KATEKIZMAS.LT
 

6 skirsnis. Šventimų sakramentas

1536Kristaus apaštalams Šventimų sakramentu pavesta misija Bažnyčioje toliau tęsiama ligi amžių pabaigos; todėl šis sakramentas yra apaštališkosios tarnybos sakramentas. Jis apima tris laipsnius: vyskupystę, kunigystę ir diakonatą.

[Apie Kristaus įsteigtą apaštališkąją tarnybą ir misiją žr. 874–896 skiltis. Čia bus kalbama tik apie tai, kaip ši tarnyba perduodama sakramentiniu būdu.]

I. Kodėl šis sakramentas vadinamas Šventimų sakramentu [Sacramentum Ordinis]?

1537Lotyniškas žodis Ordo romėnų senovės laikais žymėjo tam tikrą civilinį, pirmiausia valdančiųjų luomą. „Įšventinimas“ ordinatio reiškė priėmimą į tą luomą (ordo). Bažnyčioje yra luomų, kuriuos Tradicija, ne sykį pasiremdama ir Šventuoju Raštu,4 nuo senų laikų vadina taxeis (gr.), ordines (lot.); antai liturgijoje minimi ordo episcoporum, ordo presbyterorum, ordo diaconorum. Žodis ordo taikomas ir kitoms žmonių grupėms: katechumenams, mergelėms, sutuoktiniams, našlėms...

1538 Į kiekvieną iš minėtųjų Bažnyčios luomų būdavo priimama apeigomis, vadinamomis įšventinimu [ordinatio] – religiniu bei liturginiu veiksmu: pašventimu, palaiminimu ar sakramentu. Šiandien žodis įšventinimas rezervuotas sakramentiniam veiksmui, kuriuo priimama į vyskupų, kunigų ar diakonų luomą ir kuris pranoksta bendruomenės atliekamą išrinkimą, paskyrimą, įgaliojimą ar įsteigimą, nes tuo sakramentiniu veiksmu suteikiama Šventosios Dvasios dovana, leidžianti vykdyti šventąją galią [sacra potestas],5 galimą gauti tik iš paties Kristaus per Jo Bažnyčią. Įšventinimas dar vadinamas pašventimu [consecratio], nes pats Kristus atskiria šį asmenį nuo kitų bei suteikia jam užduotį savo Bažnyčios labui. Vyskupo rankų uždėjimas ir šventimų malda yra regimas šio pašventimo ženklas.

II. Šventimų sakramentas išganymo ekonomijoje
Senosios Sandoros kunigystė

1539Išrinktąją tautą Dievas padarė „kunigiška karalyste ir šventa tauta“ (Iš 19, 6).6 Tačiau pačioje Izraelio tautoje Jis iš dvylikos giminių išrinko vieną, Levio giminę, ir paskyrė atskirai liturginei tarnystei.7 Levitų paveldas buvo pats Dievas.8 Atitinkamos apeigos pašventino Senosios Sandoros kunigystės pradžią.9 Kunigai joje būdavo skiriami „atstovauti žmonėms pas Dievą, kad atnašautų dovanas ir aukas už nuodėmes“10.

1540Ta kunigystė buvo įsteigta skelbti Dievo žodžiui11 ir aukomis bei maldomis atkurti žmonių vienybei su Dievu, tačiau ji pati išganyti nepajėgė; turėjo nuolat aukoti aukas, bet negalėjo galutinai pašventinti;12 tai padaryti galėjo vien Kristaus auka.

1541Vis dėlto Aarono kunigystėje ir levitų tarnystėje, taip pat septyniasdešimtyje „seniūnų“13 Bažnyčios liturgija regi Naujojoje Sandoroje šventinamų kunigų pirmavaizdį. Lotynų apeigų Bažnyčia taip meldžiasi konsekracijos prefacijoje per vyskupo šventimus:

Dieve, mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Tėve, [...] Tu savo malonės žodžiu nustatei tvarką savo Bažnyčioje. Tu jau pradžioje išsirinkai teisiųjų Abraomo palikuonių giminę, Tu paskyrei vyresniuosius bei kunigus ir savosios šventyklos nepalikai be tarnų...14

1542Per kunigų šventimus Bažnyčia meldžiasi:

Viešpatie, Tėve šventasis! [...] Jau Senojoje Sandoroje slėpiningais ženklais vis buvo steigiamos tarnybos: kai Mozę ir Aaroną Tu paskyrei tautai valdyti ir šventinti, jų bendro darbo pagalbininkais išrinkai vyrus kitoms tarnystėms ir pareigoms eiti. Tu per dykumą keliaujant Mozės dvasia apdovanojai septyniasdešimt išmintingų vyrų, kad, jų padedamas, jis lengviau vadovautų Tavo tautai, o Aarono sūnums išliejai jų tėvą pripildžiusios malonės gausybę.15

1543Diakonų šventimų metu konsekracijos maldoje Bažnyčia išpažįsta:

Visagalis Dieve, [...] Tu leidi didėti ir plėstis Tavo naujajai šventyklai [Bažnyčiai], įsteigęs ir šventomis dovanomis aprūpinęs trijų pakopų tarnybą Tavo vardui tarnauti, kaip ir pradžioje buvai išsirinkęs Levio sūnus, kad Tau tarnautų pirmojoje šventoje palapinėje.16

Vienintelė Kristaus kunigystė

1544Visus Senosios Sandoros kunigystės pavidalus atbaigė Jėzus Kristus, „vienas Dievo ir žmonių Tarpininkas“ (1 Tim 2, 5). Melchizedeką, kuris buvo „Dievo Aukščiausiojo kunigas“ (Pr 14, 18), krikščionių Tradicija laiko Kristaus kunigystės pirmavaizdžiu. Kristus, vienintelis „Vyriausiasis Kunigas Melchizedeko būdu“ (Žyd 5, 10; 6, 20), „šventas, nekaltas, tyras“ (Žyd 7, 26), „vienintele atnaša“, tai yra vienintele savo Kryžiaus auka, „amžiams padarė tobulus šventinamuosius“ (Žyd 10, 14).

