Katalikų Bažnyčios katekizmas, 2015 (KBK'15)
Katalikų Bažnyčios katekizmas. Santrauka, 2007 (KBKS'07)
[ Jaunimo katekizmas YOUCAT, 2013 (YC'13) ]

Visas YOUCAT tekstas nėra skelbiamas, tik Pratarmė ir klausimų sąrašas su atitinkamomis KBK sąsajomis

7 skirsnis. Santuokos sakramentas

1601S-337Y-260„Santuokos sąjunga, kuria vyras ir moteris tarpusavyje sukuria viso gyvenimo bendrystę, savo prigimtimi skirtą sutuoktinių gerovei bei palikuonių gimdymui ir auklėjimui, Viešpaties Kristaus tarp pakrikštytųjų buvo iškelta į sakramento garbę.“93

I. Santuoka Dievo plane

1602S-337Y-260Šventasis Raštas prasideda vyro ir moters sukūrimu pagal Dievo paveikslą ir panašumą94 ir baigiasi „Avinėlio vestuvių“ (Apr 19, 9)95 vizija. Ir vienur, ir kitur Šventasis Raštas kalba apie santuoką ir jos „slėpinį“, apie jos įsteigimą ir Dievo jai teikiamą prasmę, apie jos kilmę ir tikslą, įvairius jos įgyvendinimo būdus per visą išganymo istoriją, apie nuodėmės sukeltus jos sunkumus ir jos atnaujinimą „Viešpatyje“ (1 Kor 7, 39), naujoje Kristaus ir Bažnyčios Sandoroje.96

Santuoka kūrinijos tvarkoje

1603S-337Y-260 Glaudi santuokinio gyvenimo ir meilės bendruomenė yra Kūrėjo įsteigta ir apdovanota savais įstatymais [...]. „Pats Dievas yra įkūręs santuoką.“97 Pašaukimas santuokai yra įrašytas pačioje iš Kūrėjo rankų išėjusių vyro ir moters prigimtyje. Santuoka nėra grynai žmonių išrasta institucija, nors per daugelį amžių skirtingose kultūrose, visuomeninėse struktūrose ir dvasinėse sanklodose labai įvairavo. Ši įvairovė neturi palikti užmarštyje bendrų ir pastovių santuokos bruožų. Nors šios institucijos kilnumas ne visur vienodai aiškiai matomas,98 vis dėlto visose kultūrose daugiau ar mažiau suvokiama santuokinio ryšio didybė, nes „asmens ir žmonių visuomenės apskritai bei krikščionių bendrijos gerovė glaudžiai susijusi su santuokinės ir šeimos bendruomenės klestėjimu“99.

1604S-337Y-260Dievas, sukūręs žmogų iš meilės, pašaukė jį meilei, kuri yra pagrindinis ir įgimtas kiekvieno žmogaus pašaukimas. Juk žmogus sukurtas pagal Dievo paveikslą ir panašumą, o „Dievas yra meilė“ (1 Jn 4, 8. 16). Kadangi Dievas sukūrė vyrą ir moterį,100 jų tarpusavio meilė yra absoliučios ir nesibaigiančios Dievo meilės žmogui atvaizdas. Kūrėjo akyse ta meilė gera, labai gera.101 Dievo laiminama santuokinė meilė yra skirta būti vaisinga ir tarnauti bendram tikslui palaikyti kūriniją: „Dievas juos palaimino tardamas: 'Būkite vaisingi ir dauginkitės, pripildykite žemę ir valdykite ją!'“ (Pr 1, 28).

1605S-337Y-260Y-263Šventasis Raštas tvirtina, kad vyras ir moteris sukurti vienas kitam: „Negera žmogui būti vienam“ (Pr 2, 18). Moteris, „kūnas iš jo kūno“,102 tai yra vyrui lygi, visai jam artima, yra jam Dievo duota kaip „bendrininkė“,103 atstovaujanti Dievui, kuris mums padeda.104 „Todėl vyras palieka savo tėvą ir motiną, glaudžiasi prie savo žmonos, ir jie tampa vienu kūnu“ (Pr 2, 24). Kad tai reiškia neišardomą jų dviejų gyvenimų vienybę, parodė patsai Viešpats primindamas, koks „pradžioje“ buvo Kūrėjo planas:105 „Taigi jie jau nebe du, o vienas kūnas“ (Mt 19, 6).

Nuodėmės įtaka santuokai

1606S-339Y-264Kiekvienas žmogus patiria blogį, esantį šalia jo ir jame. Tai taip pat jaučiama vyro ir moters tarpusavio santykiuose. Visais laikais jų vienybei grėsė nesantaika, noras valdyti, neištikimybė, pavydas ir konfliktai, kurie gali privesti prie neapykantos ir ryšio nutrūkimo. Ši netvarka gali pasireikšti silpniau ar stipriau įvairiose kultūrose, epochose, individuose, būti daugiau ar mažiau įveikta, tačiau vis dėlto atrodo esanti visuotinio pobūdžio.

1607S-339Y-264Tikėjimo požiūriu ši mūsų skausmingai juntama netvarka kyla ne iš vyro ir moters prigimties, ne iš jų santykių prigimties, bet iš nuodėmės. Pirmosios nuodėmės, nutraukusios ryšį su Dievu, pirmas padarinys buvo pirminės vyro ir moters vienybės iširimas. Jų santykius sudrumstė abipusiai priekaištai;106 jų tarpusavio potraukis, paties Kūrėjo dovana,107 pavirto noru valdyti ir geismu;108 gražųjį vyro ir moters pašaukimą būti vaisingiems, daugintis ir pripildyti žemę109 aptemdė gimdymo skausmai ir prakaitu uždirbama duona.110

1608S-339Y-264Vis dėlto, nors ir rimtai pažeista, kūrinijos tvarka išlieka. Nuodėmės padarytoms žaizdoms užgydyti vyrui ir moteriai turi padėti malonė, kurios jiems duoti Dievas iš savo begalinio gailestingumo niekados neatsisakydavo.111 Be šios pagalbos vyrui ir moteriai niekada nepavyktų pasiekti tos jų gyvenimo vienybės, kuriai Dievas juos „pradžioje“ sukūrė.

Santuoka Įstatymo pedagogijoje

1609S-340Gailestingasis Dievas neapleido nusidėjusio žmogaus. Bausmės, kurios sekė paskui nuodėmę: gimdymo skausmai,112 darbas „savo veido prakaitu“ (Pr 3, 19), yra drauge ir vaistai, ribojantys nuodėmės padarytą žalą. Po nuopuolio santuoka padeda nugalėti užsisklendimą, egoizmą, pasitenkinimo vien sau ieškojimą, padeda atsiverti kitam, vienas kitam padėti, save dovanoti.

