Katalikų Bažnyčios katekizmas, 2015 (KBK'15)
Katalikų Bažnyčios katekizmas. Santrauka, 2007 (KBKS'07)
[ Jaunimo katekizmas YOUCAT, 2013 (YC'13) ]

Visas YOUCAT tekstas nėra skelbiamas, tik klausimai ir jų sąsajos su KBK

2 skirsnis. „Tėve mūsų, kuris esi danguje“

I. „Drįstame artintis, visiškai pasitikėdami“

2777S-582Y-515Romos liturgijoje eucharistinis susirinkimas kviečiamas melstis „Tėve mūsų“ malda su sūniška meile; Rytų liturgijoje yra panašių posakių: „išdrįsti visiškai pasitikint“, „padaryk mus vertus“. Iš degančio krūmo Mozei buvo pasakyta: „Neik arčiau! Nusiauk sandalus“ (Iš 3, 5). Tą dieviškojo šventumo slenkstį peržengti galėjo tiktai Jėzus, kuris, „nuplovęs nuodėmes“ (Žyd 1, 3), atveda mus priešais Tėvo veidą: „Štai aš ir mano vaikai, kuriuos davė man Dievas“ (Žyd 2, 13):

Savo, kaip vergų, suvokta padėtis verstų mus slėptis po žeme, ir mūsų žemiškasis būvis pavirstų dulkėmis, jei paties mūsų Tėvo galia ir Jo Sūnaus Dvasia neragintų mūsų šaukti: „Aba, Tėve!“ (Rom 8, 15). [...] Kada gi silpnas mirtingasis išdrįstų Dievą vadinti savo Tėvu, jei žmogaus iš vidaus neįkvėptų dangaus galybė?21

2778S-582Y-515Nusakyti Dvasios galiai, kuri mus atveda prie Viešpaties maldos, Rytų ir Vakarų liturgijos vartoja gražų ir labai krikščionišką žodį: parrēsia, žymintį neapsimestinį paprastumą, sūnišką pasitikėjimą, džiugų tikrumą, nuolankią drąsą, tikrumą, jog esi mylimas.22

II. „Tėve!“

2779S-583Y-516Kad šis pirmas Viešpaties maldos postūmis taptų mūsų dalimi, naudinga nuolankiai apvalyti savo širdį nuo kai kurių klaidingų „šio pasaulio“ požiūrių. Nuolankumas leidžia mums suprasti, kad „Tėvo niekas nepažįsta, tik Sūnus ir kam Sūnus panorės apreikšti“ (Mt 11, 27), tai yra „mažutėliams“ (Mt 11, 25). Širdį reikia apvalyti nuo mūsų kultūros ir mūsų pačių suformuotų tėvo ir motinos įvaizdžių, kurie turi įtakos mūsų santykiui su Dievu. Dievas, mūsų Tėvas, neaprėpiamas sukurtojo pasaulio sąvokomis. Šiuo atžvilgiu Jam taikyti ar Jam priešpriešinti mūsų idėjas reikštų kurti stabus, kad jie būtų garbinami arba atmetami. Melstis Tėvui reiškia įžengti į Jo slėpinį: į tai, koks Jis pats yra ir kokį mums Jį apreiškė Sūnus:

Žodžiai „Dievas Tėvas“ niekam nebuvo apreikšti. Net kai Mozė paklausė Dievą, kas Jis esąs, išgirdo kitą vardą. Mums tas vardas buvo apreikštas Sūnuje: Sūnaus vardas suponuoja Tėvo vardą.23

2780S-583Mes galime Dievo šauktis: „Tėve!“, nes Jį mums apreiškė žmogumi tapęs Jo Sūnus, o Jo Dvasia leidžia mums Jį pažinti. Nei žmogus negali suvokti, nei angelų galybės suprasti asmeninio Sūnaus ir Tėvo santykio,24 o Sūnaus Dvasia leidžia jame dalyvauti mums, kurie tikime, kad Jėzus yra Kristus ir kad mes esame gimę iš Dievo.25

2781S-583Kai meldžiamės Tėvui, esame bendrystėje su Juo ir su Jo Sūnumi Jėzumi Kristumi.26 Tada vis iš naujo stebėdamiesi Jį pažįstame ir pripažįstame. Pirmuoju Viešpaties maldos žodžiu, prieš jam tampant maldavimu, yra pašlovinimas Dievas, nes Dievui atiduodame garbę, kad pripažįstame Jį „Tėvu“, tikruoju Dievu. Mes Jam dėkojame, kad apreiškė mums savo vardą, leido tuo tikėti ir mumyse apsigyveno.

