Jėzus ir Izraelis. KBK | KATEKIZMAS.LT

1 skirsnelis. Jėzus ir Izraelis

574^S-113^Y-96530Nuo viešojo Jėzaus veikimo pradžios fariziejai ir Erodo šalininkai drauge su kunigais ir Rašto aiškintojais susitarė Jį pražudyti.³⁴⁰ Dėl kai kurių savo veiksmų (demonų išvarymo;³⁴¹ nuodėmių atleidimo;³⁴² gydymo šabo dieną;³⁴³ savaip aiškinamų švaros įstatymo priesakų;³⁴⁴ artimos draugystės su muitininkais ir viešais nusidėjėliais³⁴⁵) kai kuriems piktavaliams Jėzus atrodė velnio apsėstas.³⁴⁶ 591Jį kaltino piktžodžiavimu³⁴⁷ ir klaidingais pranašavimais³⁴⁸ – nusikaltimais religijai, už juos Įstatymas numatė mirties bausmę užmušant akmenimis.³⁴⁹

575^S-113^Y-96Tad daugelis Jėzaus veiksmų ir žodžių buvo „prieštaravimo ženklas“³⁵⁰ labiau Jeruzalės autoritetingiems religijos žinovams, kuriuos šv. Jono evangelija dažnai vadina „žydais“³⁵¹, negu paprastiems Dievo tautos žmonėms.³⁵² Tiesa, Jėzaus santykiai su fariziejais nesiribojo vien ginčais. Buvo fariziejų, kurie įspėdavo Jį dėl gresiančio Jam pavojaus.³⁵³ Kai kuriuos jų, kaip Mk 12, 34 paminėtą Rašto aiškintoją, Jis giria ir ne kartą valgo su fariziejais.³⁵⁴ 993Jėzus patvirtina to religinio Dievo tautos elito mokymą: mirusiųjų prisikėlimą,³⁵⁵ pamaldumo formas (išmaldą, pasninką, maldą),³⁵⁶ paprotį į Dievą kreiptis kaip į Tėvą, svarbiausią – Dievo ir artimo meilės įsakymą³⁵⁷.

576^S-113^Y-96Daugeliui izraelitų Jėzaus veikla atrodė nukreipta prieš išrinktosios tautos tikėjimo pagrindus:

— prieš nuolankų klusnumą visiems be išimties Įstatyme įrašytiems priesakams, o – fariziejų akimis – ir sakytinio aiškinimo tradicijai;

— prieš centrinį Jeruzalės šventyklos, kaip šventos, vien Dievui gyventi tinkamos vietos, pobūdį;

— prieš tikėjimą į vienintelį Dievą, su kuriuo garbe dalytis negali joks žmogus.

I. Jėzus ir Įstatymas

577^S-1141965Tik pradėjęs Kalno pamokslą ir Naujosios Sandoros malonės šviesoje aiškindamas Įstatymą, Dievo duotą ant Sinajaus sudarant pirmąją sandorą, Jėzus iškilmingai pareiškė:

Nemanykite, jog aš atėjęs panaikinti Įstatymo ar Pranašų. 1967Ne panaikinti jų atėjau, bet įvykdyti. Iš tiesų sakau jums: kol dangus ir žemė nepraeis, nė viena raidelė ir nė vienas brūkšnelis neišnyks iš Įstatymo, viskas išsipildys. Todėl kas pažeistų bent vieną iš mažiausių paliepimų ir taip elgtis mokytų žmones, tas bus vadinamas mažiausiu Dangaus Karalystėje. O kas juos vykdys ir jų mokys, bus vadinamas didžiu Dangaus Karalystėje (Mt 5, 17–19).

578^S-1141953Jėzus, Izraelio Mesijas, taigi pats didžiausias dangaus karalystėje, privalėjo, kaip pats yra kalbėjęs, įvykdyti visą Įstatymą, netgi menkiausius jo nuostatus. Ir tik Jis vienas galėjo tai padaryti tobulai.³⁵⁸ Pačių žydų nuomone, jie niekaip nepajėgė įvykdyti viso Įstatymo nepažeisdami nė menkiausio nuostato.³⁵⁹ Dėl to kasmet Permaldavimo dieną Izraelio vaikai prašydavo Dievą atleisti jų padarytus Įstatymo pažeidimus. Įstatymas iš tiesų sudaro visumą, ir, kaip rašo šv. Jokūbas, „kas laikosi viso Įstatymo, bet nusižengia vienu dalyku, tas lieka kaltas ir dėl visų“ (Jok 2, 10).³⁶⁰