1545Atperkamoji Kristaus auka yra viena, paaukota kartą visiems laikams, tačiau sudabartinama eucharistinėje Bažnyčios aukoje. Tokia pat viena yra ir Kristaus kunigystė: ją sudabartina Dievo tarnų kunigystė, nepažeisdama Kristaus kunigystės vienatinumo: „Kristus yra vienintelis tikras kunigas, kiti yra tik Jo tarnai.“17

Du būdai dalyvauti vienintelėje Kristaus kunigystėje

1546Kristus, Vyriausiasis Kunigas ir vienintelis Tarpininkas, savo Dievui ir Tėvui Bažnyčią padarė kunigų karalija.18 Būdama tokia, visa tikinčiųjų bendruomenė yra kunigiška. Tikintieji vykdo savo Krikšto kunigystę, kiekvienas pagal savo pašaukimą dalyvaudamas Kristaus – Kunigo, Pranašo ir Karaliaus – misijoje. Krikšto ir Sutvirtinimo sakramentais tikintieji yra „pašvenčiami būti [...] šventąja kunigyste“19.

1547Tarnaujamoji, arba hierarchinė, vyskupų ir kunigų kunigystė ir bendroji visų tikinčiųjų kunigystė „tiek viena, tiek kita savitu būdu dalyvauja vienoje Kristaus kunigystėje“20, tačiau, nors ir yra „viena kitai skirtos“21, skiriasi savo esme. Kokia prasme? Bendroji tikinčiųjų kunigystė, išsiskleidžiant Krikšto malonei, pasireiškia tikėjimo, vilties ir meilės gyvenimu, gyvenimu pagal Dvasią; tuo tarpu tarnaujamoji kunigystė tarnauja bendrajai kunigystei ir padeda skleistis visų krikščionių Krikšto malonei. Ji yra viena priemonių, kuriomis Kristus nuolat ugdo ir veda savo Bažnyčią. Dėl to ji ir perduodama ypatingu – Šventimų – sakramentu.

Atstovaudamas Galvai Kristui...

1548Per Bažnyčiai tarnaujantį įšventintąjį tarnautoją pats Kristus veikia savojoje Bažnyčioje kaip savo Kūno Galva, savosios kaimenės Ganytojas, atperkamosios aukos Vyriausiasis Kunigas, tiesos Mokytojas. Bažnyčia tai išreiškia sakydama, kad kunigas Šventimų sakramento galia veikia in persona Christi Capitis [atstovaudamas Galvai Kristui]:22

Tėra vienas ir tas pats Kunigas, Jėzus Kristus, kurį pavaduoja Jam patarnaujantis kunigas. Dėl gautų kunigystės šventimų būdamas prilygintas Aukščiausiajam Kunigui, jis iš tiesų yra įgaliotas veikti paties jo atstovaujamo Kristaus galia ir vardu (virtute ac persona Ipsius Christi).23

Kristus yra kiekvienos kunigystės šaltinis: nes [Senojo] Įstatymo kunigas buvo Kristaus atvaizdas, o Naujojo Įstatymo kunigas veikia atstovaudamas Jo asmeniui.24

1549Per įšventintųjų, pirmiausia vyskupų ir kunigų, tarnybą tampa regimas Kristaus, Bažnyčios Galvos, buvimas tikinčiųjų bendruomenėje.25 Kaip taikliai pasakė šv. Ignotas Antiochietis, vyskupas yra typos tou Patros, tarsi gyvasis Dievo Tėvo paveikslas.26

1550Kristaus buvimo Jam atstovaujančiame asmenyje nereikia suprasti taip, tarsi pastarasis būtų apsaugotas nuo visų žmogiškųjų silpnybių: noro valdyti, klaidų ar net nuodėmių. Šventosios Dvasios jėga nelaiduoja vienodai visų tarnautojo veiksmų. Laiduojami sakramentai, ir net kunigo nuodėmės negali pakenkti malonės vaisiams, bet yra daug kitų jo veiksmų, paliekančių kunigo žmogiškumo pėdsakus, kurie ne visada esti ištikimybės Evangelijai ženklas ir todėl gali kenkti vaisingam Bažnyčios apaštalavimui.

1551Kunigystė yra tarnaujamoji. Tos „pareigos, Viešpaties pavestos savo tautos ganytojams, yra tikras tarnavimas.“27 Kunigystė yra visa skirta Kristui ir žmonėms. Ji visiškai priklauso nuo Kristaus ir Jo vienintelės kunigystės ir įsteigta žmonių ir Bažnyčios bendrijos labui. Kunigystės sakramentu perduodama „šventoji galia“, kuri tikrai yra Kristaus. Tad jos valdžios vykdymo pavyzdys turi būti Kristus, kuris iš meilės tapo paskutiniu ir visų tarnu.28 „Viešpats aiškiai pasakė, kad rūpinimasis savo kaimene yra meilės Jam įrodymas.“29

... „visos Bažnyčios vardu“

1552Tarnaujamosios kunigystės uždavinys yra ne vien atstovauti Bažnyčios Galvai Kristui tikinčiųjų susirinkime. Ji veikia ir visos Bažnyčios vardu, siųsdama Dievui Bažnyčios maldą30 ir ypač atnašaudama eucharistinę auką.31

1553„Visos Bažnyčios vardu“ nereiškia, kad kunigai yra bendruomenės delegatai. Bažnyčios malda ir atnaša yra neatskiriamos nuo Kristaus, jos Galvos, maldos ir atnašos. Bažnyčioje ir per Bažnyčią visada garbinamas Kristus. Visa Bažnyčia, Kristaus Kūnas, „per Jį, su Juo ir Jame“, Šventosios Dvasios vienybėje meldžiasi ir save atnašauja Dievui Tėvui. Visas Kūnas, Caput et membra [Galva ir nariai], meldžiasi ir save atnašauja, todėl tie, kurie Kūne yra tarnautojai tikrąja šio žodžio prasme, vadinami ne vien Kristaus, bet ir Bažnyčios tarnautojais. Kadangi tarnaujamoji kunigystė atstovauja Kristui, ji gali atstovauti ir Bažnyčiai.

