Ligonių patepimas. KBK | KATEKIZMAS.LT

5 skirsnis. Ligonių patepimas

1499^S-313„Šventuoju ligonių patepimu ir kunigų maldomis visa Bažnyčia sergančiuosius paveda kenčiančiam ir pašlovintam Viešpačiui, kad palengvintų jiems kančias ir juos gelbėtų; ji net ragina juos savo noru jungtis su Kristaus kančia bei mirtimi ir šitaip prisidėti prie Dievo tautos gerovės.“⁹⁶

I. Šio sakramento pagrindas išganymo ekonomijoje

Liga žmogaus gyvenime

1500^S-313Liga ir kančia visada buvo sunkiausi išmėginimai žmogaus gyvenime. Sirgdamas žmogus pajunta savo bejėgiškumą, savo ribas ir savo baigtinumą. Kiekviena liga gali mums priminti mirtį.1006

1501^S-313Liga gali kelti nerimą, pastūmėti užsisklęsti, kartais net netekti vilties ir maištauti prieš Dievą. Bet ji gali ir padėti žmogui subręsti, įžvelgti, kas gyvenime neesminga, ir atsigręžti į tai, kas esminga. Labai dažnai liga paskatina ieškoti Dievo ir prie Jo sugrįžti.

Ligonis Dievo akivaizdoje

1502^S-313^Y-240Senojo Testamento žmogus ligą išgyvena Dievo akivaizdoje. Jis skundžiasi Dievui dėl savo ligos⁹⁷ ir meldžia gyvenimo ir mirties Viešpatį jį pagydyti.⁹⁸ Liga atveria kelią atsivertimui,⁹⁹ o gavęs Dievo atleidimą, ligonis ima gyti.¹⁰⁰164 Izraelis patiria, kad liga yra slaptingai susijusi su nuodėme ir blogiu, o ištikimybė Dievui,376 laikantis Jo Įstatymo, grąžina gyvybę: „Esu jus gydantis VIEŠPATS“ (Iš 15, 26). Pranašas numato, kad kančia gali turėti prasmės ir atperkant kitų žmonių nuodėmes.¹⁰¹ Pagaliau Izaijas skelbia, jog Dievas siųs Sionui metą, kada atleis jam visas kaltes ir išgydys kiekvieną ligą.¹⁰²

Kristus – gydytojas

1503^S-314^Y-241549Kristaus užuojauta ligoniams ir daugelio įvairiausių ligų išgydymas¹⁰³ yra akivaizdus ženklas, kad Dievas aplankė savo tautą¹⁰⁴ ir kad Dievo karalystė yra visai arti. Jėzus turėjo galią ne tik gydyti ligas, bet ir atleisti nuodėmes:¹⁰⁵ Jis atėjo gydyti viso žmogaus, jo sielos ir kūno;1421 Jis yra gydytojas, kurio reikia ligoniams.¹⁰⁶ Jo užuojauta visiems kenčiantiems yra tokia didelė, kad Jis sutapatina save su jais: „buvau ligonis – mane aplankėte“ (Mt 25, 36). Jo išskirtinė meilė paliegusiems visais amžiais be paliovos vertė krikščionis kreipti ypatingą dėmesį į žmones, kurių kūnas ir siela kenčia.2288 Iš tos meilės kyla nenuilstamos pastangos lengvinti jų padėtį.

1504^S-314^Y-241Jėzus dažnai reikalauja, kad ligoniai tikėtų.¹⁰⁷ Gydydamas Jis naudojasi ženklais: paliečia seilėmis ir uždeda rankas,¹⁰⁸ patepa purvu ir liepia nusiplauti.¹⁰⁹ Ligoniai stengėsi Jį paliesti,¹¹⁰ „nes iš jo ėjo galia ir visus gydė“ (Lk 6, 19).695 Taip ir sakramentuose Kristus ir toliau mus „paliečia“, kad išgydytų.1116

1505^S-314^Y-241Daugelio kančių sujaudintas, Kristus ne tik leidžia ligoniams Jį paliesti, bet ir prisiima jų vargus: „Jis pasiėmė mūsų negales, sau užsikrovė mūsų ligas“ (Mt 8, 17).¹¹¹ Tačiau visų ligonių Jis neišgydė. Jo pagydymai buvo ženklai, kad ateina Dievo karalystė; jie skelbė daug tikresnį pagydymą – Jo Velykų pergalę prieš nuodėmę ir mirtį.440 Ant kryžiaus Kristus prisiėmė visą blogio naštą¹¹² ir panaikino „pasaulio nuodėmę“ (Jn 1, 29), kurios vienas padarinių yra liga. Savo kančia ir mirtimi ant kryžiaus Kristus suteikė kančiai naują prasmę: dabar ji gali padaryti mus panašius į Jį ir suvienyti su Jo atperkamąja kančia.307

„Gydykite ligonius...“

1506^S-315^Y-242Kristus kviečia savo mokinius sekti paskui Jį ir kiekvienam imti savo kryžių.¹¹³ Paskui Jį sekdami, jie pradeda naujaip žvelgti į ligą ir ligonius.859 Jėzus juos įvesdina į savąjį beturčio bei tarno gyvenimą, padaro savo užuojautos ir gydymo tarnybos dalininkais: „Jie iškeliavo, ragino atsiversti, išvarė daug demonų, daugelį ligonių tepė aliejumi ir išgydė“ (Mk 6, 12–13).

