3551700 Žmogaus asmens kilnumo pagrindas – jo sukūrimas pagal Dievo paveikslą ir panašumą ( 1 skirsnis ); tą kilnumą vainikuoja žmogaus pašaukimas į dieviškąją palaimą ( 2 skirsnis ); jos siekti žmogus privalo laisvai ( 3 skirsnis ). Sąmoningai veikdamas ( 4 skirsnis ), žmogus arba laikosi Dievo pažadėto ir sąžinės patvirtinto gėrio, arba elgiasi priešingai ( 5 skirsnis ). Save ugdydami, žmonės auga iš vidaus; tai daryti padeda visas jų juslinis ir dvasinis gyvenimas ( 6 skirsnis ). Malonės padedami, jie ugdo dorybes ( 7 skirsnis ), vengia nuodėmės, o nusidėję patiki save kaip sūnus palaidūnas dangiškojo Tėvo gailestingumui ( 8 skirsnis ). Taip jie pasiekia tobulą gailestingąją meilę.

KBK 1700 kontekstas

355343 Žmogus yra kūrinijos viršūnė. Įkvėpto autoriaus pasakojime tai išreiškiama aiškiai skiriant žmogaus ir kitų kūrinių sukūrimą.

KBK 343 kontekstas

3561703 Apdovanotas dvasine ir nemirtinga siela, žmogus yra „vienintelis kūrinys žemėje, kurio Dievas norėjo dėl jo paties“. Nuo pat savo prasidėjimo jis yra skirtas amžinajai palaimai.

KBK 1703 kontekstas

3562258 „Žmogaus gyvybė yra šventa, nes nuo pat savo pradžios 'priklauso nuo kuriamosios Dievo galios' ir visą laiką išlieka itin glaudžiai susijusi su Kūrėju, savo vieninteliu tikslu. Vien Dievas nuo pradžios iki galo yra gyvenimo Viešpats: niekas ir jokiomis aplinkybėmis negali savintis teisės tiesiogiai nužudyti nekaltą žmogų.“

KBK 2258 kontekstas

356225 Tai reiškia pažinti visų žmonių vienybę ir tikrą išaukštinimą: visi yra sukurti pagal Dievo „paveikslą ir panašumą“ (Pr 1, 26).

KBK 225 kontekstas

356295 Mes tikime, kad Dievas sukūrė pasaulį išmintingai. Pasaulis atsirado ne dėl kokios nors būtinybės, aklo likimo ar atsitiktinumo. Mes tikime, kad Dievas pasaulį sukūrė laisva valia, norėdamas padaryti kūrinius savosios būties, išminties ir gerumo dalininkais. „Tu visa sukūrei – tavo valia visa yra ir buvo sukurta“ (Apr 4, 11). „VIEŠPATIE, kokie įvairūs tavo kūriniai! Kaip išmintingai visus juos sukūrei!“ (Ps 104, 24). „Geras kiekvienam yra VIEŠPATS ir visiems savo kūriniams gailestingas“ (Ps 145, 9).

KBK 295 kontekstas

3571935 Iš esmės žmonės yra lygūs savo, kaip asmenų, kilnumu ir iš jo išplaukiančiomis teisėmis: Bet kokia esminė asmens teisių nelygybė, [...] grindžiama lytimi, rase, spalva, visuomenine padėtimi, kalba arba religija, turi būti įveikta ir atmesta kaip prieštaraujanti Dievo planui.

KBK 1935 kontekstas

3571877 Žmonijos pašaukimas yra padaryti Dievo paveikslą regimą ir būti perkeistai į vienatinio Dievo Sūnaus paveikslą. Šis pašaukimas yra asmeninio pobūdžio, kadangi kiekvienas žmogus pašauktas į dieviškąją palaimą; tačiau pašaukta ir visa žmonių bendruomenė.

KBK 1877 kontekstas

358299 Kadangi Dievas kūrė išmintingai, kūrinija yra darni: „Tu sutvarkei visa, žiūrėdamas ir saiko, ir skaičiaus, ir svorio“ (Išm 11, 20). Sukurta amžinajame Žodyje ir per Jį, „neregimojo Dievo atvaizdą“ (Kol 1, 15), kūrinija yra skirta žmogui, Dievo paveikslui, ir lygiuojasi į jį – pašauktą asmeniškai bendrauti su Dievu. Mūsų protas, būdamas dieviškojo Proto šviesos dalininkas, gali suprasti, ką Dievas mums sako per savo kūriniją; žinoma, tam reikia didelių proto pastangų ir žmogaus nusižeminimo bei pagarbos Kūrėjui ir Jo darbui. Kilusi iš Dievo gerumo, kūrinija yra ir to gerumo dalininkė („Ir Dievas matė, kad tai gera [...], labai gera“: Pr 1, 4. 10. 12. 18. 21. 31.) Juk Dievas kūrinijos norėjo kaip dovanos žmogui, kaip jam skirto ir patikėto palikimo. Bažnyčia daug kartų turėjo ginti kūrinijos, kartu ir medžiaginio pasaulio, gerumą.

