybe.

2265 Būtinoji gintis gali būti ne tik teisė, bet ir svarbi pareiga tam, kas yra atsakingas už kito gyvybę. Bendrojo gėrio gynimas reikalauja neteisų užpuoliką padaryti nepavojingą. Dėl to teisėta valdžia turi teisę net ginklu atremti gyventojų, už kuriuos ji atsakingi, užpuolikus.

KBK 2263-2265 kontekstas

468.

2266 Valstybės pastangos užkirsti kelią veiksmams, pažeidžiantiems žmogaus teises ir pagrindines piliečių bendrabūvio taisykles, atitinka reikalavimą saugoti bendrąjį gėrį. Teisėta viešoji valdžia turi teisę ir pareigą bausti nusikaltimo sunkumą atitinkančiomis bausmėmis. Pirmučiausias bausmės tikslas yra atitaisyti nusikaltimo sukeltą netvarką. Kai nusikaltėlis tą bausmę priima savanoriškai, ji įgyja atlyginamąją vertę. Pagaliau bausmės tikslas yra ne tik išsaugoti viešąją tvarką bei garantuoti žmonių saugumą, bet ir gydyti: ji turi, kiek įmanoma, padėti nusikaltėliui pasitaisyti.

KBK 2266 kontekstas

469.

2267 Patikimai nustačius nusikaltusiojo tapatybę ir atsakomybę, tradiciniame Bažnyčios mokyme leidžiama taikyti mirties bausmę, jeigu ji yra vienintelis būdas apginti žmonių gyvybę nuo neteisaus užpuoliko. Jei žmonėms nuo užpuoliko apginti ir jų saugumui garantuoti užtenka nekruvinų priemonių, valdžia privalo naudotis būtent jomis, nes jos geriau atitinka konkrečias bendrojo gėrio sąlygas ir labiau dera su žmogaus kilnumu. Mūsų laikais, kai valstybė yra pajėgi veiksmingai užkirsti kelią nusikaltimams ir nusikalstančius padaryti nepavojingus, galutinai neatimdama jiems galimybės pasitaisyti, tokie atvejai, kai absoliučiai būtina nusikaltėlį pasmerkti myriop, iš tiesų „pasitaiko labai retai, praktiškai jų iš viso nebūna“.

KBK 2267 kontekstas

470.

2268 Penktu įsakymu kaip sunki nuodėmė draudžiama tiesioginė ir tyčinė žmogžudystė. Žmogžudys ir savanoriškai su juo bendrininkaujantys žmonės daro dangaus keršto šaukiančią nuodėmę. Kūdikių žudymas, brolžudystė ir tėvažudystė, sutuoktinio nužudymas yra ypač sunkūs nusikaltimai, nes nutraukia natūralius žmonių ryšius. Rūpinimasis eugenika ar visuomenės higiena negali pateisinti jokios žmogžudystės, net jei ji būtų viešosios valdžios įsakyta.

2269 Penktu įsakymu draudžiama ką nors daryti ar nedaryti žmogaus mirties siekiant netiesiogiai. Moralinis įstatymas draudžia be svarbios pateisinamos priežasties versti ką nors rizikuoti gyvybe ar nesuteikti pagalbos mirties pavojuje atsidūrusiam žmogui. Visuomenei taikstytis su pragaištinga badaujančiųjų būkle ir nesistengti jiems padėti yra piktinanti neteisybė ir sunkus nusikaltimas. Verslininkai, kurių lupikavimas ir troškimas pasipelnyti verčia badauti ir mirti brolius, netiesiogiai vykdo žmogžudystę. Tai jiems užtraukia kaltę. Netyčinė žmogžudystė kaltės moraliniu požiūriu neužtraukia. Tačiau sunkios kaltės neišvengia tas, kas be pakankamos priežasties elgiasi taip, kad tampa žmogaus mirties priežastimi, to neketindamas.

2270 Žmogaus gyvybė turi būti absoliučiai gerbiama ir saugoma nuo prasidėjimo. Jau nuo pirmos žmogaus egzistavimo akimirkos jam pripažintinos asmens teisės, tarp kurių yra ir nepažeistina kiekvienos nekaltos būtybės teisė gyventi. Dar prieš sukurdamas įsčiose, tave aš pažinau, dar prieš gimimą tave aš pašventinau (Jer 1, 5). Mano išvaizda tau buvo žinoma, kai slapta mane kūrei, žemės gelmėse rūpestingai žiedei (Ps 139, 15).

2271 Bažnyčia nuo pat I amžiaus skelbė, jog kiekvienas abortas yra moralinis blogis. Tas mokymas nepasikeitė. Tiesioginis, tai yra kaip tikslas arba kaip priemonė trokštamas, abortas yra sunkus nusižengimas moraliniam įstatymui: Nežudyk negimusio vaisiaus nei naujagimio. Dievas, gyvybės Viešpats, yra paskyręs žmonėms kilnią gyvybės išlaikymo pareigą, kuri turi būti atliekama žmogaus vertu būdu. Todėl gyvybė nuo pat prasidėjimo turi būti kuo rūpestingiausiai saugoma; abortas ir kūdikio žudymas yra pasibaisėtini nusikaltimai.

