1 skirsnelis. Jėzus ir Izraelis
574S-113Y-96530Nuo viešojo Jėzaus veikimo pradžios fariziejai ir Erodo šalininkai drauge su kunigais ir Rašto aiškintojais susitarė Jį pražudyti.340 Dėl kai kurių savo veiksmų (demonų išvarymo;341 nuodėmių atleidimo;342 gydymo šabo dieną;343 savaip aiškinamų švaros įstatymo priesakų;344 artimos draugystės su muitininkais ir viešais nusidėjėliais345) kai kuriems piktavaliams Jėzus atrodė velnio apsėstas.346 591Jį kaltino piktžodžiavimu347 ir klaidingais pranašavimais348 – nusikaltimais religijai, už juos Įstatymas numatė mirties bausmę užmušant akmenimis.349
575S-113Y-96Tad daugelis Jėzaus veiksmų ir žodžių buvo „prieštaravimo ženklas“350 labiau Jeruzalės autoritetingiems religijos žinovams, kuriuos šv. Jono evangelija dažnai vadina „žydais“351, negu paprastiems Dievo tautos žmonėms.352 Tiesa, Jėzaus santykiai su fariziejais nesiribojo vien ginčais. Buvo fariziejų, kurie įspėdavo Jį dėl gresiančio Jam pavojaus.353 Kai kuriuos jų, kaip
576S-113Y-96Daugeliui izraelitų Jėzaus veikla atrodė nukreipta prieš išrinktosios tautos tikėjimo pagrindus:
— prieš nuolankų klusnumą visiems be išimties Įstatyme įrašytiems priesakams, o – fariziejų akimis – ir sakytinio aiškinimo tradicijai;
— prieš centrinį Jeruzalės šventyklos, kaip šventos, vien Dievui gyventi tinkamos vietos, pobūdį;
— prieš tikėjimą į vienintelį Dievą, su kuriuo garbe dalytis negali joks žmogus.
I. Jėzus ir Įstatymas
577S-1141965Tik pradėjęs Kalno pamokslą ir Naujosios Sandoros malonės šviesoje aiškindamas Įstatymą, Dievo duotą ant Sinajaus sudarant pirmąją sandorą, Jėzus iškilmingai pareiškė:
Nemanykite, jog aš atėjęs panaikinti Įstatymo ar Pranašų. 1967Ne panaikinti jų atėjau, bet įvykdyti. Iš tiesų sakau jums: kol dangus ir žemė nepraeis, nė viena raidelė ir nė vienas brūkšnelis neišnyks iš Įstatymo, viskas išsipildys. Todėl kas pažeistų bent vieną iš mažiausių paliepimų ir taip elgtis mokytų žmones, tas bus vadinamas mažiausiu Dangaus Karalystėje. O kas juos vykdys ir jų mokys, bus vadinamas didžiu Dangaus Karalystėje (Mt 5, 17–19 ).
