Katalikų Bažnyčios katekizmas, 2015 (KBK'15)
Katalikų Bažnyčios katekizmas. Santrauka, 2007 (KBKS'07)
[ Jaunimo katekizmas YOUCAT, 2013 (YC'13) ]

Visas YOUCAT tekstas nėra skelbiamas, tik Pratarmė ir klausimų sąrašas su atitinkamomis KBK sąsajomis

3 skirsnis. Šventasis Raštas

I. Kristus – vienatinis Šventojo Rašto Žodis

101 Savo gerumu mus pasitinkantis Dievas, apsireikšdamas žmonėms, kalba jiems žmogiškais žodžiais: „Dievo žodžiai, išreikšti žmonių lūpomis, pasidarė panašūs į žmonių kalbą, kaip kitados amžinojo Tėvo Žodis, priėmęs trapų žmogaus kūną, tapo panašus į žmones.“68

102 Visi Šventojo Rašto žodžiai – tai tik viena Dievo ištara, Jo vienatinis Žodis, kuriame Jis išsako visą save:69

Prisiminkite, kad visuose šventuose Raštuose dėstoma ta pati Dievo kalba, o iš visų šventų rašytojų lūpų aidi tas pats Žodis, kuris, pradžioje būdamas Dievas pas Dievą, nėra dalomas skiemenimis, nes nėra pavaldus laikui.70

103Y-14Y-19Dėl to Bažnyčia visuomet gerbė dieviškuosius Raštus, kaip ji gerbia ir Viešpaties Kūną. Ji nuolat dalija tikintiesiems gyvenimo Duoną nuo Dievo Žodžio ir Kristaus Kūno stalo.71

104Y-14Y-19Bažnyčia iš Šventojo Rašto nuolat semiasi gyvybės ir jėgų,72 nes jame randa ne tik žmonių žodžius, bet ir tai, kas jis iš tikro yra: Dievo žodį.73 „Šventosiose knygose Tėvas, kuris yra danguje, su didžia meile pasitinka savo vaikus ir kalbasi su jais.“74

II. Šventojo Rašto įkvėpimas ir tiesa

105S-18Y-14Šventojo Rašto autorius yra Dievas. „Dievo apreikštieji dalykai, užrašyti ir išdėstyti Šventajame Rašte, buvo perteikti Šventosios Dvasios įkvėpimu.“

„Remdamasi apaštalų tikėjimu, Motina Bažnyčia laiko šventomis ir kanoninėmis ištisas Senojo Testamento ir Naujojo Testamento knygas su visomis jų dalimis, kadangi jos surašytos Šventosios Dvasios įkvėpimu, o jų autorius yra Dievas, ir kaip tokios jos buvo perduotos Bažnyčiai.“75

106S-18Y-14Y-15Šventųjų knygų autoriai – žmonės yra Dievo įkvėpti. „Šventosioms knygoms užrašyti Dievas pasirinko žmones, kurie, būdami įrankiai, naudojosi savo sugebėjimais bei jėgomis, kad, Dievui veikiant juose ir per juos, kaip tikri autoriai užrašytų visa ir tik tai, ko jis norėjo.“76

107S-18Y-14Y-15Įkvėptose knygose mokoma tiesos. „Taigi visa, ką įkvėptieji autoriai, arba hagiografai, dėsto, turi būti laikoma Šventosios Dvasios išdėstyta. Todėl išpažintina, kad Šventasis Raštas tvirtai, ištikimai ir be klaidos moko tiesos, kurią Dievas panoro pateikti šventosiose knygose mūsų išganymui.“77

108S-18Vis dėlto krikščionių tikėjimas nėra „knygos religija“. Krikščionybė yra Dievo „Žodžio“ religija, „ne užrašyto ir nebylaus, bet įsikūnijusio ir gyvojo Žodžio“.78 Kad Šventasis Raštas neliktų vien negyva raide, Kristus, amžinasis gyvojo Dievo Žodis, per Šventąją Dvasią turi atverti mums protą, kad suprastume Raštus.79

III. Šventoji Dvasia – Šventojo Rašto aiškintoja

109S-19Y-15Y-16Šventajame Rašte Dievas kalba žmogui žmogišku būdu. Tad norint gerai aiškinti Raštus, reikia ištirti, ką iš tikrųjų norėjo pasakyti žmogiškieji autoriai ir ką jų žodžiais troško pareikšti mums pats Dievas.80