2272 Formalus bendradarbiavimas nutraukiant nėštumą yra sunkus nusikaltimas. Bažnyčia už tokį kėsinimąsi į žmogaus gyvybę baudžia kanonine ekskomunikos bausme. „Tas, kuris daro abortą, užsitraukia ekskomuniką latae sententiae, abortui įvykus“, tai yra užsitraukiamą „dėl paties nusikaltimo įvykdymo fakto“ ir bažnytinės teisės numatytomis sąlygomis. Bažnyčia taip nesiekia apriboti gailestingumo, bet parodo, koks sunkus tas nusikaltimas, kokia nepataisoma žala padaroma nekaltai žuvusiam kūdikiui, jo tėvams ir visai visuomenei.

2273 Kiekvieno nekalto žmogaus neatimama teisė gyventi yra esminis piliečių visuomenės ir jos įstatymų leidybos elementas: „Piliečių visuomenė ir viešoji valdžia privalo pripažinti ir gerbti neatimamas žmogaus teises. Tos teisės nepriklauso nei nuo paskirų žmonių, nei nuo tėvų ir nėra kokia nors visuomenės ar valstybės suteikta privilegija; jos glūdi žmogaus prigimtyje ir neatskiriamos nuo asmens kuriamojo akto, davusio pradžią tam asmeniui. Tarp tų pagrindinių teisių tenka paminėti čia aptariamą kiekvieno žmogaus teisę į gyvybę bei kūno neliečiamybę nuo prasidėjimo iki mirties.“ „Kai tik civiliniai įstatymai nustoja gynę kurią nors žmonių grupę, nors turėtų būti priešingai, valstybė sykiu paneigia visų piliečių lygybę prieš įstatymą. Kai valstybė nepajėgia rūpintis visų, ypač silpnesniųjų, piliečių teisėmis, ima griūti teisinės valstybės pamatai. [...] Iš negimusiam kūdikiui nuo prasidėjimo privalomos pagarbos ir apsaugos išplaukia būtinybė įstatymais numatyti bausmes už bet kurį sąmoningą jo teisių pažeidimą.“

2274 Kadangi embrionas nuo jo prasidėjimo traktuotinas kaip asmuo, privalu, kiek įmanoma, ginti jo neliečiamybę, jį globoti ir gydyti, kaip ir bet kurį kitą žmogų. Prenatalinė diagnozė moraliniu požiūriu leistina, „jei gerbiama embriono ir žmogiškojo vaisiaus gyvybė bei neliečiamybė ir jei ja siekiama apsaugoti ar pagydyti patį embrioną [...]. Tačiau ji rimtai prieštarauja moraliniam įstatymui, jei – priklausomai nuo jos rezultatų – svarstoma aborto galimybė: diagnozė [...] negali reikšti mirties nuosprendžio“.

2275 „Daryti intervenciją į žmogaus embrioną leistina tik su sąlyga, kad tai nepakenks jo gyvybei bei jo nepažeis, nekels jam per didelio pavojaus, bet bus siekiama jį gydyti, pagerinti jo sveikatos būklę arba apsaugoti jo paties gyvybę.“ „Amoralu žmogaus embrionus kurti turint pašalinių tikslų, panaudojant juos kaip laisvai disponuojamą 'biologinę medžiagą'.“ „Kai kurie bandymai kištis į chromosominį ar genetinį žmogaus paveldą nėra susiję su terapija; jais siekiama leisti gimti žmonėms, atrinktiems pagal lytį arba kitas iš anksto numatytas ypatybes. Tokie dirbtiniai veiksmai prieštarauja žmogaus asmens kilnumui, jo vientisumui“ bei unikaliai, nepakartojamai tapatybei.

2276 Nusilpę arba ribotų galimybių žmonės reikalingi ypatingo dėmesio; privalu padėti ligoniams ir neįgaliems žmonėms, kad jie galėtų gyventi, kiek įmanoma, normaliau.

2277 Tiesioginės eutanazijos tikslas, kad ir kokie būtų jos motyvai ir priemonės, yra nutraukti neįgalių, sergančių ar mirštančių žmonių gyvybę. Moraliniu požiūriu tai nepriimtina. Tad veiksmas arba neveiklumas, kuriais – savaime ar turint ketinimą – nutraukiama žmogaus gyvybė, kad jam nebereikėtų kęsti skausmo, yra nužudymas, visiškai nesuderinamas su žmogaus kilnumu ir pagarba gyvajam Dievui, žmogaus Kūrėjui. Klaidinga nuomonė šiuo klausimu gali kilti ir be blogos valios, tačiau ji nekeičia tų nusikalstamų, visada smerktinų ir atmestinų veiksmų prigimties.