1610S-340Santuokos moralinės vienybės ir neišardomumo suvokimas didėjo skatinamas Senojo Testamento pedagogijos. Patriarchų ir karalių poligamija dar nebuvo aiškiai atmesta. Vis dėlto Mozei duotas Įstatymas gina moterį nuo despotiškos vyro valdžios, nors, kaip sakė Viešpats, jame dar lieka vyro „širdies kietumo“ žymių, ir dėl to Mozė leido žmoną atleisti.113

1611S-340Dievo Sandorą su Izraeliu vaizduodami kaip išskirtinę ir ištikimą santuokinę meilę,114 pranašai rengė išrinktosios tautos sąmonę giliau suvokti santuokos vienatinumą ir neišardomumą.115 Rutos ir Tobito knygose pateikta jaudinančių taurios santuokos, sutuoktinių ištikimybės ir švelnios meilės pavyzdžių. Giesmių giesmėje Tradicija visada matė žmogiškosios meilės viršūnę kaip Dievo meilės atšvaitą, meilę, „stiprią kaip mirtis“, kurios „giliausi vandenys negali užgesinti“ (Gg 8, 6–7).

Santuoka Viešpatyje

1612S-341Y-263Dievo ir Jo tautos Izraelio Sandora, tarytum santuokinis ryšys, parengė Naująją ir amžinąją Sandorą, kurioje Dievo Sūnus, įsikūnydamas ir atiduodamas savo gyvybę, tam tikru būdu susivienijo su visa savo išgelbėtąja žmonija,116 taip paruošdamas ją „Avinėlio vestuvėms“117.

1613S-341Y-263Savo viešojo gyvenimo pradžioje Jėzus, Motinos prašomas, savo pirmąjį ženklą padaro vestuvių puotoje.118 Jėzaus buvimą Kanos vestuvėse Bažnyčia laiko labai reikšmingu įvykiu. Ji čia mato santuokos gėrio patvirtinimą ir patikinimą, kad nuo šiol santuoka bus veiksmingas Kristaus artumo ženklas.

1614S-341Y-263Skelbdamas Jėzus nedviprasmiškai mokė vyro ir moters sąjungos pirminės prasmės, kurios nuo pradžių norėjo Kūrėjas: Mozės duotas leidimas atleisti žmoną buvo nuolaida dėl širdies kietumo;119 vyro ir moters santuokinis ryšys yra neišardomas – jį sudarė pats Dievas: „Ką tad Dievas sujungė, žmogus teneperskiria“ (Mt 19, 6).

1615S-341Y-263Toks nedviprasmiškai pabrėžtas santuokinio ryšio neišardomumas galėjo trikdyti ir atrodyti neįvykdomas reikalavimas.120 Tačiau Jėzus neužkrovė sutuoktiniams neįmanomos pakelti ir per sunkios naštos,121 dar sunkesnės negu Mozės Įstatymas. Atėjęs atkurti pradinės, nuodėmės suardytos kūrimo tvarkos, Jėzus pats duoda jėgos ir malonės išgyventi santuoką nauju Dievo karalystės būdu. Sekdami Kristumi, atsižadėdami savęs, imdami savo kryžių,122 sutuoktiniai galės „išmanyti“123 pirminę santuokos prasmę ir, Kristaus padedami, ja gyventi. Ši krikščioniškos santuokos malonė yra Kristaus kryžiaus – viso krikščioniškojo gyvenimo versmės – vaisius.

1616S-341Y-263Apaštalas Paulius tai paaiškina sakydamas: „Jūs, vyrai, mylėkite žmonas, kaip ir Kristus mylėjo Bažnyčią ir atidavė už ją save, kad ją pašventintų“ (Ef 5, 25–26). Ir čia pat priduria: „Todėl žmogus paliks tėvą bei motiną ir glausis prie savo žmonos, ir du taps vienu kūnu. Šita paslaptis yra didelė, – aš tai sakau, žvelgdamas į Kristų ir Bažnyčią“ (Ef 5, 31–32).

1617S-341Y-263Visas krikščioniškasis gyvenimas yra pažymėtas Kristaus ir Bažnyčios, tarytum jaunikio ir nuotakos, meile. Jau Krikštas – įžengimas į Dievo tautą – yra jungtuvių slėpinys: tam tikra prasme jis yra vestuvinis apiplovimas124 prieš vestuvių puotą, Eucharistiją. O krikščioniškoji santuoka tampa veiksmingu ženklu, Kristaus ir Bažnyčios Sandoros sakramentu. Pakrikštytųjų santuoka, ženklindama ir teikdama malonę, yra tikras Naujosios Sandoros sakramentas.125

Mergeliškumas dėl dangaus karalystės

1618S-342Y-265Kristus yra viso krikščioniškojo gyvenimo centras. Ryšys su Juo yra svarbiausias iš visų kitų ryšių šeimoje ir visuomenėje.126 Nuo pat Bažnyčios pradžios buvo vyrų ir moterų, atsisakiusių didžio santuokos gėrio, kad lydėtų Avinėlį, kur tik Jis eina,127 kad rūpintųsi Viešpaties reikalais ir stengtųsi Jam patikti,128 kad išeitų pasitikti ateinančio Jaunikio.129 Pats Kristus kvietė kai kuriuos sekti Juo gyvenant taip, kaip Jis gyveno:

Yra eunuchų, kurie gimė tokie iš motinos įsčių. Yra eunuchų, kuriuos tokius padarė žmonės. Ir yra eunuchų, kurie patys save tokius padarė dėl Dangaus Karalystės. Kas pajėgia išmanyti, teišmano (Mt 19, 12).

1619S-342Y-265Mergeliškumas dėl dangaus karalystės yra Krikšto malonės išsiskleidimas, iškalbingas ženklas, kad ryšys su Kristumi yra užvis pranašesnis, kad karštai laukiama Jo sugrįžimo; tai taip pat ženklas, primenantis, jog santuoka tėra šių praeinančių laikų tikrovė.130

1620S-342Y-265Tiek Santuokos sakramentas, tiek mergeliškumas dėl dangaus karalystės yra iš Viešpaties. Jis suteikia tam prasmę ir dovanoja malonę, būtiną norint gyventi pagal Jo valią.131 Mergeliškumo dėl dangaus karalystės132 vertinimas ir krikščioniškas santuokos supratimas vienas nuo kito neatskiriami ir vienas kitą remia:

Kas smerkia santuoką, kartu menkina mergeliškumo garbę; kas santuoką giria, dar labiau pagerbia įstabesnį mergeliškumą. [...] Juk tai, kas atrodo gera tik lyginant su tuo, kas bloga, negali būti didžiai gera, bet tai, kas dar geriau už neginčytiną gėrį, yra aukščiausias gėris.133

II. Santuokos sakramento šventimas

1621S-343Y-266Lotynų apeigose dviejų tikinčių katalikų Santuoka paprastai švenčiama šventosiose Mišiose, nes visi sakramentai susiję su Kristaus Velykų slėpiniu.134 Eucharistijoje prisimenama Naujoji Sandora, kurioje Kristus visiems laikams susivienijo su savo mylima Sužadėtine Bažnyčia, už kurią pats save atidavė.135 Tad labai dera, kad ir sutuoktiniai savo sutikimą atiduoti save vienas kitam, paaukojant savuosius gyvenimus, patvirtintų jungdamiesi su eucharistinėje aukoje sudabartintu Kristaus dovanojimusi Bažnyčiai ir priimdami Eucharistiją, idant, susivieniję su tuo pačiu Kristaus Kūnu ir Krauju, sudarytų „vieną kūną“ Kristuje.136

1622S-343Y-266„Kaip sakramentinis pašventinimo aktas, Santuokos liturginis šventimas [...] turi būti galiojantis, tinkamas ir vaisingas.“137 Tad būsimiems sutuoktiniams dera savo santuokai pasirengti Atgailos sakramentu.

