„Iš ten ateis gyvųjų ir mirusiųjų teisti“
133. Kaip Viešpats Jėzus karaliauja šiandien?
134. Kaip vyks šlovingasis Viešpaties atėjimas?
135. Kaip Kristus teis gyvuosius ir mirusiuosius?
KBK nuorodos
133.
668 „Kristus numirė ir atgijo, kad būtų gyvųjų ir mirusiųjų Viešpats“ (Rom 14, 9). Kristaus Žengimas į dangų reiškia Jo žmogystės dalyvavimą paties Dievo galybėje ir valdžioje. Jėzus Kristus yra Viešpats: Jam priklauso visa valdžia danguje ir žemėje. Jis yra „aukščiau už visas kunigaikštystes, valdžias, galybes, viešpatystes“, nes Tėvas „visa jam palenkė po kojų“ (Ef 1, 21–22). Kristus yra visatos ir istorijos Viešpats. Žmonių istorija ir net visa kūrinija yra Jame „tartum galvoje [...] iš naujo suvienytos“, Jam esant jų transcendentine viršūne.
669 Būdamas Viešpats, Kristus yra ir savojo kūno – Bažnyčios Galva. Nors paimtas į dangų bei pašlovintas ir iki galo atlikęs savo misiją, žemėje Jis pasilieka savo Bažnyčioje. Iš Atpirkimo išauga Kristaus valdžia, kurią Jis vykdo Bažnyčioje Šventosios Dvasios galia. „Kristaus karalystė jau dabar slėpiningu būdu“ egzistuoja Bažnyčioje, kuri yra šios „karalystės ūglis ir pradžia žemėje“.
670 Žengimu į dangų pradedama Dievo plano baigiamoji stadija. Mums jau „atėjo valanda paskutinė“ (1 Jn 2, 18). „Tad mes jau esame sulaukę amžių baigties, ir pasaulio atnaujinimas yra neatšaukiamai nuspręstas bei tam tikru būdu iš tikrųjų jau vyksta šiame amžiuje, nes Bažnyčia jau žemėje yra paženklinta tikro, nors ir netobulo šventumo.“ Jau dabar Kristaus karalystė matoma stebuklinguose ženkluose, kurie lydi jos skelbimą per Bažnyčią .
671 Kristaus karalystė, sudabartinta Jo Bažnyčioje, dar turi būti galutinai atbaigta Kristaus atėjimu į žemę „su didžia galybe ir garbe“ (Lk 21, 27). Karalystę dar puola piktosios jėgos, nors jos jau yra iš esmės nugalėtos Kristaus Velykomis. Kol visa bus Jam pajungta, „kol nėra naujojo dangaus ir naujosios žemės, kuriuose gyvena teisybė, keliaujančiajai Bažnyčiai su dabartiniam laikotarpiui priklausančiais sakramentais ir institucijomis būdingas šio pasaulio praeinantis pavidalas. Ir ji pati gyvena tarp kūrinių, kurie tebedūsauja ir tebevaitoja iki šiol bei tebelaukia Dievo vaikų apsireiškimo“. Dėl to krikščionys, ypač Eucharistijoje, meldžia paskubinti Kristaus atėjimą, kreipdamiesi į Jį: „Ateik, Viešpatie!“ (Apr 22, 20).
672 Prieš žengdamas į dangų, Kristus tvirtino, kad dar neatėjo valanda garbingai atkurti Izraelio tautos lauktos Mesijo karalystės, kuri, anot pranašų, turės visiems žmonėms laiduoti galutinį teisingumo, meilės ir taikos viešpatavimą. Dabarties metas, kaip sako Viešpats, yra Dvasios ir liudytojų metas, bet drauge metas ir suspaudimų, ir išmėginimo blogiu, kuris neaplenks nė Bažnyčios ir duos pradžią paskučiausių laikų kovai. Tai laukimo ir budėjimo metas.
673 Kristui įžengus į dangų artinasi garbingasis Jo atėjimas, nors ir ne mūsų reikalas „žinoti laiką ir metą, kuriuos Tėvas nustatė savo galia“ (Apd 1, 7). Tas eschatologinis atėjimas gali įvykti kiekvienu momentu, nors jis ir prieš jį būsiantis galutinis išmėginimas būtų „užlaikyti“.