2278 Tačiau nutraukti labai varginantį, pavojingą, nepaprastą arba proporcingų rezultatų neduodantį gydymą galima. Tai reiškia, jog atsisakoma „užsispyrėliškosios terapijos“. Taip nenorima paspartinti mirties, tik pripažįstama, jog jos išvengti nepavyks. Priimti tokį sprendimą turi pats pacientas, jei tik yra kompetentingas ir geba tai padaryti, priešingu atveju – teisėtai įgalioti asmenys, visada atsižvelgdami į protingus paciento pageidavimus ir teisėtus interesus.

2279 Net jei ir būtų matyti, kad mirtis neišvengiama, negalima nutraukti sergančiam žmogui priderančios įprastinės slaugos. Skausmo malšinimo priemonių vartojimas mirštančiojo kančioms palengvinti, net rizikuojant sutrumpinti jo dienas, moraliniu požiūriu gali būti suderinamas su žmogaus kilnumu, jei mirties netrokštama nei kaip tikslo, nei kaip priemonės, o tik susitaikoma su ja, kaip su numatoma ir neišvengiama. Mirštančiojo būklę lengvinanti priežiūra yra tinkamiausia gailestingosios meilės forma. Tokia slauga skatintina.

2280 Už savo gyvybę kiekvienas yra atsakingas ją davusiam Dievui. Dievas yra ir bus aukščiausias jos Viešpats. Mūsų pareiga ją dėkingai priimti ir saugoti Jo garbei ir mūsų sielų išganymui. Mes esame Dievo mums patikėtos gyvybės prižiūrėtojai, bet ne savininkai. Negalime su ja elgtis, kaip mums patinka.

2281 Savižudybė prieštarauja natūrialiam žmogaus polinkiui išsaugoti savo gyvybę ir pratęsti gyvenimą. Ji ypač prieštarauja teisingai savęs meilei. Ji taip pat paniekina artimo meilę, nes neteisėtai nutraukia solidarius ryšius su šeima, tauta ir žmonija, kurių atžvilgiu turime pareigų. Savižudybė prieštarauja gyvojo Dievo meilei.

2282 Jei savižudybe siekiama duoti pavyzdį, ypač jaunimui, tai ji tampa ir dideliu papiktinimu. Savanoriškai prisidėti prie savižudybės prieštarauja moraliniam įstatymui. Dideli psichiniai sutrikimai, išgąstis arba didelė laukiančių išmėginimų, kančios arba kankinimų baimė gali sumažinti savižudžio atsakomybę.

2283 Nereikia prarasti vilties, kad nusižudę asmenys dar sulauks amžinojo išganymo. Dievas gali Jam vienam žinomu būdu duoti progos jų išganomam gailesčiui. Bažnyčia meldžiasi už žmones, pasikėsinusius į savo gyvybę.

KBK 2268-2283 kontekstas

2321 Draudimas žudyti nepanaikina teisės neteisų užpuoliką padaryti nepavojingą. Būtinoji gintis yra svarbi už kito gyvybę arba už bendrąjį gėrį atsakingųjų pareiga.

2322 Kūdikis turi teisę gyventi nuo savo prasidėjimo momento. Tiesioginis, tai yra kaip tikslas ar priemonė trokštamas, abortas yra gėdingas dalykas, labai prieštaraujantis moraliniam įstatymui. Bažnyčia tokį pasikėsinimą į žmogaus gyvybę baudžia kanonine ekskomunikos bausme.

2323 Kadangi embrionas nuo jo prasidėjimo traktuotinas kaip asmuo, privalu ginti jo vientisumą, jį globoti ir gydyti kaip ir bet kurį kitą žmogų.

2324 Tyčinė eutanazija, kad ir kokie būtų jos motyvai ar priemonės, yra nužudymas. Ji visiškai nesuderinama su žmogaus kilnumu ir pagarba gyvajam Dievui, žmogaus Kūrėjui.

2325 Savižudybė visiškai nesuderinama su teisingumu, viltimi ir meile. Ji draudžiama penktu Dievo įsakymu.

2326 Papiktinimas yra sunkus nusikaltimas, kai kiti žmonės veiksmu ar aplaidumu sąmoningai skatinami sunkiai nusidėti.

KBK 2321-2326 kontekstas

471.

2278 Tačiau nutraukti labai varginantį, pavojingą, nepaprastą arba proporcingų rezultatų neduodantį gydymą galima. Tai reiškia, jog atsisakoma „užsispyrėliškosios terapijos“. Taip nenorima paspartinti mirties, tik pripažįstama, jog jos išvengti nepavyks. Priimti tokį sprendimą turi pats pacientas, jei tik yra kompetentingas ir geba tai padaryti, priešingu atveju – teisėtai įgalioti asmenys, visada atsižvelgdami į protingus paciento pageidavimus ir teisėtus interesus.

