Katalikų Bažnyčios katekizmas, 2015 (KBK'15)
Katalikų Bažnyčios katekizmas. Santrauka, 2007 (KBKS'07)
[ Jaunimo katekizmas YOUCAT, 2013 (YC'13) ]

Visas YOUCAT tekstas nėra skelbiamas, tik klausimai ir jų sąsajos su KBK

1 skirsnelis. Jėzus ir Izraelis

574S-113Y-96Nuo viešojo Jėzaus veikimo pradžios fariziejai ir Erodo šalininkai drauge su kunigais ir Rašto aiškintojais susitarė Jį pražudyti.340 Dėl kai kurių savo veiksmų (demonų išvarymo;341 nuodėmių atleidimo;342 gydymo šabo dieną;343 savaip aiškinamų švaros įstatymo priesakų;344 artimos draugystės su muitininkais ir viešais nusidėjėliais345) kai kuriems piktavaliams Jėzus atrodė velnio apsėstas.346 Jį kaltino piktžodžiavimu347 ir klaidingais pranašavimais348 – nusikaltimais religijai, už juos Įstatymas numatė mirties bausmę užmušant akmenimis.349

575S-113Y-96Tad daugelis Jėzaus veiksmų ir žodžių buvo „prieštaravimo ženklas“350 labiau Jeruzalės autoritetingiems religijos žinovams, kuriuos šv. Jono evangelija dažnai vadina „žydais“351, negu paprastiems Dievo tautos žmonėms.352 Tiesa, Jėzaus santykiai su fariziejais nesiribojo vien ginčais. Buvo fariziejų, kurie įspėdavo Jį dėl gresiančio Jam pavojaus.353 Kai kuriuos jų, kaip Mk 12, 34 paminėtą Rašto aiškintoją, Jis giria ir ne kartą valgo su fariziejais.354 Jėzus patvirtina to religinio Dievo tautos elito mokymą: mirusiųjų prisikėlimą,355 pamaldumo formas (išmaldą, pasninką, maldą),356 paprotį į Dievą kreiptis kaip į Tėvą, svarbiausią – Dievo ir artimo meilės įsakymą357.

576S-113Y-96Daugeliui izraelitų Jėzaus veikla atrodė nukreipta prieš išrinktosios tautos tikėjimo pagrindus:

— prieš nuolankų klusnumą visiems be išimties Įstatyme įrašytiems priesakams, o – fariziejų akimis – ir sakytinio aiškinimo tradicijai;

— prieš centrinį Jeruzalės šventyklos, kaip šventos, vien Dievui gyventi tinkamos vietos, pobūdį;

— prieš tikėjimą į vienintelį Dievą, su kuriuo garbe dalytis negali joks žmogus.

I. Jėzus ir Įstatymas

577S-114Tik pradėjęs Kalno pamokslą ir Naujosios Sandoros malonės šviesoje aiškindamas Įstatymą, Dievo duotą ant Sinajaus sudarant pirmąją sandorą, Jėzus iškilmingai pareiškė:

Nemanykite, jog aš atėjęs panaikinti Įstatymo ar Pranašų. Ne panaikinti jų atėjau, bet įvykdyti. Iš tiesų sakau jums: kol dangus ir žemė nepraeis, nė viena raidelė ir nė vienas brūkšnelis neišnyks iš Įstatymo, viskas išsipildys. Todėl kas pažeistų bent vieną iš mažiausių paliepimų ir taip elgtis mokytų žmones, tas bus vadinamas mažiausiu Dangaus Karalystėje. O kas juos vykdys ir jų mokys, bus vadinamas didžiu Dangaus Karalystėje (Mt 5, 17–19).

578S-114Jėzus, Izraelio Mesijas, taigi pats didžiausias dangaus karalystėje, privalėjo, kaip pats yra kalbėjęs, įvykdyti visą Įstatymą, netgi menkiausius jo nuostatus. Ir tik Jis vienas galėjo tai padaryti tobulai.358 Pačių žydų nuomone, jie niekaip nepajėgė įvykdyti viso Įstatymo nepažeisdami nė menkiausio nuostato.359 Dėl to kasmet Permaldavimo dieną Izraelio vaikai prašydavo Dievą atleisti jų padarytus Įstatymo pažeidimus. Įstatymas iš tiesų sudaro visumą, ir, kaip rašo šv. Jokūbas, „kas laikosi viso Įstatymo, bet nusižengia vienu dalyku, tas lieka kaltas ir dėl visų“ (Jok 2, 10).360

