KATEKIZMAS.LT
 

1 skirsnis. Bažnyčios liturgijos šventimas

I. Kas švenčia?

1136Liturgija yra „viso Kristaus“ (totius Christi) „veikimas“. Tie, kurie dabar ją švenčia nebevartodami ženklų, dalyvauja dangiškoje liturgijoje, ten, kur toks šventimas yra tobulas bendravimas ir šventė.

Kas švenčia dangiškąją liturgiją?2642

1137Bažnyčios liturgijoje skaitomas Apreiškimas šv. Jonui pirmiausia mus nukelia į dangų, kuriame stovi sostas, o soste sėdi1 „Viešpats [Dievas]“ (Iz 6, 1)2. Paskui matomas Avinėlis, „tarytum užmuštas“ (Apr 5, 6)3: tai nukryžiuotas ir prisikėlęs Kristus, vienintelis tikrosios Šventyklos Vyriausiasis Kunigas,4 Tas, „kuris aukoja ir yra aukojamas, kuris apdovanoja ir yra dovanojamas“5. Pagaliau angelas parodo „gyvybės vandens upę [...], ištekančią nuo Dievo ir Avinėlio sosto“ (Apr 22, 1) – tai vienas gražiausių Šventosios Dvasios simbolių.6

1138Dievui garbę duoda ir Jo planui tarnauja visi vėl suvienytieji Galvos – Kristaus: dangaus galybės,7 visa kūrinija ([Apreiškimo knygos] keturios būtybės), Senosios ir Naujosios Sandoros tarnai (dvidešimt keturi vyresnieji), naujoji Dievo tauta (šimtas keturiasdešimt keturi tūkstančiai)8, ypač kankiniai, nužudytieji „dėl Dievo žodžio“ (Apr 6, 9), ir Švenčiausioji Dievo Motina (Moteris9, Avinėlio Sužadėtinė10), pagaliau „milžiniška minia, kurios niekas negalėjo suskaičiuoti, iš visų giminių, genčių, tautų ir kalbų“ (Apr 7, 9).

1139Štai šioje amžinojoje liturgijoje Šventoji Dvasia ir Bažnyčia leidžia mums dalyvauti, kai sakramentuose švenčiame išganymo slėpinį.

Kas švenčia sakramentinę liturgiją?

1140Švenčia visa bendruomenė, su Galva – Kristumi suvienytas Jo kūnas. „Liturginiai veiksmai nėra privatūs; jie yra šventimas Bažnyčios, kuri yra 'vienybės sakramentas', tai yra apie vyskupus susivienijusi ir susitelkusi šventoji liaudis. Tad liturginiai veiksmai priklauso visam Bažnyčios kūnui, jie išreiškia jį ir kartu jį veikia. O pavienius to kūno narius jie paliečia įvairiopai – pagal jų užimamą vietą, pareigas ir veiklų dalyvavimą.“11 Todėl, „kai tik kurias nors apeigas pagal kiekvienos jų prigimtį galima atlikti bendrai, dalyvaujant ir aktyviai įsijungiant tikintiesiems, reikia pabrėžti, kad šitoks atlikimo būdas, kiek tik įmanoma, turi pirmenybę prieš pavienį ir tarsi privatų jų atlikimą“12.

1141Susirinkimas, kuris švenčia, yra pakrikštytųjų bendruomenė; jie „savo atgimimu ir Šventosios Dvasios patepimu pašvenčiami būti dvasine buveine ir šventąja kunigyste, idant visais krikščionio žmogaus darbais būtų atnašaujamos dvasinės aukos“13. Ta „bendroji kunigystė“ yra vienintelio Kunigo Kristaus kunigystė, kurioje dalyvauja visi Jo nariai:14

Motina Bažnyčia labai trokšta, kad visi tikintieji liturginėse apeigose dalyvautų pilnai, sąmoningai ir aktyviai, kaip reikalauja pačios liturgijos prigimtis. Krikšto dėka taip dalyvauti yra visos krikščionių tautos – „išrinktosios giminės, karališkosios kunigystės, šventosios tautos, įsigytosios liaudies“(1 Pt 2, 9)15 – teisė ir pareiga16.

1142Tačiau „visi nariai atlieka ne tą patį uždavinį“ (Rom 12, 4). Kai kuriuos narius Bažnyčioje ir per Bažnyčią Dievas kviečia į ypatingą tarnystę bendruomenėje. Tie tarnautojai yra išrenkami ir įšventinami Šventimų sakramentu; juo Šventoji Dvasia įgalina juos veikti atstovaujant Galvai – Kristui ir tarnauti visiems Bažnyčios nariams.17 Įšventintasis tarnautojas yra nelyginant Kristaus – Kunigo „ikona“. Kadangi Bažnyčios sakramentas ryškiausiai atsiskleidžia Eucharistijoje, tai vyskupo ir bendrystėje su juo esančių kunigų bei diakonų tarnyba pirmiausia pasireiškia vadovavimu Eucharistijai.

1143Bendrosios tikinčiųjų kunigystės pareigoms atlikti yra ir kitų dalinių tarnybų, ne Šventimų sakramentu suteikiamų; jų uždavinius nustato vyskupai atsižvelgdami į liturgines tradicijas ir pastoracijos poreikius. „Ir ministrantai, skaitovai, aiškintojai bei tie, kurie priklauso chorui, atlieka tikrą liturginę tarnybą.“18

1144Tad sakramentinio šventimo metu „liturgas“ yra visas susirinkimas, kiekvienam atliekant savo pareigas, tačiau visiems esant suvienytiems juose veikiančios Dvasios. „Kiekvienas, tiek tarnautojas, tiek tikintysis, atlikdamas savo pareigą, tedaro visa ir tiktai tai, kas jam tenka pagal dalyko prigimtį ir liturgijos nuostatus.“19

II. Kaip švęsti?
Ženklai ir simboliai1333-1340

1145Sakramentinis šventimas nuaustas iš ženklų ir simbolių. Jų reikšmės pagal dieviškąją išganymo pedagogiją šaknijasi kuriamajame Dievo darbe ir žmonių kultūroje, patikslinamos Senosios Sandoros įvykių ir pilnatviškai atskleidžiamos Kristaus asmens bei veiklos.

