2 skirsnis. „Tėve mūsų, kuris esi danguje“
I. „Drįstame artintis, visiškai pasitikėdami“
2777S-582Y-515Romos liturgijoje eucharistinis susirinkimas kviečiamas melstis „Tėve mūsų“ malda su sūniška meile; Rytų liturgijoje yra panašių posakių: „išdrįsti visiškai pasitikint“, „padaryk mus vertus“. Iš degančio krūmo Mozei buvo pasakyta: „Neik arčiau! Nusiauk sandalus“ (
Savo, kaip vergų, suvokta padėtis verstų mus slėptis po žeme, ir mūsų žemiškasis būvis pavirstų dulkėmis, jei paties mūsų Tėvo galia ir Jo Sūnaus Dvasia neragintų mūsų šaukti: „Aba, Tėve!“ (Rom 8, 15 ). [...] Kada gi silpnas mirtingasis išdrįstų Dievą vadinti savo Tėvu, jei žmogaus iš vidaus neįkvėptų dangaus galybė?21270
II. „Tėve!“
2779S-583Y-516Kad šis pirmas Viešpaties maldos postūmis taptų mūsų dalimi, naudinga nuolankiai apvalyti savo širdį nuo kai kurių klaidingų „šio pasaulio“ požiūrių. Nuolankumas leidžia mums suprasti, kad „Tėvo niekas nepažįsta, tik Sūnus ir kam Sūnus panorės apreikšti“ (
Žodžiai „Dievas Tėvas“ niekam nebuvo apreikšti. Net kai Mozė paklausė Dievą, kas Jis esąs, išgirdo kitą vardą. Mums tas vardas buvo apreikštas Sūnuje: Sūnaus vardas suponuoja Tėvo vardą.23
2780S-583240Mes galime Dievo šauktis: „Tėve!“, nes Jį mums apreiškė žmogumi tapęs Jo Sūnus, o Jo Dvasia leidžia mums Jį pažinti. Nei žmogus negali suvokti, nei angelų galybės suprasti asmeninio Sūnaus ir Tėvo santykio,24 o Sūnaus Dvasia leidžia jame dalyvauti mums, kurie tikime, kad Jėzus yra Kristus ir kad mes esame gimę iš Dievo.25
2781S-5832665Kai meldžiamės Tėvui, esame bendrystėje su Juo ir su Jo Sūnumi Jėzumi Kristumi.26 Tada vis iš naujo stebėdamiesi Jį pažįstame ir pripažįstame. Pirmuoju Viešpaties maldos žodžiu, prieš jam tampant maldavimu, yra pašlovinimas Dievas, nes Dievui atiduodame garbę, kad pripažįstame Jį „Tėvu“, tikruoju Dievu. Mes Jam dėkojame, kad apreiškė mums savo vardą, leido tuo tikėti ir mumyse apsigyveno.
2782S-583Mes galime garbinti Tėvą, nes, mus padarydamas įvaikiais savo vienatiniame Sūnuje, Jis leido mumyse atgimti Jo gyvenimui: 1267Krikštu Jis mus įtraukia į savo Pateptojo – Kristaus – Kūną, o iš Galvos į narius išsiliejančios savo Dvasios Patepimu daro „pateptaisiais“:
Dievas, iš anksto paskyręs mus tapti įvaikiais, padarė mus panašius į Kristaus garbingąjį Kūną. Taip ir jūs, tapę Kristaus [Pateptojo] dalininkais, teisėtai esate vadinami „pateptaisiais“.27
Naujas, atgimęs ir savo Dievui Jo malone sugrąžintas žmogus pirmiausia taria „Tėve“, nes yra tapęs sūnumi.28
2783S-583Viešpaties malda mums apreiškia mus pačius,1701 apreikšdama mums Tėvą:29