2279 Net jei ir būtų matyti, kad mirtis neišvengiama, negalima nutraukti sergančiam žmogui priderančios įprastinės slaugos. Skausmo malšinimo priemonių vartojimas mirštančiojo kančioms palengvinti, net rizikuojant sutrumpinti jo dienas, moraliniu požiūriu gali būti suderinamas su žmogaus kilnumu, jei mirties netrokštama nei kaip tikslo, nei kaip priemonės, o tik susitaikoma su ja, kaip su numatoma ir neišvengiama. Mirštančiojo būklę lengvinanti priežiūra yra tinkamiausia gailestingosios meilės forma. Tokia slauga skatintina.

KBK 2278-2279 kontekstas

472.

2273 Kiekvieno nekalto žmogaus neatimama teisė gyventi yra esminis piliečių visuomenės ir jos įstatymų leidybos elementas: „Piliečių visuomenė ir viešoji valdžia privalo pripažinti ir gerbti neatimamas žmogaus teises. Tos teisės nepriklauso nei nuo paskirų žmonių, nei nuo tėvų ir nėra kokia nors visuomenės ar valstybės suteikta privilegija; jos glūdi žmogaus prigimtyje ir neatskiriamos nuo asmens kuriamojo akto, davusio pradžią tam asmeniui. Tarp tų pagrindinių teisių tenka paminėti čia aptariamą kiekvieno žmogaus teisę į gyvybę bei kūno neliečiamybę nuo prasidėjimo iki mirties.“ „Kai tik civiliniai įstatymai nustoja gynę kurią nors žmonių grupę, nors turėtų būti priešingai, valstybė sykiu paneigia visų piliečių lygybę prieš įstatymą. Kai valstybė nepajėgia rūpintis visų, ypač silpnesniųjų, piliečių teisėmis, ima griūti teisinės valstybės pamatai. [...] Iš negimusiam kūdikiui nuo prasidėjimo privalomos pagarbos ir apsaugos išplaukia būtinybė įstatymais numatyti bausmes už bet kurį sąmoningą jo teisių pažeidimą.“

2274 Kadangi embrionas nuo jo prasidėjimo traktuotinas kaip asmuo, privalu, kiek įmanoma, ginti jo neliečiamybę, jį globoti ir gydyti, kaip ir bet kurį kitą žmogų. Prenatalinė diagnozė moraliniu požiūriu leistina, „jei gerbiama embriono ir žmogiškojo vaisiaus gyvybė bei neliečiamybė ir jei ja siekiama apsaugoti ar pagydyti patį embrioną [...]. Tačiau ji rimtai prieštarauja moraliniam įstatymui, jei – priklausomai nuo jos rezultatų – svarstoma aborto galimybė: diagnozė [...] negali reikšti mirties nuosprendžio“.

KBK 2273-2274 kontekstas

473.

2284 Papiktinimas yra laikysena arba elgesys, kuriuo kitas skatinamas daryti bloga. Kas papiktina, tas tampa savo artimo gundytoju, stato į pavojų jo dorybes ir teisumą, gali pastūmėti savo brolį į dvasinę mirtį. Papiktinimas yra sunkus nusižengimas, jei veiksmu ar neveiklumu kitas žmogus sąmoningai skatinamas sunkiai nusikalsti.

2285 Papiktinimas juo didesnis, juo garbingesni žmonės papiktina arba juo silpnesni žmonės papiktinami. Dėl to Viešpats papiktinimus pasmerkė: „Kas papiktintų vieną iš šitų mažutėlių [...], tam būtų geriau, kad asilo sukamų girnų akmuo būtų užkabintas jam ant kaklo ir jis būtų paskandintas jūros gelmėje“ (Mt 18, 6). Labai smarkiai papiktina tie žmonės, kurie iš prigimties ar pagal pareigas privalo kitus mokyti ir auklėti. Dėl to Jėzus priekaištauja Rašto aiškintojams bei fariziejams ir lygina juos su vilkais avių kailyje.

2286 Papiktinimą gali kelti įstatymai arba institucijos, mada arba viešoji nuomonė. Tad papiktinimu nusikalsta, kas leidžia įstatymus arba kuria visuomenines struktūras, sukeliančias dorovinį nuosmukį ir religinio gyvenimo pakrikimą, arba sudaro tokias „socialines sąlygas, kurios, norint to ar nenorint, apsunkina ir daro praktiškai nebegalimą krikščionišką gyvenseną, atitinkančią aukščiausiojo įstatymų Leidėjo įsakymus“. Tas pat pasakytina ir apie įmonių vadovus, savo potvarkiais skatinančius sukčiauti, mokytojus, „suerzinančius“ savo mokinius, arba žmones, kurie, manipuliuodami viešąja nuomone, atitraukia visuomenę nuo moralinių vertybių.