579^S-114Fariziejams buvo brangus principas laikytis viso Įstatymo ištisai – ir ne tik jo raidės, bet ir dvasios. Pabrėždami to principo svarbą Izraeliui, jie daugelį žydų Jėzaus laikais pastūmėjo į kraštutinį religinį uolumą.³⁶¹ Kad nepavirstų „veidmainiška“ kazuistika,³⁶² toks uolumas turėjo parengti tautą netikėtam Dievo įsikišimui, kai vienas Teisusis už visus nusidėjėlius tobulai įvykdys Įstatymą.³⁶³

580^S-114Tobulai įvykdyti Įstatymą galėjo tik dieviškasis Įstatymo Leidėjas per savo Sūnų, kuris buvo gimęs pavaldus Įstatymui.³⁶⁴527 Su Jėzumi Įstatymas pasirodo nebe akmens plokštėse iškaltas, bet įrašytas „į širdį“ (Jer 31, 33) Dievo Tarno, kuris „tikrą neš teisingumą“ (Iz 42, 3) ir todėl taps „Tautos sandora“ (Iz 42, 6). Jėzus įvykdo Įstatymą net prisiimdamas „Įstatymo prakeikimą“,³⁶⁵ kurį užsitraukia tie, kurie „nesilaiko visų Įstatymo knygoje surašytų nuostatų ir jų nevykdo“³⁶⁶; nes Kristus mirtimi „atpirko pirmojoje Sandoroje padarytus nusikaltimus“ (Žyd 9, 15).

581^S-114Žydų ir jų dvasinių vadovų akyse Jėzus buvo „rabbi“.³⁶⁷ Jis dažnai įrodinėdavo pasitelkdamas rabinams būdingą Įstatymo aiškinimą.³⁶⁸ Tačiau Jis galėjo ir užgauti Įstatymo mokytojus, nes nesivaržė aiškinti Įstatymą kitaip negu jie.2054 „Jis mokė ne kaip jų Rašto aiškintojai, bet kaip turintis galią“ (Mt 7, 29). Tas pats Dievo žodis, kuris aidėjo ant Sinajaus kalno duodant Mozei užrašytą Įstatymą, vėl girdimas iš Jėzaus lūpų ant Palaiminimų kalno.³⁶⁹ Jis nepanaikina Įstatymo, bet jį įvykdo pateikdamas savo, kaip Dievo, galutinį aiškinimą: „Esate girdėję, jog protėviams buvo pasakyta [...], o aš jums sakau“ (Mt 5, 33–34). Tuo pačiu dievišku autoritetu Jis smerkia kai kuriuos „žmonių papročius“,³⁷⁰ kurių laikosi fariziejai, „niekais paversdami Dievo žodį“³⁷¹.

582^S-114Negana to: Jėzus įvykdo valgių švarumo įstatymą, tokį svarbų kasdieniame žydų gyvenime, kai, dieviškai jį aiškindamas, atskleidžia jo „pedagoginę“ prasmę³⁷²: „Visa, kas ateina į žmogų iš lauko, negali jo suteršti“ – taip Jis paskelbia visus valgius esant švarius. „Žmogų suteršia vien tai, kas iš jo išeina. Iš vidaus, iš žmonių širdies, išeina pikti sumanymai“ (Mk 7, 18–21).368 Dievišku autoritetu pasirėmęs neklaidingai aiškindamas Įstatymą, Jėzus susidurdavo su kai kuriais Įstatymo mokytojais, prieštaraujančiais Jo Įstatymo aiškinimui,548 nors jį patvirtindavo dieviški ženklai.³⁷³ Opiausias buvo šabo klausimas: 2173Jėzus primindavo, dažnai pasiremdamas rabinų argumentais,³⁷⁴ kad, tarnaudamas Dievui³⁷⁵ arba artimui³⁷⁶, gydydamas jį, šabo poilsio Jis nepažeidžia.