110S-19Y-16Norint suvokti šventųjų autorių intencijas, reikia atsižvelgti į jų laikų ir jų kultūros sąlygas, tos epochos „literatūrinius žanrus“, to meto jausenos, kalbėjimo, pasakojimo būdus. „Juk tiesą vis kitaip pateikia ir skirtingu būdu išreiškia ir įvairiopas istorinis tekstas, ir pranašystė, ir poezija, ir dar kitoks raiškos būdas.“81

111S-19Y-16Tačiau, kadangi Šventasis Raštas yra Dievo įkvėptas, yra ir kitas teisingo aiškinimo principas, ne mažiau svarbus už pirmąjį, be kurio Šventasis Raštas taip pat liktų negyva raide: „Šventasis Raštas yra skaitytinas ir aiškintinas ta pačia Dvasia, kuria buvo parašytas.“82

Vatikano II Susirinkimas nurodė tris kriterijus Šventajam Raštui aiškinti pagal jį įkvėpusią Dvasią:83

112S-19Y-161. Rūpestingai atsižvelgti į „viso Šventojo Rašto turinį ir vienybę“. Nors Šventąjį Raštą sudarančios knygos labai skirtingos, jis pats yra vienas, kaip vienas yra ir Dievo planas, kurio centras ir širdis yra Jėzus Kristus; nuo Jo Velykų ta širdis atverta.84

Šventasis Raštas, atskleidžiantis Kristaus širdį, suprantamas Kristaus širdimi85. Prieš kančią toji širdis buvo užverta, nes Raštai buvo neaiškūs. Tačiau po kančios Raštai atsivėrė, kad tie, kurie dabar juos supranta, svarstytų ir spręstų, kaip turi būti aiškinamos pranašystės.86

113S-19Y-162. Šventąjį Raštą reikia skaityti „gyvoje visos Bažnyčios tradicijoje“. Anot tėvų, Šventasis Raštas Bažnyčios širdyje skaitomas geriau negu raštu užrašytas.87 Iš tiesų Bažnyčia savo Tradicijoje gyvai prisimena Dievo žodžius, o Šventoji Dvasia dvasiškai aiškina Šventąjį Raštą („...pagal dvasinį suvokimą, kuriuo Dvasia apdovanoja Bažnyčią“88).

114S-19Y-163. Būti atidiems „tikėjimo analogijai“.89 „Tikėjimo analogija“ laikome tiesų tarpusavio ryšį ir ryšį su visu Apreiškimo planu.

Šventojo Rašto prasmės

115S-19Y-16Pagal senovinę tradiciją galima skirti dvejopą Šventojo Rašto prasmę: žodinę ir dvasinę, o pastaroji dar skirstoma į alegorinę, moralinę ir anagoginę. Visų keturių prasmių darna labai praturtina gyvąjį Šventojo Rašto skaitymą Bažnyčioje.

116S-19Y-16Žodinė prasmė. Tai prasmė, kurią išreiškia Šventojo Rašto žodžiai ir kurią atskleidžia egzegezė, taikydama teisingo aiškinimo taisykles. „Visos Šventojo Rašto prasmės remiasi žodine prasme.“90

117S-19Y-16Dvasinė prasmė. Dėl vieningo Dievo plano ženklais gali būti ne tik Šventojo Rašto tekstas, bet ir dalykai bei įvykiai, apie kuriuos jis pasakoja.

1. Alegorinė prasmė. Mes galime geriau suprasti įvykius, atpažindami jų reikšmę Kristuje; taip perėjimas per Raudonąją jūrą yra Kristaus pergalės, o drauge ir Krikšto ženklas;91

2. Moralinė prasmė. Šventajame Rašte aprašyti įvykiai turi mus paraginti tinkamai elgtis. Jie yra užrašyti „įspėti mums“ (1 Kor 10, 11);92

3. Anagoginė prasmė. Galima įžiūrėti ir amžinąją dalykų ir įvykių prasmę, laikyti juos vadovais (graik. anagoge) į mūsų Tėvynę. Taip Bažnyčia žemėje yra dangiškosios Jeruzalės ženklas.93

118S-19Y-16Keturias prasmes glaustai apibūdina šis viduramžių dvieilis:

„Littera gesta docet, quid credas allegoria,
moralis quid agas, quo tendas anagogia“.94
Žodinė prasmė rodo, kas vyksta, alegorinė, ką reikia tikėti,
moralinė, ką daryti, anagoginė, ko siekti.