1507^S-315^Y-242Prisikėlęs Viešpats atnaujino šią misiją („Mano vardu jie [...] dės rankas ant ligonių, ir tie pasveiks“: Mk 16, 17–18) ir patvirtino ją ženklais, kuriais Bažnyčia naudojasi šaukdamasi Jo vardo.¹¹⁴ Tie ženklai ypatingu būdu rodo, kad Jėzus tikrai yra „Dievas, kuris gelbi“.¹¹⁵430

1508^S-315^Y-242798Šventoji Dvasia kai kuriems žmonėms duoda ypatingą gydymo charizmą,¹¹⁶ kad parodytų Prisikėlusiojo malonės jėgą. Tačiau net karščiausios maldos neišgydo iš visų ligų. Tad ir šv. Pauliui tenka išgirsti iš Viešpaties: „Gana tau mano malonės, nes mano galybė geriausiai pasireiškia silpnume“ (2 Kor 12, 9), o patiriami kentėjimai gali turėti prasmę, nes 618„savo kūne papildau, ko dar trūksta Kristaus vargams dėl Jo Kūno, kuris yra Bažnyčia“ (Kol 1, 24).

1509^S-315^Y-242„Gydykite ligonius!“ (Mt 10, 8). Tą užduotį Bažnyčia gavo iš Viešpaties ir stengiasi ją vykdyti, tiek rūpindamasi ligoniais, tiek juos lydėdama užtarimo malda. Ji tiki gyvybę teikiančio Kristaus, sielų ir kūnų gydytojo, artumu. Šis artumas itin veiksmingas sakramentuose, nepakartojamu būdu Eucharistijoje – duonoje,1405 kuri duoda amžinąjį gyvenimą;¹¹⁷ kaip tikina šv. Paulius, su Eucharistija yra susijusi ir kūno sveikata.¹¹⁸

1510^S-315^Y-242Tačiau apaštalų laikų Bažnyčioje buvo ir ypatinga, tik ligoniams skirta apeiga; tai patvirtina šv. Jokūbas: „Kas nors pas jus serga? Tepasikviečia Bažnyčios vyresniuosius, ir jie tesimeldžia už jį, patepdami aliejumi Viešpaties vardu. Tikėjimo malda išgelbės ligonį, ir Viešpats jį pakels, o jeigu jis būtų nusikaltęs, jam bus atleista“ (Jok 5, 14–15).1117 Tradicija šioje apeigoje atpažįsta vieną iš septynių Bažnyčios sakramentų.¹¹⁹

Ligonių sakramentas

1511^S-315Bažnyčia tiki ir išpažįsta, kad iš septynių sakramentų vienas yra išimtinai skirtas sustiprinti tiems, kuriuos vargina ligos; tai Ligonių patepimas:

Šį šventą Ligonių patepimą, kaip tikrą ir tinkamą Naujojo Testamento sakramentą, įsteigė mūsų Viešpats Kristus; tą sakramentą mini Morkus,¹²⁰ o tikintiesiems jį paliko ir viešai paskelbė apaštalas ir Viešpaties brolis Jokūbas.¹²¹

1512^S-315Liturginėje tiek Rytų, tiek Vakarų tradicijoje nuo senų laikų yra išlikę ligonių patepimo šventintu aliejumi liudijimų. Amžiams bėgant ligonių patepimas vis dažniau buvo teikiamas tik mirštantiems ligoniams ir dėl to gavo „Paskutinio patepimo“ vardą. Nepaisant tokios raidos, liturgijoje niekada nesiliauta melsti Viešpatį grąžinti ligoniui sveikatą, jeigu tai padėtų jo išganymui.¹²²

1513^S-315Po Vatikano II Susirinkimo¹²³ 1972 metų lapkričio 30 dieną paskelbta apaštališkąja konstitucija Sacram unctionem infirmorum buvo nustatyta, kad nuo tol Romos apeigose reikės laikytis šių nurodymų:

Ligonių patepimo sakramentas teikiamas sunkiai sergantiems ligoniams: jų kakta ir delnai patepami tinkamai pašventinto alyvmedžio ar pagal galimybes kitų augalų aliejumi vieną kartą ištariant šiuos žodžius: „Šiuo šventu Patepimu dosnus ir gailestingas Viešpats tesustiprina tave Šventosios Dvasios malone ir, išvaduotą iš nuodėmių, tegu tave gelbėja ir maloningai pakelia.“¹²⁴

II. Kas priima ir kas teikia šį sakramentą?

Jei kas sunkiai serga...

1514^S-316^Y-243Ligonių patepimas „nėra vien atsidūrusių prie mirties slenksčio sakramentas. Todėl metas jį priimti tikrai būna atėjęs, kai tikinčiajam iškyla mirties pavojus dėl ligos ar senatvės.“¹²⁵

1515^S-316^Y-243Jeigu ligonis, gavęs Patepimą, pasveiksta, jis gali vėl gauti šį sakramentą iš naujo sunkiai susirgęs. Tos pačios ligos metu sakramentas gali būti pakartotas ligai pasunkėjus. Tinka priimti Ligonių patepimą ir prieš sunkią operaciją. Taip turi elgtis ir pagyvenę asmenys jų jėgoms silpstant.

