411. Kaip visuomenė laiduoja socialinį teisingumą?
1928-19331943-1944Visuomenė laiduoja socialinį teisingumą gerbdama asmens kaip tikrojo visuomenės tikslo orumą ir teises. Be to, visuomenė skatina su bendruoju gėriu ir valdžios vykdymu susijusį socialinį teisingumą, sudarydama sąlygas ir susivienijusiems, ir kiekvienam atskirai pasiekti tai, į ką jie turi teisę.
412. Kuo remiasi žmonių lygybė?
1934-19351945Visi žmonės lygūs savo kilnumu ir pagrindinėmis teisėmis, nes, sukurti pagal vienintelio Dievo paveikslą ir apdovanoti tokia pat protinga siela, yra tokios pat prigimties bei kilmės ir pašaukti tai pačiai dieviškajai palaimai vienatiniame Išganytojuje Kristuje.
413. Kaip vertintina žmonių nelygybė?
1936-19381946-1947Esama neleistinõs ekonominės ir socialinės nelygybės, kurią kenčia milijonai žmonių; ji aiškiai priešinga Evangelijai, prieštarauja teisingumui, asmens orumui ir taikai. Tačiau tarp žmonių esama ir įvairių veiksnių nulemtų skirtumų, atitinkančių Dievo planą. Iš tiesų Dievas nori, kad kiekvienas žmogus gautų iš kitų tai, ko jam reikia, ir kad turintieji ypatingų talentų dalytųsi jais su kitais. Tokie skirtumai akina ir neretai įpareigoja žmones būti didžiadvasius, geranorius bei dalytis tarpusavyje, prisideda prie kultūrų abipusio praturtinimo.
414. Kaip reiškiasi žmonių solidarumas?
1939-19421948Iš žmogiškosios ir krikščioniškosios brolybės plaukiantis solidarumas pirmiausia reiškiasi teisingu gėrybių paskirstymu, tinkamu atlyginimu už darbą ir įsipareigojimu teisingesnei visuomenės santvarkai. Solidarumo dorybė taip pat įgyvendinama dalijantis tikėjimo dvasinėmis gėrybėmis, dar svarbesnėmis už medžiagines.
KBK nuorodos
411.
1928 Visuomenė laiduoja socialinį teisingumą sudarydama sąlygas ir sąjungoms, ir atskiriems individams siekti to, kas jiems priklauso pagal jų prigimtį ir pašaukimą. Socialinis teisingumas susijęs su bendruoju gėriu ir valdžia.
1929
Socialinį teisingumą galima pasiekti tik gerbiant transcendentinį žmogaus kilnumą. Asmuo yra galutinis visuomenės tikslas. Visuomenė yra nukreipta į asmens gėrį:
Būtina turėti galvoje žmogaus asmens kilnumą, kurį „saugoti ir kelti mums patikėjo Kūrėjas ir kuriam griežtai įpareigoti bei atsakingi už jį visi žmonės, nepaisant istorinių sąlygų“.
1930 Pagarba žmogaus asmeniui apima ir pagarbą iš jo, kaip kūrinio, kilnumo išplaukiančioms teisėms. Tos teisės yra atsiradusios anksčiau už visuomenę ir už ją aukštesnės. Jos yra kiekvienos valdžios moralinio teisėtumo pagrindas: jas savo įstatymais paminanti arba atsisakanti pripažinti visuomenė griauna savo pačios moralinį teisėtumą. Negerbianti asmens valdžia, norėdama laimėti valdinių klusnumą, gali remtis tik jėga arba prievarta. Bažnyčia turi priminti geros valios žmonėms tas teises ir skirti jas nuo neteisėtų ir klaidingų reikalavimų.
1931 Žmogaus asmuo gerbiamas, kai gerbiamas principas, jog „artimą, niekuo neišskirdami, visi privalo laikyti 'kitu savimi', pirmiausia rūpindamiesi jo gyvenimu ir priemonėmis, būtinomis jo gyvenimo orumui“. Jokie įstatymai nepajėgs patys savaime pašalinti baimės, išankstinio nepalankumo, išpuikimo ir egoizmo, kliudančių kurti tikrai brolišką visuomenę. Tokią laikyseną įveikia tik meilė, kuri kiekviename žmoguje įžvelgia „artimą“, savo brolį ar seserį.
1932 Kuo žmogus kurioje nors gyvenimo srityje bejėgiškesnis, tuo svarbesnė tampa pareiga veikliai padėti jam kaip artimui. „Kiek kartų tai padarėte vienam iš šitų mažiausiųjų mano brolių, man padarėte“ (Mt 25, 40).
1933 Ta pati pareiga galioja ir kitaip nei mes mąstančių ar besielgiančių žmonių atžvilgiu. Pagal Kristaus mokymą atleisti reikia net nuoskaudas. Meilės įsakymą – Naujojo Įstatymo įsakymą – jis išplečia įskirdamas ir visus priešus. Išlaisvinimas Evangelijos dvasia nesuderinamas su neapykanta priešui, kaip asmeniui, bet ne su neapykanta priešo daromam blogiui.
1943 Visuomenė laiduoja socialinį teisingumą sudarydama sąlygas ir sąjungoms, ir paskiriems individams siekti to, kas jiems priklauso.
1944 Pagarba asmeniui rodoma tada, kai kitas žmogus laikomas „antruoju Aš“. Tos pagarbos prielaida yra iš vidinio asmens kilnumo išplaukiančios jo pagrindinės teisės.