II. Jėzus ir Šventykla

583^S-115Jėzus, kaip ir Pranašai iki Jo, Jeruzalės šventyklą labai gerbė.529 Jį ten buvo nunešę Juozapas ir Marija, praėjus keturiasdešimčiai dienų po Jo gimimo.³⁷⁷534 Dvylikos metų Jis nutarė likti Šventykloje, kad primintų savo tėvams, jog turi būti savo Tėvo reikaluose.³⁷⁸ Paslėptojo gyvenimo metu Jis kasmet nuvykdavo į ją bent Velykų šventėms;³⁷⁹ pats viešasis veikimas buvo valdomas Jo kelionių į Jeruzalę per didžiąsias žydų šventes ritmo.³⁸⁰

584^S-115Jėzus ėjo į Šventyklą kaip į privilegijuotą susitikimo su Dievu vietą. 2599Šventykla Jam yra Jo Tėvo būstas, maldos namai, ir Jis piktinasi, kad jos išoriniai kiemai paversti prekyviete.³⁸¹ O pirklius iš Šventyklos Jis išvaro iš uolios meilės savo Tėvui: „'Iš mano Tėvo namų nedarykite prekybos namų!' Jo mokiniai prisiminė, kad yra parašyta: 'Uolumas dėl tavo namų sugrauš mane'“ (Ps 69, 10) (Jn 2, 16–17). Po Prisikėlimo mokiniai irgi išlaikė religinę pagarbą Šventyklai.³⁸²

585^S-115Vis dėlto prieš pat kančią Jėzus pranešė apie to puikaus pastato sugriovimą: iš jo neliks akmens ant akmens.³⁸³ Tai bus ženklas paskutiniųjų laikų, kurie prasidės Jo Velykomis.³⁸⁴ Bet tą pranašystę melagingi liudytojai iškraipė, kai Jėzus buvo tardomas aukščiausiojo kunigo;³⁸⁵ ji vėl Jam buvo priminta tyčiojantis iš Jo, prikalto ant kryžiaus.³⁸⁶

586^S-115Anaiptol nebūdamas priešiškas Šventyklai,³⁸⁷ kurioje dėstė savo mokslą,³⁸⁸ Jėzus panoro sumokėti Šventyklos mokestį už save ir už Petrą,³⁸⁹ kurį ką tik buvo paskyręs savo būsimos Bažnyčios pamatu.³⁹⁰ Negana to: Jis net save sutapatino su Šventykla, sakydamas esąs galutinis Dievo būstas tarp žmonių.³⁹¹797 Dėl to fizine Jo mirtimi³⁹² skelbiamas Šventyklos sugriovimas, pradėsiantis naują išganymo istorijos epochą. „Ateis valanda, kada garbinsite Tėvą ne ant šio kalno ir ne Jeruzalėje“ (Jn 4, 21).³⁹³1179

III. Jėzus ir Izraelio tikėjimas į vienintelį Dievą Gelbėtoją

587^S-116Jeigu jau Įstatymas ir Šventykla religinei Izraelio vyresnybei teikė progą prieštarauti³⁹⁴ Jėzui, tai juo labiau Jo elgesys atleidžiant nuodėmes – nes tai įmanoma vienam Dievui – buvo tikras papiktinimo akmuo.³⁹⁵

588^S-116Jėzus piktino fariziejus valgydamas su muitininkais ir nusidėjėliais³⁹⁶ lygiai taip draugiškai, kaip ir su jais.³⁹⁷ Tiems iš jų, „kurie pasitikėjo savo teisumu, o kitus niekino“ (Lk 18, 9),³⁹⁸ Jėzus sakė: 545„Aš atėjau šaukti į atgailą ne teisiųjų, o nusidėjėlių“ (Lk 5, 32). Maža to, fariziejams Jis pareiškė, kad nuodėmei esant visuotinei,³⁹⁹ tie, kurie tariasi esą nereikalingi išganymo, patys savo valia tampa akli.⁴⁰⁰

589^S-116Jėzus ypač juos piktino tuo, kad savo gailestingą elgesį su nusidėjėliais tapatino su paties Dievo laikysena jų atžvilgiu.⁴⁰¹ Net davė suprasti, jog, valgydamas su nusidėjėliais,⁴⁰² Jis juos priima į mesijinę puotą.⁴⁰³ Tačiau religinę Izraelio vyresnybę į keblią padėtį Jėzus labiausiai statė atleisdamas nuodėmes. Argi jie nebuvo teisūs nuogąstaudami: „Kas gi gali atleisti nuodėmes, jei ne vienas Dievas?!“ (Mk 2, 7).431 1441 Atleisdamas nuodėmes, Jėzus arba piktžodžiauja, nes, būdamas žmogus, laiko save lygiu Dievui,⁴⁰⁴ arba sako tiesą ir savuoju Asmeniu įkūnija bei apreiškia Dievo vardą.⁴⁰⁵432

