Maldos vadovai. KBK | KATEKIZMAS.LT

3 skirsnis. Maldos vadovai

„Liudytojų debesis“

2683^S-564^Y-482^Y-497Liudytojai, kurie pirma mūsų nuėjo į dangaus karalystę,³⁰ ypač tie, kuriuos Bažnyčia pripažino „šventaisiais“, dalyvauja gyvoje maldos tradicijoje savo gyvenimo pavyzdžiu, paliktais raštais ir savo šiandiene malda. Jie kontempliuoja Dievą, Jį šlovina ir nepaliauja rūpinęsi žemėje paliktais žmonėmis.956 Jiems, įėjusiems į savo Mokytojo „džiaugsmą“, yra pavesti „dideli dalykai“³¹. Savo užtarimu jie iškiliausiai tarnauja Dievo planui. Mes galime ir turime jų prašyti, kad užtartų mus ir visą pasaulį.

2684^S-564^Y-497Per Bažnyčių istoriją šventųjų bendrystėje išsirutuliojo įvairios dvasingumo formos.917 Dievo meilę žmonėms liudijančio asmens charizma gali būti perduota kaip Elijo „dvasia“ Elišai³² ir Jonui Krikštytojui³³, kad ir mokiniai būtų tos dvasios dalininkai.³⁴ 919Dvasingumas taip pat yra įvairių liturginių ir teologinių srovių santaka ir liudija tikėjimo įkultūrinimą atitinkamoje žmonių aplinkoje ir jų istorijoje.1202 Krikščioniškojo dvasingumo formos įsitraukia į gyvąją maldos tradiciją ir tampa būtinu vadovu tikintiesiems. Savo turtinga įvairove jos atspindi gryną ir vienintelę Šventosios Dvasios šviesą.

„Dvasia tikrai yra šventųjų vieta, o šventasis – sava Dvasios vieta, nes jis pasiaukoja gyventi su Dievu ir yra vadinamas Dvasios šventove.“³⁵

Tarnaujantieji maldai

2685^S-5651657Krikščioniškoji šeima yra pirmoji maldos ugdymo vieta. Ji yra Santuokos sakramentu pagrįsta „namų Bažnyčia“, kurioje Dievo vaikai mokosi melstis „kaip Bažnyčia“ ir melstis ištvermingai. Ypač mažiems vaikams kasdienė šeimos malda yra pirmoji gyva, Šventosios Dvasios kantriai atveriama pažintis su Bažnyčia.

2686^S-5651547Įšventintieji tarnautojai irgi yra atsakingi už savo brolių ir seserų Kristuje ugdymą maldai. Jie buvo įšventinti kaip Gerojo Ganytojo tarnai, kad vestų Dievo tautą prie gyvųjų maldos šaltinių: Dievo žodžio, liturgijos, dieviškosiomis dorybėmis paženklinto gyvenimo, kiekvieną dieną konkrečiose gyvenimo situacijose sutinkamo Dievo.³⁶

2687^S-565916Daugybė vienuolių visą savo gyvenimą paskyrė maldai. Pradedant Egipto dykumų atsiskyrėliais, vienuoliai ir vienuolės savo laiką skirdavo Dievui šlovinti ir savo tautai užtarti. Pašvęstasis gyvenimas be maldos neišsilaikytų ir nesiplėstų; jis yra viena iš gyvųjų kontempliacijos ir dvasinio gyvenimo Bažnyčioje versmių.

2688^S-565Vaikų, jaunimo ir suaugusiųjų katecheze siekiama, kad Dievo žodis būtų medituojamas asmeninėje, sudabartinamas liturginėje maldoje ir visada priimamas širdimi, idant duotų vaisių naujame gyvenime. Katechezė gali įvertinti ir ugdyti tautos maldingumą.³⁷1674 Būtina maldos gyvenimo paspirtis yra mintinai išmoktos pagrindinės maldos, tačiau sykiu labai svarbu suvokti jų prasmę.³⁸

2689^S-565Maldos grupės ar „maldos mokyklos“, jeigu jas gaivina tikri krikščioniškos maldos šaltiniai, šiandien yra vienas iš maldos atnaujinimo Bažnyčioje ženklų ir varomųjų jėgų. Troškimas bendrauti yra tikros maldos Bažnyčioje ženklas.