1146Žmonių pasaulio ženklai. Žmonių gyvenime ženklai ir simboliai užima svarbią vietą. Žmogus – kartu dvasinė ir kūninė būtybė – išreiškia ir suvokia dvasinę tikrovę materialiais ženklais ir simboliais. Žmogui, visuomeniškai būtybei, reikia ženklų ir simbolių, kad kalba, išraiškingais gestais ir veiksmais jis bendrautų su kitais žmonėmis. Tas pat taikytina ir jo santykiams su Dievu.

1147Dievas kalba žmogui per regimus kūrinius. Materiali visata atsiveria žmogaus protui, kad jis pamatytų joje savo Kūrėjo pėdsakus.20 Šviesa ir naktis, vėjas ir ugnis, vanduo ir žemė, medžiai ir vaisiai kalba apie Dievą, simbolizuoja Jo didybę ir artumą.

1148Kūriniai, būdami juslėmis prieinama tikrovė, gali išreikšti ir žmogų pašventinančio Dievo veikimą, ir Dievą garbinančių žmonių veiksmus. Tas pat atsitinka ir su žmonių socialinio gyvenimo ženklais ir simboliais: nuplauti ir patepti, laužti duoną ir gerti iš tos pačios taurės gali reikšti ir pašventinamąjį Dievo artumą, ir žmogaus dėkingumą savo Kūrėjui.

1149Žmonijos didžiosios religijos dažnai labai įspūdingai atskleidžia tą kosminę ir simbolinę religinių apeigų prasmę. Bažnyčios liturgija pasinaudoja kūrinijos ir žmogiškosios kultūros elementais, juos perima ir pašventina suteikdama jiems malonės ir naujosios kūrinijos Jėzuje Kristuje ženklų vertę.

1150Sandoros ženklai. Išrinktoji tauta gavo iš Dievo ypatingų ženklų ir simbolių, žyminčių jos liturginį gyvenimą; tai jau ne vien liturginis kosminių ciklų vaizdavimas ar socialinio pobūdžio apeigos, bet Sandoros ženklai, didžių Dievo darbų savo tautos labui simboliai. Iš tų liturginių Senosios Sandoros ženklų minėtini: apipjaustymas, kunigų ir karalių patepimas ir įšventinimas, rankų uždėjimas, aukojimas ir ypač Velykos. Bažnyčia šiuose ženkluose regi Naujosios Sandoros sakramentų pirmavaizdžius.

1151Kristaus perimti ženklai. Skelbdamas savo mokslą, Viešpats Jėzus dažnai pasinaudodavo sukurtojo pasaulio ženklais, kad supažindintų su Dievo karalystės slėpiniais.21 Jis gydo ar skelbia materialiais ženklais arba simboliniais veiksmais.22 Jis suteikia naują prasmę Senosios Sandoros įvykiams ir ženklams, ypač Išėjimui [iš Egipto] ir Velykoms,23 nes Jis pats yra visų tų ženklų prasmė.

1152Sakramentiniai ženklai. Po Sekminių Šventoji Dvasia pašventina žmones sakramentiniais savosios Bažnyčios ženklais. Bažnyčios sakramentai nenaikina visos kosmoso ir socialinio gyvenimo ženklų bei simbolių įvairovės, tik juos išgrynina ir perima. Be to, sakramentai paverčia tikrove tai, ką Senoji Sandora buvo suvokusi tik kaip tipą ar įvaizdį; jie žymi ir įgyvendina Kristaus pelnytą išganymą, yra būsimos dangaus garbės pirmavaizdžiai ir anticipacija.

Žodžiai ir veiksmai

1153Sakramentinis šventimas yra Dievo vaikų susitikimas su savo Tėvu Kristuje ir Šventojoje Dvasioje; tas susitikimas vyksta kaip dialogas veiksmais ir žodžiais. Nors simboliniai veiksmai jau patys savaime yra pakankamai iškalbingi, vis dėlto būtina, kad juos lydėtų ir gaivintų Dievo žodis ir tikėjimo atsakas; tik taip Dievo karalystės sėkla duos vaisių geroje dirvoje. Liturginiai veiksmai žymi tai, ką sako Dievo žodis: neužtarnaujamą Dievo iniciatyvą ir Jo tautos tikėjimo atsaką.

1154Žodžio liturgija yra būtina sakramentinio šventimo dalis. Tikinčiųjų tikėjimui gaivinti reikia akivaizdžių Dievo žodį lydinčių ženklų: Dievo žodžio knygų (skaitinių knygos arba evangelijų), jo pagerbimo (procesijos, smilkymo, žvakių šviesos), jo skelbimo vietos (sakyklos), jo gerai girdimo ir suprantamo skaitymo, žodžio skelbimą tęsiančios pamokslininko homilijos, dalyvaujančiųjų atsakymų (pritarimo šūkių, atliepiamųjų susimąstymo psalmių, litanijų, tikėjimo išpažinimo).

1155Liturginiai žodžiai ir veiksmai neatskiriami vienas nuo kito, kaip neatskiriamas ženklas nuo pamokymo; neatskiriami ir dėl to, kad įvykdo tai, ką žymi. Šventoji Dvasia, pažadinusi tikėjimą, leidžia ne tik suprasti Dievo žodį, bet ir sakramentais vykdo žodžio skelbiamus „didžius Dievo darbus“. Ji sudabartina ir perduoda mylimojo Sūnaus atliktą Tėvo darbą.

