Katalikų Bažnyčios katekizmas, 2015 (KBK'15)
Katalikų Bažnyčios katekizmas. Santrauka, 2007 (KBKS'07)
[ Jaunimo katekizmas YOUCAT, 2013 (YC'13) ]

Visas YOUCAT tekstas nėra skelbiamas, tik Pratarmė ir klausimų sąrašas su atitinkamomis KBK sąsajomis

7 skirsnelis. Nuopuolis

385S-73Y-67Dievas yra be galo geras, ir visi Jo darbai geri. Vis dėlto niekas neišvengia kančios ir gamtoje esančio blogio, kurie mums atrodo susiję su kūriniams būdingu ribotumu, ir ypač neišvengia klausimo apie moralinį blogį. Iš kur blogis? „Aš ieškojau, iš kur yra blogis, ir nebuvo išeities“, – sako šv. Augustinas258 ir skausmingai paties ieškotą išeitį atras tik sugrįžęs prie gyvojo Dievo; nes „nedorybės paslaptis“ (2 Tes 2, 7) paaiškėja tik maldingumo slėpinio nušviesta.259 Dieviškosios meilės apreiškimas Kristuje parodė ir blogio dydį, ir per kraštus besiliejantį malonės apstumą.260 Tad blogio kilmės klausimą turėtume nagrinėti tikėjimo akimis žvelgdami į Tą, kuris vienintelis jį nugalėjo.261

I. Kur gausu nuodėmės, ten dar gausiau malonės
Nuodėmės tikrovė

386S-73Y-67Nuodėmė egzistuoja žmogaus istorijoje: būtų beprasmiška bandyti jos nepastebėti arba šią tamsią tikrovę vadinti kitais vardais. Bandydami suprasti, kas yra nuodėmė, turime pirmiausia pripažinti gilų žmogaus ryšį su Dievu, nes, to nepaisydami, neatskleisime nuodėmės blogio, kuris iš tiesų yra ne kas kita, kaip Dievo atmetimas ir savęs su Juo supriešinimas, tebeslegiantys žmogaus gyvenimą ir istoriją.

387S-73Y-67Nuodėmės, ypač gimtosios nuodėmės tikrovė atsiskleidžia tik dieviškojo Apreiškimo šviesoje. Nežinant, kas jame sakoma apie Dievą, neįmanoma aiškiai suvokti nuodėmės, ir kyla pagunda aiškinti ją vien kaip augimo stygį, psichologinį poveikį, klaidą, neišvengiamą socialinės netvarkos pasekmę ir t. t. Tik žinant, kas Dievo buvo skirta žmogui, galima suprasti, kad nuodėmė yra piktnaudžiavimas laisve, kurią Dievas suteikė asmenims, sukurtiems tam, kad jie mylėtų Dievą ir vienas kitą.

Gimtoji nuodėmė – esminė tikėjimo tiesa

388S-73Y-67Y-68Vis labiau skleidžiantis Apreiškimui, aiškėjo ir nuodėmės tikrovė. Nors Senojo Testamento Dievo tautą ir vargino žmogiškas būvis, papasakotas Pradžios knygos nuopuolio istorijoje, vis dėlto ji negalėjo iki galo suvokti tos istorijos giliosios prasmės, kurią atskleidė tik Jėzaus Kristaus mirtis ir prisikėlimas.262 Reikia pažinti Kristų, malonės šaltinį, kad galėtum pripažinti Adomą esant nuodėmės šaltiniu. Tik prisikėlusio Kristaus atsiųsta Dvasia Parakletas „parodys pasauliui, kaip jis klysta dėl nuodėmės“ (Jn 16, 8), apreikšdama Tą, kuris yra jo Atpirkėjas.

389S-73Y-67Y-68Gimtosios nuodėmės samprata, galima sakyti, yra „išvirkštinė pusė“ Gerosios Naujienos, skelbiančios, kad Jėzus yra visų žmonių Gelbėtojas, kad visiems reikia išganymo ir kad išganymą visiems yra suteikęs Kristus. Bažnyčia, kuri turi „Kristaus išmonę“263, gerai žino, kad, sumenkinant gimtosios nuodėmės apreiškimą, pažeidžiamas Kristaus slėpinys.

