Santuokos sakramentas. KBK

7 skirsnis. Santuokos sakramentas

1601^S-337^Y-260„Santuokos sąjunga, kuria vyras ir moteris tarpusavyje sukuria viso gyvenimo bendrystę, savo prigimtimi skirtą sutuoktinių gerovei bei palikuonių gimdymui ir auklėjimui, Viešpaties Kristaus tarp pakrikštytųjų buvo iškelta į sakramento garbę.“⁹³

I. Santuoka Dievo plane

1602^S-337^Y-260369Šventasis Raštas prasideda vyro ir moters sukūrimu pagal Dievo paveikslą ir panašumą⁹⁴ ir baigiasi „Avinėlio vestuvių“ (Apr 19, 9)⁹⁵ vizija.796 Ir vienur, ir kitur Šventasis Raštas kalba apie santuoką ir jos „slėpinį“, apie jos įsteigimą ir Dievo jai teikiamą prasmę, apie jos kilmę ir tikslą, įvairius jos įgyvendinimo būdus per visą išganymo istoriją, apie nuodėmės sukeltus jos sunkumus ir jos atnaujinimą „Viešpatyje“ (1 Kor 7, 39), naujoje Kristaus ir Bažnyčios Sandoroje.⁹⁶

Santuoka kūrinijos tvarkoje

1603^S-337^Y-260 Glaudi santuokinio gyvenimo ir meilės bendruomenė yra Kūrėjo įsteigta ir apdovanota savais įstatymais [...].371 „Pats Dievas yra įkūręs santuoką.“⁹⁷ Pašaukimas santuokai yra įrašytas pačioje iš Kūrėjo rankų išėjusių vyro ir moters prigimtyje.2331 Santuoka nėra grynai žmonių išrasta institucija, nors per daugelį amžių skirtingose kultūrose, visuomeninėse struktūrose ir dvasinėse sanklodose labai įvairavo. Ši įvairovė neturi palikti užmarštyje bendrų ir pastovių santuokos bruožų. Nors šios institucijos kilnumas ne visur vienodai aiškiai matomas,⁹⁸ vis dėlto visose kultūrose daugiau ar mažiau suvokiama santuokinio ryšio didybė, nes 2210„asmens ir žmonių visuomenės apskritai bei krikščionių bendrijos gerovė glaudžiai susijusi su santuokinės ir šeimos bendruomenės klestėjimu“⁹⁹.

1604^S-337^Y-260Dievas, sukūręs žmogų iš meilės, pašaukė jį meilei, kuri yra pagrindinis ir įgimtas kiekvieno žmogaus pašaukimas. 355Juk žmogus sukurtas pagal Dievo paveikslą ir panašumą, o „Dievas yra meilė“ (1 Jn 4, 8. 16). Kadangi Dievas sukūrė vyrą ir moterį,¹⁰⁰ jų tarpusavio meilė yra absoliučios ir nesibaigiančios Dievo meilės žmogui atvaizdas. Kūrėjo akyse ta meilė gera, labai gera.¹⁰¹ Dievo laiminama santuokinė meilė yra skirta būti vaisinga ir tarnauti bendram tikslui palaikyti kūriniją: „Dievas juos palaimino tardamas: 'Būkite vaisingi ir dauginkitės, pripildykite žemę ir valdykite ją!'“ (Pr 1, 28).

1605^S-337^Y-260^Y-263372Šventasis Raštas tvirtina, kad vyras ir moteris sukurti vienas kitam: „Negera žmogui būti vienam“ (Pr 2, 18). Moteris, „kūnas iš jo kūno“,¹⁰² tai yra vyrui lygi, visai jam artima, yra jam Dievo duota kaip „bendrininkė“,¹⁰³ atstovaujanti Dievui, kuris mums padeda.¹⁰⁴ „Todėl vyras palieka savo tėvą ir motiną, glaudžiasi prie savo žmonos, ir jie tampa vienu kūnu“ (Pr 2, 24). 1614Kad tai reiškia neišardomą jų dviejų gyvenimų vienybę, parodė patsai Viešpats primindamas, koks „pradžioje“ buvo Kūrėjo planas:¹⁰⁵ „Taigi jie jau nebe du, o vienas kūnas“ (Mt 19, 6).

Nuodėmės įtaka santuokai

1606^S-339^Y-264Kiekvienas žmogus patiria blogį, esantį šalia jo ir jame. Tai taip pat jaučiama vyro ir moters tarpusavio santykiuose. Visais laikais jų vienybei grėsė nesantaika, noras valdyti, neištikimybė, pavydas ir konfliktai, kurie gali privesti prie neapykantos ir ryšio nutrūkimo. Ši netvarka gali pasireikšti silpniau ar stipriau įvairiose kultūrose, epochose, individuose, būti daugiau ar mažiau įveikta, tačiau vis dėlto atrodo esanti visuotinio pobūdžio.

1607^S-339^Y-264Tikėjimo požiūriu ši mūsų skausmingai juntama netvarka kyla ne iš vyro ir moters prigimties, ne iš jų santykių prigimties, bet iš nuodėmės.1849 Pirmosios nuodėmės, nutraukusios ryšį su Dievu, pirmas padarinys buvo pirminės vyro ir moters vienybės iširimas.400 Jų santykius sudrumstė abipusiai priekaištai;¹⁰⁶ jų tarpusavio potraukis, paties Kūrėjo dovana,¹⁰⁷ pavirto noru valdyti ir geismu;¹⁰⁸ gražųjį vyro ir moters pašaukimą būti vaisingiems, daugintis ir pripildyti žemę¹⁰⁹ aptemdė gimdymo skausmai ir prakaitu uždirbama duona.¹¹⁰

1608^S-339^Y-26455Vis dėlto, nors ir rimtai pažeista, kūrinijos tvarka išlieka. Nuodėmės padarytoms žaizdoms užgydyti vyrui ir moteriai turi padėti malonė, kurios jiems duoti Dievas iš savo begalinio gailestingumo niekados neatsisakydavo.¹¹¹ Be šios pagalbos vyrui ir moteriai niekada nepavyktų pasiekti tos jų gyvenimo vienybės, kuriai Dievas juos „pradžioje“ sukūrė.

Santuoka Įstatymo pedagogijoje

1609^S-340410Gailestingasis Dievas neapleido nusidėjusio žmogaus. Bausmės, kurios sekė paskui nuodėmę: gimdymo skausmai,¹¹² darbas „savo veido prakaitu“ (Pr 3, 19), yra drauge ir vaistai, ribojantys nuodėmės padarytą žalą. Po nuopuolio santuoka padeda nugalėti užsisklendimą, egoizmą, pasitenkinimo vien sau ieškojimą, padeda atsiverti kitam, vienas kitam padėti, save dovanoti.

1610^S-340Santuokos moralinės vienybės ir neišardomumo suvokimas didėjo skatinamas Senojo Testamento pedagogijos.1963 2387 Patriarchų ir karalių poligamija dar nebuvo aiškiai atmesta. Vis dėlto Mozei duotas Įstatymas gina moterį nuo despotiškos vyro valdžios, nors, kaip sakė Viešpats, jame dar lieka vyro „širdies kietumo“ žymių, ir dėl to Mozė leido žmoną atleisti.¹¹³

1611^S-340219 2380Dievo Sandorą su Izraeliu vaizduodami kaip išskirtinę ir ištikimą santuokinę meilę,¹¹⁴ pranašai rengė išrinktosios tautos sąmonę giliau suvokti santuokos vienatinumą ir neišardomumą.¹¹⁵ 2361Rutos ir Tobito knygose pateikta jaudinančių taurios santuokos, sutuoktinių ištikimybės ir švelnios meilės pavyzdžių. Giesmių giesmėje Tradicija visada matė žmogiškosios meilės viršūnę kaip Dievo meilės atšvaitą, meilę, „stiprią kaip mirtis“, kurios „giliausi vandenys negali užgesinti“ (Gg 8, 6–7).

Santuoka Viešpatyje

1612^S-341^Y-263Dievo ir Jo tautos Izraelio Sandora, tarytum santuokinis ryšys, parengė Naująją ir amžinąją Sandorą, kurioje Dievo Sūnus, įsikūnydamas ir atiduodamas savo gyvybę, tam tikru būdu susivienijo su visa savo išgelbėtąja žmonija,¹¹⁶521 taip paruošdamas ją „Avinėlio vestuvėms“¹¹⁷.

1613^S-341^Y-263Savo viešojo gyvenimo pradžioje Jėzus, Motinos prašomas, savo pirmąjį ženklą padaro vestuvių puotoje.¹¹⁸ Jėzaus buvimą Kanos vestuvėse Bažnyčia laiko labai reikšmingu įvykiu. Ji čia mato santuokos gėrio patvirtinimą ir patikinimą, kad nuo šiol santuoka bus veiksmingas Kristaus artumo ženklas.

1614^S-341^Y-2632336Skelbdamas Jėzus nedviprasmiškai mokė vyro ir moters sąjungos pirminės prasmės, kurios nuo pradžių norėjo Kūrėjas: 2382Mozės duotas leidimas atleisti žmoną buvo nuolaida dėl širdies kietumo;¹¹⁹ vyro ir moters santuokinis ryšys yra neišardomas – jį sudarė pats Dievas: „Ką tad Dievas sujungė, žmogus teneperskiria“ (Mt 19, 6).

1615^S-341^Y-2632364Toks nedviprasmiškai pabrėžtas santuokinio ryšio neišardomumas galėjo trikdyti ir atrodyti neįvykdomas reikalavimas.¹²⁰ Tačiau Jėzus neužkrovė sutuoktiniams neįmanomos pakelti ir per sunkios naštos,¹²¹ dar sunkesnės negu Mozės Įstatymas. Atėjęs atkurti pradinės, nuodėmės suardytos kūrimo tvarkos, Jėzus pats duoda jėgos ir malonės išgyventi santuoką nauju Dievo karalystės būdu. Sekdami Kristumi, atsižadėdami savęs, imdami savo kryžių,¹²² sutuoktiniai galės „išmanyti“¹²³ pirminę santuokos prasmę ir, Kristaus padedami, ja gyventi. Ši krikščioniškos santuokos malonė yra Kristaus kryžiaus – viso krikščioniškojo gyvenimo versmės – vaisius.1642

1616^S-341^Y-263Apaštalas Paulius tai paaiškina sakydamas: „Jūs, vyrai, mylėkite žmonas, kaip ir Kristus mylėjo Bažnyčią ir atidavė už ją save, kad ją pašventintų“ (Ef 5, 25–26). Ir čia pat priduria: „Todėl žmogus paliks tėvą bei motiną ir glausis prie savo žmonos, ir du taps vienu kūnu. Šita paslaptis yra didelė, – aš tai sakau, žvelgdamas į Kristų ir Bažnyčią“ (Ef 5, 31–32).

1617^S-341^Y-263796Visas krikščioniškasis gyvenimas yra pažymėtas Kristaus ir Bažnyčios, tarytum jaunikio ir nuotakos, meile. Jau Krikštas – įžengimas į Dievo tautą – yra jungtuvių slėpinys: tam tikra prasme jis yra vestuvinis apiplovimas¹²⁴ prieš vestuvių puotą, Eucharistiją. O krikščioniškoji santuoka tampa veiksmingu ženklu, Kristaus ir Bažnyčios Sandoros sakramentu. Pakrikštytųjų santuoka, ženklindama ir teikdama malonę, yra tikras Naujosios Sandoros sakramentas.¹²⁵

Mergeliškumas dėl dangaus karalystės

1618^S-342^Y-2652232Kristus yra viso krikščioniškojo gyvenimo centras. Ryšys su Juo yra svarbiausias iš visų kitų ryšių šeimoje ir visuomenėje.¹²⁶ Nuo pat Bažnyčios pradžios buvo vyrų ir moterų, atsisakiusių didžio santuokos gėrio, kad lydėtų Avinėlį,1579 kur tik Jis eina,¹²⁷ kad rūpintųsi Viešpaties reikalais ir stengtųsi Jam patikti,¹²⁸ kad išeitų pasitikti ateinančio Jaunikio.¹²⁹ Pats Kristus kvietė kai kuriuos sekti Juo gyvenant taip, kaip Jis gyveno:

Yra eunuchų, kurie gimė tokie iš motinos įsčių. Yra eunuchų, kuriuos tokius padarė žmonės. Ir yra eunuchų, kurie patys save tokius padarė dėl Dangaus Karalystės. Kas pajėgia išmanyti, teišmano (Mt 19, 12).

