6 skirsnis. Šventimų sakramentas
1536S-322860Kristaus apaštalams Šventimų sakramentu pavesta misija Bažnyčioje toliau tęsiama ligi amžių pabaigos; todėl šis sakramentas yra apaštališkosios tarnybos sakramentas. Jis apima tris laipsnius: vyskupystę, kunigystę ir diakonatą.
[Apie Kristaus įsteigtą apaštališkąją tarnybą ir misiją žr. 874–896 skiltis. Čia bus kalbama tik apie tai, kaip ši tarnyba perduodama sakramentiniu būdu.]
I. Kodėl šis sakramentas vadinamas Šventimų sakramentu [Sacramentum Ordinis]?
1537S-323Lotyniškas žodis Ordo romėnų senovės laikais žymėjo tam tikrą civilinį, pirmiausia valdančiųjų luomą. „Įšventinimas“ ordinatio reiškė priėmimą į tą luomą (ordo). Bažnyčioje yra luomų, kuriuos Tradicija, ne sykį pasiremdama ir Šventuoju Raštu,4 nuo senų laikų vadina taxeis (gr.), ordines (lot.); antai liturgijoje minimi ordo episcoporum, ordo presbyterorum, ordo diaconorum.922923 Žodis ordo taikomas ir kitoms žmonių grupėms: katechumenams, mergelėms, sutuoktiniams, našlėms...1631
1538S-323Y-249 Į kiekvieną iš minėtųjų Bažnyčios luomų būdavo priimama apeigomis, vadinamomis įšventinimu [ordinatio] – religiniu bei liturginiu veiksmu: pašventimu, palaiminimu ar sakramentu. Šiandien žodis įšventinimas rezervuotas sakramentiniam veiksmui, kuriuo priimama į vyskupų, kunigų ar diakonų luomą ir kuris pranoksta bendruomenės atliekamą išrinkimą, paskyrimą, įgaliojimą ar įsteigimą, nes tuo sakramentiniu veiksmu suteikiama Šventosios Dvasios dovana, leidžianti vykdyti šventąją galią [sacra potestas],5875 galimą gauti tik iš paties Kristaus per Jo Bažnyčią. Įšventinimas dar vadinamas pašventimu [consecratio], nes pats Kristus atskiria šį asmenį nuo kitų bei suteikia jam užduotį savo Bažnyčios labui. Vyskupo rankų uždėjimas ir šventimų malda yra regimas šio pašventimo ženklas.699
II. Šventimų sakramentas išganymo ekonomijoje
Senosios Sandoros kunigystė
1539S-324Y-250Išrinktąją tautą Dievas padarė „kunigiška karalyste ir šventa tauta“ (
1540S-324Y-2502099Ta kunigystė buvo įsteigta skelbti Dievo žodžiui11 ir aukomis bei maldomis atkurti žmonių vienybei su Dievu, tačiau ji pati išganyti nepajėgė; turėjo nuolat aukoti aukas, bet negalėjo galutinai pašventinti;12 tai padaryti galėjo vien Kristaus auka.
1541S-324Y-250Vis dėlto Aarono kunigystėje ir levitų tarnystėje, taip pat septyniasdešimtyje „seniūnų“13 Bažnyčios liturgija regi Naujojoje Sandoroje šventinamų kunigų pirmavaizdį. Lotynų apeigų Bažnyčia taip meldžiasi konsekracijos prefacijoje per vyskupo šventimus:
Dieve, mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Tėve, [...] Tu savo malonės žodžiu nustatei tvarką savo Bažnyčioje. Tu jau pradžioje išsirinkai teisiųjų Abraomo palikuonių giminę, Tu paskyrei vyresniuosius bei kunigus ir savosios šventyklos nepalikai be tarnų...14
1542S-324Y-250Per kunigų šventimus Bažnyčia meldžiasi:
Viešpatie, Tėve šventasis! [...] Jau Senojoje Sandoroje slėpiningais ženklais vis buvo steigiamos tarnybos: kai Mozę ir Aaroną Tu paskyrei tautai valdyti ir šventinti, jų bendro darbo pagalbininkais išrinkai vyrus kitoms tarnystėms ir pareigoms eiti. Tu per dykumą keliaujant Mozės dvasia apdovanojai septyniasdešimt išmintingų vyrų, kad, jų padedamas, jis lengviau vadovautų Tavo tautai, o Aarono sūnums išliejai jų tėvą pripildžiusios malonės gausybę.15
1543S-324Y-250Diakonų šventimų metu konsekracijos maldoje Bažnyčia išpažįsta:
Visagalis Dieve, [...] Tu leidi didėti ir plėstis Tavo naujajai šventyklai [Bažnyčiai], įsteigęs ir šventomis dovanomis aprūpinęs trijų pakopų tarnybą Tavo vardui tarnauti, kaip ir pradžioje buvai išsirinkęs Levio sūnus, kad Tau tarnautų pirmojoje šventoje palapinėje.16
Vienintelė Kristaus kunigystė
1544S-324Y-250Visus Senosios Sandoros kunigystės pavidalus atbaigė Jėzus Kristus, „vienas Dievo ir žmonių Tarpininkas“ (
1545S-324Y-2501367Atperkamoji Kristaus auka yra viena, paaukota kartą visiems laikams, tačiau sudabartinama eucharistinėje Bažnyčios aukoje. 662Tokia pat viena yra ir Kristaus kunigystė: ją sudabartina Dievo tarnų kunigystė, nepažeisdama Kristaus kunigystės vienatinumo: „Kristus yra vienintelis tikras kunigas, kiti yra tik Jo tarnai.“17
Du būdai dalyvauti vienintelėje Kristaus kunigystėje
1546S-324Y-250Y-259Kristus, Vyriausiasis Kunigas ir vienintelis Tarpininkas, savo Dievui ir Tėvui Bažnyčią padarė kunigų karalija.18 Būdama tokia, visa tikinčiųjų bendruomenė yra kunigiška. 1268Tikintieji vykdo savo Krikšto kunigystę, kiekvienas pagal savo pašaukimą dalyvaudamas Kristaus – Kunigo, Pranašo ir Karaliaus – misijoje. Krikšto ir Sutvirtinimo sakramentais tikintieji yra „pašvenčiami būti [...] šventąja kunigyste“19.
1547S-336Y-250Y-2591142Tarnaujamoji, arba hierarchinė, vyskupų ir kunigų kunigystė ir bendroji visų tikinčiųjų kunigystė „tiek viena, tiek kita savitu būdu dalyvauja vienoje Kristaus kunigystėje“20, tačiau, nors ir yra „viena kitai skirtos“21, skiriasi savo esme. Kokia prasme? Bendroji tikinčiųjų kunigystė, išsiskleidžiant Krikšto malonei, pasireiškia tikėjimo, vilties ir meilės gyvenimu, gyvenimu pagal Dvasią; 1120tuo tarpu tarnaujamoji kunigystė tarnauja bendrajai kunigystei ir padeda skleistis visų krikščionių Krikšto malonei. Ji yra viena priemonių, kuriomis Kristus nuolat ugdo ir veda savo Bažnyčią. Dėl to ji ir perduodama ypatingu – Šventimų – sakramentu.
Atstovaudamas Galvai Kristui...
1548S-336Y-250Y-259875Per Bažnyčiai tarnaujantį įšventintąjį tarnautoją pats Kristus veikia savojoje Bažnyčioje kaip savo Kūno Galva,792 savosios kaimenės Ganytojas, atperkamosios aukos Vyriausiasis Kunigas, tiesos Mokytojas. Bažnyčia tai išreiškia sakydama, kad kunigas Šventimų sakramento galia veikia in persona Christi Capitis [atstovaudamas Galvai Kristui]:22
Tėra vienas ir tas pats Kunigas, Jėzus Kristus, kurį pavaduoja Jam patarnaujantis kunigas. Dėl gautų kunigystės šventimų būdamas prilygintas Aukščiausiajam Kunigui, jis iš tiesų yra įgaliotas veikti paties jo atstovaujamo Kristaus galia ir vardu (virtute ac persona Ipsius Christi).23
Kristus yra kiekvienos kunigystės šaltinis: nes [Senojo] Įstatymo kunigas buvo Kristaus atvaizdas, o Naujojo Įstatymo kunigas veikia atstovaudamas Jo asmeniui.24
1549S-336Y-250Y-259Per įšventintųjų, pirmiausia vyskupų ir kunigų, tarnybą tampa regimas Kristaus, Bažnyčios Galvos, buvimas tikinčiųjų bendruomenėje.25 Kaip taikliai pasakė šv. Ignotas Antiochietis, vyskupas yra typos tou Patros, tarsi gyvasis Dievo Tėvo paveikslas.261142
1550S-336Y-250Y-259Kristaus buvimo Jam atstovaujančiame asmenyje nereikia suprasti taip, tarsi pastarasis būtų apsaugotas nuo visų žmogiškųjų silpnybių: noro valdyti, klaidų ar net nuodėmių.896 Šventosios Dvasios jėga nelaiduoja vienodai visų tarnautojo veiksmų.1128 Laiduojami sakramentai, ir net kunigo nuodėmės negali pakenkti malonės vaisiams,1584 bet yra daug kitų jo veiksmų, paliekančių kunigo žmogiškumo pėdsakus, kurie ne visada esti ištikimybės Evangelijai ženklas ir todėl gali kenkti vaisingam Bažnyčios apaštalavimui.
1551S-336Y-250Y-259Kunigystė yra tarnaujamoji. Tos „pareigos, Viešpaties pavestos savo tautos ganytojams, yra tikras tarnavimas.“27876 Kunigystė yra visa skirta Kristui ir žmonėms. Ji visiškai priklauso nuo Kristaus ir Jo vienintelės kunigystės ir įsteigta žmonių ir Bažnyčios bendrijos labui. 1538Kunigystės sakramentu perduodama „šventoji galia“, kuri tikrai yra Kristaus. Tad jos valdžios vykdymo pavyzdys turi būti Kristus, kuris iš meilės tapo paskutiniu ir visų tarnu.28608 „Viešpats aiškiai pasakė, kad rūpinimasis savo kaimene yra meilės Jam įrodymas.“29
... „visos Bažnyčios vardu“
1552S-336Y-250Y-259Tarnaujamosios kunigystės uždavinys yra ne vien atstovauti Bažnyčios Galvai Kristui tikinčiųjų susirinkime. Ji veikia ir visos Bažnyčios vardu, siųsdama Dievui Bažnyčios maldą30 ir ypač atnašaudama eucharistinę auką.31
1553S-336Y-250Y-259„Visos Bažnyčios vardu“ nereiškia, kad kunigai yra bendruomenės delegatai. Bažnyčios malda ir atnaša yra neatskiriamos nuo Kristaus, jos Galvos, maldos ir atnašos. Bažnyčioje ir per Bažnyčią visada garbinamas Kristus. Visa Bažnyčia, Kristaus Kūnas, „per Jį, su Juo ir Jame“, Šventosios Dvasios vienybėje meldžiasi ir save atnašauja Dievui Tėvui. 795Visas Kūnas, Caput et membra [Galva ir nariai], meldžiasi ir save atnašauja, todėl tie, kurie Kūne yra tarnautojai tikrąja šio žodžio prasme, vadinami ne vien Kristaus, bet ir Bažnyčios tarnautojais. Kadangi tarnaujamoji kunigystė atstovauja Kristui, ji gali atstovauti ir Bažnyčiai.
III. Trys Šventimų sakramento laipsniai
1554S-325Y-251„Dievo įsteigtąją bažnytinę tarnybą atlieka įvairaus luomo asmenys, nuo seno vadinami vyskupais, kunigais ir diakonais.“321536 Katalikiškasis mokymas, besireiškiantis liturgijoje, Bažnyčios magisteriume ir nuolatinėje jos Bažnyčios praktikoje, pripažįsta du tarnaujamojo dalyvavimo Kristaus kunigystėje laipsnius: vyskupystę ir kunigystę. Diakonatas skirtas jiems padėti ir patarnauti. Dėl to žodžiu sacerdos [kunigas] mūsų laikais žymimi vyskupai ir kunigai, bet ne diakonai. Vis dėlto katalikų tikėjimas moko, kad ir abu kunigiškojo dalyvavimo laipsniai (vyskupystė ir kunigystė), ir tarnavimo laipsnis (diakonatas), visi trys, suteikiami veiksmu, vadinamu „šventimais“,1538 tai yra Šventimų sakramentu:
Tegu visi gerbia diakonus kaip patį Jėzų Kristų, lygiai kaip vyskupą, kuris yra Tėvo įvaizdis, ir kunigus kaip Dievo tarybą ir apaštalų kolegiją. Be jų negali būti ir kalbos apie Bažnyčią.33
Vyskupo šventimai – Šventimų sakramento pilnatvė
1555Y-252„Tarp įvairių tarnybų, vykdomų Bažnyčioje nuo ankstyviausių laikų, kaip liudija tradicija, pirmoji vieta tenka pareigai tų, kurie, paskirti vyskupais 861 nuo pradžios besitęsiančion įpėdinystės eilėn, yra apaštališkosios sėklos perteikėjai.“34
1556Y-252Tokiai svarbiai misijai atlikti „apaštalai buvo Kristaus apdovanoti ypatingu iš aukštybių nužengusios Šventosios Dvasios išliejimu ir patys rankų uždėjimu perdavė savo padėjėjams dvasinę dovaną,862 kuri iki mūsų dienų perduodama per vyskupo konsekraciją“35.