Giedojimas ir muzika

1156„Bažnyčios muzikinė tradicija yra neįkainojamos vertės turtas, pranokstantis kitas meno formas ypač dėl to, kad šventa giesmė, sujungta su žodžiais, yra būtina arba neatskirtina iškilmingosios liturgijos dalis.“24 Įkvėptųjų psalmių komponavimas ir giedojimas, dažnai pritariant muzikos instrumentams, artimai siejasi su Senosios Sandoros liturginėmis apeigomis. Bažnyčia tęsia ir plėtoja tą tradiciją: „Kalbėkitės psalmių, himnų bei dvasinių giesmių žodžiais, giedokite ir šlovinkite savo širdyse Viešpatį“ (Ef 5, 19)25. Kas gieda, dvigubai meldžiasi.26

1157Giedojimas ir muzika, kaip ženklai, bus tuo reikšmingesni, juo glaudžiau bus susieti „su liturgijos vyksmu“27, vadovaujantis trimis pagrindiniais kriterijais: išraiškingu maldos grožiu, darniu susirinkimo dalyvių dalyvavimu numatytu metu ir apeigų iškilmingumu. Taip giedojimas ir muzika prisideda prie to paties tikslo, kaip ir liturginiai žodžiai bei veiksmai: pagarbinti Dievą ir pašventinti tikinčiuosius:28

Kiek verkiau, girdėdamas tavo himnus ir giesmes, smarkiai sukrėstas saldžiai skambančių tavo bažnyčioje balsų! Tie balsai sruvo į mano ausis, tiesa sunkėsi į mano širdį, ir dėl to kilo dievobaimingi jausmai, tekėjo ašaros, ir gera man buvo su jomis.29

1158Ženklų (giedojimo, muzikos, žodžių ir veiksmų) harmonija bus dar išraiškingesnė ir turtingesnė, jei ji remsis liturgiją švenčiančios Dievo tautos kultūros lobiais.30 Todėl „tebūnie sumaniai puoselėjamas liaudiškasis religinis giedojimas, kad per pamaldas bei apeigas ir per pačius liturginius veiksmus“, laikantis bažnytinių nurodymų, „galėtų skambėti tikinčiųjų balsai“31. Tačiau „bažnytiniam giedojimui skirtieji tekstai tesiderina su katalikybės mokymu ir pirmiausia tebūna imami iš Šventojo Rašto ir liturgijos šaltinių“32.

Šventi paveikslai476-4772129-2132

1159Šventas paveikslas, liturginė ikona, dažniausiai vaizduoja Kristų. Paveikslu neįmanoma atvaizduoti neregimo ir nesuvokiamo Dievo; tik Dievo Sūnaus Įsikūnijimas davė pradžią naujai paveikslų „ekonomijai“:

Seniau Dievas, kuris neturi nei kūno, nei regimos išvaizdos, visiškai negalėjo būti vaizduojamas paveiksle. Tačiau dabar, kai Jis tapo matomas kūne, kai Jis pats gyveno su žmonėmis, aš galiu kurti regėto Dievo paveikslą. [...] Atviromis akimis regime Viešpaties šlovę.33

1160Krikščioniškoji ikonografija paveiksluose atkuria tą Evangelijos naujieną, kurią Šventasis Raštas perduoda žodžiais. Paveikslas ir žodis papildo vienas kitą:

Trumpai nusakome mūsų tikėjimo požiūrį: mes išsaugome visas mums perduotas rašytas ir nerašytas Bažnyčios tradicijas jų nekeisdami. Viena jų yra su skelbiamos Evangelijos įvykiais suderinta paveikslų tapyba tikint, kad Dievo Žodis tikrai, o ne tariamai yra tapęs žmogumi; toks derinys naudingas ir pravartus mūsų tikėjimui, nes vienas kitą geriau nušviečiantys dalykai neabejotinai yra vienas kitam reikšmingi.34

1161Visų liturginių šventimų ženklai, neišskiriant nė Švenčiausiosios Dievo Motinos ir šventųjų paveikslų, susiję su Kristumi. Jais iš tiesų žymimas Kristus, kuris juose yra šlovinamas. Juose matome „debesį liudytojų“ (Žyd 12, 1), kurie toliau rūpinasi pasaulio išganymu ir su kuriais mes esame suvienyti, ypač sakramentinių šventimų metu. Jų atvaizduose mūsų tikėjimui atsiveria žmogus, sukurtas kaip „Dievo paveikslas“, pagaliau perkeistas ir tapęs „panašus į Jį“35, taip pat angelai, vienijami Galvos Kristaus:

Remdamiesi Dievo įkvėptu mūsų Bažnyčios tėvų mokymu ir Katalikų Bažnyčios tradicija (nes žinome, kad ji priklauso nuo Bažnyčioje gyvenančios Šventosios Dvasios), būdami įsitikinę ir gerai apsvarstę, apibrėžiame, kad šventose Dievo bažnyčiose, ant šventų indų ir drabužių, ant sienų ir stovų, namuose ir pakelėse turi būti spalvingų ar iš akmens bei kitokios medžiagos tinkamai pagamintų taip mums brangių bei atgaivą teikiančių kryžių, taip pat garbingų bei šventų paveikslų, vaizduojančių Dievą ir mūsų Gelbėtoją Jėzų Kristų, mūsų nekalčiausiąją Karalienę – šventąją Dievo Gimdytoją, garbinguosius angelus ir visus šventuosius bei palaimintuosius.36

1162„Paveikslų grožis ir spalvos skatina mane melstis. Tai šventė mano akims; lygiai kaip ir gamtos vaizdai, jie ragina mano širdį garbinti Dievą.“37 Šventų paveikslų kontempliacija drauge su Dievo žodžio apmąstymu ir liturginėmis giesmėmis darniai siejasi su šventimų ženklais, kad švenčiamas slėpinys giliai įsmigtų į širdį ir po to reikštųsi naujame tikinčiojo gyvenime.

