Jėzus Kristus buvo palaidotas. KBK

3 skirsnelis. Jėzus Kristus buvo palaidotas

624^S-124„Reikėjo, kad Dievo malone už kiekvieną jis paragautų mirties“ (Žyd 2, 9). Dievas taip sudarė savo išganymo planą, kad Jo Sūnus ne tik numirtų „už mūsų nuodėmes“ (1 Kor 15, 3), bet ir „paragautų mirties“, tai yra patirtų mirties būvį,362 1005 kūno ir sielos atsiskyrimą nuo paskutinio atodūsio ant kryžiaus iki Prisikėlimo. Tas mirusio Kristaus būvis yra Jo palaidojimo ir nužengimo į pragarus slėpinys. Tai slėpinys Didžiojo šeštadienio, kai Kristus, paguldytas kape⁵¹⁵ po atlikto⁵¹⁶ žmonių išganymo darbo,343 kuriuo sutaikino visa, kas yra žemėje ir danguje,⁵¹⁷ primena didįjį Dievo šabo poilsį.⁵¹⁸

Kristaus kūnas kape

625^S-124Kristaus buvimas kape realiai susieja Jo pažeidžiamą būklę prieš Velykas ir Jo kaip Prisikėlusiojo dabartinę garbingą būklę. Tas pats „Gyvojo“ Asmuo gali tarti: „Aš buvau numiręs, bet štai esu gyvas per amžių amžius“ (Apr 1, 18):

Dievo buvo sumanytas toks (Sūnaus) mirties ir prisikėlimo slėpinys, kad mirtis nesutrukdytų atskirti sielos nuo kūno pagal įprastinę prigimties tvarką, juos vėl suvienijant per Prisikėlimą, idant Jo paties Asmuo būtų mirties ir gyvenimo susitikimo vieta; taip Jis sustabdė savyje mirties sukeltą prigimties suirimą ir pats tapo to, kas perskirta, suvienijimo pradu.⁵¹⁹

626^S-124Kadangi nužudytasis „gyvybės Kūrėjas“⁵²⁰ yra tas pats „Gyvasis, kuris prisikėlė“⁵²¹, Dievo Sūnaus dieviškajam Asmeniui būtina ir toliau egzistuoti su siela ir su kūnu, kuriuos buvo perskyrusi mirtis:470 650

Nors Kristus mirė kaip žmogus, ir šventa Jo siela atsiskyrė nuo nekaltojo kūno, tačiau Jo dievystė nebuvo atskirta nei nuo sielos, nei nuo kūno; dėl to vienas Asmuo nebuvo padalytas į du; mat Kristaus kūnas ir siela, kaip tokie, nuo pat pradžios egzistavo Žodžio Asmenyje, ir nors mirties jie buvo perskirti vienas nuo kito, kiekvienas iš jų liko tame pačiame viename Žodžio Asmenyje.⁵²²

„Tu neduosi savo šventajam supūti“

627^S-124^Y-1031009Kristaus mirtis buvo tikra mirtis ta prasme, kad užbaigė Jo žmogiškąjį gyvenimą žemėje. Bet dėl to, kad Dievo Sūnaus Asmuo buvo suvienytas su Jo kūnu, pastarasis netapo mirtingojo palaikais kaip visų kitų,1683 „nes buvo neįmanoma, kad jis liktų mirties grobis“ (Apd 2, 24), ir todėl „dieviškoji galybė apsaugojo Kristaus kūną nuo suirimo“⁵²³. Apie Kristų galima pasakyti dar ir taip: „Jis buvo atskirtas nuo gyvybės krašto“ (Iz 53, 8); ir: „Mano kūnas ilsėsis su viltimi, nes tu nepaliksi mano sielos mirusiųjų buveinėje ir neduosi savo šventajam supūti“ (Apd 2, 26–27).⁵²⁴ To ženklas buvo Kristaus prisikėlimas „trečiąją dieną“ (1 Kor 15, 4; Lk 24, 46),⁵²⁵ dar ir todėl, kad buvo manoma, jog kūnas pradeda gesti ketvirtą dieną.⁵²⁶

