Ketvirtas įsakymas. KBK

4 skirsnis. Ketvirtas įsakymas

Gerbk savo tėvą ir motiną, kad ilgai gyventumei krašte, kurį Viešpats, tavo Dievas, tau skiria (Iš 20, 12).

Jis buvo jiems klusnus (Lk 2, 51).

Viešpats Jėzus pats buvo priminęs „Dievo įsakymo“ svarbą.¹ Apaštalas moko: „Jūs, vaikai, klausykite Viešpatyje savo gimdytojų, nes šito reikalauja teisingumas. Gerbk savo tėvą ir motiną, – tai pirmasis įsakymas su pažadu: Kad tau gerai sektųsi ir ilgai gyventumei žemėje“ (Ef 6, 1–3).²

2197^S-455^Y-367Ketvirtu įsakymu pradedama antroji lentelė. Juo nurodoma meilės tvarka. Dievas nori, kad po Jo gerbtume savo tėvus, kuriems turime būti dėkingi už gyvybę ir kurie mums perteikė tikėjimą į Dievą. Esame įpareigoti gerbti ir godoti visus žmones, kuriems dėl mūsų gėrio Dievas suteikė savo valdžios.1897

2198^S-455^Y-367Įsakymas pozityvia forma nurodo atliktinas pareigas. Juo skelbiami kiti įsakymai, konkrečiai susiję su pagarba gyvybei, santuoka, žemiškosiomis gėrybėmis, žodžiais. Jis – vienas iš socialinio Bažnyčios mokymo pagrindų.2419

2199^S-455^Y-367Ketvirtu įsakymu pabrėžtinai kreipiamasi į vaikus, nusakant jų santykį su tėvu ir motina, nes tie santykiai visuotiniausi. Jis taip pat galioja kitiems giminystės ryšiais tarpusavyje susijusiems šeimos nariams, reikalauja pagarbos, meilės ir dėkingumo vyresniems giminaičiams ir senoliams, pagaliau apima mokinių pareigas mokytojams, darbuotojų – darbdaviams, valdinių – vadovams, piliečių – tėvynei ir tiems, kurie ją tvarko ir valdo.

Šiuo įsakymu aprėpiamos ir galvoje turimos pareigos tėvų, globėjų, mokytojų, vadovų, pareigūnų, valdančiųjų, visų, turinčių valdžią kitiems asmenims ar asmenų bendruomenėms.

2200^S-455^Y-367Besilaikančiųjų ketvirto įsakymo laukia atlygis: „Gerbk savo tėvą ir motiną, kad ilgai gyventumei krašte, kurį VIEŠPATS, tavo Dievas, tau skiria“ (Iš 20, 12).³ Klusnumas šiam įsakymui drauge su dvasiniais vaisiais teikia ir laikinųjų taikos bei gerovės vaisių.2304 Ir priešingai, jo laužymas atneša daug žalos žmonių bendruomenėms ir pavieniams žmonėms.

I. Šeima Dievo plane

Šeimos prigimtis

2201^S-456^Y-3681625Santuokinė bendruomenė yra pagrįsta abipusiu sutuoktinių sutikimu. Santuoka ir šeima skirtos sutuoktinių gerovei ir vaikų gimdymui bei auklėjimui. Sutuoktinių meilė ir vaikų gimimas steigia tarp tos pačios šeimos narių asmeninius ryšius ir pirmapradę atsakomybę .

2202^S-456^Y-3681882Santuokos suvienyti vyras ir moteris drauge su savo vaikais sudaro šeimą. Šie ryšiai atsiranda anksčiau, negu juos pripažįsta civilinė valdžia; jie už ją viršesni. Juos reikia laikyti normaliu santykių pagrindu, pagal kurį turi būti vertinamos įvairios giminystės formos.

2203^S-456^Y-368369Sukurdamas vyrą ir moterį, Dievas įsteigė žmonių šeimą ir nustatė pagrindinę jos sandarą. Jos narių kilnumas vienodas. Šeimoje jos narių ir visuomenės bendrojo gėrio labui esama įvairios atsakomybės, teisių ir pareigų.

Krikščioniškoji šeima 1655-1658

2204^S-456^Y-368„Bažnytinę bendrystę atspindi ir įgyvendina krikščioniškoji šeima, todėl pastaroji gali ir turi būti vadinama 'namų Bažnyčia'.“⁴533 Ji yra tikėjimo, vilties ir meilės bendruomenė; iš Naujojo Testamento matyti,⁵ kad Bažnyčioje jai tenka ypatinga reikšmė.

2205^S-456^Y-368Krikščioniškoji šeima yra asmenų bendrystė, Tėvo ir Sūnaus Šventojoje Dvasioje bendrystės pėdsakas ir paveikslas.1702 Jos prokreacinė ir auklėjamoji veikla yra Tėvo kuriamojo darbo aidas. Šeima pašaukta dalyvauti Kristaus maldoje ir aukoje. Kasdienė malda ir Dievo žodžio skaitymas stiprina joje meilę. Krikščioniškoji šeima skelbia Evangeliją ir vykdo misiją.

2206^Y-368Šeimos tarpusavio santykiai, ypač kai jie kyla iš abipusės jos narių pagarbos, ugdo bendrus jausmus, polinkius ir interesus. Šeima yra privilegijuota bendruomenė, pašaukta bendram sutuoktinių sutarimui ir uoliam tėvų bendradarbiavimui auklėjant vaikus⁶.

II. Šeima ir visuomenė

2207^S-457^Y-3691880Šeima yra pirminė visuomenės gyvenimo ląstelė. Tai natūrali bendruomenė, kurioje vyras ir moteris pašaukti save dovanoti vienas kitam mylėdami ir dovanodami gyvybę.372 Autoritetu, pastovumu ir gyvais ryšiais šeimoje dedami laisvės, saugumo ir broliškumo pamatai visuomenėje.1603 Šeima yra bendruomenė, kurioje nuo vaikystės pradedama gerbti moralines vertybes, garbinti Dievą ir tinkamai naudotis laisve. Šeimos gyvenimas įvesdina į visuomenės gyvenimą.

2208^S-457^Y-369Šeima privalo taip gyventi, kad jos nariai mokėtų rūpintis ir padėti jauniems ir seniems, ligoniams arba negalios ištiktiems bei vargšams. Daug šeimų tam tikrais momentais neįstengia suteikti tokios pagalbos. Tada jais pasirūpinti tenka kitiems asmenims, kitoms šeimoms ir – subsidiariai – visuomenei: „Tyras ir nesuteptas maldingumas Dievo, mūsų Tėvo, akyse yra: šelpti našlaičius ir našles jų sielvarte ir sergėti save nesuterštą šiuo pasauliu“ (Jok 1, 27).

2209^S-458^Y-370Šeimai reikia padėti ir ją apsaugoti atitinkamomis socialinėmis priemonėmis. Ten, kur šeimos nepajėgia atlikti savo uždavinių, joms padėti ir šeimos instituciją paremti yra kitų visuomenės grupių pareiga. Laikydamosi subsidiarumo principo, didesnės bendruomenės neturi savintis šeimos teisių arba kištis į jos gyvenimą.1883

2210^S-458^Y-370Kadangi šeima yra svarbi visuomenės gyvenimui ir gerovei,⁷ pastarajai tenka ypatinga pareiga palaikyti ir stiprinti santuoką ir šeimą. „Pasaulietinė valdžia savo šventa pareiga telaiko tikrojo santuokos ir šeimos pobūdžio pripažinimą, sergėjimą ir ugdymą, rūpinimąsi viešąja dora bei namų židinio gerove“⁸.

2211^S-458^Y-370Politinės bendruomenės pareiga yra gerbti šeimą, jai padėti ir laiduoti:

— laisvę kurti šeimos židinį, turėti vaikų ir juos auklėti pagal savus moralinius ir religinius įsitikinimus;

— tvirto santuokinio ryšio bei šeimos institucijos apsaugą;

— laisvę išpažinti savo tikėjimą, jį perduoti kitiems, pagal jį auklėti savo vaikus, imantis tam reikalingų priemonių ir padedant atitinkamoms institucijoms;

— privatinės nuosavybės teisę, laisvę imtis veiklos, gauti darbo ir pastogę, teisę emigruoti;

— pagal šalies įstatymus – teisę į medicininį aptarnavimą, pagyvenusių žmonių globą, finansinę paramą šeimoms;

— saugų gyvenimą ir sveikatos apsaugą, ypač apsaugą nuo narkomanijos, pornografijos, alkoholizmo ir kitų pavojų;

— laisvę steigti šeimų bendrijas ir taip būti atstovaujamai civilinėje valdžioje.⁹

2212^S-458^Y-370Ketvirtu įsakymu paaiškinami ir kiti santykiai visuomenėje. Savo brolius ir seseris regime kaip savo tėvų vaikus; savo giminaičius – kaip protėvių palikuonis; savo šalies piliečius – kaip tėvynės sūnus ir dukteris; pakrikštytuosius – kaip savo Motinos Bažnyčios vaikus225; kiekvieną žmogų – kaip sūnų ar dukterį To, kuris nori būti vadinamas „mūsų Tėvu“. Todėl mūsų santykiai su artimu pripažįstami kaip tarpasmeniniai. 1931Artimas nėra tik „individas“ žmonių kolektyve, bet būtent „tas“ asmuo, kuris dėl savo žinomos kilmės yra vertas ypatingo dėmesio ir pagarbos.