2782S-583Mes galime garbinti Tėvą, nes, mus padarydamas įvaikiais savo vienatiniame Sūnuje, Jis leido mumyse atgimti Jo gyvenimui: Krikštu Jis mus įtraukia į savo Pateptojo – Kristaus – Kūną, o iš Galvos į narius išsiliejančios savo Dvasios Patepimu daro „pateptaisiais“:

Dievas, iš anksto paskyręs mus tapti įvaikiais, padarė mus panašius į Kristaus garbingąjį Kūną. Taip ir jūs, tapę Kristaus [Pateptojo] dalininkais, teisėtai esate vadinami „pateptaisiais“.27
Naujas, atgimęs ir savo Dievui Jo malone sugrąžintas žmogus pirmiausia taria „Tėve“, nes yra tapęs sūnumi.28

2783S-583Viešpaties malda mums apreiškia mus pačius, apreikšdama mums Tėvą:29

O žmogau, tu nedrįsai veido pakelti į dangų, buvai akis nuleidęs į žemę ir staiga gavai Kristaus malonę: visos tavo nuodėmės tau buvo atleistos. Iš blogo tarno tapai geru sūnumi. [...] Tad pakelk akis į Tėvą, kuris per savo Sūnų tave atpirko, ir tark: „Tėve mūsų!“ [...] Bet nereikalauk sau ypatingų teisių. Ypatingu būdu Jis yra vien tik Kristaus Tėvas, tuo tarpu mes esame Jo kūriniai. Tad ir tu, gavęs malonę, sakyk: „Tėve mūsų“, kad būtum vertas būti Jo sūnus.30

2784S-583Ta neužtarnauta įvaikystės dovana iš mūsų reikalauja nuolatinio atsivertimo ir naujo gyvenimo. Malda mūsų Tėvui turi išugdyti dvi pagrindines nuostatas:

Troškimą ir valią būti panašiems į Jį. Buvome sukurti pagal Jo paveikslą, ir per malonę tas panašumas buvo mums grąžintas, ir mes turime į tai atsiliepti:

Atsiminkime, kad, vadindami Dievą „mūsų Tėvu“, privalome elgtis kaip Dievo vaikai.31
Negalite savo Tėvo vadinti visokio gėrio Dievu, jei jūsų širdis negailestinga ir nežmoniška, nes tokiu atveju jūs neturite dangiškojo Tėvo gerumo žymės.32
Reikia be paliovos kontempliuoti Tėvo grožį ir juo išpuošti savo sielą.33

2785S-583Nuolankią ir pasitikinčią širdį, kuri leidžia mums pasidaryti „kaip vaikams“ (Mt 18, 3), nes Tėvas apsireiškia „mažutėliams“ (Mt 11, 25):

[„Tėve mūsų“] yra žvilgsnis į patį Dievą, kaitri meilės ugnis. Siela joje ištirpsta ir paskęsta šventoje meilėje, ir kalbasi su Dievu kaip su tikru Tėvu labai intymiai ir švelniai, kaip gali tik mylintis vaikas.34
„Tėve mūsų“: tas vardas sužadina mūsų ir meilę, ir karštą maldą, [...] ir viltį gauti, ko prašysime [...]. Ko gi Jis iš tiesų galėtų neduoti savo prašantiems vaikams, jeigu iš anksto jiems leido būti savo paties vaikais?35

III. Tėve „mūsų“

2786S-584Kreipiamės į Dievą: Tėve „mūsų“. Tuo įvardžiu išreiškiama ne savastis, o visai naujas santykis su Dievu.

2787S-584Y-517Kai sakome Tėve „mūsų“, pirmiausia pripažįstame, kad visus pranašų paskelbtus Jo meilės pažadus Kristus įgyvendino Naujojoje ir amžinoje Sandoroje: mes tapome „Jo“ tauta, ir dabar Jis yra „mūsų“ Dievas. Tas naujas santykis – tai abipusės priklausomybės dovana: į Jėzaus Kristaus mums dovanotą „tiesą ir malonę“36 turime atsiliepti meile ir ištikimybe.37

2788S-584Y-517Kadangi Viešpaties malda yra Jo tautos „paskutinių laikų“ malda, įvardžiu „mūsų“ taip pat išreiškiama viltis, jog tikrai išsipildys ir paskutinis Dievo pažadas: naujojoje Jeruzalėje Jis pasakys nugalėtojui: „Aš būsiu jam Dievas, o jis bus man sūnus“ (Apr 21, 7).