579S-114Fariziejams buvo brangus principas laikytis viso Įstatymo ištisai – ir ne tik jo raidės, bet ir dvasios. Pabrėždami to principo svarbą Izraeliui, jie daugelį žydų Jėzaus laikais pastūmėjo į kraštutinį religinį uolumą.361 Kad nepavirstų „veidmainiška“ kazuistika,362 toks uolumas turėjo parengti tautą netikėtam Dievo įsikišimui, kai vienas Teisusis už visus nusidėjėlius tobulai įvykdys Įstatymą.363

580S-114Tobulai įvykdyti Įstatymą galėjo tik dieviškasis Įstatymo Leidėjas per savo Sūnų, kuris buvo gimęs pavaldus Įstatymui.364 Su Jėzumi Įstatymas pasirodo nebe akmens plokštėse iškaltas, bet įrašytas „į širdį“ (Jer 31, 33) Dievo Tarno, kuris „tikrą neš teisingumą“ (Iz 42, 3) ir todėl taps „Tautos sandora“ (Iz 42, 6). Jėzus įvykdo Įstatymą net prisiimdamas „Įstatymo prakeikimą“,365 kurį užsitraukia tie, kurie „nesilaiko visų Įstatymo knygoje surašytų nuostatų ir jų nevykdo“366; nes Kristus mirtimi „atpirko pirmojoje Sandoroje padarytus nusikaltimus“ (Žyd 9, 15).

581S-114Žydų ir jų dvasinių vadovų akyse Jėzus buvo „rabbi“.367 Jis dažnai įrodinėdavo pasitelkdamas rabinams būdingą Įstatymo aiškinimą.368 Tačiau Jis galėjo ir užgauti Įstatymo mokytojus, nes nesivaržė aiškinti Įstatymą kitaip negu jie. „Jis mokė ne kaip jų Rašto aiškintojai, bet kaip turintis galią“ (Mt 7, 29). Tas pats Dievo žodis, kuris aidėjo ant Sinajaus kalno duodant Mozei užrašytą Įstatymą, vėl girdimas iš Jėzaus lūpų ant Palaiminimų kalno.369 Jis nepanaikina Įstatymo, bet jį įvykdo pateikdamas savo, kaip Dievo, galutinį aiškinimą: „Esate girdėję, jog protėviams buvo pasakyta [...], o aš jums sakau“ (Mt 5, 33–34). Tuo pačiu dievišku autoritetu Jis smerkia kai kuriuos „žmonių papročius“,370 kurių laikosi fariziejai, „niekais paversdami Dievo žodį“371.

582S-114Negana to: Jėzus įvykdo valgių švarumo įstatymą, tokį svarbų kasdieniame žydų gyvenime, kai, dieviškai jį aiškindamas, atskleidžia jo „pedagoginę“ prasmę372: „Visa, kas ateina į žmogų iš lauko, negali jo suteršti“ – taip Jis paskelbia visus valgius esant švarius. „Žmogų suteršia vien tai, kas iš jo išeina. Iš vidaus, iš žmonių širdies, išeina pikti sumanymai“ (Mk 7, 18–21). Dievišku autoritetu pasirėmęs neklaidingai aiškindamas Įstatymą, Jėzus susidurdavo su kai kuriais Įstatymo mokytojais, prieštaraujančiais Jo Įstatymo aiškinimui, nors jį patvirtindavo dieviški ženklai.373 Opiausias buvo šabo klausimas: Jėzus primindavo, dažnai pasiremdamas rabinų argumentais,374 kad, tarnaudamas Dievui375 arba artimui376, gydydamas jį, šabo poilsio Jis nepažeidžia.

II. Jėzus ir Šventykla

583S-115Jėzus, kaip ir Pranašai iki Jo, Jeruzalės šventyklą labai gerbė. Jį ten buvo nunešę Juozapas ir Marija, praėjus keturiasdešimčiai dienų po Jo gimimo.377 Dvylikos metų Jis nutarė likti Šventykloje, kad primintų savo tėvams, jog turi būti savo Tėvo reikaluose.378 Paslėptojo gyvenimo metu Jis kasmet nuvykdavo į ją bent Velykų šventėms;379 pats viešasis veikimas buvo valdomas Jo kelionių į Jeruzalę per didžiąsias žydų šventes ritmo.380