119S-19Y-16„Egzegetų uždavinys yra, laikantis šių taisyklių, stengtis giliau suprasti ir išdėstyti Šventojo Rašto mintį, kad, tarsi parengiamąjį darbą atlikus, subręstų Bažnyčios sprendimui. Mat dėl Šventojo Rašto aiškinimo visa galutinai sprendžia Bažnyčia, dievišku paskyrimu einanti Dievo žodžio saugotojos ir aiškintojos pareigas“:95

Aš netikėčiau Evangelija, jei Katalikų Bažnyčios autoritetas neverstų manęs to daryti.96

IV. Šventojo Rašto kanonas

120S-20Apaštalų Tradicija padeda Bažnyčiai atskirti, kurie raštai turi būti laikomi šventosiomis knygomis.97 Visas jų sąrašas yra vadinamas Šventojo Rašto „kanonu“. Senąjį Testamentą sudaro 46 knygos (45, jeigu Jeremijo ir Raudų knygos laikomos vientisu tekstu), Naująjį – 27:98

Senojo Testamento: Pradžios, Išėjimo, Kunigų, Skaičių, Pakartoto Įstatymo, Jozuės, Teisėjų, Rutos, dvi Samuelio knygos, dvi Karalių knygos, dvi Kronikų knygos, Ezdro ir Nehemijo, Tobito, Juditos, Esteros, dvi Makabėjų knygos, Jobo knyga, Psalmynas, Patarlių, Koheleto, Giesmių Giesmės, Išminties, Siracido, Izaijo, Jeremijo, Raudų, Barucho, Ezekielio, Danielio, Ozėjo, Joelio, Amoso, Abdijo, Jonos, Michėjo, Nahumo, Habakuko, Sofonijo, Agėjo, Zacharijo, Malachijo knygos;

Naujojo Testamento: Mato, Morkaus, Luko, Jono evangelijos, Apaštalų darbai, Laiškai – šv. Pauliaus romiečiams, pirmasis ir antrasis korintiečiams, galatams, efeziečiams, filipiečiams, kolosiečiams, pirmasis ir antrasis tesalonikiečiams, pirmasis ir antrasis Timotiejui, Titui, Filemonui, Laiškas žydams, Jokūbo laiškas, pirmasis ir antrasis Petro, trys Jono laiškai, Judo laiškas ir Apreiškimas Jonui.

Senasis Testamentas

121S-21Y-17Senasis Testamentas yra neatskiriama Šventojo Rašto dalis. Jo knygos yra Dievo įkvėptos, ir jų vertė amžina,99 nes Senoji Sandora niekada nebuvo atšaukta.

122S-21Y-17„Senojo Testamento išganymo tvarka buvo skirta parengti visą Atpirkėjo Kristaus ir Mesijo karalystės atėjimą.“ „Nors tose knygose yra ir netobulų bei laikinų dalykų“, Senojo Testamento knygos rodo dievišką išganingos Dievo meilės pedagogiją: „jose slypi kilnūs mokymai apie Dievą, išganinga žmogaus gyvenimo išmintis ir įstabūs maldos turtai, pagaliau jose glūdi mūsų išganymo slėpinys“.100

123S-21Y-17Krikščionys Senąjį Testamentą gerbia kaip tikrą Dievo žodį. Bažnyčia visuomet ryžtingai priešinosi sumanymui Senąjį Testamentą atmesti dėl to, kad esą Naujasis jį laiko nebereikalingu (marcionizmas).

Naujasis Testamentas

124S-22Y-18„Dievo žodis, kuris yra dieviška jėga kiekvieno tikinčiojo išganymui, pranašesniu būdu mums pristatomas ir parodo savo jėgą Naujojo Testamento raštuose.“101 Tie raštai mums atskleidžia galutinę dieviškojo Apreiškimo tiesą. Jų svarbiausia tema yra Jėzus Kristus, įsikūnijęs Dievo Sūnus, Jo darbai, mokymas, kančia ir pašlovinimas, taip pat ir Jo Bažnyčios gyvenimo pradžia, veikiant Šventajai Dvasiai.102