1619^S-342^Y-265922—924Mergeliškumas dėl dangaus karalystės yra Krikšto malonės išsiskleidimas, iškalbingas ženklas, kad ryšys su Kristumi yra užvis pranašesnis, kad karštai laukiama Jo sugrįžimo; tai taip pat ženklas, primenantis, jog santuoka tėra šių praeinančių laikų tikrovė.¹³⁰

1620^S-342^Y-265Tiek Santuokos sakramentas, tiek mergeliškumas dėl dangaus karalystės yra iš Viešpaties. Jis suteikia tam prasmę ir dovanoja malonę, būtiną norint gyventi pagal Jo valią.¹³¹2349 Mergeliškumo dėl dangaus karalystės¹³² vertinimas ir krikščioniškas santuokos supratimas vienas nuo kito neatskiriami ir vienas kitą remia:

Kas smerkia santuoką, kartu menkina mergeliškumo garbę; kas santuoką giria, dar labiau pagerbia įstabesnį mergeliškumą. [...] Juk tai, kas atrodo gera tik lyginant su tuo, kas bloga, negali būti didžiai gera, bet tai, kas dar geriau už neginčytiną gėrį, yra aukščiausias gėris.¹³³

II. Santuokos sakramento šventimas

1621^S-343^Y-266Lotynų apeigose dviejų tikinčių katalikų Santuoka paprastai švenčiama šventosiose Mišiose, nes visi sakramentai susiję su Kristaus Velykų slėpiniu.¹³⁴ 1323Eucharistijoje prisimenama Naujoji Sandora, kurioje Kristus visiems laikams susivienijo su savo mylima Sužadėtine Bažnyčia, už kurią pats save atidavė.¹³⁵ Tad labai dera, kad ir sutuoktiniai savo sutikimą atiduoti save vienas kitam, paaukojant savuosius gyvenimus, patvirtintų 1368jungdamiesi su eucharistinėje aukoje sudabartintu Kristaus dovanojimusi Bažnyčiai ir priimdami Eucharistiją, idant, susivieniję su tuo pačiu Kristaus Kūnu ir Krauju, sudarytų „vieną kūną“ Kristuje.¹³⁶

1622^S-343^Y-266„Kaip sakramentinis pašventinimo aktas, Santuokos liturginis šventimas [...] turi būti galiojantis, tinkamas ir vaisingas.“¹³⁷ Tad būsimiems sutuoktiniams dera savo santuokai pasirengti Atgailos sakramentu.1422

1623^S-343^Y-266Pagal lotynų tradiciją sutuoktiniai, kaip Kristaus malonės perteikėjai, Santuokos sakramentą teikia vienas kitam, pareikšdami savo sutikimą Bažnyčios akivaizdoje. Rytų Bažnyčių tradicijose vyskupai arba kunigai yra abipusio sutuoktinių sutikimo liudytojai,¹³⁸ tačiau kad sakramentas galiotų, būtinas ir jų palaiminimas.¹³⁹

1624^S-343^Y-266Įvairiose liturgijose yra daug palaiminimo ir epiklezės maldų, kuriomis prašoma Dievą suteikti malonės ir palaiminti naująją porą, ypač nuotaką. Santuokos sakramento epiklezėje jaunieji priima Šventąją Dvasią kaip Kristaus ir Bažnyčios meilės ryšį.¹⁴⁰736 Tai Ji yra jų sąjungos antspaudas, visada srūvantis jų meilės šaltinis, jų ištikimybę atnaujinanti jėga.

III. Santuokinis sutikimas

1625^S-344^Y-261Santuokinę sutartį sudaro pakrikštyti vyras ir moteris, laisvi sudaryti santuoką ir laisvai pareiškiantys sutinką.1734 „Būti laisvam“ reiškia:

— būti niekieno neverčiamam;

— neturėti prigimtinės arba bažnytinės teisės nurodomų kliūčių.

1626^S-344^Y-2612201Abipusį sutuoktinių sutikimą Bažnyčia laiko būtinu elementu „santuokai įvykti“¹⁴¹. Jei nėra sutikimo, nėra ir santuokos.

1627^S-344^Y-261Sutikimas yra žmogiškasis veiksmas, „kuriuo sutuoktiniai atiduoda save vienas kitam ir vienas kitą priima“¹⁴². „Aš imu tave savo žmona. [...] Aš imu tave savo vyru.“¹⁴³ Tas abu sutuoktinius saistantis sutikimas atbaigiamas tuo, kad du „tampa vienu kūnu“¹⁴⁴.

1628^S-344^Y-261Sutikimas turi būti laisvas, be prievartos ir didelės išorinės baimės, abiejų šalių valios aktas.¹⁴⁵1735 Jokia žmogiška galia negali šio sutikimo pamainyti.¹⁴⁶ Jei minėtos laisvės nėra, santuoka negalioja.

1629^S-348^Y-261^Y-269Dėl šių (ir kitų santuoką negaliojančią ir neįvykusią darančių¹⁴⁷) priežasčių Bažnyčia, kompetentingam jos teismui ištyrus, gali pripažinti, kad „santuoka yra niekinė“, vadinasi, niekada jos ir nebuvo. Tada abu partneriai yra laisvi ir gali vėl tuoktis sutvarkę su ankstesne santuoka susijusius savaime suprantamus įsipareigojimus.¹⁴⁸

1630^S-344^Y-261Santuokos apeigose dalyvaujantis kunigas (arba diakonas) Bažnyčios vardu priima sutuoktinių sutikimą ir jiems suteikia Bažnyčios palaiminimą. Bažnyčios atstovo (taip pat liudytojų) buvimas santuokos metu akivaizdžiai parodo, kad ji yra bažnytinio gyvenimo tikrovė.

1631^S-344^Y-261Dėl to Bažnyčia iš savo tikinčiųjų paprastai reikalauja sudaryti santuoką bažnytine forma.¹⁴⁹ Tokį sprendimą lemia keli sumetimai:

— 1069sakramentinė santuoka yra liturginis aktas, tad jį atlikti dera viešos bažnytinės liturgijos metu;

— 1537santuoka įvesdina į bažnytinį luomą, sukuria Bažnyčioje sutuoktinių teises ir pareigas vienas kito ir savo vaikų atžvilgiu;

— kadangi santuoka yra gyvenimo Bažnyčioje būvis, Bažnyčia turi būti įsitikinusi santuokos tikrumu (tad jos metu privalo dalyvauti liudytojai);

— 2365sutikimo viešas pobūdis apsaugo tą sutikimą ir padeda jį išlaikyti.

1632^S-344Kad sutuoktinių sutikimas būtų laisvas ir atsakingas ir kad santuokinė sąjunga turėtų tvirtus ir pastovius žmogiškus bei krikščioniškus pagrindus, ypač svarbus yra parengimas santuokai:

2206Tėvų ir šeimų pavyzdys ir pamokymai išlieka tinkamiausias tokio parengimo kelias.

Nepamainomas taip pat yra ganytojų bei krikščionių bendruomenės, kaip „Dievo šeimos“, vaidmuo perduodant žmogiškąsias ir krikščioniškąsias santuokos ir šeimos vertybes,¹⁵⁰ tuo labiau kad mūsų laikais daugelis jaunų žmonių mato sugriuvusias šeimas, negalinčias laiduoti jiems pakankamo pasirengimo santuokai:

Jaunuoliai jau savo šeimos židinyje turi būti tinkamai ir laiku supažindinami su santuokinės meilės oruumu, dovanomis bei sunkumais, idant, išauklėti skaisčiai gyventi, būtų pasiruošę, atėjus metui iš taurių sužadėtuvių žengti į vedybas.¹⁵¹2350

Mišri santuoka ir kulto skirtumas

1633^S-345^Y-267^Y-268Daugelyje kraštų gana dažnos mišrios santuokos (tarp katalikų ir pakrikštytų nekatalikų). Tokios santuokos iš sutuoktinių ir ganytojų reikalauja ypatingo apdairumo. Santuokos tarp skirtingo kulto asmenų (tarp katalikų ir nekrikštytųjų) atveju tas apdairumas turi būti dar didesnis.

1634^S-345^Y-267^Y-268Skirtingos sutuoktinių konfesijos nėra neįveikiama kliūtis santuokai, jeigu jiems pavyksta tarpusavyje suderinti tai, ką kiekvienas gauna savo bendruomenėje, ir jei vienas iš kito mokosi gyventi ištikimybe Kristui. Tačiau negalima pamiršti mišrių santuokų sunkumų. Jie kyla iš to, kad dar neįveiktas krikščionių suskilimas. Sutuoktiniai rizikuoja pajusti krikščionių nesutarimo dramą savo pačių šeimoje. 817Kulto skirtingumas tuos sunkumus dar padidina. Tikėjimo skirtumas, skirtingi požiūriai net į pačią santuoką, taip pat skirtinga religinė mąstysena gali tapti įtampos šaltiniu santuokoje, ypač dėl vaikų auklėjimo. Tada gresia religinio abejingumo pagunda.

1635^S-345^Y-267^Y-268Pagal Lotynų Bažnyčios teisę mišriai santuokai būtinas specialus bažnytinės valdžios leidimas.¹⁵² Jei skiriasi kultas, kad santuoka galiotų, būtina nedviprasmiška dispensa nuo šios kliūties.¹⁵³ Ir tas leidimas, ir dispensa remiasi prielaida, kad abu partneriai žino ir neatmeta esminių santuokos tikslų bei savybių ir kad katalikiškoji pusė patvirtina įsipareigojimus – o su jais supažindinama ir nekatalikiškoji pusė – laikytis savojo tikėjimo ir krikštyti bei auklėti vaikus Katalikų Bažnyčioje.¹⁵⁴

1636^S-345^Y-267^Y-268821Daugelyje sričių krikščionių bendruomenės, susidūrusios su tokia problema, remdamosi ekumeniniu dialogu, rengia bendrą pastoraciją mišrių santuokų šeimoms. Jos uždavinys yra padėti tokioms sutuoktinių poroms savo ypatingą būvį išgyventi tikėjimo šviesoje. Ta pastoracija taip pat turi padėti išvengti įtampos tarp sutuoktinių pareigų vienas kitam ir savosioms bažnytinėms bendruomenėms. Ji turi padrąsinti plėtoti tai, kas jų tikėjime yra bendra, ir gerbti tai, kas juos skiria.

1637^S-345^Y-267^Y-268Skirtingo kulto žmonių santuokoje sutuoktiniui katalikui tenka ypatinga užduotis: „Mat netikintis vyras pašventinamas žmona, o netikinti žmona pašventinama tikinčiu vyru“ (1 Kor 7, 14). Didelis džiaugsmas krikščioniui sutuoktiniui ir Bažnyčiai, jei tas „pašventinimas“ padeda antrajam sutuoktiniui laisvai atsiversti į krikščionių tikėjimą.¹⁵⁵ Nuoširdi vedusiųjų meilė, kukli ir kantri šeimos dorybių praktika bei ištverminga malda gali netikintį sutuoktinį parengti atsivertimo malonei.

IV. Santuokos sakramento vaisiai

1638^S-346„Iš galiojančios santuokos tarp sutuoktinių atsiranda savo prigimtimi amžinas ir išimtinis ryšys; be to, krikščioniškoje santuokoje sutuoktiniai specialiu sakramentu sustiprinami ir tarsi pašventinami savo statuso pareigoms ir kilnumui.“¹⁵⁶

Santuokinis ryšys

1639^S-346Sutikimą, kuriuo susituokiantieji save vienas kitam atiduoda ir vienas kitą priima, patvirtina pats Dievas.¹⁵⁷ Iš jų sąjungos „Dievo potvarkiu ir visuomenės akivaizdoje kyla tvirtas institutas“¹⁵⁸. Sutuoktinių sąjunga įtraukiama į Dievo Sąjungą su žmonėmis: „Tikra santuokinė meilė yra paimama į dieviškąją meilę.“¹⁵⁹

1640^S-346Santuokinį ryšį įtvirtino pats Dievas, tad sudaryta ir įvykdyta pakrikštytųjų santuoka niekada negali būti panaikinta. Šis ryšys, kilęs iš laisvo žmogiško susituokiančiųjų akto ir įvykdytos santuokos, nuo tada yra nebeatšaukiama tikrovė ir duoda pradžią sąjungai, kurią laiduoja Dievo ištikimybė.2365 Bažnyčia neturi galios priešintis tokiai dieviškosios išminties nustatytai tvarkai.¹⁶⁰

Santuokos sakramento malonė

1641^S-346 Krikščionių sutuoktinių „būsena ir luomas Dievo tautoje yra jiems suteikta dovana.“¹⁶¹ Ta Santuokos sakramento malonė skirta ištobulinti sutuoktinių meilei, sustiprinti jų nesuardomai vienybei. Tos malonės veikiami, jie padeda „vienas kitam siekti šventumo, susilaukdami vaikų bei juos auklėdami“¹⁶².

