Katalikų Bažnyčios katekizmas, 2015 (KBK'15)
Katalikų Bažnyčios katekizmas. Santrauka, 2007 (KBKS'07)
[ Jaunimo katekizmas YOUCAT, 2013 (YC'13) ]

Visas YOUCAT tekstas nėra skelbiamas, tik Pratarmė ir klausimų sąrašas su atitinkamomis KBK sąsajomis

6 skirsnelis. Žmogus

355S-66Y-58„Dievas sukūrė žmogų pagal savo paveikslą, pagal savo paveikslą sukūrė jį; vyrą ir moterį; sukūrė juos“ (Pr 1, 27). Žmogui kūrinijoje skirta ypatinga vieta: jis yra sukurtas „pagal Dievo paveikslą“ (I); savo prigimtimi jis sujungia dvasinį ir medžiaginį pasaulį (II); jis sukurtas kaip „vyras ir moteris“ (III). Dievas jį priėmė į savo draugystę (IV).

I. „Pagal Dievo paveikslą“

356S-66Y-58Iš visų regimų kūrinių vien žmogus „įstengia pažinti ir mylėti savo Kūrėją“216; jis yra „vienintelis kūrinys žemėje, kurio Dievas norėjo dėl jo paties“217; jis vienas yra pašauktas pažinimu ir meile dalyvauti Dievo gyvenime. Tam tikslui jis yra sukurtas, ir toks yra esminis jo kilnumo pagrindas:

Kodėl Tu žmogų padarei tokį kilnų? Su neapsakoma meile Tu pažvelgei savyje į savo kūrinį ir jame save pamilai; nes iš meilės Tu jį sukūrei, iš meilės jam davei būtį, pajėgią džiaugtis Tavo amžinuoju Gėriu.218

357S-66Y-58Kadangi žmogus sukurtas panašus į Dievą, jis yra kilnus kaip asmuo; jis nėra tik kažkoks daiktas, bet pats yra kažkas. Jis gali save pažinti, save valdyti, laisvai save dovanoti ir bendrauti su kitais asmenimis, malone jis yra kviečiamas į sandorą su savo Kūrėju, kad tikėjimu ir meile Jam atsilieptų, niekam kitam negalint už jį to padaryti.

358S-67Y-1Y-60Dievas visa sukūrė žmogui,219 bet žmogų sukūrė tam, kad jis Dievui tarnautų, Jį mylėtų ir Jam aukotų visą kūriniją:

Kas toji būtybė, kuri atėjo į gyvenimą šitaip pagerbta? Tai žmogus, didi ir įstabi gyva būtybė, Dievo akyse vertingesnė už visą kūriniją: tai jam duoti dangus ir žemė, ir jūros, ir kita visata. Tai žmogus, kurio išganymas Dievui toks svarbus, kad Jis nepagailėjo jam net savo vienatinio Sūnaus. Juk Dievas be paliovos daro viską, kad tik žmogų pakeltų ligi savęs ir pasodintų savo dešinėje.220

359S-67Y-60„Žmogaus slėpinys tikrai nepaaiškėja niekur kitur, tik įsikūnijusio Žodžio slėpinyje“221:

Šventasis Paulius kalba apie du žmones, nuo kurių prasideda žmonija: tai Adomas ir Kristus [...]. Pirmasis Adomas, – sako Paulius, – buvo su gyva siela, paskutinysis – su gyvybę teikiančia dvasia. Pirmasis buvo sukurtas paskutiniojo ir iš Jo gavo sielą, kad būtų gyvas [...]. Antrasis Adomas savo atvaizdą įspaudė pirmajame, jį kurdamas. Todėl ir antrasis priėmė jo išvaizdą ir vardą, kad neleistų pražūti tam, ką buvo padaręs pagal savo paveikslą. Pirmasis Adomas ir paskutinysis: pirmasis turi pradžią, paskutinysis bus be pabaigos, nes paskutinysis iš tikrųjų yra pirmasis; tai pats yra pasakęs: „Aš esu Pirmasis ir Paskutinysis“.222

