2 skirsnis. Mes tikime
166S-30Y-24Tikėjimas yra asmeninis aktas: laisvas žmogaus atsakas į save apreiškiančio Dievo kreipimąsi.875 Tačiau tikėjimas nėra atskirtas aktas. Niekas negali pats vienas tikėti, kaip negali ir pats vienas gyventi. Niekas nėra pats sau davęs tikėjimo, kaip nėra sau davęs gyvenimo. Tikintysis tikėjimą yra gavęs iš kitų ir privalo jį perduoti kitiems. Mūsų meilė Jėzui ir žmonėms verčia mus kalbėti kitiems apie savo tikėjimą. Tad kiekvienas tikintysis yra tartum viena grandis didžiojoje tikinčiųjų grandinėje. Aš negaliu tikėti, jei manęs neremia kitų tikėjimas, o savo tikėjimu palaikau jų tikėjimą.
167S-30Y-241124„Tikiu“:44 tai Bažnyčios tikėjimas, asmeniškai kiekvieno tikinčiojo išpažįstamas paprastai nuo Krikšto akimirkos. „Tikime“:45 tai Bažnyčios tikėjimas, išpažįstamas Vyskupų Susirinkime arba dažniausiai liturginiame tikinčiųjų susibūrime. „Tikiu“: taip savo tikėjimu Dievui atsako Bažnyčia, mūsų Motina, kuri ir mus moko sakyti: „Tikiu“, „Tikime“.2040
I. „Žiūrėk, Viešpatie, savo Bažnyčios tikėjimo“
168S-30Y-24Pirmiausia tiki Bažnyčia ir taip vadovauja mano tikėjimui, maitina jį ir palaiko. Tad pirmiausia Bažnyčia visur išpažįsta Viešpatį („Tave po visą pasaulį šventoji Bažnyčia išpažįsta“, – giedame „Te Deum“ himne), o su ja ir joje esame raginami ir mes išpažinti: „Tikiu“, „Tikime“. Iš Bažnyčios Krikštu mes gauname tikėjimą ir naują gyvenimą Kristuje. 1253Pagal „Romos apeigyną“ krikštijantysis klausia katechumeną: „Ko nori iš Dievo Bažnyčios?“ Šis atsako: „Tikėjimo malonės.“ – „Ką tau tikėjimas duos?“ – „Amžinąjį gyvenimą.“46
169S-30Y-24Išganymas ateina vien tik iš Dievo; bet kadangi tikėjimo gyvenimą mes gauname per Bažnyčią, ji yra mūsų Motina: 750„Mes tikime Bažnyčią kaip mūsų naujojo gimimo Motiną, bet ne į Bažnyčią, lyg ji būtų mūsų išganymo kūrėja.“47 Kadangi ji yra mūsų Motina, ji yra ir mūsų tikėjimo auklėtoja.2030
II. Tikėjimo kalba
170S-31Y-25Mes tikime ne formules, bet tikrovę, kurią jos išreiškia ir kurią „paliesti“ mums leidžia tikėjimas. „Tikinčiojo [tikėjimo] aktas neapsiriboja reiškimu, bet apima ir pačią tikrovę [išreiškiamą].“48 Vis dėlto prie tos tikrovės mes artinamės pasigelbėdami tikėjimo formulėmis.186 Jos mums padeda tikėjimą išreikšti ir perduoti, švęsti jį bendruomenėje, jį įsisąmoninti ir vis labiau juo gyventi.