III. Trys Šventimų sakramento laipsniai

1554„Dievo įsteigtąją bažnytinę tarnybą atlieka įvairaus luomo asmenys, nuo seno vadinami vyskupais, kunigais ir diakonais.“32 Katalikiškasis mokymas, besireiškiantis liturgijoje, Bažnyčios magisteriume ir nuolatinėje jos Bažnyčios praktikoje, pripažįsta du tarnaujamojo dalyvavimo Kristaus kunigystėje laipsnius: vyskupystę ir kunigystę. Diakonatas skirtas jiems padėti ir patarnauti. Dėl to žodžiu sacerdos [kunigas] mūsų laikais žymimi vyskupai ir kunigai, bet ne diakonai. Vis dėlto katalikų tikėjimas moko, kad ir abu kunigiškojo dalyvavimo laipsniai (vyskupystė ir kunigystė), ir tarnavimo laipsnis (diakonatas), visi trys, suteikiami veiksmu, vadinamu „šventimais“, tai yra Šventimų sakramentu:

Tegu visi gerbia diakonus kaip patį Jėzų Kristų, lygiai kaip vyskupą, kuris yra Tėvo įvaizdis, ir kunigus kaip Dievo tarybą ir apaštalų kolegiją. Be jų negali būti ir kalbos apie Bažnyčią.33

Vyskupo šventimai – Šventimų sakramento pilnatvė

1555„Tarp įvairių tarnybų, vykdomų Bažnyčioje nuo ankstyviausių laikų, kaip liudija tradicija, pirmoji vieta tenka pareigai tų, kurie, paskirti vyskupais nuo pradžios besitęsiančion įpėdinystės eilėn, yra apaštališkosios sėklos perteikėjai.“34

1556Tokiai svarbiai misijai atlikti „apaštalai buvo Kristaus apdovanoti ypatingu iš aukštybių nužengusios Šventosios Dvasios išliejimu ir patys rankų uždėjimu perdavė savo padėjėjams dvasinę dovaną, kuri iki mūsų dienų perduodama per vyskupo konsekraciją“35.

1557Vatikano II Susirinkimas „moko, kad per vyskupo konsekraciją suteikiama kunigystės sakramento pilnatvė, kurią ir liturginiai Bažnyčios papročiai, ir šventųjų Tėvų balsai tiesiai vadina aukščiausiąja kunigyste, šventosios tarnybos visuma (summa)“36.

1558„Drauge su šventinimo pareiga vyskupo konsekracija taip pat suteikia mokymo ir valdymo pareigas. [...] Kaip aiškiai liudija Tradicija, [...] rankų uždėjimu ir konsekracijos žodžiais taip suteikiama Šventosios Dvasios malonė ir įspaudžiama šventoji žymė, kad vyskupai prakilniu ir regimu būdu užima paties Kristaus – Mokytojo, Ganytojo ir Kunigo – vietą ir veikia atstovaudami jo asmeniui (in Eius persona agant).“37 „Tad vyskupai jiems duotąja Šventąja Dvasia tampa tikrais ir autentiškais tikėjimo mokytojais, kunigais ir ganytojais.“38

1559„Vyskupų bendrijos nariu tampama per sakramentinę konsekraciją ir hierarchinę bendrystę su kolegijos galva ir kitais nariais.“39 Kolegialią vyskupų luomo prigimtį bei savitumą dar rodo ir senas Bažnyčios paprotys, kai naujo vyskupo šventimuose kartu veikia daugiau vyskupų.40 Kad vyskupo šventimai būtų teisėti, dabar reikalingas specialus Romos vyskupo potvarkis, kadangi popiežius yra aukščiausia regimoji dalinių Bažnyčių vienybės vienoje Bažnyčioje jungtis ir jų laisvės laidas.

1560Kiekvienam vyskupui, kaip Kristaus vietininkui, tenka jam pavedamos dalinės Bažnyčios ganytojo pareigos, bet tuo pat metu jis kolegialiai drauge su visais vyskupų luomo broliais rūpinasi visomis Bažnyčiomis: „Nors kiekvienas vyskupas yra tik jo globai patikėtos kaimenės dalies tikrasis ganytojas, bet, Dievo nustatymu būdamas teisėtas apaštalų įpėdinis, drauge su kitais vyskupais yra atsakingas už apaštališkąją Bažnyčios misiją.“41

1561Visa, kas buvo pasakyta, paaiškina, kodėl vyskupo švenčiama Eucharistija yra ypač reikšminga: ji išreiškia Bažnyčią, susibūrusią apie altorių ir vadovaujamą to, kuris regimai atstovauja Kristui, Gerajam Ganytojui ir savosios Bažnyčios Galvai.42

Kunigų – vyskupų bendradarbių – šventimai

1562„Kristus, kurį Tėvas pašventino ir pasiuntė į pasaulį (Jn 10, 36), paskirdamas apaštalus, jų įpėdinius, tai yra vyskupus, padarė savo pašventimo ir pasiuntinybės dalininkais, o vyskupai savo tarnybos pareigas įvairiu laipsniu teisėtai perdavė įvairiems Bažnyčios nariams.“43 Vyskupų „tarnybos pareigos žemesniu laipsniu buvo perduotos kunigams, idant šie, sudarę kunigų luomą, būtų vyskupų luomo bendradarbiai, padedantys tinkamai vykdyti Kristaus patikėtą apaštališkąją pasiuntinybę“44.

1563„Kadangi kunigų pareigos šventimais susietos su vyskupų luomu, jos dalyvauja galioje, kuria pats Kristus ugdo, šventina ir valdo savo Kūną. Todėl kunigų šventimams gauti jau reikia būti priėmus įkrikščioninimo sakramentus, o pati kunigystė suteikiama specialiu sakramentu, kuris kunigams Šventosios Dvasios patepimu įspaudžia ypatingą žymę, šitaip padarydamas juos panašius į Kunigą Kristų, idant jie galėtų veikti paties Kristaus kaip Galvos vardu ir asmeniu.“45

1564„Kunigai neturi aukščiausių pontifikato įgaliojimų ir, naudodamiesi savo galia, priklauso nuo vyskupų, tačiau yra su jais sujungti kunigystės garbe ir Šventimų sakramento dėka pagal Kristaus, vyriausiojo ir amžinojo kunigo, pavyzdį46 pašventinti skelbti Evangeliją, ganyti tikinčiuosius ir atlikti dieviškojo kulto pareigas kaip tikri Naujojo Testamento kunigai.“47

1565Kunigystės sakramento galia kunigai dalyvauja visą pasaulį apimančioje misijoje, kurią Kristus buvo patikėjęs apaštalams. Šventimais gautoji dvasinė dovana juos rengia ne ribotai ir siaurai, bet kuo plačiausiai ir visuotinei išganymo misijai – „lig pat žemės pakraščių“ (Apd 1, 8)48, pasiryžusius „skelbti Evangeliją visur“49.