578S-1141953Jėzus, Izraelio Mesijas, taigi pats didžiausias dangaus karalystėje, privalėjo, kaip pats yra kalbėjęs, įvykdyti visą Įstatymą, netgi menkiausius jo nuostatus. Ir tik Jis vienas galėjo tai padaryti tobulai.358 Pačių žydų nuomone, jie niekaip nepajėgė įvykdyti viso Įstatymo nepažeisdami nė menkiausio nuostato.359 Dėl to kasmet Permaldavimo dieną Izraelio vaikai prašydavo Dievą atleisti jų padarytus Įstatymo pažeidimus. Įstatymas iš tiesų sudaro visumą, ir, kaip rašo šv. Jokūbas, „kas laikosi viso Įstatymo, bet nusižengia vienu dalyku, tas lieka kaltas ir dėl visų“ (
579S-114Fariziejams buvo brangus principas laikytis viso Įstatymo ištisai – ir ne tik jo raidės, bet ir dvasios. Pabrėždami to principo svarbą Izraeliui, jie daugelį žydų Jėzaus laikais pastūmėjo į kraštutinį religinį uolumą.361 Kad nepavirstų „veidmainiška“ kazuistika,362 toks uolumas turėjo parengti tautą netikėtam Dievo įsikišimui, kai vienas Teisusis už visus nusidėjėlius tobulai įvykdys Įstatymą.363
580S-114Tobulai įvykdyti Įstatymą galėjo tik dieviškasis Įstatymo Leidėjas per savo Sūnų, kuris buvo gimęs pavaldus Įstatymui.364527 Su Jėzumi Įstatymas pasirodo nebe akmens plokštėse iškaltas, bet įrašytas „į širdį“ (
581S-114Žydų ir jų dvasinių vadovų akyse Jėzus buvo „rabbi“.367 Jis dažnai įrodinėdavo pasitelkdamas rabinams būdingą Įstatymo aiškinimą.368 Tačiau Jis galėjo ir užgauti Įstatymo mokytojus, nes nesivaržė aiškinti Įstatymą kitaip negu jie.2054 „Jis mokė ne kaip jų Rašto aiškintojai, bet kaip turintis galią“ (
582S-114Negana to: Jėzus įvykdo valgių švarumo įstatymą, tokį svarbų kasdieniame žydų gyvenime, kai, dieviškai jį aiškindamas, atskleidžia jo „pedagoginę“ prasmę372: „Visa, kas ateina į žmogų iš lauko, negali jo suteršti“ – taip Jis paskelbia visus valgius esant švarius. „Žmogų suteršia vien tai, kas iš jo išeina. Iš vidaus, iš žmonių širdies, išeina pikti sumanymai“ (
II. Jėzus ir Šventykla
583S-115Jėzus, kaip ir Pranašai iki Jo, Jeruzalės šventyklą labai gerbė.529 Jį ten buvo nunešę Juozapas ir Marija, praėjus keturiasdešimčiai dienų po Jo gimimo.377534 Dvylikos metų Jis nutarė likti Šventykloje, kad primintų savo tėvams, jog turi būti savo Tėvo reikaluose.378 Paslėptojo gyvenimo metu Jis kasmet nuvykdavo į ją bent Velykų šventėms;379 pats viešasis veikimas buvo valdomas Jo kelionių į Jeruzalę per didžiąsias žydų šventes ritmo.380
584S-115Jėzus ėjo į Šventyklą kaip į privilegijuotą susitikimo su Dievu vietą. 2599Šventykla Jam yra Jo Tėvo būstas, maldos namai, ir Jis piktinasi, kad jos išoriniai kiemai paversti prekyviete.381 O pirklius iš Šventyklos Jis išvaro iš uolios meilės savo Tėvui: „'Iš mano Tėvo namų nedarykite prekybos namų!' Jo mokiniai prisiminė, kad yra parašyta: 'Uolumas dėl tavo namų sugrauš mane'“ (
585S-115Vis dėlto prieš pat kančią Jėzus pranešė apie to puikaus pastato sugriovimą: iš jo neliks akmens ant akmens.383 Tai bus ženklas paskutiniųjų laikų, kurie prasidės Jo Velykomis.384 Bet tą pranašystę melagingi liudytojai iškraipė, kai Jėzus buvo tardomas aukščiausiojo kunigo;385 ji vėl Jam buvo priminta tyčiojantis iš Jo, prikalto ant kryžiaus.386