590^S-116Vien Jėzaus asmens tapatumas su Dievu gali pateisinti tokį absoliutų reikalavimą kaip šis: „Kas ne su manimi, tas prieš mane“ (Mt 12, 30); arba Jo žodžius, jog Jis esąs „daugiau negu Jona [...], daugiau negu Saliamonas“ (Mt 12, 41–42), didesnis už Šventyklą;⁴⁰⁶ jog tai apie Jį kalbėjo Dovydas, vadindamas Mesiją savo Viešpačiu;⁴⁰⁷ Jėzus pats patvirtina: „Pirmiau, negu gimė Abraomas, Aš Esu!“ (Jn 8, 58) ir net: „Aš ir Tėvas esame viena“ (Jn 10, 30).253

591^S-116Jėzus reikalavo, kad religinė Jeruzalės vyresnybė įtikėtų Jį dėl Jo daromų savo Tėvo darbų.⁴⁰⁸ Tačiau, kad tai įtikėtum, pirma reikėjo paslaptingai numirti sau pačiam ir traukiant dieviškajai malonei⁴⁰⁹ atgimti „iš aukštybės“.⁴¹⁰526 Toks reikalavimas atsiversti netikėto pažadų išsipildymo akivaizdoje⁴¹¹ leidžia suprasti tragišką Sinedriono suklydimą, manant, jog Jėzus vertas mirties kaip piktžodžiautojas.⁴¹² 574Sinedriono nariai taip elgėsi ir iš nežinios,⁴¹³ ir dėl netikėjimo⁴¹⁴ sukietintos širdies.⁴¹⁵

Santrauka

592^S-114Jėzus nepanaikino Sinajaus įstatymo, bet jį įvykdė⁴¹⁶ taip tobulai,⁴¹⁷ jog apreiškė jo galutinę prasmę⁴¹⁸ ir atpirko jo pažeidimus.⁴¹⁹

593^S-115Jėzus gerbė Šventyklą, kaip maldininkas keliaudamas į ją per žydų šventes, ir pavydžiai mylėjo tą Dievo būstą tarp žmonių. Šventykla yra Jo slėpinio pirmavaizdis. Skelbdamas jos sunaikinimą, Jėzus kartu apreiškia būsimą savo pasmerkimą mirti ir prasidedantį naują išganymo istorijos metą, kai Jo paties kūnas bus galutinė Šventykla.

594^S-116Tokie Jėzaus darbai kaip nuodėmių atleidimas rodo, kad Jis pats yra Dievas Gelbėtojas.⁴²⁰ Kai kurie žydai, nepripažindami žmogumi tapusio Dievo,⁴²¹ laikė Jį esant žmogumi, kuris dedasi Dievu,⁴²² ir nuteisė Jį kaip piktžodžiautoją.

KBK nuorodos

574530 Bėgimas į Egiptą ir nekaltųjų vaikelių išžudymas rodo tamsybių priešinimąsi šviesai: „Pas savuosius atėjo, o savieji jo nepriėmė“ (Jn 1, 11). Visą Kristaus gyvenimą lydės persekiojimai. Tas pat laukia ir visų Jo saviškių. Jo sugrįžimas iš Egipto primena protėvių išėjimą iš Egipto nelaisvės ir parodo Jėzų kaip galutinį išlaisvintoją.

KBK 530 kontekstas

574591 Jėzus reikalavo, kad religinė Jeruzalės vyresnybė įtikėtų Jį dėl Jo daromų savo Tėvo darbų. Tačiau, kad tai įtikėtum, pirma reikėjo paslaptingai numirti sau pačiam ir traukiant dieviškajai malonei atgimti „iš aukštybės“. Toks reikalavimas atsiversti netikėto pažadų išsipildymo akivaizdoje leidžia suprasti tragišką Sinedriono suklydimą, manant, jog Jėzus vertas mirties kaip piktžodžiautojas. Sinedriono nariai taip elgėsi ir iš nežinios, ir dėl netikėjimo sukietintos širdies.

KBK 591 kontekstas

5771965 Naujasis, arba Evangelijos, Įstatymas yra dieviškojo – prigimtinio ir apreikšto – Įstatymo atbaigimas čia, žemėje. Tai Kristaus kūrinys, kuris pirmiausia išreikštas Kalno pamoksle. Tai ir Šventosios Dvasios kūrinys; per Ją jis tampa vidiniu meilės įstatymu: „Aš su Izraelio namais [...] sudarysiu Naują Sandorą [...]. Aš duosiu savo įstatymus jų protams ir juos įrašysiu jų širdyse, aš būsiu jiems Dievas, o jie bus man tauta“ (Žyd 8, 8 ir 10).