2690^S-565Šventoji Dvasia kai kuriems tikintiesiems duoda išminties, tikėjimo ir nuovokumo šio bendrojo gėrio – maldos srityje (dvasiniam vadovavimui). Gavęs tą dovaną yra tikras gyvosios maldos tradicijos tarnas:

Todėl norinti tobulėti siela privalo, kaip pataria šv. Kryžiaus Jonas, „gerai apsvarstyti, kam save patiki, nes koks yra mokytojas, toks ir mokinys; koks tėvas, toks ir sūnus“. Be to, „vadovas turi būti ne tik išmintingas ir sumanus, bet ir patyręs [...]. Jei dvasios vadovas neturi dvasinio gyvenimo patirties, jis nesugebės vadovauti Dievo pašauktoms sieloms ir net jų nesupras“³⁹.

Maldai tinkamos vietos

2691^S-566^Y-4981181Parapinei bendruomenei būdinga liturginės maldos vieta yra bažnyčia – Dievo namai.2097 Tai taip pat tinkamiausia vieta garbinti Švenčiausiajame Sakramente realiai esančiam Kristui.1379 Norint tikrai melstis, tinkamos vietos pasirinkimas nėra bereikšmis:

— tai gali būti „maldos kampelis“ asmeninei maldai, su Šventuoju Raštu ir šventais paveikslais, kad, būdami ten, „slaptoje“, pasiliktume savo Tėvo akivaizdoje.⁴⁰ Krikščioniškojoje šeimoje toks kampelis, tarytum koplytėlė, gerai nuteikia bendrai maldai;

— ten, kur yra vienuolynų, jų bendruomenės pašauktos skatinti tikinčiuosius bendrai Valandų liturgijos maldai1175 ir suteikti jiems galimybę pabūti vienumoje, kad jų asmeninė malda taptų intensyvesnė;⁴¹

1674— maldingos kelionės primena, kad mes žemėje keliaujame į dangų. Jau nuo seno jos yra itin gera proga maldai atgaivinti. Šventosios vietos savo gyvųjų šaltinių ieškantiems maldininkams yra ypač tinkamos „kaip Bažnyčiai“ išgyventi krikščioniškosios maldos įvairovę.

Santrauka

2692^S-564Keliaujanti Bažnyčia maldoje vienijasi su šventaisiais ir meldžia jų užtarimo.

2693^S-564Skirtingos krikščioniškojo dvasingumo formos yra gyvosios maldos tradicijos dalis ir vertingi dvasinio gyvenimo vadovai.

2694^S-565Krikščioniškoji šeima yra pirmoji maldos ugdymo vieta.

2695^S-565Maldos paspirtis Bažnyčioje yra įšventintieji tarnautojai, pašvęstasis gyvenimas, katechezė, maldos grupės, „dvasinis vadovavimas“.

2696^S-566^Y-498Tinkamiausios vietos melstis yra asmeninės ar šeimos koplytėlės, vienuolynai, maldininkų lankomos šventosios vietos, bet pirmiausia bažnyčia – parapinei bendruomenei būdinga liturginės maldos ir išskirtinė Eucharistijos garbinimo vieta.

KBK nuorodos

2683956 Šventųjų užtarimas. „Dangaus gyventojai, glaudžiai vienydamiesi su Kristumi, tvirčiau stiprina visos Bažnyčios šventumą [...]. Jie nesiliauja Tėvą už mus meldę, aukodami nuopelnus, kurių įgijo žemėje padedami vieno Dievo ir žmonių Tarpininko, Kristaus Jėzaus [...]. Šitaip jų broliškas rūpinimasis daug padeda mums, silpniesiems“: Neverkite, miręs aš būsiu jums naudingesnis ir daug labiau jums padėsiu, negu gyvendamas. Būdama danguje, aš darysiu gera žemėje.

KBK 956 kontekstas

2684917 „Tuo būdu tarsi Dievo pasodintame ir nuostabiai daugeriopai Viešpaties dirvoje išsišakojusiame medyje išaugo įvairios atsiskyrėlių ar bendrojo gyvenimo pobūdžio vienuolių bendruomenės. Jos didina lobį, tarnaujantį tiek jų narių pažangai, tiek viso Kristaus kūno gerovei.“

KBK 917 kontekstas

2684919 Vyskupai visada turi stengtis atpažinti naujas Bažnyčiai Šventosios Dvasios suteiktas pašvęstojo gyvenimo dovanas; patvirtinti naujas to gyvenimo formas rezervuota vien Apaštalų Sostui.

