Šventasis Raštas. KBK | KATEKIZMAS.LT

3 skirsnis. Šventasis Raštas

I. Kristus – vienatinis Šventojo Rašto Žodis

101 Savo gerumu mus pasitinkantis Dievas, apsireikšdamas žmonėms, kalba jiems žmogiškais žodžiais: „Dievo žodžiai, išreikšti žmonių lūpomis, pasidarė panašūs į žmonių kalbą, kaip kitados amžinojo Tėvo Žodis, priėmęs trapų žmogaus kūną, tapo panašus į žmones.“⁶⁸

102 Visi Šventojo Rašto žodžiai – tai tik viena Dievo ištara, Jo vienatinis Žodis, kuriame Jis išsako visą save:⁶⁹65 2763

426—429Prisiminkite, kad visuose šventuose Raštuose dėstoma ta pati Dievo kalba, o iš visų šventų rašytojų lūpų aidi tas pats Žodis, kuris, pradžioje būdamas Dievas pas Dievą, nėra dalomas skiemenimis, nes nėra pavaldus laikui.⁷⁰

103^Y-14^Y-191100 1184Dėl to Bažnyčia visuomet gerbė dieviškuosius Raštus, kaip ji gerbia ir Viešpaties Kūną. Ji nuolat dalija tikintiesiems gyvenimo Duoną nuo Dievo Žodžio ir Kristaus Kūno stalo.⁷¹1378

104^Y-14^Y-19Bažnyčia iš Šventojo Rašto nuolat semiasi gyvybės ir jėgų,⁷² nes jame randa ne tik žmonių žodžius, bet ir tai, kas jis iš tikro yra: Dievo žodį.⁷³ „Šventosiose knygose Tėvas, kuris yra danguje, su didžia meile pasitinka savo vaikus ir kalbasi su jais.“⁷⁴

II. Šventojo Rašto įkvėpimas ir tiesa

105^S-18^Y-14Šventojo Rašto autorius yra Dievas. „Dievo apreikštieji dalykai, užrašyti ir išdėstyti Šventajame Rašte, buvo perteikti Šventosios Dvasios įkvėpimu.“

„Remdamasi apaštalų tikėjimu, Motina Bažnyčia laiko šventomis ir kanoninėmis ištisas Senojo Testamento ir Naujojo Testamento knygas su visomis jų dalimis, kadangi jos surašytos Šventosios Dvasios įkvėpimu, o jų autorius yra Dievas, ir kaip tokios jos buvo perduotos Bažnyčiai.“⁷⁵

106^S-18^Y-14^Y-15Šventųjų knygų autoriai – žmonės yra Dievo įkvėpti. „Šventosioms knygoms užrašyti Dievas pasirinko žmones, kurie, būdami įrankiai, naudojosi savo sugebėjimais bei jėgomis, kad, Dievui veikiant juose ir per juos, kaip tikri autoriai užrašytų visa ir tik tai, ko jis norėjo.“⁷⁶

107^S-18^Y-14^Y-15Įkvėptose knygose mokoma tiesos. „Taigi visa, ką įkvėptieji autoriai, arba hagiografai, dėsto, turi būti laikoma Šventosios Dvasios išdėstyta.702 Todėl išpažintina, kad Šventasis Raštas tvirtai, ištikimai ir be klaidos moko tiesos, kurią Dievas panoro pateikti šventosiose knygose mūsų išganymui.“⁷⁷

108^S-18Vis dėlto krikščionių tikėjimas nėra „knygos religija“. Krikščionybė yra Dievo „Žodžio“ religija, „ne užrašyto ir nebylaus, bet įsikūnijusio ir gyvojo Žodžio“.⁷⁸ Kad Šventasis Raštas neliktų vien negyva raide, Kristus, amžinasis gyvojo Dievo Žodis, per Šventąją Dvasią turi atverti mums protą, kad suprastume Raštus.⁷⁹

III. Šventoji Dvasia – Šventojo Rašto aiškintoja

109^S-19^Y-15^Y-16Šventajame Rašte Dievas kalba žmogui žmogišku būdu. Tad norint gerai aiškinti Raštus, reikia ištirti, ką iš tikrųjų norėjo pasakyti žmogiškieji autoriai ir ką jų žodžiais troško pareikšti mums pats Dievas.⁸⁰

110^S-19^Y-16Norint suvokti šventųjų autorių intencijas, reikia atsižvelgti į jų laikų ir jų kultūros sąlygas, tos epochos „literatūrinius žanrus“, to meto jausenos, kalbėjimo, pasakojimo būdus. „Juk tiesą vis kitaip pateikia ir skirtingu būdu išreiškia ir įvairiopas istorinis tekstas, ir pranašystė, ir poezija, ir dar kitoks raiškos būdas.“⁸¹

111^S-19^Y-16Tačiau, kadangi Šventasis Raštas yra Dievo įkvėptas, yra ir kitas teisingo aiškinimo principas, ne mažiau svarbus už pirmąjį, be kurio Šventasis Raštas taip pat liktų negyva raide: „Šventasis Raštas yra skaitytinas ir aiškintinas ta pačia Dvasia, kuria buvo parašytas.“⁸²

Vatikano II Susirinkimas nurodė tris kriterijus Šventajam Raštui aiškinti pagal jį įkvėpusią Dvasią:⁸³

112^S-19^Y-161281. Rūpestingai atsižvelgti į „viso Šventojo Rašto turinį ir vienybę“. Nors Šventąjį Raštą sudarančios knygos labai skirtingos, jis pats yra vienas, kaip vienas yra ir Dievo planas, kurio centras ir širdis yra Jėzus Kristus; nuo Jo Velykų ta širdis atverta.⁸⁴368

Šventasis Raštas, atskleidžiantis Kristaus širdį, suprantamas Kristaus širdimi⁸⁵. Prieš kančią toji širdis buvo užverta, nes Raštai buvo neaiškūs. Tačiau po kančios Raštai atsivėrė, kad tie, kurie dabar juos supranta, svarstytų ir spręstų, kaip turi būti aiškinamos pranašystės.⁸⁶

113^S-19^Y-16812. Šventąjį Raštą reikia skaityti „gyvoje visos Bažnyčios tradicijoje“. Anot tėvų, Šventasis Raštas Bažnyčios širdyje skaitomas geriau negu raštu užrašytas.⁸⁷ Iš tiesų Bažnyčia savo Tradicijoje gyvai prisimena Dievo žodžius, o Šventoji Dvasia dvasiškai aiškina Šventąjį Raštą („...pagal dvasinį suvokimą, kuriuo Dvasia apdovanoja Bažnyčią“⁸⁸).

114^S-19^Y-16903. Būti atidiems „tikėjimo analogijai“.⁸⁹ „Tikėjimo analogija“ laikome tiesų tarpusavio ryšį ir ryšį su visu Apreiškimo planu.