KBK 1965 kontekstas

5771967 Evangelijos Įstatymas įvykdo, sutaurina, pranoksta ir atbaigia Senąjį Įstatymą. Palaiminimais jis įvykdo Dievo pažadus, juos išaukštindamas ir nukreipdamas į „dangaus karalystę“. Jis kreipiasi į tuos, kurie pasirengę su tikėjimu priimti šią naują viltį: į vargdienius, nuolankiuosius, liūdinčius, tyraširdžius, persekiojamus dėl Kristaus; taip jis tiesia nuostabius kelius į Dievo karalystę.

KBK 1967 kontekstas

5812054 Jėzus perėmė Dešimt įsakymų, bet parodė, kaip stipriai jų raidėse veikia Šventoji Dvasia. Jis skelbė teisumą, kuris viršija Rašto aiškintojų ir fariziejų, taip pat pagonių teisumą. Jis paaiškino visus įsakymų reikalavimus: „Jūs esate girdėję, kad protėviams buvo pasakyta: 'Nežudyk'. [...] O aš jums sakau: jei kas pyksta ant savo brolio, turi atsakyti teisme“ (Mt 5, 21–22).

KBK 2054 kontekstas

582368 Dvasinė Bažnyčios tradicija įsakmiai mini ir širdį bibline „būties gelmių“ (plg. Jer 31, 33) – asmens vidinio apsisprendimo už ar prieš Dievą – prasme.

KBK 368 kontekstas

582548 Jėzaus daryti stebuklai rodo, kad Jį „yra siuntęs Tėvas“. Jie ragina Juo tikėti. Tiems, kurie tikėdami kreipiasi į Jį, Jis duoda, ko jie prašo. Tad stebuklai stiprina tikėjimą tuo, kuris daro savo Tėvo darbus: jie patvirtina, kad Jis yra Dievo Sūnus. Tačiau jie gali kelti ir pasipiktinimą. Jie skirti ne smalsumui ir magijos troškimui patenkinti. Nepaisant tokių aiškių Jėzaus stebuklų, kai kas Jį ir atstūmė; Jis netgi buvo kaltinamas darąs tuos stebuklus, demonų padedamas.

KBK 548 kontekstas

5822173 Evangelijose pranešama apie ne vieną atvejį, kai Jėzus būdavo kaltinamas pažeidęs šabo įstatymą. Tačiau Jėzus niekada tos dienos šventumui nenusikalsta. Jis autoritetingai nurodo jos tikrąją prasmę: „Šabas padarytas žmogui, ne žmogus šabui“ (Mk 2, 27). Kupinas užuojautos, Kristus pripažįsta, kad šabo dieną leistina gera, o ne bloga, gelbėti gyvybę, o ne žudyti. Šabas yra gailestingojo Viešpaties ir Dievo garbės diena. „Žmogaus Sūnus yra ir šabo Viešpats“ (Mk 2, 28).

KBK 2173 kontekstas

583529 Jėzaus paaukojimu Šventykloje Jis parodomas kaip Viešpačiui priklausantis Pirmagimis. Simeono ir Onos asmenyse visas laukimu gyvenantis Izraelis ateina susitikti su savo Gelbėtoju (taip šį įvykį vadina Bizantijos tradicija). Jėzus yra atpažįstamas kaip ilgai lauktasis Mesijas, „šviesa pagonims apšviesti“ ir „Izraelio tautos garbė“, bet drauge ir „prieštaravimo ženklas“. Marijai pranašaujamas skausmo kalavijas žada kitą, kryžiaus auką, tobulą ir vienintelę, kuri suteiks išganymą, Dievo parengtą „visų tautų akivaizdoje“.

KBK 529 kontekstas

583534 Jėzaus atradimas Šventykloje yra vienintelis įvykis, kuris nutraukia Evangelijos tylą apie Jėzaus paslėptojo gyvenimo metus. Jėzus čia leidžia pažvelgti į Jo visiško pasiaukojimo slėpinį, susijusį su Jo, kaip Dievo Sūnaus, misija: „Argi nežinojote, kad man reikia būti savo Tėvo reikaluose?“ Marija ir Juozapas „nesuprato Jo žodžių“, bet priėmė juos tikėjimu, o Marija „laikė visus įvykius savo širdyje“ per tuos visus metus, kurie Jėzų buvo paslėpę įprastinio gyvenimo tyloje.