125S-22Y-18Evangelijos yra viso Šventojo Rašto širdis, „jos yra ypatingas liudijimas apie įsikūnijusio Žodžio, mūsų Išganytojo, gyvenimą ir mokymą“.103

126S-22Y-18Galima skirti tris Evangelijų sudarymo etapus:

1. Jėzaus gyvenimas ir mokymas. Bažnyčia yra tvirtai įsitikinusi, kad keturios Evangelijos, „kurių istoriškumą ji nepaliaujamai tvirtina, ištikimai perduoda, ką Dievo Sūnus Jėzus, gyvendamas tarp žmonių, iš tikrųjų darė ir mokė jų amžinajam išganymui iki dienos, kurią buvo paimtas“.

2. Žodinė tradicija. „Viešpačiui įžengus į dangų, tai, ką jis buvo kalbėjęs ir padaręs, apaštalai perdavė klausytojams su geresniu supratimu ir patys, išmokyti garbingųjų Kristaus gyvenimo įvykių ir apšviesti tiesos Dvasios.“

3. Evangelijų parašymas. „Šventieji autoriai, rašydami keturias Evangelijas, kai ką parinko iš gausybės to, kas buvo žodžiu skelbta ar jau surašyta, kai ką apibendrino arba paaiškino paisydami ano meto Bažnyčių padėties, pagaliau išlaikė skelbimo formą, bet visada taip, kad apie Jėzų perteiktų mums tai, kas tikra ir nuoširdu.“104

127S-22Y-18Keturių dalių Evangelija Bažnyčioje turi išskirtinę vietą; tai rodo liturgijos jai skiriama pagarba ir su niekuo nesulyginama jos trauka, kurią jai visais laikais jautė šventieji:

Nėra geresnio, brangesnio ir kilnesnio mokslo už Evangelijų tekstą. Svarstykite ir saugokite tai, ko mūsų Viešpats ir Mokytojas Kristus mokė žodžiais ir vykdė darbais.105

Viską pranoksta Evangelija, kuri stiprina mane besimeldžiančią, joje aš randu visa, ko reikia mano vargšei sielai. Ten visada pasisemiu naujų žinių, šviesos, randu paslėptų mistinių prasmių.106

Senojo ir Naujojo Testamento vienybė

128S-23Y-17Y-18Bažnyčia jau apaštalų laikais107 ir vėliau Tradicijoje nuolat aiškino Dievo plano vienybę abiejuose Testamentuose, pasiremdama tipologija. Pasak jos, Dievo darbuose Senojoje Sandoroje randami pirmavaizdžiai viso to, ką Dievas, laiko pilnatvei atėjus, yra įvykdęs savo įsikūnijusio Sūnaus asmenyje.

129S-23Y-17Y-18Tad Senąjį Testamentą krikščionys skaito mirusio ir prisikėlusio Kristaus šviesoje. Toks tipologinis skaitymas rodo neišsemiamą Senojo Testamento turinį. Tačiau negalima pamiršti, kad jo vertę sudaro Apreiškimas, kurį pats Viešpats patvirtino.108 Beje, ir Naujasis Testamentas skaitytinas Senojo Testamento šviesoje. Pirmykštė krikščionių katechezė nuolat juo naudodavosi.109 Anot seno priežodžio, „Senajame Testamente slypi Naujasis, o Naujajame atsiskleidžia Senasis.“110

130S-23Y-17Y-18Tipologija išreiškiamas veržlus Dievo plano vykdymas belaukiant, kad „Dievas būtų viskas visame kame“ (1 Kor 15, 28). Pavyzdžiui, patriarchų pašaukimas ir išėjimas iš Egipto Dievo plane nepraranda savo vertės, būdami tarpiniai jo vykdymo etapai.