O žmogau, tu nedrįsai veido pakelti į dangų, buvai akis nuleidęs į žemę ir staiga gavai Kristaus malonę: visos tavo nuodėmės tau buvo atleistos. Iš blogo tarno tapai geru sūnumi. [...] Tad pakelk akis į Tėvą, kuris per savo Sūnų tave atpirko, ir tark: „Tėve mūsų!“ [...] Bet nereikalauk sau ypatingų teisių. Ypatingu būdu Jis yra vien tik Kristaus Tėvas, tuo tarpu mes esame Jo kūriniai. Tad ir tu, gavęs malonę, sakyk: „Tėve mūsų“, kad būtum vertas būti Jo sūnus.30
2784S-5831428Ta neužtarnauta įvaikystės dovana iš mūsų reikalauja nuolatinio atsivertimo ir naujo gyvenimo. Malda mūsų Tėvui turi išugdyti dvi pagrindines nuostatas:
Troškimą ir valią būti panašiems į Jį. Buvome sukurti pagal Jo paveikslą, ir per malonę tas panašumas buvo mums grąžintas, ir mes turime į tai atsiliepti:1997
Atsiminkime, kad, vadindami Dievą „mūsų Tėvu“, privalome elgtis kaip Dievo vaikai.31
Negalite savo Tėvo vadinti visokio gėrio Dievu, jei jūsų širdis negailestinga ir nežmoniška, nes tokiu atveju jūs neturite dangiškojo Tėvo gerumo žymės.32
Reikia be paliovos kontempliuoti Tėvo grožį ir juo išpuošti savo sielą.33
2785S-5832562Nuolankią ir pasitikinčią širdį, kuri leidžia mums pasidaryti „kaip vaikams“ (
[„Tėve mūsų“] yra žvilgsnis į patį Dievą, kaitri meilės ugnis. Siela joje ištirpsta ir paskęsta šventoje meilėje, ir kalbasi su Dievu kaip su tikru Tėvu labai intymiai ir švelniai, kaip gali tik mylintis vaikas.34
„Tėve mūsų“: tas vardas sužadina mūsų ir meilę, ir karštą maldą, [...] ir viltį gauti, ko prašysime [...]. Ko gi Jis iš tiesų galėtų neduoti savo prašantiems vaikams, jeigu iš anksto jiems leido būti savo paties vaikais?35
III. Tėve „mūsų“
2786S-584443Kreipiamės į Dievą: Tėve „mūsų“. Tuo įvardžiu išreiškiama ne savastis, o visai naujas santykis su Dievu.
2787S-584Y-517Kai sakome Tėve „mūsų“, pirmiausia pripažįstame, kad visus pranašų paskelbtus Jo meilės pažadus Kristus įgyvendino Naujojoje ir amžinoje Sandoroje: mes tapome „Jo“ tauta,782 ir dabar Jis yra „mūsų“ Dievas. Tas naujas santykis – tai abipusės priklausomybės dovana: į Jėzaus Kristaus mums dovanotą „tiesą ir malonę“36 turime atsiliepti meile ir ištikimybe.37
2788S-584Y-517Kadangi Viešpaties malda yra Jo tautos „paskutinių laikų“ malda, įvardžiu „mūsų“ taip pat išreiškiama viltis, jog tikrai išsipildys ir paskutinis Dievo pažadas: naujojoje Jeruzalėje Jis pasakys nugalėtojui: „Aš būsiu jam Dievas, o jis bus man sūnus“ (
2789S-584Y-517Melsdamiesi „mūsų“ Tėvui, mes asmeniškai kreipiamės į mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Tėvą. Mes nedalijame dievystės, nes Tėvas yra Jos „šaltinis ir pradžia“,245 o tik išpažįstame, kad Sūnus yra amžinai Jo gimdomas ir kad iš Jo kyla Šventoji Dvasia. Taip pat nesuplakame į viena Asmenų, nes išpažįstame, jog mūsų bendrystė su Dievu yra bendrystė su Tėvu ir Jo Sūnumi, Jėzumi Kristumi, jų vienintelėje Šventojoje Dvasioje.253 Švenčiausioji Trejybė yra vienesmė ir nedaloma. Melsdamiesi Tėvui, mes garbiname bei šloviname ir Jį, ir Sūnų, ir Šventąją Dvasią.