1934 Visi žmonės, sukurti pagal vienatinio Dievo paveikslą, apdovanoti tokia pat protinga siela, yra vienodos prigimties ir kilmės. Atpirkti Kristaus auka, visi jie pašaukti dalyvauti toje pačioje dieviškojoje palaimoje: tad jie visi vienodai kilnūs.
1935
Iš esmės žmonės yra lygūs savo, kaip asmenų, kilnumu ir iš jo išplaukiančiomis teisėmis:
Bet kokia esminė asmens teisių nelygybė, [...] grindžiama lytimi, rase, spalva, visuomenine padėtimi, kalba arba religija, turi būti įveikta ir atmesta kaip prieštaraujanti Dievo planui.
1936
Ateidamas į pasaulį, žmogus neturi viso to, kas yra būtina jo fiziniam ir dvasiniam gyvenimui plėtoti. Jam reikia kitų žmonių. Atsiranda skirtumų, susijusių su amžiumi, fizinėmis galimybėmis, intelektualiniu ar moraliniu pajėgumu, bendraujant su kitais įgytu pranašumu, turto pasiskirstymu. „Talentai“ nėra išdalyti vienodai.
1937
Tie skirtumai atitinka Dievo planą. Dievas nori, kad kiekvienas gautų iš kito, ko jam reikia, ir kad ypatingų „talentų“ turintieji panaudotų juos stokojančiųjų labui. Skirtumai paskatina ir dažnai įpareigoja žmones būti didžiadvasius, geranoriškus ir linkusius dalytis su kitais; jie prisideda ir prie kultūrų tarpusavio praturtinimo:
Aš nedaliju visų dorybių vienodai kiekvienam. [...] Jų yra daug, ir aš vienas teikiu vienam, kitas kitam. [...] Vienam duodu meilę, kitam teisingumą; šitam nusižeminimą, anam gyvą tikėjimą. [...] Žmogaus gyvenimui reikalingas laikinąsias gėrybes aš paskirsčiau labai nevienodai nenorėdamas, kad kiekvienas turėtų visa, ko jam reikia, idant žmonėms neišvengiamai atsirastų progų vieni kitiems parodyti meilę. [...] Aš norėjau, kad jie būtų vieni kitiems reikalingi ir, kaip mano tarnai, dalytų iš manęs gautas malones ir dosnias dovanas.
1938
Yra ir neteisingų nelygybių, kurios skaudina milijonus vyrų ir moterų. Jos atvirai prieštarauja Evangelijai:
Lygus asmenų orumas reikalauja siekti žmoniškesnių ir tinkamesnių gyvenimo sąlygų. Juk pernelyg dideli ekonominiai ir visuomeniniai skirtumai tarp vienos žmonių šeimos narių arba tautų kelia pasipiktinimą ir prieštarauja socialiniam teisingumui, lygybei, asmens orumui, taip pat visuomeninei ir tarptautinei taikai.
1939
Solidarumo principas, dar vadinamas „draugyste“ arba „socialine meile“, yra reikalavimas, tiesiogiai kylantis iš žmogiškos ir krikščioniškos brolybės:
Šiandien plačiai paplitusi klaida yra šio žmogiškojo solidarumo ir meilės įstatymo užmarštis. Jį nurodo ir įpareigoja jo laikytis tiek visų bet kurios tautos žmonių bendra kilmė bei protingos prigimties lygybė, tiek ir ant kryžiaus altoriaus dangiškajam Tėvui Jėzaus Kristaus atnašauta Atpirkimo auka už nusidėjusią žmoniją.
1940
Solidarumas pirmiausia pasireiškia gėrybių paskirstymu ir atlyginimu už darbą. Jis reikalauja stengtis kurti teisingesnę visuomenės tvarką, kur būtų lengviau mažinti įtampą, o konfliktai būtų sprendžiami derybomis.
1941
Socialines ir ekonomines problemas galima išspręsti tik padedant įvairioms solidarumo formoms: vargšų tarpusavio solidarumu, turtingųjų ir beturčių, darbininkų tarpusavio, darbdavių ir samdomų darbuotojų solidarumu, nacijų ir tautų solidarumu. Tarptautinis solidarumas yra moralinės tvarkos reikalavimas. Nuo jo iš dalies priklauso ir pasaulio taika.
1942
Solidarumo dorybė neapsiriboja vien materialinėmis gėrybėmis. Bažnyčia, skleisdama dvasines tikėjimo vertybes, per tai prisidėjo ir prie laikinųjų gėrybių plėtojimo, dažnai tam atverdama naujus kelius. Taip, amžiams bėgant, pasitvirtino Viešpaties žodžiai: „Jūs pirmiausia ieškokite Dievo Karalystės ir jo teisumo, o visa tai bus jums pridėta“ (Mt 6, 33):
Du tūkstančius metų Bažnyčios sieloje tebėra gyvas jausmas, kuris skatino ir tebeskatina visų kartų ir visų tautų kitas sielas – iki pat vienuolių žemdirbių, vergų išlaisvintojų, ligonių gydytojų, tikėjimo, civilizacijos, mokslo skelbėjų didvyriškos meilės – kurti tokias socialines sąlygas, kurios galėtų visiems laiduoti žmogaus ir krikščionio vertą gyvenimą.