360S-68Y-61Būdama bendros kilmės, žmonija yra vieninga, nes Dievas „iš vienos šaknies išvedė visą žmonių giminę“ (Apd 17, 26)223:

Nuostabi vizija, kurioje regime iš Dievo kilusios žmonijos vienybę [...]; visų vienodai, iš materialaus kūno ir dvasinės sielos sudarytos prigimties vienybę; jų tiesioginio tikslo ir uždavinių pasaulyje vienybę; vienybę gyvenamos vietos – žemės, kurios turtais pagal prigimtinę teisę gali naudotis visi žmonės, kad išgyventų ir vystytųsi; vienybę jų antgamtinio tikslo – paties Dievo, kurio siekti visi privalo; priemonių šiam tikslui pasiekti vienybę; [...] pagaliau Kristaus atmokos už visus vienybę.224

361S-68Y-61„Tas žmogiško solidarumo ir meilės įstatymas“225, nepaisant didelės asmenų, kultūrų ir tautų įvairovės, patvirtina, kad visi žmonės iš tikrųjų yra broliai.

II. „Kūnu ir siela vienas asmuo“

362S-69Y-62Žmogaus asmuo, sukurtas pagal Dievo paveikslą, yra drauge ir kūninė, ir dvasinė būtybė. Bibliniame pasakojime ta tikrovė išreiškiama simboline kalba tvirtinant, kad „Dievas padarė žmogų iš žemės dulkių ir įkvėpė jam į nosį gyvybės alsavimą. Taip žmogus tapo gyva būtybe“ (Pr 2, 7). Dievas norėjo viso žmogaus.

363S-69Y-62Šventajame Rašte žodis siela ne kartą reiškia žmogaus gyvybę226 arba visą žmogaus asmenį227. Tačiau juo pavadinama ir tai, kas žmoguje yra giliausia228 ir vertingiausia229, kuo jis labiausiai panašus į Dievą: „siela“ – tai žmogaus dvasinis pradmuo.

364S-69Y-62Žmogaus kūnui irgi tenka „Dievo paveikslo“ kilnumo: jis yra žmogaus kūnas būtent dėl to, kad jį gaivina dvasinė siela, o visas žmogaus asmuo yra skirtas Kristaus Kūne tapti Šventosios Dvasios šventove:230

Kūno ir sielos vienybėje žmogus pačia savo kūnine sąranga aprėpia medžiaginio pasaulio pradus, šitaip jame pasiekiančius savo viršūnę ir pakylėjamus įsijungti į laisvą Kūrėjo šlovinimą. Tad žmogui nevalia niekinti kūno gyvenimo. Priešingai, savo kūną, kaip Dievo sukurtą ir prikelsimą paskutinę dieną, jis turi laikyti geru ir vertu pagarbos.231

365S-69Y-62Sielos ir kūno vienybė yra tokia artima, kad sielą galima laikyti kūno „forma“;232 vadinasi, iš medžiagos sudarytas, dvasinės sielos veikiamas, kūnas tampa žmogišku ir gyvu kūnu; dvasia ir medžiaga žmoguje nėra dvi sujungtos prigimtys, bet, būdamos suvienytos, sudaro vieną prigimtį.

366S-70Y-63Bažnyčia moko, kad kiekvieną dvasinę sielą tiesiogiai kuria pats Dievas233 – ji nėra tėvų „gaminys“; Bažnyčia taip pat nurodo, kad siela yra nemirtinga;234 ji nepražūva mirštant atskirta nuo kūno, bet vėl susijungs su juo galutinio prisikėlimo metu.

367S-70Y-63Kartais siela ir dvasia laikomos skirtingais dalykais. Šv. Paulius meldžia, kad „dvasią, sielą ir kūną“ Dievas išlaikytų nepeiktinus „mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus atėjimui“ (1 Tes 5, 23). Bažnyčia moko, kad tas skirtumas nereiškia sielos dvilypumo.235 „Dvasia“ pasakoma, kad nuo pat savo sukūrimo žmogus yra skirtas antgamtiniam tikslui236 ir kad malonė gali iškelti jo sielą ligi bendrystės su Dievu.237

368S-70Y-63Dvasinė Bažnyčios tradicija įsakmiai mini ir širdį bibline „būties gelmių“ (plg. Jer 31, 33) – asmens vidinio apsisprendimo už ar prieš Dievą238 – prasme.