2790S-584Y-517Įvardis „mūsų“ žymi daugeliui bendrą tikrovę. Tėra vienas Dievas, ir Jį Tėvu pripažįsta žmonės, kurie, tikėdami į Jo vienatinį Sūnų, yra Jame atgimę iš vandens ir Šventosios Dvasios.38 Tą naują Dievo ir žmonių bendrystę įkūnija Bažnyčia;787 suvienyta su vienatiniu Sūnumi, „pirmgimiu iš daugelio brolių“ (
2791S-585Y-517821Dėl to, nepaisant tarp krikščionių esamų nesutarimų, malda „mūsų“ Tėvui išlieka bendrasis gėris ir primygtinis raginimas visiems pakrikštytiesiems. Vienijami tikėjimo į Kristų ir Krikšto, jie turi dalyvauti Jėzaus maldoje už Jo mokinių vienybę.40
2792S-585Pagaliau jei tikrai meldžiamės „mūsų Tėvui“, tai atsisakome individualizmo, nes iš jo mus išlaisvina mūsų priimama meilė. Įvardis „mūsų“ Viešpaties maldos pradžioje ir kiti jo linksniai paskutiniuose keturiuose prašymuose nieko neišskiria. Kad tas „mūsų“ būtų tariamas kaip tiesa,41 turime įveikti savo nesutarimus ir prieštaravimus.
2793S-585Pakrikštytieji negali melstis „mūsų“ Tėvui, neprimindami Jam visų žmonių, už kuriuos Jis yra atidavęs savo mylimąjį Sūnų.604 Dievo meilė neturi ribų, tokia pat turi būti mūsų malda.42 Malda „mūsų“ Tėvui mums atveria Kristuje Jo parodytos meilės užmojį: reikia melstis su visais žmonėmis ir už visus, kurie dar Jo nepažįsta, kad jie būtų suburti į vienybę.43 Tas dieviškas rūpinimasis visais žmonėmis ir visa kūrinija įkvėpdavo visus didžiuosius maldos žmones: jis turi suteikti meilės platybės ir mūsų maldai, kai drįstame tarti: Tėve „mūsų“.
IV. „Kuris esi danguje“
2794S-586Y-518326Šie Biblijos žodžiai žymi ne vietą („erdvę“), bet buvimo būdą; reiškia ne Dievo tolybę, bet Jo didybę. Mūsų Tėvas yra ne „kur kitur“. Jis yra „virš“ visa, ką galime mąstyti apie Jo šventumą. Būdamas triskart Šventas, Jis labai artimas nuolankiai ir gailesčio kupinai širdžiai:
Žodžius Tėve mūsų, kuris esi danguje gerai supranta teisiųjų širdys, kuriose Dievas gyvena kaip savo šventovėje. Užtat ir besimeldžiantysis trokšta, kad jame apsigyventų Tas, kurio jis šaukiasi.44
„Dangumi“ būti gali ir žmonės, nešiojantys dangiškojo pasaulio paveikslą, kuriuose apsigyvena ir su kuriais vaikšto Dievas.45
2795S-586Y-518Dangaus simbolis mums primena Sandoros slėpinį, kuriuo gyvename melsdamiesi savo Dievui. Jis yra danguje – tai Jo buveinė, tad Tėvo namai yra ir mūsų „tėvynė“.1024 Iš Sandoros žemės mus ištrėmė nuodėmė,46 pas Tėvą, į dangų sugrąžina širdies atsivertimas.47 Kristuje buvo sutaikinti dangus ir žemė,48 nes pats Sūnus „nužengė iš dangaus“ ir savo Kryžiumi, Prisikėlimu bei Žengimu į dangų leido ir mums drauge su Juo pakilti į dangų.49
2796S-586Y-518Kai Bažnyčia meldžiasi: „Tėve mūsų, kuris esi danguje“, ji išpažįsta, jog mes jau esame Dievo tauta,1003 pasodinta danguje su Kristumi Jėzumi,50 su Kristumi paslėpta Dieve,51 ir drauge „dūsaujame, trokšdami ant viršaus apsivilkti savo buveine iš dangaus“ (
Krikščionys gyvena kūne, bet ne pagal kūną; dienas leidžia žemėje, bet yra dangaus piliečiai.53
Santrauka
2797S-582Y-515Kas meldžiasi „Tėve mūsų“ malda, tam turi būti būdingos tokios nuostatos kaip paprastas ir tvirtas pasitikėjimas, nuolankus ir džiugus saugumo jausmas.
2798S-583Y-515Mes galime Dievo šauktis: „Tėve“, nes Jį mums apreiškė žmogumi tapęs Jo Sūnus, į kurį Krikštu įtraukti tapome Dievo įvaikiais.
2799S-583Y-515Viešpaties malda leidžia mums bendrauti su Tėvu ir Jo Sūnumi, Jėzumi Kristumi; drauge ji mums apreiškia mus pačius.54
2800S-583Y-515Malda mūsų Tėvui turi ugdyti mūsų norą tapti į Jį panašiems, taip pat nuolankią ir pasitikinčią širdį.