584S-115Jėzus ėjo į Šventyklą kaip į privilegijuotą susitikimo su Dievu vietą. Šventykla Jam yra Jo Tėvo būstas, maldos namai, ir Jis piktinasi, kad jos išoriniai kiemai paversti prekyviete.381 O pirklius iš Šventyklos Jis išvaro iš uolios meilės savo Tėvui: „'Iš mano Tėvo namų nedarykite prekybos namų!' Jo mokiniai prisiminė, kad yra parašyta: 'Uolumas dėl tavo namų sugrauš mane'“ (Ps 69, 10) (Jn 2, 16–17). Po Prisikėlimo mokiniai irgi išlaikė religinę pagarbą Šventyklai.382

585S-115Vis dėlto prieš pat kančią Jėzus pranešė apie to puikaus pastato sugriovimą: iš jo neliks akmens ant akmens.383 Tai bus ženklas paskutiniųjų laikų, kurie prasidės Jo Velykomis.384 Bet tą pranašystę melagingi liudytojai iškraipė, kai Jėzus buvo tardomas aukščiausiojo kunigo;385 ji vėl Jam buvo priminta tyčiojantis iš Jo, prikalto ant kryžiaus.386

586S-115Anaiptol nebūdamas priešiškas Šventyklai,387 kurioje dėstė savo mokslą,388 Jėzus panoro sumokėti Šventyklos mokestį už save ir už Petrą,389 kurį ką tik buvo paskyręs savo būsimos Bažnyčios pamatu.390 Negana to: Jis net save sutapatino su Šventykla, sakydamas esąs galutinis Dievo būstas tarp žmonių.391 Dėl to fizine Jo mirtimi392 skelbiamas Šventyklos sugriovimas, pradėsiantis naują išganymo istorijos epochą. „Ateis valanda, kada garbinsite Tėvą ne ant šio kalno ir ne Jeruzalėje“ (Jn 4, 21).393

III. Jėzus ir Izraelio tikėjimas į vienintelį Dievą Gelbėtoją

587S-116Jeigu jau Įstatymas ir Šventykla religinei Izraelio vyresnybei teikė progą prieštarauti394 Jėzui, tai juo labiau Jo elgesys atleidžiant nuodėmes – nes tai įmanoma vienam Dievui – buvo tikras papiktinimo akmuo.395

588S-116Jėzus piktino fariziejus valgydamas su muitininkais ir nusidėjėliais396 lygiai taip draugiškai, kaip ir su jais.397 Tiems iš jų, „kurie pasitikėjo savo teisumu, o kitus niekino“ (Lk 18, 9),398 Jėzus sakė: „Aš atėjau šaukti į atgailą ne teisiųjų, o nusidėjėlių“ (Lk 5, 32). Maža to, fariziejams Jis pareiškė, kad nuodėmei esant visuotinei,399 tie, kurie tariasi esą nereikalingi išganymo, patys savo valia tampa akli.400

589S-116Jėzus ypač juos piktino tuo, kad savo gailestingą elgesį su nusidėjėliais tapatino su paties Dievo laikysena jų atžvilgiu.401 Net davė suprasti, jog, valgydamas su nusidėjėliais,402 Jis juos priima į mesijinę puotą.403 Tačiau religinę Izraelio vyresnybę į keblią padėtį Jėzus labiausiai statė atleisdamas nuodėmes. Argi jie nebuvo teisūs nuogąstaudami: „Kas gi gali atleisti nuodėmes, jei ne vienas Dievas?!“ (Mk 2, 7). Atleisdamas nuodėmes, Jėzus arba piktžodžiauja, nes, būdamas žmogus, laiko save lygiu Dievui,404 arba sako tiesą ir savuoju Asmeniu įkūnija bei apreiškia Dievo vardą.405

590S-116Vien Jėzaus asmens tapatumas su Dievu gali pateisinti tokį absoliutų reikalavimą kaip šis: „Kas ne su manimi, tas prieš mane“ (Mt 12, 30); arba Jo žodžius, jog Jis esąs „daugiau negu Jona [...], daugiau negu Saliamonas“ (Mt 12, 41–42), didesnis už Šventyklą;406 jog tai apie Jį kalbėjo Dovydas, vadindamas Mesiją savo Viešpačiu;407 Jėzus pats patvirtina: „Pirmiau, negu gimė Abraomas, Aš Esu!“ (Jn 8, 58) ir net: „Aš ir Tėvas esame viena“ (Jn 10, 30).

