Dalyvavimas visuomenės gyvenime. KBK

2 skirsnis. Dalyvavimas visuomenės gyvenime

I. Valdžia

1897^S-405^Y-325„Visuomenei stigtų ir geros tvarkos, ir klestėjimo, jeigu joje nebūtų teisėtai valdančių asmenų,2234 kurie garantuotų jos teisinę apsaugą ir pakankamai rūpintųsi visų gerove.“¹⁶

„Valdžia“ vadinama atskirų asmenų ar institucijų turima galia leisti įstatymus bei potvarkius, laukiant iš žmonių paklusnumo.

1898^S-405^Y-325Kiekvienai žmonių bendruomenei reikalinga valdžia, kuri jai vadovautų.¹⁷ Tokia valdžia remiasi žmogaus prigimtimi. Valdžia būtina valstybei vienyti. Jos užduotis – kuo geriau laiduoti visuomenės bendrąjį gėrį.

1899^S-405^Y-3252235Moralinei tvarkai palaikyti reikalinga valdžia kyla iš Dievo: „Kiekvienas žmogus tebūna klusnus viešajai valdžiai, nes nėra valdžios, kuri nebūtų iš Dievo, o kurios yra – tos Dievo nustatytos. Kas priešinasi valdžiai, priešinasi Dievo sutvarkymui. Kurie priešinasi, užsitraukia teismą“ (Rom 13, 1–2).¹⁸

1900^S-405^Y-3252238Klusnumo pareiga reikalauja, kad visi deramai gerbtų valdžią, skaitytųsi su jos pareigūnais ir – kiek jie to nusipelno – būtų jiems dėkingi ir geranoriški.

Seniausią Bažnyčios maldą už valstybės valdžią aptinkame popiežiaus Klemenso Romiečio raštuose:¹⁹2240
„Duok jiems, Viešpatie, sveikatą, taiką, santarvę ir stiprybę, kad jie nekliudomi naudotųsi Tavo duotąja valdžia. Tai Tu, dangaus Valdove, amžių Karaliau, teiki žmonių vaikams garbę, orumą ir galią tvarkyti žemės reikalus. Pakreipk, Viešpatie, jų valią siekti to, kas gera, kas malonu Tavo akimis, kad, maldingai, taikiai ir romiai naudodami Tavo jiems duotąją valdžią, jie susilauktų Tavo palankumo.“²⁰

1901^S-406^Y-325Valdžios pagrindas – Dievo nustatyta tvarka, „valdymo būdo apibrėžimas ir vadovų skyrimas paliekamas laisvai piliečių valiai“²¹.

Moralės požiūriu leistina bet kuri valdymo forma, jei tik rūpinasi ją pasirinkusios bendruomenės teisėtu gėriu. 2242Valdymo forma, prigimtimi priešinga prigimtiniam įstatymui, viešajai tvarkai ir pagrindinėms žmogaus teisėms, negali garantuoti jos valdomų tautų gėrio.

1902^S-405^Y-3251930Valdžia netampa morališkai teisėta pati iš savęs. Ji neturi elgtis despotiškai, bet privalo rūpintis bendruoju gėriu kaip „moralinė jėga, pagrįsta laisve ir pareigos bei atsakomybės įsisąmoninimu“²²:

1951Žmonių leidžiamas įstatymas yra tikras įstatymas tik tada, kai jis neprieštarauja sveikam protui; iš to matyti, kad savo galią jis gauna iš amžinojo Įstatymo. Kai tik jis su protu nesuderinamas, jį reikia laikyti neteisingu įstatymu; tada jis neatitinka įstatymo sampratos, o veikiau yra tam tikra prievartos forma.²³

1903^S-406^Y-326Teisėtai valdoma tik tada, kai valdžia rūpinasi bendruoju visuomenės gėriu ir siekia jo morališkai leistinomis priemonėmis. Jeigu valdantieji leidžia neteisingus įstatymus ar naudoja moralinei tvarkai prieštaraujančias priemones, tokie jų veiksmai sąžinės nesaisto.2242 „Tada pati valdžia nustoja buvusi valdžia, ji išsigimsta į priespaudą.“²⁴

