Dorybės
377. Kas yra dorybė?
378. Kas yra žmogiškosios dorybės?
379. Kokios yra svarbiausios žmogiškosios dorybės?
380. Kas yra protingumas?
381. Kas yra teisingumas?
382. Kas yra tvirtumas?
383. Kas yra susivaldymas?
384. Kas yra dieviškosios dorybės?
385. Kokios yra dieviškosios dorybės?
386. Kas yra tikėjimas?
387. Kas yra viltis?
388. Kas yra meilė?
389. Kas yra Šventosios Dvasios dovanos?
390. Kas yra Šventosios Dvasios vaisiai?
KBK nuorodos
377.
1803 „Mąstykite apie tai, kas teisinga, garbinga, teisu, tyra, mylėtina, giriama, – apie visa, kas dorybinga ir šlovinga“ (Fil 4, 8). Dorybė yra pastovus ir tvirtas polinkis daryti gera. Ji leidžia žmogui ne tik daryti gerus darbus, bet ir atskleisti geriausia, ką pats turi. Dorybingas žmogus visomis savo juslinėmis ir dvasinėmis jėgomis siekia gėrio, jo ieško ir, konkrečiai veikdamas, jį pasirenka: Dorybingo gyvenimo tikslas yra tapti panašiam į Dievą.
1833 Dorybė yra pastovus ir tvirtas polinkis daryti gera.
378.
1804 Žmogiškosios dorybės yra tvirtos nuostatos, tvarūs polinkiai, pastovios proto ir valios tobulumo apraiškos, rikiuojančios mūsų veiksmus, tvarkančios mūsų aistras ir valdančios mūsų elgesį pagal proto ir tikėjimo reikalavimus. Jos padeda lengvai, susivaldant ir džiugiai gyventi dorai. Dorybingas yra tas žmogus, kuris gera daro neverčiamas. Moralinės dorybės įgyjamos žmogiškomis pastangomis. Moralės požiūriu tos dorybės yra gerų veiksmų vaisiai ir drauge daigai; jos lenkia visas žmogaus galias vienytis su dieviškąja meile.
1810 Auklėjimu, sąmoningais veiksmais ir ištvermingomis pastangomis įgytas žmogiškąsias dorybes išskaistina ir išaukština dieviškoji malonė. Dievui padedant, jos užgrūdina charakterį ir palengvina daryti gera. Dorybingas žmogus, gyvendamas tomis dorybėmis, jaučiasi laimingas.
1811 Nuodėmės sužeistam žmogui nėra lengva išlaikyti moralinę pusiausvyrą. Iš Kristaus gauta išganymo dovana mums suteikia malonę, būtiną ištverti siekiant dorybių. Kiekvienas turi nuolat prašyti tos šviesą ir jėgą teikiančios malonės, ieškoti pagalbos sakramentuose, bendradarbiauti su Šventąja Dvasia, paklusti jos kvietimui mylėti gėrį ir vengti blogio.
1834 Žmogiškosios dorybės yra tvirti proto ir valios polinkiai, rikiuojantys mūsų veiksmus, tvarkantys mūsų aistras ir valdantys mūsų elgesį pagal proto ir tikėjimo reikalavimus. Jos buriasi apie keturias pagrindines dorybes: protingumą, teisingumą, tvirtumą ir susivaldymą.
1839 Moralinės dorybės ugdomos auklėjimu, sąmoningais veiksmais ir ištvermingomis pastangomis. Dievo malonė jas išskaistina ir išaukština.
379.
1805 Keturios dorybės yra pagrindinės. Jos tokios yra todėl, kad apie jas buriasi visos kitos. Pagrindinės dorybės yra šios: protingumas, teisingumas, tvirtumas ir susivaldymas. „Jeigu kas myli teisumą – išminties darbų vaisiai yra dorybės. Juk ji moko savitvardos ir protingumo, teisumo ir drąsos“ (Išm 8, 7). Kitais vardais šios dorybės yra giriamos daugelyje Šventojo Rašto vietų.
1834 Žmogiškosios dorybės yra tvirti proto ir valios polinkiai, rikiuojantys mūsų veiksmus, tvarkantys mūsų aistras ir valdantys mūsų elgesį pagal proto ir tikėjimo reikalavimus. Jos buriasi apie keturias pagrindines dorybes: protingumą, teisingumą, tvirtumą ir susivaldymą.
380.