„Palaidoti su Kristumi...“

628^S-124537Pirminis ir labai ryškus krikšto ženklas yra panardinimas į vandenį; juo vaizduojamas krikščionio nužengimas į kapą, nes krikščionis miršta nuodėmei drauge su Kristumi, kad laimėtų atnaujintą gyvenimą.1215 „Krikštu mes esame kartu su juo palaidoti mirtyje, kad kaip Jėzus buvo prikeltas iš numirusių Tėvo šlovinga galia, taip ir mes pradėtume gyventi atnaujintą gyvenimą“ (Rom 6, 4).⁵²⁷

Santrauka

629^S-124Visų žmonių labui Jėzus patyrė mirtį.⁵²⁸ Žmogumi tapęs Dievo Sūnus iš tikrųjų mirė ir buvo palaidotas.

630^S-124Kristui esant kape, Jo dieviškasis Asmuo ir toliau buvo susivienijęs su siela ir su kūnu, kuriuos tačiau buvo perskyrusi mirtis. Dėl to mirusio Kristaus kūnas „nesupuvo“ (Apd 13, 37).

KBK nuorodos

624362 Žmogaus asmuo, sukurtas pagal Dievo paveikslą, yra drauge ir kūninė, ir dvasinė būtybė. Bibliniame pasakojime ta tikrovė išreiškiama simboline kalba tvirtinant, kad „Dievas padarė žmogų iš žemės dulkių ir įkvėpė jam į nosį gyvybės alsavimą. Taip žmogus tapo gyva būtybe“ (Pr 2, 7). Dievas norėjo viso žmogaus.

KBK 362 kontekstas

6241005 Kad prisikeltume su Kristumi, turime mirti su Kristumi, turime „palikti kūno būstinę ir įsikurti pas Viešpatį“ (2 Kor 5, 8). Iškeliaujant, t. y. mirštant, siela atsiskiria nuo kūno. Su savuoju kūnu ji bus vėl sujungta prisikėlimo dieną.

KBK 1005 kontekstas

624343 Žmogus yra kūrinijos viršūnė. Įkvėpto autoriaus pasakojime tai išreiškiama aiškiai skiriant žmogaus ir kitų kūrinių sukūrimą.

KBK 343 kontekstas

626470 Kadangi slėpiningoje Įsikūnijimo vienybėje žmogaus prigimtis „prisiimta, o ne panaikinta“, Bažnyčia laikui bėgant buvo įkvėpta išpažinti visišką Kristaus žmogiškosios sielos su jos proto bei valios galiomis ir Jo žmogiškojo kūno realumą. Tačiau drauge ji kaskart primindavo, kad žmogiškoji Kristaus prigimtis tiesiogiai priklauso dieviškajam Dievo Sūnaus Asmeniui, kuris ją prisiėmė. Visa, kas Kristus yra ir ką, ją turėdamas, daro, yra ir daro „vienas iš Trejybės Asmenų“. Taigi savo žmogystei Dievo Sūnus suteikia tokį asmeniškumą, kokiu egzistuoja Trejybėje. Ir savo siela, ir savo kūnu Kristus žmogiškai išreiškia dieviškąjį Švč. Trejybės elgesį: Dievo Sūnus [...] žmogaus rankomis darbavosi, žmogaus protu galvojo, žmogaus valia veikė, žmogaus širdimi mylėjo. Gimęs iš Mergelės Marijos, tikrai tapo vienu iš mūsų, viskuo į mus panašus, išskyrus nuodėmę.