674 Garbingojo Mesijo atėjimas vis dar yra atidedamas iki tam tikro istorijos momento, kol Jį pripažins „visas Izraelis“, kurio „dalis [...] lieka užkietėjusi“ dėl „netikėjimo“ (Rom 11, 20) Jėzaus. Šv. Petras tai pasako Jeruzalės žydams po Sekminių: „Tad atgailaukite ir atsiverskite, kad būtų išdildytos jūsų nuodėmės, kad nuo Viešpaties veido ateitų paguodos metas ir jis atsiųstų jums skirtąjį Mesiją Jėzų. Jį turi priimti dangus iki visų dalykų atnaujinimo meto. Dievas tai nuo amžių paskelbė savo šventųjų pranašų lūpomis“ (Apd 3, 19–21). Ir Paulius tai pakartoja: „Nes jeigu jų atmetimas pasauliui reiškia sutaikinimą, tai ką gi reikštų jų priėmimas, jei ne gyvenimą prisikėlus iš numirusių?“ (Rom 11, 15). Visų izraelitų įžengimas į mesijinį išganymą paskui visus pagonis leis Dievo tautai pasiekti „Kristaus pilnatvę“ (Ef 4, 13), „kad Dievas būtų viskas visame kame“ (1 Kor 15, 28).
680 Kristus Viešpats jau viešpatauja per Bažnyčią, tačiau dar ne visi šio pasaulio dalykai Jam yra pavaldūs. Kristaus karalystė triumfuos tik po paskutinio blogio jėgų maišto.
134.
675 Prieš Kristaus atėjimą Bažnyčia turės būti galutinai išmėginta, ir daugelio tikinčiųjų tikėjimas tada susvyruos. Persekiojimai, lydintys jos žemišką kelionę, atskleis „nedorybės slėpinį“, prisidengusį religine apgaule ir siūlantį žmonėms tariamą jų problemų sprendimą atkritimo nuo tiesos kaina. Pati didžiausia yra Antikristo religinė apgaulė, tai yra pseudomesianizmas, kai žmogus garbina save, užuot garbinęs Dievą ir įsikūnijusį Jo Mesiją.
676 Ta antikristinė apgaulė išryškėja pasaulyje kaskart, kai tik bandoma istorijoje įgyvendinti mesijinę viltį, kuri iš tiesų išsipildys tik pasibaigus istorijai eschatologiniu teismu; Bažnyčia atmetė net nuosaikią būsimos Karalystės klastotę, vadinamą milenarizmu, „iš esmės iškrypusio“ sekuliarizuoto mesianizmo politinį pavidalą.
677 Bažnyčia į Karalystės garbę įžengs tik per tas paskutines Velykas, sekdama paskui mirusį ir prisikėlusį Viešpatį. Tad Karalystė ateis ne kaip istorinis Bažnyčios triumfas nuolat jai žengiant į priekį, bet kaip Dievo pergalė kovoje su paskutiniu blogio siautėjimu; tada iš dangaus nužengs Kristaus Sužadėtinė. Po šio praeinančio pasaulio galutinio, kosminio sukrėtimo įvyks Paskutinis teismas; tai bus Dievo triumfas prieš blogio maištą.
680 Kristus Viešpats jau viešpatauja per Bažnyčią, tačiau dar ne visi šio pasaulio dalykai Jam yra pavaldūs. Kristaus karalystė triumfuos tik po paskutinio blogio jėgų maišto.
135.
678 Kaip pranašai ir Jonas Krikštytojas, taip ir Jėzus savo pamoksluose skelbė paskutinės dienos teismą. Tada paaiškės kiekvieno elgesys ir širdžių paslaptys. Tada bus pasmerktas nusikalstamas netikėjimas, paniekinęs Dievo siūlomą malonę. Elgesys su artimu parodys, ar dieviškoji malonė ir meilė buvo priimta, ar atstumta. Paskutinę dieną Jėzus tars: „Kiek kartų tai padarėte vienam iš šitų mažiausiųjų mano brolių, man padarėte“ (Mt 25, 40).
679 Kristus yra amžinojo gyvenimo Viešpats. Kaip pasaulio Atpirkėjas, Jis turi visišką teisę galutinai teisti žmonių darbus ir širdis. Tą teisę Jis „įgijo“ mirtimi ant kryžiaus. Todėl Tėvas „visą teismą pavedė Sūnui“ (Jn 5, 22). Betgi Sūnus atėjo ne pasmerkti, o išgelbėti ir duoti gyvybę, kuri yra Jame. Kiekvienas, kuris atstumia malonę šiame gyvenime, jau pats save nuteisia, gauna tai, ko nusipelnė savo darbais, ir net gali pasmerkti save amžinai atstumdamas meilės Dvasią.
681 Teismo dieną, pasaulio pabaigoje, Kristus ateis su didžia garbe ir pasieks galutinį gėrio triumfą prieš blogį, nors abu jie per visą istoriją augs drauge kaip kviečiai ir raugės.
682 Laikų pabaigoje atėjęs teisti gyvųjų ir mirusiųjų pašlovintasis Kristus atskleis slaptus širdžių nusiteikimus ir kiekvienam žmogui atlygins pagal jo darbus ir pagal tai, ar jis priėmė, ar atstūmė malonę.