2213^S-458^Y-370Žmonių bendruomenes sudaro asmenys. Kad jie būtų gerai valdomi, neužtenka tik laiduoti teises, vykdyti pareigas ar laikytis susitarimų. Teisingi darbdavių ir darbuotojų, valdančiųjų ir piliečių santykiai yra abipusio geranoriškumo, atitinkančio teisingumu ir brolybe besirūpinančių žmonių kilnumą, pagrindas.1939

III. Šeimos narių pareigos

Vaikų pareigos

2214^S-459^Y-371Dieviškoji tėvystė yra žmogiškosios tėvystės šaltinis;¹⁰ ji ir yra pagarbos tėvams pagrindas. Vaikų – mažų ar suaugusių – pagarbą savo tėvui ir motinai¹¹ palaiko natūralus jausmas,1858 kylantis iš juos siejančio ryšio. Tos pagarbos reikalauja Dievo įsakymas.¹²

2215^S-459^Y-371Pagarba tėvams (pietas filialis) kyla iš dėkingumo tiems žmonėms, kurie savo vaikams padovanojo gyvybę, o meile ir darbu leido jiems augti metais, išmintimi ir malone. „Visa širdimi gerbk savo tėvą, neužmiršk savo motinos gimdymo skausmų. Atsimink, kad iš šių tėvų esi gimęs; ką gali jiems duoti už visa, ką jie tau yra davę?“ (Sir 7, 27–28).

2216^S-459^Y-371Vaikų meilė pasireiškia tikru nuolankumu ir klusnumu. 532„Mano vaike, laikykis savo tėvo įsakymo ir nepaniekink savo motinos mokymo [...]. Ką tik darysi, jie tau padės, kai gulsies miego, jie tave saugos, kai atsibusi, su tavimi jie bendraus“ (Pat 6, 20–22). „Išmintingas vaikas brangina tėvo pamokymą, o pašaipūnas nesiklauso, kai yra baramas“ (Pat 13, 1).

2217^S-459^Y-371Kol vaikas gyvena drauge su tėvais, jis privalo jų klausyti visada, kai tik jie ko nors pagrįstai reikalauja jo paties ar šeimos labui. „Jūs, vaikai, visuose dalykuose klausykite savo tėvų, nes toks klusnumas patinka Viešpačiui“ (Kol 3, 20).¹³ Vaikai taip pat turi paklusti protingiems savo auklėtojų ir visų, kuriems tėvai juos patikėjo, nurodymams. Bet jeigu vaiko sąžinė įsitikinusi, jog būtų nedora paklusti kuriam nors paliepimui, tegu jis jam nepaklūsta.

Ir suaugesni vaikai privalo gerbti tėvus; numatyti jų pageidavimus, noriai kreiptis į juos patarimo ir sutikti su jų teisingomis pastabomis. Pareiga klausyti tėvų nebegalioja vaikams tapus savarankiškiems, bet pagarba tėvams turi išlikti visada. Jos pagrindas yra Dievo baimė – viena Šventosios Dvasios dovanų.1831

2218^S-459^Y-371Ketvirtu įsakymu primenamos jau suaugusiems vaikams jų pareigos tėvams. Kiek galėdami, jie privalo padėti tėvams materialiai ir moraliai, kai juos ištinka senatvė, liga, vienatvė ir vargas. Jėzus primena šią dėkingumo pareigą.¹⁴

Juk VIEŠPATS pagerbia tėvą per jo vaikus ir patvirtina motinos teises į jos sūnus. Kas gerbia savo tėvą, atsilygina už nuodėmes; kas gerbia savo motiną, kraunasi lobį. Kas gerbia savo tėvą, džiaugsis savo vaikais, ir kai melsis, jis bus išklausytas. Kas gerbia tėvą, ilgai gyvens; paklūsta VIEŠPAČIUI, kas neša paguodą savo motinai (Sir 3, 2–6).
Mano vaike, rūpinkis savo tėvu jo senatvėje, neužduok jam širdies per visą gyvenimą. Net jeigu jam ir protas susilpnėtų, būk jam kantrus; nepaniekink jo būdamas pilnas jėgų. [...] Piktžodžiauja, kas savo tėvu nesirūpina, VIEŠPATĮ pykdo, kas savo motinai širdį užgauna (Sir 3, 12–13. 16).

2219^S-459^Y-371Vaikų meilė palaiko viso šeimos gyvenimo darną, taip pat turi įtakos brolių bei seserų santykiams. Pagarba tėvams nušviečia visą šeimos aplinką. „Vaikaičiai yra senųjų vainikas“ (Pat 17, 6). „Su visu nuolankumu bei meilumu, su didžia kantrybe palaikykite tarpusavio meilę“ (Ef 4, 2).

2220^S-459^Y-371Krikščionys turi būti ypač dėkingi tiems žmonėms, iš kurių gavo tikėjimo dovaną, Krikšto malonę ir gyvenimą Bažnyčioje. Tai gali būti tėvai, seneliai, kiti šeimos nariai, kunigai, katechetai, kiti mokytojai ar draugai. „Aš vis prisimenu tavo nuoširdų tikėjimą, kuris pradžioje gyveno tavo senelėje Loidėje, tavo motinoje Eunikėje ir, esu tikras, tebegyvena tavyje“ (2 Tim 1, 5).

Tėvų pareigos

2221^S-460^Y-372Santuokinės meilės vaisingumas nesibaigia vien vaikų gimdymu, bet apima ir jų moralinį auklėjimą ir dvasinį ugdymą.1653 „Tėvų auklėjimas yra toks svarbus, kad ten, kur jo nėra, vargiai kas kitas gali jį atstoti“¹⁵. Ir tėvų teisė, ir pareiga auklėti vaikus yra pirmaeilės ir neatimamos.¹⁶

2222^S-460^Y-372Tėvai į savo vaikus privalo žiūrėti kaip į Dievo vaikus ir gerbti juos kaip žmones. Jie auklėja savo vaikus, kad tie laikytųsi Dievo Įstatymo, ir patys rodo pavyzdį, paklusdami dangiškojo Tėvo valiai.494

2223^S-460^Y-372Už savo vaikų auklėjimą pirmiausia atsakingi tėvai. Tą atsakomybę iš pradžių jie paliudija sukurdami šeimos židinį, kuriame paprastai viešpatauja nuoširdumas, atlaidumas, abipusė pagarba, ištikimybė ir nesavanaudiškas paslaugumas. 1804Šeimos židinys yra tinkamiausia vieta dorybėms ugdyti. Čia išmokstama pasiaukojimo, sveiko mąstymo, savitvardos – tikrosios laisvės sąlygų. Tėvai privalo išmokyti vaikus teikti pirmenybę „vidiniams ir dvasiniams, o ne medžiaginiams ir instinktų valdomiems“¹⁷ dalykams. Didi tėvų pareiga rodyti gerą pavyzdį vaikams. Mokėdami pripažinti savąsias klaidas vaikų akyse, jie sugebės geriau vadovauti vaikams ir taisyti jų elgesį:

„Kas myli savo vaiką, plaks jį dažnai [...]. Kas elgiasi griežtai su savo sūnumi, iš jo turės naudos“ (Sir 30, 1–2). „Ir jūs, tėvai, neerzinkite savo vaikų, bet auklėkite juos, drausmindami ir mokydami Viešpaties vardu“ (Ef 6, 4).

2224^S-460^Y-372Gimtieji namai yra natūrali aplinka parengti žmogų visuomeniniam solidarumui ir atsakomybei.1939 Tėvai turi išmokyti vaikus saugotis pavojų ir atmestinų dalykų, gresiančių žmonių bendruomenei.

2225^S-460^Y-372Santuokos sakramento malone tėvai yra gavę pareigą ir privilegiją evangelizuoti savo vaikus.1656 Būdami „pirmi tikėjimo skelbėjai“¹⁸ savo vaikams, jie privalo kuo anksčiau juos supažindinti su tikėjimo slėpiniais ir dar visai mažus įtraukti į Bažnyčios gyvenimą. Šeimos gyvenimo aplinka gali išugdyti nuostatas, kurios visą tolesnį gyvenimą išliks gyvo tikėjimo prielaida ir jo atrama.

2226^S-460^Y-372^Y-373Ugdyti vaikų tikėjimą tėvai turi pradėti nuo ankstyvos vaikystės. Ugdoma jau tada, kai šeimos nariai, gyvendami Evangeliją atitinkantį krikščioniškąjį gyvenimą, padeda vieni kitiems stiprinti savo tikėjimą. Šeimos katechezė pranoksta, papildo ir praturtina bet kurią kitą katechezės formą. Tėvų užduotis yra išmokyti savo vaikus melstis ir jiems atskleisti jų, kaip Dievo vaikų, pašaukimą.¹⁹ 2179Parapija yra ir krikščioniškųjų šeimų eucharistinė bendruomenė, ir jų liturginio gyvenimo centras; ji tinkamiausia vaikų ir tėvų katechezės vieta.

2227^S-460^Y-372^Y-373Vaikai savo ruožtu padeda tėvams tapti šventesniems.²⁰ 2013Kartu ir pavieniui jie turi visada vieni kitiems didžiadvasiškai atleisti įžeidimo, barnių, neteisingumo, neištikimybės atvejais. Tai akina abipusės meilės jausmas. To reikalauja Kristaus meilė.²¹

2228^S-460^Y-372Kol vaikai maži, tėvų pagarba ir meilė pirmiausia reiškiasi uoliomis pastangomis juos auklėti, pasirūpinti jų kūno ir dvasios reikmėmis. Vaikams augant, ta pati pagarba ir atsidavimas skatina tėvus mokyti vaikus deramai naudotis savo protu ir laisve.

