946823 „Bažnyčia [...] tikėjimo akimis yra nepažeidžiamai šventa. Juk Dievo Sūnus Kristus, kartu su Tėvu ir Dvasia skelbiamas kaip 'vienas Šventas', mylėjo Bažnyčią kaip savo sužadėtinę, atidavė už ją save, idant pašventintų, susivienijo su ja kaip su savo Kūnu ir, dovanodamas Šventąją Dvasią, pripildė ją Dievo garbei.“ Tad Bažnyčia yra „šventoji Dievo tauta“, o jos nariai vadinami „šventaisiais“.

KBK 823 kontekstas

947790 Tikintieji, kurie atsiliepia į Dievo žodį ir tampa Kristaus kūno nariais, glaudžiai susivienija su Kristumi: „Tame kūne į tikinčiuosius plaukia Kristaus gyvybė, nes jie sakramentais paslaptingu bei tikru būdu yra sujungti su kenčiančiu ir garbingu Kristumi.“ Tai ypač tinka pasakyti apie Krikštą, kuris mus vienija su Kristaus mirtimi ir prisikėlimu, ir Eucharistiją, per kurią „tikrai dalyvaudami Viešpaties kūne“ būvame pakylėti bendrystėn su juo ir tarpusavyje“.

KBK 790 kontekstas

9481331 Komunija, nes šiuo sakramentu mes vienijamės su Kristumi, kuris mus padaro savo Kūno ir savo Kraujo dalininkais, kad su Juo sudarytume vieną kūną; Eucharistija dar vadinama šventaisiais dalykais (ta hagia; sancta) – tai pirmoji „šventųjų bendrystės“, apie kurią kalbama Apaštalų tikėjimo simbolyje, prasmė. Dar kiti pavadinimai: angelų duona, dangaus duona, nemirtingumo vaistas , Viatikas [kelionės maistas]...

KBK 1331 kontekstas

949185 Kas sako „tikiu“, sako: „Pritariu tam, ką mes tikime.“ Tikėjimo bendrumui reikalinga bendra tikėjimo kalba, visiems privaloma ir visus vienijanti tuo pačiu tikėjimo išpažinimu.

KBK 185 kontekstas

9501130 Bažnyčia švenčia savo Viešpaties slėpinį, „kol jis ateis“ ir kad „Dievas būtų viskas visame kame“ (1 Kor 11, 26; 15, 28). Nuo apaštalų laikų liturgija veržiasi į savo tikslą ilgesingu Dvasios šauksmu Bažnyčioje: „Marana tha!“ [„Viešpatie, ateik!“] (1 Kor 16, 22). Ji vienijasi ir su Jėzaus troškimu: „Trokšte troškau valgyti su jumis šią Velykų vakarienę [...], kolei ji išsipildys Dievo Karalystėje“ (Lk 22, 15–16). Bažnyčia Kristaus sakramentuose jau gauna savo paveldėjimo laidą, jau dalyvauja amžinajame gyvenime laukdama „palaimintosios vilties ir mūsų didžiojo Dievo bei Gelbėtojo Kristaus Jėzaus šlovės apsireiškimo“ (Tit 2, 13). „Ir Dvasia, ir sužadėtinė kviečia: 'Ateik!' [...] Ateik, Viešpatie Jėzau!“ (Apr 22, 17. 20). Šv. Tomas taip apibendrina skirtingas sakramentinio ženklo reikšmes: „Sakramentas yra ženklas, kuris primena, kas įvyko anksčiau, – Kristaus kančią; nurodo, kas per Kristaus kančią atsiranda mumyse, – malonę; pranašauja, tai yra iš anksto skelbia, būsimąjį išaukštinimą.“

KBK 1130 kontekstas

9501331 Komunija, nes šiuo sakramentu mes vienijamės su Kristumi, kuris mus padaro savo Kūno ir savo Kraujo dalininkais, kad su Juo sudarytume vieną kūną; Eucharistija dar vadinama šventaisiais dalykais (ta hagia; sancta) – tai pirmoji „šventųjų bendrystės“, apie kurią kalbama Apaštalų tikėjimo simbolyje, prasmė. Dar kiti pavadinimai: angelų duona, dangaus duona, nemirtingumo vaistas , Viatikas [kelionės maistas]...