1642^S-3461615Tos malonės šaltinis yra Kristus. „Kaip kitados Dievas bendravo su savo tauta per meilės bei ištikimybės sandorą, taip dabar žmonių Išganytojas ir Bažnyčios Sužadėtinis ateina pas susituokusius krikščionis per santuokos sakramentą.“¹⁶³796 Jis pasilieka su jais, duoda jiems jėgų imti savo kryžių ir sekti Juo, pakilti parpuolus, vienas kitam atleisti, nešioti vienas kito naštas,¹⁶⁴ paklusti vienas kitam „dėl Kristaus baimės“ (Ef 5, 21) ir mylėti vienas kitą švelnia ir vaisinga antgamtine meile. Jis leidžia jiems jų meilės ir šeimos gyvenimo džiaugsmuose jau dabar ragauti Avinėlio vestuvių pokylio:

Kaip man apsakyti laimę tos santuokos, kurią Bažnyčia sujungia, [Mišių] auka sustiprina, palaiminimas užantspauduoja, angelai skelbia, Tėvas patvirtina! [...] Koks jungas tenka dviem tikintiesiems, kuriuos vienija viena viltis, vieni siekiai, viena ištikimybė, ta pati tarnystė! Abu jie vieno Tėvo vaikai, vieno Viešpaties tarnai; jų neskiria nei dvasia, nei kūnas, priešingai, jie iš tiesų yra tapę vienu kūnu, o kur vienas kūnas, ten ir viena dvasia.¹⁶⁵

V. Santuokinės meilės vertybės ir reikalavimai

1643 2361„Santuokinė meilė yra visuotinė ir apima visas asmens dalis: kūno ir instinktų reikmes, jausmų ir emocijų galias, dvasios ir valios troškimus; ji siekia kuo didesnės asmenų vienybės, kuri sujungtų ne tik kūnus, bet ir širdis, ir sielas; abipusiu ir galutiniu atsidavimu ji reikalauja to abipusio dovanojimosi neišardomumo bei didžiausios ištikimybės ir yra atvira vaisingumui. Vienu žodžiu, kalbama apie įprastinius bet kurios santuokinės meilės bruožus, tačiau turinčius naują reikšmę, kuri juos ne tik apvalo ir sutvirtina, bet ir taip pakylėja, kad jie tampa būdingų krikščioniškųjų vertybių išraiškomis.“¹⁶⁶

Santuokos vienybė ir neišardomumas

1644^Y-262Sutuoktinių meilė pačia savo prigimtimi reikalauja visą jų gyvenimą apimančios dviejų asmenų bendrijos vienybės ir neišardomumo. „Taigi jie jau nebe du, o vienas kūnas“ (Mt 19, 6).¹⁶⁷ „Jie yra pašaukti nuolat stiprinti savo bendrystę, būti kasdien ištikimi santuokiniam visiško dovanojimosi vienas kitam pažadui.“¹⁶⁸ Tokia žmogiška bendrystė sutvirtinama, išgryninama ir ištobulinama Santuokos sakramento dovanojama bendryste Jėzuje Kristuje. Ją gilina bendras gyvenimas tikėjimu ir bendrai priimama Eucharistija.

1645^S-347^Y-262369„Viešpaties patvirtinta santuokos vienybė ypač paaiškėja iš lygaus vyro ir moters asmens orumo, pripažįstamo abipuse ir pilnatviška meile.“¹⁶⁹ Poligamija prieštarauja tam lygiam asmenų kilnumui ir santuokinei meilei, kuri vienintelė ir išskirtinė.¹⁷⁰

Ištikimybė santuokinei meilei2364-2365

1646^S-347^Y-262Santuokinė meilė pačia savo prigimtimi reikalauja iš sutuoktinių nepažeisti ištikimybės. Tai jų dovanojimosi vienas kitam vaisius. Meilė trokšta būti nepakeičiama. Ji negali būti meilė „iki naujos santuokos“. „Kaip abipusė dviejų asmenų dovana ir vaikų gėris, ši glaudi jungtis reikalauja visiškos sutuoktinių ištikimybės vienas kitam ir kartu nesuardomos jų vienybės.“¹⁷¹

1647^S-347^Y-262Pats giliausias to motyvas yra Dievo ištikimybė savo Sandorai, Kristaus – savo Bažnyčiai. Santuokos sakramentas leidžia sutuoktiniams tą ištikimybę išreikšti ir paliudyti. Sakramentu jos neišardomumui suteikiama nauja ir gilesnė prasmė.

1648^S-347^Y-262Gali atrodyti sunku, netgi neįmanoma susisaistyti su kitu žmogumi visam gyvenimui. Todėl taip svarbu skelbti Gerąją Naujieną, kad Dievas mus myli tvirta ir neatšaukiama meile, kad sutuoktiniai yra tos meilės dalininkai, kad ji juos veda ir palaiko ir kad savo ištikimybe jie gali būti ištikimos Dievo meilės liudytojai. Sutuoktiniai, kurie, Dievo malonės padedami, neretai taip gyvena ir labai sunkiomis sąlygomis, yra verti bažnytinės bendruomenės dėkingumo ir paramos.¹⁷²

1649^S-348^Y-262^Y-269Vis dėlto pasitaiko, kad dėl labai įvairių priežasčių sutuoktiniams pasidaro nebeįmanoma kartu gyventi. Tokiais atvejais Bažnyčia leidžia sutuoktiniams fiziškai atsiskirti ir negyventi drauge.2383 Sutuoktiniai prieš Dievą ir toliau lieka vyras ir žmona; jie negali sudaryti naujos santuokos. Tokiame sunkiame būvyje geriausia išeitis būtų – jeigu įmanoma – susitaikinti. Krikščionių bendruomenė yra kviečiama padėti tiems žmonėms krikščioniškai gyventi tokiomis sąlygomis, likti ištikimiems savo nepanaikinamam santuokiniam ryšiui.¹⁷³

1650^S-349^Y-262Daugelyje kraštų šiandien yra nemažai katalikų, kurie pagal civilinius įstatymus išsituokia ir sudaro naują, civilinę sąjungą.2384 Bažnyčia, būdama ištikima Jėzaus Kristaus žodžiams („Kas atleidžia savo žmoną ir veda kitą, tas nusikalsta pirmajai svetimavimu. Ir jei moteris palieka savo vyrą ir išteka už kito, ji svetimauja“: Mk 10, 11–12), naujos sąjungos negali pripažinti galiojančia, jeigu buvo galiojanti pirmoji santuoka. Išsituokusieji, sudarę civilinę santuoką, patenka į padėtį, kuri objektyviai priešinga Dievo įstatymui. Nuo to laiko jie nebegali priimti Komunijos tol, kol truks tokia padėtis. Dėl tos pačios priežasties jie taip pat negali atlikti tam tikrų atsakingų bažnytinių pareigų. Sutaikinimas Atgailos sakramentu gali būti teikiamas tik tiems, kurie gailisi pažeidę Sandoros bei ištikimybės Kristui ženklą ir pasižada gyventi visiškai susilaikydami.

1651^S-349^Y-262Kunigai ir visa bendruomenė turi nuoširdžiai rūpintis krikščionimis, kurie taip gyvena, bet dažnai išlaiko tikėjimą ir trokšta vaikus auklėti krikščioniškai, kad patys nesijaustų esą atskirti nuo Bažnyčios, kurios gyvenime, būdami pakrikštyti, jie gali ir privalo dalyvauti:

Jie tebūna raginami klausytis Dievo žodžio, dalyvauti Mišių aukoje, ištvermingai melstis, veikliai įsitraukti į bendruomeninę meilės ir teisingumo veiklą, krikščioniškai auklėti savo vaikus, puoselėti atgailos dvasią bei darbus, taip diena iš dienos melsdami sau Dievą malonės.¹⁷⁴

Atvirumas palikuonims2366-2367

1652^Y-262„Savo prigimtiniu pobūdžiu santuokos institutas ir santuokinė meilė skirti gimdyti ir auklėti palikuonims,372 tarsi apvainikuojantiems juos“¹⁷⁵:

Vaikai išties yra vertingiausia santuokos dovana, labiausiai prisidedanti prie pačių tėvų gėrio. Pats Dievas pasakė, jog „negera žmogui būti vienam“ (Pr 2, 18), „iš pradžių sukūrė žmones kaip vyrą ir moterį“ (Mt 19, 4) ir, norėdamas žmones padaryti ypatingais savo kūrimo darbo dalininkais, palaimino vyrą ir moterį sakydamas: „Būkite vaisingi ir dauginkitės“ (Pr 1, 28). Todėl, nenuvertinant kitų santuokos tikslų, tikrosios vedybinės meilės ir viso iš jos plaukiančio šeimos gyvenimo prasmė yra didžiadvasiškas sutuoktinių ryžtas bendradarbiauti su Kūrėjo ir Atpirkėjo, per juos nuolat didinančio ir turtinančio savo šeimą, meile.¹⁷⁶

1653^Y-262Santuokinę meilę daro vaisingą moralinis, dvasinis ir antgamtinis gyvenimas, kuris tėvų auklėjimu perduodamas vaikams. Tėvai yra svarbiausi ir pirmutiniai savo vaikų auklėtojai.¹⁷⁷ Šia prasme pagrindinis santuokos ir šeimos uždavinys yra tarnauti gyvybei.¹⁷⁸2231

1654^Y-262Sutuoktiniai, kuriems Dievas nedavė turėti vaikų, vis tiek gali, kaip žmonės ir krikščionys, savo santuoka gyventi labai prasmingai. Jų santuoka gali spindėti meilės, paslaugumo ir aukos vaisiais.

VI. Namų Bažnyčia

1655^S-350^Y-271Kristus norėjo ateiti į šį pasaulį ir augti Šventojoje Juozapo ir Marijos Šeimoje. Bažnyčia yra ne kas kita, kaip „Dievo šeima“.759 Nuo pat pradžių Bažnyčios branduolį dažnai sudarydavo tie žmonės, kurie įtikėdavo „su visais savo namais“¹⁷⁹. Atsiversdami jie troško, kad ir „visi jų namai“ būtų išganyti.¹⁸⁰ Tos įtikėjusios šeimos tapo krikščioniškojo gyvenimo salelėmis netikinčiame pasaulyje.

1656^S-350^Y-271Mūsų dienų pasaulyje, kuris tikėjimui dažnai esti svetimas ir net priešiškas, tikinčios šeimos yra nepaprastai reikšmingos kaip gyvo ir pavyzdingo tikėjimo židiniai. Dėl to Vatikano II Susirinkimas pagal seną tradiciją šeimas vadina Ecclesia domestica [namų Bažnyčia].¹⁸¹2204 Šeimoje „tėvai savo vaikams turi būti pirmi tikėjimo skelbėjai žodžiu bei pavyzdžiu ir puoselėti kiekvienam būdingą pašaukimą, ypač – šventąjį pašaukimą“¹⁸².

1657^S-350^Y-2711268Šeimos tėvas ir motina, jų vaikai, visi šeimos nariai „sakramentų priėmimu, malda bei padėka, švento gyvenimo pavyzdžiu, savęs išsižadėjimu ir veiklia meile“¹⁸³ iškiliausiai praktikuoja Krikštu gautą kunigystę. Tad šeimos namai yra pirmoji krikščioniško gyvenimo ir „visapusiškesnio žmogiškumo mokykla“¹⁸⁴.2214—2231 Čia išmokstama ištvermingai ir su džiaugsmu dirbti, broliškai mylėti, didžiadvasiškai, net pakartotinai atleisti ir ypač garbinti Dievą malda ir savo gyvenimo atnaša.

1658^S-350Verta dar prisiminti daugelį nesusituokusių žmonių, kurie priversti taip gyventi dėl konkrečių, dažnai ne jų noru susiklosčiusių aplinkybių; dėl to jie yra itin artimi Jėzaus širdžiai ir nusipelno Bažnyčios, ypač ganytojų, atidaus rūpesčio ir pagarbos. Daugelis jų lieka be žmogui įprastos šeimos, dažnai dėl savo neturto. Tarp jų yra tokių, kurie savo padėtį išgyvena Palaiminimų dvasia, pavyzdingai tarnaudami Dievui ir artimui.2231 Jiems visiems reikia atverti šeimų, tai yra „namų Bažnyčių“, ir didžiosios šeimos – Bažnyčios duris. 2233„Šiame pasaulyje nėra nė vieno be šeimos: Bažnyčia yra namai ir šeima visiems, ypač tiems, kurie 'vargsta ir yra prislėgti' (Mt 11, 28).“¹⁸⁵

Santrauka

1659^S-338Šv. Paulius sako: „Jūs, vyrai, mylėkite žmonas, kaip ir Kristus mylėjo Bažnyčią [...]. Šita paslaptis yra didelė, – aš tai sakau, žvelgdamas į Kristų ir Bažnyčią“ (Ef 5, 25. 32).

1660^S-338Santuokinę sąjungą, kuri vyrą ir moterį labai glaudžiai suvienija gyventi ir mylėti, nustatė ir savais įstatymais aprūpino Kūrėjas. Savo prigimtimi ši sąjunga yra skirta sutuoktinių gerovei ir vaikų gimdymui bei auklėjimui; tokiam pakrikštytųjų ryšiui Viešpats Kristus suteikė sakramento kilnumą.¹⁸⁶

1661^S-341^Y-263Santuokos sakramentas yra Kristaus ir Bažnyčios vienybės ženklas. Sutuoktiniams jis suteikia malonę mylėti vienas kitą tokia meile, kokia Kristus pamilo savo Bažnyčią; tad sakramento malonė žmogišką sutuoktinių meilę daro tobulesnę, sustiprina jų nesuardomą vienybę ir juos pašventina kelyje į amžinąjį gyvenimą.¹⁸⁷

1662^S-344Santuoka remiasi abipusiu susituokiančiųjų sutikimu, tai yra pasiryžimu visiškai dovanoti save vienas kitam siekiant gyventi ištikimos ir vaisingos meilės sąjungoje.

1663^S-344^Y-266Kadangi santuoka įteisina sutuoktinių gyvenimą kaip viešą instituciją Bažnyčioje, dera, kad ji būtų švenčiama viešai liturginiu šventimu dalyvaujant kunigui (arba kitam Bažnyčios įgaliotam liudytojui), santuokos liudytojams ir susirinkusiems tikintiesiems.

1664^Y-262Vienybė, neišardomumas ir atvirumas palikuonims yra esminiai santuokos elementai. Poligamija nesuderinama su santuokos vienybe; ištuoka išskiria tai, ką Dievas sujungė; atsisakymas būti vaisingam atima iš sutuoktinių gyvenimo „vertingiausią santuokos dovaną“ – kūdikį.¹⁸⁸

1665^S-349^Y-270Pakartotinė išsituokusiųjų sąjunga, tebesant gyvam teisėtam sutuoktiniui, prieštarauja – kaip mokė Kristus – Dievo planui ir įstatymui. Tokie asmenys nuo Bažnyčios neatskiriami, tačiau negali priimti eucharistinės Komunijos. Jie gali gyventi krikščioniškai, ypač auklėdami savo vaikus tikėjimo dvasia.