1806 Protingumas yra dorybė, įgalinanti praktinį protą visokiomis aplinkybėmis skirti, kas yra tikrasis mūsų gėris, ir rinktis tinkamas priemones jam pasiekti. „Gudrus žmogus apsvarsto savo žingsnius“ (Pat 14, 15). „Būkite santūrūs ir blaivūs, kad galėtumėte melstis“ (1 Pt 4, 7). Protingumas yra „teisinga veikimo taisyklė“, sekdamas Aristoteliu, rašė šv. Tomas. Jis neturi nieko bendro nei su nedrąsa ar bailumu, nei su dviveidiškumu ar apsimetinėjimu. Jis vadinamas auriga virtutum [„dorybių vairininku“], nes vadovauja kitoms dorybėms, nurodydamas jų vietą ir ribas. Protingumas tiesiogiai lemia sąžinės sprendimą. Vadovaudamasis tuo sprendimu, protingas žmogus sprendžia apie savo elgesį ir jį tvarko. Vadovaudamiesi protingumo dorybe, mes be klaidų taikome moralinius principus atskiriems atvejams ir įveikiame abejones dėl gėrio, kurio reikia siekti, ar blogio, kurio reikia vengti.
1835 Protingumas įgalina praktinį protą visokiomis aplinkybėmis skirti, kas yra tikrasis mūsų gėris, ir rinktis tinkamas priemones jam pasiekti.
381.
1807 Teisingumas, kaip moralinė dorybė, yra pastovus ir tvirtas noras atiduoti Dievui ir artimui tai, kas jiems priklauso. Teisingumas Dievo atžvilgiu yra vadinamas „religingumo dorybe“; žmonių atžvilgiu jis verčia gerbti kiekvieno teises, o jų tarpusavio santykiuose pasiekti tokios darnos, kuri vienodai atsižvelgtų į visus žmones ir į jų bendrą gerovę. Šventajame Rašte dažnai minimas teisusis pasižymi visada neklastinga širdimi ir teisingu elgesiu artimo atžvilgiu. „Nebūsi šališkas vargšui ir nenusileisi didžiūnui, bet teisi savo artimą teisingai“ (Kun 19, 15). „O jūs, šeimininkai, duokite vergams, kas teisinga ir kas dera, atsimindami, kad ir jūs turite Viešpatį danguje“ (Kol 4, 1).
1836 Teisingumas yra pastovus ir tvirtas noras atiduoti Dievui ir artimui tai, kas jiems priklauso.
382.
1808 Tvirtumas yra moralinė dorybė, suteikianti ištvermės sunkumuose ir pastovumo siekiant gėrio. Ji sustiprina ryžtą nepasiduoti pagundoms ir įveikti moraliniame gyvenime pasitaikančias kliūtis. Tvirtumo dorybė padeda nugalėti baimę, netgi mirties, ištverti išmėginimus ir persekiojimus. Ji skatina atsižadėti ir aukoti savo gyvybę dėl teisingo reikalo. „Mano jėga ir drąsa yra VIEŠPATS“ (Ps 118, 14). „Pasaulyje jūsų priespauda laukia, bet jūs būkite drąsūs: aš nugalėjau pasaulį!“ (Jn 16, 33).
1837 Tvirtumas suteikia ištvermės sunkumuose ir pastovumo siekiant gėrio.
383.
1809 Susivaldymas yra moralinė dorybė, tvardanti malonumų pomėgį ir padedanti išlaikyti saiką naudojantis sukurtomis gėrybėmis. Ši dorybė laiduoja valios viešpatavimą instinktams ir neleidžia troškimams peržengti padorumo ribų. Susivaldantis žmogus savo juslinį geismą kreipia į gėrį, geba skirti, kas gera ir kas bloga, ir nepasikliauja savo jėgomis tenkindamas širdies troškimus. Susivaldymas yra dažnai giriamas Senajame Testamente: „Nesek paskui savo geismus, tvardyk savo geidulius“ (Sir 18, 30). Naujajame Testamente jis yra vadinamas „santūrumu“ arba „blaivumu“. Šiame pasaulyje mes privalome gyventi „santūriai, teisingai ir maldingai“ (Tit 2, 12). Gerai gyventi yra ne kas kita, kaip mylėti Dievą visa savo širdimi, visa siela, visu elgesiu. Tikra ir visiška Jo meilė išsaugoma susivaldymu; dėl žmogaus tvirtumo jos nepalaužia jokios nelaimės; teisingame žmoguje ji niekam kitam nepaklūsta; išmintingo žmogaus meilė budi, viską stebėdama, kad nejučiomis jos neužkluptų nei klasta, nei melas.
1838 Susivaldymas tvardo juslinių malonumų pomėgį ir suteikia gebėjimą tinkamai naudotis sukurtomis gėrybėmis.
384.