KBK 299 kontekstas

358901 „Pasauliečiai, būdami skirti Kristui ir patepti Šventąja Dvasia, yra įstabiu būdu šaukiami ir rengiami, kad Dvasia juose neštų vis gausesnį vaisių. Mat visi jų darbai, maldos ir apaštalavimo pastangos, santuokinis ir šeimos gyvenimas, kasdienis triūsas ir sielos bei kūno poilsis, jei tik tai atliekama Dvasioje, ir net kantriai pakeliami gyvenimo sunkumai, per Jėzų Kristų tampa Dievui priimtinomis dvasinėmis aukomis, kurios eucharistinės aukos metu drauge su Viešpaties Kūnu itin pamaldžiai įteikiamos Tėvui. Šitaip ir pasauliečiai, tartum visur šventai veikią garbintojai, patį pasaulį pašvenčia Dievui.“

KBK 901 kontekstas

3591701 „Apreikšdamas Tėvo ir jo meilės slėpinį, Kristus [...] pačiam žmogui pilnatviškai parodo, kas yra žmogus, ir atskleidžia jo pašaukimo kilnumą.“ Žmogus buvo sukurtas pagal Kūrėjo „paveikslą ir panašumą“ Kristuje, kuris yra „neregimojo Dievo atvaizdas“ (Kol 1, 15). Jame, Atpirkėjuje ir Gelbėtojuje, buvo visu pirmykščiu grožiu atkurtas ir Dievo malone sutaurintas Dievo paveikslas, kurį žmoguje buvo sudarkiusi pirmoji nuodėmė.

KBK 1701 kontekstas

359388 Vis labiau skleidžiantis Apreiškimui, aiškėjo ir nuodėmės tikrovė. Nors Senojo Testamento Dievo tautą ir vargino žmogiškas būvis, papasakotas Pradžios knygos nuopuolio istorijoje, vis dėlto ji negalėjo iki galo suvokti tos istorijos giliosios prasmės, kurią atskleidė tik Jėzaus Kristaus mirtis ir prisikėlimas. Reikia pažinti Kristų, malonės šaltinį, kad galėtum pripažinti Adomą esant nuodėmės šaltiniu. Tik prisikėlusio Kristaus atsiųsta Dvasia Parakletas „parodys pasauliui, kaip jis klysta dėl nuodėmės“ (Jn 16, 8), apreikšdama Tą, kuris yra jo Atpirkėjas.

KBK 388 kontekstas

359411 Krikščioniškoji tradicija šioje vietoje įžvelgia skelbiamą „naująjį Adomą“, kuris savo klusnumu „iki kryžiaus mirties“ (Fil 2, 8) su kaupu atitaisys Adomo neklusnumą. Be to, daugelis Bažnyčios tėvų ir mokytojų „Protoevangelijos“ išpranašautoje moteryje atpažįsta Kristaus Motiną Mariją kaip „naująją Ievą“. Jai pirmajai ir išimtiniu būdu pasitarnavo Kristaus pasiektoji pergalė prieš nuodėmę: Marija buvo apsaugota nuo bet kokio sutepimo gimtąja nuodėme ir ypatinga Dievo malone per visą savo žemiškąjį gyvenimą nepadarė jokios nuodėmės.

KBK 411 kontekstas

360225 Tai reiškia pažinti visų žmonių vienybę ir tikrą išaukštinimą: visi yra sukurti pagal Dievo „paveikslą ir panašumą“ (Pr 1, 26).

KBK 225 kontekstas

360404 Kaip Adomo nuodėmė tapo visų jo palikuonių nuodėme? Visa žmonija Adome yra kaip „vienas vieno žmogaus kūnas“. Dėl tokios žmonijos vienybės visi žmonės yra įtraukti į Adomo nuodėmę, kaip ir visi įtraukti į Kristaus teisumą. Vis dėlto gimtosios nuodėmės perdavimas yra slėpinys, kurio mes negalime visiškai suprasti. Bet iš Apreiškimo žinome, kad Adomas pirmapradį šventumą bei teisumą buvo gavęs ne vien sau, bet visai žmogaus prigimčiai: paklusdami gundytojui, Adomas ir Ieva nusidėjo asmeniškai, tačiau ta nuodėmė palietė žmogaus prigimtį, kurią jie perduos palikuonims būdami nupuolę. Tai nuodėmė, kuri per gimdymą bus perduota visai žmonijai, būtent perduodant pirmapradžio šventumo ir teisumo netekusią žmogišką prigimtį. Todėl gimtoji nuodėmė vadinama „nuodėme“ analogine prasme: tai „įgyta“, o ne „padaryta“ nuodėmė, būklė, o ne veiksmas.