Šventojo Rašto prasmės

115^S-19^Y-16Pagal senovinę tradiciją galima skirti dvejopą Šventojo Rašto prasmę: žodinę ir dvasinę, o pastaroji dar skirstoma į alegorinę, moralinę ir anagoginę. Visų keturių prasmių darna labai praturtina gyvąjį Šventojo Rašto skaitymą Bažnyčioje.

116^S-19^Y-16110—114Žodinė prasmė. Tai prasmė, kurią išreiškia Šventojo Rašto žodžiai ir kurią atskleidžia egzegezė, taikydama teisingo aiškinimo taisykles. „Visos Šventojo Rašto prasmės remiasi žodine prasme.“⁹⁰

117^S-19^Y-161101Dvasinė prasmė. Dėl vieningo Dievo plano ženklais gali būti ne tik Šventojo Rašto tekstas, bet ir dalykai bei įvykiai, apie kuriuos jis pasakoja.

1. Alegorinė prasmė. Mes galime geriau suprasti įvykius, atpažindami jų reikšmę Kristuje; taip perėjimas per Raudonąją jūrą yra Kristaus pergalės, o drauge ir Krikšto ženklas;⁹¹

2. Moralinė prasmė. Šventajame Rašte aprašyti įvykiai turi mus paraginti tinkamai elgtis. Jie yra užrašyti „įspėti mums“ (1 Kor 10, 11);⁹²

3. Anagoginė prasmė. Galima įžiūrėti ir amžinąją dalykų ir įvykių prasmę, laikyti juos vadovais (graik. anagoge) į mūsų Tėvynę. Taip Bažnyčia žemėje yra dangiškosios Jeruzalės ženklas.⁹³

118^S-19^Y-16Keturias prasmes glaustai apibūdina šis viduramžių dvieilis:

„Littera gesta docet, quid credas allegoria,
moralis quid agas, quo tendas anagogia“.⁹⁴

Žodinė prasmė rodo, kas vyksta, alegorinė, ką reikia tikėti,
moralinė, ką daryti, anagoginė, ko siekti.

119^S-19^Y-16„Egzegetų uždavinys yra, laikantis šių taisyklių, stengtis giliau suprasti ir išdėstyti Šventojo Rašto mintį, kad, tarsi parengiamąjį darbą atlikus, subręstų Bažnyčios sprendimui.94 Mat dėl Šventojo Rašto aiškinimo visa galutinai sprendžia Bažnyčia, dievišku paskyrimu einanti Dievo žodžio saugotojos ir aiškintojos pareigas“:⁹⁵

113Aš netikėčiau Evangelija, jei Katalikų Bažnyčios autoritetas neverstų manęs to daryti.⁹⁶

IV. Šventojo Rašto kanonas

120^S-201117Apaštalų Tradicija padeda Bažnyčiai atskirti, kurie raštai turi būti laikomi šventosiomis knygomis.⁹⁷ Visas jų sąrašas yra vadinamas Šventojo Rašto „kanonu“. Senąjį Testamentą sudaro 46 knygos (45, jeigu Jeremijo ir Raudų knygos laikomos vientisu tekstu), Naująjį – 27:⁹⁸

Senojo Testamento: Pradžios, Išėjimo, Kunigų, Skaičių, Pakartoto Įstatymo, Jozuės, Teisėjų, Rutos, dvi Samuelio knygos, dvi Karalių knygos, dvi Kronikų knygos, Ezdro ir Nehemijo, Tobito, Juditos, Esteros, dvi Makabėjų knygos, Jobo knyga, Psalmynas, Patarlių, Koheleto, Giesmių Giesmės, Išminties, Siracido, Izaijo, Jeremijo, Raudų, Barucho, Ezekielio, Danielio, Ozėjo, Joelio, Amoso, Abdijo, Jonos, Michėjo, Nahumo, Habakuko, Sofonijo, Agėjo, Zacharijo, Malachijo knygos;

Naujojo Testamento: Mato, Morkaus, Luko, Jono evangelijos, Apaštalų darbai, Laiškai – šv. Pauliaus romiečiams, pirmasis ir antrasis korintiečiams, galatams, efeziečiams, filipiečiams, kolosiečiams, pirmasis ir antrasis tesalonikiečiams, pirmasis ir antrasis Timotiejui, Titui, Filemonui, Laiškas žydams, Jokūbo laiškas, pirmasis ir antrasis Petro, trys Jono laiškai, Judo laiškas ir Apreiškimas Jonui.

Senasis Testamentas

121^S-21^Y-171093Senasis Testamentas yra neatskiriama Šventojo Rašto dalis. Jo knygos yra Dievo įkvėptos, ir jų vertė amžina,⁹⁹ nes Senoji Sandora niekada nebuvo atšaukta.

122^S-21^Y-17702„Senojo Testamento išganymo tvarka buvo skirta parengti visą Atpirkėjo Kristaus ir Mesijo karalystės atėjimą.“763 „Nors tose knygose yra ir netobulų bei laikinų dalykų“,708 Senojo Testamento knygos rodo dievišką išganingos Dievo meilės pedagogiją: „jose slypi kilnūs mokymai apie Dievą, išganinga žmogaus gyvenimo išmintis ir įstabūs maldos turtai, pagaliau jose glūdi mūsų išganymo slėpinys“.¹⁰⁰2568

123^S-21^Y-17Krikščionys Senąjį Testamentą gerbia kaip tikrą Dievo žodį. Bažnyčia visuomet ryžtingai priešinosi sumanymui Senąjį Testamentą atmesti dėl to, kad esą Naujasis jį laiko nebereikalingu (marcionizmas).

Naujasis Testamentas

124^S-22^Y-18„Dievo žodis, kuris yra dieviška jėga kiekvieno tikinčiojo išganymui, pranašesniu būdu mums pristatomas ir parodo savo jėgą Naujojo Testamento raštuose.“¹⁰¹ Tie raštai mums atskleidžia galutinę dieviškojo Apreiškimo tiesą. Jų svarbiausia tema yra Jėzus Kristus, įsikūnijęs Dievo Sūnus, Jo darbai, mokymas, kančia ir pašlovinimas, taip pat ir Jo Bažnyčios gyvenimo pradžia, veikiant Šventajai Dvasiai.¹⁰²

125^S-22^Y-18515Evangelijos yra viso Šventojo Rašto širdis, „jos yra ypatingas liudijimas apie įsikūnijusio Žodžio, mūsų Išganytojo, gyvenimą ir mokymą“.¹⁰³

126^S-22^Y-18Galima skirti tris Evangelijų sudarymo etapus:

1. Jėzaus gyvenimas ir mokymas. Bažnyčia yra tvirtai įsitikinusi, kad keturios Evangelijos, „kurių istoriškumą ji nepaliaujamai tvirtina, ištikimai perduoda, ką Dievo Sūnus Jėzus, gyvendamas tarp žmonių, iš tikrųjų darė ir mokė jų amžinajam išganymui iki dienos, kurią buvo paimtas“.