1666^S-350Krikščioniškoji šeima yra vieta, kur vaikai pirmiausia sužino apie tikėjimą. Dėl to šeimos židinys teisėtai vadinamas „namų Bažnyčia“, malonės ir maldos bendruomene, žmogiškųjų dorybių ir krikščioniškosios meilės mokykla.

KBK nuorodos

1602369 Vyras ir moteris sukurti, vadinasi, Dievas jų norėjo: kaip visiškai lygių ir žmogiškų asmenų ir kaip skirtingų – vyro ir moters – būtybių. „Būti vyru“, „būti moterimi“ yra gera, ir to norėjo Dievas: vyro ir moters kilnumas neatimamas ir duotas jiems paties Dievo, jų Kūrėjo. Sukurti „pagal Dievo paveikslą“, abu – vyras ir moteris – yra vienodai kilnūs. Savąja „vyro“ ir „moters“ būtimi jie atspindi Kūrėjo išmintį ir gerumą.

KBK 369 kontekstas

1602796 Kristaus ir Bažnyčios, Galvos ir kūno narių vienybė apima ir dviejų skirtingų asmenų santykį. Šis požiūris dažnai išreiškiamas sužadėtinio ir sužadėtinės įvaizdžiu. Kristaus, Bažnyčios Sužadėtinio, temą jau rengė pranašai, o paskelbė Jonas Krikštytojas. Pats Viešpats yra vadinęs save „Jaunikiu“ (Mk 2, 19). Apaštalas Paulius Bažnyčią (ir kiekvieną tikintįjį, Kristaus kūno narį) laiko Sužadėtine, „susižadėjusią“ su Viešpačiu Kristumi, kad būtų viena Dvasia su Juo. Ji yra tyra nekaltojo Avinėlio Sužadėtinė, kurią Kristus pamilo ir už kurią save atidavė , „kad ją pašventintų“ (Ef 5, 26), su ja Jis yra susietas amžina Sandora ir nepaliauja rūpintis ja kaip savo paties kūnu. Visas Kristus – tai galva ir kūnas: vienas, sudarytas iš daugelio. [...] Ar kalbėtų galva, ar nariai, visada kalba Kristus; Jis kalba kaip galva (ex persona capitis) arba kaip kūnas (ex persona corporis). O kaip yra parašyta? „Ir du taps vienu kūnu. Šita paslaptis yra didelė, – aš tai sakau žvelgdamas į Kristų ir Bažnyčią“ (Ef 5, 31–32). O patsai Viešpats Evangelijoje sako: „Jau nebe du, o vienas kūnas“ (Mt 19, 6). Kaip matote, du skirtingus asmenis santuokinis ryšys padaro viena [...]. Kaip galva, Jis save vadina „Sužadėtiniu“, kaip kūnas – „sužadėtine“.

KBK 796 kontekstas

1603371 Vyro ir moters, sukurtų drauge, Dievas norėjo kaip vieno kitam. Dievo žodis leidžia mums tai suprasti įvairiose šventojo teksto vietose. „Negera žmogui būti vienam. Padarysiu jam tinkamą bendrininką“ (Pr 2, 18). Joks gyvis negali būti „tinkamas bendrininkas“ žmogui. Kai Dievas atvedė vyrui moterį, kurią „padarė“ iš jo šonkaulio, vyras sužavėtas sušuko išreikšdamas meilę ir bendrystę: „Kaulas mano kaulų ir kūnas mano kūno“ (Pr 2, 23). Vyras įvertina moterį kaip antrąjį „aš“, kaip tokį pat žmogų.

KBK 371 kontekstas

16032331 „Dievas yra meilė ir pats gyvena asmeninės meilės bendrystės slėpiniu. Pagal savo paveikslą kurdamas [...] vyro ir moters prigimtį, Dievas jai suteikė pašaukimą į meilę ir bendrystę, tad ir atsakomybe paženklintą tam galią.“ „Dievas sukūrė žmogų pagal savo paveikslą [...]; vyrą ir moterį; sukūrė juos“ (Pr 1, 27). „Būkite vaisingi ir dauginkitės“ (Pr 1, 28). „Kai Dievas sukūrė žmogų, jis padarė jį panašų į Dievą. Kaip vyrą ir moterį juos sukūrė. Kai jie buvo sukurti, jis juos palaimino ir davė jiems vardą Žmonija“ (Pr 5, 1–2).

KBK 2331 kontekstas

16032210 Kadangi šeima yra svarbi visuomenės gyvenimui ir gerovei, pastarajai tenka ypatinga pareiga palaikyti ir stiprinti santuoką ir šeimą. „Pasaulietinė valdžia savo šventa pareiga telaiko tikrojo santuokos ir šeimos pobūdžio pripažinimą, sergėjimą ir ugdymą, rūpinimąsi viešąja dora bei namų židinio gerove“.

KBK 2210 kontekstas

1604355 „Dievas sukūrė žmogų pagal savo paveikslą, pagal savo paveikslą sukūrė jį; vyrą ir moterį; sukūrė juos“ (Pr 1, 27). Žmogui kūrinijoje skirta ypatinga vieta: jis yra sukurtas „pagal Dievo paveikslą“ (I); savo prigimtimi jis sujungia dvasinį ir medžiaginį pasaulį (II); jis sukurtas kaip „vyras ir moteris“ (III). Dievas jį priėmė į savo draugystę (IV).

KBK 355 kontekstas

1605372 Vyras ir moteris yra sukurti „vienas kitam“ ne todėl, kad Dievas juos būtų sukūręs „pusinius“, „nepilnus“; Jis juos sukūrė asmenų bendrystei, kuriai esant jie vienas kitam galėtų pagelbėti, nes yra lygūs kaip asmenys („kaulas mano kaulų...“) ir papildo vienas kitą kaip vyras ir moteris. Santuoka Dievas juos sujungia taip, kad, tapdami „vienu kūnu“ (Pr 2, 24), galėtų perduoti žmogiškąją gyvybę: „Būkite vaisingi ir dauginkitės, pripildykite žemę“ (Pr 1, 28). Perduodami gyvybę savo palikuonims, vyras ir moteris – sutuoktiniai ir tėvai – ypatingu būdu yra Kūrėjo bendradarbiai.

KBK 372 kontekstas

16051614 Skelbdamas Jėzus nedviprasmiškai mokė vyro ir moters sąjungos pirminės prasmės, kurios nuo pradžių norėjo Kūrėjas: Mozės duotas leidimas atleisti žmoną buvo nuolaida dėl širdies kietumo; vyro ir moters santuokinis ryšys yra neišardomas – jį sudarė pats Dievas: „Ką tad Dievas sujungė, žmogus teneperskiria“ (Mt 19, 6).

KBK 1614 kontekstas

16071849 Nuodėmė yra nusižengimas protui, tiesai, teisingai sąžinei; ji yra tikros Dievo ir artimo meilės trūkumas dėl netinkamo prisirišimo prie tam tikrų gėrybių. Ji sužeidžia žmogaus prigimtį ir kėsinasi į žmonių solidarumą. Ji apibrėžiama kaip „veiksmas arba žodis, arba troškimas, priešingi amžinajam Įstatymui“.

KBK 1849 kontekstas

1607400 Suiro jų pirmapradžio teisumo sąlygota darna; dvasinės sielos galios nustojo valdžiusios kūną; tarp vyro ir moters atsirado įtampa; jų santykius paženklino geismas ir troškimas valdyti. Darna su kūrinija sutriko: regimoji kūrinija tapo žmogui svetima ir priešiška. Dėl žmogaus kaltės kūrinija pateko pragaišties vergovėn. Pagaliau atsirado ir aiškiai nurodytasis neklusnumo padarinys: žmogus, iš žemės paimtas, į dulkę sugrįš. Mirtis įžengė į žmonijos istoriją.

KBK 400 kontekstas

160855 To Apreiškimo nenutraukė mūsų pirmųjų tėvų nuodėmė. „Jiems nupuolus, jis sužadino išganymo viltį, pažadėdamas atpirkimą. Jis ir toliau be paliovos rūpinosi žmonių gimine, kad visiems, kurie, ištvermingai darydami gera, siekia išganymo, suteiktų amžinąjį gyvenimą.“ Kai per neklusnumą jis tavo draugystę prarado, jo nepalikai mirties valdžioje. [...] žmonėms tu sandorą siūlei ne kartą.

KBK 55 kontekstas

16101963 Pagal krikščioniškąją tradiciją, šis šventas, dvasinis ir geras Įstatymas dar nėra tobulas. Kaip auklėtojas jis parodo, ką reikia daryti, bet pats neduoda Dvasios stiprybės ir malonės jo laikytis. Dėl nuodėmės, kurios negali pašalinti, jis lieka nelaisvės įstatymu. Jo užduotis, pasak šv. Pauliaus, yra pasmerkti ir parodyti nuodėmę, kuri diegia „geismo įstatymą“ žmogaus širdyje. Vis dėlto Įstatymas lieka pirmuoju tarpsniu kelyje į Dievo karalystę. Jis parengia ir nuteikia išrinktąją tautą ir kiekvieną krikščionį atsiversti ir įtikėti Dievą Gelbėtoją. Jo mokymas visados išlieka kaip Dievo žodis.

KBK 1963 kontekstas

16102387 Visai suprantama tragedija to, kuris, trokšdamas atsiversti ir gyventi pagal Evangeliją, privalo palikti vieną ar daugiau moterų, su kuriomis yra gyvenęs kaip su žmonomis. Vis dėlto poligamija nesuderinama su moraliniu įstatymu. Ji „iš esmės priešinga santuokinei bendrystei, nes tiesiogiai atmeta paties Dievo pradžioje mums apreikštą planą ir prieštarauja vienodam vyro ir moters asmens kilnumui; santuokoje jiedu atsiduoda vienas kitam iš besąlyginės ir dėl to vienintelės bei išskirtinės meilės.“ Anksčiau poligamiškai gyvenusį krikščionį teisingumas griežtai įpareigoja garbingai tesėti, ką yra įsipareigojęs savo buvusioms žmonoms ir savo vaikams.

KBK 2387 kontekstas

1611219 Dievo meilė Izraeliui lyginama su tėvo meile sūnui. Ta meilė yra stipresnė negu motinos meilė savo vaikams. Dievas savąją tautą myli labiau negu jaunikis savo nuotaką; ta meilė nugalės net pikčiausias neištikimybes; ji eis taip toli, kad dovanos tai, kas brangiausia: „Dievas taip pamilo pasaulį, jog atidavė savo viengimį Sūnų“ (Jn 3, 16).

KBK 219 kontekstas

16112380 Svetimavimas. Šiuo žodžiu žymima santuokinė neištikimybė. Kai du partneriai, iš kurių bent vienas yra susituokęs, tarpusavyje lytiškai santykiauja – nors tai darytų atsitiktinai, jie jau svetimauja. Kristus smerkia svetimavimą, net patį jo geidimą. Šeštu įsakymu, taip pat Naujajame Testamente, svetimavimas be išlygų draudžiamas. Koks tai sunkus nusikaltimas, parodo pranašai. Svetimavimą jie laiko stabmeldystės nuodėmės įvaizdžiu.

KBK 2380 kontekstas

16112361 „Todėl lytiškumas, kuris padeda vyrui ir moteriai atsiduoti vienas kitam sutuoktiniams būdingais ir vien tik jiems skirtais veiksmais, anaiptol nėra grynai biologinis reiškinys, bet glūdi pačiose žmogaus asmenybės gelmėse. Jis tikrai žmogiškas esti tik tada, kai tampa neatskiriama dalimi meilės, kuri vyrą ir moterį besąlygiškai sujungia iki mirties“: Tobijas, išlipęs iš lovos, Sarai sakė: „Mylimoji, kelkis. Pasimelskime ir maldaukime savo VIEŠPATĮ, kad būtų mums gailestingas ir mus apsaugotų.“ Ji tad atsikėlė, ir jiedu ėmė melstis, maldaudami, kad būtų apsaugoti. Tobijas pradėjo, tardamas: „Pašlovintas esi tu, mūsų protėvių Dieve [...]. Tu sukūrei Adomą, jam sukūrei jo žmoną Evą, kad būtų jam pagalba ir parama. Iš jų dviejų kilo žmonija. Tu sakei: 'Negera žmogui būti vienam, padarysiu jam bendrininką kaip jį patį'. Dabar tad imu šią savo giminaitę ne dėl gašlumo, bet kilniam tikslui. Suteik, kad mudu rastume gailestingumo ir drauge sulauktume senatvės.“ Ir jiedu abu tarė: „Amen! Amen!“ Tada atsigulė nakčiai (Tob 8, 4–9).

KBK 2361 kontekstas

1612521 Visa, ką Kristus išgyveno, išgyveno tam, kad mes galėtume tai išgyventi Jame ir Jis tai išgyventų mumyse. „Juk jis, Dievo Sūnus, įsikūnijimu tarsi susijungė su kiekvienu žmogumi.“ Mes esame kviečiami būti viena su Juo, vienytis kaip Jo kūno nariai su visu tuo, ką Jis išgyveno kūne už mus ir būdamas mums pavyzdys: Mes turime pratęsti ir įgyvendinti savyje Jėzaus būkles bei slėpinius ir dažnai Jį melsti, kad visa tai atbaigtų ir įvykdytų mumyse ir visoje savo Bažnyčioje [...]. Nes ir Dievo Sūnaus buvo numatyta leisti mums ir visai savo Bažnyčiai dalyvauti Jo slėpiniuose, juos tarsi praplėsti ir pratęsti; Jis tai daro, tais slėpiniais suteikdamas mums malonių ir trokšdamas subrandinti mumyse tų slėpinių vaisius. Šitaip Jis nori tuos slėpinius atbaigti.