III. „Sukūrė vyrą ir moterį“ 2331-2336
Dievo norėtoji lygybė ir skirtybė

369S-71Y-64Vyras ir moteris sukurti, vadinasi, Dievas jų norėjo: kaip visiškai lygių ir žmogiškų asmenų ir kaip skirtingų – vyro ir moters – būtybių. „Būti vyru“, „būti moterimi“ yra gera, ir to norėjo Dievas: vyro ir moters kilnumas neatimamas ir duotas jiems paties Dievo, jų Kūrėjo.239 Sukurti „pagal Dievo paveikslą“, abu – vyras ir moteris – yra vienodai kilnūs. Savąja „vyro“ ir „moters“ būtimi jie atspindi Kūrėjo išmintį ir gerumą.

370S-71Y-64Dievas jokiu būdu nėra žmogaus paveikslas, Jis nėra nei vyras, nei moteris. Dievas yra grynoji Dvasia, kurioje nėra vietos lyčių perskyrai. Tačiau vyro ir moters „tobulumai“ – motinos240, tėvo ir sužadėtinio241 bruožai – bent iš dalies atspindi begalinį Dievo tobulumą.

Vienas kitam – dviejų vienybė

371S-71Y-64Vyro ir moters, sukurtų drauge, Dievas norėjo kaip vieno kitam. Dievo žodis leidžia mums tai suprasti įvairiose šventojo teksto vietose. „Negera žmogui būti vienam. Padarysiu jam tinkamą bendrininką“ (Pr 2, 18). Joks gyvis negali būti „tinkamas bendrininkas“ žmogui.242 Kai Dievas atvedė vyrui moterį, kurią „padarė“ iš jo šonkaulio, vyras sužavėtas sušuko išreikšdamas meilę ir bendrystę: „Kaulas mano kaulų ir kūnas mano kūno“ (Pr 2, 23). Vyras įvertina moterį kaip antrąjį „aš“, kaip tokį pat žmogų.

372S-71Y-64Vyras ir moteris yra sukurti „vienas kitam“ ne todėl, kad Dievas juos būtų sukūręs „pusinius“, „nepilnus“; Jis juos sukūrė asmenų bendrystei, kuriai esant jie vienas kitam galėtų pagelbėti, nes yra lygūs kaip asmenys („kaulas mano kaulų...“) ir papildo vienas kitą kaip vyras ir moteris.243 Santuoka Dievas juos sujungia taip, kad, tapdami „vienu kūnu“ (Pr 2, 24), galėtų perduoti žmogiškąją gyvybę: „Būkite vaisingi ir dauginkitės, pripildykite žemę“ (Pr 1, 28). Perduodami gyvybę savo palikuonims, vyras ir moteris – sutuoktiniai ir tėvai – ypatingu būdu yra Kūrėjo bendradarbiai.244

373S-71Y-64Dievo sumanymu vyras ir moteris pašaukti valdyti žemę245 kaip Dievo paskirti „valdytojai“. Toks išaukštinimas neturi virsti savivališku ir ardomuoju valdymu. Pagal Dievo, kuris „myli visa, kas yra“ (Išm 11, 24), paveikslą vyras ir moteris yra pašaukti būti dieviškosios apvaizdos kitų kūrinių atžvilgiu dalininkais. Todėl jiems tenka atsakomybė už Dievo jiems pavestą pasaulį.

IV. Žmogus rojuje

374S-72Y-66Pirmasis žmogus ne tik buvo sukurtas geras, jam taip pat buvo dovanota Kūrėjo bičiulystė ir darna su savimi pačiu ir jį supančia kūrinija; visa tai pranoko tik naujosios kūrinijos Kristuje garbė.