171S-31Y-25Bažnyčia, būdama „tiesos šulas ir atrama“ (
III. Vienas tikėjimas
172S-32Y-25813Ištisus šimtmečius Bažnyčia daugeliu kalbų, daugelyje kultūrų, tautų ir nacijų nesiliauja skelbusi savojo tikėjimo, gauto iš vienintelio Viešpaties, perduoto vienu Krikštu, įsitikinusi, kad visi žmonės turi tik vieną Dievą ir Tėvą.50 Šventasis Ireniejus Lionietis, šio tikėjimo liudytojas, pareiškia:
173S-32Y-25830„Iš tiesų Bažnyčia, nors ir išplitusi visame pasaulyje ligi tolimiausių žemės pakraščių, gavusi iš apaštalų ir jų mokinių tikėjimą, [...] [šį skelbimą ir tikėjimą] rūpestingai saugo, tartum būtų gyvenusi vienuose namuose, vienodai tiki, tartum turėtų vieną sielą ir vieną širdį, ir jį pagarsina, moko ir perduoda vienu balsu, tartum turėtų tik vieną burną.“51
174S-32Y-2578„Nors pasaulio kalbos yra skirtingos, bet Tradicijos prasmė viena ir ta pati. Nei Germanijoje įsteigtos Bažnyčios neturi kito tikėjimo ir kitos Tradicijos, nei tos, kurios yra iberų ar keltų krašte, nei Rytų, nei Egipto, nei Libijos, nei kitos, įsteigtos pasaulio centre.“52 „Bažnyčios skelbimas yra teisingas ir tvirtas, nes visame pasaulyje per ją buvo skirtas tik vienas išganymo kelias.“53
Santrauka
176S-27Tikėjimas yra asmeninis viso žmogaus ryšys su apreiškiančiu Dievu. Tai proto ir valios pritarimas Dievui, apsireiškiančiam savo darbais ir žodžiais.
177S-27Tad „tikėti“ apima du dalykus: asmenį ir tiesą; tiki tiesa, pasitikėdamas ją skelbiančiu asmeniu.
178S-27Mes turime tikėti ne ką kitą, tik į Dievą – Tėvą, Sūnų ir Šventąją Dvasią.
179S-28Y-21Tikėjimas yra antgamtinė Dievo dovana. Kad žmogus tikėtų, jam reikia vidinės Šventosios Dvasios pagalbos.
181S-30Y-24„Tikėti“ yra bažnytinis aktas. Bažnyčios tikėjimas pradeda, gimdo, palaiko ir maitina mūsų tikėjimą. Bažnyčia yra visų tikinčiųjų Motina. „Dievas tam nebus Tėvas, kam Bažnyčia nėra Motina.“55
182S-32„Mes tikime visa, kas yra užrašytame ar perduotame Dievo žodyje ir ką Bažnyčia pateikia tikėti kaip Dievo apreiškimą.“56
KBK nuorodos
166875 „Kaipgi jie įtikės tą, apie kurį negirdėjo?! Kaip išgirs be skelbėjo?! O kas gi skelbs nesiųstas?“ (Rom 10, 14–15). Niekas, nei atskiras asmuo, nei bendruomenė, negali pats sau skelbti Evangelijos. „Taigi tikėjimas iš klausymo“ (Rom 10, 17). Niekas negali pats savęs įgalioti ir pasiųsti Evangelijos skelbti. Viešpaties siųstasis kalba ir veikia remdamasis ne savo paties, bet Kristaus autoritetu; kalba bendruomenei ne kaip jos narys, bet Kristaus vardu. Niekas negali pats sau suteikti malonės, ji turi būti duota ir dovanota. Tam reikia malonės tarnų, paties Kristaus įgaliotų ir įteisintų. Iš Jo vyskupai ir kunigai gauna siuntimą ir įgaliojimus („šventąją galią“) veikti in persona Christi Capitis [„atstovaudami Galvai – Kristui“], o diakonai, būdami vienybėje su vyskupu ir jo kunigais, – stiprybės tarnauti Dievo tautai liturgijos, žodžio ir meilės „diakonija“. Tą tarnybą, kurią Kristaus siųstieji atlieka iš Dievo malonės, – daro ir teikia tai, ko patys savo galia negalėtų daryti ir teikti, – Bažnyčios tradicija vadina „sakramentu“. Bažnytinė tarnyba suteikiama ypatingu sakramentu.
1671124 Bažnyčios tikėjimas yra ankstesnis už tikinčiojo, kuris kviečiamas jį priimti. Teikdama sakramentus, Bažnyčia išpažįsta iš apaštalų gautą tikėjimą. Iš čia kilęs senas posakis: „Lex orandi, lex credendi“ (pagal Prosperą Akvitaną [V amž.]: „Legem credendi lex statuat supplicandi“). Maldos įstatymas – tikėjimo įstatymas. Bažnyčia tiki taip, kaip meldžiasi. Liturgija yra vienas grindžiamųjų šventos ir gyvos Tradicijos elementų.