Skaitant pasakojimą apie nuopuolį

390Y-67Apie nuopuolį (Pr 3) pasakojama vaizdais, bet kalbama apie tikrą pirmykštį įvykį, apie žmogaus istorijos pradžioje įvykusį faktą.264 Apreiškimas mums teikia tikėjimo tikrumo, kad visa žmonijos istorija yra paženklinta mūsų pirmųjų tėvų laisvai padaryto pirmapradžio nusižengimo.265

II. Angelų nuopuolis

391S-74Mūsų pirmiesiems tėvams apsisprendžiant būti neklusniems, girdėjosi gundantis, Dievui prieštaraujantis balsas,266 iš pavydo įstūmęs juos į mirtį.267 Šventasis Raštas ir Bažnyčios tradicija jį priskiria puolusiam angelui, vadinamam šėtonu, arba velniu.268 Bažnyčia moko, kad iš pradžių tai buvo Dievo sukurtas geras angelas. „Nors velnias ir kiti demonai buvo Dievo sukurti iš prigimties geri, tačiau jie patys pasidarė blogi.“269

392S-74Šventasis Raštas kalba apie šių angelų nuodėmę.270 Tas „nuopuolis“ – tai tų sukurtųjų dvasių, visiškai ir neatšaukiamai atmetusių Dievą ir Jo karalystę, laisvas pasirinkimas. To maišto aidą girdime mūsų pirmiesiems tėvams tartuose gundytojo žodžiuose: „Būsite kaip Dievas“ (Pr 3, 5). Velnias yra „nuodėmėse nuo pat pradžios“ (1 Jn 3, 8), tai „melo tėvas“ (Jn 8, 44).

393S-74Angelų nuodėmė negali būti atleista dėl jos neatšaukiamo pobūdžio, o ne dėl to, kad trūktų begalinio Dievo gailestingumo. „Nebėra jiems atgailos po nuopuolio, kaip žmogui jos nebėra po mirties.“271

394S-74Šventasis Raštas liudija pražūtingą įtaką to, apie kurį Jėzus sako, kad „jis nuo pat pradžios buvo galvažudys“ (Jn 8, 44), net gundė Jėzų atsisakyti iš Tėvo gautos misijos.272 „Todėl ir pasirodė Dievo Sūnus, kad velnio darbus sugriautų“ (1 Jn 3, 8). Pražūtingiausių padarinių turėjęs velnio darbas buvo melagingas gundymas, paskatinęs žmogų nepaklusti Dievui.

395S-74Tačiau šėtono galybė nėra begalinė. Jis yra tik kūrinys, galingas, nes grynoji dvasia, bet vis dėlto kūrinys: jis negali sutrukdyti Dievo karalystės statydinimo. Nors šėtonas veikia pasaulyje iš neapykantos Dievui ir Jo karalystei Jėzuje Kristuje ir nors jo veikla padaro labai daug dvasinės, o netiesiogiai ir fizinės žalos kiekvienam žmogui ir visuomenei, Dievo apvaizda, galingai ir švelniai vadovaujanti žmogaus ir pasaulio istorijai, vis dėlto leidžia jam taip veikti. Dievo leidimas velniui veikti yra didelis slėpinys, tačiau mes žinome, kad „viskas išeina į gera mylintiems Dievą“ (Rom 8, 28).

III. Gimtoji nuodėmė
Laisvės išbandymas

396S-75Dievas sukūrė žmogų pagal savo paveikslą ir dovanojo jam savo bičiulystę. Kaip įdvasinta būtybė, žmogus gali gyventi šia bičiulyste tik laisvai paklusdamas Dievui. Tai išreiškiama draudimu žmogui valgyti nuo gero bei pikto pažinimo medžio, „nes kai tik nuo jo užvalgysi, turėsi mirti“ (Pr 2, 17). Šis „gero bei pikto pažinimo medis“ (Pr 2, 17) simboliškai primena neperžengiamą ribą, kurią žmogus, kaip kūrinys, privalo laisvai pripažinti ir pasitikėdamas ją gerbti. Žmogus priklauso nuo Kūrėjo; jis yra pavaldus kūrinijos dėsniams ir privalo laikytis moralinių normų, kurios nustato naudojimąsi laisve.