1557S-326Y-252Vatikano II Susirinkimas „moko, kad per vyskupo konsekraciją suteikiama kunigystės sakramento pilnatvė, kurią ir liturginiai Bažnyčios papročiai, ir šventųjų Tėvų balsai tiesiai vadina aukščiausiąja kunigyste, šventosios tarnybos visuma (summa)“36.
1558S-326Y-252895„Drauge su šventinimo pareiga vyskupo konsekracija taip pat suteikia mokymo ir valdymo pareigas. [...] Kaip aiškiai liudija Tradicija, [...] rankų uždėjimu ir konsekracijos žodžiais taip suteikiama Šventosios Dvasios malonė1121 ir įspaudžiama šventoji žymė, kad vyskupai prakilniu ir regimu būdu užima paties Kristaus – Mokytojo, Ganytojo ir Kunigo – vietą ir veikia atstovaudami jo asmeniui (in Eius persona agant).“37 „Tad vyskupai jiems duotąja Šventąja Dvasia tampa tikrais ir autentiškais tikėjimo mokytojais, kunigais ir ganytojais.“38
1559Y-252„Vyskupų bendrijos nariu tampama per sakramentinę konsekraciją ir hierarchinę bendrystę su kolegijos galva ir kitais nariais.“87739 Kolegialią vyskupų luomo prigimtį bei savitumą dar rodo ir senas Bažnyčios paprotys, kai naujo vyskupo šventimuose kartu veikia daugiau vyskupų.40882 Kad vyskupo šventimai būtų teisėti, dabar reikalingas specialus Romos vyskupo potvarkis, kadangi popiežius yra aukščiausia regimoji dalinių Bažnyčių vienybės vienoje Bažnyčioje jungtis ir jų laisvės laidas.
1560S-327Y-253833Kiekvienam vyskupui, kaip Kristaus vietininkui, tenka jam pavedamos dalinės Bažnyčios ganytojo pareigos,886 bet tuo pat metu jis kolegialiai drauge su visais vyskupų luomo broliais rūpinasi visomis Bažnyčiomis: „Nors kiekvienas vyskupas yra tik jo globai patikėtos kaimenės dalies tikrasis ganytojas, bet, Dievo nustatymu būdamas teisėtas apaštalų įpėdinis, drauge su kitais vyskupais yra atsakingas už apaštališkąją Bažnyčios misiją.“41
1561S-327Y-2531369Visa, kas buvo pasakyta, paaiškina, kodėl vyskupo švenčiama Eucharistija yra ypač reikšminga: ji išreiškia Bažnyčią, susibūrusią apie altorių ir vadovaujamą to, kuris regimai atstovauja Kristui, Gerajam Ganytojui ir savosios Bažnyčios Galvai.42
Kunigų – vyskupų bendradarbių – šventimai
1562S-328Y-254„Kristus, kurį Tėvas pašventino ir pasiuntė į pasaulį (
1563S-328Y-254„Kadangi kunigų pareigos šventimais susietos su vyskupų luomu, jos dalyvauja galioje, kuria pats Kristus ugdo, šventina ir valdo savo Kūną. Todėl kunigų šventimams gauti jau reikia būti priėmus įkrikščioninimo sakramentus,1121 o pati kunigystė suteikiama specialiu sakramentu, kuris kunigams Šventosios Dvasios patepimu įspaudžia ypatingą žymę, šitaip padarydamas juos panašius į Kunigą Kristų, idant jie galėtų veikti paties Kristaus kaip Galvos vardu ir asmeniu.“45
1564S-328Y-254„Kunigai neturi aukščiausių pontifikato įgaliojimų ir, naudodamiesi savo galia, priklauso nuo vyskupų, tačiau yra su jais sujungti kunigystės garbe ir Šventimų sakramento dėka pagal Kristaus, vyriausiojo ir amžinojo kunigo, pavyzdį46 pašventinti skelbti Evangeliją, ganyti tikinčiuosius ir atlikti dieviškojo kulto pareigas kaip tikri Naujojo Testamento kunigai.“47611
1565S-328Y-254Kunigystės sakramento galia kunigai dalyvauja visą pasaulį apimančioje misijoje, kurią Kristus buvo patikėjęs apaštalams.849 Šventimais gautoji dvasinė dovana juos rengia ne ribotai ir siaurai, bet kuo plačiausiai ir visuotinei išganymo misijai – „lig pat žemės pakraščių“ (
1566S-328Y-2541369„Savo šventąsias pareigas jie pirmiausiai atlieka per Eucharistijos kultą arba susirinkimą [synaxis], kuriame, veikdami Kristaus vardu ir jo vietoje bei skelbdami jo slėpinį, jungia tikinčiųjų maldas su jų Galvos auka ir šv. Mišiose dar iki Viešpačiui ateinant 611 sudabartina ir pritaiko vienintelę Naujojo Testamento auką – auką Kristaus, atidavusio save Tėvui kaip vienkartinę, nesuteptą atnašą.“50 Iš tos vienintelės aukos semia sau jėgą visa kunigo tarnyba.51
1567S-328Y-2541462„Kunigai, kaip rūpestingi vyskupų luomo bendradarbiai, padėjėjai ir įrankiai, yra pašaukti tarnauti Dievo tautai. Su savo vyskupu jie sudaro vieną kunigiją (presbyterium), kad ir skirtą įvairioms pareigoms. 2179Pasitikinčia ir kilnia siela susijungę su savo vyskupu, jie tarsi perkelia jį patį į visas vietos tikinčiųjų bendruomenes, perima dalį jo pareigų bei rūpesčių ir kasdien atsidėję jas vykdo.“52 Kunigai negali vykdyti savo tarnybos kitaip, kaip tik būdami pavaldūs vyskupui ir vienybėje su juo. Klusnumo pažadas, vyskupui duotas šventimų metu, ir vyskupo taikos pabučiavimas šventimų liturgijos pabaigoje reiškia, kad vyskupas juos laiko savo bendradarbiais, sūnumis, broliais ir draugais, o jie savo ruožtu privalo jį mylėti ir jam paklusti.
1568S-329Y-2541537„Kunigai, į kunigijos luomą įtraukiami šventimais, tarpusavy visi siejami glaudžios sakramentinės brolybės. Tačiau ypatingu būdu jie sudaro vieną kunigiją vyskupijoje, kuriai tarnauja vadovaujami savo vyskupo.“53 Kunigijos vienybę išreiškia liturginis paprotys, kai per šventimų apeigas paskui vyskupą ir kunigai uždeda rankas ant šventinamųjų.
Diakonų šventimai – „tarnauti“
1569S-330Y-255„Vienu laipsniu žemiau hierarchijoje stovi diakonai, kuriems rankos uždedamos 'ne kunigauti, o tarnauti'.“54 Įšventindamas į diakonus, rankas uždeda tik vyskupas, tuo parodydamas, kad diakonas yra ypatingu būdu susietas su vyskupu savo „diakonijos“ [tarnavimo]55 reikaluose.
1570S-330Y-255Diakonai savitu būdu dalyvauja Kristaus misijoje ir malonėje.56 1121Šventimų sakramentas paženklina juos antspaudu („žyme“), kurio niekas negali panaikinti; jis daro juos panašius į Kristų, kuris buvo tapęs „diakonu“, tai yra visų tarnu.57 Diakonams privalu, be kitų pareigų, patarnauti vyskupui ir kunigams švenčiant dieviškuosius slėpinius, ypač Eucharistiją, dalyti Eucharistiją, asistuoti santuokai ir ją laiminti, skelbti Evangeliją ir sakyti pamokslus, vadovauti laidotuvių apeigoms ir imtis įvairių gailestingumo darbų.58
1571S-330Y-255Po Vatikano II Susirinkimo Lotynų Bažnyčia sugrąžino diakonatą kaip „tikrą ir nuolatinį hierarchijos laipsnį“59; Rytų Bažnyčios jį išlaikė visais laikais. Šis nuolatinis diakonatas, kuris gali būti suteiktas ir vedusiems vyrams, labai praturtina Bažnyčios misiją.1579 Iš tiesų yra tikslinga ir naudinga, kad vyrai, kurie Bažnyčioje atlieka tikrai diakonišką tarnybą tiek liturginiame ir pastoraciniame gyvenime, tiek socialinėje ir karitatyvinėje veikloje, būtų „sustiprinti ir glaudžiau susieti su altoriumi iš apaštalų paveldėtuoju rankų uždėjimu, idant, gavę sakramentinę diakonato malonę, jie sėkmingiau atliktų savo tarnybą“60.
IV. Šio sakramento šventimas
1572S-331Vyskupo, kunigų ir diakonų šventimų apeigose dėl jų svarbos Bažnyčios gyvenimui turėtų kuo gausiau dalyvauti tikintieji. Šventimus teikti labiausiai dera sekmadienį katedroje ir kuo iškilmingiau. Visų trijų – vyskupo, kunigo ir diakono – įšventinimo schema ta pati. Tai vyksta eucharistinės liturgijos metu.
1573S-331Šventimų sakramento esminė apeiga visiems trims laipsniams yra vyskupo rankų uždėjimas699 ant šventinamojo galvos ir ypatinga konsekracijos malda, prašant Dievą išlieti Šventąją Dvasią ir suteikti šventinamojo tarnybai reikalingų dovanų.158561
1574S-331Kaip visus sakramentus, taip ir šį lydi papildomos apeigos. Jos labai skirtingos įvairiose liturginėse tradicijose, bet visos išreiškia daugelį sakramentinės malonės prasmių. Įžanginės lotynų apeigos – šventinamojo pristatymas ir išrinkimas, vyskupo žodis, šventinamojo apklausa, Visų Šventųjų litanija – parodo, kad kandidatas išrinktas pagal Bažnyčios papročius, ir parengia iškilmingam konsekracijos aktui; po jo einančiomis apeigomis simboliškai išreiškiamas ir užbaigiamas įgyvendintas slėpinys: vyskupas ir kunigas patepami šventąja krizma1294 – tai ženklas ypatingo patepimo Šventąja Dvasia, kuri jų tarnybą daro vaisingą; vyskupui įteikiama Evangelijų knyga, žiedas, mitra ir pastoralas [vyskupo lazda] – taip pažymima jo apaštališkoji misija skelbti Dievo žodį, ištikimybė Bažnyčiai, Kristaus Sužadėtinei,796 pareiga ganyti Viešpaties kaimenę; kunigui įteikiama patena ir taurė – šventosios tautos atnaša,62 kurią jis turės atnašauti Dievui; diakonui, siunčiamam skelbti Kristaus Evangelijos, įteikiama Evangelijų knyga.
V. Kas gali teikti šį sakramentą?
1575S-332Kristus išsirinko apaštalus, leido jiems dalyvauti savo misijoje ir valdžioje. Iškeltas Tėvo dešinėn, Jis nepalieka savo kaimenės, bet ją saugo per apaštalus, apgaubdamas savo nuolatine globa, ir tvarko per ganytojus,857 kurie šiandien yra Jo darbo tęsėjai.63 Pats Kristus „paskyrė“ vienus būti apaštalais, kitus – ganytojais.64 Jis ir toliau veikia per vyskupus.65
1576S-3321536Kadangi Šventimų sakramentas yra apaštališkosios tarnybos sakramentas, tą „dvasinę dovaną“66, „apaštališkąją sėklą“67 perduoti turi vyskupai, kaip apaštalų įpėdiniai. Galiojamai įšventinti, tai yra paveldėję apaštalų įpėdinystę, vyskupai patys galiojamai teikia galiojančius tris Šventimų sakramento laipsnius.68
VI. Kas gali priimti šį sakramentą?
1577S-333Y-256Y-257„Galiojamai Šventimus priima tik pakrikštytas vyras (vir).“69 Viešpats Jėzus išsirinko vyrus (viros), kad iš jų sudarytų dvylikos Apaštalų kolegiją;55170 taip pat pasielgė ir apaštalai, išsirinkdami bendradarbius,71 kurie turėjo tęsti jų darbą.72861 Vyskupų kolegija, su kuria kunigus vienija jų kunigystė, sudabartina Dvylikos kolegiją, kol vėl ateis Kristus.862 Bažnyčia suvokia, kad ją saisto anas paties Viešpaties pasirinkimas. Dėl to moterų šventimai negalimi.73
1578S-333Y-256Y-257Teisės priimti Šventimų sakramentą niekas neturi. 2121Niekas negali pats imtis tų pareigų – joms pašaukia Dievas.74 Kas pastebi turįs Dievo pašaukimo įšventintojo tarnybai ženklų, nuolankiai pareiškia savo troškimą bažnytinei valdžiai, kuriai tenka atsakomybė ir teisė pašaukti ką nors priimti šventimus. Kaip ir kiekviena malonė, šis sakramentas gali būti priimamas tik kaip neužtarnauta dovana.