KBK 404 kontekstas

360775 „Bažnyčia Kristuje yra tarsi sakramentas arba artimos jungties su Dievu ir visos žmonių giminės vienybės ženklas bei įrankis“: būti glaudžios žmonių ir Dievo jungties sakramentu yra pirmasis Bažnyčios tikslas. Kadangi žmonių bendrumo pagrindas yra jungtis su Dievu, Bažnyčia taip pat yra žmonijos vienybės sakramentas. Joje ta vienybė jau gyvuoja, nes Bažnyčia suburia „visų giminių, genčių, tautų ir kalbų“ (Apr 7, 9) žmones; kartu ji yra tos visiškai įgyvendintos vienybės, kuri dar turi būti pasiekta, „ženklas ir įrankis“.

KBK 775 kontekstas

360831 Bažnyčia yra visuotinė dėl to, kad yra Kristaus siunčiama pas visų tautų žmones: Visi žmonės yra pašaukti į naująją Dievo tautą. Todėl ši tauta, likdama viena ir vienintelė, turi skleistis per visą pasaulį ir per visus amžius, kad išsipildytų Dievo valios sumanymas – iš pat pradžių sukurti vieningą žmogaus prigimtį ir išsklaidytuosius savo vaikus galiausiai vėl suburti vienybėn [...]. Šis visuotinumo bruožas, puošiąs Dievo tautą, yra paties Viešpaties dovana, kurios dėka Katalikų Bažnyčia veiksmingai ir nepaliaujamai siekia vėl sutelkti visą žmoniją su visomis jos gėrybėmis aplink galvą – Kristų jo Dvasios vienybėje.

KBK 831 kontekstas

360842 Su nekrikščionių religijomis Bažnyčią sieja pirmiausia bendra žmonijos kilmė ir bendras tikslas: Mat visos tautos sudaro vieną bendruomenę ir yra vienos kilmės, nes Dievas visą žmonių giminę apgyvendino žemės paviršiuje; vienas yra ir visų galutinis tikslas – Dievas, kurio apvaizda, rodomas gerumas ir išganymo planai aprėpia visus, iki išrinktieji bus suburti šventajame mieste.

KBK 842 kontekstas

3611939 Solidarumo principas, dar vadinamas „draugyste“ arba „socialine meile“, yra reikalavimas, tiesiogiai kylantis iš žmogiškos ir krikščioniškos brolybės: Šiandien plačiai paplitusi klaida yra šio žmogiškojo solidarumo ir meilės įstatymo užmarštis. Jį nurodo ir įpareigoja jo laikytis tiek visų bet kurios tautos žmonių bendra kilmė bei protingos prigimties lygybė, tiek ir ant kryžiaus altoriaus dangiškajam Tėvui Jėzaus Kristaus atnašauta Atpirkimo auka už nusidėjusią žmoniją.

KBK 1939 kontekstas

3621146 Žmonių pasaulio ženklai. Žmonių gyvenime ženklai ir simboliai užima svarbią vietą. Žmogus – kartu dvasinė ir kūninė būtybė – išreiškia ir suvokia dvasinę tikrovę materialiais ženklais ir simboliais. Žmogui, visuomeniškai būtybei, reikia ženklų ir simbolių, kad kalba, išraiškingais gestais ir veiksmais jis bendrautų su kitais žmonėmis. Tas pat taikytina ir jo santykiams su Dievu.

KBK 1146 kontekstas

3622332 Lytiškumas veikia visą žmogų, jo kūną ir dvasią, ypač jo jausmus, galią mylėti ir gimdyti, o bendresne prasme – gebėjimą užmegzti bendrystės ryšį su kitu žmogumi.

KBK 2332 kontekstas

3631703 Apdovanotas dvasine ir nemirtinga siela, žmogus yra „vienintelis kūrinys žemėje, kurio Dievas norėjo dėl jo paties“. Nuo pat savo prasidėjimo jis yra skirtas amžinajai palaimai.

KBK 1703 kontekstas

3641004 Tos dienos belaukiant, tikinčiojo kūną ir sielą jau yra sukilninęs buvimas „Kristuje“; dėl to reikia gerbti savo ir kito kūną, ypač kai jis kenčia: Kūnas skirtas [...] Viešpačiui, o Viešpats – kūnui. Prikėlęs Viešpatį, Dievas ir mus prikels savo galybe. Argi nežinote, kad jūsų kūnai yra Kristaus nariai? [...] jūs nebepriklausote patys sau [...]. Tad šlovinkite Dievą savo kūnu! (1 Kor 6, 13–15. 19–20).

KBK 1004 kontekstas

3642289 Nors moralės mokymas reikalauja gerbti kūno gyvenimą, absoliučia vertybe jo nelaiko. Moralė priešinasi naujosios pagonybės siekiui aukštinti kūno kultą, viską jam aukoti, garbinti fizinį tobulumą ir sportinius laimėjimus. Tokia mąstysena dėl selektyvaus žmonių skirstymo į stipriuosius ir silpnuosius gali iškreipti žmonių santykius.