„... tepasikviečia Bažnyčios vyresniuosius“

1516^S-317^Y-246Ligonių patepimą teikia tik vyskupai ir kunigai.¹²⁶ Ganytojų pareiga paaiškinti tikintiesiems šio sakramento teikiamas malones, o tikintieji tepadrąsina ligonius prašyti kunigo suteikti šį sakramentą. Ligoniai tepasirengia jį priimti tinkamai nusiteikę, padedami savo ganytojo ir visos bažnytinės bendruomenės; ji raginama ypač remti ligonius savo maldomis ir brolišku paslaugumu.

III. Kaip švenčiamas Ligonių patepimas?

1517^S-318^Y-244Kaip ir visi sakramentai, Ligonių patepimas yra liturginė ir bendruomeninė apeiga¹²⁷1140 atliekama šeimoje, ligoninėje arba bažnyčioje, teikiant sakramentą vienam ligoniui ar visai jų grupei. Labai dera šią apeigą atlikti švenčiant Eucharistiją – Viešpaties Velykų atminimą. Jei to reikalauja aplinkybės, prieš šį sakramentą gali būti suteiktas Atgailos, po jo – Eucharistijos sakramentas. Kaip Kristaus Velykų sakramentas, Eucharistija visada turėtų būti paskutinis žemiškosios kelionės sakramentas,1524 „Viatikas“ – kelionės maistas „perėjimui“ į amžinąjį gyvenimą.

1518^S-318^Y-244Žodis ir sakramentas sudaro neperskiriamą vienybę. Apeiga pradedama Žodžio liturgija ir prieš tai atliekamu atgailos aktu. Kristaus žodžiai, apaštalų liudijimas sužadina ligonio ir bendruomenės tikėjimą prašyti iš Viešpaties Jo Dvasios jėgos.

1519^S-318^Y-244Pagrindiniais teikiamo sakramento elementais laikomi šie: „Bažnyčios vyresnieji“¹²⁸ tylėdami uždeda rankas ant ligonių; Bažnyčios tikėjimo malda¹²⁹ jie meldžiasi už ligonius – tai šio sakramento epiklezė; paskui patepa (pageidautina vyskupo) pašventintu aliejumi.

Šiais liturginiais veiksmais parodo, kokią malonę šis sakramentas teikia ligoniams.

IV. Ligonių patepimo sakramento vaisiai

1520^S-319^Y-245733Ypatinga Šventosios Dvasios dovana. Pirmoji šio sakramento malonė yra paguoda, ramybė ir drąsa, padedanti nugalėti sunkios ligos ar vargingos senatvės sunkumus. Ši malonė yra dovana Šventosios Dvasios, kuri atnaujina pasitikėjimą Dievu ir tikėjimą į Jį bei stiprina kovoje su piktojo gundymais, su nevilties ir mirties baimės pagundomis.¹³⁰ Ši Viešpaties pagalba Jo Dvasios jėga gydo ligonio sielą, drauge ir kūną, jei tokia yra Dievo valia.¹³¹ „O jeigu jis būtų nusikaltęs, jam bus atleista“ (Jok 5, 15).¹³²

1521^S-319^Y-245Susivienijimas su Kristaus kančia. Šio sakramento malone ligonis gauna jėgų ir dovaną glaudžiau susivienyti su Kristaus kančia: tam tikra prasme jis yra pašventinamas,1535 kad duotų vaisių kentėdamas panašiai, kaip kentėjo mus atpirkdamas Gelbėtojas. Kentėjimas – gimtosios nuodėmės palikimas – įgyja naują prasmę: tampa dalyvavimu išganomajame Jėzaus darbe.1499

1522^S-319^Y-245Bažnytinė malonė. Ligoniai, kurie priima šį sakramentą, savo noru jungdamiesi su Kristaus kančia ir mirtimi, „prisideda prie Dievo tautos gerovės“¹³³. 953Teikdama šį sakramentą, Bažnyčia per šventųjų bendrystę užtaria ligonį. Ligonis savo ruožtu šio sakramento malone prisideda prie Bažnyčios pašventinimo ir visų žmonių, dėl kurių Bažnyčia kenčia ir aukojasi per Kristų Dievui Tėvui, gėrio.

1523^S-319^Y-2451020Pasirengimas paskutinei kelionei. Ligonių patepimo sakramentas suteikiamas visiems kenčiantiems dėl sunkios ligos ar negalios, bet dar labiau jis skirtas tiems, kurie „rengiasi iškeliauti iš šio pasaulio“ (in exitus vitae constituti)¹³⁴, todėl dar vadinamas „Iškeliaujančiųjų sakramentu“ (Sacramentum exeuntium).¹³⁵ Ligonių patepimu užbaigiama tai, kas buvo pradėta Krikštu: mes padaromi panašūs į mirusį ir prisikėlusį Kristų. Juo užbaigiami šventieji patepimai,1294 kurie lyg gairės nužymi visą krikščionio gyvenimą: Krikšto patepimas mumyse užantspauduoja naują gyvenimą; Sutvirtinimo patepimas mus sustiprina šio gyvenimo kovoms. 1020Šis Paskutinis patepimas mūsų žemiškojo gyvenimo pabaigą tartum apjuosia tvirtu pylimu, saugančiu paskutinėse kovose prieš įžengiant į Tėvo namus.¹³⁶