586S-115Anaiptol nebūdamas priešiškas Šventyklai,387 kurioje dėstė savo mokslą,388 Jėzus panoro sumokėti Šventyklos mokestį už save ir už Petrą,389 kurį ką tik buvo paskyręs savo būsimos Bažnyčios pamatu.390 Negana to: Jis net save sutapatino su Šventykla, sakydamas esąs galutinis Dievo būstas tarp žmonių.391797 Dėl to fizine Jo mirtimi392 skelbiamas Šventyklos sugriovimas, pradėsiantis naują išganymo istorijos epochą. „Ateis valanda, kada garbinsite Tėvą ne ant šio kalno ir ne Jeruzalėje“ (
III. Jėzus ir Izraelio tikėjimas į vienintelį Dievą Gelbėtoją
587S-116Jeigu jau Įstatymas ir Šventykla religinei Izraelio vyresnybei teikė progą prieštarauti394 Jėzui, tai juo labiau Jo elgesys atleidžiant nuodėmes – nes tai įmanoma vienam Dievui – buvo tikras papiktinimo akmuo.395
588S-116Jėzus piktino fariziejus valgydamas su muitininkais ir nusidėjėliais396 lygiai taip draugiškai, kaip ir su jais.397 Tiems iš jų, „kurie pasitikėjo savo teisumu, o kitus niekino“ (
589S-116Jėzus ypač juos piktino tuo, kad savo gailestingą elgesį su nusidėjėliais tapatino su paties Dievo laikysena jų atžvilgiu.401 Net davė suprasti, jog, valgydamas su nusidėjėliais,402 Jis juos priima į mesijinę puotą.403 Tačiau religinę Izraelio vyresnybę į keblią padėtį Jėzus labiausiai statė atleisdamas nuodėmes. Argi jie nebuvo teisūs nuogąstaudami: „Kas gi gali atleisti nuodėmes, jei ne vienas Dievas?!“ (
590S-116Vien Jėzaus asmens tapatumas su Dievu gali pateisinti tokį absoliutų reikalavimą kaip šis: „Kas ne su manimi, tas prieš mane“ (
591S-116Jėzus reikalavo, kad religinė Jeruzalės vyresnybė įtikėtų Jį dėl Jo daromų savo Tėvo darbų.408 Tačiau, kad tai įtikėtum, pirma reikėjo paslaptingai numirti sau pačiam ir traukiant dieviškajai malonei409 atgimti „iš aukštybės“.410526 Toks reikalavimas atsiversti netikėto pažadų išsipildymo akivaizdoje411 leidžia suprasti tragišką Sinedriono suklydimą, manant, jog Jėzus vertas mirties kaip piktžodžiautojas.412 574Sinedriono nariai taip elgėsi ir iš nežinios,413 ir dėl netikėjimo414 sukietintos širdies.415
Santrauka
592S-114Jėzus nepanaikino Sinajaus įstatymo, bet jį įvykdė416 taip tobulai,417 jog apreiškė jo galutinę prasmę418 ir atpirko jo pažeidimus.419
593S-115Jėzus gerbė Šventyklą, kaip maldininkas keliaudamas į ją per žydų šventes, ir pavydžiai mylėjo tą Dievo būstą tarp žmonių. Šventykla yra Jo slėpinio pirmavaizdis. Skelbdamas jos sunaikinimą, Jėzus kartu apreiškia būsimą savo pasmerkimą mirti ir prasidedantį naują išganymo istorijos metą, kai Jo paties kūnas bus galutinė Šventykla.
KBK nuorodos
574530 Bėgimas į Egiptą ir nekaltųjų vaikelių išžudymas rodo tamsybių priešinimąsi šviesai: „Pas savuosius atėjo, o savieji jo nepriėmė“ (Jn 1, 11). Visą Kristaus gyvenimą lydės persekiojimai. Tas pat laukia ir visų Jo saviškių. Jo sugrįžimas iš Egipto primena protėvių išėjimą iš Egipto nelaisvės ir parodo Jėzų kaip galutinį išlaisvintoją.
574591 Jėzus reikalavo, kad religinė Jeruzalės vyresnybė įtikėtų Jį dėl Jo daromų savo Tėvo darbų. Tačiau, kad tai įtikėtum, pirma reikėjo paslaptingai numirti sau pačiam ir traukiant dieviškajai malonei atgimti „iš aukštybės“. Toks reikalavimas atsiversti netikėto pažadų išsipildymo akivaizdoje leidžia suprasti tragišką Sinedriono suklydimą, manant, jog Jėzus vertas mirties kaip piktžodžiautojas. Sinedriono nariai taip elgėsi ir iš nežinios, ir dėl netikėjimo sukietintos širdies.