KBK 2289 kontekstas

3661005 Kad prisikeltume su Kristumi, turime mirti su Kristumi, turime „palikti kūno būstinę ir įsikurti pas Viešpatį“ (2 Kor 5, 8). Iškeliaujant, t. y. mirštant, siela atsiskiria nuo kūno. Su savuoju kūnu ji bus vėl sujungta prisikėlimo dieną.

KBK 1005 kontekstas

366997 Ką reiškia „prisikelti“? Žmogui mirus ir sielai atsiskyrus nuo kūno, žmogaus kūnas suyra, o jo siela eina susitikti su Dievu ir laukti, kada bus suvienyta su išaukštintuoju savo kūnu. Visagalis Dievas Jėzaus prisikėlimo galia mūsų kūnui galutinai grąžins negęstančią gyvybę ir sujungs jį su mūsų siela.

KBK 997 kontekstas

3672083 Žmogaus pareigas Dievui Jėzus apibendrino šiais žodžiais: „Mylėk Viešpatį, savo Dievą, visa širdimi, visa siela ir visu protu“ (Mt 22, 37). Tai tiesioginis aidas iškilmingo raginimo: „Klausykis, Izraeli! VIEŠPATS yra mūsų Dievas, vien tik VIEŠPATS“ (Įst 6, 4). Dievas pamilo pirmas. Vienatinio Dievo meilę primena pirmas iš „dešimties žodžių“. Po jo einantys įsakymai aiškina Dievą pamilti šaukiamo žmogaus meilės atsaką.

KBK 2083 kontekstas

368478 Jėzus per visą savo gyvenimą, savo agonijos ir kančios metu mus visus ir kiekvieną atskirai pažinojo ir mylėjo, ir atidavė save už kiekvieną iš mūsų. Dievo Sūnus „pamilo mane ir paaukojo save už mane“ (Gal 2, 20). Jis mylėjo mus visus žmogiška širdimi. Dėl to šventoji Jėzaus širdis, perverta mūsų nuodėmių ir dėl mūsų išganymo, „yra laikoma ypatingu ženklu ir simboliu [...] tos meilės, kuria Atpirkėjas nepaliauja mylėjęs savo amžinąjį Tėvą ir visus žmones“.

KBK 478 kontekstas

368582 Negana to: Jėzus įvykdo valgių švarumo įstatymą, tokį svarbų kasdieniame žydų gyvenime, kai, dieviškai jį aiškindamas, atskleidžia jo „pedagoginę“ prasmę: „Visa, kas ateina į žmogų iš lauko, negali jo suteršti“ – taip Jis paskelbia visus valgius esant švarius. „Žmogų suteršia vien tai, kas iš jo išeina. Iš vidaus, iš žmonių širdies, išeina pikti sumanymai“ (Mk 7, 18–21). Dievišku autoritetu pasirėmęs neklaidingai aiškindamas Įstatymą, Jėzus susidurdavo su kai kuriais Įstatymo mokytojais, prieštaraujančiais Jo Įstatymo aiškinimui, nors jį patvirtindavo dieviški ženklai. Opiausias buvo šabo klausimas: Jėzus primindavo, dažnai pasiremdamas rabinų argumentais, kad, tarnaudamas Dievui arba artimui, gydydamas jį, šabo poilsio Jis nepažeidžia.

KBK 582 kontekstas

3681431 Vidinė atgaila yra radikali viso gyvenimo permaina, sugrįžimas, atsivertimas į Dievą iš visos širdies, nuodėmės atsižadėjimas, nusigręžimas nuo blogio bjaurintis savo padarytais blogais darbais. Tuo pat metu vidinė atgaila yra troškimas ir pasiryžimas pakeisti gyvenimą viliantis Dievo gailestingumo ir pasitikint Jo malonės pagalba. Tą širdies atsivertimą lydi išganingas skausmas ir liūdesys, kurį Bažnyčios tėvai vadino animi cruciatus (dvasios sielvartas), compunctio cordis (širdies graudulys).

KBK 1431 kontekstas

3681764 Aistros yra žmogaus psichikos natūralūs dėmenys, jos užima tarpinę vietą tarp juslinio ir dvasinio gyvenimo ir yra juos jungianti grandis. Mūsų Viešpats pastebi, kad šaltinis, kuriame tūno aistros, yra žmogaus širdis.

KBK 1764 kontekstas

3682517 Širdis yra moralinis asmenybės centras: „Iš širdies išeina pikti sumanymai, žmogžudystės, svetimavimai, paleistuvystės“ (Mt 15, 19). Su kūno geismais kovojama skaistinant širdį ir susivaldant: Gyvenk kukliai, nekaltai ir būsi kaip kūdikiai, kurie nepažįsta žmogaus gyvenimą naikinančio blogio.