762. Žodinė tradicija. „Viešpačiui įžengus į dangų, tai, ką jis buvo kalbėjęs ir padaręs, apaštalai perdavė klausytojams su geresniu supratimu ir patys, išmokyti garbingųjų Kristaus gyvenimo įvykių ir apšviesti tiesos Dvasios.“

763. Evangelijų parašymas. „Šventieji autoriai, rašydami keturias Evangelijas, kai ką parinko iš gausybės to, kas buvo žodžiu skelbta ar jau surašyta, kai ką apibendrino arba paaiškino paisydami ano meto Bažnyčių padėties, pagaliau išlaikė skelbimo formą, bet visada taip, kad apie Jėzų perteiktų mums tai, kas tikra ir nuoširdu.“¹⁰⁴

127^S-22^Y-18Keturių dalių Evangelija Bažnyčioje turi išskirtinę vietą;1154 tai rodo liturgijos jai skiriama pagarba ir su niekuo nesulyginama jos trauka, kurią jai visais laikais jautė šventieji:

Nėra geresnio, brangesnio ir kilnesnio mokslo už Evangelijų tekstą. Svarstykite ir saugokite tai, ko mūsų Viešpats ir Mokytojas Kristus mokė žodžiais ir vykdė darbais.¹⁰⁵
2705Viską pranoksta Evangelija, kuri stiprina mane besimeldžiančią, joje aš randu visa, ko reikia mano vargšei sielai. Ten visada pasisemiu naujų žinių, šviesos, randu paslėptų mistinių prasmių.¹⁰⁶

Senojo ir Naujojo Testamento vienybė

128^S-23^Y-17^Y-18Bažnyčia jau apaštalų laikais¹⁰⁷ ir vėliau Tradicijoje nuolat aiškino Dievo plano vienybę abiejuose Testamentuose, pasiremdama tipologija. 1094Pasak jos, Dievo darbuose Senojoje Sandoroje randami pirmavaizdžiai viso to, ką Dievas, laiko pilnatvei atėjus, yra įvykdęs savo įsikūnijusio Sūnaus asmenyje.489

129^S-23^Y-17^Y-18Tad Senąjį Testamentą krikščionys skaito mirusio ir prisikėlusio Kristaus šviesoje. 651Toks tipologinis skaitymas rodo neišsemiamą Senojo Testamento turinį. Tačiau negalima pamiršti, kad jo vertę sudaro Apreiškimas,2055 kurį pats Viešpats patvirtino.¹⁰⁸ Beje, ir Naujasis Testamentas skaitytinas Senojo Testamento šviesoje. Pirmykštė krikščionių katechezė nuolat juo naudodavosi.¹⁰⁹ Anot seno priežodžio, „Senajame Testamente slypi Naujasis, o Naujajame atsiskleidžia Senasis.“¹¹⁰1968

130^S-23^Y-17^Y-18Tipologija išreiškiamas veržlus Dievo plano vykdymas belaukiant, kad „Dievas būtų viskas visame kame“ (1 Kor 15, 28). Pavyzdžiui, patriarchų pašaukimas ir išėjimas iš Egipto Dievo plane nepraranda savo vertės, būdami tarpiniai jo vykdymo etapai.

V. Šventasis Raštas Bažnyčios gyvenime

131^S-24^Y-19„Dievo žodis slepia savyje tokią jėgą ir stiprybę, kad jis pasirodo esąs Bažnyčios ramstis ir gyvumas, jos vaikams – tikėjimo tvirtybė, sielos maistas, tyras ir neišsenkąs dvasinio gyvenimo šaltinis.“¹¹¹ Tad „krikščionims turi būti plačiai atvertos durys į Šventąjį Raštą“.¹¹²

132^S-24^Y-19„Šventųjų tekstų studijos tebūna tarsi šventosios teologijos siela.94 Kartu jos Rašto žodžiu gaiviai maitina ir šventai brandina žodžio tarnybą: pastoracinius pamokslus, katechizaciją ir bet kokį krikščionišką ugdymą, kuriame ypatinga vieta skirtina liturginei homilijai.“¹¹³

133^S-24^Y-192653Bažnyčia „karštai ir pabrėžtinai ragina ir visus krikščionis [...] dažnu Šventųjų Raštų skaitymu įgyti 'Viešpaties Jėzaus Kristaus pažinimo didybę' (Fil 3, 8). 'Juk nepažinti Raštų reiškia nepažinti Kristaus'.“¹¹⁴1792

Santrauka

134 Visas Šventasis Raštas yra tik viena knyga, o toji knyga yra Kristus, „nes visas dieviškasis Raštas kalba apie Kristų, ir visas dieviškasis Raštas išsipildo Kristuje“.¹¹⁵

135^S-18„Šventieji raštai talpina Dievo žodį; būdami įkvėpti, jie tikrai yra Dievo žodis.“¹¹⁶

136^S-18Dievas, įkvėpdamas žmogiškuosius autorius, pats yra Šventojo Rašto Autorius; Jis veikia juose ir per juos. Taip Jis laiduoja, kad jų raštai neklysdami moko išganingos tiesos.¹¹⁷

137^S-19^Y-16Aiškinant įkvėptuosius Raštus, pirmiausia reikia stengtis suprasti, ką Dievas per šventuosius autorius nori apreikšti mūsų išganymui. Tai, kas ateina iš Šventosios Dvasios, yra visiškai suprantama tiktai veikiant Šventajai Dvasiai.¹¹⁸

138^S-20Bažnyčia priima ir gerbia kaip įkvėptas 46 Senojo ir 27 Naujojo Testamento knygas.

139^S-22Keturios Evangelijos užima pagrindinę vietą, nes jų centras yra Jėzus Kristus.

140^S-23^Y-17^Y-18Abiejų Testamentų vienybė išplaukia iš Dievo plano ir Jo Apreiškimo vienybės. Senasis Testamentas parengia Naujajam, o šiame savo ruožtu išsipildo Senasis; jie abu vienas kitą aiškina; abu yra tikras Dievo žodis.

141^S-24^Y-19„Bažnyčia visuomet gerbė dieviškuosius Raštus taip, kaip ir patį Viešpaties kūną“¹¹⁹: jie abu maitina ir tvarko visą krikščionių gyvenimą. „Tavo žodis – mano kojoms žibintas ir šviesa mano takui“ (Ps 119, 105)¹²⁰.