V. Šventasis Raštas Bažnyčios gyvenime

131S-24Y-19„Dievo žodis slepia savyje tokią jėgą ir stiprybę, kad jis pasirodo esąs Bažnyčios ramstis ir gyvumas, jos vaikams – tikėjimo tvirtybė, sielos maistas, tyras ir neišsenkąs dvasinio gyvenimo šaltinis.“111 Tad „krikščionims turi būti plačiai atvertos durys į Šventąjį Raštą“.112

132S-24Y-19„Šventųjų tekstų studijos tebūna tarsi šventosios teologijos siela. Kartu jos Rašto žodžiu gaiviai maitina ir šventai brandina žodžio tarnybą: pastoracinius pamokslus, katechizaciją ir bet kokį krikščionišką ugdymą, kuriame ypatinga vieta skirtina liturginei homilijai.“113

133S-24Y-19Bažnyčia „karštai ir pabrėžtinai ragina ir visus krikščionis [...] dažnu Šventųjų Raštų skaitymu įgyti 'Viešpaties Jėzaus Kristaus pažinimo didybę' (Fil 3, 8). 'Juk nepažinti Raštų reiškia nepažinti Kristaus'.“114

Santrauka

134 Visas Šventasis Raštas yra tik viena knyga, o toji knyga yra Kristus, „nes visas dieviškasis Raštas kalba apie Kristų, ir visas dieviškasis Raštas išsipildo Kristuje“.115

135S-18„Šventieji raštai talpina Dievo žodį; būdami įkvėpti, jie tikrai yra Dievo žodis.“116

136S-18Dievas, įkvėpdamas žmogiškuosius autorius, pats yra Šventojo Rašto Autorius; Jis veikia juose ir per juos. Taip Jis laiduoja, kad jų raštai neklysdami moko išganingos tiesos.117

137S-19Y-16Aiškinant įkvėptuosius Raštus, pirmiausia reikia stengtis suprasti, ką Dievas per šventuosius autorius nori apreikšti mūsų išganymui. Tai, kas ateina iš Šventosios Dvasios, yra visiškai suprantama tiktai veikiant Šventajai Dvasiai.118

138S-20Bažnyčia priima ir gerbia kaip įkvėptas 46 Senojo ir 27 Naujojo Testamento knygas.

139S-22Keturios Evangelijos užima pagrindinę vietą, nes jų centras yra Jėzus Kristus.

140S-23Y-17Y-18Abiejų Testamentų vienybė išplaukia iš Dievo plano ir Jo Apreiškimo vienybės. Senasis Testamentas parengia Naujajam, o šiame savo ruožtu išsipildo Senasis; jie abu vienas kitą aiškina; abu yra tikras Dievo žodis.

141S-24Y-19„Bažnyčia visuomet gerbė dieviškuosius Raštus taip, kaip ir patį Viešpaties kūną“119: jie abu maitina ir tvarko visą krikščionių gyvenimą. „Tavo žodis – mano kojoms žibintas ir šviesa mano takui“ (Ps 119, 105)120.

 

 

 

 

KBK nuorodos
KBKS nuorodos

105-108, 135-13618. Kodėl Šventasis Raštas moko tiesos?

Kadangi Šventojo Rašto autorius yra pats Dievas, Šventasis Raštas vadinamas įkvėptu ir neklaidingai moko mūsų išganymui būtinų tiesų. Iš tiesų Šventosios Dvasios įkvėpti žmogiškieji autoriai užrašė tai, ko Dievas norėjo mus išmokyti. Tačiau krikščionių tikėjimas yra ne „knygos religija“, bet Dievo žodžio, kuris yra „ne nebylus užrašytasis žodis, bet įsikūnijęs gyvasis Žodis“ (šv. Bernardas Klervietis).

KBKS 18 kontekstas

109-119, 13719. Kaip skaityti Šventąjį Raštą?

Šventąjį Raštą reikia skaityti ir aiškinti, padedant Šventajai Dvasiai ir vadovaujant Bažnyčios Magisteriumui, pagal tris kriterijus: 1) atsižvelgiant į viso Rašto turinį ir vienybę; 2) paisant Rašto skaitymo Bažnyčios gyvojoje Tradicijoje; 3) neišleidžiant iš akių tikėjimo analogijos, t. y. darnaus tikėjimo tiesų tarpusavio ryšio.

KBKS 19 kontekstas

120, 13820. Kas yra Raštų kanonas?

Raštų kanonas yra Apaštalų Tradicijos Bažnyčioje atrinktų visų šventųjų raštų sąrašas. Šį kanoną sudaro 46 Senojo Testamento ir 27 Naujojo Testamento knygos.

KBKS 20 kontekstas

121-12321. Kuo svarbus krikščionims Senasis Testamentas?

Krikščionys gerbia Senąjį Testamentą kaip tikrą Dievo žodį. Visi jo raštai dieviškai įkvėpti ir išlaiko nuolatinę vertę. Jie liudija išganingosios Dievo meilės pedagogiją. Jie parašyti pirmiausia tam, kad parengtų visatos Išganytojo Kristaus atėjimui.