575993 Fariziejai ir daugelis Viešpaties amžininkų turėjo prisikėlimo viltį. Jėzus tvirtai to mokė. Sadukiejams, kurie tai neigė, Jis atsakė: „Argi ne todėl klystate, kad neišmanote nei Raštų, nei Dievo galybės?!“ (Mk 12, 24). Tikėjimas prisikėlimu remiasi tikėjimu į Dievą, kuris yra „ne mirusiųjų, bet gyvųjų Dievas“ (Mk 12, 27).
5771965 Naujasis, arba Evangelijos, Įstatymas yra dieviškojo – prigimtinio ir apreikšto – Įstatymo atbaigimas čia, žemėje. Tai Kristaus kūrinys, kuris pirmiausia išreikštas Kalno pamoksle. Tai ir Šventosios Dvasios kūrinys; per Ją jis tampa vidiniu meilės įstatymu: „Aš su Izraelio namais [...] sudarysiu Naują Sandorą [...]. Aš duosiu savo įstatymus jų protams ir juos įrašysiu jų širdyse, aš būsiu jiems Dievas, o jie bus man tauta“ (Žyd 8, 8 ir 10).
5771967 Evangelijos Įstatymas įvykdo, sutaurina, pranoksta ir atbaigia Senąjį Įstatymą. Palaiminimais jis įvykdo Dievo pažadus, juos išaukštindamas ir nukreipdamas į „dangaus karalystę“. Jis kreipiasi į tuos, kurie pasirengę su tikėjimu priimti šią naują viltį: į vargdienius, nuolankiuosius, liūdinčius, tyraširdžius, persekiojamus dėl Kristaus; taip jis tiesia nuostabius kelius į Dievo karalystę.
5781953 Moralinio įstatymo pilnatvė ir vienybė yra Kristuje. Pats Jėzus Kristus yra tobulumo kelias. Jis yra įstatymo tikslas, nes Jis vienas moko Dievo teisumo ir jį suteikia. „Juk Įstatymo tikslas – Kristus, atėjęs nuteisinti kiekvieno, kas tiki“ (Rom 10, 4).
580527 Jėzaus apipjaustymas aštuntąją dieną po gimimo yra Jo įtraukimo į Abraomo palikuonių gretas, į Sandoros tautą, paklusnumo Įstatymui, priklausymo Izraelio kultui, kuriame Jis dalyvaus visą savo gyvenimą, ženklas. Šis ženklas yra dvasinio „Kristaus apipjaustymo“, kurį Jis įsteigs, būtent Krikšto, pirmavaizdis.
5812054 Jėzus perėmė Dešimt įsakymų, bet parodė, kaip stipriai jų raidėse veikia Šventoji Dvasia. Jis skelbė teisumą, kuris viršija Rašto aiškintojų ir fariziejų, taip pat pagonių teisumą. Jis paaiškino visus įsakymų reikalavimus: „Jūs esate girdėję, kad protėviams buvo pasakyta: 'Nežudyk'. [...] O aš jums sakau: jei kas pyksta ant savo brolio, turi atsakyti teisme“ (Mt 5, 21–22).
582368 Dvasinė Bažnyčios tradicija įsakmiai mini ir širdį bibline „būties gelmių“ (plg. Jer 31, 33) – asmens vidinio apsisprendimo už ar prieš Dievą – prasme.
582548 Jėzaus daryti stebuklai rodo, kad Jį „yra siuntęs Tėvas“. Jie ragina Juo tikėti. Tiems, kurie tikėdami kreipiasi į Jį, Jis duoda, ko jie prašo. Tad stebuklai stiprina tikėjimą tuo, kuris daro savo Tėvo darbus: jie patvirtina, kad Jis yra Dievo Sūnus. Tačiau jie gali kelti ir pasipiktinimą. Jie skirti ne smalsumui ir magijos troškimui patenkinti. Nepaisant tokių aiškių Jėzaus stebuklų, kai kas Jį ir atstūmė; Jis netgi buvo kaltinamas darąs tuos stebuklus, demonų padedamas.