1904^S-406^Y-326Geriau, kai „kiekvienai galiai atsvarą sudaro kita valdžia ir kitos kompetentingos institucijos, išlaikančios ją teisingose ribose. Tai teisinės valstybės pagrindas, pagal kurį viršenybė suteikiama įstatymui, o ne žmonių savivalei.“²⁵

II. Bendrasis gėris

1905^S-407Remiantis visuomeniška žmogaus prigimtimi jo asmeninis gėris neišvengiamai susijęs su visų bendruoju gėriu.801 Šis gali būti apibrėžiamas tik atsižvelgiant į patį žmogų:1881

Negyvenkite atsiriboję, užsidarę, lyg jau būtumėte nuteisinti, bet burkitės draugėn ir kartu ieškokite, kas naudinga visiems.²⁶

1906^S-407Bendrasis gėris suvoktinas kaip „visuomeninio gyvenimo sąlygų visuma, leidžianti tiek grupėms, tiek pavieniams nariams geriau ir lengviau pasiekti tobulumą“²⁷. Bendrasis gėris apima visų žmonių gyvenimą. Jis reikalauja išmintingumo iš kiekvieno ir ypač iš tų, kurie eina valdžios pareigas. Jis apima tris esminius elementus:

1907^S-408^Y-3271929Pirmiausia tai pagarba asmeniui, kaip tokiam. Dėl bendrojo gėrio viešoji valdžia įpareigota gerbti pagrindines ir neatimamas žmogaus teises. Visuomenė privalo sudaryti galimybę kiekvienam savo nariui įgyvendinti savąjį pašaukimą. Bendrasis gėris ypač reiškiasi naudojantis prigimtinėmis laisvėmis, būtinomis žmogaus pašaukimui išsiskleisti: tai reiškia „elgtis pagal savo sąžinę, išsaugoti savo gyvenimo privatumą ir naudotis teisėta laisve, taip pat ir religijos srityje“²⁸.2106

1908^S-408^Y-327Antra: bendrasis gėris reikalauja socialinės gerovės ir visuomenės plėtojimosi. 2441Plėtojimasis apima visas socialines pareigas. Žinoma, dėl bendrojo gėrio valdžiai tenka derinti skirtingus pavienių žmonių interesus. Tačiau ji privalo laiduoti, kad kiekvienam būtų prieinama tai, kas būtina jo tikrai žmoniškam gyvenimui: maistą, apdarą, sveikatos apsaugą, darbą, švietimą bei kultūrą, tinkamą informaciją, teisę kurti šeimą²⁹ ir t. t.

1909^S-408^Y-3272304Pagaliau bendrasis gėris apima taiką, tai yra teisingos tvarkos tvarumą ir saugumą. Taigi jis reikalauja, kad valdžia sąžiningomis priemonėmis garantuotų visuomenės ir jos narių saugumą.2310 Bendruoju gėriu grindžiama asmens ir kolektyvo savigynos teisė.

1910^S-409^Y-327Jei kiekviena žmonių bendruomenė turi tam tikrą bendrąjį gėrį, kurį jai leidžiama kaip tokį pripažinti, tai tas gėris įgyvendinamas politinėje bendruomenėje.2244 Valstybei tenka užduotis ginti ir didinti pilietinės visuomenės, piliečių bei tarpinių institucijų bendrąjį gėrį.

1911^S-409^Y-327Žmonių tarpusavio priklausomybė vis didėja. Palengva ji apima visą Žemę. Žmonijos, kaip lygaus prigimtinio kilnumo asmenis suburiančios šeimos, vienybė neatskiriama nuo visuotinio bendrojo gėrio.2438 Jis reikalauja taip organizuoti tautų bendriją, kad ji pajėgtų „rūpintis įvairiomis žmonių reikmėmis tiek visuomeninio gyvenimo srityje, kuriai priklauso mityba, sveikatos priežiūra, švietimas, darbas, tiek susiklosčius ypatingoms aplinkybėms, kai kur galinčioms iškilti, pavyzdžiui, būtinybe padėti [...] po visą pasaulį pasklidusiems vargstantiems pabėgėliams, migrantams ir jų šeimoms“³⁰.

1912^S-409^Y-327Bendrajam gėriui visada rūpi asmenų pažanga: 1881„Daiktai privalo būti palenkti asmenims, o ne atvirkščiai.“³¹ Tokios tvarkos pamatas yra tiesa, ji statydinama remiantis teisingumu, gaivinama meile.

