Trečia dalis. Gyvenimas Kristuje
359 metų Junijaus Baso (Bassus) sarkofago, rasto po Romos Šv. Petro bazilikos Konfesijos altoriumi, centrinė dalis.
Pašlovintasis Kristus, pavaizduotas visai jaunas (Jo dievystės ženklan), sėdi dangiškame soste, uždėjęs kojas ant pagoniško dievaičio Urano. Šalia Kristaus – apaštalai Petras ir Paulius, abu į Jį atsigręžę ir gavę iš Jo du ritinius – Naująjį Įstatymą.
Kaip Mozė ant Sinajaus kalno gavo iš Dievo Senąjį Įstatymą, taip dabar apaštalai, kuriems atstovauja du jų vyresnieji, gauna iš Kristaus, Dievo Sūnaus, dangaus ir žemės Viešpaties, Naująjį Įstatymą, ne akmens plokštėse, o tikinčiųjų širdyse Šventosios Dvasios įrašytą. Kristus duoda jėgų gyventi „naują gyvenimą“ (1697 skiltis). Jis įvykdys mumyse tai, ką yra įsakęs mūsų labui (plg. 2074 skiltį).
1691S-357Y-279„Krikščioni, pažink savo kilnumą! Tapai dieviškosios prigimties dalininku ir neprarask tos šlovės grįždamas į senąją menkystę. Atsimink, kokios Galvos ir kokio Kūno nariu esi.790 Nepamiršk, kad buvai išvaduotas iš tamsybių galybės ir perkeltas į Dievo šviesą ir karalystę.“1
1692S-357Y-279Tikėjimo simbolis primena, kokios didžios yra Dievo dovanos, kurias Jis suteikė žmogui kurdamas, o dar labiau – jį atpirkdamas ir pašventindamas. Ką tikėjimas išpažįsta, tą sakramentai perduoda: krikščionys per sakramentus, kurie juos atgimdo, tampa „Dievo vaikais“ (
1693S-357Y-279Jėzus Kristus visada darė tai, kas patiko Tėvui.4 Jis nuolat gyveno tobulai su Juo susivienijęs. Ir Jo mokiniai yra pašaukti gyventi akivaizdoje Tėvo, „reginčio slaptoje“ (
1694S-357Y-2791267Per Krikštą suaugę su Kristumi,5 krikščionys yra mirę nuodėmei, o gyvena Dievui Jėzuje Kristuje,6 taip dalyvaudami Prisikėlusiojo gyvenime.7 Sekdami Kristumi ir pasilikdami Jame,8 krikščionys ryžtasi būti Dievo sekėjai, kaip Jo mylimi vaikai, ir gyventi meile;9 jie taip tvarko savo mintis, žodžius ir veiksmus, kad būtų tokio nusistatymo kaip Kristus Jėzus10 ir sektų Jo pavyzdžiu.11
1695S-357Y-279„Nuteisinti Viešpaties Jėzaus Kristaus vardu ir mūsų Dievo Dvasia“ (
1696S-3571970Kristaus kelias veda „į gyvenimą“ (
1697S-357Katechezėje svarbu labai aiškiai parodyti Kristaus kelio džiaugsmą ir reikalavimus.19 Katechezė apie „atnaujintą gyvenimą“ (
— 737 ir t.Šventosios Dvasios katechezė. Šventoji Dvasia yra vidinis gyvenimo pagal Kristų Mokytojas, malonus svetys ir bičiulis, kuris tą gyvenimą įkvepia, palaiko, taiso ir stiprina;
— 1938 ir t.malonės katechezė, nes malone esame išgelbėti ir tik per malonę mūsų darbai gali duoti amžinojo gyvenimo vaisių;
— 1716 ir t.palaiminimų katechezė, nes palaiminimuose glaustai nurodytas Kristaus kelias, vienintelis kelias į amžinąją laimę, kurios trokšta žmogaus širdis;
— 1846 ir t.katechezė apie nuodėmę ir atleidimą, nes, neprisipažindamas esąs nusidėjęs, žmogus negali suprasti tiesos apie save ir teisingai elgtis, o be atleidimo dovanos jis negalėtų tos tiesos pakelti;
— 1803 ir t.žmogiškųjų dorybių katechezė, padedanti suvokti, kaip gražu ir patrauklu būti pasirengusiam ir sugebėti gerai elgtis;
— 1812 ir t.krikščioniškųjų tikėjimo, vilties ir meilės dorybių katechezė, kurią įkvepia kilnus šventųjų pavyzdys;
— 2067Dekaloge išdėstyto dvigubo meilės įsakymo katechezė;
— 946 ir t.bažnytinė katechezė, nes krikščioniškasis gyvenimas gali augti, skleistis ir būti perduodamas gausiai dalijantis „dvasiniais lobiais“ „šventųjų bendrystėje“.