KBK 534 kontekstas

5842599 Dievo Sūnus, tapęs Mergelės Sūnumi, irgi išmoko melstis savo žmogiška širdimi. Maldos formų Jis mokėsi iš savo motinos, kuri dėmėjosi visus „didžius dalykus“, kuriuos padarė Visagalis, ir svarstė juos savo širdyje. Jis meldėsi ta forma ir tais žodžiais, kuriais meldžiasi Jo tauta Nazareto sinagogoje ir Šventykloje. Tačiau buvo ir kitas, slėpiningesnis Jo maldos šaltinis, apie kurį Jėzus užsiminė būdamas dvylikos metų: „Man reikia būti savo Tėvo reikaluose“ (Lk 2, 49). Šioje vietoje ima ryškėti maldos naujumas laikų pilnatvei atėjus: tai sūnaus malda, kurios Tėvas laukė iš savo vaikų ir kurią pagaliau įgyvendina vienatinis Sūnus savo žmogystėje drauge su žmonėmis bei dėl jų.

KBK 2599 kontekstas

586797 „Kas mūsų dvasia, kitaip sakant, siela, yra mūsų kūno nariams, tas Šventoji Dvasia – Kristaus nariams, Kristaus Kūnui, tai yra Bažnyčiai.“ „Tos Kristaus Dvasios, kaip neregimo pradmens, užduotis yra visus kūno narius sujungti tiek vienus su kitais, tiek ir su jų iškiliąja Galva, kadangi toji Dvasia visa yra Galvoje, visa kiekviename naryje.“ Šventoji Dvasia padaro Bažnyčią „gyvojo Dievo šventove“ (2 Kor 6, 16). Būtent Bažnyčiai buvo patikėta ši Dievo dovana. [...] Jai patikėta bendrystė su Kristumi, tai yra Šventoji Dvasia, patvarumo laidas, mūsų tikėjimo sutvirtinimas ir laiptai pakilti prie Dievo [...]. Nes ten, kur Bažnyčia, ten ir Dievo Dvasia; o ten, kur Dievo Dvasia, tai ir Bažnyčia, ir visa malonė.

KBK 797 kontekstas

5861179 Naujosios Sandoros kultas „dvasia ir tiesa“ (Jn 4, 24) nėra susietas su kokia nors ypatinga vieta. Visa žemė yra šventa ir patikėta žmonių vaikams. Tikintiesiems susirenkant vienoje vietoje, svarbiausia, kad jie būtų „gyvieji akmenys“, susirinkę statyti „dvasinių namų“ (1 Pt 2, 5). Prisikėlusiojo Kristaus kūnas yra dvasinė šventovė, iš kurios trykšta gyvojo vandens versmė. Šventosios Dvasios įtraukti į Kristų, „mes esame gyvojo Dievo šventovė“ (2 Kor 6, 16).

KBK 1179 kontekstas

588545 Jėzus kviečia nusidėjėlius prie Karalystės stalo: „Aš atėjau ne teisiųjų šaukti, o nusidėjėlių“ (Mk 2, 17). Jis ragina juos atsiversti, nes, to nepadarius, negalima įeiti į Karalystę, bet drauge žodžiais ir veiksmais rodo beribį Tėvo gailestingumą jiems ir begalinį džiaugsmą danguje „dėl vieno atsivertusio nusidėjėlio“ (Lk 15, 7). Didžiausias tos meilės įrodymas bus gyvybės auka „nuodėmėms atleisti“ (Mt 26, 28).

KBK 545 kontekstas

589431 Išganymo istorijoje Dievas nepasitenkina vien tik išlaisvindamas Izraelį „iš vergijos namų“ (Įst 5, 6) ir išvesdamas jį iš Egipto. Jis gelbi jį iš jo nuodėmės. Nes nuodėmė visada yra Dievo įžeidimas, ir tik Jis vienas gali tai atleisti. Dėl to Izraelis, kaskart geriau suvokdamas nuodėmės visuotinumą, galės siekti išganymo vien šaukdamasis Dievo Atpirkėjo vardo.