KBK nuorodos
2777270 Dievas yra visagalis Tėvas. Jo tėvystė ir galybė nušviečia viena kitą. Iš tiesų savo tėvišką visagalybę Jis parodo rūpindamasis mūsų reikalais; mus įvaikindamas („Aš... būsiu jums tėvas, o jūs būsite man sūnūs ir dukterys, – taip sako visagalis Viešpats“, 2 Kor 6, 18); pagaliau, būdamas be galo gailestingas, didžiausią galybę Jis parodo laisvai atleisdamas nuodėmes.
27782828 „Duok mums“: tai gražus pasitikėjimas vaikų, kurie iš savo Tėvo laukia visko: „Jis juk leidžia savo saulei tekėti blogiesiems ir geriesiems, siunčia lietų ant teisiųjų ir neteisiųjų“ (Mt 5, 45) ir visiems, kas gyvas, duoda „peno, [...] metui atėjus“ (Ps 104, 27). Jėzus moko mus to prašyti; tada iš tikrųjų pašlovinamas mūsų Tėvas, pripažįstant, koks Jis yra geras ir pranoksta visokį gerumą.
2779239 Tikėjimo kalba, vadindama Dievą „Tėvu“, tai daro pirmiausia dviem požiūriais: Dievas yra visa ko pagrindas ir aukščiausias autoritetas, o drauge geras ir rūpestingai mylintis visus savo vaikus. Tėvišką Dievo švelnumą gali reikšti ir motinystės įvaizdis, labiau pabrėžiantis Dievo imanenciją – Jo suartėjimą su savuoju kūriniu. Tad tikėjimo kalba pasinaudoja žmogiška gimdytojų, esančių tam tikra prasme pirmaisiais Dievo atstovais žmogui, patirtimi. Tačiau ši patirtis rodo, kad žmogiškieji tėvai gali klysti ir iškreipti tėvystės ir motinystės atvaizdą. Todėl tenka priminti, kad Dievas pranoksta žmogiškąjį lyčių skirtumą. Jis nėra nei vyras, nei moteris, Jis yra Dievas. Jis iškyla virš žmogiškosios tėvystės bei motinystės, nors yra jų pradžia ir pirmavaizdis: niekas nėra toks tėvas kaip Dievas.
2780240 Jėzus apreiškė, kad Dievas yra „Tėvas“ visiškai negirdėta prasme: Jis yra ne vien Kūrėjas, Jis amžinai yra Tėvas per santykį su savo vienatiniu Sūnumi, kuris savo ruožtu amžinai yra Sūnus tik per santykį su savo Tėvu: „Niekas nepažįsta Sūnaus, tik Tėvas, nei Tėvo niekas nepažįsta, tik Sūnus ir kam Sūnus panorės apreikšti“ (Mt 11, 27).
27812665 Dievo žodžiu ir liturgijos šventimu palaikoma Bažnyčios malda moko mus melstis Viešpačiui Jėzui. Net jei ja kreipiamasi pirmiausia į Tėvą, visose liturginėse tradicijose ji turi ir į Kristų kreipiamos maldos formų. Kai kurios psalmės, aktualizuojamos Bažnyčios maldoje, o ir Naujasis Testamentas įdeda mums į lūpas ir įspaudžia į širdis tos maldos Kristui kreipinius: Dievo Sūnau, Dievo Žodi, Viešpatie, Gelbėtojau, Dievo Avinėli, Karaliau, Mylimasis Sūnau, Mergelės Sūnau, Gerasis Ganytojau, mūsų Gyvenime, mūsų Šviesa, mūsų Viltie, mūsų Prisikėlime, žmonių Drauge...
27821267 Krikštas padaro mus Kristaus Kūno nariais. „Tad [...] mes esame vieni kitų nariai“ (Ef 4, 25). Krikštas įtraukia į Bažnyčią. Iš Krikšto šaltinių gimsta vienintelė Naujosios Sandoros Dievo tauta, kuri peržengia visas prigimtines bei žmogiškas tautų, kultūrų, rasių ir lyčių ribas: „Mes visi buvome pakrikštyti vienoje Dvasioje, kad sudarytume vieną Kūną“ (1 Kor 12, 13).