KBK nuorodos

10265 „Daugel kartų ir įvairiais būdais praeityje Dievas yra kalbėjęs mūsų protėviams per pranašus, o dabar dienų pabaigoje jis prabilo į mus per Sūnų“ (Žyd 1, 1–2). Kristus, žmogumi tapęs Dievo Sūnus, yra vienatinis, tobulas ir nepranokstamas Tėvo Žodis. Jame Jis viską pasako, ir kito Žodžio nebus. Šv. Kryžiaus Jonas, kaip ir daugelis prieš jį, puikiai tai išreiškia komentuodamas Žyd 1, 1–2: Nuo to laiko, kai Jis mums atidavė savo Sūnų, kuris yra Jo vienintelis Žodis, Dievas nebeturi daugiau ko pasakyti. Tuo vienu Žodžiu Jis mums pasakė iš karto viską [...]; nes ką Jis anksčiau buvo sakęs pranašams dalimis, viską pasakė savo Sūnuje, mums atiduodamas viską, savo Sūnų. Dėl to tas, kuris dabar dar klausinėtų Viešpatį ar lauktų iš Jo vizijos ar apreiškimo, ne tik elgtųsi kvailai, bet ir įžeistų Dievą, nežvelgdamas vien į Kristų, o ieškodamas dar ko nors kito arba kokių nors naujovių.

KBK 65 kontekstas

1022763 Visas Senasis Testamentas (Įstatymas, Pranašai ir Psalmės) išsipildė Kristuje. Evangelija yra „Geroji Naujiena“. Jos pirminį skelbimą šv. Matas sutraukė į Kalno pamokslą. Malda, nukreipta į mūsų Tėvą, yra to skelbimo centras. Šiame kontekste aikštėn iškyla kiekvienas Viešpaties mums paliktos maldos prašymas: Viešpaties malda yra tobuliausia malda [...]. Joje mes ne tik prašome visko, ko tik galime teisėtai trokšti, bet ir ta tvarka, kurios privalome laikytis trokšdami. Tad ši malda ne tik mus moko prašyti, bet ir ugdo visus mūsų jausmus.

KBK 2763 kontekstas

102426 „Katechezės centre iš esmės mes randame vieną asmenį, Jėzų iš Nazareto, vienatinį Tėvo Sūnų [...], kuris kentėjo ir mirė už mus ir dabar, prisikėlęs, amžinai gyvena su mumis [...]. Katechizuoti [...] reiškia Kristaus asmenyje atskleisti visą amžinąjį Tėvo planą, stengtis suprasti Kristaus veiksmus ir žodžius, Jame išsipildžiusius ženklus.“ Katechezės tikslas: „Pasiekti bendrystę su Jėzumi Kristumi: Jis vienas tegali pažadinti mumyse Tėvo meilę Dvasioje ir padaryti mus Švenčiausiosios Trejybės gyvenimo dalyviais.“

KBK 426 kontekstas

102427 „Katechezėje mokoma apie Kristų, įsikūnijusį Žodį ir Dievo Sūnų, – visa kita siejasi su Juo; ir moko vien Kristus, visi kiti tai daro kaip Jo atstovai, leisdami Kristui mokyti jų lūpomis [...]. Kiekvienas katechetas turėtų sau taikyti slėpiningus Jėzaus žodžius: 'Mano mokslas ne mano, bet to, kuris yra mane siuntęs' (Jn 7, 16).“

KBK 427 kontekstas

102428 Kas yra pašauktas mokyti apie Kristų, turi pirmiausia ieškoti Kristaus „pažinimo didybės“; ryžtis „visko netekti“, kad laimėtų Kristų ir būtų jame, ir „pažinti jį, jo prisikėlimo galybę ir bendravimą jo kentėjimuose, [...] panašiai kaip jis numirti“, kad pasiektų „ir prisikėlimą iš numirusių“ (Fil 3, 8–11).

KBK 428 kontekstas

102429 Iš to meilės kupino Kristaus pažinimo kyla troškimas Jį skelbti, „evangelizuoti“ ir raginti kitus tarti „taip“ tikėjimui į Jėzų Kristų. Tačiau tuo pat metu reikia jausti, jog būtina pačiam vis geriau pažinti tą tikėjimą. To siekdami ir vadovaudamiesi Tikėjimo simboliu, mes pirmiausia pateiksime pagrindinius Jėzaus titulus: Kristus, Dievo Sūnus, Viešpats ( 2 skirsnis ). Po to Tikėjimo simbolyje išpažįstami svarbiausi Kristaus gyvenimo slėpiniai: Jo Įsikūnijimas ( 3 skirsnis ), Jo Velykos ( 4 ir 5 skirsniai ) ir pagaliau Jo pašlovinimas ( 6 ir 7 skirsniai ).

KBK 429 kontekstas

1031100 Dievo žodis. Liturginiam susirinkimui Šventoji Dvasia pirmiausia primena išganymo įvykio prasmę suteikdama gyvybę Dievo žodžiui, kuris skelbiamas tam, kad būtų priimtas ir įgyvendintas: Liturginėse apeigose labai svarbi vieta tenka Šventajam Raštui. Juk iš jo imami ir paskui pamoksle aiškinami skaitiniai, giedamos psalmės; jo įkvėpimu ir paakinimu radosi įvairių maldų ir liturginių giesmių; juo remiasi veiksmų ir ženklų reikšmė.

KBK 1100 kontekstas

1031184 Vyskupo sostas (katedra) ar kunigo krėslas turi reikšti „jo pareigą pirmininkauti ssambūriui ir vadovauti maldai“. Sakykla: „Dievo žodžio garbingumas reikalauja, kad bažnyčioje būtų tinkama vieta, iš kurios jis būtų skelbiamas ir į kurią žodžio liturgijoje savaime kryptų tikinčiųjų dėmesys.“

KBK 1184 kontekstas

1031378 Eucharistijos garbinimas. Mišių liturgijoje savo tikėjimą realiu Kristaus buvimu vyno ir duonos pavidalais mes išreiškiame atsiklaupdami arba žemai nusilenkdami ir tuo parodydami, kad pagerbiame Viešpatį. „Tą Eucharistijai priderantį didžiausios pagarbos kultą Katalikų Bažnyčia skatino ir tebeskatina ne tik per Mišias, bet ir kitu metu: labai rūpestingai saugodama konsekruotas Ostijas, jas išstatydama tikintiesiems iškilmingai pagarbinti, nešdama jas su džiaugsmu palydimas procesijose.“

KBK 1378 kontekstas

107702 Nuo pradžios iki „laiko pilnatvės“ bendras Žodžio ir Tėvo Dvasios siuntimas liko paslėptas, tačiau veiklus. Dievo Dvasia rengė Mesijo metą. Ir vienas, ir kitas, iki galo dar neapreikšti, jau buvo pažadėti, kad būtų laukiami ir priimti, kai tik pasirodys. Dėl to Bažnyčia, skaitydama Senąjį Testamentą, jame tyrinėja, ką Dvasia, „kalbėjusi per pranašus“, nori mums pasakyti apie Kristų. „Pranašais“ Bažnyčios tikėjimas čia laiko visus, kuriuos Šventoji Dvasia yra įkvėpusi skelbti gyvai ir surašyti šventąsias tiek Senojo, tiek ir Naujojo Testamento knygas. Žydų tradicija skiria Įstatymą (penkias pirmąsias knygas, arba Penkiaknygę), Pranašus (knygas, mūsų vadinamas istorinėmis ir Pranašų knygomis) ir Raštus (pirmiausia Išminties knygų grupę, ypač Psalmes).