III. Kada švęsti?
Liturginis laikas

1163„Mylinti Motina Bažnyčia yra įsitikinusi nustatytomis metų dienomis turinti su pagarba minėti išganomąją veiklą, atliktą jos dieviškojo Sužadėtinio. Kiekvieną savaitę Viešpaties diena pavadintą dieną ji mini Viešpaties prisikėlimą, kurį dar kartą per metus kartu su palaiminga kančia švenčia didžiąja Velykų iškilme. Per metus ji išskleidžia visą Kristaus slėpinį [...]. Taip minėdama atpirkimo slėpinius, Bažnyčia juos tarsi pakartoja, kad tikintieji, juose dalyvaudami, semtųsi iš atveriamo Viešpaties galybės bei nuopelnų lobyno ir būtų pripildyti išganymo malonės.“38

1164Dievo tauta nuo Mozės Įstatymo laikų turėjo nustatytas, Velykomis prasidedančias šventes, skirtas nuostabiai Dievo pagalbai paminėti, Jam už ją padėkoti, jos atminimui įamžinti ir naujoms kartoms pamokyti atitinkamai elgtis. Bažnyčios gyvenime, kuris prasidėjo kartą visiems laikams įvykusiomis Kristaus Velykomis, o bus atbaigtas Dievo karalystėje, visą nustatytomis dienomis švenčiamą liturgiją persmelkia Kristaus slėpinio naujybė.

1165Bažnyčiai švenčiant Kristaus slėpinį, jos maldoje kaskart pasigirsta žodis: „šiandien!“, primindamas paties Viešpaties išmokytą maldą39 ir Šventosios Dvasios kvietimą.40 Tas gyvojo Dievo „šiandien“, į kurį turi įeiti šaukiamas žmogus, yra Jėzaus Velykų „valanda“, esanti visos istorijos ašimi:

Visose būtybėse išsiskleidė gyvybė, ir visus gausiai pripildė šviesa; aušrų Aušra užliejo visatą, ir Tas, kuris jau buvo iki rytmetinės žvaigždės ir dangaus šviesulių, nemirtingas ir neaprėpiamas, didysis Kristus spindi virš visų būtybių šviesiau už saulę. Dėl to mums, į Jį tikintiems, prasideda ilga, amžinai šviesi, negęstanti diena: mistinės Velykos.41

Viešpaties diena2174-2188

1166„Sekdama apaštalų tradicija, prasidėjusia pačiu Kristaus prisikėlimu, Bažnyčia kas septintą savaitės dieną švenčia Velykų slėpinį. Sekmadienis pagrįstai vadinamas Viešpaties diena.“42 Kristaus prisikėlimo diena yra ir „pirmoji savaitės diena“, pirmosios kūrimo dienos prisiminimas, ir „aštuntoji diena“, kai Kristus po savo didžiojo Šabo „poilsio“ pradėjo dieną, kuri „yra VIEŠPATIES duota“ (Ps 118, 24) ir „kuri neturės vakaro“.43 Jos centras yra „Viešpaties vaišės“, nes tada visa tikinčiųjų bendrija susitinka su prisikėlusiuoju Viešpačiu, kuris juos kviečia į savo puotą:44

Viešpaties diena, Prisikėlimo diena, krikščionių diena, yra mūsų diena. Ji vadinama Viešpaties diena, nes tą dieną nugalėjęs Viešpats pakilo pas Tėvą. Jei pagonys ją vadina saulės diena, mes mielai jiems pritariame, nes šiandien patekėjo pasaulio šviesa, šiandien pasirodė teisingumo saulė, kurios spinduliai neša išganymą.45

1167Sekmadienis yra ypatinga liturginės sueigos diena, kai tikintieji susirenka draugėn, kad, „klausydamiesi Dievo žodžio ir dalyvaudami Eucharistijos slėpinyje, galėtų paminėti Viešpaties Jėzaus kančią, prisikėlimą bei garbę ir dėkoti Dievui, kuris 'atgimdė mus gyvajai vilčiai Jėzaus Kristaus prisikėlimu iš numirusiųjų'“46:

Mąstydami, o Kristau, apie didžius stebuklus ir nuostabius ženklus, kurie pasirodė šį Tavo šventojo Prisikėlimo Sekmadienį, mes tariame: Palaimintas Sekmadienis, nes tą dieną prasidėjo kūrimas [...], vyko pasaulio atpirkimas [...], žmonijos atnaujinimas. Tą dieną džiaugėsi dangus ir žemė, o visas pasaulis buvo pilnas šviesos. Palaimintas Sekmadienis, nes tą dieną buvo atverti rojaus vartai, kad Adomas ir visi išvarytieji be baimės į jį įeitų.47

Liturginiai metai

1168Iš Velykų tridienio, tarsi šviesos šaltinio, trykštantis naujasis Prisikėlimo metas nuskaidrina visus liturginius metus. Iki to Tridienio ir po jo dieną po dienos liturgija savaip rikiuoja tuos metus. Jie iš tiesų yra Viešpaties malonės metai48. Išganymo ekonomija veikia laiko tėkmėje, bet nuo to laiko, kai ji buvo atbaigta Jėzaus Velykomis ir Šventosios Dvasios išliejimu, iš anksto tapo „juntama“ istorijos pabaiga, ir į mūsų laikus atėjo Dievo karalystė.