2229^S-460^Y-372Būdami labiausiai atsakingi už savo vaikų auklėjimą, tėvai turi teisę jiems parinkti mokyklą, kuri atitiktų tėvų įsitikinimus. Tai jų pagrindinė teisė. Tėvų pareiga pagal galimybę parinkti tokias mokyklas, kurios geriausiai juos pavaduotų auklėdamos vaikus krikščioniškai.²² Valdžios įstaigų pareiga yra garantuoti tą tėvų teisę ir sudaryti tinkamas sąlygas jai įgyvendinti.

2230^S-460^Y-372Suaugusių vaikų pareiga ir teisė yra pasirinkti profesiją ir gyvenimo būdą. Tegu jie imasi tos atsakomybės pasitikėdami savo tėvais, kurių nuomonės bei patarimo jie turėtų noriai teirautis ir išklausyti, o tėvai tenebando daryti spaudimo, kai jų vaikai renkasi profesiją arba jaunikį bei nuotaką.1625 Ta pareiga būti santūriems jiems nedraudžia, bet, priešingai, akina padėti vaikams protingais patarimais, ypač kai tie rengiasi kurti šeimą.

2231^S-460^Y-372Kai kurie žmonės nesituokia norėdami pasirūpinti savo tėvais ar giminaičiais, labiau atsidėti profesijos reikalams arba dėl kitų gerbtinų motyvų. Jie gali labai daug prisidėti prie žmonijos gėrio.

IV. Šeima ir Karalystė

2232^S-462^Y-374Nors šeimos ryšiai yra svarbūs, bet nėra absoliutūs. Kai vaikas žmogišku ir dvasiniu matmeniu vis labiau bręsta ir tampa savarankiškesnis, drauge ryškėja ir stiprėja jo ypatingas pašaukimas, kuris ateina iš Dievo. Tėvai privalo tą pašaukimą gerbti ir drąsinti savo vaikus į jį atsiliepti ir juo sekti. Reikia įsisąmoninti, kad pirmasis krikščionio pašaukimas yra sekti Jėzumi²³:1618 „Kas myli tėvą ar motiną labiau negu mane – nevertas manęs. Kas myli sūnų ar dukterį labiau negu mane – nevertas manęs“ (Mt 10, 37).

2233^S-462^Y-374542Tapti Jėzaus mokiniu reiškia priimti kvietimą priklausyti Dievo šeimai ir gyventi taip, kaip gyveno Jis: „Kiekvienas, kas tik vykdo mano dangiškojo Tėvo valią, yra man ir brolis, ir sesuo, ir motina“ (Mt 12, 50).

Tėvai su džiaugsmu ir dėkingumu turi priimti bei gerbti Viešpaties kvietimą kuriam nors jų vaikui sekti Juo mergeliškai gyvenant dėl dangaus karalystės pasirinkus pašvęstąjį gyvenimą arba kunigo tarnybą.

V. Pilietinės visuomenės valdžia

2234^S-463^Y-375Ketvirtas Dievo įsakymas taip pat liepia mums gerbti visus žmones, kurie mūsų labui yra gavę iš Dievo valdžią visuomenėje.1897 Juo nurodomos tiek valdančiųjų, tiek tų, kurie to valdymo vaisiais naudojasi, pareigos.

Pilietinės valdžios pareigos

2235^S-463^Y-375Kas valdo, privalo tai daryti tarnaudamas. „Jei kas norėtų tapti didžiausias iš jūsų, tebūnie jūsų tarnas“ (Mt 20, 26). 1899Valdžios vykdymą morališkai riboja jos dieviška kilmė, protinga prigimtis ir jos savitas objektas. Niekas negali įsakyti ar įsteigti ką nors, kas yra priešinga žmogaus kilnumui ir prigimtiniam įstatymui.

2236^S-463^Y-375Valdymu siekiama parodyti teisingą vertybių hierarchiją, kad visiems būtų lengviau naudotis laisve ir atsakomybe. 2411Vyresnybė privalo išmintingai laikytis paskirstomojo teisingumo, įvertindama kiekvieno poreikius bei nuopelnus ir siekdama tarpusavio sutarimo bei taikos. Ji turi rūpintis, kad jos taikomos priemonės bei nurodymai negundytų žmonių asmeninių interesų priešpriešinti visuomenės gerovei.²⁴

2237^S-463^Y-375Politinė valdžia privalo gerbti pagrindines žmogaus teises. 357Ji turi stengtis humaniškai įgyvendinti teisingumą, paisydama visų žmonių, ypač šeimų ir vargstančiųjų, teises.

Politinės piliečių teisės gali ir turi būti derinamos su bendrojo gėrio reikalavimais. Viešoji valdžia negali sustabdyti jų veikimo, neturėdama tam teisėto ir pakankamo pagrindo. Politinių teisių laidavimas tarnauja tautos ir žmonijos bendrajam gėriui.

Piliečių pareigos

2238^S-464^Y-3761900Kas pavaldus valdžiai, tas savo vyresniuosius turi laikyti tarsi Dievo atstovais, kuriuos Jis paskyrė tvarkyti savo dovanų:²⁵ „Būkite klusnūs kiekvienai žmonių valdžiai dėl Viešpaties. [...] Elkitės kaip laisvi; ne kaip tie, kurie laisve pridengia blogį, bet kaip Dievo tarnai“ (1 Pt 2, 13. 16). Lojaliai bendradarbiaudami su valdžia, piliečiai turi teisę, o kartais ir pareigą, pagrįstai ją kritikuoti už tai, kas, jų nuomone, kenkia žmogaus kilnumui ir bendrajam gėriui.

2239^S-464^Y-3761915Piliečiai privalo visuomenės gėrio labui bendradarbiauti su viešąja valdžia tiesos, teisingumo, solidarumo ir laisvės dvasia. 2310Tėvynės meilė ir tarnavimas jai kyla iš dėkingumo pareigos ir meilės tvarkos. Pavaldumas teisėtai valdžiai ir tarnavimas bendrajam gėriui reikalauja, kad piliečiai atliktų savo užduotį politiniame bendruomenės gyvenime.

2240^S-464^Y-376Klusnumas valdžiai ir bendra atsakomybė už bendrąjį gėrį moraliniu lygmeniu įpareigoja mokėti mokesčius, naudotis rinkimų teise, ginti šalį:2265

Atiduokite visiems, ką privalote: kam mokestį – mokestį, kam muitą – muitą, kam baimę – baimę, kam pagarbą – pagarbą (Rom 13, 7).
Krikščionys gyvena savo tėvynėje, bet kaip ateiviai. Atlieka visas pareigas kaip piliečiai, bet viską pakelia kaip ateiviai [...]. Paklusdami išleistiems įstatymams, savo gyvenimu juos pranoksta [...]. Dievas paskyrė jiems postą, iš kurio jiems nevalia trauktis.²⁶

Apaštalas mus ragina melstis ir dėkoti už karalius ir visus valdovus,1900 „kad galėtume tyliai ramiai gyventi visokeriopai maldingą ir gerbtiną gyvenimą“ (1 Tim 2, 2).

2241^S-464^Y-376Turtingesnių tautų pareiga yra priimti, kiek įmanoma, svetimšalius, ieškančius saugumo ir pragyvenimo šaltinių, kurių jie negali rasti savo gimtajame krašte. Viešajai valdžiai privalu rūpintis, kad būtų laikomasi prigimtinės teisės, pagal kurią svetimšalis yra globojamas jį priėmusiųjų.

Politinė valdžia, atsižvelgdama į bendrąjį gėrį, už kurį ji yra atsakinga, imigracijos teisei gali nustatyti įvairias teisines sąlygas ir reikalauti, kad migrantai laikytųsi juos priėmusios šalies pareigų. Imigrantas privalo dėkinga širdimi tausoti jį priėmusios šalies medžiagines ir dvasines vertybes, paklusti jos įstatymams ir prisidėti prie jos išlaidų.

2242^S-465^Y-376^Y-377Piliečio sąžinė įpareigoja nesilaikyti valstybės potvarkių, 1903jeigu jų nurodymai prieštarauja moralinei tvarkai, pagrindinėms žmogaus teisėms arba Evangelijos mokymui. 2313Atsisakymą paklusti valstybės valdžiai, kai jos reikalavimai prieštarauja teisingai sąžinei, pateisinami skirtumu tarp tarnavimo Dievui ir tarnavimo valstybei.450 „Atiduokite tad, kas ciesoriaus – ciesoriui, o kas Dievo – Dievui“ (Mt 22, 21). „Dievo reikia klausyti labiau negu žmonių“ (Apd 5, 29):

1901Jeigu kur nors viešoji valdžia, peržengdama savo kompetenciją, spaudžia piliečius, šie teneatsisako daryti tai, ko objektyviai reikalauja bendroji gerovė. Tačiau tebūnie jiems leista ginti savo bei savo bendrapiliečių teises nuo valdžios piktnaudžiavimo, laikantis prigimtinio ir evangelinio įstatymo nubrėžtų ribų.²⁷

2243^S-465^Y-376^Y-3772309Ginkluotas pasipriešinimas politinės valdžios priespaudai pateisinamas tik esant drauge visoms šioms sąlygoms: 1) jei tikrai, stipriai ir nuolatos pažeidinėjamos pagrindinės žmogaus teisės; 2) jei išnaudotos visos kitos galimybės; 3) jei tai nesukels dar didesnės netvarkos; 4) jei yra pagrįsta viltis laimėti; 5) jei, vadovaujantis protingu sprendimu, neįmanoma numatyti geresnės išeities.