1672040 Šitaip tarp krikščionių gali stiprėti tikrai sūniška meilė Bažnyčiai. Ji yra į Bažnyčios prieglobstį mus atvedusios ir Kristaus kūno nariais padariusios Krikšto malonės brandinamas vaisius. Su motinišku susirūpinimu Bažnyčia mums teikia Dievo gailestingumą, kuris nugali visas mūsų nuodėmes ir ypatingu būdu veikia Sutaikinimo sakramente. Kaip rūpestinga motina ji taip pat savo liturgijoje kasdien mus maitina Viešpaties žodžiu ir Eucharistija.
1681253 Krikštas yra tikėjimo sakramentas. Tačiau tikėjimui reikia tikinčiųjų bendruomenės. Kiekvienas tikintysis gali tikėti tik drauge su Bažnyčia. Tikėjimas, kurio reikalaujama Krikštui, dar nėra tobulas ir brandus, tai tik tikėjimo pradžia, ir jis turi būti ugdomas. Katechumeno ar jo krikštatėvio klausia: „Ko nori iš Dievo Bažnyčios?“ O jis atsako: „Tikėjimo malonės.“
169750 Tikėjimas, kad Bažnyčia yra „šventa“, „visuotinė“ ir, kaip priduriama Nikėjos–Konstantinopolio tikėjimo simbolyje, „viena“ ir „apaštališka“, neatskiriamas nuo tikėjimo į Dievą – Tėvą, Sūnų ir Šventąją Dvasią. Apaštalų tikėjimo simbolyje mes išpažįstame, kad tikime šventąją Bažnyčią („Credo [...] Ecclesiam“), ne į Bažnyčią, kad Dievo nesupainiotume su Jo kūriniais ir aiškiai priskirtume Dievo gerumui visas dovanas, kurias Jis yra sukaupęs savo Bažnyčioje.
1692030 Savo pašaukimą krikščionis įgyvendina Bažnyčioje, bendrystėje su visais pakrikštytaisiais. Iš Bažnyčios jis išgirsta Dievo žodį, kuriuo mokoma „Kristaus įstatymo“, gauna „kelionėje“ stiprinančių sakramentų malonę. Iš Bažnyčios išmoksta šventumo pavyzdžio, atpažįsta jį ir jo šaltinį Švenčiausiojoje Mergelėje Marijoje, mato jį autentiškai liudijamą šventai gyvenančių žmonių, atranda jį dvasinėje tradicijoje ir ilgoje iki jo gyvenusių bei liturgijoje minimų šventųjų istorijoje.
170186 Nuo pat pradžios apaštališkoji Bažnyčia išreikšdavo ir perduodavo savo tikėjimą trumpomis, visiems privalomomis formulėmis. Tačiau labai greitai Bažnyčia nusprendė visą savo tikėjimo esmę sutelkti į organiškas ir darnias santraukas, skirtas pirmiausia besirengiantiems Krikštui: Ši tikėjimo santrauka nėra sudaryta pagal žmonių nuomones; iš viso Šventojo Rašto buvo išrinkta tai, kas svarbiausia, kad būtų pateiktas vieningas tikėjimo mokymas. Kaip mažame garstyčios grūdelyje jau slypi daugybė jos šakų, taip ir nedaugely tos tikėjimo santraukos žodžių sukauptas visas Senojo ir Naujojo Testamento religinis pažinimas.
17178 Tas gyvas perdavimas, vykdomas Šventojoje Dvasioje, yra vadinamas Tradicija, nes yra skirtingas nuo Šventojo Rašto, nors ir glaudžiai su juo susijęs. Per ją „Bažnyčia savo mokymu, gyvenimu ir apeigomis pratęsia bei perduoda visoms kartoms visa, kuo ji yra, ir visa, kuo ji tiki.“ „Bažnyčios šventųjų Tėvų žodžiai liudija, kokia gyva ši Tradicija, kurios turtai įliejami į Bažnyčios tikėjimo ir maldos veiklą bei gyvenimą.“
17184 „Tikėjimo paveldas“ (depositum fidei), esantis Šventojoje Tradicijoje ir Šventajame Rašte, apaštalų buvo patikėtas visai Bažnyčiai. Prie jo „prisiriša visa šventoji tauta, kartu su savo ganytojais ištvermingai besilaikanti apaštalų mokymo ir bendravimo, duonos laužymo ir maldų. Vadovams ir tikintiesiems nepaprastai vieningai laikantis perteiktojo tikėjimo, jį vykdant ir išpažįstant, tarp jų užsimezga ypatingas dvasinis bendrumas.“
171857 Bažnyčia yra apaštališka, nes pastatyta ant apaštalų pamato, ir tai trejopa prasme: — ji buvo pastatyta ir stovi ant „apaštalų [...] pamato“ (Ef 2, 20) , ant paties Kristaus išrinktų ir pasiųstų liudytojų; — joje gyvenančios Dvasios padedama, ji saugo ir perduoda apaštalų mokslą, brangų jų tikėjimo palikimą ir iš jų išgirstus sveikus pamokymus; — ją ir toliau, iki pat Kristaus sugrįžimo, moko, šventina ir jai vadovauja apaštalai per tuos asmenis, kurie perima jų pastoracines pareigas, tai yra per vyskupų kolegiją; ši, „kunigų padedama, veikia išvien su Petro įpėdiniu, Bažnyčios vyriausiuoju ganytoju“: Amžinasis Tėve, [...] nepalieki savo kaimenės, bet per šventuosius apaštalus visuomet ją saugai, ir nuolat ją tvarko ganytojai, kuriuos Tu paskyrei savo Sūnaus darbo tęsėjais.