1579S-334Y-258Visi įšventintieji tarnautojai Lotynų Bažnyčioje, išskyrus nuolatinius diakonus, paprastai išrenkami iš tikinčių vyrų, kurie gyvena nevedę ir yra pasiryžę laikytis celibato „dėl Dangaus Karalystės“ (
1580S-334Y-258Rytų Bažnyčiose nuo amžių galioja kita tvarka: vyskupais išrenkami vien nevedę, o diakonais ir kunigais gali būti šventinami ir vedę vyrai. Ši tvarka nuo seno laikoma teisėta, ir vedę kunigai vaisingai triūsia savose bendruomenėse.77 Beje, kunigų celibatas Rytų Bažnyčiose labai gerbiamas, ir yra daug kunigų, kurie laisvai jį pasirinko dėl dangaus karalystės. Kas Šventimų sakramentą jau yra priėmęs, nei Rytuose, nei Vakaruose tuoktis nebegali.
VII. Šventimų sakramento vaisiai
Neišdildoma žymė
1581S-335Ypatinga Šventosios Dvasios malone įšventinamąjį šis sakramentas padaro panašų į Kristų, kad kaip Kristaus įrankis jis tarnautų Jo Bažnyčiai.1548 Šventimai duoda jam teisę atstovauti Kristui, Bažnyčios Galvai, Jo trejopoje kunigo,875 pranašo ir karaliaus tarnyboje.
1582S-3351121Kaip Krikštas ir Sutvirtinimas, taip ir ši teisė dalyvauti Kristaus tarnyboje yra suteikiama kartą visam laikui. Kunigystės sakramentas irgi įspaudžia neišdildomą dvasinę žymę ir negali būti nei kartojamas, nei teikiamas ribotam laikui.78
1583S-335Galiojamai įšventintas asmuo dėl svarbių priežasčių gali būti atleistas nuo susijusių su šventimais įpareigojimų ir uždavinių, arba jam gali būti uždrausta juos vykdyti,79 tačiau jis nebegali vėl tapti pasauliečiu tikrąja prasme,80 nes šventimų įspausta žymė lieka visam laikui. Šventimų dieną gautas pašaukimas ir misija neišdildomi.
1584S-3351128Kadangi galutinai pats Kristus veikia ir išgano per įšventintąjį tarnautoją, pastarojo nevertumas netrukdo Kristui veikti.81 Tai pabrėžia ir šv. Augustinas:
Išpuikusį tarnautoją galima lyginti su velniu. 1550Vis dėlto jis nesuteršia Kristaus dovanos; kas per jį teka, išlieka tyra; kas per jį vyksta, išlieka gryna ir patenka į derlingą dirvą [...]. Dvasinė sakramento galia yra panaši į šviesą; kas turi būti apšviestas, gauna ją spindinčią, ji nesusitepa pereidama pro suteptus.82
Šventosios Dvasios malonė
1585S-335Šiuo sakramentu Šventoji Dvasia teikia malonę pasidaryti panašiam į Kristų – Kunigą, Mokytoją ir Ganytoją, kurio tarnautoju įšventintasis tampa.
1586S-335Vyskupui tai pirmiausia yra tvirtumo malonė (lotynų apeigų vyskupo konsekracijos maldoje prašoma vadovu darančios Dvasios83): malonė tvirtai ir išmintingai, kaip tėvui ir ganytojui, vadovauti savo Bažnyčiai ir ją ginti, rodyti visiems nesavanaudišką meilę ir ypatingą palankumą neturtėliams, ligoniams ir varguoliams.842448 Ši malonė skatina vyskupą visiems skelbti Evangeliją, būti pavyzdžiu savo kaimenei, eiti jos priekyje šventumo keliu, vienijantis Eucharistijoje su Kristumi – Kunigu ir Auka, nebijant atiduoti gyvybę už savo avis:
1558Tėve, Tu pažįsti širdis – suteik malonės, kad Tavo tarnas, kurį Tu pasirinkai vyskupu, ganytų Tavo šventąją kaimenę ir Tavo akivaizdoje nepriekaištingai Tau dieną naktį tarnautų kaip aukščiausiasis kunigas; tegu aukštosios kunigystės dvasios galia įgyja valdžią atleisti nuodėmes, kaip Tu esi įsakęs, tegu Tavo nustatyta tvarka skirsto pareigas ir tegu atriša kiekvieną ryšį ta galia, kurią Tu suteikei apaštalams; tegu jis Tau patinka savo švelnumu ir tyra širdimi, atnašaudamas Tau malonų kvapsnį per Tavo Sūnų Jėzų Kristų...85
1587S-3351564Kunigystės šventimais suteikiama dvasinė dovana išreiškiama šia Bizantijos apeigų malda. Uždėdamas rankas, vyskupas taria:
Viešpatie, pripildyk Šventosios Dvasios dovanų tą, kurį teikeisi iškelti į kunigystės aukštumas, kad jis būtų vertas be priekaišto stoti prie Tavo altoriaus, skelbti Tavo karalystės Evangeliją, tarnauti Tavo tiesos žodžiui, atnašauti Tau dovanas ir dvasines aukas, atnaujinti Tavo tautą atgimimo maudyne; tada jis eis pasitikti vienatinio Tavo Sūnaus, mūsų didžiojo Dievo ir Gelbėtojo Jėzaus Kristaus, Jo antrojo atėjimo dieną ir iš Tavo begalinio gerumo bus gausiai atlygintas už ištikimai atliktą tarnybą.86
1588S-3351569O diakonai, „sustiprinti sakramentinės malonės ir bendraudami su vyskupu bei jo kunigais“, „tarnauja Dievo tautai liturgijos, žodžio ir meilės tarnyba“87.
1589S-335 Kunigystės malonės ir užduočių didybės akivaizdoje šventieji mokytojai jausdavosi primygtinai raginami atsiversti, kad visu savo gyvenimu atsilieptų Tam, kurio tarnais juos padarė Šventimų sakramentas. Antai šv. Grigalius Nazianzietis, būdamas dar visai jaunas kunigas, sušunka:
Reikia apsivalyti pačiam, prieš apvalant kitus; reikia įgyti išminties, kad galėtum jos mokyti kitus; reikia tapti švyturiu, kad kitus apšviestum, pačiam artintis prie Dievo, kad ir kitus prie Jo vestum, būti šventam, kad šventintum, vestum už rankos ir išmintingai patartum.88 Žinau, kieno tarnai esame ir ką esame pasiekę, kas yra Tas, į kurį kreipiame savo žingsnius. Žinau, koks didis yra Dievas, ir koks silpnas žmogus, bet ir koks jis galingas.89 [Tad kas yra kunigas? Jis yra] tiesos gynėjas, jis stoja greta angelų, su arkangelais šlovina Dievą, į dangaus altorių siunčia atnašų aukas, tampa Kristaus kunigystės dalininku, atnaujina kūriniją, atkuria [joje Dievo] paveikslą, parengia ją dangaus gyvenimui, o svarbiausia: pats tampa sudievintas ir kitus sudievina.90460
O šventasis Arso klebonas sako: „Kunigas tęsia žemėje atpirkimo darbą...“ „Gerai supratęs, kas yra kunigas žemėje, mirtum ne nuo išgąsčio, o iš meilės...“ „Kunigystė yra Jėzaus Širdies meilė.“911551
Santrauka
1590S-324Šv. Paulius kalbėjo savo mokiniui Timotiejui: „Tau primenu reikalą atgaivinti Dievo malonės dovaną, suteiktą mano rankų uždėjimu“ (
1591S-324Visa Bažnyčia yra kunigiškoji tauta. Krikšto galia visi tikintieji dalyvauja Kristaus kunigystėje. Tas dalyvavimas vadinamas „bendrąja tikinčiųjų kunigyste“. Ja yra pagrįstas ir jai tarnauja dar vienas dalyvavimo Kristaus misijoje būdas: tai Šventimų sakramentu suteikiama tarnyba, kurios uždavinys yra tarnauti bendruomenėje Kristaus vardu ir atstovaujant Kristui Galvai.
1592S-336Y-250Y-259Tarnaujamoji kunigystė iš esmės skiriasi nuo bendrosios tikinčiųjų kunigystės, nes jai suteikta šventoji galia tarnauti tikintiesiems. Įšventintieji tarnautojai Dievo tautai tarnauja mokydami (munus docendi), vadovaudami Dievo garbinimo apeigoms (munus liturgicum) ir pastoracijai (munus regendi).
1593S-325Y-251Nuo pat pradžių šventimais gaunama tarnyba būdavo suteikiama ir vykdoma trimis laipsniais – vyskupo, kunigo ir diakono tarnyba. Organiškoje Bažnyčios struktūroje tų tarnybų niekuo negalima pakeisti: be vyskupo, kunigų ir diakonų negali būti ir kalbos apie Bažnyčią.92
1594S-326Vyskupas gauna Šventimų sakramento pilnatvę, kuria jis įtraukiamas į Vyskupų kolegiją ir padaromas regimu jam patikėtos dalinės Bažnyčios vadovu. Būdami apaštalų įpėdiniai ir kolegijos nariai, vadovaujami šv. Petro įpėdinio popiežiaus, vyskupai yra apaštališkosios atsakomybės ir visos Bažnyčios misijos dalininkai.
1595S-328Kunigus su vyskupais vienija kunigystės kilnumas, tačiau jie nuo jų ir priklauso vykdydami savo pastoracines pareigas. Jie pašaukti būti išmintingi vyskupų bendradarbiai; susitelkę apie savo vyskupą, jie yra viena kunigija (presbyterium) ir drauge su juo dalijasi atsakomybe už tą dalinę Bažnyčią. Vyskupas paveda jiems rūpintis kuria nors bendruomene ar patiki kokią nors kitą apibrėžtą Bažnyčios užduotį.
1596S-330Diakonai įšventinami tarnauti Bažnyčios reikalams; tarnaujamosios kunigystės šventimų jie negauna, bet šventimai suteikia jiems teisę imtis svarbių užduočių: padėti skelbti Dievo žodį, patarnauti Dievo garbinimo apeigoms, vadovauti pastoracijai ir daryti gailestingosios meilės darbus. Tas užduotis diakonai vykdo būdami pavaldūs pastoracinei savo vyskupo valdžiai.
1597S-331Šventimų sakramentas suteikiamas rankų uždėjimu, po to iškilminga konsekracijos malda prašoma Dievo suteikti įšventinamajam jo tarnybai reikalingų Šventosios Dvasios dovanų. Šventimai įspaudžia neišdildomą sakramentinę žymę.
1598S-333Šventimų sakramentą Bažnyčia teikia tik pakrikštytiems vyrams (viris), kruopščiai ištyrus, ar jie tikrai tinkami Bažnyčios tarnybai. Pareiga ir teisė teikti kam nors šventimus tenka Bažnyčios valdžiai.
1599S-334Y-258Lotynų Bažnyčioje į kunigus paprastai šventinami tik tie kandidatai, kurie yra laisvai pasiryžę rinktis celibatinį gyvenimą ir viešai įsipareigoja jo laikytis iš meilės Dievo karalystei ir kad tarnautų žmonėms.
1600S-332Visų trijų laipsnių Šventimų sakramentą teikia vyskupai.
KBK nuorodos
1536860 Apaštalams buvo pavesta niekam neperleidžiama užduotis: būti rinktiniais Viešpaties prisikėlimo liudytojais ir Bažnyčios pamatu. Bet iš čia kyla ir jų misijos nuolatinumas. Kristus jiems pažadėjo pasilikti su jais iki pasaulio pabaigos. „Kristaus patikėtoji apaštalams dieviškoji užduotis tęsis iki pasaulio pabaigos, nes Evangelija, kurią jie turi skelbti, kiekvienu metu yra viso Bažnyčios gyvenimo pagrindas. Todėl apaštalai pasirūpino [...] palikti įpėdinių.“
1537922 Nuo apaštalų laikų krikščionės mergelės ir našlės, Viešpaties pašauktos laikytis Jo nepasidalijusios, dosnesne širdimi, kūnu ir dvasia, pasiryždavo, Bažnyčiai tai patvirtinus, gyventi nuolatinio mergeliškumo arba skaistumo būvyje „dėl Dangaus Karalystės“ (Mt 19, 12).
1537923 Pareiškusios šventą norą kuo ištikimiau sekti Kristumi, jos „pagal nustatytas liturgines apeigas diecezinio vyskupo pašvenčiamos Dievui ir mistiškai sužadėtos su Dievo sūnumi Kristumi pasiaukoja Bažnyčios tarnystei“. Iškilmingomis apeigomis (Consecratio virginum) „mergelė tampa Dievui pašvęstuoju asmeniu, akivaizdžiu Bažnyčios meilės Kristui ženklu, dangiškosios Sužadėtinės ir būsimo gyvenimo eschatologiniu paveikslu“.
15371631 Dėl to Bažnyčia iš savo tikinčiųjų paprastai reikalauja sudaryti santuoką bažnytine forma. Tokį sprendimą lemia keli sumetimai: — sakramentinė santuoka yra liturginis aktas, tad jį atlikti dera viešos bažnytinės liturgijos metu; — santuoka įvesdina į bažnytinį luomą, sukuria Bažnyčioje sutuoktinių teises ir pareigas vienas kito ir savo vaikų atžvilgiu; — kadangi santuoka yra gyvenimo Bažnyčioje būvis, Bažnyčia turi būti įsitikinusi santuokos tikrumu (tad jos metu privalo dalyvauti liudytojai); — sutikimo viešas pobūdis apsaugo tą sutikimą ir padeda jį išlaikyti.