KBKS 21 kontekstas

124-127, 13922. Kuo svarbus krikščionims Naujasis Testamentas?

Naujasis Testamentas, kuriame pagrindinis dėmesys skirtas Jėzui Kristui, atskleidžia galutinę dieviškojo Apreiškimo tiesą. Keturios evangelijos – Mato, Morkaus, Luko ir Jono – Naujajame Testamente yra svarbiausi Jėzaus gyvenimo ir mokymo liudijimai; jos sudaro visų Raštų šerdį ir užima ypatingą vietą Bažnyčioje.

KBKS 22 kontekstas

128-130, 14023. Kas vienija Senąjį ir Naująjį Testamentą?

Raštas yra vienas, nes yra vienintelis Dievo Žodis, vienintelis Dievo išganymo sumanymas, vienintelis dieviškasis abiejų Testamentų įkvėptumas. Senasis Testamentas parengia Naujajam, o Naujajame išsipildo Senasis. Jiedu nušviečia vienas kitą.

KBKS 23 kontekstas

131-133, 14124. Koks Šventojo Rašto vaidmuo Bažnyčios gyvenime?

Šventasis Raštas Bažnyčios gyvenimui teikia atramą ir stiprybę. Bažnyčios vaikams jis yra tikėjimo tvirtybė, dvasinio gyvenimo maistas ir šaltinis. Šventasis Raštas yra teologijos ir pastoracinio skelbimo siela. Pasak psalmininko, jis yra „žibintas mano kojoms ir šviesa mano takui“ (Ps 119, 105). Štai kodėl Bažnyčia ragina dažnai skaityti Šventąjį Raštą, nes „nepažinti Raštų reiškia nepažinti Kristaus“ (šv. Jeronimas).

KBKS 24 kontekstas

YC nuorodos

103-10714. Ar Šventasis Raštas iš tiesų yra Dievo žodis?

106-107, 10915. Kaip Šventasis Raštas gali būti Tiesa, jei ne viskas, kas jame parašyta, yra teisinga?

109-119, 13716. Kaip teisingai skaityti Šventąjį Raštą?

121-123, 128-130, 14017. Kokią reikšmę krikščioniui turi Senasis Testamentas?

124-127, 128-130, 14018. Kokią reikšmę krikščioniui turi Naujasis Testamentas?

103-104, 131-133, 14119. Kokį vaidmenį Šventasis Raštas vaidina Bažnyčioje?

 

KBK išnašos

68Vatikano II Susirinkimas, Dogm. konst. Dei Verbum, 13: AAS 58 (1966) 824.

69Plg. Žyd 1, 1–3.

70Šv. Augustinas, Enarratio in Psalmum 103, 4, 1: CCL 40, 1521 (PL 37, 1378).

71Plg. Vatikano II Susirinkimas, Dogm. konst. Dei Verbum, 21: AAS 58 (1966) 827.

72Plg. Vatikano II Susirinkimas, Dogm. konst. Dei Verbum, 24: AAS 58 (1966) 829.

73Plg. 1 Tes 2, 13.

74Vatikano II Susirinkimas, Dogm. konst. Dei Verbum, 21: AAS 58 (1966) 827–828.

75Vatikano II Susirinkimas, Dogm. konst. Dei Verbum, 11: AAS 58 (1966) 822–823.

76Vatikano II Susirinkimas, Dogm. konst. Dei Verbum, 11: AAS 58 (1966) 823.

77Vatikano II Susirinkimas, Dogm. konst. Dei Verbum, 11: AAS 58 (1966) 823.

78Šv. Bernardas Klervietis, Homilia super „Missus est“ 4, 11, in: Opera, ed. J. Leclercq-H. Rochais, v. 4, Roma, 1966, p. 57.

79Plg. Lk 24, 45.

80Plg. Vatikano II Susirinkimas, Dogm. konst. Dei Verbum, 12: AAS 58 (1966) 823.

81Vatikano II Susirinkimas, Dogm. konst. Dei Verbum, 12: AAS 58 (1966) 823.

82Vatikano II Susirinkimas, Dogm. konst. Dei Verbum, 12: AAS 58 (1966) 824.