171185 Kas sako „tikiu“, sako: „Pritariu tam, ką mes tikime.“ Tikėjimo bendrumui reikalinga bendra tikėjimo kalba, visiems privaloma ir visus vienijanti tuo pačiu tikėjimo išpažinimu.
172813 Bažnyčia yra viena, nes jos šaltinis vienas: „ukščiausias šio slėpinio pavyzdys ir pradas yra vieno Dievo Tėvo ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios vienybė asmenų Trejybėje.“ Bažnyčia yra viena, nes jos Steigėjas vienas: „Pats įsikūnijęs Sūnus [...] savo kryžiumi visus žmones sutaikino su Dievu, atstatydamas visų vienybę vienoje tautoje ir viename kūne.“ Bažnyčia yra viena, nes viena jos „siela“: „Gyvenanti tikinčiuosiuose, pripildanti ir valdanti visą Bažnyčią Šventoji Dvasia kuria nuostabų tikinčiųjų bendravimą ir artimai visus suvienija Kristuje, nes ji yra Bažnyčios vienybės pagrindas.“ Tad Bažnyčios esmė yra būti vienai: O slėpiningasis stebukle! Vienas tėra visatos Tėvas, vienas joje Žodis ir viena taip pat Šventoji Dvasia, ta pati visur. Viena vienintelė tėra nekaltoji Motina, kurią mielai vadinu Bažnyčia.
173830 Žodis „katalikiškas“ reiškia „visuotinis“ tiek visumos, tiek pilnatviškumo aspektu. Bažnyčia yra visuotinė dvejopa prasme: Bažnyčia visuotinė, nes joje yra Kristus. „Kur Jėzus Kristus, ten ir visuotinė Bažnyčia.“ Su savo Galva suvienyto Kristaus Kūno pilnatvė joje yra įvykęs faktas, vadinasi, iš Jo ji gauna Jo norėtą „išganymo priemonių pilnatvę“: teisingą ir visą tikėjimo išpažinimą, visa apimantį sakramentinį gyvenimą ir šventimais iš apaštalų paveldėtą kunigystę. Šia pagrindine prasme Bažnyčia buvo visuotinė jau Sekminių dieną ir tokia bus visada iki garbingojo Kristaus atėjimo dienos.
17478 Tas gyvas perdavimas, vykdomas Šventojoje Dvasioje, yra vadinamas Tradicija, nes yra skirtingas nuo Šventojo Rašto, nors ir glaudžiai su juo susijęs. Per ją „Bažnyčia savo mokymu, gyvenimu ir apeigomis pratęsia bei perduoda visoms kartoms visa, kuo ji yra, ir visa, kuo ji tiki.“ „Bažnyčios šventųjų Tėvų žodžiai liudija, kokia gyva ši Tradicija, kurios turtai įliejami į Bažnyčios tikėjimo ir maldos veiklą bei gyvenimą.“
KBKS nuorodos
166-169, 18130. Kodėl tikėjimas yra asmeninis ir drauge bažnytinis aktas?
