33.

185 Kas sako „tikiu“, sako: „Pritariu tam, ką mes tikime.“ Tikėjimo bendrumui reikalinga bendra tikėjimo kalba, visiems privaloma ir visus vienijanti tuo pačiu tikėjimo išpažinimu.

186 Nuo pat pradžios apaštališkoji Bažnyčia išreikšdavo ir perduodavo savo tikėjimą trumpomis, visiems privalomomis formulėmis. Tačiau labai greitai Bažnyčia nusprendė visą savo tikėjimo esmę sutelkti į organiškas ir darnias santraukas, skirtas pirmiausia besirengiantiems Krikštui: Ši tikėjimo santrauka nėra sudaryta pagal žmonių nuomones; iš viso Šventojo Rašto buvo išrinkta tai, kas svarbiausia, kad būtų pateiktas vieningas tikėjimo mokymas. Kaip mažame garstyčios grūdelyje jau slypi daugybė jos šakų, taip ir nedaugely tos tikėjimo santraukos žodžių sukauptas visas Senojo ir Naujojo Testamento religinis pažinimas.

187 Tokios tikėjimo santraukos vadinamos „tikėjimo išpažinimais“, nes jos glaustai išreiškia krikščionių išpažįstamą tikėjimą. Jos vadinamos „Credo“ („Tikiu“), nes paprastai prasideda tuo lotyniškuoju žodžiu. Jas vadina ir „Tikėjimo simboliais“.

188 Graikiškas žodis symbolon reiškė perlaužto daikto (pvz., antspaudo) pusę, kuri buvo laikoma atpažinimo ženklu. Daikto šukės būdavo pridedamos viena prie kitos, norint nustatyti jo pateikėją. Tad Tikėjimo simbolis yra tikinčiųjų atpažinimo ir bendrumo ženklas. Vėliau symbolon reiškė santrauką, rinkinį, apžvalgą. „Tikėjimo simbolis“ yra pagrindinių tikėjimo tiesų rinkinys. Vadinasi, jis yra katechezės išeities taškas ir pagrindinis jos tekstas.

KBK 185-188 kontekstas

192 Amžiams bėgant, yra buvę daug tikėjimo išpažinimų, arba simbolių, atsiliepiančių į atskirų epochų poreikius; tai įvairių apaštalinių ir senovinių Bažnyčių tikėjimo simboliai, „Quicumque“ – vadinamasis šv. Atanazo tikėjimo simbolis, kai kurių Sinodų ir Susirinkimų – Toledo, Laterano, Lijono, Tridento, arba atskirų popiežių tikėjimo išpažinimai, pvz., „Fides Damasi“ arba Pauliaus VI (1968) „Dievo tautos Credo“.

KBK 192 kontekstas

197 Gyvenimą teikiantį mūsų Tikėjimo simbolį priimkime kaip savo Krikšto dieną, kai visas mūsų gyvenimas buvo patikėtas „mokslo pavyzdžiui“ (Rom 6, 17). Kalbėti „Credo“ tikint reiškia bendrauti su Dievu: Tėvu, Sūnumi ir Šventąja Dvasia. Tai reiškia taip pat bendrauti ir su visa Bažnyčia, kuri mums perduoda tikėjimą ir kurios prieglobstyje mes tikime: Tas Tikėjimo simbolis yra dvasinis antspaudas, mūsų širdies mąstymas ir nuolatinė apsauga, jis iš tikrųjų yra mūsų sielos lobis.

KBK 197 kontekstas

34.

189 Pirmą kartą „tikėjimas išpažįstamas“ Krikšto metu. Tad „Tikėjimo simbolis“ pirmiausia yra Krikšto simbolis. Kadangi krikštijama „vardan Tėvo, ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios“ (Mt 28, 19), Krikšto metu išpažįstamos tiesos yra išdėstytos pagal jų ryšį su trimis Švenčiausiosios Trejybės Asmenimis.

190 Tad Tikėjimo simbolis padalytas į tris dalis: „Iš pradžių minimas pirmasis dieviškosios prigimties Asmuo ir nuostabus kūrimo darbas; paskui antrasis Asmuo ir žmonių Atpirkimo slėpinys; pagaliau trečiasis Asmuo, mūsų pašventinimo šaltinis ir pradžia.“ Tai „trys mūsų (Krikšto) antspaudo dalys“.

191 Tos trys dalys „skirtingos, nors tarpusavyje susijusios. Pagal Bažnyčios tėvų dažnai naudotą palyginimą, jas vadiname articulos [nariais; straipsniais]. Mat kaip kūnas sudarytas iš narių, taip ir šiame tikėjimo išpažinime dera ir teisinga articulum vadinti kiekvieną sakinį, kurį mums privalu tikėti aiškiai apibrėžtą ir atskirtą nuo kito.“ Pagal senąją, šv. Ambraziejaus paliudytą tradiciją buvo įprasta Credo skirstyti į dvylika articulos, apaštalų skaičiumi simbolizuojančių visą jų tikėjimą.

KBK 189-191 kontekstas

35.

193 Nė vienas atskirų Bažnyčios gyvenimo etapų Tikėjimo simbolis negali būti laikomas pasenusiu ar nebenaudingu. Jie per įvairias jų santraukas padeda mums šiandien pažinti ir geriau suprasti visų laikų tikėjimą. Bažnyčios gyvenimui ypač svarbūs du tikėjimo simboliai:

194 Apaštalų tikėjimo simbolis, šitaip vadinamas dėl to, kad pagrįstai laikomas tikslia apaštalų tikėjimo santrauka. Tai senovinis Romos Bažnyčios Krikšto tikėjimo simbolis. Jo autoritetas yra didžiulis, nes „tai Tikėjimo simbolis, kurį saugo Romos Bažnyčia, – toji, kurioje sostą turėjo Petras, pirmasis tarp apaštalų, ir į kurią jis atnešė bendrą visų įsitikinimą“.

195 Nikėjos–Konstantinopolio tikėjimo simbolio autoritetas kyla iš to, kad jis yra dviejų pirmųjų visuotinių Susirinkimų (325 ir 381 m.) vaisius. Dar ir šiandien jis yra bendras visoms didžiosioms Rytų ir Vakarų Bažnyčioms.

KBK 193-195 kontekstas