Pirmoji žmogaus nuodėmė

397S-75Velnio gundomas žmogus numarino savo širdyje pasitikėjimą Kūrėju273 ir, piktnaudžiaudamas laisve, nepakluso Dievo įsakymui. Tai ir buvo pirmoji žmogaus nuodėmė.274 Ir visos kitos nuodėmės esti neklusnumas Dievui ir nepasitikėjimas Jo gerumu.

398S-75Taip nusidėdamas, žmogus save patį iškėlė aukščiau Dievo ir kartu paniekino Dievą: jis verčiau pasirinko save, o ne Dievą, vadinasi, nesiskaitė su savo, kaip kūrinio, padėtimi, drauge pakenkdamas ir sau pačiam. Šventumo būkle apdovanotam žmogui buvo skirta, Dievo padedamam, pasiekti visą „sudievintojo“ garbę. Velnio suviliotas, jis užsigeidė būti „kaip Dievas“275, tačiau „be Dievo, prieš Dievą, ne pagal Dievą“276.

399S-75Šventasis Raštas parodo dramatiškus to pirmojo neklusnumo padarinius. Adomas ir Ieva tuoj pat prarado pirmykščio šventumo malonę.277 Jie ėmė bijoti Dievo,278 klaidingai vaizduodamiesi Jį pavydžiai saugantį savo išimtines teises.279

400S-57S-75Y-66Suiro jų pirmapradžio teisumo sąlygota darna; dvasinės sielos galios nustojo valdžiusios kūną;280 tarp vyro ir moters atsirado įtampa;281 jų santykius paženklino geismas ir troškimas valdyti.282 Darna su kūrinija sutriko: regimoji kūrinija tapo žmogui svetima ir priešiška.283 Dėl žmogaus kaltės kūrinija pateko pragaišties vergovėn.284 Pagaliau atsirado ir aiškiai nurodytasis neklusnumo padarinys:285 žmogus, iš žemės paimtas, į dulkę sugrįš.286 Mirtis įžengė į žmonijos istoriją.287

401S-75Po šios pirmosios nuodėmės žemę užgriuvo tikra nuodėmių lavina: Kainas nužudė brolį Abelį;288 nuodėmė sukėlė visuotinį sugedimą;289 ir Izraelio gyvenime dažnai reiškėsi nuodėmė, ypač neištikimybė Sandoros Dievui ir Mozės Įstatymo laužymas; net Kristui atpirkus žmoniją, krikščionys irgi įvairiausiai nusideda290. Šventasis Raštas ir Bažnyčios tradicija nuolat primena nuodėmės buvimą ir jos visuotinį išplitimą žmogaus istorijoje:

Tai, ką mums atskleidžia Dievo Apreiškimas, patvirtina pati patirtis. Juk, žvelgdamas į savo širdį, žmogus patiria esąs linkęs ir į blogį, pasinėręs į daugelį piktybių, negalinčių kilti iš jo gerojo Kūrėjo. Dažnai atsisakydamas pripažinti Dievą savo pradžia, jis taip pat suardė deramą ryšį su savo galutiniu tikslu, o drauge ir visus santykius su pačiu savimi, su kitais žmonėmis bei visais kitais kūriniais.291

Adomo nuodėmės padariniai žmonijai

402S-75Y-68Visi žmonės yra įtraukti į Adomo nuodėmę. Šv. Paulius tvirtina: „Vieno žmogaus neklusnumu daugelis [tai yra visi žmonės] tapo nusidėjėliais“ (Rom 5, 19): „Todėl kaip per vieną žmogų nuodėmė įėjo į pasaulį, o per nuodėmę mirtis, taip mirtis prasiskverbė į visus žmones, nes visi nusidėjo“ (Rom 5, 12). Nuodėmės ir mirties visuotinumui apaštalas priešpriešina išganymo Kristuje visuotinumą: „Kaip vieno žmogaus nusikaltimas visiems žmonėms užtraukė pasmerkimą, taip vieno teisus darbas visiems laimėjo nuteisinimą, kad gyventų“ (Rom 5, 18).