KBK 2517 kontekstas

3682562 Iš kur kyla žmogaus malda? Kad ir kokie būtų maldos žodžiai ar gestai, visada meldžiasi visas žmogus. Bet Šventasis Raštas, nusakydamas vietą, iš kurios veržiasi malda, kartais mini sielą arba dvasią, o dažniausiai (daugiau negu tūkstantį kartų) – širdį. Meldžiasi širdis. Jei širdis toli nuo Dievo, malda lieka tuščia.

KBK 2562 kontekstas

3682843 Taip gyvi tampa Viešpaties žodžiai apie atleidimą, apie tą meilę, kuria mylima iki galo. Viešpaties mokymo apie bažnytinę bendrystę pabaigoje duotas palyginimas apie negailestingąjį tarną baigiasi tokiais žodžiais: „Taip ir mano dangiškasis Tėvas padarys jums, jeigu kiekvienas iš tikros širdies neatleisite savo broliui.“ Viskas išsisprendžia ten, „širdies gilumoje“. Nepajėgiame nesijausti įžeisti ir tai pamiršti; tačiau širdis, kuri atsiveria Šventajai Dvasiai, tą žaizdą pakeičia užuojauta ir nuvalo atmintį, įžeidimą paversdama užtarimu.

KBK 2843 kontekstas

III. „Sukūrė vyrą ir moterį“2331 „Dievas yra meilė ir pats gyvena asmeninės meilės bendrystės slėpiniu. Pagal savo paveikslą kurdamas [...] vyro ir moters prigimtį, Dievas jai suteikė pašaukimą į meilę ir bendrystę, tad ir atsakomybe paženklintą tam galią.“ „Dievas sukūrė žmogų pagal savo paveikslą [...]; vyrą ir moterį; sukūrė juos“ (Pr 1, 27). „Būkite vaisingi ir dauginkitės“ (Pr 1, 28). „Kai Dievas sukūrė žmogų, jis padarė jį panašų į Dievą. Kaip vyrą ir moterį juos sukūrė. Kai jie buvo sukurti, jis juos palaimino ir davė jiems vardą Žmonija“ (Pr 5, 1–2).

KBK 2331 kontekstas

III. „Sukūrė vyrą ir moterį“2332 Lytiškumas veikia visą žmogų, jo kūną ir dvasią, ypač jo jausmus, galią mylėti ir gimdyti, o bendresne prasme – gebėjimą užmegzti bendrystės ryšį su kitu žmogumi.

KBK 2332 kontekstas

III. „Sukūrė vyrą ir moterį“2333 Kiekvienas žmogus – ar jis būtų vyras, ar moteris, – turi pripažinti savo lytinę tapatybę ir su ja sutikti. Fiziniai, moraliniai ir dvasiniai jų skirtumai ir vienas kito papildomumas skirti santuokos labui ir šeimos gyvenimui praturtinti. Abiejų sutuoktinių ir visuomenės darna iš dalies priklauso nuo to, kaip vyras ir moteris vienas kitą papildo, kiek yra vienas kito reikalingi ir atrama vienas kitam.

KBK 2333 kontekstas

III. „Sukūrė vyrą ir moterį“2334 „Kurdamas žmogų – vyrą ir moterį, Dievas suteikė jiems abiem vienodą asmeninį kilnumą.“ „Žmogus yra asmuo, ir tai vienodai tinka tiek vyrui, tiek moteriai, nes abu jie buvo sukurti pagal asmeninio Dievo paveikslą ir panašumą.“

KBK 2334 kontekstas

III. „Sukūrė vyrą ir moterį“2335 Būdami vienodo kilnumo, abiejų lyčių asmenys, nors ir skirtingu būdu, yra Dievo galybės ir švelnios meilės paveikslai. Santuokinė vyro ir moters vienybė tarsi kūniškai pavaizduoja Kūrėjo dosnumą ir vaisingumą: „Todėl vyras palieka savo tėvą ir motiną, glaudžiasi prie savo žmonos, ir jie tampa vienu kūnu“ (Pr 2, 24). Iš tos vienybės kyla visos žmonių kartos.

KBK 2335 kontekstas

III. „Sukūrė vyrą ir moterį“2336 Jėzus atėjo atkurti pirmykščio kūrinijos tyrumo. Kalno pamoksle Jis griežtai aiškina Dievo planą: „Jūs esate girdėję, jog buvo pasakyta: 'Nesvetimauk!' O aš jums sakau: kiekvienas, kuris geidulingai žvelgia į moterį, jau svetimauja savo širdimi“ (Mt 5, 27–28). Žmogus neturi išskirti, ką Dievas yra sujungęs. Pagal Bažnyčios tradiciją šeštu įsakymu aprėpiamas visas žmogaus lytiškumas.

KBK 2336 kontekstas

37042 Dievas pranoksta kiekvieną kūrinį. Tad reikia nuolat gryninti savo kalbą, atsisakant to, kas joje ribota, įsivaizduota ir netobula, kad „neapsakomo, nesuvokiamo, neregimo, neapčiuopiamo Dievo“ nesupainiotume su savo žmogiškais vaizdiniais. Mūsų žmogiškais žodžiais niekada nepavyks pasiekti Dievo slėpinio.