1698S-357426Pirmasis šios katechezės šaltinis ir galutinė atrama visada bus pats Jėzus Kristus, kuris yra „kelias, tiesa ir gyvenimas“ (
Prašau tave atsiminti, kad tikroji Galva yra mūsų Viešpats Jėzus Kristus, o tu – vienas iš Jo narių. Jis tau yra kaip galva savo nariams; visa, kas Jo, yra ir tavo: Jo dvasia, Jo širdis, kūnas, siela ir visos Jo galios, o tu turi tais dalykais naudotis kaip savais, kad Dievui tarnautum, Jį šlovintum, mylėtum ir garbintum. Tu Jam priklausai kaip narys galvai. Todėl Jis karštai trokšta naudotis visomis tavo galiomis kaip savosiomis, kad tarnautų Tėvui ir Jį pašlovintų.20
Man gyvenimas – tai Kristus (Fil 1, 21 ).
KBK nuorodos
1691790 Tikintieji, kurie atsiliepia į Dievo žodį ir tampa Kristaus kūno nariais, glaudžiai susivienija su Kristumi: „Tame kūne į tikinčiuosius plaukia Kristaus gyvybė, nes jie sakramentais paslaptingu bei tikru būdu yra sujungti su kenčiančiu ir garbingu Kristumi.“ Tai ypač tinka pasakyti apie Krikštą, kuris mus vienija su Kristaus mirtimi ir prisikėlimu, ir Eucharistiją, per kurią „tikrai dalyvaudami Viešpaties kūne“ būvame pakylėti bendrystėn su juo ir tarpusavyje“.
16941267 Krikštas padaro mus Kristaus Kūno nariais. „Tad [...] mes esame vieni kitų nariai“ (Ef 4, 25). Krikštas įtraukia į Bažnyčią. Iš Krikšto šaltinių gimsta vienintelė Naujosios Sandoros Dievo tauta, kuri peržengia visas prigimtines bei žmogiškas tautų, kultūrų, rasių ir lyčių ribas: „Mes visi buvome pakrikštyti vienoje Dvasioje, kad sudarytume vieną Kūną“ (1 Kor 12, 13).
16961970 Evangelijos Įstatymas apima lemiamą pasirinkimą tarp „dviejų kelių“ ir ragina įgyvendinti Viešpaties žodžius; Įstatymo santrauka yra aukso taisyklė: „Tad visa, ko norite, kad jums darytų žmonės, ir jūs patys jiems darykite; nes tai ir yra Įstatymas ir Pranašai“ (Mt 7, 12). Visas Evangelijos Įstatymas glūdi Jėzaus naujame įsakyme mylėti vienas kitą, kaip Jis mus mylėjo.
1697737 Kristaus ir Šventosios Dvasios misija įgyvendinama Bažnyčioje – Kristaus kūne ir Šventosios Dvasios šventovėje. Ta bendra misija tikinčius į Kristų įtraukia į Jo bendrystę su Tėvu Šventojoje Dvasioje: Dvasia parengia žmones, juos pasitinka savo malone, kad patrauktų prie Kristaus. Ji rodo jiems prisikėlusį Viešpatį, primena Jo žodžius ir atveria protus Jo mirčiai ir prisikėlimui suprasti. Ji sudabartina jiems Kristaus skėpinį, ypač Eucharistijoje, kad juos sutaikintų, suvienytų su Dievu ir jie duotų „daug vaisių“.
16971938 Yra ir neteisingų nelygybių, kurios skaudina milijonus vyrų ir moterų. Jos atvirai prieštarauja Evangelijai: Lygus asmenų orumas reikalauja siekti žmoniškesnių ir tinkamesnių gyvenimo sąlygų. Juk pernelyg dideli ekonominiai ir visuomeniniai skirtumai tarp vienos žmonių šeimos narių arba tautų kelia pasipiktinimą ir prieštarauja socialiniam teisingumui, lygybei, asmens orumui, taip pat visuomeninei ir tarptautinei taikai.
16971716 Jėzaus skelbimo šerdis yra palaiminimai. Jais pakartojami nuo Abraomo laikų išrinktajai tautai duoti pažadai. Nukreipti į dangaus karalystę, o ne vien į žemės vaisius, jie ištobulinami: Palaiminti beturčiai dvasia, nes jų yra Dangaus Karalystė. Palaiminti liūdintys, nes jie bus paguosti. Palaiminti romieji, nes jie paveldės žemę. Palaiminti alkstantys ir trokštantys teisumo, nes jie bus pasotinti. Palaiminti gailestingieji, nes jie susilauks gailestingumo. Palaiminti tyraširdžiai, nes jie regės Dievą. Palaiminti taikdariai, nes jie bus vadinami Dievo vaikais. Palaiminti persekiojami dėl teisumo, nes jų yra Dangaus Karalystė. Palaiminti jūs, kai dėl manęs jus niekina ir persekioja bei meluodami visaip šmeižia. Būkite linksmi ir džiūgaukite, nes jūsų laukia gausus atlygis danguje. (Mt 5, 3–12).