1538875 „Kaipgi jie įtikės tą, apie kurį negirdėjo?! Kaip išgirs be skelbėjo?! O kas gi skelbs nesiųstas?“ (Rom 10, 14–15). Niekas, nei atskiras asmuo, nei bendruomenė, negali pats sau skelbti Evangelijos. „Taigi tikėjimas iš klausymo“ (Rom 10, 17). Niekas negali pats savęs įgalioti ir pasiųsti Evangelijos skelbti. Viešpaties siųstasis kalba ir veikia remdamasis ne savo paties, bet Kristaus autoritetu; kalba bendruomenei ne kaip jos narys, bet Kristaus vardu. Niekas negali pats sau suteikti malonės, ji turi būti duota ir dovanota. Tam reikia malonės tarnų, paties Kristaus įgaliotų ir įteisintų. Iš Jo vyskupai ir kunigai gauna siuntimą ir įgaliojimus („šventąją galią“) veikti in persona Christi Capitis [„atstovaudami Galvai – Kristui“], o diakonai, būdami vienybėje su vyskupu ir jo kunigais, – stiprybės tarnauti Dievo tautai liturgijos, žodžio ir meilės „diakonija“. Tą tarnybą, kurią Kristaus siųstieji atlieka iš Dievo malonės, – daro ir teikia tai, ko patys savo galia negalėtų daryti ir teikti, – Bažnyčios tradicija vadina „sakramentu“. Bažnytinė tarnyba suteikiama ypatingu sakramentu.
1538699 Ranka. Jėzus gydydavo ligonius ir laimindavo kūdikius uždėdamas ant jų rankas. Ir apaštalai Jo vardu darė tą patį. Maža to – apaštalų rankų uždėjimu teikiama Šventoji Dvasia. Laiškas žydams rankų uždėjimą priskiria prie savo mokymo pagrindinių elementų. Tą visagalio Šventosios Dvasios išliejimo ženklą Bažnyčia išsaugojo savo sakramentinėse epiklezėse.
15402099 Teisinga yra aukoti Dievui aukas kaip garbinimo ir dėkingumo, maldavimo ir bendrystės su Juo ženklą: „Tikra auka yra kiekvienas veiksmas, atliekamas tam, kad šventu bendravimu suartėtume su Dievu [...] ir galėtume būti iš tiesų laimingi.“
1544874 Pats Kristus yra Bažnyčioje esančių tarnybų versmė. Jis jas įsteigė, suteikė joms galią ir misiją, nurodė kryptį ir tikslą: „Dievo tautai ganyti ir nuolatos gausinti Viešpats Kristus savo Bažnyčioje įsteigė įvairias tarnybas, skirtas viso kūno gerovei. Juk gavusieji šventąją galią tarnautojai iš tikrųjų tarnauja savo broliams, idant visi, priklausantys Dievo tautai [...], pasiektų išganymą.“
15451367 Kristaus auka ir Eucharistijos auka yra viena vienintelė auka: „Viena ir ta pati atnaša; tas pats Aukotojas, kuriam dabar patarnauja kunigai, o anuomet Jis pats save paaukojo ant kryžiaus; skiriasi tik aukojimo būdas“: „Kadangi toje dieviškoje aukoje, kuri aukojama Mišiose, yra tas pats, nekruvinu būdu aukojamas Kristus, kuris vieną kartą pats save kruvinu būdu paaukojo ant kryžiaus altoriaus [...], ta auka tikrai yra atperkamoji auka.“
1545662 „O aš, kai būsiu pakeltas nuo žemės, visus patrauksiu prie savęs“ (Jn 12, 32). Pakėlimas ant kryžiaus reiškia ir pranašauja pakėlimą žengiant į dangų. Jis buvo pastarojo pradžia. Jėzus Kristus, vienintelis Naujosios ir amžinosios Sandoros kunigas, „įžengė ne į rankų darbo šventyklą [...], bet į patį dangų, kad nuo dabar mus užtartų, stovėdamas prieš Dievo veidą“ (Žyd 9, 24). Danguje Kristus nuolat veikia kaip amžinasis Kunigas; „todėl jis per amžius gali išgelbėti tuos, kurie per jį eina prie Dievo. Jis amžinai gyvas, kad juos užtartų“ (Žyd 7, 25). Kaip „būsimųjų gėrybių kunigas“ (Žyd 9, 11), Jis yra liturgijos, kuri šlovina Tėvą danguje, centras ir pagrindinis veikėjas.
15461268 Pakrikštytieji tampa „gyvaisiais akmenimis“, kad statydintųsi „į dvasinius namus“ ir būtų „šventa kunigystė“ (1 Pt 2, 5). Gavę Krikštą, jie dalyvauja Kristaus kunigystėje, Jo pranašiškoje ir karališkoje misijoje ir yra „išrinktoji giminė, karališkoji kunigystė, šventoji tauta, įsigytoji liaudis, pašaukta išgarsinti šlovingus darbus to, kuris [juos] pašaukė iš tamsybių į savo nuostabią šviesą“ (1 Pt 2, 9). Krikštas suteikia galimybę dalyvauti bendrojoje tikinčiųjų kunigystėje.
15471142 Tačiau „visi nariai atlieka ne tą patį uždavinį“ (Rom 12, 4). Kai kuriuos narius Bažnyčioje ir per Bažnyčią Dievas kviečia į ypatingą tarnystę bendruomenėje. Tie tarnautojai yra išrenkami ir įšventinami Šventimų sakramentu; juo Šventoji Dvasia įgalina juos veikti atstovaujant Galvai – Kristui ir tarnauti visiems Bažnyčios nariams. Įšventintasis tarnautojas yra nelyginant Kristaus – Kunigo „ikona“. Kadangi Bažnyčios sakramentas ryškiausiai atsiskleidžia Eucharistijoje, tai vyskupo ir bendrystėje su juo esančių kunigų bei diakonų tarnyba pirmiausia pasireiškia vadovavimu Eucharistijai.
15471120 Įšventintųjų tarnyba, arba „tarnaujamoji [...] kunigystė“, tarnauja Krikštu suteiktajai kunigystei. Ja laiduojama, kad sakramentuose per Šventąją Dvasią Bažnyčios labui veikia pats Kristus. Įsikūnijusiam Sūnui Tėvo pavestoji išganymo misija buvo patikėta apaštalams, o per juos ir jų įpėdiniams: jie gauna Jėzaus Dvasią, kad veiktų Jo vardu ir Jam atstovautų. Tad įšventintųjų tarnyba yra sakramentinis ryšys, jungiantis liturginius veiksmus su tuo, ką yra sakę bei darę apaštalai, o per juos su tuo, ką yra sakęs bei daręs Kristus, sakramentų šaltinis ir pagrindas.
1548875 „Kaipgi jie įtikės tą, apie kurį negirdėjo?! Kaip išgirs be skelbėjo?! O kas gi skelbs nesiųstas?“ (Rom 10, 14–15). Niekas, nei atskiras asmuo, nei bendruomenė, negali pats sau skelbti Evangelijos. „Taigi tikėjimas iš klausymo“ (Rom 10, 17). Niekas negali pats savęs įgalioti ir pasiųsti Evangelijos skelbti. Viešpaties siųstasis kalba ir veikia remdamasis ne savo paties, bet Kristaus autoritetu; kalba bendruomenei ne kaip jos narys, bet Kristaus vardu. Niekas negali pats sau suteikti malonės, ji turi būti duota ir dovanota. Tam reikia malonės tarnų, paties Kristaus įgaliotų ir įteisintų. Iš Jo vyskupai ir kunigai gauna siuntimą ir įgaliojimus („šventąją galią“) veikti in persona Christi Capitis [„atstovaudami Galvai – Kristui“], o diakonai, būdami vienybėje su vyskupu ir jo kunigais, – stiprybės tarnauti Dievo tautai liturgijos, žodžio ir meilės „diakonija“. Tą tarnybą, kurią Kristaus siųstieji atlieka iš Dievo malonės, – daro ir teikia tai, ko patys savo galia negalėtų daryti ir teikti, – Bažnyčios tradicija vadina „sakramentu“. Bažnytinė tarnyba suteikiama ypatingu sakramentu.
1548792 Kristus yra „Kūno – Bažnyčios Galva“ (Kol 1, 18). Juo prasideda kūrimas ir Atpirkimas. Iškeltas į Tėvo garbę, Jis „visame kame turi pirmenybę“ (Kol 1, 18), ypač Bažnyčioje, per kurią viskam viešpatauja.
15491142 Tačiau „visi nariai atlieka ne tą patį uždavinį“ (Rom 12, 4). Kai kuriuos narius Bažnyčioje ir per Bažnyčią Dievas kviečia į ypatingą tarnystę bendruomenėje. Tie tarnautojai yra išrenkami ir įšventinami Šventimų sakramentu; juo Šventoji Dvasia įgalina juos veikti atstovaujant Galvai – Kristui ir tarnauti visiems Bažnyčios nariams. Įšventintasis tarnautojas yra nelyginant Kristaus – Kunigo „ikona“. Kadangi Bažnyčios sakramentas ryškiausiai atsiskleidžia Eucharistijoje, tai vyskupo ir bendrystėje su juo esančių kunigų bei diakonų tarnyba pirmiausia pasireiškia vadovavimu Eucharistijai.
1550896 Gerojo Ganytojo pavyzdys tebus ir vyskupo pastoracinės užduoties „pirmavaizdis“. Suvokdamas savo silpnumą, vyskupas „geba užjausti nežinančius ir klystančius. Teneatsisako jis išklausyti savo valdinių, kuriuos globoja kaip tikrus savo vaikus [...]. O tikintieji turi taip laikytis vyskupo, kaip Bažnyčia – Jėzaus Kristaus ir Jėzus Kristus – savo Tėvo“: Visi sekite vyskupu – kaip Jėzus Kristus sekė Tėvu, o kunigais – kaip apaštalais. Diakonus gerbkite kaip Dievo priesaką. Niekas tenetvarko Bažnyčios reikalų be vyskupo.
15501128 Bažnyčia tvirtina, jog sakramentai veiksmingi ex opere operato („pačiu sakramentinio veiksmo atlikimo faktu“), tai yra Kristaus vienąkart visų labui atlikto išganomojo darbo galia. Iš to išplaukia, kad „sakramentas veiksmingas ne dėl jį teikiančio ar gaunančio žmogaus teisumo, bet Dievo galia“. Kai sakramentas yra švenčiamas laikantis Bažnyčios intencijos, jame ir per jį veikia Kristaus ir Jo Dvasios galia, nepaisant, koks būtų asmeninis tarnautojo šventumas. Vis dėlto sakramentų vaisiai priklauso ir nuo juos priimančiųjų nuostatų.
15501584 Kadangi galutinai pats Kristus veikia ir išgano per įšventintąjį tarnautoją, pastarojo nevertumas netrukdo Kristui veikti. Tai pabrėžia ir šv. Augustinas: Išpuikusį tarnautoją galima lyginti su velniu. Vis dėlto jis nesuteršia Kristaus dovanos; kas per jį teka, išlieka tyra; kas per jį vyksta, išlieka gryna ir patenka į derlingą dirvą [...]. Dvasinė sakramento galia yra panaši į šviesą; kas turi būti apšviestas, gauna ją spindinčią, ji nesusitepa pereidama pro suteptus.
1551876 Su sakramentine bažnytinės tarnybos prigimtimi neatskiriamai susijęs tarnavimas. Visiškai priklausydami nuo Kristaus, kuris siunčia juos ir teikia galią, įšventintieji yra tikri „Kristaus tarnai“, sekdami Kristumi, kuris pats dėl mūsų noriai priėmė „tarno išvaizdą“ (Fil 2, 7). Kadangi žodis ir malonė, kuriems jie tarnauja, yra ne jų, bet Kristaus, kitų labui jiems tai patikėjusio, jie savo valia tampa visų vergais.
15511538 Į kiekvieną iš minėtųjų Bažnyčios luomų būdavo priimama apeigomis, vadinamomis įšventinimu [ordinatio] – religiniu bei liturginiu veiksmu: pašventimu, palaiminimu ar sakramentu. Šiandien žodis įšventinimas rezervuotas sakramentiniam veiksmui, kuriuo priimama į vyskupų, kunigų ar diakonų luomą ir kuris pranoksta bendruomenės atliekamą išrinkimą, paskyrimą, įgaliojimą ar įsteigimą, nes tuo sakramentiniu veiksmu suteikiama Šventosios Dvasios dovana, leidžianti vykdyti šventąją galią [sacra potestas], galimą gauti tik iš paties Kristaus per Jo Bažnyčią. Įšventinimas dar vadinamas pašventimu [consecratio], nes pats Kristus atskiria šį asmenį nuo kitų bei suteikia jam užduotį savo Bažnyčios labui. Vyskupo rankų uždėjimas ir šventimų malda yra regimas šio pašventimo ženklas.
1551608 Sutikęs pakrikštyti Jėzų drauge su nusidėjėliais, Jonas Krikštytojas Jame išvydo ir kitiems parodė Dievo Avinėlį, kuris naikina pasaulio nuodėmę. Tuo jis pareiškė, kad Jėzus yra ir kenčiantis Dievo Tarnas, kuris, burnos nepravėręs, leidžiasi vedamas pjauti bei ant savo pečių neša daugelio nuodėmę, Velykų Avinėlis, Izraelio atpirkimo simbolis nuo pirmųjų Velykų. Visas Kristaus gyvenimas patvirtina Jo misiją tarnauti ir savo gyvybę atiduoti kaip išpirką už daugelį.