KBK 919 kontekstas

26841202 Iš pačios misijos radosi įvairių liturginių tradicijų. To paties geografinio ir kultūrinio arealo Bažnyčios ėmė švęsti Kristaus slėpinį suteikdamos apeigoms savitų, tai kultūrai būdingų išraiškos bruožų; atsirado skirtumų „tikėjimo paveldo“, tradicijos, liturginės simbolikos, broliškos bendrystės organizavimo, tikėjimo slėpinių teologinio supratimo ir šventumo formų lygmeniu. Taip Kristus, visų tautų Šviesa ir Išganymas, per liturginį atitinkamos Bažnyčios gyvenimą yra apreiškiamas tai tautai ir kultūrai, kurioms ta Bažnyčia buvo siųsta ir kuriose ji įleido šaknis. Bažnyčia yra visuotinė: į savo vienybę ji gali įimti visus tikrus kultūros turtus juos išgrynindama.

KBK 1202 kontekstas

26851657 Šeimos tėvas ir motina, jų vaikai, visi šeimos nariai „sakramentų priėmimu, malda bei padėka, švento gyvenimo pavyzdžiu, savęs išsižadėjimu ir veiklia meile“ iškiliausiai praktikuoja Krikštu gautą kunigystę. Tad šeimos namai yra pirmoji krikščioniško gyvenimo ir „visapusiškesnio žmogiškumo mokykla“. Čia išmokstama ištvermingai ir su džiaugsmu dirbti, broliškai mylėti, didžiadvasiškai, net pakartotinai atleisti ir ypač garbinti Dievą malda ir savo gyvenimo atnaša.

KBK 1657 kontekstas

26861547 Tarnaujamoji, arba hierarchinė, vyskupų ir kunigų kunigystė ir bendroji visų tikinčiųjų kunigystė „tiek viena, tiek kita savitu būdu dalyvauja vienoje Kristaus kunigystėje“, tačiau, nors ir yra „viena kitai skirtos“, skiriasi savo esme. Kokia prasme? Bendroji tikinčiųjų kunigystė, išsiskleidžiant Krikšto malonei, pasireiškia tikėjimo, vilties ir meilės gyvenimu, gyvenimu pagal Dvasią; tuo tarpu tarnaujamoji kunigystė tarnauja bendrajai kunigystei ir padeda skleistis visų krikščionių Krikšto malonei. Ji yra viena priemonių, kuriomis Kristus nuolat ugdo ir veda savo Bažnyčią. Dėl to ji ir perduodama ypatingu – Šventimų – sakramentu.

KBK 1547 kontekstas

2687916 Tad vienuoliškasis gyvenimas yra būdas giliau patirti pašventinimą, turintį šaknis Krikšte ir žmogų visiškai atiduodantį Dievui. Pašvęstajame gyvenime Kristaus tikintieji, Šventosios Dvasios akinami, ryžtasi ištikimiau sekti Kristumi, atsiduoti už viską labiau mylimam Dievui, siekti tobulos meilės Dievo karalystės tarnyboje ir taip ženklinti bei skelbti Bažnyčioje būsimojo gyvenimo garbę.

KBK 916 kontekstas

26881674 Šalia sakramentinės liturgijos ir sakramentalijų, katechezė turi skirti dėmesio ir įvairioms tikinčiųjų maldingumo formoms bei liaudiškojo pamaldumo apraiškoms. Religinis krikščioniškos liaudies jausmas visais laikais reikšdavosi įvairiomis, sakramentinį Bažnyčios gyvenimą lydinčiomis maldingumo formomis: relikvijų gerbimu, šventovių lankymu, maldingomis kelionėmis, procesijomis, Kryžiaus keliu, religiniais šokiais, rožiniu, medalikėliais ir t. t.

KBK 1674 kontekstas

26911181 „Maldos namai, kuriuose atnašaujama bei laikoma Švenčiausioji Eucharistija ir renkasi tikintieji, kuriuose garbinamas Dievo Sūnaus, mūsų Išganytojo, atnašaujamo už mus ant aukos altoriaus tikinčiųjų pagalbai ir paguodai, artumas, turi būti patrauklūs, tinkantys maldai ir apeigų iškilmėms.“ Tuos „Dievo namus“ sudarančių ženklų tiesa ir darna turi rodyti šioje vietoje esantį ir veikiantį Kristų:

KBK 1181 kontekstas

26912097 Dievą garbinti reiškia su pagarba ir visišku Jam nusilenkimu pripažinti „menkumą kūrinio“, kuris egzistuoja tik Dievo dėka. Dievą garbinti reiškia, kaip Marija giesmėje „Magnificat“, Jį šlovinti, aukštinti ir pačiam nusižeminti, su dėkingumu pripažįstant, jog didžių dalykų Jis padarė ir šventas yra Jo vardas. Vienatinio Dievo garbinimas išvaduoja žmogų iš užsisklendimo, iš nuodėmės vergijos ir pasaulio stabmeldystės.