1623S-343Y-266Pagal lotynų tradiciją sutuoktiniai, kaip Kristaus malonės perteikėjai, Santuokos sakramentą teikia vienas kitam, pareikšdami savo sutikimą Bažnyčios akivaizdoje. Rytų Bažnyčių tradicijose vyskupai arba kunigai yra abipusio sutuoktinių sutikimo liudytojai,138 tačiau kad sakramentas galiotų, būtinas ir jų palaiminimas.139

1624S-343Y-266Įvairiose liturgijose yra daug palaiminimo ir epiklezės maldų, kuriomis prašoma Dievą suteikti malonės ir palaiminti naująją porą, ypač nuotaką. Santuokos sakramento epiklezėje jaunieji priima Šventąją Dvasią kaip Kristaus ir Bažnyčios meilės ryšį.140 Tai Ji yra jų sąjungos antspaudas, visada srūvantis jų meilės šaltinis, jų ištikimybę atnaujinanti jėga.

III. Santuokinis sutikimas

1625S-344Y-261Santuokinę sutartį sudaro pakrikštyti vyras ir moteris, laisvi sudaryti santuoką ir laisvai pareiškiantys sutinką. „Būti laisvam“ reiškia:

— būti niekieno neverčiamam;

— neturėti prigimtinės arba bažnytinės teisės nurodomų kliūčių.

1626S-344Y-261Abipusį sutuoktinių sutikimą Bažnyčia laiko būtinu elementu „santuokai įvykti“141. Jei nėra sutikimo, nėra ir santuokos.

1627S-344Y-261Sutikimas yra žmogiškasis veiksmas, „kuriuo sutuoktiniai atiduoda save vienas kitam ir vienas kitą priima“142. „Aš imu tave savo žmona. [...] Aš imu tave savo vyru.“143 Tas abu sutuoktinius saistantis sutikimas atbaigiamas tuo, kad du „tampa vienu kūnu“144.

1628S-344Y-261Sutikimas turi būti laisvas, be prievartos ir didelės išorinės baimės, abiejų šalių valios aktas.145 Jokia žmogiška galia negali šio sutikimo pamainyti.146 Jei minėtos laisvės nėra, santuoka negalioja.

1629S-348Y-261Y-269Dėl šių (ir kitų santuoką negaliojančią ir neįvykusią darančių147) priežasčių Bažnyčia, kompetentingam jos teismui ištyrus, gali pripažinti, kad „santuoka yra niekinė“, vadinasi, niekada jos ir nebuvo. Tada abu partneriai yra laisvi ir gali vėl tuoktis sutvarkę su ankstesne santuoka susijusius savaime suprantamus įsipareigojimus.148

1630S-344Y-261Santuokos apeigose dalyvaujantis kunigas (arba diakonas) Bažnyčios vardu priima sutuoktinių sutikimą ir jiems suteikia Bažnyčios palaiminimą. Bažnyčios atstovo (taip pat liudytojų) buvimas santuokos metu akivaizdžiai parodo, kad ji yra bažnytinio gyvenimo tikrovė.

1631S-344Y-261Dėl to Bažnyčia iš savo tikinčiųjų paprastai reikalauja sudaryti santuoką bažnytine forma.149 Tokį sprendimą lemia keli sumetimai:

sakramentinė santuoka yra liturginis aktas, tad jį atlikti dera viešos bažnytinės liturgijos metu;

santuoka įvesdina į bažnytinį luomą, sukuria Bažnyčioje sutuoktinių teises ir pareigas vienas kito ir savo vaikų atžvilgiu;

— kadangi santuoka yra gyvenimo Bažnyčioje būvis, Bažnyčia turi būti įsitikinusi santuokos tikrumu (tad jos metu privalo dalyvauti liudytojai);

sutikimo viešas pobūdis apsaugo tą sutikimą ir padeda jį išlaikyti.

1632S-344Kad sutuoktinių sutikimas būtų laisvas ir atsakingas ir kad santuokinė sąjunga turėtų tvirtus ir pastovius žmogiškus bei krikščioniškus pagrindus, ypač svarbus yra parengimas santuokai:

Tėvų ir šeimų pavyzdys ir pamokymai išlieka tinkamiausias tokio parengimo kelias.

Nepamainomas taip pat yra ganytojų bei krikščionių bendruomenės, kaip „Dievo šeimos“, vaidmuo perduodant žmogiškąsias ir krikščioniškąsias santuokos ir šeimos vertybes,150 tuo labiau kad mūsų laikais daugelis jaunų žmonių mato sugriuvusias šeimas, negalinčias laiduoti jiems pakankamo pasirengimo santuokai:

Jaunuoliai jau savo šeimos židinyje turi būti tinkamai ir laiku supažindinami su santuokinės meilės oruumu, dovanomis bei sunkumais, idant, išauklėti skaisčiai gyventi, būtų pasiruošę, atėjus metui iš taurių sužadėtuvių žengti į vedybas.151

Mišri santuoka ir kulto skirtumas

1633S-345Y-267Y-268Daugelyje kraštų gana dažnos mišrios santuokos (tarp katalikų ir pakrikštytų nekatalikų). Tokios santuokos iš sutuoktinių ir ganytojų reikalauja ypatingo apdairumo. Santuokos tarp skirtingo kulto asmenų (tarp katalikų ir nekrikštytųjų) atveju tas apdairumas turi būti dar didesnis.

1634S-345Y-267Y-268Skirtingos sutuoktinių konfesijos nėra neįveikiama kliūtis santuokai, jeigu jiems pavyksta tarpusavyje suderinti tai, ką kiekvienas gauna savo bendruomenėje, ir jei vienas iš kito mokosi gyventi ištikimybe Kristui. Tačiau negalima pamiršti mišrių santuokų sunkumų. Jie kyla iš to, kad dar neįveiktas krikščionių suskilimas. Sutuoktiniai rizikuoja pajusti krikščionių nesutarimo dramą savo pačių šeimoje. Kulto skirtingumas tuos sunkumus dar padidina. Tikėjimo skirtumas, skirtingi požiūriai net į pačią santuoką, taip pat skirtinga religinė mąstysena gali tapti įtampos šaltiniu santuokoje, ypač dėl vaikų auklėjimo. Tada gresia religinio abejingumo pagunda.