KBK 521 kontekstas

16142336 Jėzus atėjo atkurti pirmykščio kūrinijos tyrumo. Kalno pamoksle Jis griežtai aiškina Dievo planą: „Jūs esate girdėję, jog buvo pasakyta: 'Nesvetimauk!' O aš jums sakau: kiekvienas, kuris geidulingai žvelgia į moterį, jau svetimauja savo širdimi“ (Mt 5, 27–28). Žmogus neturi išskirti, ką Dievas yra sujungęs. Pagal Bažnyčios tradiciją šeštu įsakymu aprėpiamas visas žmogaus lytiškumas.

KBK 2336 kontekstas

16142382 Viešpats Jėzus pabrėždavo, kad pagal savo planą Kūrėjas nuo pat pradžių norėjo neišardomos santuokos. Jis panaikino lengvatas, kurios buvo atsiradusios Senajame Įstatyme. Pakrikštytųjų galiojančios ir įgyvendintos „santuokos negali išardyti jokia žmogiška galia ir dėl jokios priežasties, išskyrus mirtį“.

KBK 2382 kontekstas

16152364 Sutuoktinių pora yra „Kūrėjo įsteigta ir savais įstatymais aprūpinta, glaudi gyvenimo ir meilės bendrija; ją įteisina santuokos sutartis, tai yra asmeniškas ir neatšaukiamas sutuoktinių sutikimas“. Jie abu save padovanoja vienas kitam galutinai ir visiškai. Nuo tada jie jau yra nebe du, bet vienas kūnas. Abiejų laisvai sudaryta sąjunga įpareigoja juos išlaikyti ją vieną ir neišardomą. „Ką tad Dievas sujungė, žmogus teneperskiria!“ (Mk 10, 9).

KBK 2364 kontekstas

16151642 Tos malonės šaltinis yra Kristus. „Kaip kitados Dievas bendravo su savo tauta per meilės bei ištikimybės sandorą, taip dabar žmonių Išganytojas ir Bažnyčios Sužadėtinis ateina pas susituokusius krikščionis per santuokos sakramentą.“ Jis pasilieka su jais, duoda jiems jėgų imti savo kryžių ir sekti Juo, pakilti parpuolus, vienas kitam atleisti, nešioti vienas kito naštas, paklusti vienas kitam „dėl Kristaus baimės“ (Ef 5, 21) ir mylėti vienas kitą švelnia ir vaisinga antgamtine meile. Jis leidžia jiems jų meilės ir šeimos gyvenimo džiaugsmuose jau dabar ragauti Avinėlio vestuvių pokylio: Kaip man apsakyti laimę tos santuokos, kurią Bažnyčia sujungia, [Mišių] auka sustiprina, palaiminimas užantspauduoja, angelai skelbia, Tėvas patvirtina! [...] Koks jungas tenka dviem tikintiesiems, kuriuos vienija viena viltis, vieni siekiai, viena ištikimybė, ta pati tarnystė! Abu jie vieno Tėvo vaikai, vieno Viešpaties tarnai; jų neskiria nei dvasia, nei kūnas, priešingai, jie iš tiesų yra tapę vienu kūnu, o kur vienas kūnas, ten ir viena dvasia.

KBK 1642 kontekstas

1617796 Kristaus ir Bažnyčios, Galvos ir kūno narių vienybė apima ir dviejų skirtingų asmenų santykį. Šis požiūris dažnai išreiškiamas sužadėtinio ir sužadėtinės įvaizdžiu. Kristaus, Bažnyčios Sužadėtinio, temą jau rengė pranašai, o paskelbė Jonas Krikštytojas. Pats Viešpats yra vadinęs save „Jaunikiu“ (Mk 2, 19). Apaštalas Paulius Bažnyčią (ir kiekvieną tikintįjį, Kristaus kūno narį) laiko Sužadėtine, „susižadėjusią“ su Viešpačiu Kristumi, kad būtų viena Dvasia su Juo. Ji yra tyra nekaltojo Avinėlio Sužadėtinė, kurią Kristus pamilo ir už kurią save atidavė , „kad ją pašventintų“ (Ef 5, 26), su ja Jis yra susietas amžina Sandora ir nepaliauja rūpintis ja kaip savo paties kūnu. Visas Kristus – tai galva ir kūnas: vienas, sudarytas iš daugelio. [...] Ar kalbėtų galva, ar nariai, visada kalba Kristus; Jis kalba kaip galva (ex persona capitis) arba kaip kūnas (ex persona corporis). O kaip yra parašyta? „Ir du taps vienu kūnu. Šita paslaptis yra didelė, – aš tai sakau žvelgdamas į Kristų ir Bažnyčią“ (Ef 5, 31–32). O patsai Viešpats Evangelijoje sako: „Jau nebe du, o vienas kūnas“ (Mt 19, 6). Kaip matote, du skirtingus asmenis santuokinis ryšys padaro viena [...]. Kaip galva, Jis save vadina „Sužadėtiniu“, kaip kūnas – „sužadėtine“.

KBK 796 kontekstas

16182232 Nors šeimos ryšiai yra svarbūs, bet nėra absoliutūs. Kai vaikas žmogišku ir dvasiniu matmeniu vis labiau bręsta ir tampa savarankiškesnis, drauge ryškėja ir stiprėja jo ypatingas pašaukimas, kuris ateina iš Dievo. Tėvai privalo tą pašaukimą gerbti ir drąsinti savo vaikus į jį atsiliepti ir juo sekti. Reikia įsisąmoninti, kad pirmasis krikščionio pašaukimas yra sekti Jėzumi : „Kas myli tėvą ar motiną labiau negu mane – nevertas manęs. Kas myli sūnų ar dukterį labiau negu mane – nevertas manęs“ (Mt 10, 37).

KBK 2232 kontekstas

16181579 Visi įšventintieji tarnautojai Lotynų Bažnyčioje, išskyrus nuolatinius diakonus, paprastai išrenkami iš tikinčių vyrų, kurie gyvena nevedę ir yra pasiryžę laikytis celibato „dėl Dangaus Karalystės“ (Mt 19, 12). Pašaukti nepadalyta širdimi būti pašvęsti Viešpačiui ir „Jo reikalams“, jie visiškai save atiduoda Dievui ir žmonėms. Celibatas yra ženklas to naujo gyvenimo, kurio tarnybai įšventinamas Bažnyčios tarnas. Priimtas džiugia širdimi, celibatas labai akivaizdžiai skelbia Dievo karalystę.

KBK 1579 kontekstas

1619922 Nuo apaštalų laikų krikščionės mergelės ir našlės, Viešpaties pašauktos laikytis Jo nepasidalijusios, dosnesne širdimi, kūnu ir dvasia, pasiryždavo, Bažnyčiai tai patvirtinus, gyventi nuolatinio mergeliškumo arba skaistumo būvyje „dėl Dangaus Karalystės“ (Mt 19, 12).

KBK 922 kontekstas

1619923 Pareiškusios šventą norą kuo ištikimiau sekti Kristumi, jos „pagal nustatytas liturgines apeigas diecezinio vyskupo pašvenčiamos Dievui ir mistiškai sužadėtos su Dievo sūnumi Kristumi pasiaukoja Bažnyčios tarnystei“. Iškilmingomis apeigomis (Consecratio virginum) „mergelė tampa Dievui pašvęstuoju asmeniu, akivaizdžiu Bažnyčios meilės Kristui ženklu, dangiškosios Sužadėtinės ir būsimo gyvenimo eschatologiniu paveikslu“.

KBK 923 kontekstas

1619924 „Jungdamasis prie kitų pašvęstojo gyvenimo formų“, mergelių luomas įpareigoja pasaulyje gyvenančią moterį (arba vienuolę) – pagal kiekvienos padėtį ir gautas charizmas – melstis, atgailauti, tarnauti savo broliams bei seserims ir apaštalauti. Pašvęstosios mergelės gali burtis draugėn, kad galėtų ištikimiau laikytis savojo siekio.

KBK 924 kontekstas

16202349 „Skaistumu žmonės privalo išsiskirti kiekvienas pagal savo luomą: vieni, davę Dievui mergeliškumo ar pašvęstojo celibato įžadą, kad tuo prakilniu būdu, gyvendami nepadalyta širdimi, galėtų lengviau atsiduoti vienam Dievui; kiti – gyvendami pagal visiems privalomą moralinį įstatymą: vienaip – santuokos sujungti, kitaip – nesusituokę.“ Susituokusieji pašaukti į santuokinio gyvenimo skaistumą; kiti skaisčiai gyvena susilaikydami: Mokome, kad skaistumo dorybė yra trejopa: sutuoktinių, našlių ir mergeliškumu gyvenančiųjų. Neaukštiname kurios nors vienos, nutylėdami kitas. Jos visos praturtina Bažnyčios drausmę.

KBK 2349 kontekstas

16211323 „Mūsų Išganytojas Paskutinės vakarienės metu, tą naktį, kurią buvo išduotas, įsteigė eucharistinę savo kūno ir kraujo auką. Taip jis pratęsė savo kryžiaus auką per amžius, iki ateis, ir mylimajai Sužadėtinei Bažnyčiai patikėjo savo mirties ir prisikėlimo atminimą – maldingumo sakramentą, vienybės ženklą, meilės jungtį, velykinį pokylį, kuriame priimamas Kristus, siela pripildoma malonės ir gaunamas būsimos garbės laidas.“

KBK 1323 kontekstas

16211368 Eucharistija yra ir Bažnyčios auka. Bažnyčia, Kristaus Kūnas, dalyvauja savosios Galvos aukoje. Ji visa aukojama drauge su Kristumi. Ji vienijasi su Juo užtardama Tėvui visus žmones. Eucharistijoje Kristaus auka tampa ir Jo kūno narių auka. Tikinčiųjų gyvenimas ir Dievo garbinimas, jų kančios, maldos ir darbai jungiasi su Kristaus gyvenimu ir Jo Dievo garbinimu, kančiomis, maldomis ir darbais, su Jo visa apimančia auka ir tuo būdu įgyja naują vertę. Ant altoriaus sudabartinama Kristaus auka suteikia galimybę visoms krikščionių kartoms susivienyti su Jo auka. Katakombų piešiniuose ne kartą vaizduojama ypatinga Bažnyčios laikysena – kaip besimeldžiančios, plačiai rankas iškėlusios moters. Kaip Kristus, kuris ant kryžiaus ištiesė rankas, Bažnyčia per Jį, su Juo ir Jame aukojasi už visus žmones ir juos užtaria.

KBK 1368 kontekstas

1624736 Per tą Šventosios Dvasios galybę Dievo vaikai gali duoti vaisių. Kas mus įskiepijo į tikrąjį Vynmedį, leis mums vesti Dvasios vaisių, kurie yra „meilė, džiaugsmas, taika, kantrybė, malonumas, gerumas, ištikimybė, romumas, susivaldymas“ (Gal 5, 22–23). Dvasia yra mūsų gyvenimas; kuo labiau atsisakome savęs, tuo labiau elgiamės „pagal Dvasią“: Šventoji Dvasia sugrąžina į rojų, nuveda į dangaus karalystę, vėl suteikia įvaikystę: leidžia Dievą su pasitikėjimu vadinti Tėvu, dalyvauti Kristaus malonėje, vadintis šviesos vaiku, turėti dalį amžinojoje garbėje.

KBK 736 kontekstas

16311069 Pirminė žodžio „liturgija“ reikšmė yra „viešas darbas“, „tarnavimas tautos vardu/tautai“. Krikščioniškojoje tradicijoje tuo žodžiu norima pasakyti, kad Dievo tauta dalyvauja „Dievo darbe“. Liturgijos metu Kristus, mūsų Atpirkėjas ir Vyriausiasis Kunigas, savo Bažnyčioje, su ja ir per ją tęsia mūsų Atpirkimo darbą.

KBK 1069 kontekstas

16311537 Lotyniškas žodis Ordo romėnų senovės laikais žymėjo tam tikrą civilinį, pirmiausia valdančiųjų luomą. „Įšventinimas“ ordinatio reiškė priėmimą į tą luomą (ordo). Bažnyčioje yra luomų, kuriuos Tradicija, ne sykį pasiremdama ir Šventuoju Raštu, nuo senų laikų vadina taxeis (gr.), ordines (lot.); antai liturgijoje minimi ordo episcoporum, ordo presbyterorum, ordo diaconorum. Žodis ordo taikomas ir kitoms žmonių grupėms: katechumenams, mergelėms, sutuoktiniams, našlėms...

