564.

2683 Liudytojai, kurie pirma mūsų nuėjo į dangaus karalystę, ypač tie, kuriuos Bažnyčia pripažino „šventaisiais“, dalyvauja gyvoje maldos tradicijoje savo gyvenimo pavyzdžiu, paliktais raštais ir savo šiandiene malda. Jie kontempliuoja Dievą, Jį šlovina ir nepaliauja rūpinęsi žemėje paliktais žmonėmis. Jiems, įėjusiems į savo Mokytojo „džiaugsmą“, yra pavesti „dideli dalykai“. Savo užtarimu jie iškiliausiai tarnauja Dievo planui. Mes galime ir turime jų prašyti, kad užtartų mus ir visą pasaulį.

2684 Per Bažnyčių istoriją šventųjų bendrystėje išsirutuliojo įvairios dvasingumo formos. Dievo meilę žmonėms liudijančio asmens charizma gali būti perduota kaip Elijo „dvasia“ Elišai ir Jonui Krikštytojui, kad ir mokiniai būtų tos dvasios dalininkai. Dvasingumas taip pat yra įvairių liturginių ir teologinių srovių santaka ir liudija tikėjimo įkultūrinimą atitinkamoje žmonių aplinkoje ir jų istorijoje. Krikščioniškojo dvasingumo formos įsitraukia į gyvąją maldos tradiciją ir tampa būtinu vadovu tikintiesiems. Savo turtinga įvairove jos atspindi gryną ir vienintelę Šventosios Dvasios šviesą. „Dvasia tikrai yra šventųjų vieta, o šventasis – sava Dvasios vieta, nes jis pasiaukoja gyventi su Dievu ir yra vadinamas Dvasios šventove.“

KBK 2683-2684 kontekstas

2692 Keliaujanti Bažnyčia maldoje vienijasi su šventaisiais ir meldžia jų užtarimo.

2693 Skirtingos krikščioniškojo dvasingumo formos yra gyvosios maldos tradicijos dalis ir vertingi dvasinio gyvenimo vadovai.

KBK 2692-2693 kontekstas

565.

2685 Krikščioniškoji šeima yra pirmoji maldos ugdymo vieta. Ji yra Santuokos sakramentu pagrįsta „namų Bažnyčia“, kurioje Dievo vaikai mokosi melstis „kaip Bažnyčia“ ir melstis ištvermingai. Ypač mažiems vaikams kasdienė šeimos malda yra pirmoji gyva, Šventosios Dvasios kantriai atveriama pažintis su Bažnyčia.

2686 Įšventintieji tarnautojai irgi yra atsakingi už savo brolių ir seserų Kristuje ugdymą maldai. Jie buvo įšventinti kaip Gerojo Ganytojo tarnai, kad vestų Dievo tautą prie gyvųjų maldos šaltinių: Dievo žodžio, liturgijos, dieviškosiomis dorybėmis paženklinto gyvenimo, kiekvieną dieną konkrečiose gyvenimo situacijose sutinkamo Dievo.

2687 Daugybė vienuolių visą savo gyvenimą paskyrė maldai. Pradedant Egipto dykumų atsiskyrėliais, vienuoliai ir vienuolės savo laiką skirdavo Dievui šlovinti ir savo tautai užtarti. Pašvęstasis gyvenimas be maldos neišsilaikytų ir nesiplėstų; jis yra viena iš gyvųjų kontempliacijos ir dvasinio gyvenimo Bažnyčioje versmių.

2688 Vaikų, jaunimo ir suaugusiųjų katecheze siekiama, kad Dievo žodis būtų medituojamas asmeninėje, sudabartinamas liturginėje maldoje ir visada priimamas širdimi, idant duotų vaisių naujame gyvenime. Katechezė gali įvertinti ir ugdyti tautos maldingumą. Būtina maldos gyvenimo paspirtis yra mintinai išmoktos pagrindinės maldos, tačiau sykiu labai svarbu suvokti jų prasmę.

2689 Maldos grupės ar „maldos mokyklos“, jeigu jas gaivina tikri krikščioniškos maldos šaltiniai, šiandien yra vienas iš maldos atnaujinimo Bažnyčioje ženklų ir varomųjų jėgų. Troškimas bendrauti yra tikros maldos Bažnyčioje ženklas.

2690 Šventoji Dvasia kai kuriems tikintiesiems duoda išminties, tikėjimo ir nuovokumo šio bendrojo gėrio – maldos srityje (dvasiniam vadovavimui). Gavęs tą dovaną yra tikras gyvosios maldos tradicijos tarnas: Todėl norinti tobulėti siela privalo, kaip pataria šv. Kryžiaus Jonas, „gerai apsvarstyti, kam save patiki, nes koks yra mokytojas, toks ir mokinys; koks tėvas, toks ir sūnus“. Be to, „vadovas turi būti ne tik išmintingas ir sumanus, bet ir patyręs [...]. Jei dvasios vadovas neturi dvasinio gyvenimo patirties, jis nesugebės vadovauti Dievo pašauktoms sieloms ir net jų nesupras“.

KBK 2685-2690 kontekstas

2694 Krikščioniškoji šeima yra pirmoji maldos ugdymo vieta.

2695 Maldos paspirtis Bažnyčioje yra įšventintieji tarnautojai, pašvęstasis gyvenimas, katechezė, maldos grupės, „dvasinis vadovavimas“.

KBK 2694-2695 kontekstas

566.

2691 Parapinei bendruomenei būdinga liturginės maldos vieta yra bažnyčia – Dievo namai. Tai taip pat tinkamiausia vieta garbinti Švenčiausiajame Sakramente realiai esančiam Kristui. Norint tikrai melstis, tinkamos vietos pasirinkimas nėra bereikšmis: — tai gali būti „maldos kampelis“ asmeninei maldai, su Šventuoju Raštu ir šventais paveikslais, kad, būdami ten, „slaptoje“, pasiliktume savo Tėvo akivaizdoje. Krikščioniškojoje šeimoje toks kampelis, tarytum koplytėlė, gerai nuteikia bendrai maldai; — ten, kur yra vienuolynų, jų bendruomenės pašauktos skatinti tikinčiuosius bendrai Valandų liturgijos maldai ir suteikti jiems galimybę pabūti vienumoje, kad jų asmeninė malda taptų intensyvesnė; — maldingos kelionės primena, kad mes žemėje keliaujame į dangų. Jau nuo seno jos yra itin gera proga maldai atgaivinti. Šventosios vietos savo gyvųjų šaltinių ieškantiems maldininkams yra ypač tinkamos „kaip Bažnyčiai“ išgyventi krikščioniškosios maldos įvairovę.

KBK 2691 kontekstas

2696 Tinkamiausios vietos melstis yra asmeninės ar šeimos koplytėlės, vienuolynai, maldininkų lankomos šventosios vietos, bet pirmiausia bažnyčia – parapinei bendruomenei būdinga liturginės maldos ir išskirtinė Eucharistijos garbinimo vieta.

KBK 2696 kontekstas