375S-72Y-66Bažnyčia, autentiškai aiškindama simbolinę Biblijos kalbą Naujojo Testamento ir Tradicijos perspektyvoje, moko, kad mūsų pirmųjų tėvų Adomo ir Ievos pirmapradė būsena buvo „šventumas ir teisumas“.246 Ši pirmapradžio šventumo malonė buvo dalyvavimas dieviškajame gyvenime.247

376S-72Y-66Spindint tai malonei, žmogaus gyvenimas visais atžvilgiais buvo puikus. Kol žmogus artimai bendravo su Dievu, jis neturėjo nei mirti,248 nei kentėti.249 Vidinė žmogaus asmens darna, darna tarp vyro ir moters,250 pagaliau darna tarp pirmosios poros ir visos kūrinijos buvo būklė, vadinama „pirmapradžiu teisumu“.

377S-72Y-66Pasaulio „valdymas“, Dievo pavestas žmogui nuo pat pradžios, pirmiausia žmogui reiškė savo paties suvaldymą. Žmogus visa savo būtimi buvo nekaltas ir darnus, nes laisvas nuo trilypio geismo,251 kuris pavergia jusliniais malonumais, godžiu prisirišimu prie žemiškų gėrybių ir proto nepaisančiu savęs išaukštinimu.

378S-72Y-66Dievo draugystės ženklas buvo tai, kad Jis žmogų apgyvendino sode,252 ir žmogus ten gyveno, kad „jį dirbtų ir juo rūpintųsi“ (Pr 2, 15); darbas buvo ne vargas,253 o vyro ir moters bendradarbiavimas su Dievu tobulinant regimąją kūriniją.

379S-72Y-66Visa tai buvo pirmapradžio teisumo darna, numatyta žmogui pagal Dievo planą ir prarasta dėl mūsų pirmųjų tėvų nuodėmės.

Santrauka

380Y-58„Pagal savo paveikslą tu žmogų sukūrei ir visą pasaulį davei jam tvarkyti, kad jis tau, vienam Kūrėjui, tarnaudamas, visiems kūriniams viešpatautų.“254

381S-67Y-60Žmogus yra skirtas atkurti žmogumi tapusio Dievo Sūnaus paveikslą – „neregimojo Dievo atvaizdą“ (Kol 1, 15), kad Kristus būtų pirmgimis tarp daugelio brolių ir seserų.255

382S-70Y-62Y-63Žmogus yra „kūnu ir siela vienas asmuo“256. Tikėjimas teigia, kad dvasinę ir nemirtingą sielą tiesiogiai sukūrė pats Dievas.

383S-71Y-64„Dievas nesukūrė žmogaus vienišo; nuo pat pradžios jis sukūrė vyrą ir moterį (plg. Pr 1, 27). Vyro ir moters sąjunga yra pirminis asmenų bendravimo pavidalas.“257

384S-72Y-66Apreiškimas mums leidžia pažinti pirmykštį dar nenusidėjusių vyro ir moters šventumą ir teisumą: draugystė su Dievu buvo jų gyvenimo rojuje laimė.

 

 

 

 

KBK nuorodos
KBKS nuorodos

355-35766. Kokia prasme žmogus yra sukurtas pagal „Dievo paveikslą“?

Žmogus yra sukurtas pagal Dievo paveikslą ta prasme, kad jis pajėgus laisvai pažinti ir mylėti savo Kūrėją. Tai vienintelis žemėje kūrinys, kurio Dievas norėjo dėl jo paties ir kurį pašaukė pažinimu ir meile dalyvauti savo dieviškajame gyvenime. Kadangi žmogus yra sukurtas pagal Dievo paveikslą, jam būdingas asmens kilnumas: jis ne daiktas, bet asmuo, gebantis save pažinti, laisvai atiduoti save ir užmegzti bendrystę su Dievu ir su kitais asmenimis.

KBKS 66 kontekstas

358-359, 38167. Kam Dievas sukūrė žmogų?