III. Atsakomybė ir bendradarbiavimas

1913^S-410^Y-328Bendradarbiavimas yra savanoriškas ir dosnus asmens įsitraukimas į visuomeninius mainus. Būtina, kad kiekvienas, pagal savo užimamą vietą ir vaidmenį visuomenėje, bendradarbiautų didindamas bendrąjį gėrį. Ta pareiga neatskiriama nuo žmogaus asmens kilnumo.

1914^S-410^Y-328Bendradarbiaujama pirmiausia imantis užduočių, už kurias žmogus yra asmeniškai atsakingas:1734 rūpindamasis savo šeimos auklėjimu, sąžiningai dirbdamas, jis prisideda prie kitų žmonių ir visuomenės gėrio.³²

1915^S-410^Y-3282239Piliečiai privalo, kiek įmanoma, aktyviai dalyvauti viešajame gyvenime. Šio dalyvavimo būdai vienoje ar kitoje šalyje, vienoje ar kitoje kultūroje gali įvairuoti. „Pagirtinai elgiamasi kraštuose, kuriuose kiek galima didesnė piliečių dalis tikrai laisvai imasi viešųjų reikalų tvarkymo.“³³

1916^S-410^Y-328Visų bendradarbiavimas didinant bendrąjį gėrį, kaip ir kiekviena etinė pareiga, neatsiejamas nuo nuolat atnaujinamo visuomenės narių atsivertimo.1888 Sukčiavimas ir kitokios apgaulės, kuriomis kai kas apeina įstatymo suvaržymus ir visuomeninės pareigos nuostatus, turi būti griežtai smerkiami, kaip nesuderinami su teisingumo reikalavimais.2409 Reikia rūpintis, kad klestėtų institucijos, gerinančios žmonių gyvenimo sąlygas.³⁴

1917^S-410^Y-328Valdžios žmonės privalo stiprinti vertybes, kurios didina visuomenės narių pasitikėjimą ir juos skatina tarnauti kitiems žmonėms. Bendradarbiavimas prasideda nuo auklėjimo ir nuo kultūros. „Pagrįstai galime manyti, jog žmonijos likimas atiduotas į rankas tiems, kurie vėlesnėms kartoms sugebės perduoti gyvenimo ir vilties motyvus.“³⁵1818

Santrauka

1918^S-405^Y-325„Nėra valdžios, kuri nebūtų iš Dievo, o kurios yra – tos Dievo nustatytos“ (Rom 13, 1).

1919^S-405^Y-325Kiekvienai žmonių bendruomenei, kad ji išliktų ir plėtotųsi, reikalinga valdžia.

1920^S-405„Politinė bendruomenė ir viešoji valdžia yra pagrįsta žmogaus prigimtimi, todėl priklauso Dievo nustatytai tvarkai.“³⁶

1921^S-406^Y-326Teisėtai valdoma tada, kai valdžia nuolat rūpinasi bendruoju visuomenės gėriu. Jo siekti ji turi morališkai leistinomis priemonėmis.

1922^S-406^Y-325^Y-441Bet kuri valdymo forma yra teisėta, jei tarnauja bendruomenės gėriui.

1923 Politinė valdžia turi neperžengti moralinės tvarkos ribų ir garantuoti sąlygas naudotis laisve.

1924^S-407Bendrasis gėris suvoktinas kaip „visuomeninio gyvenimo sąlygų visuma, leidžianti tiek grupėms, tiek pavieniams nariams geriau ir lengviau pasiekti tobulumą“³⁷.

1925^S-408^Y-327Bendrasis gėris apima trys esminius elementus: pagarbą pagrindinėms asmens teisėms ir jų puoselėjimą; visuomenės dvasinių ir laikinųjų gėrybių klestėjimą arba plėtojimą; visuomenės ir jos narių taiką bei saugumą.

1926^S-410^Y-328Siekti bendrojo gėrio verčia žmogaus asmens kilnumas. Kiekvienas privalo rūpintis žmonių gyvenimo sąlygas gerinančių institucijų steigimu ir rėmimu.