591S-116Jėzus reikalavo, kad religinė Jeruzalės vyresnybė įtikėtų Jį dėl Jo daromų savo Tėvo darbų.408 Tačiau, kad tai įtikėtum, pirma reikėjo paslaptingai numirti sau pačiam ir traukiant dieviškajai malonei409 atgimti „iš aukštybės“.410 Toks reikalavimas atsiversti netikėto pažadų išsipildymo akivaizdoje411 leidžia suprasti tragišką Sinedriono suklydimą, manant, jog Jėzus vertas mirties kaip piktžodžiautojas.412 Sinedriono nariai taip elgėsi ir iš nežinios,413 ir dėl netikėjimo414 sukietintos širdies.415

Santrauka

592S-114Jėzus nepanaikino Sinajaus įstatymo, bet jį įvykdė416 taip tobulai,417 jog apreiškė jo galutinę prasmę418 ir atpirko jo pažeidimus.419

593S-115Jėzus gerbė Šventyklą, kaip maldininkas keliaudamas į ją per žydų šventes, ir pavydžiai mylėjo tą Dievo būstą tarp žmonių. Šventykla yra Jo slėpinio pirmavaizdis. Skelbdamas jos sunaikinimą, Jėzus kartu apreiškia būsimą savo pasmerkimą mirti ir prasidedantį naują išganymo istorijos metą, kai Jo paties kūnas bus galutinė Šventykla.

594S-116Tokie Jėzaus darbai kaip nuodėmių atleidimas rodo, kad Jis pats yra Dievas Gelbėtojas.420 Kai kurie žydai, nepripažindami žmogumi tapusio Dievo,421 laikė Jį esant žmogumi, kuris dedasi Dievu,422 ir nuteisė Jį kaip piktžodžiautoją.

 

 

 

 

KBK nuorodos
KBKS nuorodos

574-576113. Dėl kokių kaltinimų Jėzus buvo pasmerktas?

Kai kurie Izraelio vadovai kaltino Jėzų veikiant prieš Įstatymą, prieš Jeruzalės šventyklą ir pirmiausia prieš tikėjimą į vienintelį Dievą, nes jis skelbėsi esąs Dievo Sūnus. Todėl jie išdavė jį Pilotui, kad šis pasmerktų jį mirti.

KBKS 113 kontekstas

577-582, 592114. Kokia buvo Jėzaus laikysena Izraelio Įstatymo atžvilgiu?

Jėzus nepanaikino Mozei ant Sinajaus kalno Dievo duoto Įstatymo, bet įvykdė, galutinai jį paaiškindamas. Jis yra dieviškasis Įstatymo Leidėjas, visiškai įvykdantis šį Įstatymą. Be to, savo kaip ištikimojo Tarno permaldaujamąja mirtimi jis aukoja vienintelę auką, galinčią atpirkti visus „pirmojoje Sandoroje padarytus nusižengimus“ (Žyd 9, 15).

KBKS 114 kontekstas

583-586, 593115. Kokia buvo Jėzaus laikysena Jeruzalės šventyklos atžvilgiu?

Jėzus kaltintas priešiškumu šventyklai. Tačiau jis gerbė ją kaip savo „Tėvo namus“ (Jn 2, 16) ir joje išdėstė svarbią savo mokymo dalį. Bet kartu jis išpranašavo jos sugriovimą, susiedamas jį su savo mirtimi. Jėzus sakė pats esąs galutinė Dievo buveinė tarp žmonių.

KBKS 115 kontekstas

587-591, 594116. Ar Jėzus prieštaravo Izraelio tikėjimui į vienatinį ir gelbstintį Dievą?

Jėzus niekada neprieštaravo tikėjimui į vienatinį Dievą, net atlikdamas aukščiausią dieviškąjį darbą, išpildantį mesijinius pažadus ir atskleidžiantį jo lygybę su Dievu, būtent atleisdamas nuodėmes. Jėzaus reikalavimas įtikėti jį ir atsiversti leidžia suvokti, kokia tragiškai nesupratinga buvo teismo taryba, nusprendusi, jog jis nusipelno mirties dėl piktžodžiavimo.

KBKS 116 kontekstas

YC nuorodos

574-57696. Kodėl Jėzų, ramybę įkūnijantį žmogų, nuteisė mirti ant kryžiaus?