1635S-345Y-267Y-268Pagal Lotynų Bažnyčios teisę mišriai santuokai būtinas specialus bažnytinės valdžios leidimas.152 Jei skiriasi kultas, kad santuoka galiotų, būtina nedviprasmiška dispensa nuo šios kliūties.153 Ir tas leidimas, ir dispensa remiasi prielaida, kad abu partneriai žino ir neatmeta esminių santuokos tikslų bei savybių ir kad katalikiškoji pusė patvirtina įsipareigojimus – o su jais supažindinama ir nekatalikiškoji pusė – laikytis savojo tikėjimo ir krikštyti bei auklėti vaikus Katalikų Bažnyčioje.154

1636S-345Y-267Y-268Daugelyje sričių krikščionių bendruomenės, susidūrusios su tokia problema, remdamosi ekumeniniu dialogu, rengia bendrą pastoraciją mišrių santuokų šeimoms. Jos uždavinys yra padėti tokioms sutuoktinių poroms savo ypatingą būvį išgyventi tikėjimo šviesoje. Ta pastoracija taip pat turi padėti išvengti įtampos tarp sutuoktinių pareigų vienas kitam ir savosioms bažnytinėms bendruomenėms. Ji turi padrąsinti plėtoti tai, kas jų tikėjime yra bendra, ir gerbti tai, kas juos skiria.

1637S-345Y-267Y-268Skirtingo kulto žmonių santuokoje sutuoktiniui katalikui tenka ypatinga užduotis: „Mat netikintis vyras pašventinamas žmona, o netikinti žmona pašventinama tikinčiu vyru“ (1 Kor 7, 14). Didelis džiaugsmas krikščioniui sutuoktiniui ir Bažnyčiai, jei tas „pašventinimas“ padeda antrajam sutuoktiniui laisvai atsiversti į krikščionių tikėjimą.155 Nuoširdi vedusiųjų meilė, kukli ir kantri šeimos dorybių praktika bei ištverminga malda gali netikintį sutuoktinį parengti atsivertimo malonei.

IV. Santuokos sakramento vaisiai

1638S-346„Iš galiojančios santuokos tarp sutuoktinių atsiranda savo prigimtimi amžinas ir išimtinis ryšys; be to, krikščioniškoje santuokoje sutuoktiniai specialiu sakramentu sustiprinami ir tarsi pašventinami savo statuso pareigoms ir kilnumui.“156

Santuokinis ryšys

1639S-346Sutikimą, kuriuo susituokiantieji save vienas kitam atiduoda ir vienas kitą priima, patvirtina pats Dievas.157 Iš jų sąjungos „Dievo potvarkiu ir visuomenės akivaizdoje kyla tvirtas institutas“158. Sutuoktinių sąjunga įtraukiama į Dievo Sąjungą su žmonėmis: „Tikra santuokinė meilė yra paimama į dieviškąją meilę.“159

1640S-346Santuokinį ryšį įtvirtino pats Dievas, tad sudaryta ir įvykdyta pakrikštytųjų santuoka niekada negali būti panaikinta. Šis ryšys, kilęs iš laisvo žmogiško susituokiančiųjų akto ir įvykdytos santuokos, nuo tada yra nebeatšaukiama tikrovė ir duoda pradžią sąjungai, kurią laiduoja Dievo ištikimybė. Bažnyčia neturi galios priešintis tokiai dieviškosios išminties nustatytai tvarkai.160

Santuokos sakramento malonė

1641S-346 Krikščionių sutuoktinių „būsena ir luomas Dievo tautoje yra jiems suteikta dovana.“161 Ta Santuokos sakramento malonė skirta ištobulinti sutuoktinių meilei, sustiprinti jų nesuardomai vienybei. Tos malonės veikiami, jie padeda „vienas kitam siekti šventumo, susilaukdami vaikų bei juos auklėdami“162.

1642S-346Tos malonės šaltinis yra Kristus. „Kaip kitados Dievas bendravo su savo tauta per meilės bei ištikimybės sandorą, taip dabar žmonių Išganytojas ir Bažnyčios Sužadėtinis ateina pas susituokusius krikščionis per santuokos sakramentą.“163 Jis pasilieka su jais, duoda jiems jėgų imti savo kryžių ir sekti Juo, pakilti parpuolus, vienas kitam atleisti, nešioti vienas kito naštas,164 paklusti vienas kitam „dėl Kristaus baimės“ (Ef 5, 21) ir mylėti vienas kitą švelnia ir vaisinga antgamtine meile. Jis leidžia jiems jų meilės ir šeimos gyvenimo džiaugsmuose jau dabar ragauti Avinėlio vestuvių pokylio:

Kaip man apsakyti laimę tos santuokos, kurią Bažnyčia sujungia, [Mišių] auka sustiprina, palaiminimas užantspauduoja, angelai skelbia, Tėvas patvirtina! [...] Koks jungas tenka dviem tikintiesiems, kuriuos vienija viena viltis, vieni siekiai, viena ištikimybė, ta pati tarnystė! Abu jie vieno Tėvo vaikai, vieno Viešpaties tarnai; jų neskiria nei dvasia, nei kūnas, priešingai, jie iš tiesų yra tapę vienu kūnu, o kur vienas kūnas, ten ir viena dvasia.165

V. Santuokinės meilės vertybės ir reikalavimai

1643 „Santuokinė meilė yra visuotinė ir apima visas asmens dalis: kūno ir instinktų reikmes, jausmų ir emocijų galias, dvasios ir valios troškimus; ji siekia kuo didesnės asmenų vienybės, kuri sujungtų ne tik kūnus, bet ir širdis, ir sielas; abipusiu ir galutiniu atsidavimu ji reikalauja to abipusio dovanojimosi neišardomumo bei didžiausios ištikimybės ir yra atvira vaisingumui. Vienu žodžiu, kalbama apie įprastinius bet kurios santuokinės meilės bruožus, tačiau turinčius naują reikšmę, kuri juos ne tik apvalo ir sutvirtina, bet ir taip pakylėja, kad jie tampa būdingų krikščioniškųjų vertybių išraiškomis.“166

Santuokos vienybė ir neišardomumas

1644Y-262Sutuoktinių meilė pačia savo prigimtimi reikalauja visą jų gyvenimą apimančios dviejų asmenų bendrijos vienybės ir neišardomumo. „Taigi jie jau nebe du, o vienas kūnas“ (Mt 19, 6).167 „Jie yra pašaukti nuolat stiprinti savo bendrystę, būti kasdien ištikimi santuokiniam visiško dovanojimosi vienas kitam pažadui.“168 Tokia žmogiška bendrystė sutvirtinama, išgryninama ir ištobulinama Santuokos sakramento dovanojama bendryste Jėzuje Kristuje. Ją gilina bendras gyvenimas tikėjimu ir bendrai priimama Eucharistija.

1645S-347Y-262„Viešpaties patvirtinta santuokos vienybė ypač paaiškėja iš lygaus vyro ir moters asmens orumo, pripažįstamo abipuse ir pilnatviška meile.“169 Poligamija prieštarauja tam lygiam asmenų kilnumui ir santuokinei meilei, kuri vienintelė ir išskirtinė.170

Ištikimybė santuokinei meilei2364-2365

1646S-347Y-262Santuokinė meilė pačia savo prigimtimi reikalauja iš sutuoktinių nepažeisti ištikimybės. Tai jų dovanojimosi vienas kitam vaisius. Meilė trokšta būti nepakeičiama. Ji negali būti meilė „iki naujos santuokos“. „Kaip abipusė dviejų asmenų dovana ir vaikų gėris, ši glaudi jungtis reikalauja visiškos sutuoktinių ištikimybės vienas kitam ir kartu nesuardomos jų vienybės.“171

1647S-347Y-262Pats giliausias to motyvas yra Dievo ištikimybė savo Sandorai, Kristaus – savo Bažnyčiai. Santuokos sakramentas leidžia sutuoktiniams tą ištikimybę išreikšti ir paliudyti. Sakramentu jos neišardomumui suteikiama nauja ir gilesnė prasmė.