Politinė bendruomenė ir Bažnyčia

2244^Y-376^Y-3771910Kiekviena institucija, tegu ir aiškiai neišreikštai, vadovaujasi žmogaus ir jo paskirties vizija, lemiančia jos daromus sprendimus, vertybių hierarchiją ir veikseną. 1881Daugelis visuomenių savo institucijas kuria remdamosi tuo, kad žmogus iškilesnis už daiktus. Vien Dievo apreikštoji religija žmogaus pradžia ir tikslu pripažįsta Dievą – Kūrėją ir Atpirkėją. Bažnyčia kviečia politinę valdžią priimant sprendimus ir nutarimus vadovautis ta apreikštąja tiesa apie Dievą ir žmogų:2109

Visuomenė, kuri tokį įkvėpimą ignoruoja arba nepriklausomybės nuo Dievo vardan atmeta, priversta savo veiklos gairių ir tikslo ieškoti savyje pačioje arba skolintis juos iš kurios nors ideologijos; nepripažindama objektyvaus gėrio ir blogio kriterijaus, ji, kaip rodo istorija, atvirai ar užmaskuotai atiduoda žmogų ir jo likimą totalitarinei valdžiai.²⁸

2245^Y-376^Y-377„Bažnyčia, dėl savo uždavinio ir kompetencijos pobūdžio jokiu būdu nesutampanti su politine bendruomene912 [...], yra žmogaus asmens transcendentiškumo ženklas ir drauge saugotoja.“²⁹ Bažnyčia „gerbia ir skatina politinę piliečių laisvę bei atsakomybę.“³⁰

2246^Y-376^Y-3772032Bažnyčios misijai tenka užduotis „priimti moralinį sprendimą net politinės srities klausimais, kai to reikalauja pagrindinės asmens teisės arba sielų išganymas. Tai darydama ji turi teisę vartoti visas ir vien tas priemones, kurios atitinka Evangeliją ir visų gerovę atsižvelgiant į laiko ir sąlygų skirtingumą2420“³¹.

Santrauka

2247^S-455^Y-367„Gerbk savo tėvą ir motiną“ (Įst 5, 16; Mk 7, 10).

2248^S-455^Y-367Ketvirtu įsakymu Dievas nori, kad po Jo gerbtume savo tėvus ir tuos žmones, kuriems Jis suteikė valdžią mūsų gėrio labui.

2249^S-456^Y-368Santuokinė bendruomenė yra pagrįsta sutuoktinių ryšiu ir abipusiu sutikimu. Santuoka ir šeima yra skirtos sutuoktinių gerovei, vaikų gimdymui ir auklėjimui.

2250^S-458^Y-370„Asmens ir žmonių visuomenės apskritai bei krikščionių bendrijos gerovė glaudžiai susijusi su santuokinės ir šeimos bendruomenės klestėjimu.“³²

2251^S-459^Y-371Vaikai turi gerbti savo tėvus, būti jiems dėkingi, prideramai klusnūs ir jiems padėti. Vaikų meilė palaiko viso šeimos gyvenimo darną.

2252^S-461Už savo vaikų tikėjimo, maldos ir visų dorybių ugdymą pirmiausia yra atsakingi tėvai. Jie privalo, kiek išgali, tenkinti savo vaikų kūno ir dvasios reikmes.

2253^S-461Tėvai privalo gerbti savo vaikų pašaukimą ir jį puoselėti. Jie patys turi atsiminti ir padėti vaikams suvokti, jog pirmutinis krikščionio pašaukimas yra sekti Jėzumi.

2254^S-463^Y-375Viešosios valdžios pareiga yra gerbti pagrindines žmogaus teises ir jo galimybes naudotis savo laisve.

2255^S-464Piliečiai privalo bendradarbiauti su viešąja valdžia ugdant visuomenę tiesos, teisingumo, solidarumo ir laisvės dvasia.

2256^S-465^Y-377Piliečių sąžinė įpareigoja nesilaikyti valstybės potvarkių, jei jie prieštarauja moralinei tvarkai. „Dievo reikia klausyti labiau negu žmonių“ (Apd 5, 29).

2257^Y-377Kiekviena visuomenė savo sprendimus ir veiklą grindžia žmogaus ir jo paskirties vizija. Nesivadovaudama Evangelijos tiesa apie Dievą ir žmogų, visuomenė lengvai tampa „totalitarine“.

KBK nuorodos

21971897 „Visuomenei stigtų ir geros tvarkos, ir klestėjimo, jeigu joje nebūtų teisėtai valdančių asmenų, kurie garantuotų jos teisinę apsaugą ir pakankamai rūpintųsi visų gerove.“ „Valdžia“ vadinama atskirų asmenų ar institucijų turima galia leisti įstatymus bei potvarkius, laukiant iš žmonių paklusnumo.

KBK 1897 kontekstas

21982419 „Krikščioniškasis apreiškimas [...] padeda geriau suprasti visuomeninio gyvenimo dėsningumus.“ Evangelija apreiškia Bažnyčiai visą tiesą apie žmogų. Vykdydama savo misiją skelbti Evangeliją, Bažnyčia Kristaus vardu primena žmogui jo paties kilnumą ir jo pašaukimą bendrauti su kitais asmenimis, moko laikytis dieviškąją išmintį atitinkančių teisingumo ir tiesos reikalavimų.

KBK 2419 kontekstas

22002304 Pagarba žmogaus gyvenimui ir jo plėtojimuisi reikalauja taikos. Taika nėra vien karo nebuvimas; jos negarantuoja ir priešiškų jėgų pusiausvyra. Taika žemėje pasiekiama tada, kai žmogui laiduojamos būtinos gėrybės, kai žmonės tarp savęs laisvai bendrauja, gerbiamas žmonių bei tautų orumas ir nuolat puoselėjamas broliškumas. Taika yra „tvarkos ramybė“, „teisumo poveikis“ (Iz 32, 17) ir meilės padarinys.

KBK 2304 kontekstas

22011625 Santuokinę sutartį sudaro pakrikštyti vyras ir moteris, laisvi sudaryti santuoką ir laisvai pareiškiantys sutinką. „Būti laisvam“ reiškia: — būti niekieno neverčiamam; — neturėti prigimtinės arba bažnytinės teisės nurodomų kliūčių.

KBK 1625 kontekstas

22021882 Kai kurios bendruomenės, kaip antai šeima ir valstybė, yra labai artimos žmogaus prigimčiai. Jos jam būtinos. Padedant kuo daugiau žmonių dalyvauti visuomeniniame gyvenime, būtina skatinti įvairių organizacijų ir renkamų institucijų steigimą, keliant joms „ekonominius, kultūrinius, socialinius, sportinius, pramoginius, profesinius, politinius uždavinius visos šalies ir tarptautiniu mastu“. Tokia socializacija pagrįsta ir natūraliu žmonių polinkiu burtis draugėn siekiant tikslų, kurie viršija atskiro asmens jėgas. Tai leidžia išsiskleisti asmens gebėjimams, ypač jo iniciatyvai ir atsakomybei, padeda garantuoti jo teises.

KBK 1882 kontekstas

2203369 Vyras ir moteris sukurti, vadinasi, Dievas jų norėjo: kaip visiškai lygių ir žmogiškų asmenų ir kaip skirtingų – vyro ir moters – būtybių. „Būti vyru“, „būti moterimi“ yra gera, ir to norėjo Dievas: vyro ir moters kilnumas neatimamas ir duotas jiems paties Dievo, jų Kūrėjo. Sukurti „pagal Dievo paveikslą“, abu – vyras ir moteris – yra vienodai kilnūs. Savąja „vyro“ ir „moters“ būtimi jie atspindi Kūrėjo išmintį ir gerumą.

KBK 369 kontekstas

Krikščioniškoji šeima1655 Kristus norėjo ateiti į šį pasaulį ir augti Šventojoje Juozapo ir Marijos Šeimoje. Bažnyčia yra ne kas kita, kaip „Dievo šeima“. Nuo pat pradžių Bažnyčios branduolį dažnai sudarydavo tie žmonės, kurie įtikėdavo „su visais savo namais“. Atsiversdami jie troško, kad ir „visi jų namai“ būtų išganyti. Tos įtikėjusios šeimos tapo krikščioniškojo gyvenimo salelėmis netikinčiame pasaulyje.

KBK 1655 kontekstas

Krikščioniškoji šeima1656 Mūsų dienų pasaulyje, kuris tikėjimui dažnai esti svetimas ir net priešiškas, tikinčios šeimos yra nepaprastai reikšmingos kaip gyvo ir pavyzdingo tikėjimo židiniai. Dėl to Vatikano II Susirinkimas pagal seną tradiciją šeimas vadina Ecclesia domestica [namų Bažnyčia]. Šeimoje „tėvai savo vaikams turi būti pirmi tikėjimo skelbėjai žodžiu bei pavyzdžiu ir puoselėti kiekvienam būdingą pašaukimą, ypač – šventąjį pašaukimą“.