1566„Savo šventąsias pareigas jie pirmiausiai atlieka per Eucharistijos kultą arba susirinkimą [synaxis], kuriame, veikdami Kristaus vardu ir jo vietoje bei skelbdami jo slėpinį, jungia tikinčiųjų maldas su jų Galvos auka ir šv. Mišiose dar iki Viešpačiui ateinant sudabartina ir pritaiko vienintelę Naujojo Testamento auką – auką Kristaus, atidavusio save Tėvui kaip vienkartinę, nesuteptą atnašą.“50 Iš tos vienintelės aukos semia sau jėgą visa kunigo tarnyba.51

1567„Kunigai, kaip rūpestingi vyskupų luomo bendradarbiai, padėjėjai ir įrankiai, yra pašaukti tarnauti Dievo tautai. Su savo vyskupu jie sudaro vieną kunigiją (presbyterium), kad ir skirtą įvairioms pareigoms. Pasitikinčia ir kilnia siela susijungę su savo vyskupu, jie tarsi perkelia jį patį į visas vietos tikinčiųjų bendruomenes, perima dalį jo pareigų bei rūpesčių ir kasdien atsidėję jas vykdo.“52 Kunigai negali vykdyti savo tarnybos kitaip, kaip tik būdami pavaldūs vyskupui ir vienybėje su juo. Klusnumo pažadas, vyskupui duotas šventimų metu, ir vyskupo taikos pabučiavimas šventimų liturgijos pabaigoje reiškia, kad vyskupas juos laiko savo bendradarbiais, sūnumis, broliais ir draugais, o jie savo ruožtu privalo jį mylėti ir jam paklusti.

1568„Kunigai, į kunigijos luomą įtraukiami šventimais, tarpusavy visi siejami glaudžios sakramentinės brolybės. Tačiau ypatingu būdu jie sudaro vieną kunigiją vyskupijoje, kuriai tarnauja vadovaujami savo vyskupo.“53 Kunigijos vienybę išreiškia liturginis paprotys, kai per šventimų apeigas paskui vyskupą ir kunigai uždeda rankas ant šventinamųjų.

Diakonų šventimai – „tarnauti“

1569„Vienu laipsniu žemiau hierarchijoje stovi diakonai, kuriems rankos uždedamos 'ne kunigauti, o tarnauti'.“54 Įšventindamas į diakonus, rankas uždeda tik vyskupas, tuo parodydamas, kad diakonas yra ypatingu būdu susietas su vyskupu savo „diakonijos“ [tarnavimo]55 reikaluose.

1570Diakonai savitu būdu dalyvauja Kristaus misijoje ir malonėje.56 Šventimų sakramentas paženklina juos antspaudu („žyme“), kurio niekas negali panaikinti; jis daro juos panašius į Kristų, kuris buvo tapęs „diakonu“, tai yra visų tarnu.57 Diakonams privalu, be kitų pareigų, patarnauti vyskupui ir kunigams švenčiant dieviškuosius slėpinius, ypač Eucharistiją, dalyti Eucharistiją, asistuoti santuokai ir ją laiminti, skelbti Evangeliją ir sakyti pamokslus, vadovauti laidotuvių apeigoms ir imtis įvairių gailestingumo darbų.58

1571Po Vatikano II Susirinkimo Lotynų Bažnyčia sugrąžino diakonatą kaip „tikrą ir nuolatinį hierarchijos laipsnį“59; Rytų Bažnyčios jį išlaikė visais laikais. Šis nuolatinis diakonatas, kuris gali būti suteiktas ir vedusiems vyrams, labai praturtina Bažnyčios misiją. Iš tiesų yra tikslinga ir naudinga, kad vyrai, kurie Bažnyčioje atlieka tikrai diakonišką tarnybą tiek liturginiame ir pastoraciniame gyvenime, tiek socialinėje ir karitatyvinėje veikloje, būtų „sustiprinti ir glaudžiau susieti su altoriumi iš apaštalų paveldėtuoju rankų uždėjimu, idant, gavę sakramentinę diakonato malonę, jie sėkmingiau atliktų savo tarnybą“60.

IV. Šio sakramento šventimas

1572Vyskupo, kunigų ir diakonų šventimų apeigose dėl jų svarbos Bažnyčios gyvenimui turėtų kuo gausiau dalyvauti tikintieji. Šventimus teikti labiausiai dera sekmadienį katedroje ir kuo iškilmingiau. Visų trijų – vyskupo, kunigo ir diakono – įšventinimo schema ta pati. Tai vyksta eucharistinės liturgijos metu.

1573Šventimų sakramento esminė apeiga visiems trims laipsniams yra vyskupo rankų uždėjimas ant šventinamojo galvos ir ypatinga konsekracijos malda, prašant Dievą išlieti Šventąją Dvasią ir suteikti šventinamojo tarnybai reikalingų dovanų.61

1574Kaip visus sakramentus, taip ir šį lydi papildomos apeigos. Jos labai skirtingos įvairiose liturginėse tradicijose, bet visos išreiškia daugelį sakramentinės malonės prasmių. Įžanginės lotynų apeigos – šventinamojo pristatymas ir išrinkimas, vyskupo žodis, šventinamojo apklausa, Visų Šventųjų litanija – parodo, kad kandidatas išrinktas pagal Bažnyčios papročius, ir parengia iškilmingam konsekracijos aktui; po jo einančiomis apeigomis simboliškai išreiškiamas ir užbaigiamas įgyvendintas slėpinys: vyskupas ir kunigas patepami šventąja krizma – tai ženklas ypatingo patepimo Šventąja Dvasia, kuri jų tarnybą daro vaisingą; vyskupui įteikiama Evangelijų knyga, žiedas, mitra ir pastoralas [vyskupo lazda] – taip pažymima jo apaštališkoji misija skelbti Dievo žodį, ištikimybė Bažnyčiai, Kristaus Sužadėtinei, pareiga ganyti Viešpaties kaimenę; kunigui įteikiama patena ir taurė – šventosios tautos atnaša,62 kurią jis turės atnašauti Dievui; diakonui, siunčiamam skelbti Kristaus Evangelijos, įteikiama Evangelijų knyga.