1169Todėl Velykos nėra paprasta šventė tarp kitų, o „švenčių šventė“, „iškilmių iškilmė“, lygiai kaip Eucharistija yra sakramentų sakramentas (Švenčiausiasis Sakramentas). Šv. Atanazas Velykas vadina „Didžiuoju sekmadieniu“49, o rytiečiai Šventąją savaitę – „Didžiąja savaite“. Prisikėlimo slėpinys, kuriuo Kristus sunaikino mirtį, mūsų senąjį laiką pripildo galingos jėgos laukiant, kol visa bus pajungta Kristui.

1170Nikėjos Susirinkime (325 m.) visos Bažnyčios susitarė, kad krikščionių Velykos bus švenčiamos sekmadienį po pavasario lygiadienio pirmos mėnulio pilnaties (Nisano 14 dienos). Dėl skirtingų metodų Nisano 14 dienai apskaičiuoti Velykų data Vakarų ir Rytų Bažnyčiose ne visada sutampa. Todėl dabar Vakarų ir Rytų Bažnyčios siekia susitarti, kad Viešpaties Prisikėlimas vėl būtų švenčiamas tą pačią dieną.

1171Liturginiai metai įvairiais požiūriais atskleidžia vieną ir tą patį Velykų slėpinį. Tai ypač matyti iš visos virtinės švenčių (Apreiškimo, Kalėdų, Trijų Karalių), skirtų Įsikūnijimo slėpiniui, kuris primena mūsų išganymo pradžią ir ima mums brandinti Velykų slėpinio vaisius.

Šventųjų minėjimas liturginiais metais

1172„Švęsdama šį metinį Kristaus slėpinių ciklą, Bažnyčia su ypatinga meile pagerbia palaimintąją Dievo Motiną Mariją, neatsiejamai sujungtą su jos Sūnaus išganomąja veikla. Nuostabos apimta Bažnyčia aukština ją kaip gražiausią atpirkimo vaisių. Marijoje, kaip tobulame paveiksle, Bažnyčia džiaugsmingai mato tai, kuo trokšta ir tikisi būti pati.“50

1173Per ištisus metus minėdama kankinius ir šventuosius, Bažnyčia skelbia Velykų slėpinį žmonėse, „kentėjusiuose kartu su Kristumi bei pašlovintuose drauge su juo, rodo tikintiesiems jų pavyzdį, visus per Kristų patraukiantį prie Tėvo, ir per jų nuopelnus išprašo Dievo malonių“51.

Valandų liturgija

1174Kristaus slėpinys (Jo Įsikūnijimas ir Jo Velykos), kurį švenčiame Eucharistijoje, ypač sekmadienio pamaldose, lydi ir įprasmina kiekvienos dienos laiką per Valandų liturgiją, arba „Dievo tarnybą“.52 Ištikimai laikantis apaštalų nurodymų „melstis be paliovos“53, Dievo tarnybos šventimas „taip sutvarkytas, kad visas dienos ir nakties būvis būtų pašvęstas Dievo šlovinimui“54. Tai „viešoji Bažnyčios malda“55, kuria tikintieji (dvasininkai, vienuoliai ir pasauliečiai) vykdo karališkąją pakrikštytųjų kunigystę. Bažnyčios „nustatytu būdu“ švenčiama Valandų liturgija „tikrai yra pačios Sužadėtinės balsas, kylantis pas Sužadėtinį arba, dar geriau, tai Kristaus ir jo Kūno malda Tėvui“56.

1175Valandų liturgija skirta tapti visos Dievo tautos malda. Joje pats Kristus toliau tęsia savo kunigiškąjį darbą per savo Bažnyčią57, o kiekvienas dalyvauja joje pagal savo vietą Bažnyčioje ir gyvenimo aplinkybes: kunigai dėl to, kad, atsidėję pastoracijai, yra pašaukti uoliau melstis ir tarnauti Dievo žodžiui,58 vienuoliai ir vienuolės – kad taip ragina jų pašvęstojo gyvenimo charizma;59 visi tikintieji tai daro pagal savo galimybes: „Sielų ganytojai tepasirūpina, kad pagrindinės Valandos, ypač Vakarinė, sekmadieniais ir iškilmingų švenčių dienomis būtų drauge švenčiamos bažnyčioje. Patartina ir pasauliečiams recituoti Dievo tarnybą arba su kunigais, arba vieniems susirinkus, arba net pavieniui.“60

1176Valandų liturgiją reikia švęsti ne tik lūpomis, bet ir pamaldžia širdimi, taip pat įgyti „geresnį liturgijos ir Biblijos, ypač psalmių, pažinimą“61.

1177Valandų liturgijos himnai ir litanijos taip įglaudžia psalmių maldą į Bažnyčios laiką, kad išreikštų tos dienos meto, liturginio laiko arba švenčiamos šventės simboliką. Be to, kiekvienai Valandai skirti Dievo žodžio skaitiniai (ir po jų einantys atliepai arba troparai), o kai kuriose Valandose Bažnyčios tėvų ir dvasinių mokytojų tekstai daug išsamiau atskleidžia švenčiamo slėpinio prasmę, padeda suprasti psalmes ir parengia vidinei maldai. Vadinamoji lectio divina, kai Dievo žodis skaitomas ir medituojamas, kad taptų malda, yra giliai įleidusi šaknis į liturginį gyvenimą.

1178Valandų liturgija, kuri yra tam tikras eucharistinės Aukos tęsinys, ne tik neatmeta kitų Dievo tautos pamaldumo formų, bet net laiko jas, ypač Švenčiausiojo Sakramento adoraciją ir garbinimą, būtinu šios liturgijos papildymu.