16971846 Evangelija yra Jėzuje Kristuje apreikštas Dievo gailestingumas nusidėjėliams. Angelas sako Juozapui: „Jam tu duosi Jėzaus vardą, nes jis išgelbės savo tautą iš nuodėmių“ (Mt 1, 21). Tą patį apie Eucharistiją, Atpirkimo sakramentą, sako Jėzus: „Tai yra mano kraujas, Sandoros kraujas, kuris už daugelį išliejamas nuodėmėms atleisti“ (Mt 26, 28).
16971803 „Mąstykite apie tai, kas teisinga, garbinga, teisu, tyra, mylėtina, giriama, – apie visa, kas dorybinga ir šlovinga“ (Fil 4, 8). Dorybė yra pastovus ir tvirtas polinkis daryti gera. Ji leidžia žmogui ne tik daryti gerus darbus, bet ir atskleisti geriausia, ką pats turi. Dorybingas žmogus visomis savo juslinėmis ir dvasinėmis jėgomis siekia gėrio, jo ieško ir, konkrečiai veikdamas, jį pasirenka: Dorybingo gyvenimo tikslas yra tapti panašiam į Dievą.
16971812 Žmogiškųjų dorybių šaknys glūdi dieviškosiose dorybėse, kurios žmogaus galias parengia dalyvauti dieviškojoje prigimtyje. Juk dieviškosios dorybės yra tiesiogiai susijusios su Dievu. Jos leidžia krikščionims gyventi vienybėje su Švenčiausiąja Trejybe. Jų pradžia, motyvas ir objektas yra Vienas Triasmenis Dievas.
16972067 Dešimt įsakymų skelbia, kad reikia mylėti Dievą ir artimą. Trys pirmieji labiau pabrėžia Dievo, kiti septyni – artimo meilę. Kaip yra du meilės įsakymai, kuriais, kaip sako Viešpats, remiasi Įstatymas ir Pranašai [...], taip ir tie dešimt įsakymų yra duoti dviejose lentelėse. Trys surašyti ant vienos, septyni – ant kitos.
1697946 Apaštalų tikėjimo simbolyje po „šventosios visuotinės Bažnyčios“ išpažinimo išpažįstamas „šventųjų bendravimas“. Šio tikėjimo straipsniu tam tikra prasme paaiškinamas pirmesnis: „Kas gi yra Bažnyčia, jei ne visų šventųjų susirinkimas?“ Šventųjų bendrystė ir yra Bažnyčia.
1698426 „Katechezės centre iš esmės mes randame vieną asmenį, Jėzų iš Nazareto, vienatinį Tėvo Sūnų [...], kuris kentėjo ir mirė už mus ir dabar, prisikėlęs, amžinai gyvena su mumis [...]. Katechizuoti [...] reiškia Kristaus asmenyje atskleisti visą amžinąjį Tėvo planą, stengtis suprasti Kristaus veiksmus ir žodžius, Jame išsipildžiusius ženklus.“ Katechezės tikslas: „Pasiekti bendrystę su Jėzumi Kristumi: Jis vienas tegali pažadinti mumyse Tėvo meilę Dvasioje ir padaryti mus Švenčiausiosios Trejybės gyvenimo dalyviais.“
KBKS nuorodos
1691-1698357. Kaip krikščionio moralinis gyvenimas susijęs su tikėjimu ir sakramentais?
Tai, kas išpažįstama Tikėjimo simboliu, perteikiama sakramentais. Jais tikintieji iš tiesų gauna Kristaus malonę ir Šventosios Dvasios dovanų, suteikiančių gebėjimą gyventi naująjį Dievo vaikų gyvenimą Kristuje, priimtame tikėjimu.
„Krikščioni, pažink savo kilnumą“ (šv. Leonas Didysis).
YC nuorodos
1691-1695279. Kodėl kad būtume geri ir teisūs, mums reikia tikėjimo ir sakramentų?
KBK išnašos
1Šv. Leonas Didysis, Sermo 21, 3: CCL 138, 88 (PL 54, 192–193).
2Plg. Jn 1, 12.
3Plg. Fil 1, 27.
4Plg. Jn 8, 29.
5Plg. Rom 6, 5.
6Plg. Rom 6, 11.
7Plg. Kol 2, 12.
8Plg. Jn 15, 5.
9Plg. Ef 5, 1–2.
10Plg. Fil 2, 5.
11Plg. Jn 13, 12–16.
12Plg. 1 Kor 1, 2.
13Plg. Gal 4, 6.
14Plg. Gal 5, 25.
15Plg. Gal 5, 22.
16Plg. Ef 4, 23.
17Plg. Įst 30, 15–20.
18Didaché 1, 1: SC 248, 140 (Funk 1, 2).
19Plg. Jonas Paulius II, Apašt. parag. Catechesi tradendae, 29: AAS 71 (1979) 1301.
20Šv. Jonas Edas, Le Coeur admirable de la Très Sacrée Mère de Dieu, 1, 5, in: Oeuvres completes, v. 6, Paryžius, 1908, p. 113–114.