1553795 Tad Kristus ir Bažnyčia yra „visas Kristus“ (Christus totus). Bažnyčia ir Kristus yra viena. Šventieji labai gyvai suvokia tą vienybę: Tad džiūgaukime ir dėkokime už tai, kad esame tapę ne tik krikščionimis, bet ir Kristumi. Ar jūs, broliai, suprantate, kokią malonę mums suteikė Dievas, duodamas Kristų kaip Galvą? Stebėkitės ir džiaukitės, mes tapome Kristumi. Nes jei Jis Galva, tai mes nariai; visas žmogus yra Jis ir mes [...]. Tad Kristaus pilnatvė yra Galva ir nariai. Ką tai reiškia: Galva ir nariai? Tai Kristus ir Bažnyčia. Mūsų Atpirkėjas pasirodė esąs vienas ir tas pats asmuo kaip ir Bažnyčia, kurią Jis padarė sava. Galva ir nariai yra tarsi vienas mistinis asmuo. Viena šv. Joanos Arkietės frazė, pasakyta teisėjams, apibendrina šventųjų mokytojų tikėjimą ir parodo sveiką tikinčiojo nuovoką: „Man regis, kad Jėzus Kristus ir Bažnyčia yra visai viena, ir dėl to neverta ginčytis.“
15541536 Kristaus apaštalams Šventimų sakramentu pavesta misija Bažnyčioje toliau tęsiama ligi amžių pabaigos; todėl šis sakramentas yra apaštališkosios tarnybos sakramentas. Jis apima tris laipsnius: vyskupystę, kunigystę ir diakonatą. [Apie Kristaus įsteigtą apaštališkąją tarnybą ir misiją žr. 874–896 skiltis. Čia bus kalbama tik apie tai, kaip ši tarnyba perduodama sakramentiniu būdu.]
15541538 Į kiekvieną iš minėtųjų Bažnyčios luomų būdavo priimama apeigomis, vadinamomis įšventinimu [ordinatio] – religiniu bei liturginiu veiksmu: pašventimu, palaiminimu ar sakramentu. Šiandien žodis įšventinimas rezervuotas sakramentiniam veiksmui, kuriuo priimama į vyskupų, kunigų ar diakonų luomą ir kuris pranoksta bendruomenės atliekamą išrinkimą, paskyrimą, įgaliojimą ar įsteigimą, nes tuo sakramentiniu veiksmu suteikiama Šventosios Dvasios dovana, leidžianti vykdyti šventąją galią [sacra potestas], galimą gauti tik iš paties Kristaus per Jo Bažnyčią. Įšventinimas dar vadinamas pašventimu [consecratio], nes pats Kristus atskiria šį asmenį nuo kitų bei suteikia jam užduotį savo Bažnyčios labui. Vyskupo rankų uždėjimas ir šventimų malda yra regimas šio pašventimo ženklas.
1555861 Apaštalai, „idant ir po jų pačių mirties jiems patikėtoji užduotis būtų tęsiama, savo tiesioginiams bendradarbiams tarsi testamentu pavedė tobulinti ir stiprinti pradėtąjį darbą, pavesdami jiems rūpintis visa kaimene, kurioje Šventoji Dvasia juos paskyrė ganyti Dievo Bažnyčią. Taip apaštalai pasiskyrė tuos vyrus įpėdiniais ir patvarkė, kad, šiems mirus, jų tarnybą perimtų kiti patikimi žmonės.“
1556862 „Kaip išlieka pareigos, Viešpaties suteiktos būtent Petrui, pirmajam iš apaštalų, ir vėliau perduotinos jo įpėdiniams, taip išlieka ir apaštalų pareigos ganyti Bažnyčią, pavestos nepertraukiamu būdu atlikti šventajam vyskupų luomui.“ Dėl to Bažnyčia moko, kad „vyskupai kaip Bažnyčios ganytojai Dievo paskyrimu yra apaštalų įpėdiniai ir kad kas jų klauso, tas klauso Kristaus, o kas juos paniekina, tas paniekina Kristų ir tą, kuris Kristų siuntė.“
1558895 „Valdžia, kurią jie asmeniškai vykdo Kristaus vardu, yra būdinga, paprasta ir tiesioginė, nors Bažnyčios aukščiausioji vadovybė galiausiai tvarko naudojimąsi ja.“ Tačiau vyskupų negalima laikyti popiežiaus pagalbininkais; jam priklausanti ordinarinė ir tiesioginė valdžia visai Bažnyčiai anaiptol nenaikina vyskupų valdžios, atvirkščiai, ją stiprina ir gina, tik pastaroji turi reikštis sutartinai su visa Bažnyčia ir popiežiaus vadovaujama.
15581121 Trys sakramentai: Krikštas, Sutvirtinimas ir Šventimai, be malonės, dar suteikia sakramentinę žymę, tarsi „antspaudą“, kuriuo paženklintas krikščionis dalyvauja Kristaus kunigystėje, o Bažnyčioje dalijasi įvairiais luomais ir pareigomis. Šis Dvasios įgyvendintas panašumas į Kristų ir Bažnyčią neišdildomas, o nuolat išlieka kaip atvira galimybė krikščioniui gauti malonę, kaip dieviškos globos pažadas ir laidas, kaip pašaukimas garbinti Dievą ir tarnauti Bažnyčiai. Todėl šie sakramentai niekada nekartojami.
1559877 Taip pat sakramentinei bažnytinių tarnybų prigimčiai būdingas jų kolegialumas. Jau nuo pat savo tarnybos pradžios Viešpats Jėzus paskyrė Dvylika; jie yra „naujojo Izraelio daigai ir drauge šventosios hierarchijos pradžia“. Drauge išrinkti, jie buvo ir drauge pasiųsti, o jų broliška vienybė skirta visų tikinčiųjų broliškai bendrystei; ji yra nelyginant dieviškųjų Asmenų vienybės atspindys ir liudijimas. Dėl to kiekvienas vyskupas savo tarnybą atlieka vyskupų kolegijoje, vienybėje su Romos vyskupu, šv. Petro įpėdiniu ir vyriausiuoju kolegijos vadovu; kunigai savo tarnybą atlieka kaip vyskupijos kunigijos nariai, vadovaujami savo vyskupo.
1559882 Popiežius kaip Romos vyskupas ir šv. Petro įpėdinis „yra nuolatinis ir regimas tiek vyskupų, tiek daugybės tikinčiųjų vienybės pradas bei pamatas“. „Tad Romos popiežius pagal savo kaip Kristaus vietininko ir visos Bažnyčios ganytojo pareigas Bažnyčioje turi aukščiausią ir visuotinę galią, kuria jis visada gali laisvai naudotis.“
1560833 Daline Bažnyčia, tai yra vyskupija (ar eparchija), laikoma krikščionių bendruomenė, tikėjimu ir sakramentais suvienyta su konsekruotu apaštalų įpėdiniu – savo vyskupu. Tos dalinės Bažnyčios „yra suformuotos visuotinės Bažnyčios pavyzdžiu; jose ir iš jų randasi viena ir vienatinė Katalikų Bažnyčia“.
1560886 „Kiekvienas vyskupas yra regimas vienybės pradas bei pamatas savo dalinėje Bažnyčioje.“ Jo „pastoracinė valdžia aprėpia vien jam pavestą Dievo tautos dalį“, ir ją jis vykdo padedamas kunigų ir diakonų. Bet, būdami vyskupų kolegijos nariai, visi vyskupai rūpinasi visomis Bažnyčiomis; pirmiausia tai daro „gerai valdydami savo Bažnyčią kaip visuotinės Bažnyčios dalį“ ir tuo prisidėdami prie „viso mistinio Kūno, kuris drauge yra Bažnyčių kūnas, gėrio“. Ganytojai ypač turi rūpintis vargšais, persekiojamaisiais už tikėjimą, taip pat visame pasaulyje besidarbuojančiais misionieriais.
15611369 Visa Bažnyčia vienijasi su Kristaus auka ir Jo užtarimu. Petro tarnystę Bažnyčioje atliekantis popiežius vienijasi su kiekviena švenčiama Eucharistija, kurioje jis yra minimas kaip visuotinės Bažnyčios vienybės ženklas ir tarnas. Vietos vyskupas visada yra atsakingas už Eucharistiją, net ir tada, kai jai vadovauja kunigas; jos metu tariant vyskupo vardą pabrėžiama, kad kunigų draugėje ir diakonų padedamas jis vadovauja dalinei Bažnyčiai. Bendruomenė užtaria ir visus tarnautojus, kurie už ją ir su ja aukoja eucharistinę Auką: Teisėta tebūnie laikoma ta Eucharistija, kuriai vadovauja vyskupas arba jo įgaliotas asmuo. O per kunigų tarnybą dvasinė tikinčiųjų atnaša atbaigiama, sujungiant ją su Kristaus, vienatinio Tarpininko, auka, kuri kunigų rankomis nekruvinu ir sakramentiniu būdu visos Bažnyčios vardu aukojama Eucharistijoje, iki ateis pats Viešpats.
15631121 Trys sakramentai: Krikštas, Sutvirtinimas ir Šventimai, be malonės, dar suteikia sakramentinę žymę, tarsi „antspaudą“, kuriuo paženklintas krikščionis dalyvauja Kristaus kunigystėje, o Bažnyčioje dalijasi įvairiais luomais ir pareigomis. Šis Dvasios įgyvendintas panašumas į Kristų ir Bažnyčią neišdildomas, o nuolat išlieka kaip atvira galimybė krikščioniui gauti malonę, kaip dieviškos globos pažadas ir laidas, kaip pašaukimas garbinti Dievą ir tarnauti Bažnyčiai. Todėl šie sakramentai niekada nekartojami.
1564611 Eucharistija, kurią Jis tuo metu įsteigė, bus Jo aukos „atminimui“. Jėzus įtraukia apaštalus į savo paties auką ir reikalauja ją nepaliaujamai tęsti. Taip Jėzus paskyrė apaštalus būti Naujosios Sandoros kunigais: „Dėl jų aš pašventinu save, kad ir jie būtų pašventinti tiesa“ (Jn 17, 19).
1565849 Misijinis priesakas. „Tautoms dieviškai pasiųsta būti 'visuotiniu išganymo sakramentu', Bažnyčia, vedama jai būdingo katalikiškumo [visuotinumo] reikalavimo ir paklusdama savo Steigėjo priesakui, stengiasi skelbti Evangeliją visiems žmonėms.“ „Tad eikite ir padarykite mano mokiniais visų tautų žmones, krikštydami juos vardan Tėvo, ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios, mokydami laikytis visko, ką tik esu jums įsakęs. Ir štai aš esu su jumis per visas dienas iki pasaulio pabaigos“ (Mt 28, 19–20).
15661369 Visa Bažnyčia vienijasi su Kristaus auka ir Jo užtarimu. Petro tarnystę Bažnyčioje atliekantis popiežius vienijasi su kiekviena švenčiama Eucharistija, kurioje jis yra minimas kaip visuotinės Bažnyčios vienybės ženklas ir tarnas. Vietos vyskupas visada yra atsakingas už Eucharistiją, net ir tada, kai jai vadovauja kunigas; jos metu tariant vyskupo vardą pabrėžiama, kad kunigų draugėje ir diakonų padedamas jis vadovauja dalinei Bažnyčiai. Bendruomenė užtaria ir visus tarnautojus, kurie už ją ir su ja aukoja eucharistinę Auką: Teisėta tebūnie laikoma ta Eucharistija, kuriai vadovauja vyskupas arba jo įgaliotas asmuo. O per kunigų tarnybą dvasinė tikinčiųjų atnaša atbaigiama, sujungiant ją su Kristaus, vienatinio Tarpininko, auka, kuri kunigų rankomis nekruvinu ir sakramentiniu būdu visos Bažnyčios vardu aukojama Eucharistijoje, iki ateis pats Viešpats.
1566611 Eucharistija, kurią Jis tuo metu įsteigė, bus Jo aukos „atminimui“. Jėzus įtraukia apaštalus į savo paties auką ir reikalauja ją nepaliaujamai tęsti. Taip Jėzus paskyrė apaštalus būti Naujosios Sandoros kunigais: „Dėl jų aš pašventinu save, kad ir jie būtų pašventinti tiesa“ (Jn 17, 19).
15671462 Nuodėmių atleidimas sutaikina su Dievu, taip pat ir su Bažnyčia. Vyskupas, regimoji dalinės Bažnyčios galva, jau nuo senų laikų pagrįstai laikomas tuo, kuriam pirmiausia priklauso sutaikinimo galia ir tarnyba: jis yra „atgailos drausmės tvarkytojas“. Jo bendradarbiai kunigai pagal bažnytinę teisę tą tarnybą atlieka tokiu mastu, kokiu yra įgalioti arba savo vyskupo (ar vienuolijos vyresniojo), arba popiežiaus.