KBK 1331 kontekstas

951799 Ir nepaprastos, ir paprastos bei kuklios charizmos yra Šventosios Dvasios malonės dovanos, tiesiogiai ar netiesiogiai naudingos Bažnyčiai, skirtos jos statybai, žmonių labui ir pasaulio reikmėms.

KBK 799 kontekstas

9522402 Pradžioje Dievas žemę su jos gėrybėmis patikėjo žmonėms tvarkyti bendrai, kad jie ja rūpintųsi, savo triūsu užvaldytų ir naudotųsi jos vaisiais. Sukurtosios gėrybės skirtos visai žmonijai. Tačiau pati žemė yra žmonėms padalyta, kad jie gyventų saugiai, negresiant skurdui ir prievartai. Įgyti nuosavybės yra teisėta, kai šitaip siekiama laiduoti žmonių laisvę ir kilnumą, padėti kiekvienam žmogui tenkinti jo paties pagrindinius poreikius ir jam patikėtų žmonių reikmes. Nuosavybė turi leisti reikštis įgimtam žmonių solidarumui.

KBK 2402 kontekstas

9531827 Visas dorybes gaivina ir įkvepia meilė. Ji yra „tobulumo raištis“ (Kol 3, 14); ji pati yra dorybių forma; ji jas susieja ir surikiuoja; ji yra krikščioniškojo gyvenimo šaltinis ir tikslas. Krikščioniškoji meilė sutvirtina ir nuskaidrina mūsų žmogiškąjį gebėjimą mylėti, iškelia jį iki antgamtinio tobulumo, iki dieviškosios meilės.

KBK 1827 kontekstas

9532011 Visų mūsų nuopelnų šaltinis Dievo akyse yra mūsų meilė Kristui. Malonė, veiklia meile vienydama mus su Kristumi, laiduoja mūsų veiksmų antgamtiškumą ir kartu jų nuopelningumą tiek Dievo, tiek žmonių akyse. Šventieji visada aiškiai suvokdavo, kad jų nuopelnai yra gryna malonė: Pasibaigus žemiškajam ištrėmimui, aš viliuosi džiaugtis Tavimi Tėvynėje, tačiau nesu linkusi kaupti nuopelnų dangui; aš noriu darbuotis vien iš meilės Tau [...]. Atėjus šio gyvenimo vakarui, stosiu priešais Tave tuščiomis rankomis, nes neprašau Tavęs, Viešpatie, kad skaičiuotum mano darbus. Visas mūsų teisumas varganas Tavo akyse. Aš gi trokštu prisidengti Tavo paties teisumu ir, kaip Tavo meilės dovaną, visai amžinybei gauti Tave patį...

KBK 2011 kontekstas

953845 Kad vėl suburtų visus nuodėmės išsklaidytus ir suklydusius savo vaikus, Tėvas panoro žmoniją sukviesti į savo Sūnaus Bažnyčią. Bažnyčia yra vieta, kurioje žmonija turi atrasti savo vienybę ir išganymą. Ji yra „sutaikintas pasaulis“. Ji yra laivas, „kuris patikimai plaukia šiame pasaulyje, Šventosios Dvasios vėjui pučiant į Viešpaties kryžiaus iškeltas bures“. Pagal kitą Bažnyčios tėvų mėgstamą įvaizdį ji yra lyg Nojaus arka, vienintelė gelbinti nuo tvano.