27831701 „Apreikšdamas Tėvo ir jo meilės slėpinį, Kristus [...] pačiam žmogui pilnatviškai parodo, kas yra žmogus, ir atskleidžia jo pašaukimo kilnumą.“ Žmogus buvo sukurtas pagal Kūrėjo „paveikslą ir panašumą“ Kristuje, kuris yra „neregimojo Dievo atvaizdas“ (Kol 1, 15). Jame, Atpirkėjuje ir Gelbėtojuje, buvo visu pirmykščiu grožiu atkurtas ir Dievo malone sutaurintas Dievo paveikslas, kurį žmoguje buvo sudarkiusi pirmoji nuodėmė.
27841428 Bet Kristaus raginimas atsiversti girdimas ir tolesniame krikščionių gyvenime. Tas antrasis atsivertimas yra nesibaigiantis visos Bažnyčios uždavinys: „priimdama savo glėbin nusidėjėlius“, ji yra „šventa ir drauge nuolat apvalytina, todėl nuolat žengia atgailos ir atsinaujinimo keliu“. Šios pastangos atsiversti yra ne vien žmogaus darbas. Tai malone patrauktos ir palytėtos „sugrudusios dvasios“ atsakas į Dievo, kuris mus pirmasis pamilo, gailestingąją meilę.
27841997 Malonė yra dalyvavimas Dievo gyvenime; ji įvesdina mus į vidinį dieviškosios Trejybės gyvenimą: per Krikštą krikščionis dalyvauja Kristaus – Jo kūno Galvos – malonėje. Kaip „įvaikis“, susivienijęs su vienatiniu Dievo Sūnumi, jis jau gali Dievą vadinti „Tėvu“. Jame gyvena Dvasia, kuri jam įkvepia meilę ir ugdo Bažnyčią.
27852562 Iš kur kyla žmogaus malda? Kad ir kokie būtų maldos žodžiai ar gestai, visada meldžiasi visas žmogus. Bet Šventasis Raštas, nusakydamas vietą, iš kurios veržiasi malda, kartais mini sielą arba dvasią, o dažniausiai (daugiau negu tūkstantį kartų) – širdį. Meldžiasi širdis. Jei širdis toli nuo Dievo, malda lieka tuščia.
2786443 Petras galėjo pripažinti transcendentinį Jėzaus–Mesijo dieviškosios sūnystės pobūdį dėl to, kad aiškiai tai girdėjo iš paties Jėzaus. Prieš tribunolą į kaltintojų klausimą: „Tai tu esi Dievo Sūnus?“ Jėzus atsakė: „Taip yra, kaip sakote: Aš Esu!“ (Lk 22, 70). Dar prieš tai Jis buvo prisipažinęs esąs „Sūnus“, kuris pažįsta Tėvą, kuris yra ne toks, kaip „tarnai“, kuriuos seniau Dievas siųsdavo savo tautai, viršesnis net už pačius angelus. Jis skyrė savo sūnystę nuo mokinių sūnystės, niekada nesakydamas „mūsų Tėvas“, neskaitant to vieno atvejo, kai liepė jiems melstis: Jūs „melskitės taip: Tėve mūsų“ (Mt 6, 9); ir pabrėždavo tą skirtumą: „savo Tėvo ir jūsų Tėvo“ (Jn 20, 17).