1927^S-409^Y-327Valstybės užduotis – ginti ir didinti bendrą pilietinės visuomenės gėrį. Bendrasis visos žmonių šeimõs gėris reikalauja tarptautinės bendrijos organizacijos.

KBK nuorodos

19002238 Kas pavaldus valdžiai, tas savo vyresniuosius turi laikyti tarsi Dievo atstovais, kuriuos Jis paskyrė tvarkyti savo dovanų: „Būkite klusnūs kiekvienai žmonių valdžiai dėl Viešpaties. [...] Elkitės kaip laisvi; ne kaip tie, kurie laisve pridengia blogį, bet kaip Dievo tarnai“ (1 Pt 2, 13. 16). Lojaliai bendradarbiaudami su valdžia, piliečiai turi teisę, o kartais ir pareigą, pagrįstai ją kritikuoti už tai, kas, jų nuomone, kenkia žmogaus kilnumui ir bendrajam gėriui.

KBK 2238 kontekstas

19002240 Klusnumas valdžiai ir bendra atsakomybė už bendrąjį gėrį moraliniu lygmeniu įpareigoja mokėti mokesčius, naudotis rinkimų teise, ginti šalį: Atiduokite visiems, ką privalote: kam mokestį – mokestį, kam muitą – muitą, kam baimę – baimę, kam pagarbą – pagarbą (Rom 13, 7). Krikščionys gyvena savo tėvynėje, bet kaip ateiviai. Atlieka visas pareigas kaip piliečiai, bet viską pakelia kaip ateiviai [...]. Paklusdami išleistiems įstatymams, savo gyvenimu juos pranoksta [...]. Dievas paskyrė jiems postą, iš kurio jiems nevalia trauktis. Apaštalas mus ragina melstis ir dėkoti už karalius ir visus valdovus, „kad galėtume tyliai ramiai gyventi visokeriopai maldingą ir gerbtiną gyvenimą“ (1 Tim 2, 2).

KBK 2240 kontekstas

19012242 Piliečio sąžinė įpareigoja nesilaikyti valstybės potvarkių, jeigu jų nurodymai prieštarauja moralinei tvarkai, pagrindinėms žmogaus teisėms arba Evangelijos mokymui. Atsisakymą paklusti valstybės valdžiai, kai jos reikalavimai prieštarauja teisingai sąžinei, pateisinami skirtumu tarp tarnavimo Dievui ir tarnavimo valstybei. „Atiduokite tad, kas ciesoriaus – ciesoriui, o kas Dievo – Dievui“ (Mt 22, 21). „Dievo reikia klausyti labiau negu žmonių“ (Apd 5, 29): Jeigu kur nors viešoji valdžia, peržengdama savo kompetenciją, spaudžia piliečius, šie teneatsisako daryti tai, ko objektyviai reikalauja bendroji gerovė. Tačiau tebūnie jiems leista ginti savo bei savo bendrapiliečių teises nuo valdžios piktnaudžiavimo, laikantis prigimtinio ir evangelinio įstatymo nubrėžtų ribų.

KBK 2242 kontekstas

19021930 Pagarba žmogaus asmeniui apima ir pagarbą iš jo, kaip kūrinio, kilnumo išplaukiančioms teisėms. Tos teisės yra atsiradusios anksčiau už visuomenę ir už ją aukštesnės. Jos yra kiekvienos valdžios moralinio teisėtumo pagrindas: jas savo įstatymais paminanti arba atsisakanti pripažinti visuomenė griauna savo pačios moralinį teisėtumą. Negerbianti asmens valdžia, norėdama laimėti valdinių klusnumą, gali remtis tik jėga arba prievarta. Bažnyčia turi priminti geros valios žmonėms tas teises ir skirti jas nuo neteisėtų ir klaidingų reikalavimų.