Dievas viską sukūrė žmogui, o žmogus buvo sukurtas, kad pažintų Dievą, tarnautų jam ir mylėtų jį, šiame pasaulyje su dėkingumu aukotų Dievui kūriniją ir būtų išaukštintas gyvenimui su juo danguje. Tik įsikūnijusio Žodžio slėpinyje tikrai paaiškėja žmogaus slėpinys. Žmogui skirta atkartoti žmogumi tapusio Dievo Sūnaus, kuris yra tobulas „neregimojo Dievo atvaizdas“ (Kol 1, 15), paveikslą.

KBKS 67 kontekstas

360-36168. Kodėl žmonija yra vieninga?

Visi žmonės sudaro vieningą žmonių giminę dėl bendros iš Dievo gautos kilmės. Be to, Dievas „iš vienos šaknies išvedė visą žmonių giminę“ (Apd 17, 26). Visi turi vienintelį Išganytoją. Visi pašaukti dalytis amžinąja Dievo laime.

KBKS 68 kontekstas

362-365, 38269. Kaip žmoguje siela ir kūnas sudaro vienybę?

Žmogaus asmuo yra kūninė ir kartu dvasinė būtybė. Dvasia ir medžiaga žmoguje sudaro vieną prigimtį. Ši vienybė tokia glaudi, kad dėl dvasinio prado, kuris yra siela, kūnas, kuris yra medžiaga, tampa gyvu žmogaus kūnu ir įgauna Dievo paveikslo kilnumo.

KBKS 69 kontekstas

366-368, 38270. Kas žmogui duoda sielą?

Dvasinė siela ne kyla iš tėvų, bet tiesiogiai sukuriama Dievo ir yra nemirtinga. Mirties metu atsiskirdama nuo kūno, ji nežūva; ji iš naujo susivienys su kūnu galutinio prisikėlimo metu.

KBKS 70 kontekstas

369-373, 38371. Kokį santykį tarp vyro ir moters nustatė Dievas?

Vyras ir moteris Dievo sukurti kaip vienodo kilnumo žmogiškieji asmenys ir kartu vienas kitą papildantys kaip vyras ir moteris. Dievas panoro, kad jie būtų vienas kitam asmenų bendrystės labui. Jie pašaukti kartu perduoti žmogiškąją gyvybę, santuokoje sudarydami „vieną kūną“ (Pr 2, 24), ir valdyti žemę kaip Dievo paskirtieji „valdytojai“.

KBKS 71 kontekstas

374-379, 38472. Koks buvo pirminis žmogaus būvis pagal Dievo sumanymą?

Sukurdamas vyrą ir moterį, Dievas apdovanojo juos leisdamas ypatingu būdu dalyvauti savo dieviškajame gyvenime, šventume ir teisume. Pagal Dievo sumanymą žmogus neturėjo nei kentėti, nei mirti. Be to, tobula darna viešpatavo pačiame žmoguje, tarp kūrinio ir Kūrėjo, vyro ir moters, taip pat tarp pirmosios žmonių poros ir visos kūrinijos.

KBKS 72 kontekstas

YC nuorodos

3581. Dėl ko esame žemėje?

355-357, 38058. Ką reiškia pasakymas, kad žmogus sukurtas pagal Dievo paveikslą?

358-359, 38160. Kodėl Jėzus yra didžiausias pasaulio pavyzdys?

360-36161. Kodėl visi žmonės yra lygūs?

362-365, 38262. Kas yra siela?

366-368, 38263. Iš kur žmogus gavo sielą?

369-373, 38364. Kodėl Dievas sukūrė vyrą ir moterį?

374-379, 38466. Ar Dievo plane numatytos žmonių kančios ir mirtis?

 

KBK išnašos

216Vatikano II Susirinkimas, Pastorac. konst. Gaudium et spes, 12: AAS 58 (1966) 1034.

217Vatikano II Susirinkimas, Pastorac. konst. Gaudium et spes, 24: AAS 58 (1966) 1045.