KBK 431 kontekstas

5891441 Vien Dievas atleidžia nuodėmes. Kadangi Jėzus yra Dievo Sūnus, Jis sako apie save, kad „Žmogaus Sūnus [turi] galią atleisti žemėje nuodėmes“ (Mk 2, 10), ir tą dievišką galią taiko: „Tau atleidžiamos nuodėmės!“ (Mk 2, 5). Negana to: remdamasis savo dieviškąja galia, Jis duoda jos ir žmonėms, kad ir jie Jo vardu ta galia naudotųsi.

KBK 1441 kontekstas

589432 Jėzaus vardas reiškia, kad Dievo vardas glūdi Jo Sūnaus Asmenyje, kuris tapo žmogumi, kad visus galutinai išgelbėtų iš nuodėmių. Jėzus yra dieviškas vardas, kuris vienintelis atneša išganymą, ir dabar Jo gali šauktis visi, nes įsikūnydamas Sūnus susivienijo su visais žmonėmis taip, kad „neduota žmonėms po dangumi kito vardo, kuriuo galėtume būti išgelbėti“ (Apd 4, 12).

KBK 432 kontekstas

590253 Trejybė yra viena, vieninga. Mes išpažįstame ne tris dievus, bet vieną Dievą trijuose Asmenyse: „vienos substancijos Trejybę“. Dieviškieji Asmenys nėra vieną dievystę pasidaliję, bet kiekvienas jų yra visas Dievas: „Tėvas yra tas pat, kas ir Sūnus, Sūnus tas pat, kas Tėvas, Tėvas ir Sūnus tas pat, kas ir Šventoji Dvasia, tai yra vienos prigimties Dievas.“ „Kiekvienas trijų Asmenų yra toji pati tikrovė, tai yra dieviškoji substancija, esmė ar prigimtis.“

KBK 253 kontekstas

591526 Dievo akyse „pasidaryti vaiku“ yra sąlyga, be kurios negalima įeiti į dangaus karalystę. Tam reikia nusižeminti, pasidaryti mažam; negana to: reikia „atgimti iš aukštybės“ (Jn 3, 7), būti iš Dievo užgimusiam, kad taptum Dievo vaiku. Gimimo slėpinys mumyse vyksta, kai mumyse ima ryškėti Kristus. Jėzaus gimimas yra tų „nuostabių mainų“ slėpinys: O nuostabūs mainai! Žmonijos Kūrėjas, priėmęs kūną ir sielą, gimė iš mergelės; tapęs žmogumi be vyro, mums dovanojo savo dievystę.

KBK 526 kontekstas

591574 Nuo viešojo Jėzaus veikimo pradžios fariziejai ir Erodo šalininkai drauge su kunigais ir Rašto aiškintojais susitarė Jį pražudyti. Dėl kai kurių savo veiksmų (demonų išvarymo; nuodėmių atleidimo; gydymo šabo dieną; savaip aiškinamų švaros įstatymo priesakų; artimos draugystės su muitininkais ir viešais nusidėjėliais) kai kuriems piktavaliams Jėzus atrodė velnio apsėstas. Jį kaltino piktžodžiavimu ir klaidingais pranašavimais – nusikaltimais religijai, už juos Įstatymas numatė mirties bausmę užmušant akmenimis.

KBK 574 kontekstas

KBKS nuorodos

577-582, 592114. Kokia buvo Jėzaus laikysena Izraelio Įstatymo atžvilgiu?

Jėzus nepanaikino Mozei ant Sinajaus kalno Dievo duoto Įstatymo, bet įvykdė, galutinai jį paaiškindamas. Jis yra dieviškasis Įstatymo Leidėjas, visiškai įvykdantis šį Įstatymą. Be to, savo kaip ištikimojo Tarno permaldaujamąja mirtimi jis aukoja vienintelę auką, galinčią atpirkti visus „pirmojoje Sandoroje padarytus nusižengimus“ (Žyd 9, 15).

KBKS 114 kontekstas

587-591, 594116. Ar Jėzus prieštaravo Izraelio tikėjimui į vienatinį ir gelbstintį Dievą?

Jėzus niekada neprieštaravo tikėjimui į vienatinį Dievą, net atlikdamas aukščiausią dieviškąjį darbą, išpildantį mesijinius pažadus ir atskleidžiantį jo lygybę su Dievu, būtent atleisdamas nuodėmes. Jėzaus reikalavimas įtikėti jį ir atsiversti leidžia suvokti, kokia tragiškai nesupratinga buvo teismo taryba, nusprendusi, jog jis nusipelno mirties dėl piktžodžiavimo.