KBK 470 kontekstas

626650 Bažnyčios tėvai gilinasi į Prisikėlimą remdamiesi dieviškuoju Kristaus Asmeniu; Jame išliko suvienyti ir siela, ir kūnas, kuriuos mirtis buvo išskyrusi: „Vieninga dieviškoji prigimtis išliko abiejose esminėse žmogaus dalyse; dėl to jos ir vėl susivienijo iš naujo. Vadinasi, mirtis suardė sudėtinę būtybę, o Prisikėlimas suvienijo abi perskirtas dalis.“

KBK 650 kontekstas

6271009 Kristus pakeitė mirtį. Jėzus, Dievo Sūnus, taip pat iškentėjo žmogišką mirtį. Tačiau, nepaisydamas jos baimės, Jis pasitiko mirtį visiškai ir laisvai atsidavęs savo Tėvo valiai. Jėzaus klusnumas mirties prakeiksmą pavertė palaima.

KBK 1009 kontekstas

6271683 Bažnyčia, aprūpindama sakramentais, kaip Motina nešė krikščionį savo glėbyje jo žemiškosios kelionės metu, palydi jį ir baigiantis kelionei, kad atiduotų „į Tėvo rankas“. Ji atnašauja Tėvui Kristuje Jo malonės vaiką ir su viltimi it sėklą laidoja žemėje kūną, kuris kelsis garbingas. Ši atnaša tobulai švenčiama Eucharistijos auka; iki jos ir po jos atliekami palaiminimai yra sakramentalijos.

KBK 1683 kontekstas

628537 Per Krikštą krikščionis sakramentiniu būdu supanašėja su Jėzumi, kuris krikšto metu išgyveno ir savo mirtį bei prisikėlimą; krikščionis turi dalyvauti šiame nuolankaus nusižeminimo ir atgailos slėpinyje, nužengti drauge su Jėzumi į vandenį, kad drauge su Juo būtų pakeltas, atgimti iš vandens ir Dvasios, kad Sūnuje taptų mylimu Tėvo sūnumi ir pradėtų „gyventi atnaujintą gyvenimą“ (Rom 6, 4): Būkime drauge su Kristumi Krikštu palaidoti, kad drauge su Juo būtume prikelti; nuženkime su Juo, kad būtume su Juo išaukštinti; pakilkime su Juo, kad taip pat drauge su Juo būtume pašlovinti. Visa, kas atsitiko Kristui, padeda mums suprasti, kad ant mūsų, nuplautų Krikšto vandeniu, iš dangaus aukštybių nusileidžia Šventoji Dvasia, ir Dievo balsu pripažinti savais mes tampame Dievo vaikais.

KBK 537 kontekstas

6281215 Šis sakramentas dar vadinamas „Šventosios Dvasios atgimdančiu ir atnaujinančiu nuplovimu“ (Tit 3, 5), nes žymi ir įgyvendina tą gimimą iš vandens ir Dvasios, be kurio niekas „neįeis į Dievo Karalystę“ (Jn 3, 5).

KBK 1215 kontekstas

KBKS nuorodos

YC nuorodos

KBK išnašos

515Plg. Jn 19, 42.

516Plg. Jn 19,30.

517Plg. Kol 1, 18–20.

518Plg. Žyd 4, 4.9.

519Šv. Grigalius Nisietis, Oratio catechetica 16, 9: TD 7, 90 (PG 45, 52).

520Plg. Apd 3, 15.

521Plg. Lk 24, 5–6.

522Šv. Jonas Damaskietis, Expositio fidei, 71 [De fide orthodoxa, 3, 27]: PTS 12, 170 (PG 94, 1098).

523Šv. Tomas Akvinietis, Summa theologiae 3, 51, 3, ad 2, ed. Leon. 11, 490.

524Plg. Ps 16, 9–10.

525Plg. Mt 12, 40; Jn 2, 1; Oz 6, 2.

526Plg. Jn 11, 39.

527Plg. Kol 2, 12; Ef 5, 26.

528Plg. Žyd 2, 9.