2287 Kas, naudodamasis savo turimomis galiomis, sudaro blogiui palankias sąlygas, nusikalsta papiktinimu ir yra atsakingas už tiesiogiai ar netiesiogiai skatinamą blogį. „Papiktinimai neišvengiami, bet vargas žmogui, per kurį jie ateina“ (Lk 17, 1).

KBK 2284-2287 kontekstas

474.

2288 Gyvybė ir sveikata yra Dievo mums patikėtas brangus turtas. Mes turime juo protingai rūpintis, drauge atsižvelgdami į kitų žmonių poreikius ir bendrąjį gėrį. Rūpintis piliečių sveikata turi padėti visuomenė, sudarydama gyvenimo sąlygas, leidžiančias žmogui vystytis ir bręsti; tam reikia tinkamos mitybos ir apsirengimo, gyvenamojo būsto, sveikatos apsaugos, pagrindinio lavinimo, darbo vietos, socialinės pagalbos.

2289 Nors moralės mokymas reikalauja gerbti kūno gyvenimą, absoliučia vertybe jo nelaiko. Moralė priešinasi naujosios pagonybės siekiui aukštinti kūno kultą, viską jam aukoti, garbinti fizinį tobulumą ir sportinius laimėjimus. Tokia mąstysena dėl selektyvaus žmonių skirstymo į stipriuosius ir silpnuosius gali iškreipti žmonių santykius.

2290 Saikingumo dorybė leidžia išvengti visokio piktnaudžiavimo, nesaikingumo valgant, vartojant alkoholį, tabaką ir medikamentus. Sunkiai nusikalsta tas, kas, būdamas neblaivus arba be saiko pamėgęs greitį, sukelia pavojų kitų žmonių ir savo paties saugumui sausumos, vandens ar oro keliuose.

2291 Narkotikų vartojimas labai smarkiai kenkia žmogaus sveikatai ir gyvybei. Tai sunkus nusižengimas, nebent narkotikus tektų vartoti griežtai terapiniais sumetimais. Nelegali narkotikų gamyba ir prekyba jais yra piktinantis užsiėmimas; tai tiesioginis bendrininkavimas, nes taip skatinamas moraliniam įstatymui visiškai prieštaraujantis elgesys.

KBK 2288-2291 kontekstas

475.

2292 Moksliniai – medicininiai arba psichologiniai – eksperimentai su atskirais žmonėmis ar jų grupėmis gali prisidėti prie ligonių gydymo ir pagerinti visuomenės sveikatą.

2293 Ir fundamentiniai, ir taikomieji moksliniai tyrinėjimai ryškiai parodo žmogaus viršenybę kūrinijai. Mokslas ir technika yra didelės vertybės, kai jos tarnauja žmogui ir skatina jo visapusišką pažangą visų labui; tačiau vien jie nepajėgia nurodyti prasmės žmogaus gyvenimui ir jo pažangai. Mokslas ir technika skirti žmogui, iš kurio kilę ir kurio dėka toliau plėtojasi; tad tik asmuo ir jo moralinės vertybės gali būti jų tikslas ir nurodyti jų ribas.

2294 Apgaulinga manyti, jog moksliniai tyrimai ir jų taikymas neutralūs moraliniu požiūriu. Kita vertus, orientacinių kriterijų nevalia kildinti nei vien iš jų techninio veiksmingumo, nei naudos, kuri kitiems gali tapti žala, nei juo labiau iš vyraujančių ideologijų. Mokslas ir technika, būdami vertingi savo esme, privalo besąlygiškai laikytis pagrindinių moralės kriterijų, turi tarnauti žmogui, gerbti jo neatimamas teises, teikti jam tikrą ir visuotinę gerovę, nes tai atitinka Dievo planą ir Jo valią.

2295 Žmogaus tyrinėjimų ar eksperimentų su juo negalima teisinti veiksmais, prieštaraujančiais žmogaus kilnumui ir moraliniam įstatymui. Tokių veiksmų nepateisina nė galimas tyrinėjamų asmenų sutikimas. Morališkai neleistini eksperimentai su žmogumi, jei jie kelia nepateisinamą arba sunkiai išvengiamą pavojų žmogaus gyvybei ar jo fiziniam bei psichiniam nepažeistumui. Eksperimentai su žmonėmis yra nesuderinami su jų kilnumu juolab tada, kai atliekami be jų pačių ar už juos atsakingų asmenų žinios bei sutikimo.

KBK 2292-2295 kontekstas

476.

2296 Organų persodinimas atitinka moralinį įstatymą tada, kai donorui gresianti fizinė ir psichinė rizika bei pavojai yra proporcingi naudai, kurią persodinimas suteiktų ligoniui. Organų atidavimas po mirties yra kilnus ir nuopelningas veiksmas, kurį privalu skatinti kaip didžiadvasiško solidarumo ženklą. Jis morališkai nepriimtinas, jei donoras ar už jį atsakingi asmenys nėra davę aiškaus sutikimo. Be to, moraliniu požiūriu neleistina tiesiogiai suluošinti ar net numarinti žmogų, nors tuo ir būtų atitolinta kitų žmonių mirtis.