KBKS 116 kontekstas

YC nuorodos

KBK išnašos

340Plg. Mk 3, 6.

341Plg. Mt 12, 24.

342Plg. Mk 2, 7.

343Plg. Mk 3, 1–6.

344Plg. Mk 7, 14–23.

345Plg. Mk 2, 14–17.

346Plg. Mk 3, 22; Jn 8, 48; 10, 20.

347Plg. Mk 2, 7; Jn 5, 18; 10, 33.

348Plg. Jn 7, 12; 7, 52.

349Plg. Jn 8, 59; 10, 31.

350Plg. Lk 2, 34.

351Plg. Jn 1, 19; 2, 18; 5, 10; 7, 13; 9, 22; 18, 12; 19, 38; 20, 19.

352Plg. Jn 7, 48–49.

353Plg. Lk 13, 31.

354Plg. Lk 7, 36; 14, 1.

355Plg. Mt 22, 23–34; Lk 20, 39.

356Plg. Mt 6, 2–18.

357Plg. Mk 12, 28–34.

358Plg. Jn 8, 46.

359Plg. Jn 7, 19; Apd 13, 38–41; 15, 10.

360Plg. Gal 3, 10; 5, 3.

361Plg. Rom 10, 2.

362Plg. Mt 15, 3–7; Lk 11, 39–54.

363Plg. Iz 53, 11; Žyd 9, 15.

364Plg. Gal 4, 4.

365Plg. Gal 3, 13.

366Plg. Gal 3, 10.

367Plg. Jn 11, 8; 3, 2; Mt 22, 23–24. 34–36.

368Plg. Mt 12, 5; 9, 12; Mk 2, 23–27; Lk 6, 6–9; Jn 7, 22–23.

369Plg. Mt 5, 1.

370Plg. Mk 7, 8.

371Plg. Mk 7, 13.

372Plg. Gal 3, 24.

373Plg. Jn 5, 36; 10, 25. 37–38; 12, 37.

374Plg. Mk 2, 25–27; Jn 7, 22–24.

375Plg. Mt 12, 5; Sk 28, 9.

376Plg. Lk 13, 15–16; 14, 3–4.

377Plg. Lk 2, 22–39.

378Plg. Lk 2, 46–49.

379Plg. Lk 2, 41.

380Plg. Jn 2, 13–14; 5, 1. 14; 7, 1. 10.14; 8, 2; 10, 22–23.

381Plg. Mt 21, 13.

382Plg. Apd 2, 46; 3, 1; 5, 20. 21; ir t. t.

383Plg. Mt 24, 1–2.

384Plg. Mt 24, 3; Lk 13, 35.

385Plg. Mk 14, 57–58.

386Plg. Mt 27, 39–40.

387Plg. Mt 8, 4; 23, 21; Lk 17, 14; Jn 4, 22.

388Plg. Jn 18, 20.

389Plg. Mt 17, 24–27.

390Plg. Mt 16, 18.

391Plg. Jn 2, 19. 21; Mt 12, 6.

392Plg. Jn 2, 18–22.

393Plg. Jn 4, 23–24; Mt 27, 51; Žyd 9, 11; Apr 21, 22.

394Plg. Lk 2, 34.

395Plg. Lk 20, 17–18; Ps 118, 22.

396Plg. Lk 5, 30.

397Plg. Lk 7, 36; 11, 37; 14, 1.

398Plg. Jn 7, 49; 9, 34.

399Plg. Jn 8, 33–36.

400Plg. Jn 9, 40–41.

401Plg. Mt 9, 13; Oz 6, 6.

402Plg. Lk 15, 1–2.

403Plg. Lk 15, 23–32.

404Plg. Jn 5, 18; 10, 33.

405Plg. Jn 17, 6.26.

406Plg. Mt 12, 6.

407Plg. Mt 12, 36–37.

408Plg. Jn 10, 36–38.

409Plg. Jn 6, 44.

410Plg. Jn 3, 7.

411Plg. Iz 53, 1.

412Plg. Mk 3, 6; Mt 26, 64–66.

413Plg. Lk 23,34; Apd 3,17–18.

414Mk 3, 5; Rom. 11, 25.

415Plg. Rom 11, 20.

416Plg. Mt 5, 17–19.

417Plg. Jn 8, 46.

418Plg. Mt 5, 33.

419Plg. Žyd 9, 15.

420Plg. Jn 5, 16–18.

421Plg. Jn 1, 14.

422Plg. Jn 10, 33.