218Šv. Kotryna Sienietė, Il dialogo della Divina provvidenza, 13, ed. G. Cavallini, Roma, 1995, p. 43.

219Plg. Vatikano II Susirinkimas, Pastorac. konst. Gaudium et spes, 12: AAS 58 (1966) 1034; Ibid., 24: AAS 58 (1966) 1045; Ibid., 39: AAS 58 (1966) 1056–1057.

220Šv. Jonas Auksaburnis, Sermones in Genesim, 2, 1: PG 54, 587–588.

221Vatikano II Susirinkimas, Pastorac. konst. Gaudium et spes, 22: AAS 58 (1966) 1042.

222Šv. Petras Auksažodis, Sermones 117, 1–2: CCL 24A, 709 (PL 52, 520).

223Plg. Tob 8, 6.

224Pijus XII, Encikl. Summi Pontificatus : AAS 31 (1939) 427; plg. Vatikano II Susirinkimas, Dekl. Nostra aetate, 1: AAS 58 (1966) 740.

225Pijus XII, Encikl. Summi Pontificatus : AAS 31 (1939) 426.

226Plg. Mt 16, 25–26; Jn 15, 13.

227Plg. Apd 2, 41.

228Plg. Mt 26, 38; Jn 12, 27.

229Plg. Mt 10, 28; 2 Mak 6, 30.

230Plg. 1 Kor 6, 19–20; 15, 44–45.

231Vatikano II Susirinkimas, Pastorac. konst. Gaudium et spes, 14: AAS 58 (1966) 1035.

232Plg. Vjeno Susirinkimas (1312 m.), Konst. Fidei catholicae: DS 902.

233Plg. Pijus XII, Encikl. Humani generis (1950 m.): DS 3896; Paulius VI, Sollemnis Professio fidei, 8: AAS 60 (1968) 436.

234Plg. Laterano V Susirinkimas (1513 m.), Bulė Apostolici regiminis: DS 1440.

235Konstantinopolio IV Susirinkimas (870 m.), canon 11: DS 657.

236Vatikano I Susirinkimas, Dogm. konst. Dei Filius, c. 2: DS 3005; Vatikano II Susirinkimas, Pastorac. konst. Gaudium et spes, 22: AAS 58 (1966) 1042–1043.

237Plg. Pijus XII, Encikl. Humani generis (1950 m.): DS 3891.

238Plg. Įst 6, 5; 29, 3; Iz 29, 13; Ez 36, 26; Mt 6, 21; Lk 8, 15; Rom 5, 5.

239Plg. Pr 2, 7. 22.

240Plg. Iz 49, 14–15; 66, 13; Ps 131, 2–3.

241Plg. Oz 11, 1–4; Jer 3, 4–19.

242Plg. Pr 2, 19–20.

243Plg. Jonas Paulius II, Apašt. laiškas Mulieris dignitatem, 7: AAS 80 (1988) 1664–1665.

244Plg. Vatikano II Susirinkimas, Dogm. konst. Gaudium et spes, 50: AAS 58 (1966) 1070–1071.

245Plg. Pr 1, 28.

246Tridento Susirinkimas, 5a sesija, Decretum de peccato originali, canon 1: DS 1511.

247Plg. Vatikano II Susirinkimas, Dogm. konst. Lumen gentium, 2: AAS 57 (1965) 5–6.

248Plg. Pr. 2, 17; 3, 19.

249Plg. Pr 3, 16.

250Plg. Pr 2, 25.

251Plg. 1 Jn 2, 16.

252Plg. Pr 2, 8.

253Plg. Pr 3, 17–19.

254IV Eucharistijos malda, 118, in: Romos mišiolas, I Pagrindinis mišiolas, Kaunas–Vilnius, 1987, p. 487.

255Plg. Ef 1, 3–6; Rom 8, 29.

256Vatikano II Susirinkimas, Pastorac. konst. Gaudium et spes, 14: AAS 58 (1966) 1035.

257Vatikano II Susirinkimas, Pastorac. konst. Gaudium et spes, 12: AAS 58 (1966) 1034.