KBK 2296 kontekstas

477.

2297 Pagrobėjai ir įkaitų ėmėjai kelia siaubą ir savo grasinimais neleistinai prievartauja aukas. Tai morališkai neleistini veiksmai. Terorizmas be atodairos grasina, žeidžia ir žudo; tai sunkus nusižengimas teisingumui ir meilei. Kankinimai, taikant fizinę ar moralinę prievartą prisipažinimui išgauti, kaltiesiems nubausti, priešininkams įbauginti, neapykantai išlieti, prieštarauja asmens pagarbai ir žmogaus kilnumui. Išskyrus vien gydyti būtinus medikų numatytus atvejus, tiesioginis, tyčinis nekaltiems žmonėms daromas amputavimas, jų luošinimas arba sterilizavimas prieštarauja moraliniam įstatymui.

2298 Praeityje buvo įprasta, kad ir teisėta valdžia imdavosi žiaurių priemonių, idant užtikrintų pagarbą įstatymams ir viešąją tvarką; dažnai tam neprieštaraudavo ir Bažnyčios ganytojai, kurie patys savuose teismuose laikėsi iš romėnų teisės perimtų nuostatų apie kankinimus. Nepaisant tų apgailėtinų faktų, Bažnyčia visada skelbė, kad privalu būti maloningiems ir gailestingiems; dvasininkams ji draudė pralieti kraują. Pastaraisiais laikais tapo akivaizdu, kad tos žiaurios priemonės ir nėra būtinos viešajai tvarkai palaikyti, ir nesiderina su teisėtomis žmogaus teisėmis, atvirkščiai – sukelia dar didesnį nuosmukį. Jas būtina išgyvendinti. Būtina melstis ir už aukas, ir už kankintojus.

KBK 2297-2298 kontekstas

478.

2299 Mirštantiems žmonėms reikia dėmesio ir paslaugumo, kad mūsų padedami paskutines dienas išgyventų oriai ir ramiai. Jiems turi padėti artimųjų malda. Artimieji privalo pasirūpinti, kad ligoniai laiku priimtų sakramentus, parengiančius juos susitikti su gyvuoju Dievu.

KBK 2299 kontekstas

479.

2300 Su mirusiųjų kūnais turi būti elgiamasi pagarbiai ir meiliai, tikint ir viliantis, jog jie prisikels. Mirusiųjų laidojimas yra gailestingas darbas kūnui; tai pagarba Dievo vaikams – Šventosios Dvasios šventovėms.

2301 Lavonų skrodimas teisminio tyrimo arba mokslinio tyrinėjimo tikslais morališkai leistinas. Neatlyginamai atiduoti organus po mirties yra teisėtas ir girtinas dalykas. Bažnyčia leidžia kremuoti kūną, jeigu tuo neginčijamas tikėjimas kūno prisikėlimu.

KBK 2300-2301 kontekstas

480.

2302 Primindamas įsakymą: „Nežudyk“ (Mt 5, 21), mūsų Viešpats reikalauja širdies ramybės ir smerkia mirtino pykčio ir neapykantos nedorumą: Pyktis yra keršto troškimas. „Trokšti keršto norint bloga žmogui, kurį reikia bausti, neleistina“; tačiau yra girtina reikalauti nuobaudos, „kad būtų ištaisytos ydos ir išsaugotas teisingumas“. Jei pyktis virsta sąmoningu troškimu nužudyti arba sunkiai sužeisti artimą, jis yra sunkus nusižengimas meilei – sunki nuodėmė. Viešpats pasakė: „Jei kas pyksta ant savo brolio, turi atsakyti teisme“ (Mt 5, 22).

2303 Valinga neapykanta yra priešinga meilei. Neapykanta artimui yra nuodėmė, kai žmogus sąmoningai trokšta jam bloga; ji yra sunki nuodėmė, kai sąmoningai linkima didelės žalos. „O aš jums sakau: mylėkite savo priešus ir melskitės už savo persekiotojus, kad būtumėte savo dangiškojo Tėvo vaikai...“ (Mt 5, 44–45).

KBK 2302-2303 kontekstas

481.

2304 Pagarba žmogaus gyvenimui ir jo plėtojimuisi reikalauja taikos. Taika nėra vien karo nebuvimas; jos negarantuoja ir priešiškų jėgų pusiausvyra. Taika žemėje pasiekiama tada, kai žmogui laiduojamos būtinos gėrybės, kai žmonės tarp savęs laisvai bendrauja, gerbiamas žmonių bei tautų orumas ir nuolat puoselėjamas broliškumas. Taika yra „tvarkos ramybė“, „teisumo poveikis“ (Iz 32, 17) ir meilės padarinys.