403S-75Y-68Sekdama šv. Pauliumi, Bažnyčia visuomet mokė, kad žmones slegiantis begalinis skurdas, jų polinkis į bloga ir neišvengiama mirtis nesuprantami be jų ryšio su Adomo nuodėme ir tuo, kad šią nuodėmę jis perdavė mums; visi gimstame jos paliesti, o ji yra „sielos mirtis“292. Remdamasi šia tikėjimo tikrybe, Bažnyčia teikia nuodėmių atleidimo Krikštą net kūdikiams, kurie dar nėra asmeniškai nusidėję.293

404S-76Y-68Kaip Adomo nuodėmė tapo visų jo palikuonių nuodėme? Visa žmonija Adome yra kaip „vienas vieno žmogaus kūnas“294. Dėl tokios žmonijos vienybės visi žmonės yra įtraukti į Adomo nuodėmę, kaip ir visi įtraukti į Kristaus teisumą. Vis dėlto gimtosios nuodėmės perdavimas yra slėpinys, kurio mes negalime visiškai suprasti. Bet iš Apreiškimo žinome, kad Adomas pirmapradį šventumą bei teisumą buvo gavęs ne vien sau, bet visai žmogaus prigimčiai: paklusdami gundytojui, Adomas ir Ieva nusidėjo asmeniškai, tačiau ta nuodėmė palietė žmogaus prigimtį, kurią jie perduos palikuonims būdami nupuolę.295 Tai nuodėmė, kuri per gimdymą bus perduota visai žmonijai, būtent perduodant pirmapradžio šventumo ir teisumo netekusią žmogišką prigimtį. Todėl gimtoji nuodėmė vadinama „nuodėme“ analogine prasme: tai „įgyta“, o ne „padaryta“ nuodėmė, būklė, o ne veiksmas.

405S-77Y-69Nors „ji būdinga kiekvienam“296, gimtoji nuodėmė nėra jokio Adomo palikuonio asmeninė nuodėmė. Tai pirmapradžio šventumo ir teisumo stygius, tačiau žmogaus prigimtis nėra visiškai sugedusi: pažeistos tik natūralios jos galios, aptemęs jos išmanymas, ji pati pasmerkta kančiai ir mirties valdžiai, linkusi į nuodėmę (šis polinkis į blogį vadinamas „geismingumu“ – concupiscentia). Krikštas, suteikdamas Kristaus malonės gyvybę, panaikina gimtąją nuodėmę ir vėl sugrąžina žmogų pas Dievą, tačiau jos padariniai nusilpusiai ir linkusiai į blogį žmogaus prigimčiai išlieka ir įpareigoja jį dvasinei kovai.

406S-77Gimtosios nuodėmės perdavimo sampratą Bažnyčia pirmiausia patikslino V amžiuje, ypač paveikta prieš pelagijonybę nukreiptų šv. Augustino minčių, ir XVI amžiuje, priešindamasi protestantų Reformai. Pelagijus manė, kad žmogus gali išlikti morališkai geras ir be būtinos Dievo malonės pagalbos, grynai savo laisvos valios jėgomis; šitaip Adomo nuodėmės įtaką Pelagijus pavertė tik blogu pavyzdžiu. Priešingai elgėsi pirmieji protestantų reformatoriai: jie mokė, kad žmogus yra sugedęs iš pat šaknų, o jo laisvė sunaikinta gimtosios nuodėmės; kiekvieno žmogaus paveldimą nuodėmę jie tapatino su neįveikiamu polinkiu į blogį (concupiscentia). Bažnyčia apreiškimo sampratą apie gimtąją nuodėmę pirmiausia išsakė Oranžo II Susirinkime 529 metais297 ir Tridento Susirinkime 1546 metais298.