V. Kas gali teikti šį sakramentą?

1575Kristus išsirinko apaštalus, leido jiems dalyvauti savo misijoje ir valdžioje. Iškeltas Tėvo dešinėn, Jis nepalieka savo kaimenės, bet ją saugo per apaštalus, apgaubdamas savo nuolatine globa, ir tvarko per ganytojus, kurie šiandien yra Jo darbo tęsėjai.63 Pats Kristus „paskyrė“ vienus būti apaštalais, kitus – ganytojais.64 Jis ir toliau veikia per vyskupus.65

1576Kadangi Šventimų sakramentas yra apaštališkosios tarnybos sakramentas, tą „dvasinę dovaną“66, „apaštališkąją sėklą“67 perduoti turi vyskupai, kaip apaštalų įpėdiniai. Galiojamai įšventinti, tai yra paveldėję apaštalų įpėdinystę, vyskupai patys galiojamai teikia galiojančius tris Šventimų sakramento laipsnius.68

VI. Kas gali priimti šį sakramentą?

1577„Galiojamai Šventimus priima tik pakrikštytas vyras (vir).“69 Viešpats Jėzus išsirinko vyrus (viros), kad iš jų sudarytų dvylikos Apaštalų kolegiją;70 taip pat pasielgė ir apaštalai, išsirinkdami bendradarbius,71 kurie turėjo tęsti jų darbą.72 Vyskupų kolegija, su kuria kunigus vienija jų kunigystė, sudabartina Dvylikos kolegiją, kol vėl ateis Kristus. Bažnyčia suvokia, kad ją saisto anas paties Viešpaties pasirinkimas. Dėl to moterų šventimai negalimi.73

1578Teisės priimti Šventimų sakramentą niekas neturi. Niekas negali pats imtis tų pareigų – joms pašaukia Dievas.74 Kas pastebi turįs Dievo pašaukimo įšventintojo tarnybai ženklų, nuolankiai pareiškia savo troškimą bažnytinei valdžiai, kuriai tenka atsakomybė ir teisė pašaukti ką nors priimti šventimus. Kaip ir kiekviena malonė, šis sakramentas gali būti priimamas tik kaip neužtarnauta dovana.

1579Visi įšventintieji tarnautojai Lotynų Bažnyčioje, išskyrus nuolatinius diakonus, paprastai išrenkami iš tikinčių vyrų, kurie gyvena nevedę ir yra pasiryžę laikytis celibato „dėl Dangaus Karalystės“ (Mt 19, 12). Pašaukti nepadalyta širdimi būti pašvęsti Viešpačiui ir „Jo reikalams“75, jie visiškai save atiduoda Dievui ir žmonėms. Celibatas yra ženklas to naujo gyvenimo, kurio tarnybai įšventinamas Bažnyčios tarnas. Priimtas džiugia širdimi, celibatas labai akivaizdžiai skelbia Dievo karalystę.76

1580Rytų Bažnyčiose nuo amžių galioja kita tvarka: vyskupais išrenkami vien nevedę, o diakonais ir kunigais gali būti šventinami ir vedę vyrai. Ši tvarka nuo seno laikoma teisėta, ir vedę kunigai vaisingai triūsia savose bendruomenėse.77 Beje, kunigų celibatas Rytų Bažnyčiose labai gerbiamas, ir yra daug kunigų, kurie laisvai jį pasirinko dėl dangaus karalystės. Kas Šventimų sakramentą jau yra priėmęs, nei Rytuose, nei Vakaruose tuoktis nebegali.

VII. Šventimų sakramento vaisiai
Neišdildoma žymė

1581Ypatinga Šventosios Dvasios malone įšventinamąjį šis sakramentas padaro panašų į Kristų, kad kaip Kristaus įrankis jis tarnautų Jo Bažnyčiai. Šventimai duoda jam teisę atstovauti Kristui, Bažnyčios Galvai, Jo trejopoje kunigo, pranašo ir karaliaus tarnyboje.

1582Kaip Krikštas ir Sutvirtinimas, taip ir ši teisė dalyvauti Kristaus tarnyboje yra suteikiama kartą visam laikui. Kunigystės sakramentas irgi įspaudžia neišdildomą dvasinę žymę ir negali būti nei kartojamas, nei teikiamas ribotam laikui.78

1583Galiojamai įšventintas asmuo dėl svarbių priežasčių gali būti atleistas nuo susijusių su šventimais įpareigojimų ir uždavinių, arba jam gali būti uždrausta juos vykdyti,79 tačiau jis nebegali vėl tapti pasauliečiu tikrąja prasme,80 nes šventimų įspausta žymė lieka visam laikui. Šventimų dieną gautas pašaukimas ir misija neišdildomi.

1584Kadangi galutinai pats Kristus veikia ir išgano per įšventintąjį tarnautoją, pastarojo nevertumas netrukdo Kristui veikti.81 Tai pabrėžia ir šv. Augustinas:

Išpuikusį tarnautoją galima lyginti su velniu. Vis dėlto jis nesuteršia Kristaus dovanos; kas per jį teka, išlieka tyra; kas per jį vyksta, išlieka gryna ir patenka į derlingą dirvą [...]. Dvasinė sakramento galia yra panaši į šviesą; kas turi būti apšviestas, gauna ją spindinčią, ji nesusitepa pereidama pro suteptus.82

Šventosios Dvasios malonė

1585Šiuo sakramentu Šventoji Dvasia teikia malonę pasidaryti panašiam į Kristų – Kunigą, Mokytoją ir Ganytoją, kurio tarnautoju įšventintasis tampa.

1586Vyskupui tai pirmiausia yra tvirtumo malonė (lotynų apeigų vyskupo konsekracijos maldoje prašoma vadovu darančios Dvasios83): malonė tvirtai ir išmintingai, kaip tėvui ir ganytojui, vadovauti savo Bažnyčiai ir ją ginti, rodyti visiems nesavanaudišką meilę ir ypatingą palankumą neturtėliams, ligoniams ir varguoliams.84 Ši malonė skatina vyskupą visiems skelbti Evangeliją, būti pavyzdžiu savo kaimenei, eiti jos priekyje šventumo keliu, vienijantis Eucharistijoje su Kristumi – Kunigu ir Auka, nebijant atiduoti gyvybę už savo avis:

Tėve, Tu pažįsti širdis – suteik malonės, kad Tavo tarnas, kurį Tu pasirinkai vyskupu, ganytų Tavo šventąją kaimenę ir Tavo akivaizdoje nepriekaištingai Tau dieną naktį tarnautų kaip aukščiausiasis kunigas; tegu aukštosios kunigystės dvasios galia įgyja valdžią atleisti nuodėmes, kaip Tu esi įsakęs, tegu Tavo nustatyta tvarka skirsto pareigas ir tegu atriša kiekvieną ryšį ta galia, kurią Tu suteikei apaštalams; tegu jis Tau patinka savo švelnumu ir tyra širdimi, atnašaudamas Tau malonų kvapsnį per Tavo Sūnų Jėzų Kristų...85

1587Kunigystės šventimais suteikiama dvasinė dovana išreiškiama šia Bizantijos apeigų malda. Uždėdamas rankas, vyskupas taria:

Viešpatie, pripildyk Šventosios Dvasios dovanų tą, kurį teikeisi iškelti į kunigystės aukštumas, kad jis būtų vertas be priekaišto stoti prie Tavo altoriaus, skelbti Tavo karalystės Evangeliją, tarnauti Tavo tiesos žodžiui, atnašauti Tau dovanas ir dvasines aukas, atnaujinti Tavo tautą atgimimo maudyne; tada jis eis pasitikti vienatinio Tavo Sūnaus, mūsų didžiojo Dievo ir Gelbėtojo Jėzaus Kristaus, Jo antrojo atėjimo dieną ir iš Tavo begalinio gerumo bus gausiai atlygintas už ištikimai atliktą tarnybą.86

1588O diakonai, „sustiprinti sakramentinės malonės ir bendraudami su vyskupu bei jo kunigais“, „tarnauja Dievo tautai liturgijos, žodžio ir meilės tarnyba“87.