2789S-584Y-517Melsdamiesi „mūsų“ Tėvui, mes asmeniškai kreipiamės į mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Tėvą. Mes nedalijame dievystės, nes Tėvas yra Jos „šaltinis ir pradžia“, o tik išpažįstame, kad Sūnus yra amžinai Jo gimdomas ir kad iš Jo kyla Šventoji Dvasia. Taip pat nesuplakame į viena Asmenų, nes išpažįstame, jog mūsų bendrystė su Dievu yra bendrystė su Tėvu ir Jo Sūnumi, Jėzumi Kristumi, jų vienintelėje Šventojoje Dvasioje. Švenčiausioji Trejybė yra vienesmė ir nedaloma. Melsdamiesi Tėvui, mes garbiname bei šloviname ir Jį, ir Sūnų, ir Šventąją Dvasią.

2790S-584Y-517Įvardis „mūsų“ žymi daugeliui bendrą tikrovę. Tėra vienas Dievas, ir Jį Tėvu pripažįsta žmonės, kurie, tikėdami į Jo vienatinį Sūnų, yra Jame atgimę iš vandens ir Šventosios Dvasios.38 Tą naują Dievo ir žmonių bendrystę įkūnija Bažnyčia; suvienyta su vienatiniu Sūnumi, „pirmgimiu iš daugelio brolių“ (Rom 8, 29), ji yra bendrystėje su vienu ir vieninteliu Tėvu vienoje ir vienintelėje Šventojoje Dvasioje.39 Melsdamas „mūsų“ Tėvą, kiekvienas pakrikštytasis meldžiasi šioje bendrystėje: „Visi įtikėjusieji buvo vienos širdies ir vienos sielos“ (Apd 4, 32).

2791S-585Y-517Dėl to, nepaisant tarp krikščionių esamų nesutarimų, malda „mūsų“ Tėvui išlieka bendrasis gėris ir primygtinis raginimas visiems pakrikštytiesiems. Vienijami tikėjimo į Kristų ir Krikšto, jie turi dalyvauti Jėzaus maldoje už Jo mokinių vienybę.40

2792S-585Pagaliau jei tikrai meldžiamės „mūsų Tėvui“, tai atsisakome individualizmo, nes iš jo mus išlaisvina mūsų priimama meilė. Įvardis „mūsų“ Viešpaties maldos pradžioje ir kiti jo linksniai paskutiniuose keturiuose prašymuose nieko neišskiria. Kad tas „mūsų“ būtų tariamas kaip tiesa,41 turime įveikti savo nesutarimus ir prieštaravimus.

2793S-585Pakrikštytieji negali melstis „mūsų“ Tėvui, neprimindami Jam visų žmonių, už kuriuos Jis yra atidavęs savo mylimąjį Sūnų. Dievo meilė neturi ribų, tokia pat turi būti mūsų malda.42 Malda „mūsų“ Tėvui mums atveria Kristuje Jo parodytos meilės užmojį: reikia melstis su visais žmonėmis ir už visus, kurie dar Jo nepažįsta, kad jie būtų suburti į vienybę.43 Tas dieviškas rūpinimasis visais žmonėmis ir visa kūrinija įkvėpdavo visus didžiuosius maldos žmones: jis turi suteikti meilės platybės ir mūsų maldai, kai drįstame tarti: Tėve „mūsų“.

IV. „Kuris esi danguje“

2794S-586Y-518Šie Biblijos žodžiai žymi ne vietą („erdvę“), bet buvimo būdą; reiškia ne Dievo tolybę, bet Jo didybę. Mūsų Tėvas yra ne „kur kitur“. Jis yra „virš“ visa, ką galime mąstyti apie Jo šventumą. Būdamas triskart Šventas, Jis labai artimas nuolankiai ir gailesčio kupinai širdžiai:

Žodžius Tėve mūsų, kuris esi danguje gerai supranta teisiųjų širdys, kuriose Dievas gyvena kaip savo šventovėje. Užtat ir besimeldžiantysis trokšta, kad jame apsigyventų Tas, kurio jis šaukiasi.44
„Dangumi“ būti gali ir žmonės, nešiojantys dangiškojo pasaulio paveikslą, kuriuose apsigyvena ir su kuriais vaikšto Dievas.45

2795S-586Y-518Dangaus simbolis mums primena Sandoros slėpinį, kuriuo gyvename melsdamiesi savo Dievui. Jis yra danguje – tai Jo buveinė, tad Tėvo namai yra ir mūsų „tėvynė“. Iš Sandoros žemės mus ištrėmė nuodėmė,46 pas Tėvą, į dangų sugrąžina širdies atsivertimas.47 Kristuje buvo sutaikinti dangus ir žemė,48 nes pats Sūnus „nužengė iš dangaus“ ir savo Kryžiumi, Prisikėlimu bei Žengimu į dangų leido ir mums drauge su Juo pakilti į dangų.49