15672179 „Parapija yra konkreti, dalinėje Bažnyčioje pastoviai įsteigta Kristaus tikinčiųjų bendruomenė, kurios pastoracija, vadovaujant dieceziniam vyskupui, patikėta klebonui, kaip jos savam ganytojui.“ Parapija – tai vieta, kur visi tikintieji gali susiburti sekmadienio Eucharistijos švęsti. Parapija įvesdina krikščionis į įprastinį liturginį gyvenimą, suburdama juos švęsti liturgijos, moko Kristaus išganingojo mokymo, gerais ir broliškais darbais įgyvendina Viešpaties meilę: Tu negali melstis namie taip, kaip bažnyčioje, kur daug žmonių ir į Dievą kreipiamasi tarytum viena širdimi. Ten kažkas daugiau: dvasios vienybė, sielų sutarimas, meilės ryšys, kunigų maldos.
15681537 Lotyniškas žodis Ordo romėnų senovės laikais žymėjo tam tikrą civilinį, pirmiausia valdančiųjų luomą. „Įšventinimas“ ordinatio reiškė priėmimą į tą luomą (ordo). Bažnyčioje yra luomų, kuriuos Tradicija, ne sykį pasiremdama ir Šventuoju Raštu, nuo senų laikų vadina taxeis (gr.), ordines (lot.); antai liturgijoje minimi ordo episcoporum, ordo presbyterorum, ordo diaconorum. Žodis ordo taikomas ir kitoms žmonių grupėms: katechumenams, mergelėms, sutuoktiniams, našlėms...
15701121 Trys sakramentai: Krikštas, Sutvirtinimas ir Šventimai, be malonės, dar suteikia sakramentinę žymę, tarsi „antspaudą“, kuriuo paženklintas krikščionis dalyvauja Kristaus kunigystėje, o Bažnyčioje dalijasi įvairiais luomais ir pareigomis. Šis Dvasios įgyvendintas panašumas į Kristų ir Bažnyčią neišdildomas, o nuolat išlieka kaip atvira galimybė krikščioniui gauti malonę, kaip dieviškos globos pažadas ir laidas, kaip pašaukimas garbinti Dievą ir tarnauti Bažnyčiai. Todėl šie sakramentai niekada nekartojami.
15711579 Visi įšventintieji tarnautojai Lotynų Bažnyčioje, išskyrus nuolatinius diakonus, paprastai išrenkami iš tikinčių vyrų, kurie gyvena nevedę ir yra pasiryžę laikytis celibato „dėl Dangaus Karalystės“ (Mt 19, 12). Pašaukti nepadalyta širdimi būti pašvęsti Viešpačiui ir „Jo reikalams“, jie visiškai save atiduoda Dievui ir žmonėms. Celibatas yra ženklas to naujo gyvenimo, kurio tarnybai įšventinamas Bažnyčios tarnas. Priimtas džiugia širdimi, celibatas labai akivaizdžiai skelbia Dievo karalystę.
1573699 Ranka. Jėzus gydydavo ligonius ir laimindavo kūdikius uždėdamas ant jų rankas. Ir apaštalai Jo vardu darė tą patį. Maža to – apaštalų rankų uždėjimu teikiama Šventoji Dvasia. Laiškas žydams rankų uždėjimą priskiria prie savo mokymo pagrindinių elementų. Tą visagalio Šventosios Dvasios išliejimo ženklą Bažnyčia išsaugojo savo sakramentinėse epiklezėse.
15731585 Šiuo sakramentu Šventoji Dvasia teikia malonę pasidaryti panašiam į Kristų – Kunigą, Mokytoją ir Ganytoją, kurio tarnautoju įšventintasis tampa.
15741294 Visos šios patepimo aliejumi prasmės aptinkamos sakramentiniame gyvenime. Katechumenų patepimas aliejumi prieš Krikštą reiškia nuvalymą ir sustiprinimą, ligonių patepimas – gydymą ir suraminimą. Patepimas šventąja krizma po Krikšto, per Sutvirtinimą ir Šventimus yra įšventinimo ženklas. Per Sutvirtinimą krikščionys, tai yra pateptieji, labiau įsitraukia į Jėzaus Kristaus misiją ir tampa pilni Šventosios Dvasios – kurios ir Jis buvo kupinas, – kad visu savo gyvenimu skleistų gerą „Kristaus kvapsnį“.
1574796 Kristaus ir Bažnyčios, Galvos ir kūno narių vienybė apima ir dviejų skirtingų asmenų santykį. Šis požiūris dažnai išreiškiamas sužadėtinio ir sužadėtinės įvaizdžiu. Kristaus, Bažnyčios Sužadėtinio, temą jau rengė pranašai, o paskelbė Jonas Krikštytojas. Pats Viešpats yra vadinęs save „Jaunikiu“ (Mk 2, 19). Apaštalas Paulius Bažnyčią (ir kiekvieną tikintįjį, Kristaus kūno narį) laiko Sužadėtine, „susižadėjusią“ su Viešpačiu Kristumi, kad būtų viena Dvasia su Juo. Ji yra tyra nekaltojo Avinėlio Sužadėtinė, kurią Kristus pamilo ir už kurią save atidavė , „kad ją pašventintų“ (Ef 5, 26), su ja Jis yra susietas amžina Sandora ir nepaliauja rūpintis ja kaip savo paties kūnu. Visas Kristus – tai galva ir kūnas: vienas, sudarytas iš daugelio. [...] Ar kalbėtų galva, ar nariai, visada kalba Kristus; Jis kalba kaip galva (ex persona capitis) arba kaip kūnas (ex persona corporis). O kaip yra parašyta? „Ir du taps vienu kūnu. Šita paslaptis yra didelė, – aš tai sakau žvelgdamas į Kristų ir Bažnyčią“ (Ef 5, 31–32). O patsai Viešpats Evangelijoje sako: „Jau nebe du, o vienas kūnas“ (Mt 19, 6). Kaip matote, du skirtingus asmenis santuokinis ryšys padaro viena [...]. Kaip galva, Jis save vadina „Sužadėtiniu“, kaip kūnas – „sužadėtine“.
1575857 Bažnyčia yra apaštališka, nes pastatyta ant apaštalų pamato, ir tai trejopa prasme: — ji buvo pastatyta ir stovi ant „apaštalų [...] pamato“ (Ef 2, 20) , ant paties Kristaus išrinktų ir pasiųstų liudytojų; — joje gyvenančios Dvasios padedama, ji saugo ir perduoda apaštalų mokslą, brangų jų tikėjimo palikimą ir iš jų išgirstus sveikus pamokymus; — ją ir toliau, iki pat Kristaus sugrįžimo, moko, šventina ir jai vadovauja apaštalai per tuos asmenis, kurie perima jų pastoracines pareigas, tai yra per vyskupų kolegiją; ši, „kunigų padedama, veikia išvien su Petro įpėdiniu, Bažnyčios vyriausiuoju ganytoju“: Amžinasis Tėve, [...] nepalieki savo kaimenės, bet per šventuosius apaštalus visuomet ją saugai, ir nuolat ją tvarko ganytojai, kuriuos Tu paskyrei savo Sūnaus darbo tęsėjais.
15761536 Kristaus apaštalams Šventimų sakramentu pavesta misija Bažnyčioje toliau tęsiama ligi amžių pabaigos; todėl šis sakramentas yra apaštališkosios tarnybos sakramentas. Jis apima tris laipsnius: vyskupystę, kunigystę ir diakonatą. [Apie Kristaus įsteigtą apaštališkąją tarnybą ir misiją žr. 874–896 skiltis. Čia bus kalbama tik apie tai, kaip ši tarnyba perduodama sakramentiniu būdu.]
1577551 Savo viešojo gyvenimo pradžioje Jėzus pasirinko dvylika vyrų, kad būtų su Juo ir dalyvautų Jo misijoje. Jis pasidalijo su jais savo galia ir „išsiuntė Dievo Karalystės skelbti, sveikatos ligoniams teikti“ (Lk 9, 2). Jie visam laikui liko sujungti su Kristaus karalyste, nes per juos Kristus vadovauja Bažnyčiai: Aš jums skiriu valdyti Karalystę, kaip ir man yra ją skyręs Tėvas. Mano karalystėje jūs valgysite ir gersite už mano stalo ir sėdėsite sostuose, teisdami dvylika Izraelio giminių (Lk 22, 29–30).
1577861 Apaštalai, „idant ir po jų pačių mirties jiems patikėtoji užduotis būtų tęsiama, savo tiesioginiams bendradarbiams tarsi testamentu pavedė tobulinti ir stiprinti pradėtąjį darbą, pavesdami jiems rūpintis visa kaimene, kurioje Šventoji Dvasia juos paskyrė ganyti Dievo Bažnyčią. Taip apaštalai pasiskyrė tuos vyrus įpėdiniais ir patvarkė, kad, šiems mirus, jų tarnybą perimtų kiti patikimi žmonės.“
1577862 „Kaip išlieka pareigos, Viešpaties suteiktos būtent Petrui, pirmajam iš apaštalų, ir vėliau perduotinos jo įpėdiniams, taip išlieka ir apaštalų pareigos ganyti Bažnyčią, pavestos nepertraukiamu būdu atlikti šventajam vyskupų luomui.“ Dėl to Bažnyčia moko, kad „vyskupai kaip Bažnyčios ganytojai Dievo paskyrimu yra apaštalų įpėdiniai ir kad kas jų klauso, tas klauso Kristaus, o kas juos paniekina, tas paniekina Kristų ir tą, kuris Kristų siuntė.“
15782121 Simonija yra dvasinių dalykų pirkimas arba pardavinėjimas. Burtininkui Simonui, norėjusiam nupirkti dvasinę galią, kurią jis matė veikiančią apaštaluose, Petras atsakė: „Kad tu pražūtum su savo pinigais, jei sumanei už pinigus nusipirkti Dievo dovaną!“ (Apd 8, 20). Taip jis laikėsi Jėzaus žodžių: „Dovanai gavote, dovanai ir duokite!“ (Mt 10, 8). Neįmanoma pasisavinti dvasinių gėrybių ir elgtis su jomis tarsi būtum jų savininkas ar šeimininkas, nes jų šaltinis yra Dievas. Jas galima iš Jo gauti tik dovanai.
15791618 Kristus yra viso krikščioniškojo gyvenimo centras. Ryšys su Juo yra svarbiausias iš visų kitų ryšių šeimoje ir visuomenėje. Nuo pat Bažnyčios pradžios buvo vyrų ir moterų, atsisakiusių didžio santuokos gėrio, kad lydėtų Avinėlį, kur tik Jis eina, kad rūpintųsi Viešpaties reikalais ir stengtųsi Jam patikti, kad išeitų pasitikti ateinančio Jaunikio. Pats Kristus kvietė kai kuriuos sekti Juo gyvenant taip, kaip Jis gyveno: Yra eunuchų, kurie gimė tokie iš motinos įsčių. Yra eunuchų, kuriuos tokius padarė žmonės. Ir yra eunuchų, kurie patys save tokius padarė dėl Dangaus Karalystės. Kas pajėgia išmanyti, teišmano (Mt 19, 12).
15792233 Tapti Jėzaus mokiniu reiškia priimti kvietimą priklausyti Dievo šeimai ir gyventi taip, kaip gyveno Jis: „Kiekvienas, kas tik vykdo mano dangiškojo Tėvo valią, yra man ir brolis, ir sesuo, ir motina“ (Mt 12, 50). Tėvai su džiaugsmu ir dėkingumu turi priimti bei gerbti Viešpaties kvietimą kuriam nors jų vaikui sekti Juo mergeliškai gyvenant dėl dangaus karalystės pasirinkus pašvęstąjį gyvenimą arba kunigo tarnybą.
15811548 Per Bažnyčiai tarnaujantį įšventintąjį tarnautoją pats Kristus veikia savojoje Bažnyčioje kaip savo Kūno Galva, savosios kaimenės Ganytojas, atperkamosios aukos Vyriausiasis Kunigas, tiesos Mokytojas. Bažnyčia tai išreiškia sakydama, kad kunigas Šventimų sakramento galia veikia in persona Christi Capitis [atstovaudamas Galvai Kristui]: Tėra vienas ir tas pats Kunigas, Jėzus Kristus, kurį pavaduoja Jam patarnaujantis kunigas. Dėl gautų kunigystės šventimų būdamas prilygintas Aukščiausiajam Kunigui, jis iš tiesų yra įgaliotas veikti paties jo atstovaujamo Kristaus galia ir vardu (virtute ac persona Ipsius Christi). Kristus yra kiekvienos kunigystės šaltinis: nes [Senojo] Įstatymo kunigas buvo Kristaus atvaizdas, o Naujojo Įstatymo kunigas veikia atstovaudamas Jo asmeniui.