1648S-347Y-262Gali atrodyti sunku, netgi neįmanoma susisaistyti su kitu žmogumi visam gyvenimui. Todėl taip svarbu skelbti Gerąją Naujieną, kad Dievas mus myli tvirta ir neatšaukiama meile, kad sutuoktiniai yra tos meilės dalininkai, kad ji juos veda ir palaiko ir kad savo ištikimybe jie gali būti ištikimos Dievo meilės liudytojai. Sutuoktiniai, kurie, Dievo malonės padedami, neretai taip gyvena ir labai sunkiomis sąlygomis, yra verti bažnytinės bendruomenės dėkingumo ir paramos.172

1649S-348Y-262Y-269Vis dėlto pasitaiko, kad dėl labai įvairių priežasčių sutuoktiniams pasidaro nebeįmanoma kartu gyventi. Tokiais atvejais Bažnyčia leidžia sutuoktiniams fiziškai atsiskirti ir negyventi drauge. Sutuoktiniai prieš Dievą ir toliau lieka vyras ir žmona; jie negali sudaryti naujos santuokos. Tokiame sunkiame būvyje geriausia išeitis būtų – jeigu įmanoma – susitaikinti. Krikščionių bendruomenė yra kviečiama padėti tiems žmonėms krikščioniškai gyventi tokiomis sąlygomis, likti ištikimiems savo nepanaikinamam santuokiniam ryšiui.173

1650S-349Y-262Daugelyje kraštų šiandien yra nemažai katalikų, kurie pagal civilinius įstatymus išsituokia ir sudaro naują, civilinę sąjungą. Bažnyčia, būdama ištikima Jėzaus Kristaus žodžiams („Kas atleidžia savo žmoną ir veda kitą, tas nusikalsta pirmajai svetimavimu. Ir jei moteris palieka savo vyrą ir išteka už kito, ji svetimauja“: Mk 10, 11–12), naujos sąjungos negali pripažinti galiojančia, jeigu buvo galiojanti pirmoji santuoka. Išsituokusieji, sudarę civilinę santuoką, patenka į padėtį, kuri objektyviai priešinga Dievo įstatymui. Nuo to laiko jie nebegali priimti Komunijos tol, kol truks tokia padėtis. Dėl tos pačios priežasties jie taip pat negali atlikti tam tikrų atsakingų bažnytinių pareigų. Sutaikinimas Atgailos sakramentu gali būti teikiamas tik tiems, kurie gailisi pažeidę Sandoros bei ištikimybės Kristui ženklą ir pasižada gyventi visiškai susilaikydami.

1651S-349Y-262Kunigai ir visa bendruomenė turi nuoširdžiai rūpintis krikščionimis, kurie taip gyvena, bet dažnai išlaiko tikėjimą ir trokšta vaikus auklėti krikščioniškai, kad patys nesijaustų esą atskirti nuo Bažnyčios, kurios gyvenime, būdami pakrikštyti, jie gali ir privalo dalyvauti:

Jie tebūna raginami klausytis Dievo žodžio, dalyvauti Mišių aukoje, ištvermingai melstis, veikliai įsitraukti į bendruomeninę meilės ir teisingumo veiklą, krikščioniškai auklėti savo vaikus, puoselėti atgailos dvasią bei darbus, taip diena iš dienos melsdami sau Dievą malonės.174

Atvirumas palikuonims2366-2367

1652Y-262„Savo prigimtiniu pobūdžiu santuokos institutas ir santuokinė meilė skirti gimdyti ir auklėti palikuonims, tarsi apvainikuojantiems juos“175:

Vaikai išties yra vertingiausia santuokos dovana, labiausiai prisidedanti prie pačių tėvų gėrio. Pats Dievas pasakė, jog „negera žmogui būti vienam“ (Pr 2, 18), „iš pradžių sukūrė žmones kaip vyrą ir moterį“ (Mt 19, 4) ir, norėdamas žmones padaryti ypatingais savo kūrimo darbo dalininkais, palaimino vyrą ir moterį sakydamas: „Būkite vaisingi ir dauginkitės“ (Pr 1, 28). Todėl, nenuvertinant kitų santuokos tikslų, tikrosios vedybinės meilės ir viso iš jos plaukiančio šeimos gyvenimo prasmė yra didžiadvasiškas sutuoktinių ryžtas bendradarbiauti su Kūrėjo ir Atpirkėjo, per juos nuolat didinančio ir turtinančio savo šeimą, meile.176

1653Y-262Santuokinę meilę daro vaisingą moralinis, dvasinis ir antgamtinis gyvenimas, kuris tėvų auklėjimu perduodamas vaikams. Tėvai yra svarbiausi ir pirmutiniai savo vaikų auklėtojai.177 Šia prasme pagrindinis santuokos ir šeimos uždavinys yra tarnauti gyvybei.178

1654Y-262Sutuoktiniai, kuriems Dievas nedavė turėti vaikų, vis tiek gali, kaip žmonės ir krikščionys, savo santuoka gyventi labai prasmingai. Jų santuoka gali spindėti meilės, paslaugumo ir aukos vaisiais.

VI. Namų Bažnyčia

1655S-350Y-271Kristus norėjo ateiti į šį pasaulį ir augti Šventojoje Juozapo ir Marijos Šeimoje. Bažnyčia yra ne kas kita, kaip „Dievo šeima“. Nuo pat pradžių Bažnyčios branduolį dažnai sudarydavo tie žmonės, kurie įtikėdavo „su visais savo namais“179. Atsiversdami jie troško, kad ir „visi jų namai“ būtų išganyti.180 Tos įtikėjusios šeimos tapo krikščioniškojo gyvenimo salelėmis netikinčiame pasaulyje.

1656S-350Y-271Mūsų dienų pasaulyje, kuris tikėjimui dažnai esti svetimas ir net priešiškas, tikinčios šeimos yra nepaprastai reikšmingos kaip gyvo ir pavyzdingo tikėjimo židiniai. Dėl to Vatikano II Susirinkimas pagal seną tradiciją šeimas vadina Ecclesia domestica [namų Bažnyčia].181 Šeimoje „tėvai savo vaikams turi būti pirmi tikėjimo skelbėjai žodžiu bei pavyzdžiu ir puoselėti kiekvienam būdingą pašaukimą, ypač – šventąjį pašaukimą“182.

1657S-350Y-271Šeimos tėvas ir motina, jų vaikai, visi šeimos nariai „sakramentų priėmimu, malda bei padėka, švento gyvenimo pavyzdžiu, savęs išsižadėjimu ir veiklia meile“183 iškiliausiai praktikuoja Krikštu gautą kunigystę. Tad šeimos namai yra pirmoji krikščioniško gyvenimo ir „visapusiškesnio žmogiškumo mokykla“184. Čia išmokstama ištvermingai ir su džiaugsmu dirbti, broliškai mylėti, didžiadvasiškai, net pakartotinai atleisti ir ypač garbinti Dievą malda ir savo gyvenimo atnaša.