Atkakli kova...

407S-77Gimtosios nuodėmės samprata, susieta su mokymu apie Kristaus atpirkimą, leidžia aiškiai įsisąmoninti žmogaus ir jo veiklos pasaulyje būklę. Dėl pirmųjų tėvų nuodėmės velnias įgijo tam tikrą valdžią žmogui, nors šis išlieka laisvas. Per gimtąją nuodėmę jis pateko „vergijon to, kuris 'turėjo mirties valdžią', tai yra velnio“299. Ignoruojant tai, kad žmogaus prigimtis yra pažeista ir linkusi į blogį, padaroma rimtų klaidų auklėjimo, politikos, socialinės veiklos300 ir moralės srityse.

408S-77Gimtosios nuodėmės ir visų asmeninių žmonių nuodėmių padariniai visą pasaulį įtraukia į nuodėmingą būvį, kurį galima apibūdinti šv. Jono žodžiais apie „pasaulio nuodėmę“ (Jn 1, 29). Jais nurodoma ir žmonėms daroma neigiama įtaka tų bendruomenių ir santvarkų, kurios yra žmonių nuodėmių vaisius.301

409S-77Ši dramatiška viso pasaulio, kuris „yra piktojo pavergtas“ (1 Jn 5, 19)302, būklė žmogaus gyvenimą paverčia kova:

Visa žmonijos istorija persmelkta žūtbūtinės kovos su tamsos galybėmis, prasidėjusios pasaulio pradžioje ir truksiančios, kaip sako Viešpats, iki paskutinės dienos. Pasiųstas į šias grumtynes žmogus turi nuolat kovoti, norėdamas laikytis gėrio, ir tik su dideliu vargu, Dievo malonės padedamas, įstengia išlaikyti vienybę savyje pačiame.303

IV. „Tu jo nepalikai mirties valdžioje“

410S-78Y-70Nupuolusio žmogaus Dievas neapleido. Priešingai, Jis žmogų šaukia304 ir paslaptingai jam praneša, kad blogis bus nugalėtas, o jis iš savo nuopuolio – pakeltas.305 Ši Pradžios knygos vieta vadinama „Protoevangelija“, nes tai pirmasis pranešimas apie Mesiją – Atpirkėją, apie kovą tarp angies ir moters ir galutinę pastarosios palikuonio pergalę.

411S-78Y-70Krikščioniškoji tradicija šioje vietoje įžvelgia skelbiamą „naująjį Adomą“306, kuris savo klusnumu „iki kryžiaus mirties“ (Fil 2, 8) su kaupu atitaisys Adomo neklusnumą.307 Be to, daugelis Bažnyčios tėvų ir mokytojų „Protoevangelijos“ išpranašautoje moteryje atpažįsta Kristaus Motiną Mariją kaip „naująją Ievą“. Jai pirmajai ir išimtiniu būdu pasitarnavo Kristaus pasiektoji pergalė prieš nuodėmę: Marija buvo apsaugota nuo bet kokio sutepimo gimtąja nuodėme308 ir ypatinga Dievo malone per visą savo žemiškąjį gyvenimą nepadarė jokios nuodėmės.309

412S-78Y-70Tačiau kodėl Dievas nesutrukdė pirmajam žmogui nusidėti? Šv. Leonas Didysis atsako: „Neapsakoma Kristaus malonė mums davė didesnių gėrių už tuos, kuriuos demonas iš pavydo iš mūsų buvo atėmęs.“310 O šv. Tomas Akvinietis: „Niekas netrukdo, kad žmogaus prigimtis net ir po nuodėmės būtų skirta aukštesniam tikslui. Dievas iš tiesų leidžia blogiui įvykti, kad iš jo išgautų dar didesnį gėrį. Dėl to Laiške romiečiams (5, 20) sakoma: 'Kur buvo pilna nuodėmės, ten dar apstesnė tapo malonė'. Todėl Velykų žvakės palaiminimo apeigose girdime: 'Tikrai laiminga ta kaltė, kuri susilaukė tokio didžio Atpirkėjo'.“311

Santrauka

413 „Dievas mirties nepadarė ir nesidžiaugia gyvųjų žūtimi [...]. Per velnio pavydą mirtis atėjo į pasaulį“ (Išm 1, 13; 2, 24).