2787782 Dievo tauta turi bruožų, kurie ją aiškiai skiria nuo visų istorijoje sutinkamų religinių, etninių, politinių ir kultūrinių telkinių: — Ji yra Dievo tauta: Dievas nepriklauso jokiai tautai, bet Jis iš žmonių, kurie seniau nebuvo tauta, įsigijo tautą, kuri yra „išrinktoji giminė, karališkoji kunigystė, šventoji tauta“ (1 Pt 2, 9). — Tos tautos nariu tampama gimstant ne fiziškai, bet „iš aukštybės“, „iš vandens ir Dvasios“ (Jn 3, 3–5), tai yra įtikint Kristų ir pasikrikštijant. — Tos tautos vadovas (Galva) yra Jėzus Kristus (Pateptasis, Mesijas): kadangi tas pats patepimas [kuriuo „pateptas“ Jėzus] – Šventoji Dvasia – nuteka iš Galvos į kūną, ši tauta yra „mesijinė tauta“. — „Tos tautos būsena yra Dievo vaikų, kurių širdyse kaip šventovėje gyvena Šventoji Dvasia, orumas ir laisvė.“ — „Jos įstatymas yra naujas įsakymas mylėti taip, kaip pats Kristus mus mylėjo.“ Tai „naujasis“ Šventosios Dvasios Įstatymas. — Dievo tautos misija – būti žemės druska ir pasaulio šviesa. Ji yra „tvirčiausia vienybės, vilties ir išganymo užuomazga“. — „Galiausiai jos tikslas yra toliau plėsti paties Dievo pradėtą žemėje Dievo karalystę, kol jis pats ją atbaigs amžių pabaigoje.“
2789245 Apaštališkąjį tikėjimą į Dvasią išpažino antrasis visuotinis Susirinkimas 381 metais Konstantinopolyje: Tikime „į Šventąją Dvasią, Viešpatį Gaivintoją, kylantį iš Tėvo.“ Bažnyčia tuo pripažįsta Tėvą, „visos dievybės šaltinį ir pradžią“. Tačiau amžinasis Šventosios Dvasios kilsmas nėra nesusijęs su amžinuoju Sūnaus kilsmu: „Šventoji Dvasia, trečiasis Trejybės Asmuo, yra Dievas, vienas ir lygus su Tėvu ir Sūnumi, vienos substancijos ir vienos prigimties. [...] Tačiau nesakoma, kad Ji yra vien Tėvo Dvasia, vien Sūnaus Dvasia, bet drauge Tėvo ir Sūnaus Dvasia.“ Bažnyčios Konstantinopolio Susirinkimo tikėjimo simboliu išpažįstama: „Su Tėvu ir Sūnumi [drauge] garbinama ir šlovinama.“
2789253 Trejybė yra viena, vieninga. Mes išpažįstame ne tris dievus, bet vieną Dievą trijuose Asmenyse: „vienos substancijos Trejybę“. Dieviškieji Asmenys nėra vieną dievystę pasidaliję, bet kiekvienas jų yra visas Dievas: „Tėvas yra tas pat, kas ir Sūnus, Sūnus tas pat, kas Tėvas, Tėvas ir Sūnus tas pat, kas ir Šventoji Dvasia, tai yra vienos prigimties Dievas.“ „Kiekvienas trijų Asmenų yra toji pati tikrovė, tai yra dieviškoji substancija, esmė ar prigimtis.“
2790787 Nuo pat pradžios Jėzus savo mokinius padarė savo gyvenimo dalininkais; Jis apreiškė jiems Karalystės paslaptį; leido jiems dalyvauti savo misijoje, savo džiaugsme ir kentėjimuose. Jėzus kalba apie dar glaudesnę bendrystę tarp Jo paties ir Jo sekėjų: „Pasilikite manyje, tai ir aš jumyse pasiliksiu [...]. Aš esu vynmedis, o jūs šakelės“ (Jn 15, 4–5). Jis skelbia slėpiningą ir tikrą savo ir mūsų kūno bendrystę: „Kas valgo mano kūną ir geria mano kraują, tas pasilieka manyje, ir aš jame“ (Jn 6, 56).
2791821 Norint deramai atsiliepti į tą raginimą, reikia: — nuolatinio Bažnyčios atsinaujinimo vis didesne ištikimybe savo pašaukimui. Tas atsinaujinimas teikia jėgų siekti vienybės; — širdies atsivertimo, „stengiantis kuo tyriau gyventi Evangelija“, nes narių neištikimybė Kristaus dovanai yra jų susiskaldymo priežastis; — bendros maldos, nes „širdies atsivertimą ir gyvenimo šventumą, lydimą privačių ir viešų maldų už krikščionių vienybę, reikia laikyti tarsi viso ekumeninio sąjūdžio siela ir pagrįstai galima vadinti dvasiniu ekumenizmu“; — broliško abipusio pažinimo; — tikinčiųjų ir ypač kunigų ekumeninio parengimo; — dialogo tarp teologų ir įvairioms Bažnyčioms bei bendruomenėms priklausančių krikščionių susitikimų; — visų krikščionių bendradarbiavimo įvairiose tarnavimo žmonėms srityse.