KBK 845 kontekstas

9531469 Šis sakramentas mus sutaikina su Bažnyčia. Nuodėmė kenkia broliškai vienybei arba ją nutraukia. Atgailos sakramentas tą vienybę atnaujina arba atkuria. Ta prasme jis ne tik gydo tą asmenį, kuris yra grąžinamas į Bažnyčios bendriją, bet gaivina ir Bažnyčios, kentėjusios dėl vieno savo nario nuodėmės, gyvenimą. Kai nusidėjėlis priimamas atgal į šventųjų bendriją arba joje sutvirtėja, jį sustiprina dvasinės gėrybės, kuriomis dalijasi visi gyvieji Kristaus kūno nariai, tiek dar keliaujantys žemėje, tiek jau esantys dangaus tėvynėje. Reikia pridurti, kad tokio susitaikinimo su Dievu padarinys yra kiti susitaikinimai, kuriais atitaisoma visa kita, ką suardė nuodėmė: atleidimą gavęs penitentas susitaikina ligi giliausių savo būties gelmių, kur jis vėl atranda savo vidinę tiesą; jis susitaikina su broliais, kuriuos kokiu nors būdu buvo nuskriaudęs ir įžeidęs; jis susitaikina su Bažnyčia; susitaikina su visa kūrinija.

KBK 1469 kontekstas

954771 „Kristus, vienatinis tarpininkas, savo šventąją Bažnyčią – tikėjimo, vilties ir meilės bendruomenę – šioje žemėje įsteigė kaip regimąją sąrangą, per kurią visiems skleidžia tiesą ir malonę.“ Bažnyčia yra drauge: — „hierarchiškai sutvarkyta bendrija ir mistinis Kristaus Kūnas; — regimas sambūris ir dvasinė bendruomenė; — žemiškoji Bažnyčia ir dangaus gėrybėmis praturtintoji Bažnyčia“. Šios skirtingos plotmės drauge sudaro „vieną sudėtinę tikrovę, suaugusią iš žmogiškojo pradmens ir dieviškojo pradmens“: Bažnyčios prigimčiai „būdinga tai, kad ji kartu yra žmogiška ir dieviška, regima ir apdovanota neregimąja tikrove, veržli, veikli ir atsidėjusi kontempliacijai, gyvenanti šiame pasaulyje, tačiau keleivė. Ir tokiu būdu sutvarkyta, kad tai, kas joje žmogiška, yra nukreipta ir palenkta tam, kas dieviška, regima – tam, kas neregima, veikla – kontempliacijai, dabartis – būsimajam miestui, kurio ieškome“. Kokia ji nužeminta! Ir kokia didinga! Kedaro palapinė ir Dievo šventovė; žemiškas būstas ir dangaus rūmai; molinė bakūžė ir karališka pilis; marus kūnas ir šviesos šventykla; išdidžiųjų paniekinta ir Kristaus sužadėtinė! O Jeruzalės dukterys, jinai juoda, bet graži, pablyškusi nuo ilgos tremties nuovargio ir kančių, tačiau papuošta dangiško grožio.

KBK 771 kontekstas

9541031 Tą galutinį išrinktųjų išskaistinimą, visiškai kitokį negu pasmerktųjų bausmė, Bažnyčia vadina skaistykla. Bažnyčia suformulavo tikėjimo mokymą apie skaistyklą, pirmiausia Florencijos ir Tridento Susirinkimuose. Bažnyčios Tradicija, pasiremdama kai kuriais Šv. Rašto tekstais, kalba apie išskaistinančią ugnį: Kadangi Tas, kuris pats yra Tiesa, tvirtina, jog piktžodžiaujančiam Šventajai Dvasiai nebus atleista nei šiame, nei būsimajame gyvenime (Mt 12, 32), tai reikia tikėti, kad iki [Paskutinio] teismo dar egzistuos kai kurias lengvas nuodėmes apvalanti ugnis. Tas Šv. Rašto posakis leidžia suprasti, kad vienos kaltės gali būti atleistos šiame, kitos – būsimajame gyvenime.