KBK 1656 kontekstas

Krikščioniškoji šeima1657 Šeimos tėvas ir motina, jų vaikai, visi šeimos nariai „sakramentų priėmimu, malda bei padėka, švento gyvenimo pavyzdžiu, savęs išsižadėjimu ir veiklia meile“ iškiliausiai praktikuoja Krikštu gautą kunigystę. Tad šeimos namai yra pirmoji krikščioniško gyvenimo ir „visapusiškesnio žmogiškumo mokykla“. Čia išmokstama ištvermingai ir su džiaugsmu dirbti, broliškai mylėti, didžiadvasiškai, net pakartotinai atleisti ir ypač garbinti Dievą malda ir savo gyvenimo atnaša.

KBK 1657 kontekstas

Krikščioniškoji šeima1658 Verta dar prisiminti daugelį nesusituokusių žmonių, kurie priversti taip gyventi dėl konkrečių, dažnai ne jų noru susiklosčiusių aplinkybių; dėl to jie yra itin artimi Jėzaus širdžiai ir nusipelno Bažnyčios, ypač ganytojų, atidaus rūpesčio ir pagarbos. Daugelis jų lieka be žmogui įprastos šeimos, dažnai dėl savo neturto. Tarp jų yra tokių, kurie savo padėtį išgyvena Palaiminimų dvasia, pavyzdingai tarnaudami Dievui ir artimui. Jiems visiems reikia atverti šeimų, tai yra „namų Bažnyčių“, ir didžiosios šeimos – Bažnyčios duris. „Šiame pasaulyje nėra nė vieno be šeimos: Bažnyčia yra namai ir šeima visiems, ypač tiems, kurie 'vargsta ir yra prislėgti' (Mt 11, 28).“

KBK 1658 kontekstas

2204533 Paslėptasis Jėzaus gyvenimas Nazarete įgalina kiekvieną žmogų išgyventi bendrumą su Jėzumi visai kasdieniškuose dalykuose: Nazaretas buvo mokykla, kurioje pradedame suprasti Jėzaus gyvenimą: tai Evangelijos mokykla [...]. Pirmiausia ji moko tylos. O, kad vėl atgytų mumyse tikroji pagarba tylai, tai nuostabiai ir niekuo nepakeičiamai dvasios būklei! [...] Šioje mokykloje suvokiame, ką mums reiškia namai. Nazaretas tegu padeda mums susimąstyti, kas yra šeima, ją vienijanti meilė, šeimos kilnumas ir spindesys, jos šventi ir nesuardomi ryšiai [...]. Pagaliau šioje mokykloje mokomės dirbti. O Nazareto mokyklinis suolas – dailidės sūnaus namai! Ypač norėtume juose suprasti ir pagerbti griežtą, bet išganingą darbo įstatymą [...]; taip pat norime išreikšti pagarbą viso pasaulio dirbantiesiems ir kaip didį pavyzdį jiems rodyti jų dieviškąjį brolį.

KBK 533 kontekstas

22051702 Dievo paveikslas yra kiekviename žmoguje. Jį dar paryškina žmonių bendrystė, panaši į dieviškųjų Asmenų tarpusavio vienybę (plg. 2 poskyrį).

KBK 1702 kontekstas

22071880 Visuomenė yra visuma asmenų, kuriuos organiškai vienija atskirą asmenį pranokstantis vienybės principas. Visuomenė, būdama regimas ir drauge dvasinis sambūris, pastoviai egzistuoja laike: ji paveldi praeitį ir rengia ateitį. Visuomenėje kiekvienas žmogus tampa „paveldėtoju“ ir gauna „talentus“, kurie praturtina jo tapatybę ir kurių vaisius jis privalo paskleisti. Dėl to kiekvienas privalo savo indėliu padėti bendruomenėms, kurioms priklauso, ir gerbti valdžią, kuriai pavesta rūpintis bendrąja gerove.

KBK 1880 kontekstas

2207372 Vyras ir moteris yra sukurti „vienas kitam“ ne todėl, kad Dievas juos būtų sukūręs „pusinius“, „nepilnus“; Jis juos sukūrė asmenų bendrystei, kuriai esant jie vienas kitam galėtų pagelbėti, nes yra lygūs kaip asmenys („kaulas mano kaulų...“) ir papildo vienas kitą kaip vyras ir moteris. Santuoka Dievas juos sujungia taip, kad, tapdami „vienu kūnu“ (Pr 2, 24), galėtų perduoti žmogiškąją gyvybę: „Būkite vaisingi ir dauginkitės, pripildykite žemę“ (Pr 1, 28). Perduodami gyvybę savo palikuonims, vyras ir moteris – sutuoktiniai ir tėvai – ypatingu būdu yra Kūrėjo bendradarbiai.

KBK 372 kontekstas

22071603 Glaudi santuokinio gyvenimo ir meilės bendruomenė yra Kūrėjo įsteigta ir apdovanota savais įstatymais [...]. „Pats Dievas yra įkūręs santuoką.“ Pašaukimas santuokai yra įrašytas pačioje iš Kūrėjo rankų išėjusių vyro ir moters prigimtyje. Santuoka nėra grynai žmonių išrasta institucija, nors per daugelį amžių skirtingose kultūrose, visuomeninėse struktūrose ir dvasinėse sanklodose labai įvairavo. Ši įvairovė neturi palikti užmarštyje bendrų ir pastovių santuokos bruožų. Nors šios institucijos kilnumas ne visur vienodai aiškiai matomas, vis dėlto visose kultūrose daugiau ar mažiau suvokiama santuokinio ryšio didybė, nes „asmens ir žmonių visuomenės apskritai bei krikščionių bendrijos gerovė glaudžiai susijusi su santuokinės ir šeimos bendruomenės klestėjimu“.

KBK 1603 kontekstas

22091883 Socializacija taip pat susijusi su pavojais. Per didelis valstybės kišimasis gali grėsti asmenų laisvei ir iniciatyvai. Bažnyčios mokyme buvo iškeltas vadinamasis subsidiarumo principas. Pagal jį „aukštesnio lygmens bendruomenė neturi kištis į žemesnio lygmens bendruomenės vidaus gyvenimą siaurindama jos kompetenciją; veikiau ji turi ją remti iškilus būtinybei ir jai padėti derinti savo veiklą su kitų visuomeninių grupių veikla siekiant bendros gerovės“.

KBK 1883 kontekstas

2212225 Tai reiškia pažinti visų žmonių vienybę ir tikrą išaukštinimą: visi yra sukurti pagal Dievo „paveikslą ir panašumą“ (Pr 1, 26).

KBK 225 kontekstas

22121931 Žmogaus asmuo gerbiamas, kai gerbiamas principas, jog „artimą, niekuo neišskirdami, visi privalo laikyti 'kitu savimi', pirmiausia rūpindamiesi jo gyvenimu ir priemonėmis, būtinomis jo gyvenimo orumui“. Jokie įstatymai nepajėgs patys savaime pašalinti baimės, išankstinio nepalankumo, išpuikimo ir egoizmo, kliudančių kurti tikrai brolišką visuomenę. Tokią laikyseną įveikia tik meilė, kuri kiekviename žmoguje įžvelgia „artimą“, savo brolį ar seserį.

KBK 1931 kontekstas

22131939 Solidarumo principas, dar vadinamas „draugyste“ arba „socialine meile“, yra reikalavimas, tiesiogiai kylantis iš žmogiškos ir krikščioniškos brolybės: Šiandien plačiai paplitusi klaida yra šio žmogiškojo solidarumo ir meilės įstatymo užmarštis. Jį nurodo ir įpareigoja jo laikytis tiek visų bet kurios tautos žmonių bendra kilmė bei protingos prigimties lygybė, tiek ir ant kryžiaus altoriaus dangiškajam Tėvui Jėzaus Kristaus atnašauta Atpirkimo auka už nusidėjusią žmoniją.

KBK 1939 kontekstas

22141858 Kas yra svarbus dalykas, aiškiai nurodo dešimt Dievo įsakymų; tą patį atsakė Jėzus turtingam jaunuoliui: „Nežudyk, nesvetimauk, nevok, neteisingai neliudyk, neapgaudinėk, gerbk savo tėvą ir motiną“ (Mk 10, 19). Nuodėmės sunkumas nevienodas: nužudyti yra sunkesnė nuodėmė negu pavogti. Turi reikšmės ir tai, kokiems asmenims nusidedama: sunkesnė nuodėmė yra pavartoti smurtą prieš tėvus negu prieš svetimą žmogų.

KBK 1858 kontekstas

2216532 Paklusdamas savo motinai ir tėviškajam globėjui, Jėzus tobulai įvykdė ketvirtąjį Dievo įsakymą. Tai buvo žemiškas Jo sūniškosios meilės dangiškajam Tėvui atvaizdas. Kasdieniu Jėzaus klusnumu Juozapui ir Marijai jau buvo skelbiamas ir ryškėjo Didžiojo ketvirtadienio klusnumas: „Tebūna ne mano [...] valia!“ (Lk 22, 42). Kristaus klusnumas paslėptojo gyvenimo kasdienybėje leido pradėti atkurti tai, ką buvo sugriovęs Adomo neklusnumas.

KBK 532 kontekstas

22171831 Septynios Šventosios Dvasios dovanos yra šios: išmintis, supratimas, patarimas, tvirtumas, pažinimas, maldingumas, Dievo baimė. Jų pilnatvę turi Kristus, Dovydo Sūnus. Šios dovanos papildo ir patobulina jas gavusiųjų dorybes. Jos padeda tikintiesiems lengvai paklusti Dievo įkvėpimams. Lygiu taku tegu mane veda tavo dvasia maloninga! (Ps 143, 10). Visi, vedami Dievo Dvasios, yra Dievo vaikai [...]. O jei esame vaikai, tai ir įpėdiniai. Mes – Dievo įpėdiniai ir Kristaus bendraįpėdiniai (Rom 8, 14. 17).