V. Viatikas – paskutinis krikščionio sakramentas

1524^S-320^Y-2471392Tiems, kurie jau rengiasi palikti šį gyvenimą, Bažnyčia, be Ligonių patepimo, teikia ir Eucharistiją kaip Viatiką [kelionės maistą]. Priimti Kristaus Kūno ir Kraujo komuniją einant pas Tėvą yra ypač reikšminga ir svarbu. Ji yra amžinojo gyvenimo sėkla ir mus prikelianti galybė, kaip sako Viešpats: „Kas valgo mano kūną ir geria mano kraują, tas turi amžinąjį gyvenimą, ir aš jį prikelsiu paskutiniąją dieną“ (Jn 6, 54). Mirusio ir prisikėlusio Kristaus sakramentas – Eucharistija dabar tampa perėjimo iš mirties į gyvenimą, iš šio pasaulio pas Tėvą sakramentu.¹³⁷

1525^S-320^Y-2471680Tad kaip Krikšto, Sutvirtinimo ir Eucharistijos sakramentai sudaro vienybę, vadinamą „įkrikščioninimo sakramentais“, lygiai taip Atgaila, Šventasis patepimas ir Eucharistija, priimti kaip Viatikas baigiantis krikščionio gyvenimui, 2299yra „kelionei į Tėvynę parengiantys“ arba iš šio gyvenimo palydintys sakramentai.

Santrauka

1526^S-315„Kas nors pas jus serga? Tepasikviečia Bažnyčios vyresniuosius, ir jie tesimeldžia už jį, patepdami aliejumi Viešpaties vardu. Tikėjimo malda išgelbės ligonį, ir Viešpats jį pakels, o jeigu jis būtų nusikaltęs, jam bus atleista“ (Jok 5, 14–15).

1527^S-315Ligonių patepimo sakramentas suteikia ypatingą malonę krikščioniui, kurį slegia sunki liga ar senatvė.

1528^S-316^Y-243Tinkamas metas Šventajam patepimui priimti tikrai esti atėjęs, kai tikintysis dėl ligos ar senatvės atsiduria mirties pavojuje.

1529^S-316^Y-243Kiekvieną kartą sunkiai susirgęs krikščionis gali priimti Šventąjį patepimą; jį galima pakartoti ligai pasunkėjus.

1530^S-317^Y-246Ligonių patepimo sakramentą gali teikti vien kunigai ir vyskupai; sakramento apeigose jie vartoja vyskupo, o jeigu reikia, ir paties teikėjo pašventintą aliejų.

1531^S-318^Y-244Esminė šio sakramento apeiga yra ligonio kaktos ir rankų (pagal Romos apeigas) arba kitų kūno dalių (pagal Rytų apeigas) patepimas; jį palydi sakramentą teikiančio kunigo malda, kuria prašoma ypatingos šio sakramento malonės.

1532^S-319^Y-245Ligonių patepimo sakramento ypatingos malonės vaisiai yra:

— ligonio suvienijimas su Kristaus kančia jo paties ir visos Bažnyčios labui;

— paguoda, ramybė ir drąsa krikščioniškai iškęsti ligos ar senatvės kentėjimus;

— nuodėmių atleidimas, jei ligonis jo negalėjo gauti Atgailos sakramentu;

— sveikatos atgavimas, jeigu tai naudinga sielos išganymui;

— parengimas pereiti į amžinąjį gyvenimą.

KBK nuorodos

1502164 Tačiau dabar „mes čia gyvename tikėjimu, o ne regėjimu“ (2 Kor 5, 7) ir regime Dievą „lyg veidrodyje, mįslingu pavidalu, [...] iš dalies“ (1 Kor 13, 12). Apšviestas To, į kurį jis nukreiptas, tikėjimas dažnai esti išgyvenamas tamsoje. Jis gali būti išmėginamas. Pasaulis, kuriame gyvename, dažnai atrodo esąs toli nuo to, ką mums tvirtina tikėjimas; patirtas blogis ir kančia, neteisybė ir mirtis tartum prieštarauja Gerajai Naujienai; jie gali sudrumsti tikėjimą ir tapti jam pagunda.

KBK 164 kontekstas

1502376 Spindint tai malonei, žmogaus gyvenimas visais atžvilgiais buvo puikus. Kol žmogus artimai bendravo su Dievu, jis neturėjo nei mirti, nei kentėti. Vidinė žmogaus asmens darna, darna tarp vyro ir moters, pagaliau darna tarp pirmosios poros ir visos kūrinijos buvo būklė, vadinama „pirmapradžiu teisumu“.

KBK 376 kontekstas

1503549 Kai kurių žmonių išlaisvinimas iš žemiško blogio – bado, neteisybės, ligų ir mirties – yra Jėzaus mesijiniai ženklai; tačiau Jis atėjo ne tam, kad sunaikintų visą žemiškąjį blogį, bet kad išlaisvintų žmones iš dar sunkesnės vergovės, būtent nuodėmės, kuri trukdo jų pašaukimui būti Dievo vaikais ir yra jų visokio žmogiško vergavimo priežastis.

KBK 549 kontekstas

15031421 Viešpats Jėzus Kristus, mūsų sielų ir kūnų gydytojas, atleidęs paralyžiuotajam nuodėmes ir grąžinęs jam kūno sveikatą, norėjo, kad Jo Bažnyčia Šventosios Dvasios galia tęstų Jo gydymo ir išganymo darbą, reikalingą ir jos nariams. Toks yra dviejų gydymo sakramentų – Atgailos ir Ligonių patepimo – tikslas.