1812 Žmogiškųjų dorybių šaknys glūdi dieviškosiose dorybėse, kurios žmogaus galias parengia dalyvauti dieviškojoje prigimtyje. Juk dieviškosios dorybės yra tiesiogiai susijusios su Dievu. Jos leidžia krikščionims gyventi vienybėje su Švenčiausiąja Trejybe. Jų pradžia, motyvas ir objektas yra Vienas Triasmenis Dievas.
1813 Dieviškosios dorybės pagrindžia, įkvepia ir žymi moralinę krikščionio veiklą. Jos ugdo ir gaivina visas moralines dorybes. Dievas jas įlieja į tikinčiųjų sielą, kad jie sugebėtų elgtis kaip Jo vaikai ir pelnyti amžinąjį gyvenimą. Jos yra Šventosios Dvasios buvimo ir veikimo žmogaus gebėjimuose laidas. Dieviškosios dorybės yra trys: tikėjimas, viltis ir meilė.
1840 Dieviškosios dorybės leidžia krikščionims gyventi vienybėje su Švenčiausiąja Trejybe. Jų pradžia, motyvas ir objektas yra Dievas, kurį pažįstame tikėjimu, kuriuo viliamės ir kurį mylime dėl Jo paties.
1841 Dieviškosios dorybės yra trys: tikėjimas, viltis ir meilė. Jos ugdo ir gaivina visas moralines dorybes.
385.
1813 Dieviškosios dorybės pagrindžia, įkvepia ir žymi moralinę krikščionio veiklą. Jos ugdo ir gaivina visas moralines dorybes. Dievas jas įlieja į tikinčiųjų sielą, kad jie sugebėtų elgtis kaip Jo vaikai ir pelnyti amžinąjį gyvenimą. Jos yra Šventosios Dvasios buvimo ir veikimo žmogaus gebėjimuose laidas. Dieviškosios dorybės yra trys: tikėjimas, viltis ir meilė.
386.
1814 Tikėjimas yra dieviškoji dorybė, kurios dėka tikime į Dievą ir visa, ką Jis mums yra apreiškęs ir ką šventoji Bažnyčia teikia mums tikėti, nes Dievas yra pati tiesa. Tikėjimu „žmogus laisvai atiduoda visą save“ Dievui. Dėl to tikintysis stengiasi pažinti Dievo valią ir ją vykdyti. „Teisusis gyvens tikėjimu“ (Rom 1, 17). Gyvas tikėjimas „veikia meile“ (Gal 5, 6).
1815 Tikėjimo dovaną išlaiko tas, kas jai nenusideda. Tačiau „tikėjimas be darbų negyvas“ (Jok 2, 26). Tikėjimas be vilties ir meilės tikinčiojo dar nesuvienija visiškai su Kristumi ir nepadaro gyvu Jo kūno nariu.
1816 Kristaus mokinys turi ne vien saugoti tikėjimą ir juo gyventi, bet ir jį išpažinti, drąsiai liudyti ir skleisti: „Visi turi būti pasirengę išpažinti Kristų prieš žmones ir sekti juo kryžiaus keliu, supami persekiojimų, kurių Bažnyčiai niekuomet netrūksta.“ Tarnavimas tikėjimui ir jo liudijimas yra būtini išganymui: „Kas išpažins mane žmonių akivaizdoje, ir aš jį išpažinsiu savo dangiškojo Tėvo akivaizdoje. O kas išsigins manęs žmonių akivaizdoje, ir aš jo išsiginsiu savo dangiškojo Tėvo akivaizdoje“ (Mt 10, 32–33).
1842 Tikėjimu tikime į Dievą ir visa, ką Jis mums yra apreiškęs ir ką Bažnyčia teikia mums tikėti.
387.
1817 Viltis yra dieviškoji dorybė, kurios dėka trokštame ir iš Dievo laukiame dangaus karalystės ir amžinojo gyvenimo kaip savo amžinosios laimės, pasitikėdami Kristaus pažadais ir remdamiesi ne savo jėgomis, bet Šventosios Dvasios malonės pagalba. „Išlaikykime nepajudinamą vilties išpažinimą, nes patikimas tas, kuris yra davęs pažadus“ (Žyd 10, 23). „Jis mums dosniai išliejo tos Dvasios per mūsų Gelbėtoją Jėzų Kristų, kad, nuteisinti jo malone, taptume viltimi amžinojo gyvenimo paveldėtojais“ (Tit 3, 6–7).