IV. Kur švęsti?

1179Naujosios Sandoros kultas „dvasia ir tiesa“ (Jn 4, 24) nėra susietas su kokia nors ypatinga vieta. Visa žemė yra šventa ir patikėta žmonių vaikams. Tikintiesiems susirenkant vienoje vietoje, svarbiausia, kad jie būtų „gyvieji akmenys“, susirinkę statyti „dvasinių namų“ (1 Pt 2, 5). Prisikėlusiojo Kristaus kūnas yra dvasinė šventovė, iš kurios trykšta gyvojo vandens versmė. Šventosios Dvasios įtraukti į Kristų, „mes esame gyvojo Dievo šventovė“ (2 Kor 6, 16).

1180Kai religinė laisvė nevaržoma,62 krikščionys statosi pastatus Dievui garbinti. Tos regimos bažnyčios nėra vien tik susirinkimo vieta, jos ženklina ir rodo toje vietoje esant gyvąją Bažnyčią, Dievo namus Kristuje sutaikintiems ir suvienytiems žmonėms.

1181„Maldos namai, kuriuose atnašaujama bei laikoma Švenčiausioji Eucharistija ir renkasi tikintieji, kuriuose garbinamas Dievo Sūnaus, mūsų Išganytojo, atnašaujamo už mus ant aukos altoriaus tikinčiųjų pagalbai ir paguodai, artumas, turi būti patrauklūs, tinkantys maldai ir apeigų iškilmėms.“63 Tuos „Dievo namus“ sudarančių ženklų tiesa ir darna turi rodyti šioje vietoje esantį ir veikiantį Kristų:64

1182Naujosios Sandoros altorius yra Viešpaties kryžius,65 duodantis pradžią Velykų slėpinio sakramentams. Ant altoriaus, kuris yra bažnyčios centras, sakramentiniais ženklais sudabartinama Kryžiaus auka. Jis yra ir Viešpaties stalas, prie kurio sukviečiama Dievo tauta.66 Kai kuriose Rytų liturgijose altorius yra ir Kristaus kapo simbolis (Kristus tikrai mirė ir tikrai prisikėlė).

1183Tabernakulis turi būti „įrengtas garbingiausioje bažnyčios vietoje ir kuo labiau pagerbtas“67. Tauri eucharistinio tabernakulio išvaizda, jo įranga ir apsauga68 turi sudaryti palankias sąlygas garbinti Švenčiausiajame altoriaus Sakramente realiai esantį Viešpatį.

Šventoji krizma (mira), kuria patepimas yra Šventosios Dvasios dovaną patvirtinantis sakramentinis ženklas, pagal tradiciją pagarbiai laikoma saugioje šventovės vietoje. Ten pat galima laikyti katechumenų ir ligonių aliejų.

1184Vyskupo sostas (katedra) ar kunigo krėslas turi reikšti „jo pareigą pirmininkauti sambūriui ir vadovauti maldai“69.

Sakykla: „Dievo žodžio garbingumas reikalauja, kad bažnyčioje būtų tinkama vieta, iš kurios jis būtų skelbiamas ir į kurią žodžio liturgijoje savaime kryptų tikinčiųjų dėmesys.“70

1185Dievo tautos susirinkimo pradžia yra Krikštas; tad bažnyčioje turi būti vieta krikštyti (baptisterija) ir tai, kas padeda priminti Krikšto pažadus (švęsto vandens indas).

Atnaujinti per Krikštą gautam gyvenimui reikia atgailos. Tad bažnyčioje turi būti galimybė gailesčiui išreikšti ir atleidimui gauti, vadinasi, tinkama vieta penitentų išpažinčiai.

Bažnyčia turi būti tokia erdvė, kuri kviestų susikaupti ir tyliai melstis, taip pratęsiant ir asmeniškai išgyvenant didžiąją Eucharistijos maldą.

1186Pagaliau bažnyčia turi eschatologinę reikšmę. Norint įeiti į Dievo namus, reikia peržengti slenkstį; tai simbolizuoja perėjimą iš nuodėmės sužaloto pasaulio į naujojo gyvenimo pasaulį, į kurį yra kviečiami visi žmonės. Regimoji bažnyčia yra simbolis Tėvo namų, į kuriuos keliauja Dievo tauta ir kuriuose Tėvas „nušluostys kiekvieną ašarą nuo jų akių“ (Apr 21, 4). Todėl bažnyčia yra plačiai atverti ir svetingi visų Dievo vaikų namai.

Santrauka

1187Liturgija yra viso Kristaus – Galvos ir Kūno – veikimas. Mūsų Vyriausiasis Kunigas be paliovos ją švenčia dangiškojoje liturgijoje drauge su Švenčiausiąja Dievo Motina, apaštalais, visais šventaisiais ir su daugybe žmonių, kurie jau yra pasiekę dangaus karalystę.

1188Liturginio šventimo metu „liturgas“ yra visas susirinkimas, kiekvienam atliekant savo pareigas. Krikštu suteiktoji kunigystė yra viso Kristaus Kūno kunigystė. Tačiau kai kurie tikintieji Šventimų sakramentu įšventinami atstovauti to Kūno Galvai – Kristui.

1189Švenčiant liturgiją esti ženklų ir simbolių, kurie primena pasaulio sukūrimą (šviesa, vanduo, ugnis), žmogaus gyvenimą (nuplovimas, patepimas, duonos laužymas) ir išganymo istoriją (Velykų apeigos). Įtraukti į tikėjimo pasaulį ir perimti Šventosios Dvasios galia, šie kosminiai elementai, šios žmonių apeigos, šie Dievą mums primenantys veiksmai tampa Kristaus išganomosios ir pašventinamosios veiklos nešėjais.

1190Žodžio liturgija yra būtina šventimo dalis. Ją įprasmina skelbiamas Dievo žodis ir jam pritariančio tikėjimo atsakas.