KBK 1930 kontekstas

19021951 Įstatymas yra kompetentingos ir bendruoju gėriu besivadovaujančios valdžios paskelbta elgesio taisyklė. Moralinis įstatymas remiasi Kūrėjo galybe, išmintimi ir gerumu nustatyta protinga kūrinijos tvarka, sukurta kūrinių gerovei ir atsižvelgiant į jų tikslą. Pirmoji ir galutinė kiekvieno įstatymo tiesa yra pagrįsta amžinuoju Įstatymu. Paskelbtas ir proto nustatytas įstatymas reiškia dalyvavimą gyvojo Dievo, visų Kūrėjo ir Atpirkėjo, apvaizdoje. „Tas protingas sutvarkymas ir vadinamas įstatymu“: Iš visų gyvų būtybių vien žmogus gali didžiuotis buvęs vertas gauti įstatymą iš Dievo; kaip protu apdovanota, gebanti suvokti ir perprasti būtybė, jis turi elgtis protingai ir laisvai, būdamas palenktas Tam, kuris jam visa yra palenkęs.

KBK 1951 kontekstas

19032242 Piliečio sąžinė įpareigoja nesilaikyti valstybės potvarkių, jeigu jų nurodymai prieštarauja moralinei tvarkai, pagrindinėms žmogaus teisėms arba Evangelijos mokymui. Atsisakymą paklusti valstybės valdžiai, kai jos reikalavimai prieštarauja teisingai sąžinei, pateisinami skirtumu tarp tarnavimo Dievui ir tarnavimo valstybei. „Atiduokite tad, kas ciesoriaus – ciesoriui, o kas Dievo – Dievui“ (Mt 22, 21). „Dievo reikia klausyti labiau negu žmonių“ (Apd 5, 29): Jeigu kur nors viešoji valdžia, peržengdama savo kompetenciją, spaudžia piliečius, šie teneatsisako daryti tai, ko objektyviai reikalauja bendroji gerovė. Tačiau tebūnie jiems leista ginti savo bei savo bendrapiliečių teises nuo valdžios piktnaudžiavimo, laikantis prigimtinio ir evangelinio įstatymo nubrėžtų ribų.

KBK 2242 kontekstas

1905801 Ta prasme visada būtina charizmas ištirti. Jokia charizma neatleidžia nuo pareigos gerbti ganytojus ir paklusti jiems. Šiems „ypač dera negesinti Dvasios, bet visa ištirti ir palaikyti tai, kas gera“, kad visos charizmos, likdamos skirtingos ir viena kitą papildydamos, tarnautų „bendram labui“ (1 Kor 12, 7).

KBK 801 kontekstas

19051881 Kiekvieną bendruomenę apibūdina jos tikslas, todėl ji paklūsta savo taisyklėms, tačiau „visų visuomeninių institucijų šaltinis, subjektas ir tikslas yra ir privalo būti žmogaus asmuo“.

KBK 1881 kontekstas

19071929 Socialinį teisingumą galima pasiekti tik gerbiant transcendentinį žmogaus kilnumą. Asmuo yra galutinis visuomenės tikslas. Visuomenė yra nukreipta į asmens gėrį: Būtina turėti galvoje žmogaus asmens kilnumą, kurį „saugoti ir kelti mums patikėjo Kūrėjas ir kuriam griežtai įpareigoti bei atsakingi už jį visi žmonės, nepaisant istorinių sąlygų“.

KBK 1929 kontekstas

19072106 Tikėjimo srityje niekas neturėtų būti „nei verčiamas elgtis prieš savo sąžinę, nei trukdomas pagal ją skelbti bet ką privačiai arba viešai, vienas arba drauge su kitais veikdamas ir neperžengdamas teisėtų ribų.“ Ta teisė yra pagrįsta pačia žmogaus prigimtimi, ir jo kilnumas leidžia jam laisvai priimti dieviškąją tiesą, kuri pranoksta šio pasaulio tvarką. „Todėl teisę į tokį saugumą nuo prievartos turi net tie asmenys, kurie nevykdo savo pareigos – tiesos ieškoti ir laikytis“.

KBK 2106 kontekstas

19092304 Pagarba žmogaus gyvenimui ir jo plėtojimuisi reikalauja taikos. Taika nėra vien karo nebuvimas; jos negarantuoja ir priešiškų jėgų pusiausvyra. Taika žemėje pasiekiama tada, kai žmogui laiduojamos būtinos gėrybės, kai žmonės tarp savęs laisvai bendrauja, gerbiamas žmonių bei tautų orumas ir nuolat puoselėjamas broliškumas. Taika yra „tvarkos ramybė“, „teisumo poveikis“ (Iz 32, 17) ir meilės padarinys.