1589 Kunigystės malonės ir užduočių didybės akivaizdoje šventieji mokytojai jausdavosi primygtinai raginami atsiversti, kad visu savo gyvenimu atsilieptų Tam, kurio tarnais juos padarė Šventimų sakramentas. Antai šv. Grigalius Nazianzietis, būdamas dar visai jaunas kunigas, sušunka:

Reikia apsivalyti pačiam, prieš apvalant kitus; reikia įgyti išminties, kad galėtum jos mokyti kitus; reikia tapti švyturiu, kad kitus apšviestum, pačiam artintis prie Dievo, kad ir kitus prie Jo vestum, būti šventam, kad šventintum, vestum už rankos ir išmintingai patartum.88 Žinau, kieno tarnai esame ir ką esame pasiekę, kas yra Tas, į kurį kreipiame savo žingsnius. Žinau, koks didis yra Dievas, ir koks silpnas žmogus, bet ir koks jis galingas.89 [Tad kas yra kunigas? Jis yra] tiesos gynėjas, jis stoja greta angelų, su arkangelais šlovina Dievą, į dangaus altorių siunčia atnašų aukas, tampa Kristaus kunigystės dalininku, atnaujina kūriniją, atkuria [joje Dievo] paveikslą, parengia ją dangaus gyvenimui, o svarbiausia: pats tampa sudievintas ir kitus sudievina.90
O šventasis Arso klebonas sako: „Kunigas tęsia žemėje atpirkimo darbą...“ „Gerai supratęs, kas yra kunigas žemėje, mirtum ne nuo išgąsčio, o iš meilės...“ „Kunigystė yra Jėzaus Širdies meilė.“91

Santrauka

1590Šv. Paulius kalbėjo savo mokiniui Timotiejui: „Tau primenu reikalą atgaivinti Dievo malonės dovaną, suteiktą mano rankų uždėjimu“ (2 Tim 1, 6), ir „jei kas siekia vyskupauti, trokšta gero darbo“ (1 Tim 3, 1). Titui vėl sakė: „Aš tam palikau tave Kretoje, kad sutvarkytum, kas buvo likę nesutvarkyta, ir paskirtum kiekvienam miestui vyresniuosius, laikydamasis mano nurodymų“ (Tit 1, 5).

1591Visa Bažnyčia yra kunigiškoji tauta. Krikšto galia visi tikintieji dalyvauja Kristaus kunigystėje. Tas dalyvavimas vadinamas „bendrąja tikinčiųjų kunigyste“. Ja yra pagrįstas ir jai tarnauja dar vienas dalyvavimo Kristaus misijoje būdas: tai Šventimų sakramentu suteikiama tarnyba, kurios uždavinys yra tarnauti bendruomenėje Kristaus vardu ir atstovaujant Kristui Galvai.

1592Tarnaujamoji kunigystė iš esmės skiriasi nuo bendrosios tikinčiųjų kunigystės, nes jai suteikta šventoji galia tarnauti tikintiesiems. Įšventintieji tarnautojai Dievo tautai tarnauja mokydami (munus docendi), vadovaudami Dievo garbinimo apeigoms (munus liturgicum) ir pastoracijai (munus regendi).

1593Nuo pat pradžių šventimais gaunama tarnyba būdavo suteikiama ir vykdoma trimis laipsniais – vyskupo, kunigo ir diakono tarnyba. Organiškoje Bažnyčios struktūroje tų tarnybų niekuo negalima pakeisti: be vyskupo, kunigų ir diakonų negali būti ir kalbos apie Bažnyčią.92

1594Vyskupas gauna Šventimų sakramento pilnatvę, kuria jis įtraukiamas į Vyskupų kolegiją ir padaromas regimu jam patikėtos dalinės Bažnyčios vadovu. Būdami apaštalų įpėdiniai ir kolegijos nariai, vadovaujami šv. Petro įpėdinio popiežiaus, vyskupai yra apaštališkosios atsakomybės ir visos Bažnyčios misijos dalininkai.

1595Kunigus su vyskupais vienija kunigystės kilnumas, tačiau jie nuo jų ir priklauso vykdydami savo pastoracines pareigas. Jie pašaukti būti išmintingi vyskupų bendradarbiai; susitelkę apie savo vyskupą, jie yra viena kunigija (presbyterium) ir drauge su juo dalijasi atsakomybe už tą dalinę Bažnyčią. Vyskupas paveda jiems rūpintis kuria nors bendruomene ar patiki kokią nors kitą apibrėžtą Bažnyčios užduotį.

1596Diakonai įšventinami tarnauti Bažnyčios reikalams; tarnaujamosios kunigystės šventimų jie negauna, bet šventimai suteikia jiems teisę imtis svarbių užduočių: padėti skelbti Dievo žodį, patarnauti Dievo garbinimo apeigoms, vadovauti pastoracijai ir daryti gailestingosios meilės darbus. Tas užduotis diakonai vykdo būdami pavaldūs pastoracinei savo vyskupo valdžiai.

1597Šventimų sakramentas suteikiamas rankų uždėjimu, po to iškilminga konsekracijos malda prašoma Dievo suteikti įšventinamajam jo tarnybai reikalingų Šventosios Dvasios dovanų. Šventimai įspaudžia neišdildomą sakramentinę žymę.

1598Šventimų sakramentą Bažnyčia teikia tik pakrikštytiems vyrams (viris), kruopščiai ištyrus, ar jie tikrai tinkami Bažnyčios tarnybai. Pareiga ir teisė teikti kam nors šventimus tenka Bažnyčios valdžiai.

1599Lotynų Bažnyčioje į kunigus paprastai šventinami tik tie kandidatai, kurie yra laisvai pasiryžę rinktis celibatinį gyvenimą ir viešai įsipareigoja jo laikytis iš meilės Dievo karalystei ir kad tarnautų žmonėms.