2305 Žemiškoji taika yra mesijinio „Ramybės Kunigaikščio“ (Iz 9, 5) – Kristaus taikos paveikslas ir vaisius. Ant kryžiaus pralietu savo krauju Jis pats savyje sugriovė priešiškumą, sutaikino žmones su Dievu ir savo Bažnyčią padarė visų žmonių tarpusavio vienybės ir jų vienybės su Dievu sakramentu. „Jis yra mūsų sutaikinimas“ (Ef 2, 14). Jis pareiškia: „Palaiminti taikdariai“ (Mt 5, 9).

KBK 2304-2305 kontekstas

482.

2304 Pagarba žmogaus gyvenimui ir jo plėtojimuisi reikalauja taikos. Taika nėra vien karo nebuvimas; jos negarantuoja ir priešiškų jėgų pusiausvyra. Taika žemėje pasiekiama tada, kai žmogui laiduojamos būtinos gėrybės, kai žmonės tarp savęs laisvai bendrauja, gerbiamas žmonių bei tautų orumas ir nuolat puoselėjamas broliškumas. Taika yra „tvarkos ramybė“, „teisumo poveikis“ (Iz 32, 17) ir meilės padarinys.

KBK 2304 kontekstas

2307 Penktu įsakymu draudžiama valingai griauti žmogaus gyvenimą. Dėl blogio ir neteisybių, kurias sukelia kiekvienas karas, Bažnyčia primygtinai ragina visus melstis ir taip elgtis, kad Dievo gerumas išvaduotų mus iš nuolatinių karų vergijos.

2308 Kiekvienas pilietis ir kiekvienas valdantysis privalo darbuotis, kad būtų išvengta karų. „O kol tebėra karo pavojus ir nėra kompetentingos tarptautinės valdžios, turinčios atitinkamas pajėgas, tol valstybėms negalima paneigti teisės leistinu būdu gintis, prieš tai išbandžius visus taikaus susitarimo būdus“.

KBK 2307-2308 kontekstas

483.

2307 Penktu įsakymu draudžiama valingai griauti žmogaus gyvenimą. Dėl blogio ir neteisybių, kurias sukelia kiekvienas karas, Bažnyčia primygtinai ragina visus melstis ir taip elgtis, kad Dievo gerumas išvaduotų mus iš nuolatinių karų vergijos.

2308 Kiekvienas pilietis ir kiekvienas valdantysis privalo darbuotis, kad būtų išvengta karų. „O kol tebėra karo pavojus ir nėra kompetentingos tarptautinės valdžios, turinčios atitinkamas pajėgas, tol valstybėms negalima paneigti teisės leistinu būdu gintis, prieš tai išbandžius visus taikaus susitarimo būdus“.

2309 Reikia griežtai laikytis sąlygų, kuriomis leistina karinė savigyna. Toks rimtas sprendimas pavaldus griežtoms moralinio teisėtumo sąlygoms. Vienu metu turi būti šios sąlygos: — tautai ar tautų bendrijai agresoriaus daroma žala tikrai ilgalaikė, sunki ir neginčijama; — visos kitos priemonės užkirsti tam kelią neįmanomos ir neveiksmingos; — yra rimto pagrindo tikėtis sėkmingos baigties; — ginklų panaudojimas nesukels didesnio blogio ir sumaišties negu pašalintinas blogis. Šiai sąlygai įvertinti būtina kruopščiai atsižvelgti į šiuolaikinių masinio naikinimo priemonių galią. Čia išvardyti tradiciniai vadinamosios „teisingo karo“ doktrinos elementai. Įvertinti šias morališkai teisėtos gynybos sąlygas protingu sprendimu turi atsakingieji už bendrąjį gėrį.

2310 Valstybės valdžiai tada tenka teisė ir pareiga įpareigoti piliečius atlikti, kas būtina valstybei apginti. Kas yra pasiryžęs tarnauti tėvynei kaip karys, tas yra tautų saugumo ir laisvės gynėjas. Deramai atlikdamas savo pareigas, jis tikrai prisideda prie tautos bendrojo gėrio ir taikos išsaugojimo.

KBK 2307-2310 kontekstas

484.

2309 Reikia griežtai laikytis sąlygų, kuriomis leistina karinė savigyna. Toks rimtas sprendimas pavaldus griežtoms moralinio teisėtumo sąlygoms. Vienu metu turi būti šios sąlygos: — tautai ar tautų bendrijai agresoriaus daroma žala tikrai ilgalaikė, sunki ir neginčijama; — visos kitos priemonės užkirsti tam kelią neįmanomos ir neveiksmingos; — yra rimto pagrindo tikėtis sėkmingos baigties; — ginklų panaudojimas nesukels didesnio blogio ir sumaišties negu pašalintinas blogis. Šiai sąlygai įvertinti būtina kruopščiai atsižvelgti į šiuolaikinių masinio naikinimo priemonių galią. Čia išvardyti tradiciniai vadinamosios „teisingo karo“ doktrinos elementai. Įvertinti šias morališkai teisėtos gynybos sąlygas protingu sprendimu turi atsakingieji už bendrąjį gėrį.