KBK 1421 kontekstas

15032288 Gyvybė ir sveikata yra Dievo mums patikėtas brangus turtas. Mes turime juo protingai rūpintis, drauge atsižvelgdami į kitų žmonių poreikius ir bendrąjį gėrį. Rūpintis piliečių sveikata turi padėti visuomenė, sudarydama gyvenimo sąlygas, leidžiančias žmogui vystytis ir bręsti; tam reikia tinkamos mitybos ir apsirengimo, gyvenamojo būsto, sveikatos apsaugos, pagrindinio lavinimo, darbo vietos, socialinės pagalbos.

KBK 2288 kontekstas

1504695 Patepimas. Patepimo aliejumi simbolis irgi yra Šventosios Dvasios ženklas, tapęs net jos sinonimu. Įvedant į krikščioniškąjį gyvenimą, jis yra sakramentinis Sutvirtinimo ženklas, Rytų Bažnyčiose kaip tik vadinamas „Patepimu krizma“. Tačiau, norint suvokti visą jo reikšmingumą, reikia grįžti prie Šventosios Dvasios įvykdyto pirmojo – Jėzaus – patepimo. Kristus (hebrajiškai „Mesijas“) reiškia Dievo Dvasios pateptąjį. Senojoje Sandoroje buvo Viešpaties „pateptųjų“, ypač karalius Dovydas. Tačiau Jėzus yra vienintelis toks Dievo Pateptasis: Sūnaus prisiimta žmogiškoji prigimtis yra visa „Šventosios Dvasios patepta“. Jėzus yra tapęs „Kristumi“ per Šventąją Dvasią. Mergelė Marija pradeda Kristų iš Šventosios Dvasios, kuri per angelą praneša, kad Jis nuo pat gimimo bus Kristus, ir paragina Simeoną ateiti į Šventyklą, kad pamatytų Viešpaties Mesiją; Jėzus yra kupinas Šventosios Dvasios, ir galia, sklindanti iš gydančio ir gelbinčio Kristaus, yra Jos. Pagaliau Ji prikelia Jėzų iš numirusių. Tad savo nugalėjusioje mirtį žmogystėje visas tapęs „Kristumi“, Jėzus gausiai išlieja Šventąją Dvasią, kol „šventieji“, susivieniję su Dievo Sūnaus žmogyste, taps „tikrais vyrais pagal Kristaus pilnatvės amžiaus saiką“ (Ef 4, 13): „viso Kristaus“, kaip sako šv. Augustinas.

KBK 695 kontekstas

15041116 Būdami „galios“, kurios eina iš visuomet gyvo ir gyvybę teikiančio Kristaus kūno, Jo Kūne, kuris yra Bažnyčia, veikiančios Šventosios Dvasios veiksmai – sakramentai yra „didingi Dievo darbai“ Naujojoje ir amžinojoje Sandoroje.

KBK 1116 kontekstas

1505440 Jėzus priėmė jį Mesiju pripažįstančio Petro tikėjimo išpažinimą, pranešdamas apie netolimą žmogaus Sūnaus kančią. Jis atskleidė tikrą savo mesijinio karališkumo turinį; tai transcendentinė Žmogaus Sūnaus, „kuris nužengė iš dangaus“ (Jn 3, 13), tapatybė ir atperkamoji kenčiančio tarno misija: „Žmogaus Sūnus irgi atėjo ne kad jam tarnautų, bet pats tarnauti ir savo gyvybės atiduoti kaip išpirkos už daugelį“ (Mt 20, 28). Štai kodėl tikroji Jo karališkumo prasmė pasirodė tik nuo kryžiaus aukštumos. Ir Petras tik po Prisikėlimo apreiškė Dievo tautai Jo mesijinį karališkumą: „Tegu tvirtai įsitikina visi Izraelio namai: Dievas padarė Viešpačiu ir Mesiju tą Jėzų, kurį jūs nukryžiavote“ (Apd 2, 36).

KBK 440 kontekstas

1505307 Dievas žmonėms net suteikia galimybę laisvai dalyvauti Jo apvaizdoje, patikėdamas jiems atsakomybę pripildyti žemę ir ją valdyti. Taigi Dievas leidžia žmonėms būti kaip protingoms ir laisvoms priežastims, kad jie kuo darniau atbaigtų kūrimo darbą, siekdami savo ir kitų žmonių gerovės. Dažnai net nesąmoningai bendradarbiaudami su Dievo valia, žmonės gali ir sąmoningai dalyvauti Dievo planuose savo darbais, maldomis, taip pat ir savo kentėjimais. Per tai jie iš tikrųjų tampa „Dievo bendradarbiais“ (1 Kor 3, 9) ir Jo karalystės darbininkais.

KBK 307 kontekstas

1506859 Jėzus įtraukia juos į savo misiją, gautą iš Tėvo: kaip „Sūnus nieko negali daryti iš savęs“ (Jn 5, 19. 30), bet viską gauna iš Tėvo, kuris Jį siuntė, taip ir tie, kuriuos siunčia Jėzus, negali nieko daryti be Jo, iš kurio yra gavę priesaką ir galią vykdyti misiją. Taigi Kristaus apaštalai žino, kad yra Dievo paskirti „Naujosios Sandoros tarnais“ (2 Kor 3, 6), „Dievo tarnais“ (2 Kor 6, 4), einančiais „Kristaus vietoj pasiuntinių pareigas“ (2 Kor 5, 20), „Kristaus tarnais ir Dievo slėpinių tvarkytojais“ (1 Kor 4, 1).