414S-74Šėtonas, arba velnias, ir kiti demonai yra nupuolę angelai, laisva valia atsisakę tarnauti Dievui ir Jo planui. Jų apsisprendimas atmesti Dievą yra galutinis. Jie gundo žmogų prisidėti prie jų maišto prieš Dievą.

415S-75„Nors žmogus buvo Dievo sukurtas teisus, piktojo suvedžiotas, pačioje istorijos pradžioje jis papiktnaudžiavo savo laisve, sukildamas prieš Dievą ir geisdamas be Dievo pasiekti savo tikslą.“312

416S-75Per savo nuodėmę Adomas, pirmasis žmogus, neteko pirminio šventumo ir teisumo, gautų iš Dievo ne vien sau, bet ir visiems žmonėms.

417S-75Savo palikuonims Adomas ir Ieva perdavė pirmosios nuodėmės sužalotą, taigi pirmapradžio šventumo ir teisumo netekusią žmogiškąją prigimtį. Tas trūkumas vadinamas „gimtąja nuodėme“.

418S-77Dėl gimtosios nuodėmės žmogaus prigimties galios yra susilpnėjusios, ji pati pasmerkta neišmanymui, kančiai ir mirčiai, linkusi į nuodėmę (šis polinkis vadinamas „geismingumu“).

419S-76„Laikydamiesi Tridento Susirinkimo mokymo, pripažįstame, jog gimtoji nuodėmė yra perduodama kartu su žmogiškąja prigimtimi, 'žmogui gimstant, o ne pakartojant tą nuodėmę', dėl to ji 'būdinga kiekvienam'.“313

420S-78Y-70Kristaus pasiektoji pergalė prieš nuodėmę mums davė didesnių gėrių už tuos, kuriuos nuodėmė iš mūsų buvo atėmusi: „Kur buvo pilna nuodėmės, ten dar apstesnė tapo malonė“ (Rom 5, 20).

421Y-70„Krikščionys tiki, jog tas pasaulis yra sukurtas ir palaikomas Kūrėjo meilės. Jis yra patekęs į nuodėmės vergiją, bet piktojo galybę sutrupinusio nukryžiuotojo ir prisikėlusiojo Kristaus išvaduotas...“314

 

 

 

 

KBK nuorodos
KBKS nuorodos

385-38973. Kaip suvoktina nuodėmės tikrovė?

Žmogaus istorijoje egzistuoja nuodėmė. Šią tikrovę pilnatviškai nušviečia tik dieviškasis Apreiškimas ir pirmiausia visų Išganytojas Kristus, kurio dėka malonė tapo dar apstesnė ten, kur buvo apstu nuodėmės.

KBKS 73 kontekstas

391-395, 41474. Kas yra angelų nuopuolis?

Šiuo pasakymu parodoma, kad šėtonas ir kiti demonai, apie kuriuos kalbama Šventajame Rašte ir Bažnyčios Tradicijoje, Dievo sukurti kaip gerieji angelai, pavirto blogaisiais, savo laisvu ir neatšaukiamu pasirinkimu atmetę Dievą bei jo karalystę ir šitaip davę pradžią pragarui. Jie gundo žmogų prisidėti prie jų maišto prieš Dievą; tačiau Dievas Kristuje patvirtina savo neabejotiną pergalę prieš piktąjį.

KBKS 74 kontekstas

396-403, 415-41775. Kokia yra žmogaus pirmosios nuodėmės esmė?