KBK 2309 kontekstas

485.

2312 Bažnyčia ir žmogaus protas pareiškia, kad ir ginkluotų konfliktų metu be perstojo galioja moralinis įstatymas. „O per nelaimę karui jau kilus, tai dar nereiškia, kad kovojant su priešu visa yra leistina.“

2313 Privalu pagarbiai ir žmoniškai elgtis su civiliais gyventojais, sužeistais kariais ir belaisviais. Tarptautinei teisei ir visuotiniams jos principams sąmoningai priešingi veiksmai, kaip ir įsakymai juos vykdyti, yra nusikaltimai. Aklo klusnumo neužtenka šiems įsakymams paklūstančius pateisinti. Tautos, nacijos ar etninės mažumos naikinimas turi būti smerkiamas kaip mirtina nuodėmė. Moraliniu požiūriu esame įpareigoti priešintis įsakymams vykdyti genocidą.

2314 „Kiekvienas karo veiksmas, nešantis beatodairišką naikinimą ištisiems miestams arba plačioms sritims drauge su jų gyventojais, yra nusikaltimas Dievui bei pačiam žmogui ir turi būti griežtai ir nedvejojant pasmerktas.“ Šiuolaikinis karas yra tuo pavojingas, kad turintiems galingos technikos, ypač atominį, biologinį ar cheminį ginklą, duoda progą minėtus nusikaltimus įvykdyti.

KBK 2312-2314 kontekstas

2328 Bažnyčia ir žmogaus protas patvirtina, kad ir ginkluotų konfliktų metu be perstojo galioja moralinis įstatymas. Tarptautinei teisei ir visuotiniams jos principams sąmoningai priešingas veikimas yra nusikaltimas.

KBK 2328 kontekstas

486.

2315 Ginklų kaupimas daugeliui žmonių atrodo lyg paradoksalus būdas, kaip sulaikyti nuo karo galimus priešus. Jame jie įžvelgia veiksmingiausią priemonę taikai tarp tautų laiduoti. Prieš tokią bauginimo taktiką kyla svarbios moralinio pobūdžio prieštaros. Ginklavimosi varžybos taikos nelaiduoja; užuot pašalinus karų priežastis, rizikuojama jas pagilinti. Milžiniškos išlaidos vis naujų ginklų gamybai užkerta kelią padėti skurstantiems kraštams ir trukdo plėtotis tautoms. Besaikis ginklavimasis pagausina konfliktų priežasčių ir didina karų pavojų.

2316 Ginklų gaminimas ir prekyba jais pažeidžia bendrąjį tautų ir tarptautinės bendrijos gėrį. Dėl to valstybė turi teisę ir pareigą šiuos procesus įstatymiškai tvarkyti. Trumpalaikės privačios ar grupinės naudos ieškojimas negali pateisinti veiklos, kuria kurstomas smurtas bei konfliktai tarp tautų ir griaunama tarptautinė teisėtvarka.

2317 Tarp žmonių ir tautų knibždėte knibždančios neteisybės, didžiulė ekonominė ar socialinė nelygybė, pavydas, nepasitikėjimas, išdidumas be paliovos grasina taikai ir sukelia karus. Visa, kas daroma šiam blogiui įveikti, padeda stiprinti taiką ir išvengti karo: Kiek žmonės yra nusidėjėliai, tiek jiems gresia ir grės karo pavojus, iki ateis Kristus. Tačiau kiek, jungiami meilės, jie nugali nuodėmę, tiek nugalima ir prievarta, iki išsipildys žodžiai: „Jie perkals savo kalavijus į arklus, o ietis – į geneklį medžiams genėti. Viena tauta nebekels kalavijo prieš kitą, nebebus mokomasi kariauti“ (Iz 2, 4).

KBK 2315-2317 kontekstas

2327 Dėl blogio ir neteisybių, kurias sukelia kiekvienas karas, turime daryti visa, kas tik protingam žmogui įmanoma, kad jo išvengtume. Bažnyčia meldžiasi: „Nuo bado, maro, ugnies ir karo gelbėk mus, Viešpatie.“

2328 Bažnyčia ir žmogaus protas patvirtina, kad ir ginkluotų konfliktų metu be perstojo galioja moralinis įstatymas. Tarptautinei teisei ir visuotiniams jos principams sąmoningai priešingas veikimas yra nusikaltimas.

2329 „Ginklavimosi varžybos yra itin sunki žmonijos rykštė, vargšams nešanti nepakenčiamą skriaudą.“

2330 „Palaiminti taikdariai, nes jie bus vadinami Dievo vaikais“ (Mt 5, 9).

KBK 2327-2330 kontekstas