KBK 1831 kontekstas

22211653 Santuokinę meilę daro vaisingą moralinis, dvasinis ir antgamtinis gyvenimas, kuris tėvų auklėjimu perduodamas vaikams. Tėvai yra svarbiausi ir pirmutiniai savo vaikų auklėtojai. Šia prasme pagrindinis santuokos ir šeimos uždavinys yra tarnauti gyvybei.

KBK 1653 kontekstas

2222494 Išgirdusi, kad ji pagimdys „Aukščiausiojo Sūnų“, nepažindama vyro, Šventosios Dvasios galybe, Marija „tikėjimo klusnumu“, būdama tikra, kad „Dievui nėra negalimų dalykų“, atsakė: „Štai aš Viešpaties tarnaitė, tebūna man, kaip tu pasakei“ (Lk 1, 38). Sutikdama su Dievo žodžiu, ji tapo Jėzaus Motina ir, netrukdoma jokios nuodėmės, visa širdimi įsitraukė į dieviškąjį išganymo planą; Marija nesvyruodama atsidavė savo Sūnaus asmeniui ir misijai, kad, priklausydama nuo Jo ir drauge su Juo, Dievo malonės padedama tarnautų Atpirkimo slėpiniui: Šv. Ireniejus sako, kad ji „paklusdama tapo ir savo, ir visos žmonių giminės išganymo priežastimi“. Todėl nemažai senųjų Bažnyčios tėvų [...] jam pritaria: „Ievos neklusnumo mazgą atmezgė Marijos klusnumas; ką mergelė Ieva surišo netikėdama, tai mergelė Marija atrišo tikėjimu“. Lygindami su Ieva, Mariją jie vadina „gyvųjų Motina“ ir dažnai tvirtina: „mirtis – per Ievą, gyvenimas – per Mariją“.

KBK 494 kontekstas

22231804 Žmogiškosios dorybės yra tvirtos nuostatos, tvarūs polinkiai, pastovios proto ir valios tobulumo apraiškos, rikiuojančios mūsų veiksmus, tvarkančios mūsų aistras ir valdančios mūsų elgesį pagal proto ir tikėjimo reikalavimus. Jos padeda lengvai, susivaldant ir džiugiai gyventi dorai. Dorybingas yra tas žmogus, kuris gera daro neverčiamas. Moralinės dorybės įgyjamos žmogiškomis pastangomis. Moralės požiūriu tos dorybės yra gerų veiksmų vaisiai ir drauge daigai; jos lenkia visas žmogaus galias vienytis su dieviškąja meile.

KBK 1804 kontekstas

22241939 Solidarumo principas, dar vadinamas „draugyste“ arba „socialine meile“, yra reikalavimas, tiesiogiai kylantis iš žmogiškos ir krikščioniškos brolybės: Šiandien plačiai paplitusi klaida yra šio žmogiškojo solidarumo ir meilės įstatymo užmarštis. Jį nurodo ir įpareigoja jo laikytis tiek visų bet kurios tautos žmonių bendra kilmė bei protingos prigimties lygybė, tiek ir ant kryžiaus altoriaus dangiškajam Tėvui Jėzaus Kristaus atnašauta Atpirkimo auka už nusidėjusią žmoniją.

KBK 1939 kontekstas

22251656 Mūsų dienų pasaulyje, kuris tikėjimui dažnai esti svetimas ir net priešiškas, tikinčios šeimos yra nepaprastai reikšmingos kaip gyvo ir pavyzdingo tikėjimo židiniai. Dėl to Vatikano II Susirinkimas pagal seną tradiciją šeimas vadina Ecclesia domestica [namų Bažnyčia]. Šeimoje „tėvai savo vaikams turi būti pirmi tikėjimo skelbėjai žodžiu bei pavyzdžiu ir puoselėti kiekvienam būdingą pašaukimą, ypač – šventąjį pašaukimą“.

KBK 1656 kontekstas

22262179 „Parapija yra konkreti, dalinėje Bažnyčioje pastoviai įsteigta Kristaus tikinčiųjų bendruomenė, kurios pastoracija, vadovaujant dieceziniam vyskupui, patikėta klebonui, kaip jos savam ganytojui.“ Parapija – tai vieta, kur visi tikintieji gali susiburti sekmadienio Eucharistijos švęsti. Parapija įvesdina krikščionis į įprastinį liturginį gyvenimą, suburdama juos švęsti liturgijos, moko Kristaus išganingojo mokymo, gerais ir broliškais darbais įgyvendina Viešpaties meilę: Tu negali melstis namie taip, kaip bažnyčioje, kur daug žmonių ir į Dievą kreipiamasi tarytum viena širdimi. Ten kažkas daugiau: dvasios vienybė, sielų sutarimas, meilės ryšys, kunigų maldos.

KBK 2179 kontekstas

22272013 „Visi Kristaus tikintieji, kad ir kokia būtų jų užimama vieta ar luomas, šaukiami siekti krikščioniškojo gyvenimo pilnatvės ir meilės tobulybės.“ Visi yra pašaukti būti šventi: „Būkite tokie tobuli, kaip jūsų dangiškasis Tėvas yra tobulas“ (Mt 5, 48): Tam tobulumui pasiekti tikintieji tepanaudoja sugebėjimus, atseikėtus jiems pagal Kristaus dovanos saiką, idant [...], visur klusniai vykdydami Tėvo valią, visa dvasia pasišvęstų Dievo garbei ir artimo tarnybai. Šitaip Dievo tautos šventumas suvešės gausiais vaisiais, kaip Bažnyčios istorija ryškiai rodo daugybės šventųjų gyvenimu.

KBK 2013 kontekstas

22301625 Santuokinę sutartį sudaro pakrikštyti vyras ir moteris, laisvi sudaryti santuoką ir laisvai pareiškiantys sutinką. „Būti laisvam“ reiškia: — būti niekieno neverčiamam; — neturėti prigimtinės arba bažnytinės teisės nurodomų kliūčių.

KBK 1625 kontekstas

22321618 Kristus yra viso krikščioniškojo gyvenimo centras. Ryšys su Juo yra svarbiausias iš visų kitų ryšių šeimoje ir visuomenėje. Nuo pat Bažnyčios pradžios buvo vyrų ir moterų, atsisakiusių didžio santuokos gėrio, kad lydėtų Avinėlį, kur tik Jis eina, kad rūpintųsi Viešpaties reikalais ir stengtųsi Jam patikti, kad išeitų pasitikti ateinančio Jaunikio. Pats Kristus kvietė kai kuriuos sekti Juo gyvenant taip, kaip Jis gyveno: Yra eunuchų, kurie gimė tokie iš motinos įsčių. Yra eunuchų, kuriuos tokius padarė žmonės. Ir yra eunuchų, kurie patys save tokius padarė dėl Dangaus Karalystės. Kas pajėgia išmanyti, teišmano (Mt 19, 12).

KBK 1618 kontekstas

2233542 Kristus yra to žmonių susibūrimo į Dievo šeimą centras. Jis šaukia juos prie savęs ir žodžiu, ir Dievo karalystę rodančiais ženklais, ir siųsdamas mokinius. Savo karalystės atėjimą Jis įgyvendino pirmiausia didžiuoju Velykų slėpiniu: mirtimi ant kryžiaus ir prisikėlimu. „O aš, kai būsiu pakeltas nuo žemės, visus patrauksiu prie savęs“ (Jn 12, 32). Visi žmonės yra šaukiami taip vienytis su Kristumi.

KBK 542 kontekstas

22341897 „Visuomenei stigtų ir geros tvarkos, ir klestėjimo, jeigu joje nebūtų teisėtai valdančių asmenų, kurie garantuotų jos teisinę apsaugą ir pakankamai rūpintųsi visų gerove.“ „Valdžia“ vadinama atskirų asmenų ar institucijų turima galia leisti įstatymus bei potvarkius, laukiant iš žmonių paklusnumo.

KBK 1897 kontekstas

22351899 Moralinei tvarkai palaikyti reikalinga valdžia kyla iš Dievo: „Kiekvienas žmogus tebūna klusnus viešajai valdžiai, nes nėra valdžios, kuri nebūtų iš Dievo, o kurios yra – tos Dievo nustatytos. Kas priešinasi valdžiai, priešinasi Dievo sutvarkymui. Kurie priešinasi, užsitraukia teismą“ (Rom 13, 1–2).

KBK 1899 kontekstas

22362411 Sutartys pavaldžios mainų teisingumui, reikalaujančiam, kad mainai vyktų gerbiant asmenų ir institucijų teises. Mainų teisingumas įpareigoja griežtai; jis reikalauja ginti nuosavybės teises, sugrąžinti skolas ir laikytis laisvai prisiimtų įsipareigojimų. Be mainų teisingumo, neįmanomas joks kitas teisingumas. Mainų teisingumą tenka skirti nuo įstatyminio teisingumo, apimančio piliečio prievoles visuomenei, ir nuo paskirstomojo teisingumo, nurodančio, ką visuomenė privalo suteikti piliečiams pagal jų įnašus ir poreikius.