1581875 „Kaipgi jie įtikės tą, apie kurį negirdėjo?! Kaip išgirs be skelbėjo?! O kas gi skelbs nesiųstas?“ (Rom 10, 14–15). Niekas, nei atskiras asmuo, nei bendruomenė, negali pats sau skelbti Evangelijos. „Taigi tikėjimas iš klausymo“ (Rom 10, 17). Niekas negali pats savęs įgalioti ir pasiųsti Evangelijos skelbti. Viešpaties siųstasis kalba ir veikia remdamasis ne savo paties, bet Kristaus autoritetu; kalba bendruomenei ne kaip jos narys, bet Kristaus vardu. Niekas negali pats sau suteikti malonės, ji turi būti duota ir dovanota. Tam reikia malonės tarnų, paties Kristaus įgaliotų ir įteisintų. Iš Jo vyskupai ir kunigai gauna siuntimą ir įgaliojimus („šventąją galią“) veikti in persona Christi Capitis [„atstovaudami Galvai – Kristui“], o diakonai, būdami vienybėje su vyskupu ir jo kunigais, – stiprybės tarnauti Dievo tautai liturgijos, žodžio ir meilės „diakonija“. Tą tarnybą, kurią Kristaus siųstieji atlieka iš Dievo malonės, – daro ir teikia tai, ko patys savo galia negalėtų daryti ir teikti, – Bažnyčios tradicija vadina „sakramentu“. Bažnytinė tarnyba suteikiama ypatingu sakramentu.
15821121 Trys sakramentai: Krikštas, Sutvirtinimas ir Šventimai, be malonės, dar suteikia sakramentinę žymę, tarsi „antspaudą“, kuriuo paženklintas krikščionis dalyvauja Kristaus kunigystėje, o Bažnyčioje dalijasi įvairiais luomais ir pareigomis. Šis Dvasios įgyvendintas panašumas į Kristų ir Bažnyčią neišdildomas, o nuolat išlieka kaip atvira galimybė krikščioniui gauti malonę, kaip dieviškos globos pažadas ir laidas, kaip pašaukimas garbinti Dievą ir tarnauti Bažnyčiai. Todėl šie sakramentai niekada nekartojami.
15841128 Bažnyčia tvirtina, jog sakramentai veiksmingi ex opere operato („pačiu sakramentinio veiksmo atlikimo faktu“), tai yra Kristaus vienąkart visų labui atlikto išganomojo darbo galia. Iš to išplaukia, kad „sakramentas veiksmingas ne dėl jį teikiančio ar gaunančio žmogaus teisumo, bet Dievo galia“. Kai sakramentas yra švenčiamas laikantis Bažnyčios intencijos, jame ir per jį veikia Kristaus ir Jo Dvasios galia, nepaisant, koks būtų asmeninis tarnautojo šventumas. Vis dėlto sakramentų vaisiai priklauso ir nuo juos priimančiųjų nuostatų.
15841550 Kristaus buvimo Jam atstovaujančiame asmenyje nereikia suprasti taip, tarsi pastarasis būtų apsaugotas nuo visų žmogiškųjų silpnybių: noro valdyti, klaidų ar net nuodėmių. Šventosios Dvasios jėga nelaiduoja vienodai visų tarnautojo veiksmų. Laiduojami sakramentai, ir net kunigo nuodėmės negali pakenkti malonės vaisiams, bet yra daug kitų jo veiksmų, paliekančių kunigo žmogiškumo pėdsakus, kurie ne visada esti ištikimybės Evangelijai ženklas ir todėl gali kenkti vaisingam Bažnyčios apaštalavimui.
15862448 „Didelė medžiaginių gėrybių stoka, beteisiškumas ir priespauda, kūno ir sielos ligos, pagaliau mirtis – visas šis žmogaus vargas yra aiškus ženklas, kad po pirmosios Adomo nuodėmės žmogui yra įgimtas silpnumas ir jam būtinas išgelbėjimas. Tai pažadino Gelbėtojo Kristaus užuojautą, Jis panoro nešti tuos vargus ir tapti panašus į 'mažiausiuosius savo brolius' (pgl. Mt 25, 40. 45). Dėl to ir Bažnyčia didele meile pamilo vargo prislėgtuosius; nuo pat pradžių, nepaisydama daugelio savo narių nuodėmių, ji niekada nepaliovė lengvinti jų dalios, jų ginti ir vaduoti. Ji tai daro nesuskaitomais gerais darbais, kurie visada ir visur yra reikalingi.“
15861558 „Drauge su šventinimo pareiga vyskupo konsekracija taip pat suteikia mokymo ir valdymo pareigas. [...] Kaip aiškiai liudija Tradicija, [...] rankų uždėjimu ir konsekracijos žodžiais taip suteikiama Šventosios Dvasios malonė ir įspaudžiama šventoji žymė, kad vyskupai prakilniu ir regimu būdu užima paties Kristaus – Mokytojo, Ganytojo ir Kunigo – vietą ir veikia atstovaudami jo asmeniui (in Eius persona agant).“ „Tad vyskupai jiems duotąja Šventąja Dvasia tampa tikrais ir autentiškais tikėjimo mokytojais, kunigais ir ganytojais.“
15871564 „Kunigai neturi aukščiausių pontifikato įgaliojimų ir, naudodamiesi savo galia, priklauso nuo vyskupų, tačiau yra su jais sujungti kunigystės garbe ir Šventimų sakramento dėka pagal Kristaus, vyriausiojo ir amžinojo kunigo, pavyzdį pašventinti skelbti Evangeliją, ganyti tikinčiuosius ir atlikti dieviškojo kulto pareigas kaip tikri Naujojo Testamento kunigai.“
15881569 „Vienu laipsniu žemiau hierarchijoje stovi diakonai, kuriems rankos uždedamos 'ne kunigauti, o tarnauti'.“ Įšventindamas į diakonus, rankas uždeda tik vyskupas, tuo parodydamas, kad diakonas yra ypatingu būdu susietas su vyskupu savo „diakonijos“ [tarnavimo] reikaluose.
1589460 Žodis tapo kūnu, kad mus padarytų „dieviškosios prigimties dalininkais“ (2 Pt 1, 4). „Nes Žodis dėl to tapo žmogumi, o Dievo Sūnus – žmogaus Sūnumi, kad ir žmogus, bendrystėje su Žodžiu gavęs dieviškąją įsūnystę, taptų Dievo vaiku.“ „Nes Dievo Sūnus tapo žmogumi, kad mus sudievintų.“ „Vienatinis Dievo Sūnus, norėdamas, kad mes taptume Jo dievystės dalininkais, priėmė mūsų prigimtį, idant, tapęs žmogumi, sudievintų žmones.“
15891551 Kunigystė yra tarnaujamoji. Tos „pareigos, Viešpaties pavestos savo tautos ganytojams, yra tikras tarnavimas.“ Kunigystė yra visa skirta Kristui ir žmonėms. Ji visiškai priklauso nuo Kristaus ir Jo vienintelės kunigystės ir įsteigta žmonių ir Bažnyčios bendrijos labui. Kunigystės sakramentu perduodama „šventoji galia“, kuri tikrai yra Kristaus. Tad jos valdžios vykdymo pavyzdys turi būti Kristus, kuris iš meilės tapo paskutiniu ir visų tarnu. „Viešpats aiškiai pasakė, kad rūpinimasis savo kaimene yra meilės Jam įrodymas.“
KBKS nuorodos
1536322. Kas yra Šventimų sakramentas?
Tai sakramentas, per kurį Kristaus apaštalams patikėtoji misija toliau vykdoma Bažnyčioje iki laikų pabaigos.
1537-1538323. Kodėl jis vadinamas Šventimų sakramentu?
Sąvoka Šventimai [Ordo] nusakomas bažnytinis luomas, į kurį įjungiama išskirtiniu įšventinimu [ordinatio], dėl ypatingos Šventosios Dvasios dovanos leidžiančiu naudotis šventąja galia, Kristaus vardu ir autoritetu tarnaujant Dievo tautai.
1539-1546, 1590-1591324. Kokia yra Šventimų sakramento vieta Dievo išganymo plane?
Šio sakramento pirmavaizdžiai Senojoje Sandoroje yra levitų tarnyba, taip pat Aarono kunigystė ir septyniasdešimties seniūnų institucija (plg. Sk 11, 25). Šie pirmavaizdžiai sulaukia savo išsipildymo Jėzuje Kristuje, kuris dėl savo Kryžiaus aukos yra „vienas Dievo ir žmonių Tarpininkas“ (1 Tim 2, 5), „Vyriausiasis kunigas Melchizedeko būdu“ (Žyd 5, 10). Vienatinė Kristaus kunigystė padaroma esama tarnaujamojoje kunigystėje.
„Kristus yra vienintelis tikras Kunigas, kiti yra tik jo tarnai“ (šv. Tomas Akvinietis).
1547-1553, 1592336. Kokia galia vykdoma tarnaujamoji kunigystė?
Vykdydami šventąją tarnybą įšventintieji kunigai kalba ir veikia ne savo valdžios galia, ne bendruomenės įgalioti ar pasiųsti, bet atstovaudami Kristui kaip Galvai ir Bažnyčios vardu. Todėl tarnaujamoji kunigystė iš esmės, o ne tik laipsniu skiriasi nuo tikinčiųjų bendrosios kunigystės, kuriai tarnauti Kristus ją ir įsteigė.
1554, 1593325. Kokie yra Šventimų sakramento laipsniai?
Jį sudaro trys laipsniai, nepakeičiami Bažnyčios vidinėje sandaroje: vyskupystė, kunigystė ir diakonystė.
1557-1558, 1594326. Koks yra įšventinimo į vyskupus padarinys?
Įšventinimas į vyskupus suteikia Šventimų sakramento pilnatvę, padaro vyskupą teisėtu apaštalų įpėdiniu, įtraukia jį į apaštalų kolegiją, kurioje jis su popiežiumi ir kitais vyskupais dalijasi rūpesčiu dėl visų Bažnyčių, ir paveda jam mokymo, šventinimo ir valdymo pareigas.
1560-1561327. Kokios yra vyskupo pareigos jam patikėtoje dalinėje Bažnyčioje?
Vyskupas, kuriam patikėta dalinė Bažnyčia, yra šios Bažnyčios vienybės regimasis pradas bei pamatas ir, padedamas kunigų bei diakonų, kaip Kristaus vikaras atlieka joje ganytojo pareigas.
1562-1567, 1595328. Koks yra įšventinimo į kunigus padarinys?
Šventosios Dvasios patepimu kunigas paženklinamas neišdildoma dvasine žyme, padarančia jį panašų į Kristų Kunigą ir įgalinančia veikti Kristaus kaip Galvos vardu. Būdamas vyskupų bendradarbis, jis yra pašvęstas skelbti Evangeliją, švęsti dieviškąjį kultą, pirmiausia Eucharistiją, iš kurios semiasi jėgų savo tarnavimui, ir būti tikinčiųjų ganytoju.
1568329. Kaip kunigas atlieka savo tarnybą?
Nors ir įšventinamas visuotinei misijai, jis vykdo ją dalinėje Bažnyčioje, sakramentinės brolybės vienijamas su kitais kunigais, sudarančiais kunigiją ir bendrystėje su vyskupu bei priklausomybėje nuo jo atsakingais už dalinę Bažnyčią.
1569-1571, 1596330. Koks yra įšventinimo į diakonus padarinys?
Diakonas, būdamas panašus į visų tarną Kristų, įšventinamas tarnauti Bažnyčiai ir, savo vyskupo vadovaujamas, tarnauja Žodžio tarnybos, dieviškojo kulto, pastoracijos ir artimo meilės srityse.
1572-1574, 1597331. Kaip švenčiamas Šventimų sakramentas?
Visų trijų laipsnių Šventimų sakramentą vyskupas teikia, uždėdamas rankas ant įšventinamojo galvos ir kalbėdamas iškilmingą konsekracijos maldą. Ja vyskupas prašo Dievą ypatingo Šventosios Dvasios išliejimo ir įšventinamojo tarnavimui reikalingų jos dovanų.
1575-1576, 1600332. Kas gali teikti šį sakramentą?
Trijų laipsnių Šventimų sakramentą kaip apaštalų įpėdiniai teikia galiojančiai įšventinti vyskupai.
1577-1580, 1598333. Kas gali priimti Šventimų sakramentą?
Kad šis sakramentas galiotų, jį priimti gali tik pakrikštytas vyriškosios lyties asmuo; Bažnyčia žino esanti saistoma paties Viešpaties šitokio pasirinkimo. Niekas neturi teisės reikalauti Šventimų sakramento, o tinkamumą tarnybai privalo įvertinti Bažnyčios vadovybė.
1579-1580, 1599334. Ar priimančiam Šventimų sakramentą būtinas celibatas?
Vyskupystei celibatas visada būtinas. Kunigystei lotynų apeigų Bažnyčioje paprastai parenkami tikintys vyrai, gyvenantys celibate ir siekiantys jį išlaikyti „dėl dangaus karalystės“ (Mt 19, 12). Rytų Bažnyčiose neleidžiama tuoktis po įšventinimo. Nuolatiniais diakonais gali tapti ir vedę vyrai.
1581-1589335. Kokie yra Šventimų sakramento padariniai?
Šis sakramentas dovanoja ypatingą Šventosios Dvasios išliejimą, kuris padaro įšventinamąjį panašų į Kristų trejopoje jo kaip Kunigo, Pranašo ir Karaliaus tarnyboje pagal atitinkamus sakramento laipsnius. Šventimai suteikia neišdildomą dvasinę žymę, todėl negali būti kartojami nei suteikiami ribotam laikui.
YC nuorodos
1538249. Kas vyksta per Šventimus?
1539-1553, 1592250. Kaip Bažnyčia aiškina Šventimų sakramentą?
1554, 1593251. Kokie yra Šventimų laipsniai?