KBK 1537 kontekstas

16312365 Ištikimybė reiškia, kad nuolat bus laikomasi duotojo žodžio. Dievas yra ištikimas. Santuokos sakramentas vyrą ir moterį įtraukia į Kristaus ištikimybę savo Bažnyčiai. Santuokiniu skaistumu jie tą slėpinį liudija pasauliui. Šv. Jonas Auksaburnis pataria jaunikiams taip kreiptis į savo nuotakas: „Aš apglėbiau tave ir pamilau labiau už savo gyvybę. Nes šis gyvenimas yra niekis, ir mano karščiausias troškimas – jį pragyventi su tavimi taip, kad būtume tikri, jog nebūsime vienas nuo kito atskirti ir aname gyvenime, kuris mūsų dar laukia [...]. Tavo meilė man brangesnė už viską, ir nebūtų man nieko skaudesnio, kaip nesutarti su tavimi.“

KBK 2365 kontekstas

16322206 Šeimos tarpusavio santykiai, ypač kai jie kyla iš abipusės jos narių pagarbos, ugdo bendrus jausmus, polinkius ir interesus. Šeima yra privilegijuota bendruomenė, pašaukta bendram sutuoktinių sutarimui ir uoliam tėvų bendradarbiavimui auklėjant vaikus.

KBK 2206 kontekstas

16322350 Sužadėtiniai raginami būti skaistūs susilaikydami. Tą išmėginimo laikotarpį jie privalo vertinti kaip progą išmokti abipusės pagarbos ir ištikimybės, turėdami vilties, kad gaus vienas kitą iš Dievo. Vien santuokinei meilei deramo švelnumo apraiškas jie privalo atidėti santuokos metui. Jie turi padėti vienas kitam ugdyti skaistumą.

KBK 2350 kontekstas

1634817 Deja, „vienoje ir vienatinėje Dievo Bažnyčioje jau nuo pat pradžių buvo skilimų; apaštalas laiko juos smerktinais ir griežtai peikia. O vėlesniais amžiais kilo didesnių nesutarimų, ir gana didelės bendruomenės atsiskyrė nuo visiškos bendrystės su Katalikų Bažnyčia, kartais – ne be abiejų pusių kaltės“. Kristaus Kūno vienybę pažeidžiantys skilimai (erezijos, apostazijos ir schizmos) neįvyksta be žmonių nuodėmių: Kur nuodėmė, ten skirtumai, ten schizmos, erezijos, nesutarimai. Kur dora, ten sutarimas, vienybė, ir dėl to visi tikintieji būdavo vienas kūnas ir viena siela.

KBK 817 kontekstas

1636821 Norint deramai atsiliepti į tą raginimą, reikia: — nuolatinio Bažnyčios atsinaujinimo vis didesne ištikimybe savo pašaukimui. Tas atsinaujinimas teikia jėgų siekti vienybės; — širdies atsivertimo, „stengiantis kuo tyriau gyventi Evangelija“, nes narių neištikimybė Kristaus dovanai yra jų susiskaldymo priežastis; — bendros maldos, nes „širdies atsivertimą ir gyvenimo šventumą, lydimą privačių ir viešų maldų už krikščionių vienybę, reikia laikyti tarsi viso ekumeninio sąjūdžio siela ir pagrįstai galima vadinti dvasiniu ekumenizmu“; — broliško abipusio pažinimo; — tikinčiųjų ir ypač kunigų ekumeninio parengimo; — dialogo tarp teologų ir įvairioms Bažnyčioms bei bendruomenėms priklausančių krikščionių susitikimų; — visų krikščionių bendradarbiavimo įvairiose tarnavimo žmonėms srityse.

KBK 821 kontekstas

16402365 Ištikimybė reiškia, kad nuolat bus laikomasi duotojo žodžio. Dievas yra ištikimas. Santuokos sakramentas vyrą ir moterį įtraukia į Kristaus ištikimybę savo Bažnyčiai. Santuokiniu skaistumu jie tą slėpinį liudija pasauliui. Šv. Jonas Auksaburnis pataria jaunikiams taip kreiptis į savo nuotakas: „Aš apglėbiau tave ir pamilau labiau už savo gyvybę. Nes šis gyvenimas yra niekis, ir mano karščiausias troškimas – jį pragyventi su tavimi taip, kad būtume tikri, jog nebūsime vienas nuo kito atskirti ir aname gyvenime, kuris mūsų dar laukia [...]. Tavo meilė man brangesnė už viską, ir nebūtų man nieko skaudesnio, kaip nesutarti su tavimi.“

KBK 2365 kontekstas

16421615 Toks nedviprasmiškai pabrėžtas santuokinio ryšio neišardomumas galėjo trikdyti ir atrodyti neįvykdomas reikalavimas. Tačiau Jėzus neužkrovė sutuoktiniams neįmanomos pakelti ir per sunkios naštos, dar sunkesnės negu Mozės Įstatymas. Atėjęs atkurti pradinės, nuodėmės suardytos kūrimo tvarkos, Jėzus pats duoda jėgos ir malonės išgyventi santuoką nauju Dievo karalystės būdu. Sekdami Kristumi, atsižadėdami savęs, imdami savo kryžių, sutuoktiniai galės „išmanyti“ pirminę santuokos prasmę ir, Kristaus padedami, ja gyventi. Ši krikščioniškos santuokos malonė yra Kristaus kryžiaus – viso krikščioniškojo gyvenimo versmės – vaisius.

KBK 1615 kontekstas

1642796 Kristaus ir Bažnyčios, Galvos ir kūno narių vienybė apima ir dviejų skirtingų asmenų santykį. Šis požiūris dažnai išreiškiamas sužadėtinio ir sužadėtinės įvaizdžiu. Kristaus, Bažnyčios Sužadėtinio, temą jau rengė pranašai, o paskelbė Jonas Krikštytojas. Pats Viešpats yra vadinęs save „Jaunikiu“ (Mk 2, 19). Apaštalas Paulius Bažnyčią (ir kiekvieną tikintįjį, Kristaus kūno narį) laiko Sužadėtine, „susižadėjusią“ su Viešpačiu Kristumi, kad būtų viena Dvasia su Juo. Ji yra tyra nekaltojo Avinėlio Sužadėtinė, kurią Kristus pamilo ir už kurią save atidavė , „kad ją pašventintų“ (Ef 5, 26), su ja Jis yra susietas amžina Sandora ir nepaliauja rūpintis ja kaip savo paties kūnu. Visas Kristus – tai galva ir kūnas: vienas, sudarytas iš daugelio. [...] Ar kalbėtų galva, ar nariai, visada kalba Kristus; Jis kalba kaip galva (ex persona capitis) arba kaip kūnas (ex persona corporis). O kaip yra parašyta? „Ir du taps vienu kūnu. Šita paslaptis yra didelė, – aš tai sakau žvelgdamas į Kristų ir Bažnyčią“ (Ef 5, 31–32). O patsai Viešpats Evangelijoje sako: „Jau nebe du, o vienas kūnas“ (Mt 19, 6). Kaip matote, du skirtingus asmenis santuokinis ryšys padaro viena [...]. Kaip galva, Jis save vadina „Sužadėtiniu“, kaip kūnas – „sužadėtine“.

KBK 796 kontekstas

16432361 „Todėl lytiškumas, kuris padeda vyrui ir moteriai atsiduoti vienas kitam sutuoktiniams būdingais ir vien tik jiems skirtais veiksmais, anaiptol nėra grynai biologinis reiškinys, bet glūdi pačiose žmogaus asmenybės gelmėse. Jis tikrai žmogiškas esti tik tada, kai tampa neatskiriama dalimi meilės, kuri vyrą ir moterį besąlygiškai sujungia iki mirties“: Tobijas, išlipęs iš lovos, Sarai sakė: „Mylimoji, kelkis. Pasimelskime ir maldaukime savo VIEŠPATĮ, kad būtų mums gailestingas ir mus apsaugotų.“ Ji tad atsikėlė, ir jiedu ėmė melstis, maldaudami, kad būtų apsaugoti. Tobijas pradėjo, tardamas: „Pašlovintas esi tu, mūsų protėvių Dieve [...]. Tu sukūrei Adomą, jam sukūrei jo žmoną Evą, kad būtų jam pagalba ir parama. Iš jų dviejų kilo žmonija. Tu sakei: 'Negera žmogui būti vienam, padarysiu jam bendrininką kaip jį patį'. Dabar tad imu šią savo giminaitę ne dėl gašlumo, bet kilniam tikslui. Suteik, kad mudu rastume gailestingumo ir drauge sulauktume senatvės.“ Ir jiedu abu tarė: „Amen! Amen!“ Tada atsigulė nakčiai (Tob 8, 4–9).

KBK 2361 kontekstas

1645369 Vyras ir moteris sukurti, vadinasi, Dievas jų norėjo: kaip visiškai lygių ir žmogiškų asmenų ir kaip skirtingų – vyro ir moters – būtybių. „Būti vyru“, „būti moterimi“ yra gera, ir to norėjo Dievas: vyro ir moters kilnumas neatimamas ir duotas jiems paties Dievo, jų Kūrėjo. Sukurti „pagal Dievo paveikslą“, abu – vyras ir moteris – yra vienodai kilnūs. Savąja „vyro“ ir „moters“ būtimi jie atspindi Kūrėjo išmintį ir gerumą.

KBK 369 kontekstas

Ištikimybė santuokinei meilei2364 Sutuoktinių pora yra „Kūrėjo įsteigta ir savais įstatymais aprūpinta, glaudi gyvenimo ir meilės bendrija; ją įteisina santuokos sutartis, tai yra asmeniškas ir neatšaukiamas sutuoktinių sutikimas“. Jie abu save padovanoja vienas kitam galutinai ir visiškai. Nuo tada jie jau yra nebe du, bet vienas kūnas. Abiejų laisvai sudaryta sąjunga įpareigoja juos išlaikyti ją vieną ir neišardomą. „Ką tad Dievas sujungė, žmogus teneperskiria!“ (Mk 10, 9).

KBK 2364 kontekstas

Ištikimybė santuokinei meilei2365 Ištikimybė reiškia, kad nuolat bus laikomasi duotojo žodžio. Dievas yra ištikimas. Santuokos sakramentas vyrą ir moterį įtraukia į Kristaus ištikimybę savo Bažnyčiai. Santuokiniu skaistumu jie tą slėpinį liudija pasauliui. Šv. Jonas Auksaburnis pataria jaunikiams taip kreiptis į savo nuotakas: „Aš apglėbiau tave ir pamilau labiau už savo gyvybę. Nes šis gyvenimas yra niekis, ir mano karščiausias troškimas – jį pragyventi su tavimi taip, kad būtume tikri, jog nebūsime vienas nuo kito atskirti ir aname gyvenime, kuris mūsų dar laukia [...]. Tavo meilė man brangesnė už viską, ir nebūtų man nieko skaudesnio, kaip nesutarti su tavimi.“

KBK 2365 kontekstas

16502384 Ištuoka yra sunkus nusižengimas prigimtiniam įstatymui. Ja siekiama nutraukti laisvu sutuoktinių sutikimu sudarytą sutartį gyventi drauge iki mirties. Ištuoka paniekinama išganymo Sandora, kurios ženklas yra sakramentinė santuoka. Užmegztas naujas santuokinis ryšys, nors jį ir pripažintų civilinė teisė, persiskyrimą tik dar labiau pagilina: naują santuoką sudaręs sutuoktinis tada tampa viešu ir nuolatiniu svetimautoju: Vyrui neleistina palikus žmoną vesti kitą, lygiai kaip ir atstumtajai vyro nevalia atimti kitą vyrą iš žmonos.

KBK 2384 kontekstas

Atvirumas palikuonims2366 Vaisingumas yra dovana, santuokos tikslas, nes santuokinė meilė savo prigimtimi siekia būti vaisinga. Kūdikis papildo abipusę sutuoktinių meilę ne iš šalies; jis pasirodo pačiose abipusio dovanojimosi gelmėse, būdamas jos vaisius ir atbaigimas. Todėl ir Bažnyčia, „stodama gyvybės pusėn“, moko, jog „kiekvienas santuokinis aktas turi būti atviras gyvybės pradėjimui“. „Tą Bažnyčios Magisteriumo dažnai skelbiamą požiūrį pagrindžia neišardomas ryšys tarp abiejų esminių santuokinio akto prasmių – susivienijimo ir pradėjimo; tas ryšys yra Dievo nustatytas, ir žmogui savo nuožiūra nevalia jo nutraukti.“

KBK 2366 kontekstas

Atvirumas palikuonims2367 Sutuoktiniai, pašaukti suteikti gyvybę, gauna Dievo kuriamosios galios ir Jo tėvystės. „Sutuoktiniai žino, kad, vykdydami žmogaus gyvybės perdavimo ir auklėjimo pareigą, kurią dera laikyti ypatingu uždaviniu, jie yra Dievo Kūrėjo meilės bendradarbiai ir tarsi aiškintojai. Todėl šias savo pareigas jie atliks su žmogaus ir krikščionio atsakingumu.“

KBK 2367 kontekstas

1652372 Vyras ir moteris yra sukurti „vienas kitam“ ne todėl, kad Dievas juos būtų sukūręs „pusinius“, „nepilnus“; Jis juos sukūrė asmenų bendrystei, kuriai esant jie vienas kitam galėtų pagelbėti, nes yra lygūs kaip asmenys („kaulas mano kaulų...“) ir papildo vienas kitą kaip vyras ir moteris. Santuoka Dievas juos sujungia taip, kad, tapdami „vienu kūnu“ (Pr 2, 24), galėtų perduoti žmogiškąją gyvybę: „Būkite vaisingi ir dauginkitės, pripildykite žemę“ (Pr 1, 28). Perduodami gyvybę savo palikuonims, vyras ir moteris – sutuoktiniai ir tėvai – ypatingu būdu yra Kūrėjo bendradarbiai.