KBK 2411 kontekstas

2237357 Kadangi žmogus sukurtas panašus į Dievą, jis yra kilnus kaip asmuo; jis nėra tik kažkoks daiktas, bet pats yra kažkas. Jis gali save pažinti, save valdyti, laisvai save dovanoti ir bendrauti su kitais asmenimis, malone jis yra kviečiamas į sandorą su savo Kūrėju, kad tikėjimu ir meile Jam atsilieptų, niekam kitam negalint už jį to padaryti.

KBK 357 kontekstas

22381900 Klusnumo pareiga reikalauja, kad visi deramai gerbtų valdžią, skaitytųsi su jos pareigūnais ir – kiek jie to nusipelno – būtų jiems dėkingi ir geranoriški. Seniausią Bažnyčios maldą už valstybės valdžią aptinkame popiežiaus Klemenso Romiečio raštuose: „Duok jiems, Viešpatie, sveikatą, taiką, santarvę ir stiprybę, kad jie nekliudomi naudotųsi Tavo duotąja valdžia. Tai Tu, dangaus Valdove, amžių Karaliau, teiki žmonių vaikams garbę, orumą ir galią tvarkyti žemės reikalus. Pakreipk, Viešpatie, jų valią siekti to, kas gera, kas malonu Tavo akimis, kad, maldingai, taikiai ir romiai naudodami Tavo jiems duotąją valdžią, jie susilauktų Tavo palankumo.“

KBK 1900 kontekstas

22391915 Piliečiai privalo, kiek įmanoma, aktyviai dalyvauti viešajame gyvenime. Šio dalyvavimo būdai vienoje ar kitoje šalyje, vienoje ar kitoje kultūroje gali įvairuoti. „Pagirtinai elgiamasi kraštuose, kuriuose kiek galima didesnė piliečių dalis tikrai laisvai imasi viešųjų reikalų tvarkymo.“

KBK 1915 kontekstas

22392310 Valstybės valdžiai tada tenka teisė ir pareiga įpareigoti piliečius atlikti, kas būtina valstybei apginti. Kas yra pasiryžęs tarnauti tėvynei kaip karys, tas yra tautų saugumo ir laisvės gynėjas. Deramai atlikdamas savo pareigas, jis tikrai prisideda prie tautos bendrojo gėrio ir taikos išsaugojimo.

KBK 2310 kontekstas

22402265 Būtinoji gintis gali būti ne tik teisė, bet ir svarbi pareiga tam, kas yra atsakingas už kito gyvybę. Bendrojo gėrio gynimas reikalauja neteisų užpuoliką padaryti nepavojingą. Dėl to teisėta valdžia turi teisę net ginklu atremti gyventojų, už kuriuos ji atsakingi, užpuolikus.

KBK 2265 kontekstas

22401900 Klusnumo pareiga reikalauja, kad visi deramai gerbtų valdžią, skaitytųsi su jos pareigūnais ir – kiek jie to nusipelno – būtų jiems dėkingi ir geranoriški. Seniausią Bažnyčios maldą už valstybės valdžią aptinkame popiežiaus Klemenso Romiečio raštuose: „Duok jiems, Viešpatie, sveikatą, taiką, santarvę ir stiprybę, kad jie nekliudomi naudotųsi Tavo duotąja valdžia. Tai Tu, dangaus Valdove, amžių Karaliau, teiki žmonių vaikams garbę, orumą ir galią tvarkyti žemės reikalus. Pakreipk, Viešpatie, jų valią siekti to, kas gera, kas malonu Tavo akimis, kad, maldingai, taikiai ir romiai naudodami Tavo jiems duotąją valdžią, jie susilauktų Tavo palankumo.“

KBK 1900 kontekstas

22421903 Teisėtai valdoma tik tada, kai valdžia rūpinasi bendruoju visuomenės gėriu ir siekia jo morališkai leistinomis priemonėmis. Jeigu valdantieji leidžia neteisingus įstatymus ar naudoja moralinei tvarkai prieštaraujančias priemones, tokie jų veiksmai sąžinės nesaisto. „Tada pati valdžia nustoja buvusi valdžia, ji išsigimsta į priespaudą.“

KBK 1903 kontekstas

22422313 Privalu pagarbiai ir žmoniškai elgtis su civiliais gyventojais, sužeistais kariais ir belaisviais. Tarptautinei teisei ir visuotiniams jos principams sąmoningai priešingi veiksmai, kaip ir įsakymai juos vykdyti, yra nusikaltimai. Aklo klusnumo neužtenka šiems įsakymams paklūstančius pateisinti. Tautos, nacijos ar etninės mažumos naikinimas turi būti smerkiamas kaip mirtina nuodėmė. Moraliniu požiūriu esame įpareigoti priešintis įsakymams vykdyti genocidą.

KBK 2313 kontekstas

2242450 Nuo krikščionybės pradžios tvirtinti, kad Jėzus yra pasaulio ir istorijos Viešpats, taip pat reiškia pripažinti, jog savo asmeninės laisvės žmogus negali absoliučiai palenkti jokiai žemiškai valdžiai, o tik Dievui Tėvui ir Viešpačiui Jėzui Kristui: imperatorius nėra „Viešpats“. „Bažnyčia tiki [...], kad jos Viešpats ir Mokytojas yra visos žmonių istorijos raktas, centras ir tikslas.“

KBK 450 kontekstas

22421901 Valdžios pagrindas – Dievo nustatyta tvarka, „valdymo būdo apibrėžimas ir vadovų skyrimas paliekamas laisvai piliečių valiai“. Moralės požiūriu leistina bet kuri valdymo forma, jei tik rūpinasi ją pasirinkusios bendruomenės teisėtu gėriu. Valdymo forma, prigimtimi priešinga prigimtiniam įstatymui, viešajai tvarkai ir pagrindinėms žmogaus teisėms, negali garantuoti jos valdomų tautų gėrio.

KBK 1901 kontekstas

22432309 Reikia griežtai laikytis sąlygų, kuriomis leistina karinė savigyna. Toks rimtas sprendimas pavaldus griežtoms moralinio teisėtumo sąlygoms. Vienu metu turi būti šios sąlygos: — tautai ar tautų bendrijai agresoriaus daroma žala tikrai ilgalaikė, sunki ir neginčijama; — visos kitos priemonės užkirsti tam kelią neįmanomos ir neveiksmingos; — yra rimto pagrindo tikėtis sėkmingos baigties; — ginklų panaudojimas nesukels didesnio blogio ir sumaišties negu pašalintinas blogis. Šiai sąlygai įvertinti būtina kruopščiai atsižvelgti į šiuolaikinių masinio naikinimo priemonių galią. Čia išvardyti tradiciniai vadinamosios „teisingo karo“ doktrinos elementai. Įvertinti šias morališkai teisėtos gynybos sąlygas protingu sprendimu turi atsakingieji už bendrąjį gėrį.

KBK 2309 kontekstas

22441910 Jei kiekviena žmonių bendruomenė turi tam tikrą bendrąjį gėrį, kurį jai leidžiama kaip tokį pripažinti, tai tas gėris įgyvendinamas politinėje bendruomenėje. Valstybei tenka užduotis ginti ir didinti pilietinės visuomenės, piliečių bei tarpinių institucijų bendrąjį gėrį.

KBK 1910 kontekstas

22441881 Kiekvieną bendruomenę apibūdina jos tikslas, todėl ji paklūsta savo taisyklėms, tačiau „visų visuomeninių institucijų šaltinis, subjektas ir tikslas yra ir privalo būti žmogaus asmuo“.

KBK 1881 kontekstas

22442109 Teisė į religijos laisvę, kaip tokia, negali būti nei neribota, nei ribojama vien tik pozityvistinės ar natūralistinės „viešosios tvarkos“. Tos teisės „teisėtas ribas“ kiekvienam socialiniam būviui turi nustatyti politinė išmintis pagal bendrojo gėrio reikalavimus, o patvirtinti civilinė valdžia, „laikydamasi teisės nuostatų, atitinkančių objektyvią moralinę tvarką“.

KBK 2109 kontekstas

2245912 Tikintieji „teišmoksta rūpestingai skirti, kurios teisės bei pareigos yra jų kaip Bažnyčios narių, o kurios plaukia iš to, kad jie yra žmonijos visuomenės nariai. Tesistengia darniai jungti vienas su kitomis, atmindami, jog kiekvieną laikinąjį reikalą turi lemti krikščioniškoji sąžinė, nes jokia žmogaus veikla, net laikinųjų dalykų plotmėje, negali būti atsieta nuo aukščiausios Dievo valdžios.“

KBK 912 kontekstas

22462032 Bažnyčia, „tiesos šulas ir atrama“ (1 Tim 3, 15), iš apaštalų gavo „iškilmingą Kristaus įsakymą skelbti išganingąją tiesą“. „Bažnyčiai priklauso visuomet ir visur skelbti moralinius principus, taip pat ir dėl socialinės tvarkos, ir vertinti visus žmonių reikalus, kiek to reikalauja pamatinės žmogaus teisės ar sielų išganymas.“

KBK 2032 kontekstas

22462420 Ekonominėje ir socialinėje srityje Bažnyčia daro moralinius sprendimus, „kai to reikalauja pagrindinės asmens teisės arba sielų išganymas“. Jos užduotis moralinėje srityje yra kitokia negu politinės valdžios: Bažnyčiai rūpi su aukščiausiuoju Gėriu, mūsų galutiniu tikslu, suderinta šio pasaulio gerovė. Bažnyčia stengiasi įkvėpti teisingas nuostatas žemiškųjų gėrybių ir visuomeninių ūkinių santykių atžvilgiu.