KBK 1031 kontekstas

9541023 Kurie miršta Dievo malonėje kaip Jo draugai ir yra tobulai išskaistinti, tie amžinai gyvens su Kristumi. Jie visada bus panašūs į Dievą, nes regės „jį tokį, koks jis yra“ (1 Jn 3, 2), „akis į akį“ (1 Kor 13, 12): Savo apaštališkąja valdžia apibrėžiame, kad bendru Dievo sprendimu visų šventųjų [...] ir kitų mirusių tikinčiųjų, priėmusių šventąjį Kristaus Krikštą, sielos, – kurioms po mirties nebereikia išskaistinimo, [...] o jei reikėjo ar reikės, tai po mirties išskaistintos – [...], dar iki susijungdamos su savo kūnais ir iki Paskutinio teismo, po mūsų Gelbėtojo Jėzaus Kristaus įžengimo į dangų, buvo, yra ir bus danguje, priimtos į dangaus karalystę bei dangiškąjį rojų su Kristumi ir šventaisiais angelais; po Viešpaties Jėzaus Kristaus kančios ir mirties jos tiesiogiai – netarpininkaujant jokiam kūriniui – akis į akį regėjo ir regi Dievo esmę.

KBK 1023 kontekstas

9561370 Su Kristaus auka vienijasi ne vien čia žemėje esantys Jo nariai, bet ir tie, kurie jau yra dangaus garbėje: eucharistinę Auką Bažnyčia aukoja drauge su Švenčiausiąja Mergele Marija, prisimindama ją ir visus šventuosius. Eucharistijos metu Bažnyčia drauge su Marija tarytum stovi kryžiaus papėdėje, susivienijusi su Kristaus auka ir Jo užtariama.

KBK 1370 kontekstas

9562683 Liudytojai, kurie pirma mūsų nuėjo į dangaus karalystę, ypač tie, kuriuos Bažnyčia pripažino „šventaisiais“, dalyvauja gyvoje maldos tradicijoje savo gyvenimo pavyzdžiu, paliktais raštais ir savo šiandiene malda. Jie kontempliuoja Dievą, Jį šlovina ir nepaliauja rūpinęsi žemėje paliktais žmonėmis. Jiems, įėjusiems į savo Mokytojo „džiaugsmą“, yra pavesti „dideli dalykai“. Savo užtarimu jie iškiliausiai tarnauja Dievo planui. Mes galime ir turime jų prašyti, kad užtartų mus ir visą pasaulį.

KBK 2683 kontekstas

9571173 Per ištisus metus minėdama kankinius ir šventuosius, Bažnyčia skelbia Velykų slėpinį žmonėse, „kentėjusiuose kartu su Kristumi bei pašlovintuose drauge su juo, rodo tikintiesiems jų pavyzdį, visus per Kristų patraukiantį prie Tėvo, ir per jų nuopelnus išprašo Dievo malonių“.

KBK 1173 kontekstas

9581371 Eucharistijos auka yra aukojama ir už mirusius tikinčiuosius, „kurie yra mirę Kristuje, bet dar ne visiškai išskaistinti“, kad galėtų įžengti į Kristaus šviesą ir ramybę: Palaidokite tą kūną bet kur. Visiškai juo nesirūpinkite! Vieno jus prašau: vis vien, kur tik jūs būtumėte, prisiminkite mane prie Viešpaties altoriaus. Paskui [anaforoje] meldžiamės už jau užmigusius šventuosius tėvus ir vyskupus, ir bendrai už visus užmigusius pirma mūsų; mes tikime, kad tai duos labai daug naudos sieloms, už kurias meldžiamės šventos ir didingos aukos akivaizdoje. [...] Siųsdami Dievui savo maldas už tuos, kurie yra užmigę, nors ir buvo nusidėję, [...] atnašaujame už mūsų nuodėmes paaukotąjį Kristų, kad žmonėms draugiškas Dievas būtų jiems ir mums maloningas.