1600Visų trijų laipsnių Šventimų sakramentą teikia vyskupai.

 

 

 

 

KBK nuorodos
KBKS nuorodos
YC nuorodos

 

KBK išnašos

4Plg. Žyd 5, 6; 7, 11; Ps 110, 4.

5Plg. Vatikano II Susirinkimas, Dogm. konst. Lumen gentium, 10: AAS 57 (1965) 14.

6Plg. Iz 61, 6.

7Plg. Sk 1, 48–53.

8Plg. Joz 13, 33.

9Plg. Iš 29, 1–30; Kun 8.

10Plg. Žyd 5, 1.

11Plg. Mal 2, 7–9.

12Plg. Žyd 5, 3; 7, 27; 10, 1–4.

13Plg. Sk 11, 24–25.

14Pontificale Romanum. De Ordinatione Episcopi, presbyterorum et diaconorum, De Ordinatione Episcopi. Prex ordinationis, 47, editio typica altera, Vatikanas, 1990, p. 24.

15Pontificale Romanum. De Ordinatione Episcopi, presbyterorum et diaconorum, De Ordinatione presbyterorum. Prex ordinationis, 159, editio typica altera, Vatikanas, 1990, p. 91–92.

16Pontificale Romanum. De Ordinatione Episcopi, presbyterorum et diaconorum, De Ordinatione diaconorum. Prex ordinationis, 207, editio typica altera, Vatikanas, 1990, p. 121.

17Šv. Tomas Akvinietis, Commentarium in epistolam ad Hebraeos, c. 7, lect. 4, Opera omnia, v. 21, Paryžius, 1876, p. 647.

18Plg. Apr 1, 6; 5, 9–10; 1 Pt 2, 5. 9.

19Vatikano II Susirinkimas, Dogm. konst. Lumen gentium, 10: AAS 57 (1965) 14.

20Vatikano II Susirinkimas, Dogm. konst. Lumen gentium, 10: AAS 57 (1965) 14.

21Vatikano II Susirinkimas, Dogm. konst. Lumen gentium, 10: AAS 57 (1965) 14.

22Plg. Vatikano II Susirinkimas, Dogm. konst. Lumen gentium, 10: AAS 57 (1965) 14; Ibid., 28: AAS 57 (1965) 34; Idem, Konst. Sacrosanctum Concilium, 33: AAS 56 (1964) 108; Idem, Dekr. Christus Dominus, 11: AAS 58 (1966) 677; Idem, Dekr. Presbyterorum ordinis, 2: AAS 58 (1966) 992; Ibid., 6: AAS 58 (1966) 999.

25Plg. Vatikano II Susirinkimas, Dogm. konst. Lumen gentium, 21: AAS 57 (1965) 24.

26Plg. Šv. Ignotas Antiochietis, Epistula ad Trallianos 3, 1: SC 10bis, 96 (Funk 1, 244); Idem, Epistula ad Magnesios 6, 1: SC 10bis, 84 (Funk 1, 234).

27Vatikano II Susirinkimas, Dogm. konst. Lumen gentium, 24: AAS 57 (1965) 29.

28Plg. Mk 10, 43–45; 1 Pt 5, 3.

29Šv. Jonas Auksaburnis, De sacerdotio 2, 4: SC 272, 118 (PG 48, 635); plg. Jn 21, 15–17.

30Plg. Vatikano II Susirinkimas, Konst. Sacrosanctum Concilium, 33: AAS 56 (1964) 108.

31Plg. Vatikano II Susirinkimas, Dogm. konst. Lumen gentium, 10: AAS 57 (1965) 14.

32Vatikano II Susirinkimas, Dogm. konst. Lumen gentium, 28: AAS 57 (1965) 33–34.

33Šv. Ignotas Antiochietis, Epistula ad Trallianos 3, 1: SC 10bis, 96 (Funk 1, 244).

34Vatikano II Susirinkimas, Dogm. konst. Lumen gentium, 20: AAS 57 (1965) 23.

35Vatikano II Susirinkimas, Dogm. konst. Lumen gentium, 21: AAS 57 (1965) 24.

36Vatikano II Susirinkimas, Dogm. konst. Lumen gentium, 21: AAS 57 (1965) 25.

37Vatikano II Susirinkimas, Dogm. konst. Lumen gentium, 21: AAS 57 (1965) 25.

38Vatikano II Susirinkimas, Dekr. Christus Dominus, 2: AAS 58 (1966) 674.

39Vatikano II Susirinkimas, Dogm. konst. Lumen gentium, 22: AAS 57 (1965) 26.

40Plg. Vatikano II Susirinkimas, Dogm. konst. Lumen gentium, 22: AAS 57 (1965) 26.

41Pijus XII, Encikl. Fidei donum: AAS 49 (1957) 237; plg. Vatikano II Susirinkimas, Dogm. konst. Lumen gentium, 23: AAS 57 (1965) 27–28; Idem, Dekr. Christus Dominus, 4: AAS 58 (1966) 674–675; Ibid., 36: AAS 58 (1966) 692; Ibid., 37: AAS 58 (1966) 693; Idem, Dekr. Ad gentes, 5: AAS 58 (1966) 951–952; Ibid., 6: AAS 58 (1966) 952–953; Ibid., 38: AAS 58 (1966) 984–986.

42Plg. Vatikano II Susirinkimas, Konst. Sacrosanctum Concilium, 41: AAS 56 (1964) 111; Idem, Dogm. konst. Lumen gentium, 26: AAS 57 (1965) 31–32.

43Vatikano II Susirinkimas, Dogm. konst. Lumen gentium, 28: AAS 57 (1965) 33.

44Vatikano II Susirinkimas, Dekr. Presbyterorum ordinis, 2: AAS 58 (1966) 992.

45Vatikano II Susirinkimas, Dekr. Presbyterorum ordinis, 2: AAS 58 (1966) 992.

46Plg. Žyd 5, 1–10; 7, 24; 9, 11–28.

47Vatikano II Susirinkimas, Dogm. konst. Lumen gentium, 28: AAS 57 (1965) 34.

48Vatikano II Susirinkimas, Dekr. Presbyterorum ordinis, 10: AAS 558 (1966) 1007.

49Vatikano II Susirinkimas, Dekr. Optatam totius, 20: AAS 58 (1966) 726.

50Vatikano II Susirinkimas, Dogm. konst. Lumen gentium, 28: AAS 57 (1965) 34.