KBK 2420 kontekstas

KBKS nuorodos

2196-2200, 2247-2248455. Kas įsakoma ketvirtu įsakymu?

Juo įsakoma gerbti savo tėvus ir tuos, kuriems Dievas mūsų labui suteikė valdžią.

KBKS 455 kontekstas

2201-2205, 2249456. Kokia yra šeimos prigimtis pagal Dievo planą?

Vyras ir moteris, suvienyti santuokos, kartu su savo vaikais sudaro šeimą. Dievas įsteigė šeimą ir suteikė jai pamatinę sąrangą. Santuoka ir šeima yra skirtos sutuoktinių gerovei, vaikų gimdymui ir auklėjimui. Šeimoje nusistovi jos narių tarpusavio asmeniniai santykiai ir pirminės atsakomybės ryšiai. Kristuje šeima tampa namų Bažnyčia, nes ji yra tikėjimo, vilties ir meilės bendruomenė.

KBKS 456 kontekstas

2207-2208457. Kokią vietą visuomenėje užima šeima?

Šeima yra pirminė žmonių visuomenės ląstelė ir pirmesnė už bet kokį viešosios valdžios pripažinimą. Šeimos pagrindai ir vertybės sudaro visuomenės gyvenimo pamatą. Šeimos gyvenimas įvesdina į gyvenimą visuomenėje.

KBKS 457 kontekstas

2209-2213, 2250458. Kokios yra visuomenės pareigos šeimai?

Visuomenės pareiga yra palaikyti ir stiprinti santuoką bei šeimą, laikantis subsidiarumo principo. Viešoji valdžia privalo gerbti, ginti ir remti tikrąją santuokos ir šeimos prigimtį, viešąją moralę, tėvų teises ir namų židinio gerovę.

KBKS 458 kontekstas

2214-2220, 2251459. Kokios yra vaikų pareigos tėvams?

Vaikai turi puoselėti pagarbą savo tėvams (vaikų prieraišumą), dėkingumą, nuolankumą bei klusnumą ir šitaip – o kartu gerais santykiais su savo broliais bei seserimis – prisidėti prie viso šeimos gyvenimo didesnės darnos ir šventumo. Kai tėvus ištinka skurdas, liga, vienatvė ar senatvė, suaugę vaikai privalo jiems padėti morališkai ir medžiagiškai.

KBKS 459 kontekstas

2221-2231460. Kokios yra tėvų pareigos vaikams?

Būdami dieviškosios tėvystės dalininkai, tėvai yra pirmieji savo vaikų auklėtojai ir pirmieji tikėjimo skelbėjai. Jų pareiga mylėti ir gerbti savo vaikus kaip asmenis ir kaip Dievo vaikus ir, kiek išgalint, rūpintis jų medžiaginiais bei dvasiniais poreikiais, parenkant tinkamas mokyklas ir protingais patarimais padedant pasirinkti profesiją bei gyvenimo luomą. Jiems skirta ypatinga užduotis – mokyti krikščionių tikėjimo.

KBKS 460 kontekstas

2232-2233462. Ar šeimos ryšiai yra absoliutus gėris?

Šeimos ryšiai svarbūs, bet ne absoliutūs, nes pirmutinis krikščionio pašaukimas – mylėti ir sekti Jėzų: „Kas myli tėvą ar motiną labiau negu mane – nevertas manęs. Kas myli sūnų ar dukterį labiau negu mane – nevertas manęs“ (Mt 10, 37). Tėvai turi su džiaugsmu padėti savo vaikams sekti Jėzų visuose gyvenimo luomuose, įskaitant pašvęstąjį gyvenimą ar kunigiškąją tarnybą.

KBKS 462 kontekstas

2234-2237, 2254463. Kaip vykdytina valdžia įvairiose pasaulietinės visuomenės srityse?

Ji visada vykdytina kaip tarnyba, gerbiant pagrindines žmogaus teises, teisingą vertybių hierarchiją, įstatymus, paskirstymo teisingumą ir subsidiarumo principą. Vykdydamas valdžią, kiekvienas turi siekti naudos veikiau bendruomenei negu sau ir, priimdamas sprendimus, semtis įkvėpimo iš tiesos apie Dievą, žmogų ir pasaulį.

KBKS 463 kontekstas

2238-2241, 2255464. Kokios yra piliečių pareigos pasaulietinei valdžiai?

Paklūstantieji valdžiai turėtų laikyti savo vadovus Dievo atstovais ir siūlytis sąžiningai bendradarbiauti darnaus valstybės ir visuomenės gyvenimo labui. Čia įeina meilė ir tarnyba tėvynei, teisė ir pareiga balsuoti, mokesčių mokėjimas, šalies gynyba ir teisė konstruktyviai kritikuoti.

KBKS 464 kontekstas

2242-2243, 2256465. Kada pilietis neprivalo paklusti pasaulietinei valdžiai?

Pilietis, klausydamas sąžinės balso, neturi paklusti, kai pasaulietinės valdžios įstatymai prieštarauja moralinės tvarkos reikalavimams: „Dievo reikia klausyti labiau negu žmonių“ (Apd 5, 29).

KBKS 465 kontekstas

2252-2253461. Kaip tėvai moko savo vaikus krikščionių tikėjimo?

Daugiausia pavyzdžiu, malda, šeimos katecheze ir dalyvavimu bažnytiniame gyvenime.

KBKS 461 kontekstas

YC nuorodos

2197-2200, 2247-2248367. Apie ką kalba Ketvirtas įsakymas, ir ko jis iš mūsų reikalauja?

2201-2206, 2249368. Kokia vieta Dievo Sukūrimo plane skirta šeimai?

2207-2208369. Kodėl šeimos yra nepakeičiamos?

2209-2213, 2250370. Kodėl valstybė privalo ginti ir skatinti šeimą?

2214-2220, 2251371. Kaip vaikai gerbia savo tėvus?

2221-2231372. Kaip tėvai brangina ir gerbia savo vaikus?

2226-2227373. Kaip šeima turi ugdyti tikėjimą?

2232-2233374. Kodėl Dievas svarbesnis už šeimą?

2234-2237, 2254375. Kaip teisingai naudotis autoritetu ir valdžia?

2238-2246376. Kokios yra piliečių pareigos valstybei?

2242-2246, 2256-2257377. Kada reikia nepaklusti valstybei?

KBK išnašos

1Plg. Mk 7, 8-13.

2Plg. Įst 5, 16.

3Plg. Įst 5, 16.

4Jonas Paulius II, Apašt. parag. Familiaris consortio, 21: AAS 74 (1982) 105; plg. Vatikano II Susirinkimas, Dogm. konst. Lumen gentium, 11: AAS 57 (1965) 16.

5Plg. Ef 5, 21 – 6, 4; Kol 3, 18–21; 1 Pt 3, 1–7.

6Plg. Vatikano II Susirinkimas, Pastorac. konst. Gaudium et spes, 52: AAS 58 (1966) 1073.

7Plg. Vatikano II Susirinkimas, Pastorac. konst. Gaudium et spes, 47: AAS 58 (1966) 1067.

8Vatikano II Susirinkimas, Pastorac. konst. Gaudium et spes, 52: AAS 58 (1966) 1073.

9Plg. Jonas Paulius II, Apašt. parag. Familiaris consortio, 46: AAS 74 (1982) 137–138.

10Plg. Ef 3, 15.

11Plg. Pat 1, 8; Tob 4, 3–4.

12Plg. Iš 20, 12.

13Plg. Ef 6, 1.

14Plg. Mk 7, 10–12.

15Vatikano II Susirinkimas, Dekl. Gravissimum educationis, 3: AAS 58 (1966) 731.

16Plg. Jonas Paulius II, Apašt. parag. Familiaris consortio, 36: AAS 74 (1982) 126.

17Jonas Paulius II, Encikl. Centesimus annus, 36: AAS 83 (1991) 838.

18Vatikano II Susirinkimas, Dogm. konst. Lumen gentium, 11: AAS 57 (1965) 16; plg. KTK kan. 1136.

19Plg. Vatikano II Susirinkimas, Dogm. konst. Lumen gentium, 11: AAS 57 (1965) 16.

20Plg. Vatikano II Susirinkimas, Pastorac. konst. Gaudium et spes, 48: AAS 58 (1966) 1069.

21Plg. Mt 18, 21–22; Lk 17, 4.

22Plg. Vatikano II Susirinkimas, Dekl. Gravissimum educationis, 6: AAS 58 (1966) 733.

23Plg. Mt 16, 25.

24Plg. Jonas Paulius II, Encikl. Centesimus annus, 25: AAS 83 (1991) 823.

25Plg. Rom 13, 1–2.

27Vatikano II Susirinkimas, Pastorac. konst. Gaudium et spes, 74: AAS 58 (1966) 1096.

28Plg. Jonas Paulius II, 13, 1997 Encikl. Centesimus annus, 45–46: AAS 83 (1991) 849–851.

29Vatikano II Susirinkimas, Pastorac. konst. Gaudium et spes, 76: AAS 58 (1966) 1099.

30Vatikano II Susirinkimas, Pastorac. konst. Gaudium et spes, 76: AAS 58 (1966) 1099.

31Vatikano II Susirinkimas, Pastorac. konst. Gaudium et spes, 76: AAS 58 (1966) 1100.

32Vatikano II Susirinkimas, Pastorac. konst. Gaudium et spes, 47: AAS 58 (1966) 1067.