KBK 859 kontekstas

1507430 Jėzus hebrajiškai reiškia: „Dievas išgelbi“. Apreikšdamas angelas Gabrielius Jam duoda vardą Jėzus, kuris nusako ir Jo savitumą, ir Jo misiją. Kadangi „gali atleisti nuodėmes [...] vienas Dievas“ (Mk 2, 7), Jis Jėzuje, savo amžinajame, žmogumi tapusiame Sūnuje, „išgelbės savo tautą iš nuodėmių“ (Mt 1, 21). Tad Jėzuje Dievas glaustai pakartos visą žmonių išganymo istoriją.

KBK 430 kontekstas

1508798 Šventoji Dvasia yra „kiekvieno gyvybingo ir tikrai išganingo veikimo pradmuo visose kūno dalyse“. Ji visą kūną statydina meilėje įvairiais būdais: ir Dievo žodžiu, „kuris turi galią išugdyti“ (Apd 20, 32); ir Krikštu, kuriuo Ji sudaro mistinį Kristaus Kūną; ir sakramentais, kurie Kristaus narius augina ir gydo; ir „tarp tų dovanų pirmaujančia malone, suteikta apaštalams“; dorybėmis, kurios įgalina gerai elgtis; pagaliau daugeliu ypatingų malonių (vadinamų „charizmomis“), kuriomis Dvasia tikinčiuosius daro „tinkamus ir pasirengusius imtis įvairių darbų bei pareigų, naudingų Bažnyčiai atnaujinti ir plėtoti“.

KBK 798 kontekstas

1508618 Kryžiaus mirtis yra vienkartinė Kristaus auka; Kristus – „vienas Dievo ir žmonių Tarpininkas“. Tačiau kadangi Jo dieviškasis Asmuo „įsikūnijimu tarsi susijungė su kiekvienu žmogumi“, „visiems suteikia galimybę vien Dievui žinomu būdu susijungti su šiuo Velykų slėpiniu.“. Jis kviečia savo mokinius pasiimti savo kryžių ir sekti Juo, nes ir Jis kentėjo už mus palikdamas mums pavyzdį, kad eitume Jo pėdomis. Jis iš tikro nori į savo atperkamąją auką įtraukti tuos, kuriems pirmiausia ji skirta. Kilniausiu būdu tai įvyks Jo Motinoje, kuri giliau už visus kitus bus įtraukta į Jo atperkamosios kančios slėpinį. Be kryžiaus nėra kitų laiptų, kuriais galėtume įkopti į dangų.

KBK 618 kontekstas

15091405 Eucharistija yra tos didžiosios vilties – naujojo dangaus ir naujosios žemės, kuriuose gyvena teisybė, – tikriausias laidas ir aiškiausias ženklas. Kiekvieną kartą, kai švenčiamas šis slėpinys, „vykdomas mūsų atpirkimo darbas“, o mes „laužome vieną duoną, kuri yra nemirtingumo vaistas, priešnuodis, kad ne mirtume, bet amžinai gyventume Jėzuje Kristuje“.

KBK 1405 kontekstas

15101117 Dvasios vedama „į tiesos pilnatvę“ (Jn 16, 13), Bažnyčia palengva susipažino su gautu iš Kristaus brangiu turtu ir, būdama ištikima Dievo slėpinių tvarkytoja, tiksliau nustatė, kaip jį „teikti"; lygiai taip ji pasielgė ir Šventojo Rašto kanono bei tikėjimo mokymo atveju. Praėjus ne vienam šimtmečiui, Bažnyčia taip pat suprato, kad tarp jos liturginių šventimų išsiskiria septyni, kurie tikrąja to žodžio prasme yra Viešpaties įsteigti sakramentai.

KBK 1117 kontekstas

15171140 Švenčia visa bendruomenė, su Galva – Kristumi suvienytas Jo kūnas. „Liturginiai veiksmai nėra privatūs; jie yra šventimas Bažnyčios, kuri yra 'vienybės sakramentas', tai yra apie vyskupus susivienijusi ir susitelkusi šventoji liaudis. Tad liturginiai veiksmai priklauso visam Bažnyčios kūnui, jie išreiškia jį ir kartu jį veikia. O pavienius to kūno narius jie paliečia įvairiopai – pagal jų užimamą vietą, pareigas ir veiklų dalyvavimą.“ Todėl, „kai tik kurias nors apeigas pagal kiekvienos jų prigimtį galima atlikti bendrai, dalyvaujant ir aktyviai įsijungiant tikintiesiems, reikia pabrėžti, kad šitoks atlikimo būdas, kiek tik įmanoma, turi pirmenybę prieš pavienį ir tarsi privatų jų atlikimą“.

KBK 1140 kontekstas

15171524 Tiems, kurie jau rengiasi palikti šį gyvenimą, Bažnyčia, be Ligonių patepimo, teikia ir Eucharistiją kaip Viatiką [kelionės maistą]. Priimti Kristaus Kūno ir Kraujo komuniją einant pas Tėvą yra ypač reikšminga ir svarbu. Ji yra amžinojo gyvenimo sėkla ir mus prikelianti galybė, kaip sako Viešpats: „Kas valgo mano kūną ir geria mano kraują, tas turi amžinąjį gyvenimą, ir aš jį prikelsiu paskutiniąją dieną“ (Jn 6, 54). Mirusio ir prisikėlusio Kristaus sakramentas – Eucharistija dabar tampa perėjimo iš mirties į gyvenimą, iš šio pasaulio pas Tėvą sakramentu.