KBK 1371 kontekstas

9581032 Toks mokymas taip pat remiasi maldų už mirusiuosius praktika, apie kurią kalbama ir Šventajame Rašte: „Todėl jis [Judas Makabėjus] ir darė auką už mirusiuosius, kad jie būtų išvaduoti iš [...] nuodėmės“ (2 Mak 12, 46). Nuo pat pradžios Bažnyčia gerbė mirusiųjų atminimą ir meldėsi už juos, ypač aukodama Eucharistijos auką, kad išskaistinti jie galėtų palaimingai regėti Dievą. Mirusiųjų labui Bažnyčia dar ragina skirti išmaldą, atlaidus bei atgailos darbus: Pagelbėkime jiems ir juos minėkime. Jei Jobo sūnus išskaistino jų tėvo auka, kodėl mes turėtume abejoti, kad mūsų aukos už mirusius gali juos paguosti? Nedvejokime pagelbėti iškeliavusiems ir aukoti už juos savo maldas.

KBK 1032 kontekstas

9581689 Eucharistijos auka. Jei apeigos vyksta bažnyčioje, krikščioniškosios mirties, kaip Velykų tikrovės, centras yra Eucharistija. Kaip tik tada Bažnyčia parodo savo veiksmingą bendrystę su mirusiuoju: atnašaudama Tėvui Šventojoje Dvasioje Kristaus mirties ir prisikėlimo auką, ji prašo, kad jos vaikas būtų nuvalytas nuo nuodėmių bei jų padarinių ir švęstų tobulas Velykas dalyvaudamas dangaus karalystės puotoje. Per taip švenčiamą Eucharistiją tikinčiųjų bendruomenė, ypač mirusiojo šeima, mokosi gyventi bendrystėje su tuo, kuris „užmigo Viešpatyje“, dalydamasi Kristaus Kūnu, kurio gyvas narys yra mirusysis, ir melsdamasi už jį ir su juo.

KBK 1689 kontekstas

9591027 Šis palaimingos bendrystės su Dievu ir visais Kristuje esančiaisiais slėpinys pranoksta bet kokį supratimą ir įsivaizdavimą. Šv. Raštas mums apie tai kalba įvaizdžiais: gyvenimas, šviesa, ramybė, vestuvių pokylis, Karalystės vynas, Tėvo namai, dangiškoji Jeruzalė, rojus: „Ko akis neregėjo, ko ausis negirdėjo, kas žmogui į mintį neatėjo, tai paruošė Dievas tiems, kurie jį myli“ (1 Kor 2, 9).

KBK 1027 kontekstas

946-953, 960194. Ką reiškia pasakymas šventųjų bendravimas [šventųjų bendrystė]?

Toks pasakymas pirmiausia reiškia bendrą visų Bažnyčios narių dalijimąsi šventaisiais dalykais (sancta): tikėjimu, sakramentais, ypač Eucharistija, charizmomis ir kitomis dvasinėmis dovanomis. Bendrystės šaltinis yra meilė, kuri „neieško sau naudos“ (1 Kor 13, 5), bet skatina tikinčiuosius turėti „visa bendra“ (Apd 4, 32), net savo medžiaginėmis gėrybėmis tarnauti didžiausių vargšų labui.

KBKS 194 kontekstas

954-959, 961-962195. Ką dar reiškia pasakymas šventųjų bendravimas [šventųjų bendrystė]?

Toks pasakymas taip pat reiškia šventųjų (sancti), t. y. per malonę susivienijusių su mirusiu ir prisikėlusiu Kristumi asmenų, tarpusavio bendrystę. Vieni keliauja žemėje; kiti, išėję iš šio gyvenimo, išskaistinami padedami ir mūsų maldų; treti jau džiaugiasi Dievo šlove ir užtaria mus. Visi drauge Kristuje jie sudaro vieną šeimą – Bažnyčią Trejybės šlovei ir garbei.

KBKS 195 kontekstas

946-962146. Ką vadiname šventųjų bendravimu?