1658S-350Verta dar prisiminti daugelį nesusituokusių žmonių, kurie priversti taip gyventi dėl konkrečių, dažnai ne jų noru susiklosčiusių aplinkybių; dėl to jie yra itin artimi Jėzaus širdžiai ir nusipelno Bažnyčios, ypač ganytojų, atidaus rūpesčio ir pagarbos. Daugelis jų lieka be žmogui įprastos šeimos, dažnai dėl savo neturto. Tarp jų yra tokių, kurie savo padėtį išgyvena Palaiminimų dvasia, pavyzdingai tarnaudami Dievui ir artimui. Jiems visiems reikia atverti šeimų, tai yra „namų Bažnyčių“, ir didžiosios šeimos – Bažnyčios duris. „Šiame pasaulyje nėra nė vieno be šeimos: Bažnyčia yra namai ir šeima visiems, ypač tiems, kurie 'vargsta ir yra prislėgti' (Mt 11, 28).“185

Santrauka

1659S-338Šv. Paulius sako: „Jūs, vyrai, mylėkite žmonas, kaip ir Kristus mylėjo Bažnyčią [...]. Šita paslaptis yra didelė, – aš tai sakau, žvelgdamas į Kristų ir Bažnyčią“ (Ef 5, 25. 32).

1660S-338Santuokinę sąjungą, kuri vyrą ir moterį labai glaudžiai suvienija gyventi ir mylėti, nustatė ir savais įstatymais aprūpino Kūrėjas. Savo prigimtimi ši sąjunga yra skirta sutuoktinių gerovei ir vaikų gimdymui bei auklėjimui; tokiam pakrikštytųjų ryšiui Viešpats Kristus suteikė sakramento kilnumą.186

1661S-341Y-263Santuokos sakramentas yra Kristaus ir Bažnyčios vienybės ženklas. Sutuoktiniams jis suteikia malonę mylėti vienas kitą tokia meile, kokia Kristus pamilo savo Bažnyčią; tad sakramento malonė žmogišką sutuoktinių meilę daro tobulesnę, sustiprina jų nesuardomą vienybę ir juos pašventina kelyje į amžinąjį gyvenimą.187

1662S-344Santuoka remiasi abipusiu susituokiančiųjų sutikimu, tai yra pasiryžimu visiškai dovanoti save vienas kitam siekiant gyventi ištikimos ir vaisingos meilės sąjungoje.

1663S-344Y-266Kadangi santuoka įteisina sutuoktinių gyvenimą kaip viešą instituciją Bažnyčioje, dera, kad ji būtų švenčiama viešai liturginiu šventimu dalyvaujant kunigui (arba kitam Bažnyčios įgaliotam liudytojui), santuokos liudytojams ir susirinkusiems tikintiesiems.

1664Y-262Vienybė, neišardomumas ir atvirumas palikuonims yra esminiai santuokos elementai. Poligamija nesuderinama su santuokos vienybe; ištuoka išskiria tai, ką Dievas sujungė; atsisakymas būti vaisingam atima iš sutuoktinių gyvenimo „vertingiausią santuokos dovaną“ – kūdikį.188

1665S-349Y-270Pakartotinė išsituokusiųjų sąjunga, tebesant gyvam teisėtam sutuoktiniui, prieštarauja – kaip mokė Kristus – Dievo planui ir įstatymui. Tokie asmenys nuo Bažnyčios neatskiriami, tačiau negali priimti eucharistinės Komunijos. Jie gali gyventi krikščioniškai, ypač auklėdami savo vaikus tikėjimo dvasia.

1666S-350Krikščioniškoji šeima yra vieta, kur vaikai pirmiausia sužino apie tikėjimą. Dėl to šeimos židinys teisėtai vadinamas „namų Bažnyčia“, malonės ir maldos bendruomene, žmogiškųjų dorybių ir krikščioniškosios meilės mokykla.

 

 

 

 

KBK nuorodos
KBKS nuorodos

1601-1605337. Kas Dievo plane numatyta vyrui ir moteriai?

Dievas, kuris yra meilė ir sukūrė žmogų iš meilės, pašaukė jį mylėti. Sukūręs vyrą ir moterį, Dievas pašaukė juos į artimą gyvenimo ir tarpusavio meilės bendrystę santuokoje, „taigi jie – jau nebe du, o vienas kūnas“ (Mt 19, 6). Laimindamas juos, Dievas sakė: „Būkite vaisingi ir dauginkitės“ (Pr 1, 28).

KBKS 337 kontekstas

1606-1608339. Kaip nuodėmė gresia santuokai?

Dėl pirmosios nuodėmės, suardžiusios ir Kūrėjo dovanotąją vyro ir moters bendrystę, santuokinei sąjungai labai dažnai gresia nesantarvė ir neištikimybė. Vis dėlto, būdamas be galo gailestingas, Dievas suteikia vyrui ir moteriai malonę įgyvendinti gyvenimo sąjungą pagal pirmapradį dieviškąjį planą.

KBKS 339 kontekstas

1609-1611340. Ko apie santuoką moko Senasis Testamentas?

Dievas, pirmiausia per Įstatymo ir Pranašų pedagogiją, padeda savo tautai laipsniškai brandinti santuokos vienatinumo ir neišardomumo suvokimą. Dievo santuokinė sandora su Izraeliu yra Naujosios Sandoros, Dievo Sūnaus Jėzaus Kristaus sudarytos su savo nuotaka Bažnyčia, parengimas ir pirmavaizdis.

KBKS 340 kontekstas

1612-1617, 1661341. Kokio naujumo santuokai suteikė Kristus?

Jėzus Kristus ne vien atkūrė pradinę Dievo norėtąją tvarką, bet ir suteikė malonę išgyventi santuoką kaip apdovanotą nauju kilnumu, būdingu sakramentui, kuris yra Kristaus santuokinės meilės Bažnyčiai ženklas: „Jūs, vyrai, mylėkite žmonas, kaip ir Kristus mylėjo Bažnyčią“ (Ef 5, 25).

KBKS 341 kontekstas

1618-1620342. Ar visi įpareigoti tuoktis?

Tuoktis įpareigoti ne visi. Kai kuriuos žmones Dievas ypatingai pašaukia sekti Viešpačiu Jėzumi mergeliškumu arba celibatu dėl dangaus karalystės, atsižadant didžiojo santuokos gėrio, idant jie galėtų rūpintis Viešpaties dalykais ir stengtis jam patikti, tapdami Kristaus meilės visiškos pirmenybės ir šlovingojo jo atėjimo karšto laukimo ženklu

KBKS 342 kontekstas

1621-1624343. Kaip švenčiamas Santuokos sakramentas?

Kadangi santuoka įvesdina sutuoktinius į tam tikrą viešąją gyvenimo būklę Bažnyčioje, jos liturgijos šventimas yra viešas, dalyvaujant kunigui (arba Bažnyčios įgaliotam liudytojui) ir kitiems liudytojams.