KBK 702 kontekstas

112128 Bažnyčia jau apaštalų laikais ir vėliau Tradicijoje nuolat aiškino Dievo plano vienybę abiejuose Testamentuose, pasiremdama tipologija. Pasak jos, Dievo darbuose Senojoje Sandoroje randami pirmavaizdžiai viso to, ką Dievas, laiko pilnatvei atėjus, yra įvykdęs savo įsikūnijusio Sūnaus asmenyje.

KBK 128 kontekstas

112368 Dvasinė Bažnyčios tradicija įsakmiai mini ir širdį bibline „būties gelmių“ (plg. Jer 31, 33) – asmens vidinio apsisprendimo už ar prieš Dievą – prasme.

KBK 368 kontekstas

116110 Norint suvokti šventųjų autorių intencijas, reikia atsižvelgti į jų laikų ir jų kultūros sąlygas, tos epochos „literatūrinius žanrus“, to meto jausenos, kalbėjimo, pasakojimo būdus. „Juk tiesą vis kitaip pateikia ir skirtingu būdu išreiškia ir įvairiopas istorinis tekstas, ir pranašystė, ir poezija, ir dar kitoks raiškos būdas.“

KBK 110 kontekstas

116111 Tačiau, kadangi Šventasis Raštas yra Dievo įkvėptas, yra ir kitas teisingo aiškinimo principas, ne mažiau svarbus už pirmąjį, be kurio Šventasis Raštas taip pat liktų negyva raide: „Šventasis Raštas yra skaitytinas ir aiškintinas ta pačia Dvasia, kuria buvo parašytas.“ Vatikano II Susirinkimas nurodė tris kriterijus Šventajam Raštui aiškinti pagal jį įkvėpusią Dvasią:

KBK 111 kontekstas

116112 1. Rūpestingai atsižvelgti į „viso Šventojo Rašto turinį ir vienybę“. Nors Šventąjį Raštą sudarančios knygos labai skirtingos, jis pats yra vienas, kaip vienas yra ir Dievo planas, kurio centras ir širdis yra Jėzus Kristus; nuo Jo Velykų ta širdis atverta. Šventasis Raštas, atskleidžiantis Kristaus širdį, suprantamas Kristaus širdimi. Prieš kančią toji širdis buvo užverta, nes Raštai buvo neaiškūs. Tačiau po kančios Raštai atsivėrė, kad tie, kurie dabar juos supranta, svarstytų ir spręstų, kaip turi būti aiškinamos pranašystės.

KBK 112 kontekstas

116113 2. Šventąjį Raštą reikia skaityti „gyvoje visos Bažnyčios tradicijoje“. Anot tėvų, Šventasis Raštas Bažnyčios širdyje skaitomas geriau negu raštu užrašytas. Iš tiesų Bažnyčia savo Tradicijoje gyvai prisimena Dievo žodžius, o Šventoji Dvasia dvasiškai aiškina Šventąjį Raštą („...pagal dvasinį suvokimą, kuriuo Dvasia apdovanoja Bažnyčią“).

KBK 113 kontekstas

116114 3. Būti atidiems „tikėjimo analogijai“. „Tikėjimo analogija“ laikome tiesų tarpusavio ryšį ir ryšį su visu Apreiškimo planu.

KBK 114 kontekstas

1171101 Šventoji Dvasia suteikia gebėjimą Dievo žodžio skaitytojams ir klausytojams jį suprasti pagal jų širdžių pasirengimą. Per liturginėse apeigose skambančius žodžius, išraiškingus veiksmus ir simbolius Ji suveda tikinčiuosius ir jų vadovus į gyvą sąlytį su Kristumi – Tėvo Žodžiu ir Paveikslu, kad jie galėtų prasmingai įgyvendinti tai, ką girdi, regi ir veikia apeigų metu.

KBK 1101 kontekstas

11994 Šventosios Dvasios dėka tikėjimo paveldo žodžių ir tikrovės supratimas Bažnyčios gyvenime gali augti: — „stengiantis tikintiesiems mąstyti bei svarstyti savo širdyje“; ypač „imantis teologinių tyrinėjimų, kurie pagilintų apreikštųjų tiesų pažinimą“; — „gilia dvasinių dalykų patirtimi“; „dieviškieji žodžiai auga drauge su juos skaitančiuoju“; — „skelbiamuoju žodžiu tų, kurie, priimdami vyskupo pareigas, įgyja tikrą tiesos charizmą“.

KBK 94 kontekstas

119113 2. Šventąjį Raštą reikia skaityti „gyvoje visos Bažnyčios tradicijoje“. Anot tėvų, Šventasis Raštas Bažnyčios širdyje skaitomas geriau negu raštu užrašytas. Iš tiesų Bažnyčia savo Tradicijoje gyvai prisimena Dievo žodžius, o Šventoji Dvasia dvasiškai aiškina Šventąjį Raštą („...pagal dvasinį suvokimą, kuriuo Dvasia apdovanoja Bažnyčią“).

KBK 113 kontekstas

1201117 Dvasios vedama „į tiesos pilnatvę“ (Jn 16, 13), Bažnyčia palengva susipažino su gautu iš Kristaus brangiu turtu ir, būdama ištikima Dievo slėpinių tvarkytoja, tiksliau nustatė, kaip jį „teikti"; lygiai taip ji pasielgė ir Šventojo Rašto kanono bei tikėjimo mokymo atveju. Praėjus ne vienam šimtmečiui, Bažnyčia taip pat suprato, kad tarp jos liturginių šventimų išsiskiria septyni, kurie tikrąja to žodžio prasme yra Viešpaties įsteigti sakramentai.

KBK 1117 kontekstas

1211093 Sakramentinėje ekonomijoje Šventoji Dvasia įgyvendina Senosios Sandoros įvaizdžius. Kadangi Kristaus Bažnyčia buvo „įstabiai parengta Izraelio tautos istorijos bei Senosios Sandoros“, tai Bažnyčios liturgija perima liturginius elementus iš Senosios Sandoros ir išsaugo juos kaip savo sudėtinę ir nepakeičiamą dalį: — skaito Senąjį Testamentą; — meldžiasi psalmėmis; — gyvai mini gelbinčius įvykius ir reikšmingus faktus, išsipildžiusius Kristaus slėpinyje (Pažadą ir Sandorą, Išėjimą ir Velykas, Karalystę ir Šventyklą, Tremtį ir Sugrįžimą).