KBK 2304 kontekstas

19092310 Valstybės valdžiai tada tenka teisė ir pareiga įpareigoti piliečius atlikti, kas būtina valstybei apginti. Kas yra pasiryžęs tarnauti tėvynei kaip karys, tas yra tautų saugumo ir laisvės gynėjas. Deramai atlikdamas savo pareigas, jis tikrai prisideda prie tautos bendrojo gėrio ir taikos išsaugojimo.

KBK 2310 kontekstas

19102244 Kiekviena institucija, tegu ir aiškiai neišreikštai, vadovaujasi žmogaus ir jo paskirties vizija, lemiančia jos daromus sprendimus, vertybių hierarchiją ir veikseną. Daugelis visuomenių savo institucijas kuria remdamosi tuo, kad žmogus iškilesnis už daiktus. Vien Dievo apreikštoji religija žmogaus pradžia ir tikslu pripažįsta Dievą – Kūrėją ir Atpirkėją. Bažnyčia kviečia politinę valdžią priimant sprendimus ir nutarimus vadovautis ta apreikštąja tiesa apie Dievą ir žmogų: Visuomenė, kuri tokį įkvėpimą ignoruoja arba nepriklausomybės nuo Dievo vardan atmeta, priversta savo veiklos gairių ir tikslo ieškoti savyje pačioje arba skolintis juos iš kurios nors ideologijos; nepripažindama objektyvaus gėrio ir blogio kriterijaus, ji, kaip rodo istorija, atvirai ar užmaskuotai atiduoda žmogų ir jo likimą totalitarinei valdžiai.

KBK 2244 kontekstas

19112438 Dėl įvairių religinių, politinių, ekonominių ir finansinių priežasčių socialinis klausimas šiandien „iškilo pasauliniu mastu“. Valstybėms, kurios politiškai jau yra priklausomos vienos nuo kitų, būtinas solidarumas. Jis dar reikalingesnis, kai tenka užkirsti kelią „iškrypusiems mechanizmams“, tampantiems kliūtimi silpniau išsivysčiusių šalių pažangai. Vieton piktnaudžiaujančių ar net lupikaujančių finansinių sistemų, nelygiaverčių prekybinių santykių tarp tautų, ginklavimosi varžybų būtina bendromis pastangomis telkti išteklius moralinei, kultūrinei ir ekonominei pažangai siekti, „nustatant naujus prioritetus ir keičiant vertybių skalę“.

KBK 2438 kontekstas

19161888 Norint pasiekti socialinių permainų, kurios tikrai tarnautų žmogui, būtina pažadinti dvasinius bei moralinius jo gebėjimus ir nuolatinį poreikį atsiversti iš vidaus. Širdies atsivertimui pripažįstama pirmenybė jokiu būdu nenaikina, o veikiau didina pareigą taip pataisyti į nuodėmę vedančias institucijas ir gyvenimo sąlygas, kad jos atitiktų teisingumo reikalavimus ir padėtų skleisti gėrį, užuot trukdžiusios tai daryti.

KBK 1888 kontekstas

19162409 Nusižengimas septintam įsakymui yra kiekvienas būdas neteisėtai pasisavinti svetimas gėrybes ir jų neatiduoti, net jeigu tam neprieštarauja civiliniai įstatymai. Tas pat yra sąmoningai negrąžinti skolos arba pasisavinti pamestus daiktus, sukčiauti prekiaujant, mokėti neteisingą atlyginimą, kelti kainas pasinaudojant kitų žmonių neišmanymu ar sunkumais. Be to, morališkai smerktini: spekuliacija, arba dirbtinis prekių kainų kaitaliojimas siekiant pasipelnyti kitų sąskaita; korupcija, kai atsakingieji asmenys paskatinami priimti nutarimus nesilaikant įstatymų; visuomeninio įmonių turto naudojimas asmeniniams tikslams; blogai atliekami darbai, vengimas mokėti mokesčius, čekių ir sąskaitų klastojimas, lėšų švaistymas, išlaidumas. Tyčinė žala privatinei arba visuomeninei nuosavybei nesuderinama su moraliniu įstatymu; ją privalu atlyginti.