1191Giedojimas ir muzika glaudžiai siejasi su liturginiais veiksmais. Jų tinkamą panaudojimą lemia šie kriterijai: išraiškingas maldos grožis, darnus susirinkimo narių dalyvavimas ir šventimo šventumas.

1192Šventi paveikslai mūsų bažnyčiose ir namuose yra skirti mūsų tikėjimo į Kristų slėpinį žadinti ir stiprinti. Per Kristaus ir Jo atliktų išganymo darbų ikonas garbiname Jį patį. Per Švenčiausiosios Dievo Motinos, angelų ir šventųjų ikonas pagerbiame juose pavaizduotus asmenis.

1193Sekmadienis, „Viešpaties diena“, yra pagrindinė Eucharistijos šventimo diena, nes tai Prisikėlimo diena, ypatinga liturginės sueigos diena, krikščioniškos šeimos, džiaugsmo ir poilsio po darbų diena. Sekmadienis yra „visų liturginių metų pagrindas ir branduolys“71.

1194Bažnyčia „per metus [...] išskleidžia visą Kristaus slėpinį nuo Įsikūnijimo ir Gimimo iki Žengimo į dangų, iki Sekminių, iki Viešpaties su palaiminga viltimi laukiamo antrojo Viešpaties atėjimo“72.

1195Atitinkamomis liturginių metų dienomis minėdama šventuosius, pirmiausia Švenčiausiąją Dievo Motiną, paskui apaštalus, kankinius ir kitus šventuosius, šios žemės Bažnyčia pasirodo esanti suvienyta su dangaus liturgija; ji šlovina Kristų už tai, kad Jis įvykdė išganymą išaukštintuose jos nariuose, kurių pavyzdys akina Bažnyčią keliauti pas Tėvą.

1196Valandų liturgiją švenčiantys tikintieji vienijasi su Kristumi, mūsų Vyriausiuoju Kunigu, melsdamiesi psalmių žodžiais, apmąstydami Dievo žodį, giedodami ir laimindami; taip jie prisideda prie nepaliaujamos ir visa apimančios Kristaus maldos, kuria Jis šlovina Tėvą ir meldžia Šventosios Dvasios dovanos visam pasauliui.

1197Kristus yra tikroji Dievo Šventovė, „Jo garbės buveinė“; Dievo malone krikščionys irgi tampa Šventosios Dvasios šventovėmis, gyvaisiais akmenimis, iš kurių yra statoma Bažnyčia.

1198Žemėje esančiai Bažnyčiai reikia vietų, kuriose galėtų rinktis bendruomenės nariai; tai mūsų regimosios bažnyčios, šventos vietos, primenančios šventąjį Miestą, dangiškąją Jeruzalę, į kurią mes kaip maldininkai keliaujame.

1199Tose šventovėse Bažnyčia atlieka viešas apeigas Švenčiausiajai Trejybei pagarbinti, klausosi Dievo žodžio ir šlovina Ją giesmėmis, siunčia Jai maldas ir aukoja susirinkusiųjų būryje sakramentiniu būdu esančio Kristaus auką. Šios bažnyčios taip pat yra susikaupimo ir asmeninės maldos vietos.

 

 

 

 

KBK nuorodos
KBKS nuorodos
YC nuorodos

 

KBK išnašos

1Plg. Apr 4, 2.

2Plg. Ez 1, 26–28.

3Plg. Jn 1, 29.

4Plg. Žyd 4, 14–15; 10, 19–21; etc.

5Liturgia Byzantina. Anaphora Iohannis Chrysostomi, in: Liturgies Eastern and Western, F. E. Brightman, Oksfordas, 1896, p. 378 (PG 63, 913).

6Plg. Jn 4, 10–14; Apr 21, 6.

7Plg. Apr 4–5; Iz 6, 2–3.

8Plg. Apr 7, 1–8; 14, 1.

9Plg. Apr 12.

10Plg. Apr 21, 9.

11Vatikano II Susirinkimas, Konst. Sacrosanctum Concilium, 26: AAS 56 (1964) 107.

12Vatikano II Susirinkimas, Konst. Sacrosanctum Concilium, 27: AAS 56 (1964) 107.

13Vatikano II Susirinkimas, Dogm. konst. Lumen gentium, 10: AAS 57 (1965) 14.

14Plg. Vatikano II Susirinkimas, Dogm. konst. Lumen gentium, 10: AAS 57 (1965) 14; Ibid., 34: AAS 57 (1965) 40; Idem, Dekr. Presbyterorum ordinis, 2: AAS 58 (1966) 991–992.

15Plg. 1 Pt 2, 4–5.

16Vatikano II Susirinkimas, Konst. Sacrosanctum Concilium, 14: AAS 56 (1964) 104.

17Plg. Vatikano II Susirinkimas, Dekr. Presbyterorum ordinis, 2: AAS 58 (1966) 992; Ibid., 15: AAS 58 (1966) 1014.

18Vatikano II Susirinkimas, Konst. Sacrosanctum Concilium, 29: AAS 56 (1964) 107.

19Vatikano II Susirinkimas, Konst. Sacrosanctum Concilium, 28: AAS 56 (1964) 107.

20Plg. Išm 13, 1; Rom 1, 19–20; Apd 14, 17.

21Plg. Lk 8, 10.

22Plg. Jn 9, 6; Mk 7, 33–35; 8, 22–25.

23Plg. Lk 9, 31; 22, 7–20.

24Vatikano II Susirinkimas, Konst. Sacrosanctum Concilium, 112: AAS 56 (1964) 128.

25Plg. Kol 3, 16–17.

26Plg. Šv. Augustinas, Enarratio in Psalmum 72, 1: CCL 39, 986 (PL 36, 914).

27Vatikano II Susirinkimas, Konst. Sacrosanctum Concilium, 112: AAS 56 (1964) 128.