KBK 1093 kontekstas

122702 Nuo pradžios iki „laiko pilnatvės“ bendras Žodžio ir Tėvo Dvasios siuntimas liko paslėptas, tačiau veiklus. Dievo Dvasia rengė Mesijo metą. Ir vienas, ir kitas, iki galo dar neapreikšti, jau buvo pažadėti, kad būtų laukiami ir priimti, kai tik pasirodys. Dėl to Bažnyčia, skaitydama Senąjį Testamentą, jame tyrinėja, ką Dvasia, „kalbėjusi per pranašus“, nori mums pasakyti apie Kristų. „Pranašais“ Bažnyčios tikėjimas čia laiko visus, kuriuos Šventoji Dvasia yra įkvėpusi skelbti gyvai ir surašyti šventąsias tiek Senojo, tiek ir Naujojo Testamento knygas. Žydų tradicija skiria Įstatymą (penkias pirmąsias knygas, arba Penkiaknygę), Pranašus (knygas, mūsų vadinamas istorinėmis ir Pranašų knygomis) ir Raštus (pirmiausia Išminties knygų grupę, ypač Psalmes).

KBK 702 kontekstas

122763 Sūnui buvo skirta įgyvendinti – laikų pilnatvei atėjus – Tėvo išganomąjį planą; toks buvo Jo atsiuntimo motyvas. „Viešpats Jėzus savo Bažnyčią pradėjo skelbdamas džiugią naujieną – nuo amžių Raštuose pažadėtosios Dievo karalystės atėjimą.“ Kad įvykdytų Tėvo valią, Kristus įsteigė dangaus karalystę žemėje. Bažnyčia yra „jau dabar slėpiningai pasaulyje esanti Kristaus karalystė“.

KBK 763 kontekstas

122708 Ši Dievo pedagogija ypač matyti duodant Įstatymą. Įstatymas buvo duotas kaip „auklėtojas“, kad nuvestų tautą prie Kristaus. Tačiau, nepajėgdamas išgelbėti dieviškojo „panašumo“ nebetekusio žmogaus ir sustiprinęs nuodėmės suvokimą, Įstatymas sužadino Šventosios Dvasios troškimą. Tai rodo Psalmių dejonės.

KBK 708 kontekstas

1222568 Senajame Testamente malda apreiškiama tarp žmogaus nuopuolio ir jo pakilimo, tarp skausmingo Dievo klausimo: „Kur tu esi? [...] Kodėl tu taip padarei?“ (Pr 3, 9. 13) ir vienatinio Sūnaus, atėjusio į pasaulį, atsako: „Štai ateinu [...] vykdyti tavo, o Dieve, valios!“ (Žyd 10, 7). Tad malda yra susijusi su žmonių istorija, tai ryšys su Dievu istorijos įvykiuose.

KBK 2568 kontekstas

125515 Evangelijas parašė žmonės iš pirmųjų įtikėjusių, norėjusių savo tikėjimu pasidalyti su kitais. Tikėjimu žinodami, kas yra Jėzus, jie galėjo įžvelgti ir kitiems nurodyti Jo viso žemiškojo gyvenimo slėpinių pėdsakus. Viskas Jėzaus gyvenime – nuo kūdikio vystyklų ligi kančios acto ir Prisikėlimo drobulės – yra Jo slėpinio ženklai. Iš Jo veiksmų, stebuklų ir žodžių buvo matyti, kad Jame „kūniškai gyvena visa dievystės pilnatvė“ (Kol 2, 9). Tad Jo žmogystė atrodo kaip „sakramentas“, tai yra Jo dievystės ir atneštojo išganymo ženklas ir įrankis; už to, kas Jo žemiškajame gyvenime buvo matoma, slypi neregimas Jo dieviškos sūnystės ir atperkamosios misijos slėpinys.

KBK 515 kontekstas

12676 Viešpaties nurodymu Evangelija perduodama dviem būdais: — žodžiu: „apaštalai, kurie žodiniu skelbimu, pavyzdžiais bei pamokymais perdavė tai, ką buvo girdėję iš Kristaus lūpų ir patyrę iš jo elgesio bei darbų arba sužinoję iš juos mokančios Šventosios Dvasios“; — raštu: „apaštalai bei jų aplinkos vyrai, kurie, tos pačios Šventosios Dvasios įkvėpti, išganymo žinią užrašė.“

KBK 76 kontekstas

1271154 Žodžio liturgija yra būtina sakramentinio šventimo dalis. Tikinčiųjų tikėjimui gaivinti reikia akivaizdžių Dievo žodį lydinčių ženklų: Dievo žodžio knygų (skaitinių knygos arba evangelijų), jo pagerbimo (procesijos, smilkymo, žvakių šviesos), jo skelbimo vietos (sakyklos), jo gerai girdimo ir suprantamo skaitymo, žodžio skelbimą tęsiančios pamokslininko homilijos, dalyvaujančiųjų atsakymų (pritarimo šūkių, atliepiamųjų susimąstymo psalmių, litanijų, tikėtimo išpažinimo).

KBK 1154 kontekstas

1272705 Meditacija pirmiausia yra ieškojimas. Dvasia stengiasi suprasti krikščioniškojo gyvenimo „kodėl“ ir „kaip“, kad įsiklausytų, ko Dievas reikalauja, ir į tai atsilieptų. Tą daryti reikia susikaupus, o tai nėra lengva. Paprastai padeda knyga; krikščionys turi iš ko rinktis: tai ir Šventasis Raštas, ypač Evangelijos, ir šventi paveikslai, ir atskiroms dienoms ar laikams skirti liturginiai tekstai, dvasinio gyvenimo žinovų raštai, dvasingumą ugdantys veikalai, didžioji kūrinijos ir istorijos knyga, Dievo „šiandien“ atverstas puslapis.

KBK 2705 kontekstas

1281094 Iš abiejų Testamentų darnos ir kilo Viešpaties velykinė, o vėliau apaštalų ir Bažnyčios tėvų katechezė. Ji atskleidžia tai, ką buvo slėpusi Senojo Testamento raidė, būtent, Kristaus slėpinį. Tokia katechezė vadinama „tipologine“, nes Kristaus naujybę apreiškia „įvaizdžiais“ (typois), per kuriuos jis buvo skelbiamas pirmojoje Sandoroje faktais, žodžiais ir simboliais. Pažvelgus į tai iš naujo Kristaus tiesos Dvasioje, atsiveria tikroji tų įvaizdžių prasmė. Tad tvanu ir Nojaus arka vaizduotas išgelbėjimas per Krikštą, lygiai kaip ir debesiu, ir perėjimu per Raudonąją jūrą taip pat; vanduo iš uolos buvo dvasinių Kristaus dovanų įvaizdis; mana dykumoje vaizdavo būsimą Eucharistiją, tikrąją „duoną iš dangaus“ (Jn 6, 32).