KBK 1524 kontekstas

15211535 Krikštu ir Sutvirtinimu pašvęstieji bendrajai visų tikinčiųjų kunigystei Šventimų ir Santuokos sakramentais dar gali gauti ypatingą pašventimą. Priimantys Šventimų sakramentą pašvenčiami Kristaus vardu „ganyti Bažnyčią žodžiu ir Dievo malone“. Savo ruožtu „sutuoktiniai krikščionys ypatingo sakramento stiprinami ir tarsi pašventinami savo luomo pareigoms ir kilnumui“.

KBK 1535 kontekstas

15211499 „Šventuoju ligonių patepimu ir kunigų maldomis visa Bažnyčia sergančiuosius paveda kenčiančiam ir pašlovintam Viešpačiui, kad palengvintų jiems kančias ir juos gelbėtų; ji net ragina juos savo noru jungtis su Kristaus kančia bei mirtimi ir šitaip prisidėti prie Dievo tautos gerovės.“

KBK 1499 kontekstas

1522953 Meilės bendrystė: šventųjų bendrystėje „nė vienas iš mūsų negyvena sau, nė vienas sau nemiršta“ (Rom 14, 7). „Todėl jei kenčia vienas narys, su juo kenčia ir visi nariai. Jei kuris narys pagerbiamas, su juo džiaugiasi visi nariai. Jūs esate Kristaus Kūnas ir atskiri jo nariai“ (1 Kor 12, 26–27). Meilė „neieško savo naudos“ (1 Kor 13, 5). Mažiausias mūsų veiksmas, atliktas iš meilės, vertingas visiems, nes išreiškia visų – gyvų ir mirusių – žmonių solidarumą, kurį pagrindžia šventųjų bendrystė. Kiekviena nuodėmė kenkia tai bendrystei.

KBK 953 kontekstas

15231020 Krikščionis, kuris savo mirtį susieja su Jėzaus mirtimi, žiūri į mirtį kaip į kelionę pas Jį ir įžengimą į amžinąjį gyvenimą. Mirštančiam krikščioniui paskutinį kartą tarusi Kristaus atleidimo ir išrišimo žodžius, paskutinį kartą juos patvirtinusi gydančiu patepimu ir suteikusi Viatiką – Kristų kaip maistą kelionei, Bažnyčia švelniai padrąsina: Krikščionio siela, ruoškis keliauti iš šio pasaulio vardan visagalio Dievo Tėvo, kuris tave sukūrė; vardan Jėzaus Kristaus, gyvojo Dievo Sūnaus, kuris už tave kentėjo; ir vardan Šventosios Dvasios, kuri tavyje išlieta. Tegul šiandien tavo vieta ir buveinė išlieka ramybėje pas Dievą šventame Zione su šventąja Dievo Gimdytoja Mergele Marija, su šventuoju Juozapu ir visais angelais bei Dievo šventaisiais. [...] [Sugrįžk] pas savo Kūrėją, kuris iš žemės dulkių tau suteikė pavidalą. Tad tave, iškeliaujantį iš šio gyvenimo, tepasitinka Švenčiausioji Mergelė Marija, Angelai ir visi Šventieji. [...] Veidas į veidą regėk savo Atpirkėją...

KBK 1020 kontekstas

15231294 Visos šios patepimo aliejumi prasmės aptinkamos sakramentiniame gyvenime. Katechumenų patepimas aliejumi prieš Krikštą reiškia nuvalymą ir sustiprinimą, ligonių patepimas – gydymą ir suraminimą. Patepimas šventąja krizma po Krikšto, per Sutvirtinimą ir Šventimus yra įšventinimo ženklas. Per Sutvirtinimą krikščionys, tai yra pateptieji, labiau įsitraukia į Jėzaus Kristaus misiją ir tampa pilni Šventosios Dvasios – kurios ir Jis buvo kupinas, – kad visu savo gyvenimu skleistų gerą „Kristaus kvapsnį“.

KBK 1294 kontekstas

KBK 1020 kontekstas

15241392 Kas medžiaginis maistas yra mūsų kūno gyvenimui, tas Komunija įstabiu būdu yra mūsų dvasiniam gyvenimui. „Šventosios Dvasios gaivinamo ir gyvybe trykštančio“, prisikėlusio Kristaus Kūno priėmimas palaiko, praturtina ir atnaujina per Krikštą gautą malonės gyvenimą. Kad krikščioniškasis gyvenimas augtų, jis turi būti maitinamas eucharistine Komunija, mūsų kelionės duona, ligi pat mirties, kai ta duona mums bus duota kaip Viatikas.

KBK 1392 kontekstas

15251680 Visų, o ypač įkrikščioninimo sakramentų tikslas yra paskutinės Dievo vaiko Velykos, kurios per mirtį įvesdina jį į dangaus karalystės gyvenimą. Tada išsipildo tai, ką tikėdami su viltimi išpažįstame: „Laukiu mirusiųjų prisikėlimo ir būsimo amžinojo gyvenimo.“

KBK 1680 kontekstas

15252299 Mirštantiems žmonėms reikia dėmesio ir paslaugumo, kad mūsų padedami paskutines dienas išgyventų oriai ir ramiai. Jiems turi padėti artimųjų malda. Artimieji privalo pasirūpinti, kad ligoniai laiku priimtų sakramentus, parengiančius juos susitikti su gyvuoju Dievu.