83Plg. Vatikano II Susirinkimas, Dogm. konst. Dei Verbum, 12: AAS 58 (1966) 824.

84Plg. Lk 24, 25–27. 44–46.

85Plg. Ps 22, 15.

86Šv. Tomas Akvinietis, Expositio in Psalmos, 21, 11, in: Opera omnia, v. 18, Paryžius, 1876, p. 350.

87Plg. Šv. Hilaras Puatjietis, Liber ad Constantium Imperatorem 9: CSEL 65, 204 (PL 10, 570); Šv. Jeronimas, Commentarius in epistulam ad Galatas 1, 1, 11–12: PL 26, 347.

88Origenas, Homiliae in Leviticum, 5, 5: SC 286, 228 (PG 12, 454).

89Plg. Rom 12, 6.

90Šv. Tomas Akvinietis, Summa theologiae 1, q. 1, a. 10, ad 1, ed. Leon. 4, 25.

91Plg. 1 Kor 10, 2.

92Plg. Žyd 3–4, 11.

93Plg. Apr 21, 1–22, 5.

94Augustinas Dakas, Rotulus pugillaris, I, ed. A. Walz: Angelicum 6 (1929) 256.

95Vatikano II Susirinkimas, Dogm. konst. Dei Verbum, 12: AAS 58 (1966) 824.

96Šv. Augustinas, Contra epistulam Manichaei quam vocant fundamenti, 5, 6: CSEL 25, 197 (PL 42, 176).

97Plg. Vatikano II Susirinkimas, Dogm. konst. Dei Verbum, 8: AAS 58 (1966) 821.

98Plg. Decretum Damasi: DS 179–180; Florencijos Susirinkimas, Decretum pro Iacobitis: DS 1334–1336; Tridento Susirinkimas, 4a sesija, Decretum de Libris Sacris et de traditionibus recipiendis: DS 1501–1504.

99Plg. Vatikano II Susirinkimas, Dogm. konst. Dei Verbum, 14: AAS 58 (1966) 825.

100Vatikano II Susirinkimas, Dogm. konst. Dei Verbum, 15: AAS 58 (1966) 825.

101Vatikano II Susirinkimas, Dogm. konst. Dei Verbum, 17: AAS 58 (1966) 826.

102Plg. Vatikano II Susirinkimas, Dogm. konst. Dei Verbum, 20: AAS 58 (1966) 827.

103Vatikano II Susirinkimas, Dogm. konst. Dei Verbum, 18: AAS 58 (1966) 826.

104Vatikano II Susirinkimas, Dogm. konst. Dei Verbum, 19: AAS 58 (1966) 826–827.

107Plg. 1 Kor 10, 6. 11; Žyd 10, 1; 1 Pt 3, 2 1.

108Plg. Mk 12, 29–31.

109Plg. 1 Kor 5, 6–8; 10, 1–11.

110Šv. Augustinas, Quaestiones in Heptateucum 2, 73: CCL 33, 106 (PL 34, 623); plg. Vatikano II Susirinkimas, Dogm. konst. Dei Verbum, 16: AAS 58 (1966) 825.

111Vatikano II Susirinkimas, Dogm. konst. Dei Verbum, 21: AAS 58 (1966) 828.

112Vatikano II Susirinkimas, Dogm. konst. Dei Verbum, 22: AAS 58 (1966) 828.

113Vatikano II Susirinkimas, Dogm. konst. Dei Verbum, 24: AAS 58 (1966) 829.

114Vatikano II Susirinkimas, Dogm. konst. Dei Verbum, 25: AAS 58 (1966) 829; plg. Šv. Jeronimas, Commentarii in Isaiam, Prologus: CCL 73, 1 (PL 24, 17).

115Šv. Viktoro Hugonas, De Arca Noe, 2, 8: PL 176, 642; plg. Ibid., 2, 9: PL 176, 642–643.

116Vatikano II Susirinkimas, Dogm. konst. Dei Verbum, 24: AAS 58 (1966) 829.

117Plg. Vatikano II Susirinkimas, Dogm. konst. Dei Verbum, 11: AAS 58 (1966) 822–823.

118Origenas, Homiliae in Exodum, 4, 5: SC 321, 128 (PG 12, 320).

119Vatikano II Susirinkimas, Dogm. konst. Dei Verbum, 21: AAS 58 (1966) 827.

120Plg. Iz 50, 4.