5822173 Evangelijose pranešama apie ne vieną atvejį, kai Jėzus būdavo kaltinamas pažeidęs šabo įstatymą. Tačiau Jėzus niekada tos dienos šventumui nenusikalsta. Jis autoritetingai nurodo jos tikrąją prasmę: „Šabas padarytas žmogui, ne žmogus šabui“ (Mk 2, 27). Kupinas užuojautos, Kristus pripažįsta, kad šabo dieną leistina gera, o ne bloga, gelbėti gyvybę, o ne žudyti. Šabas yra gailestingojo Viešpaties ir Dievo garbės diena. „Žmogaus Sūnus yra ir šabo Viešpats“ (Mk 2, 28).
583529 Jėzaus paaukojimu Šventykloje Jis parodomas kaip Viešpačiui priklausantis Pirmagimis. Simeono ir Onos asmenyse visas laukimu gyvenantis Izraelis ateina susitikti su savo Gelbėtoju (taip šį įvykį vadina Bizantijos tradicija). Jėzus yra atpažįstamas kaip ilgai lauktasis Mesijas, „šviesa pagonims apšviesti“ ir „Izraelio tautos garbė“, bet drauge ir „prieštaravimo ženklas“. Marijai pranašaujamas skausmo kalavijas žada kitą, kryžiaus auką, tobulą ir vienintelę, kuri suteiks išganymą, Dievo parengtą „visų tautų akivaizdoje“.
583534 Jėzaus atradimas Šventykloje yra vienintelis įvykis, kuris nutraukia Evangelijos tylą apie Jėzaus paslėptojo gyvenimo metus. Jėzus čia leidžia pažvelgti į Jo visiško pasiaukojimo slėpinį, susijusį su Jo, kaip Dievo Sūnaus, misija: „Argi nežinojote, kad man reikia būti savo Tėvo reikaluose?“ Marija ir Juozapas „nesuprato Jo žodžių“, bet priėmė juos tikėjimu, o Marija „laikė visus įvykius savo širdyje“ per tuos visus metus, kurie Jėzų buvo paslėpę įprastinio gyvenimo tyloje.
5842599 Dievo Sūnus, tapęs Mergelės Sūnumi, irgi išmoko melstis savo žmogiška širdimi. Maldos formų Jis mokėsi iš savo motinos, kuri dėmėjosi visus „didžius dalykus“, kuriuos padarė Visagalis, ir svarstė juos savo širdyje. Jis meldėsi ta forma ir tais žodžiais, kuriais meldžiasi Jo tauta Nazareto sinagogoje ir Šventykloje. Tačiau buvo ir kitas, slėpiningesnis Jo maldos šaltinis, apie kurį Jėzus užsiminė būdamas dvylikos metų: „Man reikia būti savo Tėvo reikaluose“ (Lk 2, 49). Šioje vietoje ima ryškėti maldos naujumas laikų pilnatvei atėjus: tai sūnaus malda, kurios Tėvas laukė iš savo vaikų ir kurią pagaliau įgyvendina vienatinis Sūnus savo žmogystėje drauge su žmonėmis bei dėl jų.
586797 „Kas mūsų dvasia, kitaip sakant, siela, yra mūsų kūno nariams, tas Šventoji Dvasia – Kristaus nariams, Kristaus Kūnui, tai yra Bažnyčiai.“ „Tos Kristaus Dvasios, kaip neregimo pradmens, užduotis yra visus kūno narius sujungti tiek vienus su kitais, tiek ir su jų iškiliąja Galva, kadangi toji Dvasia visa yra Galvoje, visa kiekviename naryje.“ Šventoji Dvasia padaro Bažnyčią „gyvojo Dievo šventove“ (2 Kor 6, 16). Būtent Bažnyčiai buvo patikėta ši Dievo dovana. [...] Jai patikėta bendrystė su Kristumi, tai yra Šventoji Dvasia, patvarumo laidas, mūsų tikėjimo sutvirtinimas ir laiptai pakilti prie Dievo [...]. Nes ten, kur Bažnyčia, ten ir Dievo Dvasia; o ten, kur Dievo Dvasia, tai ir Bažnyčia, ir visa malonė.