KBKS 343 kontekstas

1625-1632, 1662-1663344. Kas yra sutikimas tuoktis?

Sutikimas tuoktis yra vyro ir moters pareikšta valia abipusiškai ir galutinai dovanoti save, siekiant gyventi ištikimos ir vaisingos meilės sandoroje. Kadangi sutikimas paverčia santuoką tikrove, jis būtinas ir nepakeičiamas. Kad santuoka galiotų, sutikimo objektas turi būti tikra santuoka; tai turi būti sąmoningas ir laisvas žmogiškasis aktas, nenulemtas prievartos ar spaudimo.

KBKS 344 kontekstas

1629, 1649348. Kada Bažnyčioje leistinas sutuoktinių fizinis atsiskyrimas?

Sutuoktinių fizinis atsiskyrimas Bažnyčioje leistinas, kai dėl svarių priežasčių jų gyvenimas drauge praktiškai nebeįmanomas, nors sutuoktiniai visada skatinami susitaikinti. Kol kitas sutuoktinis gyvas, nevalia sudaryti naujos sąjungos, nebent jų santuoka būtų buvusi niekinė ir tokia pripažinta bažnytinės vadovybės.

KBKS 348 kontekstas

1633-1637345. Ko reikalaujama, kai vienas iš sutuoktinių yra nekatalikas?

Kad būtų teisėta mišri (kataliko ir pakrikštyto nekataliko) santuoka, reikia bažnytinės vadovybės leidimo. Kad ji galiotų esant skirtingam kultui (kataliko ir nekrikštyto asmens), būtina dispensa. Visais atvejais esmingai svarbu, kad sutuoktiniai neatmestų esminių Santuokos tikslų bei ypatybių ir kad sutuoktinis katalikas, žinant ir kitam sutuoktiniui, įsipareigotų išlaikyti tikėjimą ir laiduoti vaikams Krikštą bei katalikišką auklėjimą.

KBKS 345 kontekstas

1638-1642346. Kokie yra Santuokos sakramento padariniai?

Santuokos sakramentas užmezga nuolatinį ir išskirtinį sutuoktinių tarpusavio ryšį. Sutuoktinių sutikimą patvirtina pats Dievas. Todėl pakrikštytųjų sudaryta ir įvykdyta santuoka niekada negali būti nutraukta. Kita vertus, šiuo sakramentu sutuoktiniams suteikiama malonė, būtina norint pasiekti santuokinio gyvenimo šventumą, atsakingai priimti ir auklėti vaikus.

KBKS 346 kontekstas

1645-1648347. Kokios nuodėmės iš pagrindų kertasi su Santuokos sakramentu?

Tokios kaip svetimavimas, vienodam vyro ir moters orumui, santuokinės meilės vienybei ir išskirtinumui prieštaraujanti daugpatystė, iš santuokinio gyvenimo vaikų dovaną atimantis vaisingumo atsisakymas, santuokos neišardomumui prieštaraujanti ištuoka.

KBKS 347 kontekstas

1650-1651, 1665349. Koks Bažnyčios požiūris į naują sąjungą sudariusius išsituokusiuosius?

Viešpačiui ištikima Bažnyčia negali pripažinti santuoka naujos išsituokusiųjų civilinės sąjungos. „Kas atleidžia savo žmoną ir veda kitą, tas nusikalsta pirmajai svetimavimu. Ir jei moteris palieka savo vyrą ir išteka už kito, ji svetimauja“ (Mk 10, 11–12). Bažnyčia dėmesingai rūpinasi jais, ragindama gyventi tikėjimu, melstis, daryti gailestingumo darbus ir krikščioniškai auklėti vaikus. Tačiau kol tokia objektyviai priešinga Dievo įstatymui padėtis tęsiasi, jie negali gauti sakramentinio išrišimo, priimti eucharistinės Komunijos ir eiti tam tikrų pareigų Bažnyčioje.

KBKS 349 kontekstas

1655-1658, 1666350. Kodėl krikščioniškoji šeima dar vadinama namų Bažnyčia?

Todėl, kad šeima parodo ir įgyvendina Bažnyčios kaip Dievo šeimos bendruomeninę ir šeiminę prigimtį. Kiekvienas jos narys pagal jam būdingą vaidmenį vykdo pakrikštytųjų kunigystę, padėdamas šeimai tapti malonės ir maldos bendruomene, žmogiškųjų ir krikščioniškųjų dorybių mokykla, tikėjimo pirminio skelbimo vaikams vieta.

KBKS 350 kontekstas

1659-1660338. Ko siekdamas Dievas įsteigė santuoką?

Kūrėjo įsteigta ir jo įstatymais grindžiama vyro ir moters santuokinė sąjunga pagal savo prigimtį skirta sutuoktinių bendrystei ir gerovei, taip pat vaikų gimdymui ir auklėjimui. Pagal pirminį Dievo planą santuokinė sąjunga yra neišardoma, kaip patvirtino Jėzus Kristus: „Ką Dievas sujungė, žmogus teneperskiria“ (Mk 10, 9).

KBKS 338 kontekstas

YC nuorodos

1601-1605260. Kodėl vyras ir moteris skirti vienas kitam?

1625-1631261. Kaip įvyksta Santuokos sakramentas?

1644-1654, 1664262. Ko reikia, kad sakramentinė santuoka įvyktų?

1605, 1612-1617, 1661263. Kodėl sakramentinė santuoka yra neišardoma?

1606-1608264. Kas gresia santuokai?

1618-1620265. Ar visi žmonės pašaukti santuokai?

1621-1624, 1663266. Kaip švenčiamos bažnytinės jungtuvės?

1633-1637267. Ką daryti, jei katalikas (-ė) nori tuoktis su nekatalike (-u) krikščione (-iu)?

1633-1637268. Ar gali katalikai tuoktis su kitos religijos išpažinėjais?

1629, 1649269. Ar gali susivaidiję sutuoktiniai išsiskirti?

1665270. Kaip Bažnyčia žiūri į tuos, kurie išsiskyrę sudarė naują santuoką?

1655-1657271. Ką reiškia pasakymas, kad šeima yra mažoji Bažnyčia?

 

KBK išnašos

93KTK kan. 1055, § 1.

94Plg. Pr 1, 26–27.

95Plg. Apr 19, 7.

96Plg. Ef 5, 31–32.

97Vatikano II Susirinkimas, Pastorac. konst. Gaudium et spes, 48: AAS 58 (1966) 1067.

98Plg. Vatikano II Susirinkimas, Pastorac. konst. Gaudium et spes, 47: AAS 58 (1966) 1067.

99Vatikano II Susirinkimas, Pastorac. konst. Gaudium et spes, 47: AAS 58 (1966) 1067.

100Plg. Pr 1, 27.

101Plg. Pr 1, 31.

102Plg. Pr 2, 23.

103Plg. Pr 2, 18.

104Plg. Ps 121, 2.

105Plg. Mt 19, 4.

106Plg. Pr 3, 12.

107Plg. Pr 2, 22.

108Plg. Pr 3, 16 b.

109Plg. Pr 1, 28.

110Plg. Pr 3, 16–19.

111Plg. Pr 3, 21.