KBK 2299 kontekstas

KBKS nuorodos

1506-1513, 1526-1527315. Kokia yra Bažnyčios laikysena ligonių atžvilgiu?

Iš Viešpaties gavusi paliepimą gydyti ligonius, Bažnyčia stengiasi jį vykdyti, rūpindamasi jais ir lydėdama juos užtarimo malda. Pirmiausia ji turi ypatingą ligoniams skirtą sakramentą, kurį įsteigė pats Kristus ir paliudijo šventasis Jokūbas: „Kas nors pas jus serga? Tepasikviečia Bažnyčios vyresniuosius, ir jie tesimeldžia už jį, patepdami aliejumi Viešpaties vardu“ (Jok 5, 14–15).

KBKS 315 kontekstas

1520-1523, 1532319. Kokie yra šio sakramento padariniai?

Juo suteikiama ypatinga malonė, artimiau suvienijanti ligonį su Kristaus kančia jo paties ir visos Bažnyčios labui, dovanojama paguoda, ramybė, drąsa ir nuodėmių atleidimas, jei ligonis negalėjo atlikti išpažinties. Kartais, jei Dievas to nori, šis sakramentas grąžina fizinę sveikatą. Kiekvienu atveju Ligonių patepimas parengia ligonį kelionei į Tėvo namus.

KBKS 319 kontekstas

YC nuorodos

KBK išnašos

96Vatikano II Susirinkimas, Dogm. konst. Lumen gentium, 11: AAS 57 (1965) 15.

97Plg. Ps 38.

98Plg. Ps 6, 3; Iz 38.

99Plg. Ps 38, 5; 39, 9. 12.

100Plg. Ps 32, 5; 107, 20; Mk 2, 5–12.

101Plg. Iz 53, 11.

102Plg. Iz 33, 24.

103Plg. Mt 4, 24.

104Plg. Lk 7, 16.

105Plg. Mk 2, 5–12.

106Plg. Mk 2, 17.

107Plg. Mk 5, 34. 36; 9, 23.

108Plg. Mk 7, 32–36; 8, 22–25.

109Plg. Jn 9, 6–15.

110Plg. Mk 3, 10; 6, 56.

111Plg. Iz 53, 4.

112Plg. Iz 53, 4–6.

113Plg. Mt 10, 38.

114Plg. Apd 9, 34; 14, 3.

115Plg. Mt 1, 21; Apd 4, 12.

116Plg. 1 Kor 12, 9. 28. 30.

117Plg. Jn 6, 54. 58.

118Plg. 1 Kor 11, 30.

119Plg. Šv. Inocentas I, Laiškas Si instituta ecclesiastica: DS 216; Florencijos Susirinkimas, Decretum pro Armenis: DS 1324–1325; Tridento Susirinkimas, 14^a sesija, Doctrina de sacramento extremae Unctionis, c. 1–2: DS 1695–1696; Idem, 14^a sesija, Canones de extrema Unctione, canones 1–2: DS 1716–1717.

120Plg. Mk 6, 13.

121Tridento Susirinkimas, 14^a sesija, Doctrina de sacramento extremae Unctionis, c. 1: DS 1695. Plg. Jok 5, 14–15.

122Plg. Tridento Susirinkimas, 14^a sesija, Doctrina de sacramento extremae Unctionis, c. 2: DS 1696.

123Plg. Vatikano II Susirinkimas, Konst. Sacrosanctum Concilium, 73: AAS 54 (1964) 118–119.

124Paulius VI, Apašt. konst. Sacram Unctionem infirmorum: AAS 65 (1973) 8. Plg. KTK kan. 847, § 1.

125Vatikano II Susirinkimas, Konst. Sacrosanctum Concilium, 73: AAS 56 (1964) 118–119; plg. KTK kan. 1004, § 1. 1005. 1007; CCEO can. 738.

126Plg. Tridento Susirinkimas, 14^a sesija, Doctrina de sacramento extremae Unctionis, c. 3: DS 1697; Idem, 14^a sesija, Canones de extrema Unctione, canon 4: DS 1719; KTK kan. 1003; CCEO can. 739, § 1.

127Plg. Vatikano II Susirinkimas, Konst. Sacrosanctum Concilium, 27: AAS 56 (1964) 107.

128Plg. Jok 5, 14.

129Plg. Jok 5, 15.

130Plg. Žyd 2, 15.

131Florencijos Susirinkimas, Decretum pro Armenis: DS 1325.

132Plg. Tridento Susirinkimas, 14^a sesija, Canones de extrema Unctione, canon 2: DS 1717.

133Vatikano II Susirinkimas, Dogm. konst. Lumen gentium, 11: AAS 57 (1965) 15.

134Tridento Susirinkimas, 14^a sesija, Doctrina de sacramento extremae Unctionis, c. 3: DS 1698.

135Ibid.

136Plg. Tridento Susirinkimas, 14^a sesija, Doctrina de sacramento extremae Unctionis, Prooemium: DS 1694.

137Plg. Jn 13, 1.