2793604 Atiduodamas savo Sūnų už mūsų nuodėmes, Dievas parodė, kad tai, ką Jis planuoja mūsų atžvilgiu, yra geranoriškos meilės sumanymas, visai nepriklausomas nuo mūsų nuopelnų: „Meilė – ne tai, kad mes pamilome Dievą, bet kad jis mus pamilo ir atsiuntė savo Sūnų kaip permaldavimą už mūsų nuodėmes“ (1 Jn 4, 10). „O Dievas mums parodė savo meilę tuo, kad Kristus numirė už mus, kai tebebuvome nusidėjėliai“ (Rom 5, 8).
2794326 Šventojo Rašto žodžiai „dangus ir žemė“ reiškia: visa, kas egzistuoja, visa kūrinija. Jais taip pat nurodomas kūrinijoje glūdintis ryšys, kuris vienu metu ir jungia, ir skiria dangų ir žemę: „žemė“ yra žmonių pasaulis; „dangus“ arba „dangūs“ gali reikšti dangaus skliautą, bet taip pat Dievo buvimo „vietą“: mūsų „Tėvą danguje“ (Mt 5, 16), tad ir „dangų“ – eschatologinę garbę. Pagaliau žodis „dangus“ reiškia ir dvasinių kūrinių, angelų, kurie supa Dievą, buvimo „vietą“.
27951024 Tas tobulas gyvenimas su Švenčiausiąja Trejybe, ta gyvenimo ir meilės bendrystė su Ja, su Mergele Marija, angelais ir visais palaimintaisiais yra vadinama „dangumi“. Dangus yra žmogaus galutinis tikslas, jo giliausių lūkesčių išsipildymas, aukščiausios ir galutinės laimės būvis.
27961003 Krikštu suvienyti su Kristumi, tikintieji jau realiai dalyvauja dangiškame prikeltojo Kristaus gyvenime, tačiau šis „gyvenimas su Kristumi yra paslėptas Dieve“ (Kol 3, 3). Dievas mus „prikėlė ir pasodino danguje su Kristumi Jėzumi“ (Ef 2, 6). Maitinami Jo Kūnu Eucharistijoje, mes jau priklausome Kristaus Kūnui. Kai prisikelsime paskutiniąją dieną, mes taip pat su Juo pasirodysime šlovingi (plg. Kol 3, 4).
KBKS nuorodos
2777-2778, 2797582. Kodėl „su visišku pasitikėjimu drįstame artintis“ prie Tėvo?
Todėl, kad Tėvo Veido akivaizdon mus atveda mūsų Atpirkėjas Jėzus, o jo Dvasia padaro mus jo vaikais. Tad mūsų Tėvui galime melstis nuoširdžiai ir sūniškai pasitikėdami, su džiugiu tikrumu ir nuolankia drąsa, būdami įsitikinę, jog esame mylimi ir išklausomi.
2779-2785, 2789, 2798-2800583. Kodėl į Dievą galima kreiptis kaip į Tėvą?
Galime kreiptis kaip į Tėvą dėl to, kad žmogumi tapęs Dievo Sūnus mums jį apreiškė, o jo Dvasia leidžia mums jį pažinti. Kreipinys „Tėve“ leidžia mums įžengti į jo slėpinį su kaskart nauja nuostaba ir žadina troškimą elgtis kaip jo vaikams. Per Viešpaties maldą suvokiame esą Tėvo vaikai Sūnuje.
2786-2790, 2801584. Kodėl sakome: „Tėve mūsų“?
Žodžiu mūsų išreiškiamas visiškai naujas santykis su Dievu. Melsdamiesi Tėvui, garbiname ir šloviname jį su Sūnumi ir Šventąja Dvasia. Mes esame jo tauta Kristuje, o jis yra mūsų Dievas dabar ir per amžius. Apie Tėvą sakome mūsų dėl to, kad Kristaus Bažnyčia yra daugelio „vienos širdies ir vienos sielos“ (Apd 4, 32) brolių ir seserų bendrystė.
2791-2793, 2801585. Kokia bendrystės ir misijos dvasia meldžiamės Dievui kaip mūsų Tėvui?
Melstis mūsų Tėvui yra pakrikštytųjų bendrasis gėris, todėl jaučiamės primygtinai raginami kartu su Jėzumi melsti jo mokinių vienybės. Kalbėti Tėve mūsų maldą reiškia melstis su visais žmonėmis ir už visą žmoniją, kad visi pažintų vienatinį ir tikrą Dievą ir būtų suburti vienybėn.
2794-2796, 2802586. Ką reiškia pasakymas: „kuris esi danguje“?