112Plg. Pr 3, 16.

113Plg. Mt 19, 8; Įst 24, 1.

114Plg. Oz 1–3; Iz 54; 62; Jer 2–3; 31; Ez 16; 23.

115Plg. Mal 2, 13–17.

116Plg. Vatikano II Susirinkimas, Pastorac. konst. Gaudium et spes, 22: AAS 58 (1966) 1042.

117Plg. Apr 19, 7 ir 9.

118Plg. Jn 2, 1–11.

119Plg. Mt 19, 8.

120Plg. Mt 19, 10.

121Plg. Mt 11, 29–30.

122Plg. Mk 8, 34.

123Plg. Mt 19, 11.

124Plg. Ef 5, 26–27.

125Plg. Tridento Susirinkimas, 24a sesija, Doctrina de sacramento Matrimonii: DS 1800; KTK kan. 1055, § 1.

126Plg. Lk 14, 26; Mk 10, 28–31.

127Plg. Apr 14, 4.

128Plg. 1 Kor 7, 32.

129Plg. Mt 25, 6.

130Plg. Mk 12, 25; 1 Kor 7, 31.

131Plg. Mt 19, 3–12.

132Plg. Vatikano II Susirinkimas, Dogm. konst. Lumen gentium, 42: AAS 57 (1965) 48; Idem, Dekr. Perfectae caritatis, 12: AAS 58 (1966) 707; Idem, Dekr. Optatam totius, 10: AAS 58 (1966) 720–721.

133Šv. Jonas Auksaburnis, De virginitate 10, 1: SC 125, 122 (PG 48, 540); plg. Jonas Paulius II, Apašt. parag. Familiaris consortio, 16: AAS 74 (1982) 98.

134Plg. Vatikano II Susirinkimas, Konst. Sacrosanctum Concilium, 61: AAS 56 (1964) 116–117.

135Plg. Vatikano II Susirinkimas, Dogm. konst. Lumen gentium, 6: AAS 57 (1965) 9.

136Plg. 1 Kor 10, 17.

137Jonas Paulius II, Apašt. parag. Familiaris consortio, 67: AAS 74 (1982) 162.

138Plg. CCEO can. 817.

139Plg. CCEO can. 828.

140Plg. Ef 5, 32.

141KTK kan. 1057, § 1.

142Vatikano II Susirinkimas, Pastorac. konst. Gaudium et spes, 48: AAS 58 (1966) 1067; KTK kan. 1057, § 2.

143Jungtuvių apeigos Mišių metu, 62, in: Santuokos sakramentas, Vilnius, 1997, p. 26.

144Plg. Pr 2, 24; Mk 10, 8; Ef 5, 31.

145Plg. KTK kan. 1103.

146Plg. KTK kan. 1057, § 1.

147Plg. KTK kan. 1083–1108.

148Plg. KTK kan. 1071, § 1, 3.

149Plg. Tridento Susirinkimas, 24a sesija, Decretum „Tametsi“: DS 1813–1816; KTK kan. 1108.

150Plg. KTK kan. 1063.

151Vatikano II Susirinkimas, Pastorac. konst. Gaudium et spes, 49: AAS 58 (1966) 1070.

152Plg. KTK kan. 1124.

153Plg. KTK kan. 1086.

154Plg. KTK kan. 1125.

155Plg. 1 Kor 7, 16.

156KTK kan. 1134.

157Plg. Mk 10, 9.

158Vatikano II Susirinkimas, Pastorac. konst. Gaudium et spes, 48: AAS 58 (1966) 1067.

159Vatikano II Susirinkimas, Pastorac. konst. Gaudium et spes, 48: AAS 58 (1966) 1068.

160Plg. KTK kan. 1141.

161Vatikano II Susirinkimas, Dogm. konst. Lumen gentium, 11: AAS 57 (1965) 16.

162Vatikano II Susirinkimas, Dogm. konst. Lumen gentium, 11: AAS 57 (1965) 15–16; plg. Ibid., 41: AAS 57 (1965) 47.

163Vatikano II Susirinkimas, Pastorac. konst. Gaudium et spes, 48: AAS 58 (1966) 1068.

164Plg. Gal 6, 2.

165Tertulijonas, Ad uxorem 2, 8, 6–7: CCL 1, 393 (PL 1, 1415–1416); plg. Jonas Paulius II, Apašt. parag. Familiaris consortio, 13: AAS 74 (1982) 94.

166Jonas Paulius II, Apašt. parag. Familiaris consortio, 13: AAS 74 (1982) 96.

167Plg. Pr 2, 24.

168Jonas Paulius II, Apašt. parag. Familiaris consortio, 19: AAS 74 (1982) 101.

169Vatikano II Susirinkimas, Pastorac. konst. Gaudium et spes, 49: AAS 58 (1966) 1070.

170Plg. Jonas Paulius II, Apašt. parag. Familiaris consortio, 19: AAS 74 (1982) 102.

171Vatikano II Susirinkimas, Pastorac. konst. Gaudium et spes, 48: AAS 58 (1966) 1068.

172Plg. Jonas Paulius II, Apašt. parag. Familiaris consortio, 20: AAS 74 (1982) 104.

173Plg. Jonas Paulius II, Apašt. parag. Familiaris consortio, 83: AAS 74 (1982) 184; KTK kan. 1151–1155.

174Jonas Paulius II, Apašt. parag. Familiaris consortio, 84: AAS 74 (1982) 185.

175Vatikano II Susirinkimas, Pastorac. konst. Gaudium et spes, 48: AAS 58 (1966) 1068.

176Vatikano II Susirinkimas, Pastorac. konst. Gaudium et spes, 50: AAS 58 (1966) 1070–1071.

177Plg. Vatikano II Susirinkimas, Dekl. Gravissimum educationis, 3: AAS 58 (1966) 731.

178Jonas Paulius II, Apašt. parag. Familiaris consortio, 28: AAS 74 (1982) 114.

179Plg. Apd 18, 8.

180Plg. Apd 16, 31; 11, 14.

181Vatikano II Susirinkimas, Dogm. konst. Lumen gentium, 11: AAS 57 (1965) 16; plg. Jonas Paulius II, Apašt. parag. Familiaris consortio, 21: AAS 74 (1982) 105.

182Vatikano II Susirinkimas, Dogm. konst. Lumen gentium, 11: AAS 57 (1965) 16.

183Vatikano II Susirinkimas, Dogm. konst. Lumen gentium, 10: AAS 57 (1965) 15.

184Vatikano II Susirinkimas, Pastorac. konst. Gaudium et spes, 52: AAS 58 (1966) 1073.

185Jonas Paulius II, Apašt. parag. Familiaris consortio, 85: AAS 74 (1982) 187.

186Plg. Vatikano II Susirinkimas, Pastorac. konst. Gaudium et spes, 48: AAS 58 (1966) 1067–1068; KTK kan. 1055, § 1.

187Plg. Tridento Susirinkimas, 24a sesija, Doctrina de sacramento Matrimonii: DS 1799.

188Plg. Vatikano II Susirinkimas, Pastorac. konst. Gaudium et spes, 50: AAS 58 (1966) 1070.