2796S-586Y-518Kai Bažnyčia meldžiasi: „Tėve mūsų, kuris esi danguje“, ji išpažįsta, jog mes jau esame Dievo tauta, pasodinta danguje su Kristumi Jėzumi,50 su Kristumi paslėpta Dieve,51 ir drauge „dūsaujame, trokšdami ant viršaus apsivilkti savo buveine iš dangaus“ (2 Kor 5, 2):52

Krikščionys gyvena kūne, bet ne pagal kūną; dienas leidžia žemėje, bet yra dangaus piliečiai.53

Santrauka

2797S-582Y-515Kas meldžiasi „Tėve mūsų“ malda, tam turi būti būdingos tokios nuostatos kaip paprastas ir tvirtas pasitikėjimas, nuolankus ir džiugus saugumo jausmas.

2798S-583Y-515Mes galime Dievo šauktis: „Tėve“, nes Jį mums apreiškė žmogumi tapęs Jo Sūnus, į kurį Krikštu įtraukti tapome Dievo įvaikiais.

2799S-583Y-515Viešpaties malda leidžia mums bendrauti su Tėvu ir Jo Sūnumi, Jėzumi Kristumi; drauge ji mums apreiškia mus pačius.54

2800S-583Y-515Malda mūsų Tėvui turi ugdyti mūsų norą tapti į Jį panašiems, taip pat nuolankią ir pasitikinčią širdį.

2801S-585Y-517Sakydami, Tėve „mūsų“, šaukiamės Naujosios Sandoros Jėzuje Kristuje, Švenčiausiosios Trejybės bendrystės ir dieviškosios meilės, per Bažnyčią aprėpiančios visą pasaulį.

2802S-586Y-518„Kuris esi danguje“: šie žodžiai reiškia ne vietą, bet Dievo didybę ir Jo buvimą teisiųjų širdyse. Dangus, Tėvo namai, yra tikroji tėvynė, kurios siekiame ir kuriai jau priklausome.

 

 

 

 

KBK nuorodos
KBKS nuorodos

2777-2778, 2797582. Kodėl „su visišku pasitikėjimu drįstame artintis“ prie Tėvo?

Todėl, kad Tėvo Veido akivaizdon mus atveda mūsų Atpirkėjas Jėzus, o jo Dvasia padaro mus jo vaikais. Tad mūsų Tėvui galime melstis nuoširdžiai ir sūniškai pasitikėdami, su džiugiu tikrumu ir nuolankia drąsa, būdami įsitikinę, jog esame mylimi ir išklausomi.

KBKS 582 kontekstas

2779-2785, 2789, 2798-2800583. Kodėl į Dievą galima kreiptis kaip į Tėvą?

Galime kreiptis kaip į Tėvą dėl to, kad žmogumi tapęs Dievo Sūnus mums jį apreiškė, o jo Dvasia leidžia mums jį pažinti. Kreipinys „Tėve“ leidžia mums įžengti į jo slėpinį su kaskart nauja nuostaba ir žadina troškimą elgtis kaip jo vaikams. Per Viešpaties maldą suvokiame esą Tėvo vaikai Sūnuje.

KBKS 583 kontekstas

2786-2790, 2801584. Kodėl sakome: „Tėve mūsų“?

Žodžiu mūsų išreiškiamas visiškai naujas santykis su Dievu. Melsdamiesi Tėvui, garbiname ir šloviname jį su Sūnumi ir Šventąja Dvasia. Mes esame jo tauta Kristuje, o jis yra mūsų Dievas dabar ir per amžius. Apie Tėvą sakome mūsų dėl to, kad Kristaus Bažnyčia yra daugelio „vienos širdies ir vienos sielos“ (Apd 4, 32) brolių ir seserų bendrystė.

KBKS 584 kontekstas

2791-2793, 2801585. Kokia bendrystės ir misijos dvasia meldžiamės Dievui kaip mūsų Tėvui?

Melstis mūsų Tėvui yra pakrikštytųjų bendrasis gėris, todėl jaučiamės primygtinai raginami kartu su Jėzumi melsti jo mokinių vienybės. Kalbėti Tėve mūsų maldą reiškia melstis su visais žmonėmis ir už visą žmoniją, kad visi pažintų vienatinį ir tikrą Dievą ir būtų suburti vienybėn.