28Plg. Vatikano II Susirinkimas, Konst. Sacrosanctum Concilium, 112: AAS 56 (1964) 128.

29Šv. Augustinas, Confessiones 9, 6, 14: CCL 27, 141 (PL 32, 769–770).

30Plg. Vatikano II Susirinkimas, Konst. Sacrosanctum Concilium, 119: AAS 56 (1964) 129–130.

31Vatikano II Susirinkimas, Konst. Sacrosanctum Concilium, 118: AAS 56 (1964) 129.

32Vatikano II Susirinkimas, Konst. Sacrosanctum Concilium, 121: AAS 56 (1964) 130.

33Šv. Jonas Damaskietis, De sacris imaginibus oratio 1, 16: PTS 17, 89 ir 92 (PG 94, 1245 ir 1248).

34Nikėjos II Susirinkimas (787 m.), Terminus: COD p. 135.

35Plg. Rom 8, 29; 1 Jn 3, 2.

36Nikėjos II Susirinkimas, Definitio de sacris imaginibus: DS 600.

37Šv. Jonas Damaskietis, De sacris imaginibus oratio 1, 47: PTS 17, 151 (PG 94, 1268).

38Vatikano II Susirinkimas, Konst. Sacrosanctum Concilium, 102: AAS 56 (1964) 125.

39Plg. Mt 6, 11.

40Plg. Žyd 3, 7 – 4, 11; Ps 95, 8.

41Pseudoipolitas Romietis, In sanctum Pascha 1, 1–2: Studia patristica mediolanensia 15, 230–232 (PG 59, 755).

42Vatikano II Susirinkimas, Konst. Sacrosanctum Concilium, 106: AAS 56 (1964) 126.

43Plg. Matutinum in die Paschatis ritus Byzantini, Oda 9, troparium: Πεντηχοστάριον, Roma, 1884, p. 11.

44Plg. Jn 21, 12; Lk 24, 30.

45Šv. Jeronimas, In die Dominica Paschae homilia: CCL 78, 550 (PL 30, 218–219).

46Vatikano II Susirinkimas, Konst. Sacrosanctum Concilium, 106: AAS 56 (1964) 126.

47Fanqîth, in: Breviarium iuxta ritum Ecclesiae Antiochenae Syrorum, v. 6, Mosulas, 1886, p. 193b.

48Plg. Lk 4, 19.

49Šv. Atanazas Aleksandrietis, Epistula festivalis 1 (329 m.), 10: PG 26, 1366.

50Vatikano II Susirinkimas, Konst. Sacrosanctum Concilium, 103: AAS 56 (1964) 125.

51Vatikano II Susirinkimas, Konst. Sacrosanctum Concilium, 104: AAS 56 (1964) 126; plg. Ibid., 108: AAS 56 (1964) 126 ir Ibid., 111: AAS 56 (1964) 127.

52Plg. Vatikano II Susirinkimas, Konst. Sacrosanctum Concilium, IV, 83–101: AAS 56 (1984) 121–125.

53Plg. 1 Tes 5, 17; Ef 6, 18.

54Vatikano II Susirinkimas, Konst. Sacrosanctum Concilium, 84: AAS 56 (1964) 121.

55Vatikano II Susirinkimas, Konst. Sacrosanctum Concilium, 98: AAS 56 (1964) 124.

56Vatikano II Susirinkimas, Konst. Sacrosanctum Concilium, 84: AAS 56 (1964) 121.

57Vatikano II Susirinkimas, Konst. Sacrosanctum Concilium, 83: AAS 56 (1964) 121.

58Plg. Vatikano II Susirinkimas, Konst. Sacrosanctum Concilium, 86: AAS 56 (1964) 121; Ibid., 96: AAS 56 (1964) 123; Idem, Dekr. Presbyterorum ordinis, 5: AAS 58 (1966) 998.

59Plg. Vatikano II Susirinkimas, Konst. Sacrosanctum Concilium, 98: AAS 56 (1964) 124.

60Vatikano II Susirinkimas, Konst. Sacrosanctum Concilium, 100: AAS 56 (1964) 124.

61Vatikano II Susirinkimas, Konst. Sacrosanctum Concilium, 90: AAS 56 (1964) 122.

62Plg. Vatikano II Susirinkimas, Dekl. Dignitatis humanae, 4: AAS 58 (1966) 932–933.

63Vatikano II Susirinkimas, Dekr. Presbyterorum ordinis, 5: AAS 58 (1966) 998; plg. Idem, Konst. Sacrosanctum Concilium, 122–127: AAS 56 (1964) 130–132.

64Plg. Vatikano II Susirinkimas, Konst. Sacrosanctum Concilium, 7: AAS 56 (1964) 100–101.

65Plg. Žyd 13, 10.

66Plg. Bendrieji Romos mišiolo nuostatai, 259, in: Romos mišiolas, I Pagrindinis mišiolas, Kaunas–Vilnius, 1987, p. 58.

67Paulius VI, Encikl. Mysterium fidei: AAS 57 (1965) 771.

68Plg. Vatikano II Susirinkimas, Konst. Sacrosanctum Concilium, 128: AAS 56 (1964) 132.

69Bendrieji Romos mišiolo nuostatai, 271, in: Romos mišiolas, I Pagrindinis mišiolas, Kaunas–Vilnius, 1987, p. 59.

70Bendrieji Romos mišiolo nuostatai, 272, in: Romos mišiolas, I Pagrindinis mišiolas, Kaunas–Vilnius, 1987, p. 59.

71Vatikano II Susirinkimas, Konst. Sacrosanctum Concilium, 106: AAS 56 (1964) 126.

72Vatikano II Susirinkimas, Konst. Sacrosanctum Concilium, 102: AAS 56 (1964) 125.