KBK 2409 kontekstas

19171818 Vilties dorybė atitinka laimės troškimą, kurį Dievas įdėjo į kiekvieno žmogaus širdį; ji apima visas viltis, kurios tik įkvepia žmonių veikimą; ji jas išskaistina nukreipdama į dangaus karalystę; ji saugo nuo nevilties; palaiko, kai jaučiamės apleisti; atveria širdį laukti amžinosios palaimos. Vilties paskata saugo nuo egoizmo ir veda į krikščioniškosios meilės laimę.

KBK 1818 kontekstas

KBKS nuorodos

1901, 1903-1904, 1921-1922406. Kada valdžia vykdoma teisėtai?

Valdžia vykdoma teisėtai, kai ji veikia bendrojo gėrio labui ir siekia jo morališkai leistinomis priemonėmis. Todėl politinė santvarka turėtų būti nustatoma laisvu piliečių sprendimu ir privalėtų laikytis teisinės valstybės principo, pagal kurį viršenybė teikiama įstatymui, o ne žmonių savivalei. Neteisingi įstatymai ir moralinei tvarkai priešingos priemonės sąžinės nesaisto.

KBKS 406 kontekstas

1913-1917, 1926410. Kaip žmogus prisideda prie bendrojo gėrio įgyvendinimo?

Kiekvienas žmogus pagal savo užimamą vietą ir atliekamą vaidmenį skatina bendrąjį gėrį, gerbdamas teisingus įstatymus ir imdamasis užduočių, už kurias jis asmeniškai atsakingas, kaip antai rūpinimasis šeima ir darbo reikalai. Be to, piliečiai privalo kiek galėdami veikliai dalyvauti viešajame gyvenime.

KBKS 410 kontekstas

YC nuorodos

KBK išnašos

16Jonas XXIII, Encikl. Pacem in terris, 46: AAS 55 (1963) 269.

17Plg. Leonas XIII, Encikl. Diuturnum illud: Leonis XIII Acta 2, 271; Idem, Encikl. Immortale Dei: Leonis XIII Acta 5, 120.

18Plg. 1 Pt 2, 13–17.

21Vatikano II Susirinkimas, Pastorac. konst. Gaudium et spes, 74: AAS 58 (1966) 1096.

22Vatikano II Susirinkimas, Pastorac. konst. Gaudium et spes, 74: AAS 58 (1966) 1096.

23Šv. Tomas Akvinietis, Summa theologiae, 1–2, q. 93, a. 3, ad 2, ed. Leon. 7, 164.

24Jonas XXIII, Encikl. Pacem in terris, 51: AAS 55 (1963) 271.

25Jonas Paulius II, Encikl. Centesimus annus, 44: AAS 83 (1991) 848.

26Epistula Pseudo Barnabae, 4. 10: SC 172, 100–102 (Funk 1, 48).

27Vatikano II Susirinkimas, Pastorac. konst. Gaudium et spes, 26: AAS 58 (1966) 1046; plg. Ibid., 74: AAS 58 (1966) 1096.

28Vatikano II Susirinkimas, Pastorac. konst. Gaudium et spes, 26: AAS 58 (1966) 1046.

29Plg. Vatikano II Susirinkimas, Pastorac. konst. Gaudium et spes, 26: AAS 58 (1966) 1046.

30Vatikano II Susirinkimas, Pastorac. konst. Gaudium et spes, 84: AAS 58 (1966) 1107.

31Vatikano II Susirinkimas, Pastorac. konst. Gaudium et spes, 26: AAS 58 (1966) 1047.

32Plg. Jonas Paulius II, Encikl. Centesimus annus, 43: AAS 83 (1991) 847.

33Vatikano II Susirinkimas, Pastorac. konst. Gaudium et spes, 31: AAS 58 (1966) 1050.

34Plg. Vatikano II Susirinkimas, Pastorac. konst. Gaudium et spes, 30: AAS 58 (1966) 1049.

35Vatikano II Susirinkimas, Pastorac. konst. Gaudium et spes, 31: AAS 58 (1966) 1050.

36Vatikano II Susirinkimas, Pastorac. konst. Gaudium et spes, 74: AAS 58 (1966) 1096.

37Vatikano II Susirinkimas, Pastorac. konst. Gaudium et spes, 26: AAS 58 (1966) 1046.