KBK 372 kontekstas

1655759 „Amžinasis Tėvas visiškai laisvu ir paslaptingu savo išminties ir gerumo sprendimu sukūrė pasaulį, nutarė išaukštinti žmones, padarydamas juos dieviškojo gyvenimo dalyviais“; į tą gyvenimą Jis kviečia visus žmones savo Sūnuje. „Tuos, kurie tiki į Kristų, Tėvas nusprendė pašaukti į šventąją Bažnyčią.“ Ši „Dievo šeima“ Tėvo valia buvo kuriama ir vystoma tolydžio ilgais žmonijos istorijos laikotarpiais: iš tiesų Bažnyčia buvo „jau nuo pasaulio pradžios pavaizduota ženklais ir įstabiai parengta Izraelio tautos istorijos bei Senosios Sandoros, galų gale įsteigta, nužengusios Šventosios Dvasios apreikšta, amžių pabaigoje bus garbingai atbaigta.“

KBK 759 kontekstas

16571268 Pakrikštytieji tampa „gyvaisiais akmenimis“, kad statydintųsi „į dvasinius namus“ ir būtų „šventa kunigystė“ (1 Pt 2, 5). Gavę Krikštą, jie dalyvauja Kristaus kunigystėje, Jo pranašiškoje ir karališkoje misijoje ir yra „išrinktoji giminė, karališkoji kunigystė, šventoji tauta, įsigytoji liaudis, pašaukta išgarsinti šlovingus darbus to, kuris [juos] pašaukė iš tamsybių į savo nuostabią šviesą“ (1 Pt 2, 9). Krikštas suteikia galimybę dalyvauti bendrojoje tikinčiųjų kunigystėje.

KBK 1268 kontekstas

16572214 Dieviškoji tėvystė yra žmogiškosios tėvystės šaltinis; ji ir yra pagarbos tėvams pagrindas. Vaikų – mažų ar suaugusių – pagarbą savo tėvui ir motinai palaiko natūralus jausmas, kylantis iš juos siejančio ryšio. Tos pagarbos reikalauja Dievo įsakymas.

KBK 2214 kontekstas

16572215 Pagarba tėvams (pietas filialis) kyla iš dėkingumo tiems žmonėms, kurie savo vaikams padovanojo gyvybę, o meile ir darbu leido jiems augti metais, išmintimi ir malone. „Visa širdimi gerbk savo tėvą, neužmiršk savo motinos gimdymo skausmų. Atsimink, kad iš šių tėvų esi gimęs; ką gali jiems duoti už visa, ką jie tau yra davę?“ (Sir 7, 27–28).

KBK 2215 kontekstas

16572216 Vaikų meilė pasireiškia tikru nuolankumu ir klusnumu. „Mano vaike, laikykis savo tėvo įsakymo ir nepaniekink savo motinos mokymo [...]. Ką tik darysi, jie tau padės, kai gulsies miego, jie tave saugos, kai atsibusi, su tavimi jie bendraus“ (Pat 6, 20–22). „Išmintingas vaikas brangina tėvo pamokymą, o pašaipūnas nesiklauso, kai yra baramas“ (Pat 13, 1).

KBK 2216 kontekstas

16572217 Kol vaikas gyvena drauge su tėvais, jis privalo jų klausyti visada, kai tik jie ko nors pagrįstai reikalauja jo paties ar šeimos labui. „Jūs, vaikai, visuose dalykuose klausykite savo tėvų, nes toks klusnumas patinka Viešpačiui“ (Kol 3, 20). Vaikai taip pat turi paklusti protingiems savo auklėtojų ir visų, kuriems tėvai juos patikėjo, nurodymams. Bet jeigu vaiko sąžinė įsitikinusi, jog būtų nedora paklusti kuriam nors paliepimui, tegu jis jam nepaklūsta. Ir suaugesni vaikai privalo gerbti tėvus; numatyti jų pageidavimus, noriai kreiptis į juos patarimo ir sutikti su jų teisingomis pastabomis. Pareiga klausyti tėvų nebegalioja vaikams tapus savarankiškiems, bet pagarba tėvams turi išlikti visada. Jos pagrindas yra Dievo baimė – viena Šventosios Dvasios dovanų.

KBK 2217 kontekstas

16572218 Ketvirtu įsakymu primenamos jau suaugusiems vaikams jų pareigos tėvams. Kiek galėdami, jie privalo padėti tėvams materialiai ir moraliai, kai juos ištinka senatvė, liga, vienatvė ir vargas. Jėzus primena šią dėkingumo pareigą. Juk VIEŠPATS pagerbia tėvą per jo vaikus ir patvirtina motinos teises į jos sūnus. Kas gerbia savo tėvą, atsilygina už nuodėmes; kas gerbia savo motiną, kraunasi lobį. Kas gerbia savo tėvą, džiaugsis savo vaikais, ir kai melsis, jis bus išklausytas. Kas gerbia tėvą, ilgai gyvens; paklūsta VIEŠPAČIUI, kas neša paguodą savo motinai (Sir 3, 2–6). Mano vaike, rūpinkis savo tėvu jo senatvėje, neužduok jam širdies per visą gyvenimą. Net jeigu jam ir protas susilpnėtų, būk jam kantrus; nepaniekink jo būdamas pilnas jėgų. [...] Piktžodžiauja, kas savo tėvu nesirūpina, VIEŠPATĮ pykdo, kas savo motinai širdį užgauna (Sir 3, 12–13. 16).

KBK 2218 kontekstas

16572219 Vaikų meilė palaiko viso šeimos gyvenimo darną, taip pat turi įtakos brolių bei seserų santykiams. Pagarba tėvams nušviečia visą šeimos aplinką. „Vaikaičiai yra senųjų vainikas“ (Pat 17, 6). „Su visu nuolankumu bei meilumu, su didžia kantrybe palaikykite tarpusavio meilę“ (Ef 4, 2).

KBK 2219 kontekstas

16572220 Krikščionys turi būti ypač dėkingi tiems žmonėms, iš kurių gavo tikėjimo dovaną, Krikšto malonę ir gyvenimą Bažnyčioje. Tai gali būti tėvai, seneliai, kiti šeimos nariai, kunigai, katechetai, kiti mokytojai ar draugai. „Aš vis prisimenu tavo nuoširdų tikėjimą, kuris pradžioje gyveno tavo senelėje Loidėje, tavo motinoje Eunikėje ir, esu tikras, tebegyvena tavyje“ (2 Tim 1, 5).

KBK 2220 kontekstas

16572221 Santuokinės meilės vaisingumas nesibaigia vien vaikų gimdymu, bet apima ir jų moralinį auklėjimą ir dvasinį ugdymą. „Tėvų auklėjimas yra toks svarbus, kad ten, kur jo nėra, vargiai kas kitas gali jį atstoti“. Ir tėvų teisė, ir pareiga auklėti vaikus yra pirmaeilės ir neatimamos.

KBK 2221 kontekstas

16572222 Tėvai į savo vaikus privalo žiūrėti kaip į Dievo vaikus ir gerbti juos kaip žmones. Jie auklėja savo vaikus, kad tie laikytųsi Dievo Įstatymo, ir patys rodo pavyzdį, paklusdami dangiškojo Tėvo valiai.

KBK 2222 kontekstas

16572223 Už savo vaikų auklėjimą pirmiausia atsakingi tėvai. Tą atsakomybę iš pradžių jie paliudija sukurdami šeimos židinį, kuriame paprastai viešpatauja nuoširdumas, atlaidumas, abipusė pagarba, ištikimybė ir nesavanaudiškas paslaugumas. Šeimos židinys yra tinkamiausia vieta dorybėms ugdyti. Čia išmokstama pasiaukojimo, sveiko mąstymo, savitvardos – tikrosios laisvės sąlygų. Tėvai privalo išmokyti vaikus teikti pirmenybę „vidiniams ir dvasiniams, o ne medžiaginiams ir instinktų valdomiems“ dalykams. Didi tėvų pareiga rodyti gerą pavyzdį vaikams. Mokėdami pripažinti savąsias klaidas vaikų akyse, jie sugebės geriau vadovauti vaikams ir taisyti jų elgesį: „Kas myli savo vaiką, plaks jį dažnai [...]. Kas elgiasi griežtai su savo sūnumi, iš jo turės naudos“ (Sir 30, 1–2). „Ir jūs, tėvai, neerzinkite savo vaikų, bet auklėkite juos, drausmindami ir mokydami Viešpaties vardu“ (Ef 6, 4).

KBK 2223 kontekstas

16572224 Gimtieji namai yra natūrali aplinka parengti žmogų visuomeniniam solidarumui ir atsakomybei. Tėvai turi išmokyti vaikus saugotis pavojų ir atmestinų dalykų, gresiančių žmonių bendruomenei.

KBK 2224 kontekstas

16572225 Santuokos sakramento malone tėvai yra gavę pareigą ir privilegiją evangelizuoti savo vaikus. Būdami „pirmi tikėjimo skelbėjai“ savo vaikams, jie privalo kuo anksčiau juos supažindinti su tikėjimo slėpiniais ir dar visai mažus įtraukti į Bažnyčios gyvenimą. Šeimos gyvenimo aplinka gali išugdyti nuostatas, kurios visą tolesnį gyvenimą išliks gyvo tikėjimo prielaida ir jo atrama.

KBK 2225 kontekstas

16572226 Ugdyti vaikų tikėjimą tėvai turi pradėti nuo ankstyvos vaikystės. Ugdoma jau tada, kai šeimos nariai, gyvendami Evangeliją atitinkantį krikščioniškąjį gyvenimą, padeda vieni kitiems stiprinti savo tikėjimą. Šeimos katechezė pranoksta, papildo ir praturtina bet kurią kitą katechezės formą. Tėvų užduotis yra išmokyti savo vaikus melstis ir jiems atskleisti jų, kaip Dievo vaikų, pašaukimą. Parapija yra ir krikščioniškųjų šeimų eucharistinė bendruomenė, ir jų liturginio gyvenimo centras; ji tinkamiausia vaikų ir tėvų katechezės vieta.

KBK 2226 kontekstas

16572227 Vaikai savo ruožtu padeda tėvams tapti šventesniems. Kartu ir pavieniui jie turi visada vieni kitiems didžiadvasiškai atleisti įžeidimo, barnių, neteisingumo, neištikimybės atvejais. Tai akina abipusės meilės jausmas. To reikalauja Kristaus meilė.

KBK 2227 kontekstas

16572228 Kol vaikai maži, tėvų pagarba ir meilė pirmiausia reiškiasi uoliomis pastangomis juos auklėti, pasirūpinti jų kūno ir dvasios reikmėmis. Vaikams augant, ta pati pagarba ir atsidavimas skatina tėvus mokyti vaikus deramai naudotis savo protu ir laisve.

KBK 2228 kontekstas

16572229 Būdami labiausiai atsakingi už savo vaikų auklėjimą, tėvai turi teisę jiems parinkti mokyklą, kuri atitiktų tėvų įsitikinimus. Tai jų pagrindinė teisė. Tėvų pareiga pagal galimybę parinkti tokias mokyklas, kurios geriausiai juos pavaduotų auklėdamos vaikus krikščioniškai. Valdžios įstaigų pareiga yra garantuoti tą tėvų teisę ir sudaryti tinkamas sąlygas jai įgyvendinti.

KBK 2229 kontekstas

16572230 Suaugusių vaikų pareiga ir teisė yra pasirinkti profesiją ir gyvenimo būdą. Tegu jie imasi tos atsakomybės pasitikėdami savo tėvais, kurių nuomonės bei patarimo jie turėtų noriai teirautis ir išklausyti, o tėvai tenebando daryti spaudimo, kai jų vaikai renkasi profesiją arba jaunikį bei nuotaką. Ta pareiga būti santūriems jiems nedraudžia, bet, priešingai, akina padėti vaikams protingais patarimais, ypač kai tie rengiasi kurti šeimą.

KBK 2230 kontekstas

16572231 Kai kurie žmonės nesituokia norėdami pasirūpinti savo tėvais ar giminaičiais, labiau atsidėti profesijos reikalams arba dėl kitų gerbtinų motyvų. Jie gali labai daug prisidėti prie žmonijos gėrio.

KBK 2231 kontekstas

16582231 Kai kurie žmonės nesituokia norėdami pasirūpinti savo tėvais ar giminaičiais, labiau atsidėti profesijos reikalams arba dėl kitų gerbtinų motyvų. Jie gali labai daug prisidėti prie žmonijos gėrio.

KBK 2231 kontekstas

16582233 Tapti Jėzaus mokiniu reiškia priimti kvietimą priklausyti Dievo šeimai ir gyventi taip, kaip gyveno Jis: „Kiekvienas, kas tik vykdo mano dangiškojo Tėvo valią, yra man ir brolis, ir sesuo, ir motina“ (Mt 12, 50). Tėvai su džiaugsmu ir dėkingumu turi priimti bei gerbti Viešpaties kvietimą kuriam nors jų vaikui sekti Juo mergeliškai gyvenant dėl dangaus karalystės pasirinkus pašvęstąjį gyvenimą arba kunigo tarnybą.

KBK 2233 kontekstas

KBKS nuorodos

1601-1605337. Kas Dievo plane numatyta vyrui ir moteriai?