1818 Vilties dorybė atitinka laimės troškimą, kurį Dievas įdėjo į kiekvieno žmogaus širdį; ji apima visas viltis, kurios tik įkvepia žmonių veikimą; ji jas išskaistina nukreipdama į dangaus karalystę; ji saugo nuo nevilties; palaiko, kai jaučiamės apleisti; atveria širdį laukti amžinosios palaimos. Vilties paskata saugo nuo egoizmo ir veda į krikščioniškosios meilės laimę.
1819 Krikščioniškoji viltis perima ir atbaigia išrinktosios tautos viltį, kurios pradžia ir pavyzdys buvo Abraomo viltis: jam duotus pažadus Dievas ištesėjo apdovanodamas jį Izaoku ir apvalydamas išbandymo auka. „Nematydamas jokios vilties, Abraomas patikėjo viltimi, jog tapsiąs daugelio tautų tėvu“ (Rom 4, 18).
1820 Krikščioniškąją viltį įžiebė Jėzus, savo veiklos pradžioje paskelbdamas palaiminimus. Palaiminimai mūsų viltį kelia į dangų kaip į naują Pažadėtąją žemę ir nužymi jai kelią per Jėzaus mokinių laukiančius išmėginimus. Tačiau dėl Jėzaus Kristaus nuopelnų ir Jo kančios Dievas išsaugo mumyse viltį, kuri „neapgauna“ (Rom 5, 5). Viltis yra „saugus ir tvirtas sielos inkaras, prasiskverbiantis [...] [ten], kur už mus kaip pirmtakas įžengė Jėzus“ (Žyd 6, 19–20). Ji taip pat yra ginklas, saugantis mus išganymo kovoje: „Dėvėkime tikėjimo bei meilės šarvus ir išganymo vilties šalmą“ (1 Tes 5, 8). Ji teikia mums džiaugsmą net išmėginimų metu. „Džiaukitės viltyje, būkite kantrūs varge“ (Rom 12, 12). Viltį išreiškia ir ją gyvą išlaiko malda, ypač „Tėve mūsų“ malda, kuri yra santrauka viso to, ko viltis leidžia mums trokšti.
1821 Tad galime tikėtis dangaus garbės, Dievo pažadėtos tiems, kurie Jį myli ir vykdo Jo valią. Bet kuriomis aplinkybėmis kiekvienas privalo puoslėti viltį, kad, Dievo malonės padedamas, „ištvers iki galo“ ir pasieks dangaus džiaugsmą kaip amžinąjį Dievo atlygį už gerus darbus, atliktus Kristaus malonei padedant. Bažnyčia su viltimi meldžia, kad „visi žmonės būtų išganyti“ (1 Tim 2, 4). Ji trokšta būti dangaus garbėje suvienyta su Kristumi, savo Sužadėtiniu: Pasitikėk, mano siela, pasitikėk! Tu nežinai dienos ir valandos. Rūpestingai budėk! Viskas greitai praeina, nors nekantrumas ir verčia tave abejoti tuo, kas tikra, ir trumpą laiką paverčia ilgu. Suprask, kad kuo daugiau kovosi, tuo labiau įrodysi, kaip myli savo Dievą, ir tuo labiau vieną dieną džiaugsiesi su savo Mylimuoju ta laime ir žavesiu, kurie niekada nesibaigs.
1843 Vilties dėka trokštame ir tvirtai pasitikėdami iš Dievo laukiame amžinojo gyvenimo ir malonių jam pelnyti.
388.
1822 Meilė yra dieviškoji dorybė, kurios dėka Dievą mylime labiau už viską vien dėl Jo paties, o savo artimą dėl Dievo meilės – kaip save pačius.
1823 Jėzus meilę padarė naujuoju įsakymu. Mylėdamas savuosius „iki galo“ (Jn 13, 1), Jis apreiškia Tėvo meilę, kuria Tėvas Jį myli. Mylėdami vieni kitus, mokiniai seka Jėzaus meile, kuria juos Jis taip pat myli. Dėl to Jėzus sako: „Kaip mane Tėvas mylėjo, taip ir aš jus mylėjau. Pasilikite mano meilėje!“ (Jn 15, 9). Ir dar: „Tai mano įsakymas, kad vienas kitą mylėtumėte, kaip aš jus mylėjau“ (Jn 15, 12).
1824 Meilė – Dvasios vaisius ir Įstatymo pilnatvė – laikosi Dievo ir Kristaus įsakymų: „Pasilikite mano meilėje! Jei laikysitės mano įsakymų, pasiliksite mano meilėje“ (Jn 15, 9–10).