Šiuo bibliniu pasakymu nurodoma ne vieta, bet buvimo būdas: Dievas yra anapus ir aukščiau visa ko. Juo pažymima Dievo didybė, šventumas, taip pat jo buvimas teisiųjų širdyse. Dangus, arba Tėvo namai, yra mūsų tikroji tėvynė, į kurią viltimi krypstame dar tebebūdami žemėje. Mes jau gyvename joje, „su Kristumi paslėpti Dieve“ (plg. Kol 3, 3).
YC nuorodos
2777-2778, 2797-2800515. Kodėl mes visiškai pasitikėdami drįstame vadinti Dievą mūsų Tėvu?
2779516. Kaip Dievą vadinti Tėvu žmogui, kurio biologinis tėvas / abu biologiniai tėvai jį kankino ar paliko?
2787-2791, 2801517. Kaip mus keičia malda „Tėve mūsų“?
2794-2796, 2802518. Tai kur tas dangus, kuriame yra mūsų Tėvas?
KBK išnašos
21Šv. Petras Auksažodis, Sermo 71, 3: CCL 24A, 425 (PL 52, 401).
22Plg. Ef 3, 12; Žyd 3, 6; 4, 16; 10, 19; 1 Jn 2, 28; 3, 21; 5, 14.
23Tertulijonas, De oratione, 3, 1: CCL 1, 258–259 (PL 1, 1257).
24Plg. Jn 1, 1.
25Plg. 1 Jn 5, 1.
26Plg. 1 Jn 1, 3.
27Šv. Kirilas Jeruzalietis, Catecheses mystagogicae, 3, 1: SC 126, 120 (PG 33, 1088).
28Šv. Kiprijonas Kartaginietis, De dominica Oratione, 9: CCL 3A, 94 (PL 4, 541).
29Plg. Vatikano II Susirinkimas, Pastorac. konst. Gaudium et spes, 22: AAS 58 (1966) 1042.
30Šv. Ambraziejus, De sacramentis, 5, 19: CSEL 73, 66 (PL 16, 450).
31Šv. Kiprijonas Kartaginietis, De dominica Oratione, 11: CCL 3A, 96 (PL 4, 543).
32Šv. Jonas Auksaburnis, De angusta porta et in Orationem dominicam, 3: PG 51, 44.
33Šv. Grigalius Nisietis, Homiliae in Orationem dominicam, 2, in: Gregorii Nysseni opera, ed. W. Jaeger, H. Langerbeck, v. 7/2, Leidenas, 1992, p. 30 (PG 44, 1148).
34Šv. Jonas Kasijonas, Conlatio 9, 18, 1: CSEL 13, 265–266 (PL 49, 788).
35Šv. Augustinas, De sermone Domini in monte, 2, 4, 16: CCL 35, 106 (PL 34, 1276).
36Plg. Jn 1, 17.
37Plg. Oz 2, 21–22; 6, 1–6.
38Plg. 1 Jn 5, 1; Jn 3, 5.
39Plg. Ef 4, 4–6.
40Plg. Vatikano II Susirinkimas, Dekr. Unitatis redintegratio, 8: AAS 57 (1965) 98; Ibid., 22: AAS 57 (1965) 105–106.
41Plg. Mt 5, 23–24; 6, 14–15.
42Plg. Vatikano II Susirinkimas, Dekl. Nostra aetate, 5: AAS 58 (1966) 743–744.
43Plg. Jn 11, 52.
44Šv. Augustinas, De sermone Domini in monte, 2, 5, 18: CCL 35, 108–109 (PL 34, 1277).
45Šv. Kirilas Jeruzalietis, Catecheses mystagogicae, 5, 11: SC 126, 160 (PG 33, 1117).
46Plg. Pr 3.
47Plg. Jer 3, 19–4, 1a; Lk 15, 18. 21.
48Plg. Iz 45, 8; Ps 85, 12.
49Plg. Jn 12, 32; 14, 2–3; 16, 28; 20, 17; Ef 4, 9–10; Žyd 1, 3; 2, 13.
50Plg. Ef 2, 6.
51Plg. Kol 3, 3.
52Plg. Fil 3, 20; Žyd 13, 14.
53Epistula ad Diognetum, 5, 8–9: SC 33, 62–64 (Funk 1, 398).
54Plg. Vatikano II Susirinkimas, Pastorac. konst. Gaudium et spes, 22: AAS 58 (1966) 1042.