5861179 Naujosios Sandoros kultas „dvasia ir tiesa“ (Jn 4, 24) nėra susietas su kokia nors ypatinga vieta. Visa žemė yra šventa ir patikėta žmonių vaikams. Tikintiesiems susirenkant vienoje vietoje, svarbiausia, kad jie būtų „gyvieji akmenys“, susirinkę statyti „dvasinių namų“ (1 Pt 2, 5). Prisikėlusiojo Kristaus kūnas yra dvasinė šventovė, iš kurios trykšta gyvojo vandens versmė. Šventosios Dvasios įtraukti į Kristų, „mes esame gyvojo Dievo šventovė“ (2 Kor 6, 16).
588545 Jėzus kviečia nusidėjėlius prie Karalystės stalo: „Aš atėjau ne teisiųjų šaukti, o nusidėjėlių“ (Mk 2, 17). Jis ragina juos atsiversti, nes, to nepadarius, negalima įeiti į Karalystę, bet drauge žodžiais ir veiksmais rodo beribį Tėvo gailestingumą jiems ir begalinį džiaugsmą danguje „dėl vieno atsivertusio nusidėjėlio“ (Lk 15, 7). Didžiausias tos meilės įrodymas bus gyvybės auka „nuodėmėms atleisti“ (Mt 26, 28).
589431 Išganymo istorijoje Dievas nepasitenkina vien tik išlaisvindamas Izraelį „iš vergijos namų“ (Įst 5, 6) ir išvesdamas jį iš Egipto. Jis gelbi jį iš jo nuodėmės. Nes nuodėmė visada yra Dievo įžeidimas, ir tik Jis vienas gali tai atleisti. Dėl to Izraelis, kaskart geriau suvokdamas nuodėmės visuotinumą, galės siekti išganymo vien šaukdamasis Dievo Atpirkėjo vardo.
5891441 Vien Dievas atleidžia nuodėmes. Kadangi Jėzus yra Dievo Sūnus, Jis sako apie save, kad „Žmogaus Sūnus [turi] galią atleisti žemėje nuodėmes“ (Mk 2, 10), ir tą dievišką galią taiko: „Tau atleidžiamos nuodėmės!“ (Mk 2, 5). Negana to: remdamasis savo dieviškąja galia, Jis duoda jos ir žmonėms, kad ir jie Jo vardu ta galia naudotųsi.
589432 Jėzaus vardas reiškia, kad Dievo vardas glūdi Jo Sūnaus Asmenyje, kuris tapo žmogumi, kad visus galutinai išgelbėtų iš nuodėmių. Jėzus yra dieviškas vardas, kuris vienintelis atneša išganymą, ir dabar Jo gali šauktis visi, nes įsikūnydamas Sūnus susivienijo su visais žmonėmis taip, kad „neduota žmonėms po dangumi kito vardo, kuriuo galėtume būti išgelbėti“ (Apd 4, 12).
590253 Trejybė yra viena, vieninga. Mes išpažįstame ne tris dievus, bet vieną Dievą trijuose Asmenyse: „vienos substancijos Trejybę“. Dieviškieji Asmenys nėra vieną dievystę pasidaliję, bet kiekvienas jų yra visas Dievas: „Tėvas yra tas pat, kas ir Sūnus, Sūnus tas pat, kas Tėvas, Tėvas ir Sūnus tas pat, kas ir Šventoji Dvasia, tai yra vienos prigimties Dievas.“ „Kiekvienas trijų Asmenų yra toji pati tikrovė, tai yra dieviškoji substancija, esmė ar prigimtis.“
591526 Dievo akyse „pasidaryti vaiku“ yra sąlyga, be kurios negalima įeiti į dangaus karalystę. Tam reikia nusižeminti, pasidaryti mažam; negana to: reikia „atgimti iš aukštybės“ (Jn 3, 7), būti iš Dievo užgimusiam, kad taptum Dievo vaiku. Gimimo slėpinys mumyse vyksta, kai mumyse ima ryškėti Kristus. Jėzaus gimimas yra tų „nuostabių mainų“ slėpinys: O nuostabūs mainai! Žmonijos Kūrėjas, priėmęs kūną ir sielą, gimė iš mergelės; tapęs žmogumi be vyro, mums dovanojo savo dievystę.