KBK 42 kontekstas

370239 Tikėjimo kalba, vadindama Dievą „Tėvu“, tai daro pirmiausia dviem požiūriais: Dievas yra visa ko pagrindas ir aukščiausias autoritetas, o drauge geras ir rūpestingai mylintis visus savo vaikus. Tėvišką Dievo švelnumą gali reikšti ir motinystės įvaizdis, labiau pabrėžiantis Dievo imanenciją – Jo suartėjimą su savuoju kūriniu. Tad tikėjimo kalba pasinaudoja žmogiška gimdytojų, esančių tam tikra prasme pirmaisiais Dievo atstovais žmogui, patirtimi. Tačiau ši patirtis rodo, kad žmogiškieji tėvai gali klysti ir iškreipti tėvystės ir motinystės atvaizdą. Todėl tenka priminti, kad Dievas pranoksta žmogiškąjį lyčių skirtumą. Jis nėra nei vyras, nei moteris, Jis yra Dievas. Jis iškyla virš žmogiškosios tėvystės bei motinystės, nors yra jų pradžia ir pirmavaizdis: niekas nėra toks tėvas kaip Dievas.

KBK 239 kontekstas

3711605 Šventasis Raštas tvirtina, kad vyras ir moteris sukurti vienas kitam: „Negera žmogui būti vienam“ (Pr 2, 18). Moteris, „kūnas iš jo kūno“, tai yra vyrui lygi, visai jam artima, yra jam Dievo duota kaip „bendrininkė“, atstovaujanti Dievui, kuris mums padeda. „Todėl vyras palieka savo tėvą ir motiną, glaudžiasi prie savo žmonos, ir jie tampa vienu kūnu“ (Pr 2, 24). Kad tai reiškia neišardomą jų dviejų gyvenimų vienybę, parodė patsai Viešpats primindamas, koks „pradžioje“ buvo Kūrėjo planas: „Taigi jie jau nebe du, o vienas kūnas“ (Mt 19, 6).

KBK 1605 kontekstas

3721652 „Savo prigimtiniu pobūdžiu santuokos institutas ir santuokinė meilė skirti gimdyti ir auklėti palikuonims, tarsi apvainikuojantiems juos“: Vaikai išties yra vertingiausia santuokos dovana, labiausiai prisidedanti prie pačių tėvų gėrio. Pats Dievas pasakė, jog „negera žmogui būti vienam“ (Pr 2, 18), „iš pradžių sukūrė žmones kaip vyrą ir moterį“ (Mt 19, 4) ir, norėdamas žmones padaryti ypatingais savo kūrimo darbo dalininkais, palaimino vyrą ir moterį sakydamas: „Būkite vaisingi ir dauginkitės“ (Pr 1, 28). Todėl, nenuvertinant kitų santuokos tikslų, tikrosios vedybinės meilės ir viso iš jos plaukiančio šeimos gyvenimo prasmė yra didžiadvasiškas sutuoktinių ryžtas bendradarbiauti su Kūrėjo ir Atpirkėjo, per juos nuolat didinančio ir turtinančio savo šeimą, meile.

KBK 1652 kontekstas

3722366 Vaisingumas yra dovana, santuokos tikslas, nes santuokinė meilė savo prigimtimi siekia būti vaisinga. Kūdikis papildo abipusę sutuoktinių meilę ne iš šalies; jis pasirodo pačiose abipusio dovanojimosi gelmėse, būdamas jos vaisius ir atbaigimas. Todėl ir Bažnyčia, „stodama gyvybės pusėn“, moko, jog „kiekvienas santuokinis aktas turi būti atviras gyvybės pradėjimui“. „Tą Bažnyčios Magisteriumo dažnai skelbiamą požiūrį pagrindžia neišardomas ryšys tarp abiejų esminių santuokinio akto prasmių – susivienijimo ir pradėjimo; tas ryšys yra Dievo nustatytas, ir žmogui savo nuožiūra nevalia jo nutraukti.“

KBK 2366 kontekstas

373307 Dievas žmonėms net suteikia galimybę laisvai dalyvauti Jo apvaizdoje, patikėdamas jiems atsakomybę pripildyti žemę ir ją valdyti. Taigi Dievas leidžia žmonėms būti kaip protingoms ir laisvoms priežastims, kad jie kuo darniau atbaigtų kūrimo darbą, siekdami savo ir kitų žmonių gerovės. Dažnai net nesąmoningai bendradarbiaudami su Dievo valia, žmonės gali ir sąmoningai dalyvauti Dievo planuose savo darbais, maldomis, taip pat ir savo kentėjimais. Per tai jie iš tikrųjų tampa „Dievo bendradarbiais“ (1 Kor 3, 9) ir Jo karalystės darbininkais.