Dievas, kuris yra meilė ir sukūrė žmogų iš meilės, pašaukė jį mylėti. Sukūręs vyrą ir moterį, Dievas pašaukė juos į artimą gyvenimo ir tarpusavio meilės bendrystę santuokoje, „taigi jie – jau nebe du, o vienas kūnas“ (Mt 19, 6). Laimindamas juos, Dievas sakė: „Būkite vaisingi ir dauginkitės“ (Pr 1, 28).

KBKS 337 kontekstas

1618-1620342. Ar visi įpareigoti tuoktis?

Tuoktis įpareigoti ne visi. Kai kuriuos žmones Dievas ypatingai pašaukia sekti Viešpačiu Jėzumi mergeliškumu arba celibatu dėl dangaus karalystės, atsižadant didžiojo santuokos gėrio, idant jie galėtų rūpintis Viešpaties dalykais ir stengtis jam patikti, tapdami Kristaus meilės visiškos pirmenybės ir šlovingojo jo atėjimo karšto laukimo ženklu

KBKS 342 kontekstas

1625-1632, 1662-1663344. Kas yra sutikimas tuoktis?

Sutikimas tuoktis yra vyro ir moters pareikšta valia abipusiškai ir galutinai dovanoti save, siekiant gyventi ištikimos ir vaisingos meilės sandoroje. Kadangi sutikimas paverčia santuoką tikrove, jis būtinas ir nepakeičiamas. Kad santuoka galiotų, sutikimo objektas turi būti tikra santuoka; tai turi būti sąmoningas ir laisvas žmogiškasis aktas, nenulemtas prievartos ar spaudimo.

KBKS 344 kontekstas

1629, 1649348. Kada Bažnyčioje leistinas sutuoktinių fizinis atsiskyrimas?

Sutuoktinių fizinis atsiskyrimas Bažnyčioje leistinas, kai dėl svarių priežasčių jų gyvenimas drauge praktiškai nebeįmanomas, nors sutuoktiniai visada skatinami susitaikinti. Kol kitas sutuoktinis gyvas, nevalia sudaryti naujos sąjungos, nebent jų santuoka būtų buvusi niekinė ir tokia pripažinta bažnytinės vadovybės.

KBKS 348 kontekstas

1633-1637345. Ko reikalaujama, kai vienas iš sutuoktinių yra nekatalikas?

Kad būtų teisėta mišri (kataliko ir pakrikštyto nekataliko) santuoka, reikia bažnytinės vadovybės leidimo. Kad ji galiotų esant skirtingam kultui (kataliko ir nekrikštyto asmens), būtina dispensa. Visais atvejais esmingai svarbu, kad sutuoktiniai neatmestų esminių Santuokos tikslų bei ypatybių ir kad sutuoktinis katalikas, žinant ir kitam sutuoktiniui, įsipareigotų išlaikyti tikėjimą ir laiduoti vaikams Krikštą bei katalikišką auklėjimą.

KBKS 345 kontekstas

1638-1642346. Kokie yra Santuokos sakramento padariniai?

Santuokos sakramentas užmezga nuolatinį ir išskirtinį sutuoktinių tarpusavio ryšį. Sutuoktinių sutikimą patvirtina pats Dievas. Todėl pakrikštytųjų sudaryta ir įvykdyta santuoka niekada negali būti nutraukta. Kita vertus, šiuo sakramentu sutuoktiniams suteikiama malonė, būtina norint pasiekti santuokinio gyvenimo šventumą, atsakingai priimti ir auklėti vaikus.

KBKS 346 kontekstas

1650-1651, 1665349. Koks Bažnyčios požiūris į naują sąjungą sudariusius išsituokusiuosius?

Viešpačiui ištikima Bažnyčia negali pripažinti santuoka naujos išsituokusiųjų civilinės sąjungos. „Kas atleidžia savo žmoną ir veda kitą, tas nusikalsta pirmajai svetimavimu. Ir jei moteris palieka savo vyrą ir išteka už kito, ji svetimauja“ (Mk 10, 11–12). Bažnyčia dėmesingai rūpinasi jais, ragindama gyventi tikėjimu, melstis, daryti gailestingumo darbus ir krikščioniškai auklėti vaikus. Tačiau kol tokia objektyviai priešinga Dievo įstatymui padėtis tęsiasi, jie negali gauti sakramentinio išrišimo, priimti eucharistinės Komunijos ir eiti tam tikrų pareigų Bažnyčioje.

KBKS 349 kontekstas

1655-1658, 1666350. Kodėl krikščioniškoji šeima dar vadinama namų Bažnyčia?

Todėl, kad šeima parodo ir įgyvendina Bažnyčios kaip Dievo šeimos bendruomeninę ir šeiminę prigimtį. Kiekvienas jos narys pagal jam būdingą vaidmenį vykdo pakrikštytųjų kunigystę, padėdamas šeimai tapti malonės ir maldos bendruomene, žmogiškųjų ir krikščioniškųjų dorybių mokykla, tikėjimo pirminio skelbimo vaikams vieta.

KBKS 350 kontekstas

1659-1660338. Ko siekdamas Dievas įsteigė santuoką?

Kūrėjo įsteigta ir jo įstatymais grindžiama vyro ir moters santuokinė sąjunga pagal savo prigimtį skirta sutuoktinių bendrystei ir gerovei, taip pat vaikų gimdymui ir auklėjimui. Pagal pirminį Dievo planą santuokinė sąjunga yra neišardoma, kaip patvirtino Jėzus Kristus: „Ką Dievas sujungė, žmogus teneperskiria“ (Mk 10, 9).

KBKS 338 kontekstas

YC nuorodos

KBK išnašos

93KTK kan. 1055, § 1.

94Plg. Pr 1, 26–27.

95Plg. Apr 19, 7.

96Plg. Ef 5, 31–32.

97Vatikano II Susirinkimas, Pastorac. konst. Gaudium et spes, 48: AAS 58 (1966) 1067.

98Plg. Vatikano II Susirinkimas, Pastorac. konst. Gaudium et spes, 47: AAS 58 (1966) 1067.

99Vatikano II Susirinkimas, Pastorac. konst. Gaudium et spes, 47: AAS 58 (1966) 1067.

100Plg. Pr 1, 27.

101Plg. Pr 1, 31.

102Plg. Pr 2, 23.

103Plg. Pr 2, 18.

104Plg. Ps 121, 2.

105Plg. Mt 19, 4.

106Plg. Pr 3, 12.

107Plg. Pr 2, 22.

108Plg. Pr 3, 16 b.

109Plg. Pr 1, 28.

110Plg. Pr 3, 16–19.

111Plg. Pr 3, 21.

112Plg. Pr 3, 16.

113Plg. Mt 19, 8; Įst 24, 1.

114Plg. Oz 1–3; Iz 54; 62; Jer 2–3; 31; Ez 16; 23.

115Plg. Mal 2, 13–17.

116Plg. Vatikano II Susirinkimas, Pastorac. konst. Gaudium et spes, 22: AAS 58 (1966) 1042.

117Plg. Apr 19, 7 ir 9.

118Plg. Jn 2, 1–11.

119Plg. Mt 19, 8.

120Plg. Mt 19, 10.

121Plg. Mt 11, 29–30.

122Plg. Mk 8, 34.

123Plg. Mt 19, 11.

124Plg. Ef 5, 26–27.

125Plg. Tridento Susirinkimas, 24^a sesija, Doctrina de sacramento Matrimonii: DS 1800; KTK kan. 1055, § 1.

126Plg. Lk 14, 26; Mk 10, 28–31.

127Plg. Apr 14, 4.

128Plg. 1 Kor 7, 32.

129Plg. Mt 25, 6.

130Plg. Mk 12, 25; 1 Kor 7, 31.

131Plg. Mt 19, 3–12.

132Plg. Vatikano II Susirinkimas, Dogm. konst. Lumen gentium, 42: AAS 57 (1965) 48; Idem, Dekr. Perfectae caritatis, 12: AAS 58 (1966) 707; Idem, Dekr. Optatam totius, 10: AAS 58 (1966) 720–721.

133Šv. Jonas Auksaburnis, De virginitate 10, 1: SC 125, 122 (PG 48, 540); plg. Jonas Paulius II, Apašt. parag. Familiaris consortio, 16: AAS 74 (1982) 98.

134Plg. Vatikano II Susirinkimas, Konst. Sacrosanctum Concilium, 61: AAS 56 (1964) 116–117.

135Plg. Vatikano II Susirinkimas, Dogm. konst. Lumen gentium, 6: AAS 57 (1965) 9.

136Plg. 1 Kor 10, 17.

137Jonas Paulius II, Apašt. parag. Familiaris consortio, 67: AAS 74 (1982) 162.

138Plg. CCEO can. 817.

139Plg. CCEO can. 828.

140Plg. Ef 5, 32.

141KTK kan. 1057, § 1.

142Vatikano II Susirinkimas, Pastorac. konst. Gaudium et spes, 48: AAS 58 (1966) 1067; KTK kan. 1057, § 2.

143Jungtuvių apeigos Mišių metu, 62, in: Santuokos sakramentas, Vilnius, 1997, p. 26.

144Plg. Pr 2, 24; Mk 10, 8; Ef 5, 31.

145Plg. KTK kan. 1103.

146Plg. KTK kan. 1057, § 1.

147Plg. KTK kan. 1083–1108.

148Plg. KTK kan. 1071, § 1, 3.

149Plg. Tridento Susirinkimas, 24^a sesija, Decretum „Tametsi“: DS 1813–1816; KTK kan. 1108.

150Plg. KTK kan. 1063.

151Vatikano II Susirinkimas, Pastorac. konst. Gaudium et spes, 49: AAS 58 (1966) 1070.

152Plg. KTK kan. 1124.

153Plg. KTK kan. 1086.

154Plg. KTK kan. 1125.

155Plg. 1 Kor 7, 16.

156KTK kan. 1134.

157Plg. Mk 10, 9.

158Vatikano II Susirinkimas, Pastorac. konst. Gaudium et spes, 48: AAS 58 (1966) 1067.

159Vatikano II Susirinkimas, Pastorac. konst. Gaudium et spes, 48: AAS 58 (1966) 1068.

160Plg. KTK kan. 1141.

161Vatikano II Susirinkimas, Dogm. konst. Lumen gentium, 11: AAS 57 (1965) 16.

162Vatikano II Susirinkimas, Dogm. konst. Lumen gentium, 11: AAS 57 (1965) 15–16; plg. Ibid., 41: AAS 57 (1965) 47.

163Vatikano II Susirinkimas, Pastorac. konst. Gaudium et spes, 48: AAS 58 (1966) 1068.

164Plg. Gal 6, 2.

165Tertulijonas, Ad uxorem 2, 8, 6–7: CCL 1, 393 (PL 1, 1415–1416); plg. Jonas Paulius II, Apašt. parag. Familiaris consortio, 13: AAS 74 (1982) 94.

166Jonas Paulius II, Apašt. parag. Familiaris consortio, 13: AAS 74 (1982) 96.

167Plg. Pr 2, 24.

168Jonas Paulius II, Apašt. parag. Familiaris consortio, 19: AAS 74 (1982) 101.

169Vatikano II Susirinkimas, Pastorac. konst. Gaudium et spes, 49: AAS 58 (1966) 1070.

170Plg. Jonas Paulius II, Apašt. parag. Familiaris consortio, 19: AAS 74 (1982) 102.

171Vatikano II Susirinkimas, Pastorac. konst. Gaudium et spes, 48: AAS 58 (1966) 1068.

172Plg. Jonas Paulius II, Apašt. parag. Familiaris consortio, 20: AAS 74 (1982) 104.

173Plg. Jonas Paulius II, Apašt. parag. Familiaris consortio, 83: AAS 74 (1982) 184; KTK kan. 1151–1155.

174Jonas Paulius II, Apašt. parag. Familiaris consortio, 84: AAS 74 (1982) 185.

175Vatikano II Susirinkimas, Pastorac. konst. Gaudium et spes, 48: AAS 58 (1966) 1068.

176Vatikano II Susirinkimas, Pastorac. konst. Gaudium et spes, 50: AAS 58 (1966) 1070–1071.

177Plg. Vatikano II Susirinkimas, Dekl. Gravissimum educationis, 3: AAS 58 (1966) 731.

178Jonas Paulius II, Apašt. parag. Familiaris consortio, 28: AAS 74 (1982) 114.

179Plg. Apd 18, 8.

180Plg. Apd 16, 31; 11, 14.

181Vatikano II Susirinkimas, Dogm. konst. Lumen gentium, 11: AAS 57 (1965) 16; plg. Jonas Paulius II, Apašt. parag. Familiaris consortio, 21: AAS 74 (1982) 105.

182Vatikano II Susirinkimas, Dogm. konst. Lumen gentium, 11: AAS 57 (1965) 16.

183Vatikano II Susirinkimas, Dogm. konst. Lumen gentium, 10: AAS 57 (1965) 15.

184Vatikano II Susirinkimas, Pastorac. konst. Gaudium et spes, 52: AAS 58 (1966) 1073.

185Jonas Paulius II, Apašt. parag. Familiaris consortio, 85: AAS 74 (1982) 187.

186Plg. Vatikano II Susirinkimas, Pastorac. konst. Gaudium et spes, 48: AAS 58 (1966) 1067–1068; KTK kan. 1055, § 1.

187Plg. Tridento Susirinkimas, 24^a sesija, Doctrina de sacramento Matrimonii: DS 1799.

188Plg. Vatikano II Susirinkimas, Pastorac. konst. Gaudium et spes, 50: AAS 58 (1966) 1070.