KBKS 585 kontekstas

2794-2796, 2802586. Ką reiškia pasakymas: „kuris esi danguje“?

Šiuo bibliniu pasakymu nurodoma ne vieta, bet buvimo būdas: Dievas yra anapus ir aukščiau visa ko. Juo pažymima Dievo didybė, šventumas, taip pat jo buvimas teisiųjų širdyse. Dangus, arba Tėvo namai, yra mūsų tikroji tėvynė, į kurią viltimi krypstame dar tebebūdami žemėje. Mes jau gyvename joje, „su Kristumi paslėpti Dieve“ (plg. Kol 3, 3).

KBKS 586 kontekstas

YC nuorodos

2777-2778, 2797-2800515. Kodėl mes visiškai pasitikėdami drįstame vadinti Dievą mūsų Tėvu?

2779516. Kaip Dievą vadinti Tėvu žmogui, kurio biologinis tėvas / abu biologiniai tėvai jį kankino ar paliko?

2787-2791, 2801517. Kaip mus keičia malda „Tėve mūsų“?

2794-2796, 2802518. Tai kur tas dangus, kuriame yra mūsų Tėvas?

 

KBK išnašos

21Šv. Petras Auksažodis, Sermo 71, 3: CCL 24A, 425 (PL 52, 401).

22Plg. Ef 3, 12; Žyd 3, 6; 4, 16; 10, 19; 1 Jn 2, 28; 3, 21; 5, 14.

23Tertulijonas, De oratione, 3, 1: CCL 1, 258–259 (PL 1, 1257).

24Plg. Jn 1, 1.

25Plg. 1 Jn 5, 1.

26Plg. 1 Jn 1, 3.

27Šv. Kirilas Jeruzalietis, Catecheses mystagogicae, 3, 1: SC 126, 120 (PG 33, 1088).

28Šv. Kiprijonas Kartaginietis, De dominica Oratione, 9: CCL 3A, 94 (PL 4, 541).

29Plg. Vatikano II Susirinkimas, Pastorac. konst. Gaudium et spes, 22: AAS 58 (1966) 1042.

30Šv. Ambraziejus, De sacramentis, 5, 19: CSEL 73, 66 (PL 16, 450).

31Šv. Kiprijonas Kartaginietis, De dominica Oratione, 11: CCL 3A, 96 (PL 4, 543).

32Šv. Jonas Auksaburnis, De angusta porta et in Orationem dominicam, 3: PG 51, 44.

33Šv. Grigalius Nisietis, Homiliae in Orationem dominicam, 2, in: Gregorii Nysseni opera, ed. W. Jaeger, H. Langerbeck, v. 7/2, Leidenas, 1992, p. 30 (PG 44, 1148).

34Šv. Jonas Kasijonas, Conlatio 9, 18, 1: CSEL 13, 265–266 (PL 49, 788).

35Šv. Augustinas, De sermone Domini in monte, 2, 4, 16: CCL 35, 106 (PL 34, 1276).

36Plg. Jn 1, 17.

37Plg. Oz 2, 21–22; 6, 1–6.

38Plg. 1 Jn 5, 1; Jn 3, 5.

39Plg. Ef 4, 4–6.

40Plg. Vatikano II Susirinkimas, Dekr. Unitatis redintegratio, 8: AAS 57 (1965) 98; Ibid., 22: AAS 57 (1965) 105–106.

41Plg. Mt 5, 23–24; 6, 14–15.

42Plg. Vatikano II Susirinkimas, Dekl. Nostra aetate, 5: AAS 58 (1966) 743–744.

43Plg. Jn 11, 52.

44Šv. Augustinas, De sermone Domini in monte, 2, 5, 18: CCL 35, 108–109 (PL 34, 1277).

45Šv. Kirilas Jeruzalietis, Catecheses mystagogicae, 5, 11: SC 126, 160 (PG 33, 1117).

46Plg. Pr 3.

47Plg. Jer 3, 19–4, 1a; Lk 15, 18. 21.

48Plg. Iz 45, 8; Ps 85, 12.

49Plg. Jn 12, 32; 14, 2–3; 16, 28; 20, 17; Ef 4, 9–10; Žyd 1, 3; 2, 13.

50Plg. Ef 2, 6.

51Plg. Kol 3, 3.

52Plg. Fil 3, 20; Žyd 13, 14.

53Epistula ad Diognetum, 5, 8–9: SC 33, 62–64 (Funk 1, 398).

54Plg. Vatikano II Susirinkimas, Pastorac. konst. Gaudium et spes, 22: AAS 58 (1966) 1042.