KBK 1094 kontekstas

128489 Senosios Sandoros metu Marijos misiją ruošė šventosios moterys. Pradžioje buvo Ieva; nepaisant jos neklusnumo, jai buvo pažadėta, kad jos palikuonis nugalės Piktąjį, ir kad ji bus visų gyvųjų motina. Dėl to pažado Sara pradėjo sūnų, būdama senyvo amžiaus. Priešingai visiems žmonių lūkesčiams, kad liktų ištikimas savo pažadams, Dievas pasirinkdavo tai, kas pasauliui atrodo silpna: Samuelio motiną Haną, Deborą, Rutą, Juditą, Esterą ir daugelį kitų moterų. Marija „užima pirmąją vietą tarp Viešpaties nuolankiųjų ir vargdienių, kurie viltingai iš jo tikisi ir sulaukia išganymo. Galiausiai su ja, prakilniąja Siono dukterimi, ilgai laukus pažado išsipildymo, ateina laikų pilnatvė ir prasideda nauja išganymo santvarka“.

KBK 489 kontekstas

129651 „Jei Kristus nebuvo prikeltas, tai tuščias mūsų skelbimas ir tuščias jūsų tikėjimas“ (1 Kor 15, 14). Prisikėlimas pirmiausia patvirtina tai, ką pats Kristus darė ir ko mokė. Visos, net žmogaus protui neprieinamiausios tiesos tampa tikėtinos, jei Kristus prisikeldamas galutinai įrodė savo dieviškąją valdžią, kaip ir buvo žadėjęs.

KBK 651 kontekstas

1292055 Kai Jo klausia: „Koks įsakymas yra didžiausias Įstatyme?“ (Mt 22, 36), Jėzus atsako: „'Mylėk Viešpatį, savo Dievą, visa širdimi, visa siela ir visu protu'. Tai didžiausias ir pirmasis įsakymas. Antrasis – panašus į jį: 'Mylėk savo artimą kaip save patį'. Šitais dviem įsakymais remiasi visas Įstatymas ir Pranašai“ (Mt 22, 37–40). Dekalogas aiškintinas šio dvilypio vienatinio meilės įsakymo, kuris yra Įstatymo pilnatvė, šviesoje: Juk įsakymai: „Nesvetimauk, nežudyk, nevok, negeisk“ ir kiti gali būti sutraukti į tą vieną posakį: „Mylėk savo artimą kaip save patį“. Meilė nedaro nieko pikta artimui. Taigi meilė – Įstatymo pilnatvė (Rom 13, 9–10).

KBK 2055 kontekstas

1291968 Evangelijos Įstatymas įvykdo Įstatymo įsakus. Užuot panaikinęs ar sumenkinęs moralinius Senojo Įstatymo priesakus, Viešpaties pamokslas atskleidžia jame slypinčias galimybes ir iškelia naujus jo reikalavimus: apreiškia visą dieviškąją ir žmogiškąją Senojo Įstatymo tiesą. Jis neprideda naujų išorinių įsakymų, bet siekia atnaujinti pačias žmogaus veiksmų šaknis, tai yra širdį, kurioje žmogus pasirenka, kas tyra ar netyra, kurioje išauga tikėjimas, viltis ir meilė, o su jomis ir kitos dorybės. Tad Evangelija siekia Įstatymo pilnatvės, ragindama sekti Tėvo tobulumu, pagal dieviškojo didžiadvasiškumo pavyzdį atleisti priešams ir melstis už persekiotojus.

KBK 1968 kontekstas

13294 Šventosios Dvasios dėka tikėjimo paveldo žodžių ir tikrovės supratimas Bažnyčios gyvenime gali augti: — „stengiantis tikintiesiems mąstyti bei svarstyti savo širdyje“; ypač „imantis teologinių tyrinėjimų, kurie pagilintų apreikštųjų tiesų pažinimą“; — „gilia dvasinių dalykų patirtimi“; „dieviškieji žodžiai auga drauge su juos skaitančiuoju“; — „skelbiamuoju žodžiu tų, kurie, priimdami vyskupo pareigas, įgyja tikrą tiesos charizmą“.

KBK 94 kontekstas

1332653 Bažnyčia „karštai ir pabrėžtinai ragina ir visus krikščionis, ypač vienuolius, dažnu Šventųjų Raštų skaitymu įgyti 'Kristaus Jėzaus pažinimo didybę' (Fil 3, 8). [...] Tačiau jie teatmena, jog Šventojo Rašto skaitymą turi lydėti malda, idant tarp Dievo ir žmogaus vyktų pokalbis. Juk 'kai meldžiamės, jam kalbame; kai skaitome dieviškuosius posakius, jo klausomės'“.

KBK 2653 kontekstas

1331792 Klaidingo moralinio elgesio pagrindas gali būti Kristaus ir Jo Evangelijos nepažinimas, blogi kitų pavyzdžiai, pasidavimas aistroms, netinkamai suprastos sąžinės autonomijos siekimas, nesiskaitymas su Bažnyčios autoritetu ir jos mokymu, tikro atsivertimo ir krikščioniškos meilės stoka.

KBK 1792 kontekstas

KBKS nuorodos

105-108, 135-13618. Kodėl Šventasis Raštas moko tiesos?

Kadangi Šventojo Rašto autorius yra pats Dievas, Šventasis Raštas vadinamas įkvėptu ir neklaidingai moko mūsų išganymui būtinų tiesų. Iš tiesų Šventosios Dvasios įkvėpti žmogiškieji autoriai užrašė tai, ko Dievas norėjo mus išmokyti. Tačiau krikščionių tikėjimas yra ne „knygos religija“, bet Dievo žodžio, kuris yra „ne nebylus užrašytasis žodis, bet įsikūnijęs gyvasis Žodis“ (šv. Bernardas Klervietis).

KBKS 18 kontekstas

109-119, 13719. Kaip skaityti Šventąjį Raštą?

Šventąjį Raštą reikia skaityti ir aiškinti, padedant Šventajai Dvasiai ir vadovaujant Bažnyčios Magisteriumui, pagal tris kriterijus: 1) atsižvelgiant į viso Rašto turinį ir vienybę; 2) paisant Rašto skaitymo Bažnyčios gyvojoje Tradicijoje; 3) neišleidžiant iš akių tikėjimo analogijos, t. y. darnaus tikėjimo tiesų tarpusavio ryšio.

KBKS 19 kontekstas

124-127, 13922. Kuo svarbus krikščionims Naujasis Testamentas?

Naujasis Testamentas, kuriame pagrindinis dėmesys skirtas Jėzui Kristui, atskleidžia galutinę dieviškojo Apreiškimo tiesą. Keturios evangelijos – Mato, Morkaus, Luko ir Jono – Naujajame Testamente yra svarbiausi Jėzaus gyvenimo ir mokymo liudijimai; jos sudaro visų Raštų šerdį ir užima ypatingą vietą Bažnyčioje.