1555-1559252. Kas vyksta per Vyskupo šventimus?
1560-1561253. Kaip svarbus vyskupas katalikui?
1562-1568254. Kas vyksta per kunigų Šventimus?
1569-1571255. Kas vyksta per diakonų Šventimus?
1577-1578256. Kas gali gauti Šventimų sakramentą?
1577-1578257. Ar tai, kad tik vyrai gali gauti Šventimų sakramentą, nėra moterų nuvertinimas?
1579-1580, 1599258. Kodėl Bažnyčia reikalauja, kad kunigai ir vyskupai laikytųsi celibato?
1546-1553, 1592259. Kuo skiriasi bendroji tikinčiųjų kunigystė nuo tarnybinės kunigystės?
KBK išnašos
4Plg. Žyd 5, 6; 7, 11; Ps 110, 4.
5Plg. Vatikano II Susirinkimas, Dogm. konst. Lumen gentium, 10: AAS 57 (1965) 14.
6Plg. Iz 61, 6.
7Plg. Sk 1, 48–53.
8Plg. Joz 13, 33.
9Plg. Iš 29, 1–30; Kun 8.
10Plg. Žyd 5, 1.
11Plg. Mal 2, 7–9.
12Plg. Žyd 5, 3; 7, 27; 10, 1–4.
13Plg. Sk 11, 24–25.
14Pontificale Romanum. De Ordinatione Episcopi, presbyterorum et diaconorum, De Ordinatione Episcopi. Prex ordinationis, 47, editio typica altera, Vatikanas, 1990, p. 24.
15Pontificale Romanum. De Ordinatione Episcopi, presbyterorum et diaconorum, De Ordinatione presbyterorum. Prex ordinationis, 159, editio typica altera, Vatikanas, 1990, p. 91–92.
16Pontificale Romanum. De Ordinatione Episcopi, presbyterorum et diaconorum, De Ordinatione diaconorum. Prex ordinationis, 207, editio typica altera, Vatikanas, 1990, p. 121.
17Šv. Tomas Akvinietis, Commentarium in epistolam ad Hebraeos, c. 7, lect. 4, Opera omnia, v. 21, Paryžius, 1876, p. 647.
18Plg. Apr 1, 6; 5, 9–10; 1 Pt 2, 5. 9.
19Vatikano II Susirinkimas, Dogm. konst. Lumen gentium, 10: AAS 57 (1965) 14.
20Vatikano II Susirinkimas, Dogm. konst. Lumen gentium, 10: AAS 57 (1965) 14.
21Vatikano II Susirinkimas, Dogm. konst. Lumen gentium, 10: AAS 57 (1965) 14.
22Plg. Vatikano II Susirinkimas, Dogm. konst. Lumen gentium, 10: AAS 57 (1965) 14; Ibid., 28: AAS 57 (1965) 34; Idem, Konst. Sacrosanctum Concilium, 33: AAS 56 (1964) 108; Idem, Dekr. Christus Dominus, 11: AAS 58 (1966) 677; Idem, Dekr. Presbyterorum ordinis, 2: AAS 58 (1966) 992; Ibid., 6: AAS 58 (1966) 999.
25Plg. Vatikano II Susirinkimas, Dogm. konst. Lumen gentium, 21: AAS 57 (1965) 24.
26Plg. Šv. Ignotas Antiochietis, Epistula ad Trallianos 3, 1: SC 10bis, 96 (Funk 1, 244); Idem, Epistula ad Magnesios 6, 1: SC 10bis, 84 (Funk 1, 234).
27Vatikano II Susirinkimas, Dogm. konst. Lumen gentium, 24: AAS 57 (1965) 29.
28Plg. Mk 10, 43–45; 1 Pt 5, 3.
29Šv. Jonas Auksaburnis, De sacerdotio 2, 4: SC 272, 118 (PG 48, 635); plg. Jn 21, 15–17.
30Plg. Vatikano II Susirinkimas, Konst. Sacrosanctum Concilium, 33: AAS 56 (1964) 108.
31Plg. Vatikano II Susirinkimas, Dogm. konst. Lumen gentium, 10: AAS 57 (1965) 14.
32Vatikano II Susirinkimas, Dogm. konst. Lumen gentium, 28: AAS 57 (1965) 33–34.
33Šv. Ignotas Antiochietis, Epistula ad Trallianos 3, 1: SC 10bis, 96 (Funk 1, 244).
34Vatikano II Susirinkimas, Dogm. konst. Lumen gentium, 20: AAS 57 (1965) 23.
35Vatikano II Susirinkimas, Dogm. konst. Lumen gentium, 21: AAS 57 (1965) 24.
36Vatikano II Susirinkimas, Dogm. konst. Lumen gentium, 21: AAS 57 (1965) 25.
37Vatikano II Susirinkimas, Dogm. konst. Lumen gentium, 21: AAS 57 (1965) 25.
38Vatikano II Susirinkimas, Dekr. Christus Dominus, 2: AAS 58 (1966) 674.
39Vatikano II Susirinkimas, Dogm. konst. Lumen gentium, 22: AAS 57 (1965) 26.
40Plg. Vatikano II Susirinkimas, Dogm. konst. Lumen gentium, 22: AAS 57 (1965) 26.
41Pijus XII, Encikl. Fidei donum: AAS 49 (1957) 237; plg. Vatikano II Susirinkimas, Dogm. konst. Lumen gentium, 23: AAS 57 (1965) 27–28; Idem, Dekr. Christus Dominus, 4: AAS 58 (1966) 674–675; Ibid., 36: AAS 58 (1966) 692; Ibid., 37: AAS 58 (1966) 693; Idem, Dekr. Ad gentes, 5: AAS 58 (1966) 951–952; Ibid., 6: AAS 58 (1966) 952–953; Ibid., 38: AAS 58 (1966) 984–986.
42Plg. Vatikano II Susirinkimas, Konst. Sacrosanctum Concilium, 41: AAS 56 (1964) 111; Idem, Dogm. konst. Lumen gentium, 26: AAS 57 (1965) 31–32.
43Vatikano II Susirinkimas, Dogm. konst. Lumen gentium, 28: AAS 57 (1965) 33.
44Vatikano II Susirinkimas, Dekr. Presbyterorum ordinis, 2: AAS 58 (1966) 992.
45Vatikano II Susirinkimas, Dekr. Presbyterorum ordinis, 2: AAS 58 (1966) 992.
46Plg. Žyd 5, 1–10; 7, 24; 9, 11–28.
47Vatikano II Susirinkimas, Dogm. konst. Lumen gentium, 28: AAS 57 (1965) 34.
48Vatikano II Susirinkimas, Dekr. Presbyterorum ordinis, 10: AAS 558 (1966) 1007.
49Vatikano II Susirinkimas, Dekr. Optatam totius, 20: AAS 58 (1966) 726.
50Vatikano II Susirinkimas, Dogm. konst. Lumen gentium, 28: AAS 57 (1965) 34.
51Plg. Vatikano II Susirinkimas, Dekr. Presbyterorum ordinis, 2: AAS 58 (1966) 993.
52Vatikano II Susirinkimas, Dogm. konst. Lumen gentium, 28: AAS 57 (1965) 35.
53Vatikano II Susirinkimas, Dekr. Presbyterorum ordinis, 8: AAS 58 (1966) 1003.
54Vatikano II Susirinkimas, Dogm. konst. Lumen gentium, 29: AAS 57 (1965) 36; plg. Idem, Dekr. Christus Dominus, 15: AAS 58 (1966) 679.
55Plg. Šv. Ipolitas Romietis, Traditio apostolica, 8, ed. B. Botte, Miunsteris, 1989, p. 22–24.
56Plg. Vatikano II Susirinkimas, Dogm. konst. Lumen gentium, 41: AAS 57 (1965) 46; Idem, Dekr. Ad gentes, 16: AAS 58 (1966) 967.
57Plg. Mk 10, 45; Lk 22, 27; Šv. Polikarpas Smirnietis, Epistula ad Philippenses 5, 2: SC 10bis 182 (Funk 1, 300).
58Plg. Vatikano II Susirinkimas, Dogm. konst. Lumen gentium, 29: AAS 57 (1965) 36; Idem, Konst. Sacrosanctum Concilium, 35, 4: AAS 56 (1964) 109; Idem, Dekr. Ad gentes, 16: AAS 58 (1966) 967.
59Vatikano II Susirinkimas, Dogm. konst. Lumen gentium, 29: AAS 57 (1965) 36.
60Vatikano II Susirinkimas, Dekr. Ad gentes, 16: AAS 58 (1966) 967.
61Plg. Pijus XII, Apašt. konst. Sacramentum ordinis: DS 3858.
62Plg. Pontificale Romanum. De Ordinatione Episcopi, presbyterorum et diaconorum, De Ordinatione presbyterorum. Traditio panis et vini, 163, editio typica altera, Vatikanas, 1990, p. 95.
63Plg. I dėkojimo giesmė apaštalų garbei, 62, in: Romos mišiolas, I Pagrindinis mišiolas, Kaunas–Vilnius, 1987, p. 453.
64Plg. Ef 4, 11.
65Plg. Vatikano II Susirinkimas, Dogm. konst. Lumen gentium, 21: AAS 57 (1965) 24.
66Vatikano II Susirinkimas, Dogm. konst. Lumen gentium, 21: AAS 57 (1965) 24.
67Vatikano II Susirinkimas, Dogm. konst. Lumen gentium, 20: AAS 57 (1965) 23.
68Plg. Inocentas III, Professio fidei Waldensibus praescripta: DS 794; Laterano IV Susirinkimas, Cap. 1, De fide catholica: DS 802; KTK kan. 1012; CCEO, can. 744. 747.
69KTK kan. 1024.
70Plg. Mk 3, 14–19; Lk 6, 12–16.
71Plg. 1 Tim 3, 1–13; 2 Tim 1, 6; Tit 1, 5–9.
72Plg. Šv. Klemensas Romietis, Epistula ad Corinthios 42, 4: SC 167, 168–170 (Funk 1, 152); Ibid., 44, 3: SC 167, 172 (Funk 1, 156).
73Plg. Jonas Paulius II, Apašt. laiškas Mulieris dignitatem, 26–27: AAS 80 (1988) 1715–1720; Idem, Apašt. laiškas Ordinatio sacerdotalis: AAS 86 (1994) 545–548; Tikėjimo mokymo kongregacija, Dekl. Inter insigniores: AAS 69 (1977) 98–116; Idem, Responsum ad dubium circa doctrinam in Epist. Ap. „Ordinatio Sacerdotalis“ traditam: AAS 87 (1995) 1114.
74Plg. Žyd 5, 4.
75Plg. 1 Kor 7, 32.
76Plg. Vatikano II Susirinkimas, Dekr. Presbyterorum ordinis, 16: AAS 58 (1966) 1015–1016.
77Plg. Vatikano II Susirinkimas, Dekr. Presbyterorum ordinis, 16: AAS 58 (1966) 1015.
78Plg. Tridento Susirinkimas, 23a sesija, Doctrina de sacramento Ordinis, c. 4: DS 1767; Vatikano II Susirinkimas, Dogm. konst. Lumen gentium, 21: AAS 57 (1965) 25; Ibid., 28: AAS 57 (1965) 34; Ibid., 29: AAS 57 (1965) 36; Idem, Dekr. Presbyterorum ordinis, 2: 58 (1966) 992.
79Plg. KTK kan. 290–293; 1336, § 1, 3 ir 5; 1338, § 2.
80Plg. Tridento Susirinkimas, 23a sesija, Canones de sacramento Ordinis, canon 4: DS 1774.
81Plg. Tridento Susirinkimas, 7a sesija, Canones de sacramentis in genere, canon 12: DS 1612; Konstanco Susirinkimas, Errores Iohannis Wyclif, 4: DS 1154.
82Šv. Augustinas, In Iohannis evangelium tractatus 5, 15: CCL 36, 50 (PL 35, 1422).
83Pontificale Romanum. De Ordinatione Episcopi, presbyterorum et diaconorum, De Ordinatione Episcopi. Prex ordinationis, 47, editio typica altera, Vatikanas, 1990, p. 24.
84Plg. Vatikano II Susirinkimas, Dekr. Christus Dominus, 13: AAS 58 (1966) 678–679; Ibid., 16: AAS 58 (1966) 680–681.
85Šv. Ipolitas Romietis, Traditio apostolica, 3, ed. B. Botte, Miunsteris, 1989, p. 8–10.
86Liturgia Byzantina. 2 oratio chirotoniae presbyteralis: Eὐχολόγιον τὸ μέγα, Roma, 1873, p. 136.
87Vatikano II Susirinkimas, Dogm. konst. Lumen gentium, 29: AAS 57 (1965) 36.
88Šv. Grigalius Nazianzietis, Oratio 2, 71: SC 247, 184 (PG 35, 480).
89Šv. Grigalius Nazianzietis, Oratio 2, 74: SC 247, 186 (PG 35, 481).
90Šv. Grigalius Nazianzietis, Oratio 2, 73: SC 247, 186 (PG 35, 481).
91B. Nodet, Le Curé d’Ars. Sa pensée-son coeur, Le Piui, 1966, p. 98.
92Plg. Šv. Ignotas Antiochietis, Epistula ad Trallianos 3, 1: SC 10bis, 96 (Funk 1, 244).