KBK 307 kontekstas

3732415 Septintu įsakymu reikalaujama gerbti kūriniją, jos nežaloti. Gyvūnai, augalai ir negyvoji gamta skirti buvusios, esamos ir būsimos žmonijos bendrajam gėriui. Žemės turtų, augalijos ir gyvūnijos išteklių naudojimas negali būti atskirtas nuo pagarbos moraliniams reikalavimams. Kūrėjo leistas žmogaus viešpatavimas negyvajai gamtai ir gyvosioms būtybėms nėra absoliutus; jį riboja rūpinimasis kitų žmonių – įskaitant ir būsimas kartas – gyvenimo lygiu; jis reikalauja religinės pagarbos kūrinijos integralumui.

KBK 2415 kontekstas

37454 „Visa Žodžiu kuriąs ir palaikąs Dievas be perstojo žmonėms liudija apie save savo kūriniais ir, norėdamas atverti jiems kelią į dangiškąjį išganymą, pradžioje net ir pats apsireiškė pirmiesiems tėvams.“ Jis juos pakvietė artimai su Juo bendrauti apdovanodamas juos nuostabia malone ir teisumu.

KBK 54 kontekstas

3751997 Malonė yra dalyvavimas Dievo gyvenime; ji įvesdina mus į vidinį dieviškosios Trejybės gyvenimą: per Krikštą krikščionis dalyvauja Kristaus – Jo kūno Galvos – malonėje. Kaip „įvaikis“, susivienijęs su vienatiniu Dievo Sūnumi, jis jau gali Dievą vadinti „Tėvu“. Jame gyvena Dvasia, kuri jam įkvepia meilę ir ugdo Bažnyčią.

KBK 1997 kontekstas

3761008 Mirtis yra nuodėmės padarinys. Autentiškai aiškindamas Šventojo Rašto ir Tradicijos ištaras, Bažnyčios Magisteriumas moko, kad mirtis atėjo į pasaulį dėl žmogaus nuodėmės. Nors žmogaus prigimtis ir buvo mirtinga, Dievas jam neskyrė mirti. Mirtis buvo priešinga Dievo Kūrėjo planams, ji atėjo į pasaulį kaip nuodėmės padarinys. „Kūno mirtis, nuo kurios žmogus, jei nebūtų nusidėjęs, būtų buvęs apsaugotas“, yra žmogaus „paskutinis priešas“ (1 Kor 15, 26), kurį reikia nugalėti.

KBK 1008 kontekstas

3761502 Senojo Testamento žmogus ligą išgyvena Dievo akivaizdoje. Jis skundžiasi Dievui dėl savo ligos ir meldžia gyvenimo ir mirties Viešpatį jį pagydyti. Liga atveria kelią atsivertimui, o gavęs Dievo atleidimą, ligonis ima gyti. Izraelis patiria, kad liga yra slaptingai susijusi su nuodėme ir blogiu, o ištikimybė Dievui, laikantis Jo Įstatymo, grąžina gyvybę: „Esu jus gydantis VIEŠPATS“ (Iš 15, 26). Pranašas numato, kad kančia gali turėti prasmės ir atperkant kitų žmonių nuodėmes. Pagaliau Izaijas skelbia, jog Dievas siųs Sionui metą, kada atleis jam visas kaltes ir išgydys kiekvieną ligą.

KBK 1502 kontekstas

3772514 Šv. Jonas skiria tris geismo, arba geismingumo, rūšis: kūno geismą, akių geismą ir gyvenimo puikybę. Pagal katechetinę katalikų tradiciją devintu įsakymu draudžiamas kūno geismingumas; dešimtu įsakymu draudžiama geisti svetimos nuosavybės.

KBK 2514 kontekstas

3782415 Septintu įsakymu reikalaujama gerbti kūriniją, jos nežaloti. Gyvūnai, augalai ir negyvoji gamta skirti buvusios, esamos ir būsimos žmonijos bendrajam gėriui. Žemės turtų, augalijos ir gyvūnijos išteklių naudojimas negali būti atskirtas nuo pagarbos moraliniams reikalavimams. Kūrėjo leistas žmogaus viešpatavimas negyvajai gamtai ir gyvosioms būtybėms nėra absoliutus; jį riboja rūpinimasis kitų žmonių – įskaitant ir būsimas kartas – gyvenimo lygiu; jis reikalauja religinės pagarbos kūrinijos integralumui.

KBK 2415 kontekstas

3782427 Žmogaus darbas yra pagal Dievo paveikslą sukurtų žmonių tiesioginė veikla; jie yra pašaukti, valdydami žemę, visi drauge ir vieni dėl kitų tęsti kūrimo darbą. Tad darbas yra pareiga: „Kas nenori dirbti, tenevalgo!“ (2 Tes 3, 10). Darbu pagerbiamos Kūrėjo dovanos ir gauti talentai. Darbas gali būti atperkantis. Pakeldamas darbo naštą ir susivienijęs su Jėzumi, Nazareto amatininku ir Golgotos kalno nukryžiuotuoju, žmogus tam tikra prasme bendradarbiauja su Dievo Sūnumi Jo Atpirkimo darbe. Nešdamas kasdienį darbo, kuriam jis pašauktas, kryžių, žmogus pasirodo esąs Kristaus mokinys. Darbas gali būti pašventinimo priemonė ir žemiškosios tikrovės gaivinimas Kristaus Dvasia.