KBK 2097 kontekstas

26911379 „Šventoji saugykla“ (tabernakulis) iš pradžių buvo skirta tinkamai laikyti Eucharistijai, kad būtų galima ją nunešti ligoniams arba nedalyvavusiems Mišiose. Pagilinusi tikėjimą realiu Kristaus buvimu Jo Eucharistijoje, Bažnyčia suvokė eucharistiniais pavidalais esančio Viešpaties tylios adoracijos prasmę. Dėl to tabernakulis turi būti pastatytas ypač garbingoje bažnyčios vietoje ir taip įrengtas, kad pabrėžtų ir atskleistų Kristaus realaus buvimo Švenčiausiajame Sakramente tiesą.

KBK 1379 kontekstas

26911175 Valandų liturgija skirta tapti visos Dievo tautos malda. Joje pats Kristus toliau tęsia savo kunigiškąjį darbą per savo Bažnyčią, o kiekvienas dalyvauja joje pagal savo vietą Bažnyčioje ir gyvenimo aplinkybes: kunigai dėl to, kad, atsidėję pastoracijai, yra pašaukti uoliau melstis ir tarnauti Dievo žodžiui, vienuoliai ir vienuolės – kad taip ragina jų pašvęstojo gyvenimo charizma; visi tikintieji tai daro pagal savo galimybes: „Sielų ganytojai tepasirūpina, kad pagrindinės Valandos, ypač Vakarinė, sekmadieniais ir iškilmingų švenčių dienomis būtų drauge švenčiamos bažnyčioje. Patartina ir pasauliečiams recituoti Dievo tarnybą arba su kunigais, arba vieniems susirinkus, arba net pavieniui.“

KBK 1175 kontekstas

26911674 Šalia sakramentinės liturgijos ir sakramentalijų, katechezė turi skirti dėmesio ir įvairioms tikinčiųjų maldingumo formoms bei liaudiškojo pamaldumo apraiškoms. Religinis krikščioniškos liaudies jausmas visais laikais reikšdavosi įvairiomis, sakramentinį Bažnyčios gyvenimą lydinčiomis maldingumo formomis: relikvijų gerbimu, šventovių lankymu, maldingomis kelionėmis, procesijomis, Kryžiaus keliu, religiniais šokiais, rožiniu, medalikėliais ir t. t.

KBK 1674 kontekstas

KBKS nuorodos

2683-2684, 2692-2693564. Kaip šventieji vadovauja mūsų maldai?

Šventieji – mūsų maldos pavyzdžiai, taip pat jų prašome užtarti mus ir visą pasaulį Švenčiausiajai Trejybei. Jų užtarimas – iškiliausias tarnavimas Dievo planui. Per visą Bažnyčios istoriją šventųjų bendrystėje išsirutuliojo įvairūs dvasingumo pavyzdžiai, mokantys gyventi malda ir ją praktikuoti.

KBKS 564 kontekstas

YC nuorodos

KBK išnašos

30Plg. Žyd 12, 1.

31Plg. Mt 25, 21.

32Plg. 2 Kar 2, 9.

33Plg. Lk 1, 17.

34Plg. Vatikano II Susirinkimas, Dekr. Perfectae caritatis, 2: AAS 58 (1966) 703.

35Šv. Bazilijus Didysis, Liber de Spiritu Sancto, 26, 62: SC 17bis, 472 (PG 32, 184).

36Plg. Vatikano II Susirinkimas, Dekr. Presbyterorum ordinis, 4–6: AAS 58 (1966) 995–1001.

37Plg. Jonas Paulius II, Apašt. parag. Catechesi tradendae, 54: AAS 71 (1979) 1321–1322.

38Plg. Jonas Paulius II, Apašt. parag. Catechesi tradendae, 55: AAS 71 (1979) 1322–1323.

39Šv. Kryžiaus Jonas, Llama de amor viva, redactio secunda, stropha 3, declaratio, 30, in: Biblioteca Mística Carmelitana, v. 13, Burgosas, 1931, p. 171.

40Plg. Mt 6, 6.

41Plg. Vatikano II Susirinkimas, Dekr. Perfectae caritatis, 7: AAS 58 (1966) 705.