591574 Nuo viešojo Jėzaus veikimo pradžios fariziejai ir Erodo šalininkai drauge su kunigais ir Rašto aiškintojais susitarė Jį pražudyti. Dėl kai kurių savo veiksmų (demonų išvarymo; nuodėmių atleidimo; gydymo šabo dieną; savaip aiškinamų švaros įstatymo priesakų; artimos draugystės su muitininkais ir viešais nusidėjėliais) kai kuriems piktavaliams Jėzus atrodė velnio apsėstas. Jį kaltino piktžodžiavimu ir klaidingais pranašavimais – nusikaltimais religijai, už juos Įstatymas numatė mirties bausmę užmušant akmenimis.
KBKS nuorodos
574-576113. Dėl kokių kaltinimų Jėzus buvo pasmerktas?
Kai kurie Izraelio vadovai kaltino Jėzų veikiant prieš Įstatymą, prieš Jeruzalės šventyklą ir pirmiausia prieš tikėjimą į vienintelį Dievą, nes jis skelbėsi esąs Dievo Sūnus. Todėl jie išdavė jį Pilotui, kad šis pasmerktų jį mirti.
577-582, 592114. Kokia buvo Jėzaus laikysena Izraelio Įstatymo atžvilgiu?
Jėzus nepanaikino Mozei ant Sinajaus kalno Dievo duoto Įstatymo, bet įvykdė, galutinai jį paaiškindamas. Jis yra dieviškasis Įstatymo Leidėjas, visiškai įvykdantis šį Įstatymą. Be to, savo kaip ištikimojo Tarno permaldaujamąja mirtimi jis aukoja vienintelę auką, galinčią atpirkti visus „pirmojoje Sandoroje padarytus nusižengimus“ (Žyd 9, 15).
583-586, 593115. Kokia buvo Jėzaus laikysena Jeruzalės šventyklos atžvilgiu?
Jėzus kaltintas priešiškumu šventyklai. Tačiau jis gerbė ją kaip savo „Tėvo namus“ (Jn 2, 16) ir joje išdėstė svarbią savo mokymo dalį. Bet kartu jis išpranašavo jos sugriovimą, susiedamas jį su savo mirtimi. Jėzus sakė pats esąs galutinė Dievo buveinė tarp žmonių.
587-591, 594116. Ar Jėzus prieštaravo Izraelio tikėjimui į vienatinį ir gelbstintį Dievą?
Jėzus niekada neprieštaravo tikėjimui į vienatinį Dievą, net atlikdamas aukščiausią dieviškąjį darbą, išpildantį mesijinius pažadus ir atskleidžiantį jo lygybę su Dievu, būtent atleisdamas nuodėmes. Jėzaus reikalavimas įtikėti jį ir atsiversti leidžia suvokti, kokia tragiškai nesupratinga buvo teismo taryba, nusprendusi, jog jis nusipelno mirties dėl piktžodžiavimo.
YC nuorodos
574-57696. Kodėl Jėzų, ramybę įkūnijantį žmogų, nuteisė mirti ant kryžiaus?
KBK išnašos
340Plg. Mk 3, 6.
341Plg. Mt 12, 24.
342Plg. Mk 2, 7.
343Plg. Mk 3, 1–6.
344Plg. Mk 7, 14–23.
345Plg. Mk 2, 14–17.
346Plg. Mk 3, 22; Jn 8, 48; 10, 20.
347Plg. Mk 2, 7; Jn 5, 18; 10, 33.