 

KBK išnašos

340Plg. Mk 3, 6.

341Plg. Mt 12, 24.

342Plg. Mk 2, 7.

343Plg. Mk 3, 1–6.

344Plg. Mk 7, 14–23.

345Plg. Mk 2, 14–17.

346Plg. Mk 3, 22; Jn 8, 48; 10, 20.

347Plg. Mk 2, 7; Jn 5, 18; 10, 33.

348Plg. Jn 7, 12; 7, 52.

349Plg. Jn 8, 59; 10, 31.

350Plg. Lk 2, 34.

351Plg. Jn 1, 19; 2, 18; 5, 10; 7, 13; 9, 22; 18, 12; 19, 38; 20, 19.

352Plg. Jn 7, 48–49.

353Plg. Lk 13, 31.

354Plg. Lk 7, 36; 14, 1.

355Plg. Mt 22, 23–34; Lk 20, 39.

356Plg. Mt 6, 2–18.

357Plg. Mk 12, 28–34.

358Plg. Jn 8, 46.

359Plg. Jn 7, 19; Apd 13, 38–41; 15, 10.

360Plg. Gal 3, 10; 5, 3.

361Plg. Rom 10, 2.

362Plg. Mt 15, 3–7; Lk 11, 39–54.

363Plg. Iz 53, 11; Žyd 9, 15.

364Plg. Gal 4, 4.

365Plg. Gal 3, 13.

366Plg. Gal 3, 10.

367Plg. Jn 11, 8; 3, 2; Mt 22, 23–24. 34–36.

368Plg. Mt 12, 5; 9, 12; Mk 2, 23–27; Lk 6, 6–9; Jn 7, 22–23.

369Plg. Mt 5, 1.

370Plg. Mk 7, 8.

371Plg. Mk 7, 13.

372Plg. Gal 3, 24.

373Plg. Jn 5, 36; 10, 25. 37–38; 12, 37.

374Plg. Mk 2, 25–27; Jn 7, 22–24.

375Plg. Mt 12, 5; Sk 28, 9.

376Plg. Lk 13, 15–16; 14, 3–4.

377Plg. Lk 2, 22–39.

378Plg. Lk 2, 46–49.

379Plg. Lk 2, 41.

380Plg. Jn 2, 13–14; 5, 1. 14; 7, 1. 10.14; 8, 2; 10, 22–23.

381Plg. Mt 21, 13.

382Plg. Apd 2, 46; 3, 1; 5, 20. 21; ir t. t.

383Plg. Mt 24, 1–2.

384Plg. Mt 24, 3; Lk 13, 35.

385Plg. Mk 14, 57–58.

386Plg. Mt 27, 39–40.

387Plg. Mt 8, 4; 23, 21; Lk 17, 14; Jn 4, 22.

388Plg. Jn 18, 20.

389Plg. Mt 17, 24–27.

390Plg. Mt 16, 18.

391Plg. Jn 2, 19. 21; Mt 12, 6.

392Plg. Jn 2, 18–22.

393Plg. Jn 4, 23–24; Mt 27, 51; Žyd 9, 11; Apr 21, 22.

394Plg. Lk 2, 34.

395Plg. Lk 20, 17–18; Ps 118, 22.

396Plg. Lk 5, 30.

397Plg. Lk 7, 36; 11, 37; 14, 1.

398Plg. Jn 7, 49; 9, 34.

399Plg. Jn 8, 33–36.

400Plg. Jn 9, 40–41.

401Plg. Mt 9, 13; Oz 6, 6.

402Plg. Lk 15, 1–2.

403Plg. Lk 15, 23–32.

404Plg. Jn 5, 18; 10, 33.

405Plg. Jn 17, 6.26.

406Plg. Mt 12, 6.

407Plg. Mt 12, 36–37.

408Plg. Jn 10, 36–38.

409Plg. Jn 6, 44.

410Plg. Jn 3, 7.

411Plg. Iz 53, 1.

412Plg. Mk 3, 6; Mt 26, 64–66.

413Plg. Lk 23,34; Apd 3,17–18.

414Mk 3, 5; Rom. 11, 25.

415Plg. Rom 11, 20.

416Plg. Mt 5, 17–19.

417Plg. Jn 8, 46.

418Plg. Mt 5, 33.

419Plg. Žyd 9, 15.

420Plg. Jn 5, 16–18.

421Plg. Jn 1, 14.

422Plg. Jn 10, 33.