Tikėjimas kaip žmogaus laisvas atsakas apsireiškiančiam Dievui yra asmeninis aktas. Tačiau kartu jis yra bažnytinis aktas, išreiškiamas išpažinimu: „Tikime“. Iš tiesų tiki būtent Bažnyčia; tad Šventosios Dvasios malone Bažnyčia pirmesnė už pavienio krikščionio tikėjimą, ji gimdo jį ir maitina. Todėl Bažnyčia yra Motina ir Mokytoja.
„Niekas negali turėti Dievo kaip Tėvo, kas neturi Bažnyčios kaip Motinos“ (šv. Kiprijonas).
170-17131. Kodėl tikėjimo formulės yra svarbios?
Tikėjimo formulės yra svarbios, nes jos leidžia visiems bendra kalba išreikšti, perimti, švęsti tikėjimo tiesas ir dalytis jomis su kitais.
172-175, 18232. Kokiu būdu Bažnyčios tikėjimas yra vienas?
Nors Bažnyčią sudaro skirtingų kalbų, kultūrų ir papročių žmonės, ji vienbalsiai išpažįsta vieną tikėjimą, gautą iš vienintelio Viešpaties ir perteiktą vienintelės Apaštalų Tradicijos. Ji išpažįsta vienintelį Dievą – Tėvą, Sūnų ir Šventąją Dvasią – ir moko vienintelio išganymo kelio. Tad mes viena širdimi ir viena siela tikime tuo, kas glūdi perduotame ar užrašytame Dievo žodyje ir ką Bažnyčia pateikia kaip Dievo apreikštuosius dalykus.
150-152, 176-17827. Ką žmogui reiškia tikėti į Dievą?
Tai reiškia laikytis paties Dievo, pasitikint juo ir pritariant visoms jo apreikštoms tiesoms, nes Dievas yra pati Tiesa. Tai reiškia tikėti į vieną Dievą trijuose Asmenyse: Tėvą, Sūnų ir Šventąją Dvasią.
153-165, 179-180, 183-18428. Kokios yra tikėjimo ypatybės?
Tikėjimas, neužsitarnauta Dievo dovana, prieinama nuolankiai jos prašantiems, yra išganymui būtina antgamtinė dorybė. Tikėjimo aktas yra žmogiškasis aktas, t. y. žmogaus, Dievo paveiktos valios pastūmėto laisvai pritarti dieviškajai tiesai, proto aktas. Be to, tikėjimas yra tikras, nes remiasi Dievo žodžiu; jis veikia „meile“ (Gal 5, 6) ir nepaliaujamai auga Dievo žodžio klausantis ir meldžiantis. Jis leidžia iš anksto ragauti dangaus džiaugsmo.
YC nuorodos
179-180, 183-18421. Kas yra tikėjimas?
166-169, 18124. Ką bendro mano tikėjimas turi su Bažnyčia?
170-17425. Kam reikalingi tikėjimo apibrėžimai ir formulės?
KBK išnašos
44Apaštalų simbolis: DS 30.
45Nikėjos–Konstantinopolio simbolis: DS 150 (originalus tekstas graikų k.).
46Ordo initiationis christianae adultorum: DS 150, 75, ed. typica, Vatikanas, 1972, p. 24; Ibid., 247, p. 91.
47Faustas Rėjietis, De Spiritu Sancto 1, 2: CSEL 21, 104 (1, 1: PL 62, 11).
48Šv. Tomas Akvinietis, Summa theologiae 2–2, q. 1, a. 2, ad 2, ed. Leon. 8, 11.
49Plg. Žyd 1, 3.
50Plg. Ef 4, 4–6.
51Šv. Ireniejus Lionietis, Adversus haereses 1, 10, 1–2: SC 264, 154–158 (PG 7, 550–551).
52Šv. Ireniejus Lionietis, Adversus haereses 1, 10, 2: SC 264, 158–160 (PG 7, 531–534).
53Šv. Ireniejus Lionietis, Adversus haereses 5, 20, 1: SC 153, 254–256 (PG 7, 1177).
54Šv. Ireniejus Lionietis, Adversus haereses 3, 24, 1: SC 211, 472 (PG 7, 966).
55Šv. Kiprijonas Kartaginietis, De Ecclesiae catholicae unitate, 6: CCL 3, 253 (PL 4, 519).
56Paulius VI, Sollemnis Professio fidei, 20: AAS 60 (1968) 441.
57Šv. Tomas Akvinietis, Compendium theologiae, 1, 2, ed. Leon. 42, 83.