KBKS 22 kontekstas

131-133, 14124. Koks Šventojo Rašto vaidmuo Bažnyčios gyvenime?

Šventasis Raštas Bažnyčios gyvenimui teikia atramą ir stiprybę. Bažnyčios vaikams jis yra tikėjimo tvirtybė, dvasinio gyvenimo maistas ir šaltinis. Šventasis Raštas yra teologijos ir pastoracinio skelbimo siela. Pasak psalmininko, jis yra „žibintas mano kojoms ir šviesa mano takui“ (Ps 119, 105). Štai kodėl Bažnyčia ragina dažnai skaityti Šventąjį Raštą, nes „nepažinti Raštų reiškia nepažinti Kristaus“ (šv. Jeronimas).

KBKS 24 kontekstas

YC nuorodos

KBK išnašos

68Vatikano II Susirinkimas, Dogm. konst. Dei Verbum, 13: AAS 58 (1966) 824.

69Plg. Žyd 1, 1–3.

70Šv. Augustinas, Enarratio in Psalmum 103, 4, 1: CCL 40, 1521 (PL 37, 1378).

71Plg. Vatikano II Susirinkimas, Dogm. konst. Dei Verbum, 21: AAS 58 (1966) 827.

72Plg. Vatikano II Susirinkimas, Dogm. konst. Dei Verbum, 24: AAS 58 (1966) 829.

73Plg. 1 Tes 2, 13.

74Vatikano II Susirinkimas, Dogm. konst. Dei Verbum, 21: AAS 58 (1966) 827–828.

75Vatikano II Susirinkimas, Dogm. konst. Dei Verbum, 11: AAS 58 (1966) 822–823.

76Vatikano II Susirinkimas, Dogm. konst. Dei Verbum, 11: AAS 58 (1966) 823.

77Vatikano II Susirinkimas, Dogm. konst. Dei Verbum, 11: AAS 58 (1966) 823.

78Šv. Bernardas Klervietis, Homilia super „Missus est“ 4, 11, in: Opera, ed. J. Leclercq-H. Rochais, v. 4, Roma, 1966, p. 57.

79Plg. Lk 24, 45.

80Plg. Vatikano II Susirinkimas, Dogm. konst. Dei Verbum, 12: AAS 58 (1966) 823.

81Vatikano II Susirinkimas, Dogm. konst. Dei Verbum, 12: AAS 58 (1966) 823.

82Vatikano II Susirinkimas, Dogm. konst. Dei Verbum, 12: AAS 58 (1966) 824.

83Plg. Vatikano II Susirinkimas, Dogm. konst. Dei Verbum, 12: AAS 58 (1966) 824.

84Plg. Lk 24, 25–27. 44–46.

85Plg. Ps 22, 15.

86Šv. Tomas Akvinietis, Expositio in Psalmos, 21, 11, in: Opera omnia, v. 18, Paryžius, 1876, p. 350.

87Plg. Šv. Hilaras Puatjietis, Liber ad Constantium Imperatorem 9: CSEL 65, 204 (PL 10, 570); Šv. Jeronimas, Commentarius in epistulam ad Galatas 1, 1, 11–12: PL 26, 347.

88Origenas, Homiliae in Leviticum, 5, 5: SC 286, 228 (PG 12, 454).

89Plg. Rom 12, 6.

90Šv. Tomas Akvinietis, Summa theologiae 1, q. 1, a. 10, ad 1, ed. Leon. 4, 25.

91Plg. 1 Kor 10, 2.

92Plg. Žyd 3–4, 11.

93Plg. Apr 21, 1–22, 5.

94Augustinas Dakas, Rotulus pugillaris, I, ed. A. Walz: Angelicum 6 (1929) 256.

95Vatikano II Susirinkimas, Dogm. konst. Dei Verbum, 12: AAS 58 (1966) 824.

96Šv. Augustinas, Contra epistulam Manichaei quam vocant fundamenti, 5, 6: CSEL 25, 197 (PL 42, 176).

97Plg. Vatikano II Susirinkimas, Dogm. konst. Dei Verbum, 8: AAS 58 (1966) 821.

98Plg. Decretum Damasi: DS 179–180; Florencijos Susirinkimas, Decretum pro Iacobitis: DS 1334–1336; Tridento Susirinkimas, 4^a sesija, Decretum de Libris Sacris et de traditionibus recipiendis: DS 1501–1504.

99Plg. Vatikano II Susirinkimas, Dogm. konst. Dei Verbum, 14: AAS 58 (1966) 825.

100Vatikano II Susirinkimas, Dogm. konst. Dei Verbum, 15: AAS 58 (1966) 825.

101Vatikano II Susirinkimas, Dogm. konst. Dei Verbum, 17: AAS 58 (1966) 826.

102Plg. Vatikano II Susirinkimas, Dogm. konst. Dei Verbum, 20: AAS 58 (1966) 827.

103Vatikano II Susirinkimas, Dogm. konst. Dei Verbum, 18: AAS 58 (1966) 826.

104Vatikano II Susirinkimas, Dogm. konst. Dei Verbum, 19: AAS 58 (1966) 826–827.

107Plg. 1 Kor 10, 6. 11; Žyd 10, 1; 1 Pt 3, 2 1.

108Plg. Mk 12, 29–31.

109Plg. 1 Kor 5, 6–8; 10, 1–11.

110Šv. Augustinas, Quaestiones in Heptateucum 2, 73: CCL 33, 106 (PL 34, 623); plg. Vatikano II Susirinkimas, Dogm. konst. Dei Verbum, 16: AAS 58 (1966) 825.

111Vatikano II Susirinkimas, Dogm. konst. Dei Verbum, 21: AAS 58 (1966) 828.

112Vatikano II Susirinkimas, Dogm. konst. Dei Verbum, 22: AAS 58 (1966) 828.

113Vatikano II Susirinkimas, Dogm. konst. Dei Verbum, 24: AAS 58 (1966) 829.

114Vatikano II Susirinkimas, Dogm. konst. Dei Verbum, 25: AAS 58 (1966) 829; plg. Šv. Jeronimas, Commentarii in Isaiam, Prologus: CCL 73, 1 (PL 24, 17).

115Šv. Viktoro Hugonas, De Arca Noe, 2, 8: PL 176, 642; plg. Ibid., 2, 9: PL 176, 642–643.

116Vatikano II Susirinkimas, Dogm. konst. Dei Verbum, 24: AAS 58 (1966) 829.

117Plg. Vatikano II Susirinkimas, Dogm. konst. Dei Verbum, 11: AAS 58 (1966) 822–823.

118Origenas, Homiliae in Exodum, 4, 5: SC 321, 128 (PG 12, 320).

119Vatikano II Susirinkimas, Dogm. konst. Dei Verbum, 21: AAS 58 (1966) 827.

120Plg. Iz 50, 4.