51Plg. Vatikano II Susirinkimas, Dekr. Presbyterorum ordinis, 2: AAS 58 (1966) 993.

52Vatikano II Susirinkimas, Dogm. konst. Lumen gentium, 28: AAS 57 (1965) 35.

53Vatikano II Susirinkimas, Dekr. Presbyterorum ordinis, 8: AAS 58 (1966) 1003.

54Vatikano II Susirinkimas, Dogm. konst. Lumen gentium, 29: AAS 57 (1965) 36; plg. Idem, Dekr. Christus Dominus, 15: AAS 58 (1966) 679.

55Plg. Šv. Ipolitas Romietis, Traditio apostolica, 8, ed. B. Botte, Miunsteris, 1989, p. 22–24.

56Plg. Vatikano II Susirinkimas, Dogm. konst. Lumen gentium, 41: AAS 57 (1965) 46; Idem, Dekr. Ad gentes, 16: AAS 58 (1966) 967.

57Plg. Mk 10, 45; Lk 22, 27; Šv. Polikarpas Smirnietis, Epistula ad Philippenses 5, 2: SC 10bis 182 (Funk 1, 300).

58Plg. Vatikano II Susirinkimas, Dogm. konst. Lumen gentium, 29: AAS 57 (1965) 36; Idem, Konst. Sacrosanctum Concilium, 35, 4: AAS 56 (1964) 109; Idem, Dekr. Ad gentes, 16: AAS 58 (1966) 967.

59Vatikano II Susirinkimas, Dogm. konst. Lumen gentium, 29: AAS 57 (1965) 36.

60Vatikano II Susirinkimas, Dekr. Ad gentes, 16: AAS 58 (1966) 967.

61Plg. Pijus XII, Apašt. konst. Sacramentum ordinis: DS 3858.

62Plg. Pontificale Romanum. De Ordinatione Episcopi, presbyterorum et diaconorum, De Ordinatione presbyterorum. Traditio panis et vini, 163, editio typica altera, Vatikanas, 1990, p. 95.

63Plg. I dėkojimo giesmė apaštalų garbei, 62, in: Romos mišiolas, I Pagrindinis mišiolas, Kaunas–Vilnius, 1987, p. 453.

64Plg. Ef 4, 11.

65Plg. Vatikano II Susirinkimas, Dogm. konst. Lumen gentium, 21: AAS 57 (1965) 24.

66Vatikano II Susirinkimas, Dogm. konst. Lumen gentium, 21: AAS 57 (1965) 24.

67Vatikano II Susirinkimas, Dogm. konst. Lumen gentium, 20: AAS 57 (1965) 23.

68Plg. Inocentas III, Professio fidei Waldensibus praescripta: DS 794; Laterano IV Susirinkimas, Cap. 1, De fide catholica: DS 802; KTK kan. 1012; CCEO, can. 744. 747.

69KTK kan. 1024.

70Plg. Mk 3, 14–19; Lk 6, 12–16.

71Plg. 1 Tim 3, 1–13; 2 Tim 1, 6; Tit 1, 5–9.

72Plg. Šv. Klemensas Romietis, Epistula ad Corinthios 42, 4: SC 167, 168–170 (Funk 1, 152); Ibid., 44, 3: SC 167, 172 (Funk 1, 156).

73Plg. Jonas Paulius II, Apašt. laiškas Mulieris dignitatem, 26–27: AAS 80 (1988) 1715–1720; Idem, Apašt. laiškas Ordinatio sacerdotalis: AAS 86 (1994) 545–548; Tikėjimo mokymo kongregacija, Dekl. Inter insigniores: AAS 69 (1977) 98–116; Idem, Responsum ad dubium circa doctrinam in Epist. Ap. „Ordinatio Sacerdotalis“ traditam: AAS 87 (1995) 1114.

74Plg. Žyd 5, 4.

75Plg. 1 Kor 7, 32.

76Plg. Vatikano II Susirinkimas, Dekr. Presbyterorum ordinis, 16: AAS 58 (1966) 1015–1016.

77Plg. Vatikano II Susirinkimas, Dekr. Presbyterorum ordinis, 16: AAS 58 (1966) 1015.

78Plg. Tridento Susirinkimas, 23a sesija, Doctrina de sacramento Ordinis, c. 4: DS 1767; Vatikano II Susirinkimas, Dogm. konst. Lumen gentium, 21: AAS 57 (1965) 25; Ibid., 28: AAS 57 (1965) 34; Ibid., 29: AAS 57 (1965) 36; Idem, Dekr. Presbyterorum ordinis, 2: 58 (1966) 992.

79Plg. KTK kan. 290–293; 1336, § 1, 3 ir 5; 1338, § 2.

80Plg. Tridento Susirinkimas, 23a sesija, Canones de sacramento Ordinis, canon 4: DS 1774.

81Plg. Tridento Susirinkimas, 7a sesija, Canones de sacramentis in genere, canon 12: DS 1612; Konstanco Susirinkimas, Errores Iohannis Wyclif, 4: DS 1154.

82Šv. Augustinas, In Iohannis evangelium tractatus 5, 15: CCL 36, 50 (PL 35, 1422).

83Pontificale Romanum. De Ordinatione Episcopi, presbyterorum et diaconorum, De Ordinatione Episcopi. Prex ordinationis, 47, editio typica altera, Vatikanas, 1990, p. 24.

84Plg. Vatikano II Susirinkimas, Dekr. Christus Dominus, 13: AAS 58 (1966) 678–679; Ibid., 16: AAS 58 (1966) 680–681.

85Šv. Ipolitas Romietis, Traditio apostolica, 3, ed. B. Botte, Miunsteris, 1989, p. 8–10.

86Liturgia Byzantina. 2 oratio chirotoniae presbyteralis: Eὐχολόγιον τὸ μέγα, Roma, 1873, p. 136.

87Vatikano II Susirinkimas, Dogm. konst. Lumen gentium, 29: AAS 57 (1965) 36.

88Šv. Grigalius Nazianzietis, Oratio 2, 71: SC 247, 184 (PG 35, 480).

89Šv. Grigalius Nazianzietis, Oratio 2, 74: SC 247, 186 (PG 35, 481).

90Šv. Grigalius Nazianzietis, Oratio 2, 73: SC 247, 186 (PG 35, 481).

91B. Nodet, Le Curé d’Ars. Sa pensée-son coeur, Le Piui, 1966, p. 98.

92Plg. Šv. Ignotas Antiochietis, Epistula ad Trallianos 3, 1: SC 10bis, 96 (Funk 1, 244).