Velnio gundomas žmogus leido nuslopinti savo širdyje pasitikėjimą Kūrėju ir, nepaklusdamas Jam, panoro tapti „kaip Dievas“, tačiau be Dievo ir ne pagal Dievą (Pr 3, 5). Taip Adomas ir Ieva bei visi jų palikuonys tučtuojau prarado pirmapradę šventumo ir teisumo malonę.

KBKS 75 kontekstas

309-310, 324, 40057. Jei Dievas visagalis ir rūpestingas, tai kodėl egzistuoja blogis?

Atsakyti į šį skausmingą ir slėpiningą klausimą gali tik krikščionių tikėjimo visuma. Dievas jokiu būdu, nei tiesiogiai, nei netiesiogiai, nėra blogio priežastis. Jis nušviečia blogio slėpinį per savo Sūnų Jėzų Kristų, mirusį ir prisikėlusį, kad būtų nugalėtas didelis moralinis blogis, kuris yra žmonių nuodėmė ir kitų blogybių šaknis.

KBKS 57 kontekstas

404, 41976. Kas yra gimtoji nuodėmė?

Gimtoji nuodėmė, su kuria gimsta visi žmonės, yra pirmapradžio šventumo ir teisumo stoka. Tai įgytoji, o ne padarytoji nuodėmė, gimimo sąlygotas būvis, o ne asmeninis aktas. Dėl bendros visų žmonių kilmės ši nuodėmė Adomo palikuonims perduodama drauge su žmogiškąja prigimtimi „ne pakartojant, bet pratęsiant giminę“. Toks perdavimas tebėra slėpinys, kurio iki galo suvokti mes neįstengiame.

KBKS 76 kontekstas

405-409, 41877. Kokie yra kiti gimtosios nuodėmės padariniai?

Po gimtosios nuodėmės žmogiškoji prigimtis nebuvo visiškai sugadinta, tačiau buvo pažeistos jos prigimtinės galios, ji tapo pavaldi neišmanymui, kančiai, mirties galiai ir linksta į nuodėmę. Toks polinkis vadinamas geismingumu.

KBKS 77 kontekstas

410-412, 42078. Ką Dievas darė po pirmosios nuodėmės?

Po pirmosios nuodėmės pasaulį užtvindė nuodėmės, tačiau Dievas nepaliko žmogaus mirties valdžioje. Priešingai, Protoevangelijoje (plg. Pr 3, 15) jis slėpiningai paskelbė, kad blogis bus nugalėtas, o žmogus pakeltas iš nuopuolio. Taip pirmąkart paskelbta apie atpirkėją Mesiją. Štai kodėl nuopuolį drįstama vadinti laimingąja kalte (felix culpa), nes ji „susilaukė tokio didžio Atpirkėjo“ (Velyknakčio liturgija).

KBKS 78 kontekstas

YC nuorodos

40066. Ar Dievo plane numatytos žmonių kančios ir mirtis?

385-39067. Kas yra nuodėmė?

388-389, 402-40468. Gimtoji nuodėmė? Kuo mes dėti, kad Adomas ir Ieva nusidėjo?

40569. Ar gimtoji nuodėmė verčia mus nusidėti?

410-412, 420-42170. Kaip Dievas mus saugo nuo blogio?

 

KBK išnašos

258Šv. Augustinas, Confessiones 7, 7, 11: CCL 27, 99 (PL 32, 739).

259Plg. 1 Tim 3, 16.

260Plg. Rom 5, 20.

261Plg. Lk 11, 21–22; Jn 16, 11; 1 Jn 3, 8.

262Plg. Rom 5, 12–21.

263Plg. 1 Kor 2, 16.

264Plg. Vatikano II Susirinkimas, Pastorac. konst. Gaudium et spes, 13: AAS 58 (1966) 1034–1035.

265Plg. Tridento Susirinkimas, 5a sesija, Decretum de peccato originali, canon 3: DS 1513; Pijus XII, Encikl. Humani generis: DS 3897; Paulius VI, Allocutio iis qui interfuerunt Coetui v. d. „Simposio“ a theologis doctisque viris habito de originali peccato (1966 liepos 11): AAS 58 (1966) 649–655.