348Plg. Jn 7, 12; 7, 52.
349Plg. Jn 8, 59; 10, 31.
350Plg. Lk 2, 34.
351Plg. Jn 1, 19; 2, 18; 5, 10; 7, 13; 9, 22; 18, 12; 19, 38; 20, 19.
352Plg. Jn 7, 48–49.
353Plg. Lk 13, 31.
354Plg. Lk 7, 36; 14, 1.
355Plg. Mt 22, 23–34; Lk 20, 39.
356Plg. Mt 6, 2–18.
357Plg. Mk 12, 28–34.
358Plg. Jn 8, 46.
359Plg. Jn 7, 19; Apd 13, 38–41; 15, 10.
360Plg. Gal 3, 10; 5, 3.
361Plg. Rom 10, 2.
362Plg. Mt 15, 3–7; Lk 11, 39–54.
363Plg. Iz 53, 11; Žyd 9, 15.
364Plg. Gal 4, 4.
365Plg. Gal 3, 13.
366Plg. Gal 3, 10.
367Plg. Jn 11, 8; 3, 2; Mt 22, 23–24. 34–36.
368Plg. Mt 12, 5; 9, 12; Mk 2, 23–27; Lk 6, 6–9; Jn 7, 22–23.
369Plg. Mt 5, 1.
370Plg. Mk 7, 8.
371Plg. Mk 7, 13.
372Plg. Gal 3, 24.
373Plg. Jn 5, 36; 10, 25. 37–38; 12, 37.
374Plg. Mk 2, 25–27; Jn 7, 22–24.
375Plg. Mt 12, 5; Sk 28, 9.
376Plg. Lk 13, 15–16; 14, 3–4.
377Plg. Lk 2, 22–39.
378Plg. Lk 2, 46–49.
379Plg. Lk 2, 41.
380Plg. Jn 2, 13–14; 5, 1. 14; 7, 1. 10.14; 8, 2; 10, 22–23.
381Plg. Mt 21, 13.
382Plg. Apd 2, 46; 3, 1; 5, 20. 21; ir t. t.
383Plg. Mt 24, 1–2.
384Plg. Mt 24, 3; Lk 13, 35.
385Plg. Mk 14, 57–58.
386Plg. Mt 27, 39–40.
387Plg. Mt 8, 4; 23, 21; Lk 17, 14; Jn 4, 22.
388Plg. Jn 18, 20.
389Plg. Mt 17, 24–27.
390Plg. Mt 16, 18.
391Plg. Jn 2, 19. 21; Mt 12, 6.
392Plg. Jn 2, 18–22.
393Plg. Jn 4, 23–24; Mt 27, 51; Žyd 9, 11; Apr 21, 22.
394Plg. Lk 2, 34.
395Plg. Lk 20, 17–18; Ps 118, 22.
396Plg. Lk 5, 30.
397Plg. Lk 7, 36; 11, 37; 14, 1.
398Plg. Jn 7, 49; 9, 34.
399Plg. Jn 8, 33–36.
400Plg. Jn 9, 40–41.
401Plg. Mt 9, 13; Oz 6, 6.
402Plg. Lk 15, 1–2.
403Plg. Lk 15, 23–32.
404Plg. Jn 5, 18; 10, 33.
405Plg. Jn 17, 6.26.
406Plg. Mt 12, 6.
407Plg. Mt 12, 36–37.
408Plg. Jn 10, 36–38.
409Plg. Jn 6, 44.
410Plg. Jn 3, 7.
411Plg. Iz 53, 1.
412Plg. Mk 3, 6; Mt 26, 64–66.
413Plg. Lk 23,34; Apd 3,17–18.
414Mk 3, 5; Rom. 11, 25.
415Plg. Rom 11, 20.
416Plg. Mt 5, 17–19.
417Plg. Jn 8, 46.
418Plg. Mt 5, 33.
419Plg. Žyd 9, 15.
420Plg. Jn 5, 16–18.
421Plg. Jn 1, 14.
422Plg. Jn 10, 33.