1825 Kristus mirė už mus iš meilės, „kai dar buvome priešai“ (Rom 5, 10). Viešpats iš mūsų reikalauja mylėti taip, kaip mylėjo Jis, net savo priešus, tapti artimu pačiam tolimiausiam, mylėti vaikus ir vargšus kaip Jį patį. Šv. apaštalas Paulius neprilygstamai pavaizdavo meilę: „Meilė kantri, meilė maloninga, ji nepavydi; meilė nesididžiuoja ir neišpuiksta. Ji nesielgia netinkamai, neieško savo naudos, nepasiduoda piktumui, pamiršta, kas buvo bloga, nesidžiaugia neteisybe, su džiaugsmu pritaria tiesai. Ji visa pakelia, visa tiki, viskuo viliasi ir visa ištveria“ (1 Kor 13, 4–7).
1826 „Jei neturėčiau meilės, – dar sako apaštalas, – aš būčiau niekas...“ Ir privilegijos, tarnystės, net dorybės būtų niekas... Jei „neturėčiau meilės, – nieko nelaimėčiau“. Meilė yra visų dorybių didžiausia. Iš dieviškųjų dorybių ji yra pirmoji: „Taigi dabar pasilieka tikėjimas, viltis ir meilė – šis trejetas, bet didžiausia jame yra meilė“ (1 Kor 13, 13).
1827 Visas dorybes gaivina ir įkvepia meilė. Ji yra „tobulumo raištis“ (Kol 3, 14); ji pati yra dorybių forma; ji jas susieja ir surikiuoja; ji yra krikščioniškojo gyvenimo šaltinis ir tikslas. Krikščioniškoji meilė sutvirtina ir nuskaidrina mūsų žmogiškąjį gebėjimą mylėti, iškelia jį iki antgamtinio tobulumo, iki dieviškosios meilės.
1828 Meilės įkvėptas moralinis gyvenimas teikia krikščioniui dvasinę Dievo vaikų laisvę. Tada jis nebėra nei Dievo tarnas, vergiškai Jo bijantis, nei samdinys, laukiantis atlyginimo, bet vaikas, atsiliepiantis į meilę To, kuris „mus pirmas pamilo“ (1 Jn 4, 19): Arba mes nusigręžiame nuo blogio, bijodami bausmės, ir tada esame lyg vergai; arba laikomės įsakymų dėl savo pačių naudos, tegalvodami apie užmokestį, ir tada tampame panašūs į samdinius. Arba pagaliau mes paklūstame dėl paties gėrio ir meilės Tam, kuris mums įsako [...], ir tada elgiamės kaip vaikai.
1829 Meilės vaisiai yra džiaugsmas, taika ir gailestingumas; meilė reikalauja daryti kitiems gera ir prireikus broliškai įspėti; ji yra geranorė; žadina atsiliepti meile; išlieka nesavanaudiška ir dosni; ji reiškia draugystę ir bendravimą: Visų mūsų darbų vainikas yra meilė. Tai tikslas, kurio siekdami bėgame, į kurį skubame; kai jį pasieksime, pailsėsime.
1844 Meile mylime Dievą labiau už viską, o savo artimą dėl Dievo meilės – kaip save pačius. Meilė yra „tobulumo raištis“ (Kol 3, 14) ir visų dorybių forma.
389.
1830 Moralinį krikščionio gyvenimą palaiko Šventosios Dvasios dovanos. Jos yra nuolatinės nuostatos, lenkiančios žmogų paklusti Šventosios Dvasios paskatoms.
1831 Septynios Šventosios Dvasios dovanos yra šios: išmintis, supratimas, patarimas, tvirtumas, pažinimas, maldingumas, Dievo baimė. Jų pilnatvę turi Kristus, Dovydo Sūnus. Šios dovanos papildo ir patobulina jas gavusiųjų dorybes. Jos padeda tikintiesiems lengvai paklusti Dievo įkvėpimams. Lygiu taku tegu mane veda tavo dvasia maloninga! (Ps 143, 10). Visi, vedami Dievo Dvasios, yra Dievo vaikai [...]. O jei esame vaikai, tai ir įpėdiniai. Mes – Dievo įpėdiniai ir Kristaus bendraįpėdiniai (Rom 8, 14. 17).
1845 Krikščionims teikiamos septynios Šventosios Dvasios dovanos: išmintis, supratimas, patarimas, tvirtumas, pažinimas, maldingumas, Dievo baimė.
390.
1832 Dvasios vaisiai yra tobulumo apraiškos, kurias Šventoji Dvasia mumyse išugdo kaip amžinosios garbės pirmienas. Bažnyčios tradicijoje jų vardijama dvylika: „meilė, džiaugsmas, taika, kantrybė, malonumas, gerumas, romumas, meilumas, ištikimybė, kuklumas, susivaldymas, skaistybė“ (Gal 5, 22–23 Vulg.).