266Plg. Pr 3, 1–5.

267Plg. Išm 2, 24.

268Plg. Jn 8, 44; Apr 12, 9.

269Laterano IV Susirinkimas (1215 m.), Cap. 1, De fide catholica: DS 800.

270Plg. 2 Pt 2, 4.

271Šv. Jonas Damaskietis, Expositio fidei 18 [De fide orthodoxa 2, 4]: PTS 12, 50 (PG 94, 877).

272Plg. Mt 4, 1–11.

273Plg. Pr 3, 1–11.

274Plg. Rom 5, 19.

275Plg. Pr 3, 5.

276Šv. Maksimas Išpažinėjas, Ambiguorum liber: PG 91, 1156.

277Plg. Rom 3, 23.

278Plg. Pr 3, 9–10.

279Plg. Pr 3, 5.

280Plg. Pr 3, 7.

281Plg. Pr 3, 11–13.

282Plg. Pr 3, 16.

283Plg. Pr 3, 17. 19.

284Plg. Rom 8, 21.

285Plg. Pr 2, 17.

286Plg. Pr 3, 19.

287Plg. Rom 5, 12.

288Plg. Pr 4, 3–15.

289Plg. Pr 6, 5. 12; Rom 1, 18–32.

290Plg. 1 Kor 1–6; Apr 2–3.

291Vatikano II Susirinkimas, Pastorac. konst. Gaudium et spes, 13: AAS 58 (1966) 1035.

292Plg. Tridento Susirinkimas, 5a sesija, Decretum de peccato originali, canon 2: DS 1512..

293Plg. Tridento Susirinkimas, 5a sesija, Decretum de peccato originali, canon 4: DS 1514.

294Šv. Tomas Akvinietis, Quaestiones disputatae de malo, 4, 1, c., ed. Leon. 23, 105.

295Plg. Tridento Susirinkimas, 5a sesija, Decretum de peccato originali, canones 1–2: DS 1511–1512.

296Plg. Tridento Susirinkimas, 5a sesija, Decretum de peccato originali, canon 3: DS 1513.

297Plg. Oranžo II susirinkimas, Canones 1–2: DS 371–372.

298Plg. Tridento Susirinkimas, 5a sesija, Decretum de peccato originali: DS 1510–1516.

299Tridento Susirinkimas, 5a sesija, Decretum de peccato originali, canon 1: DS 1511; plg. Žyd 2, 14.

300Plg. Jonas Paulius II, Encikl. Centesimus annus, 25: AAS 83 (1991) 823–824.

301Plg. Jonas Paulius II, Apašt. parag. Reconciliatio et paenitentia, 16: AAS 77 (1985) 213–217.

302Plg. 1 Pt 5, 8.

303Vatikano II Susirinkimas, Pastorac. konst. Gaudium et spes, 37: AAS 58 (1966) 1055.

304Plg. Pr 3, 9.

305Plg. Pr 3, 15.

306Plg. 1 Kor 15, 21–22. 45.

307Plg. Rom 5, 19–20.

308Plg. Pijus IX, Bulė Ineffabilis Deus: DS 2803.

309Plg. Tridento Susirinkimas, 6a sesija, Decretum de iustificatione, canon 23: DS 1573.

310Šv. Leonas Didysis, Sermo 73, 4: CCL 88A, 453 (PL 54, 151).

311Šv. Tomas Akvinietis, Summa theologiae, 3, q. 1, a. 3, ad 3, ed. Leon. 11, 14; šv. Tomas cituoja žodžius iš Velykinio šlovinimo.

312Vatikano II Susirinkimas, Pastorac. konst. Gaudium et spes, 13: AAS 58 (1966) 1034–1035.

313Paulius VI, Sollemnis Professio fidei, 16: AAS 60 (1968) 439.

314Vatikano II Susirinkimas, Pastorac. konst. Gaudium et spes, 2: AAS 58 (1966) 1026.