Angelai – Dievo kūriniai. Dalis jų buvo ir tebėra visada jam ištikimi, jo akivaizdoje tarnaudami jam ir Bažnyčiai, susivieniję su visais išganytaisiais dangaus šlovėje.

Kaip laiptų regėjime patyrė Jokūbas – „Dievo angelai jais laipioja aukštyn ir žemyn“ (Pr 28, 12), – angelai yra dinamiški ir nenuilstantys pasiuntiniai, jungiantys dangų su žeme. Tarp Dievo ir žmogaus vyrauja ne tyla ir ryšio nebuvimas, bet nuolatinis dialogas, nepaliaujamas bendravimas. Tad žmonės kaip šio bendravimo adresatai turi tobulinti savo dvasinę klausą, kad galėtų išgirsti ir suprasti angelų kalbą, skatinančią gerus žodžius, šventus jausmus, gailestingumo darbus, labdaringus poelgius, pavyzdingus santykius.

Būtent to prašome savo angelo sargo garsiojoje katalikų liaudiškojo maldingumo maldoje:

Dievo angele,
mano sarge,
teikis mane, tau maloningojo Dievo pavestąjį,
apšviesti, sergėti,
valdyti ir vesti.
Amen.

Paveiksle pavaizduota besparnių angelų grupė meldžiasi giedodama. Jų dėvimi ištaigingi liturginiai drabužiai rodo, jog atliekamas iškilmingas liturginis veiksmas. Iš tiesų angelai ne vien siunčiami perduoti Dievo aukščiausiąją valią žmonėms, bet ir turi šlovinti Viešpatį amžinojoje dangiškojoje liturgijoje (plg. Apr 8, 2).