KBK 2427 kontekstas

355-35766. Kokia prasme žmogus yra sukurtas pagal „Dievo paveikslą“?

Žmogus yra sukurtas pagal Dievo paveikslą ta prasme, kad jis pajėgus laisvai pažinti ir mylėti savo Kūrėją. Tai vienintelis žemėje kūrinys, kurio Dievas norėjo dėl jo paties ir kurį pašaukė pažinimu ir meile dalyvauti savo dieviškajame gyvenime. Kadangi žmogus yra sukurtas pagal Dievo paveikslą, jam būdingas asmens kilnumas: jis ne daiktas, bet asmuo, gebantis save pažinti, laisvai atiduoti save ir užmegzti bendrystę su Dievu ir su kitais asmenimis.

KBKS 66 kontekstas

358-359, 38167. Kam Dievas sukūrė žmogų?

Dievas viską sukūrė žmogui, o žmogus buvo sukurtas, kad pažintų Dievą, tarnautų jam ir mylėtų jį, šiame pasaulyje su dėkingumu aukotų Dievui kūriniją ir būtų išaukštintas gyvenimui su juo danguje. Tik įsikūnijusio Žodžio slėpinyje tikrai paaiškėja žmogaus slėpinys. Žmogui skirta atkartoti žmogumi tapusio Dievo Sūnaus, kuris yra tobulas „neregimojo Dievo atvaizdas“ (Kol 1, 15), paveikslą.

KBKS 67 kontekstas

360-36168. Kodėl žmonija yra vieninga?

Visi žmonės sudaro vieningą žmonių giminę dėl bendros iš Dievo gautos kilmės. Be to, Dievas „iš vienos šaknies išvedė visą žmonių giminę“ (Apd 17, 26). Visi turi vienintelį Išganytoją. Visi pašaukti dalytis amžinąja Dievo laime.

KBKS 68 kontekstas

362-365, 38269. Kaip žmoguje siela ir kūnas sudaro vienybę?

Žmogaus asmuo yra kūninė ir kartu dvasinė būtybė. Dvasia ir medžiaga žmoguje sudaro vieną prigimtį. Ši vienybė tokia glaudi, kad dėl dvasinio prado, kuris yra siela, kūnas, kuris yra medžiaga, tampa gyvu žmogaus kūnu ir įgauna Dievo paveikslo kilnumo.

KBKS 69 kontekstas

366-368, 38270. Kas žmogui duoda sielą?

Dvasinė siela ne kyla iš tėvų, bet tiesiogiai sukuriama Dievo ir yra nemirtinga. Mirties metu atsiskirdama nuo kūno, ji nežūva; ji iš naujo susivienys su kūnu galutinio prisikėlimo metu.

KBKS 70 kontekstas

369-373, 38371. Kokį santykį tarp vyro ir moters nustatė Dievas?

Vyras ir moteris Dievo sukurti kaip vienodo kilnumo žmogiškieji asmenys ir kartu vienas kitą papildantys kaip vyras ir moteris. Dievas panoro, kad jie būtų vienas kitam asmenų bendrystės labui. Jie pašaukti kartu perduoti žmogiškąją gyvybę, santuokoje sudarydami „vieną kūną“ (Pr 2, 24), ir valdyti žemę kaip Dievo paskirtieji „valdytojai“.

KBKS 71 kontekstas

374-379, 38472. Koks buvo pirminis žmogaus būvis pagal Dievo sumanymą?

Sukurdamas vyrą ir moterį, Dievas apdovanojo juos leisdamas ypatingu būdu dalyvauti savo dieviškajame gyvenime, šventume ir teisume. Pagal Dievo sumanymą žmogus neturėjo nei kentėti, nei mirti. Be to, tobula darna viešpatavo pačiame žmoguje, tarp kūrinio ir Kūrėjo, vyro ir moters, taip pat tarp pirmosios žmonių poros ir visos kūrinijos.

KBKS 72 kontekstas

3581. Dėl ko esame žemėje?

355-357, 38058. Ką reiškia pasakymas, kad žmogus sukurtas pagal Dievo paveikslą?

358-359, 38160. Kodėl Jėzus yra didžiausias pasaulio pavyzdys?

360-36161. Kodėl visi žmonės yra lygūs?

362-365, 38262. Kas yra siela?

366-368, 38263. Iš kur žmogus gavo sielą?

369-373, 38364. Kodėl Dievas sukūrė vyrą ir moterį?

374-379, 38466. Ar Dievo plane numatytos žmonių kančios ir mirtis?