1701359 „Žmogaus slėpinys tikrai nepaaiškėja niekur kitur, tik įsikūnijusio Žodžio slėpinyje“: Šventasis Paulius kalba apie du žmones, nuo kurių prasideda žmonija: tai Adomas ir Kristus [...]. Pirmasis Adomas, – sako Paulius, – buvo su gyva siela, paskutinysis – su gyvybę teikiančia dvasia. Pirmasis buvo sukurtas paskutiniojo ir iš Jo gavo sielą, kad būtų gyvas [...]. Antrasis Adomas savo atvaizdą įspaudė pirmajame, jį kurdamas. Todėl ir antrasis priėmė jo išvaizdą ir vardą, kad neleistų pražūti tam, ką buvo padaręs pagal savo paveikslą. Pirmasis Adomas ir paskutinysis: pirmasis turi pradžią, paskutinysis bus be pabaigos, nes paskutinysis iš tikrųjų yra pirmasis; tai pats yra pasakęs: „Aš esu Pirmasis ir Paskutinysis“.

KBK 359 kontekstas

17021878 Visi žmonės kviečiami į tą patį tikslą – Dievą. Esama tam tikro panašumo tarp dieviškųjų Asmenų bendrystės ir žmonių tarpusavio brolybės, kurią jie privalo steigti tiesoje ir meilėje. Artimo meilė neatskiriama nuo Dievo meilės.

KBK 1878 kontekstas

1703363 Šventajame Rašte žodis siela ne kartą reiškia žmogaus gyvybę arba visą žmogaus asmenį . Tačiau juo pavadinama ir tai, kas žmoguje yra giliausia ir vertingiausia, kuo jis labiausiai panašus į Dievą: „siela“ – tai žmogaus dvasinis pradmuo.

KBK 363 kontekstas

17032258 „Žmogaus gyvybė yra šventa, nes nuo pat savo pradžios 'priklauso nuo kuriamosios Dievo galios' ir visą laiką išlieka itin glaudžiai susijusi su Kūrėju, savo vieninteliu tikslu. Vien Dievas nuo pradžios iki galo yra gyvenimo Viešpats: niekas ir jokiomis aplinkybėmis negali savintis teisės tiesiogiai nužudyti nekaltą žmogų.“

KBK 2258 kontekstas

1704339 Kiekvienas kūrinys yra savaip geras ir tobulas. Apie kiekvieną „šešių dienų“ darbą pasakyta: „Ir Dievas matė, kad tai gera.“ „Jau pačiu sukūrimu visi daiktai yra gavę savo patvarumą, tiesą, gėrį, savus dėsningumus ir tvarką.“ Skirtingi kūriniai, sumanyti kaip vis kitokia būtis, savaip atspindi begalinę Dievo išmintį ir gerumą. Todėl žmogus privalo gerbti kiekvieno kūrinio gerumą ir nesinaudoti daiktais netvarkingai, nes kitaip paniekintų Kūrėją ir užtrauktų žalingų padarinių žmonėms ir jų aplinkai.

KBK 339 kontekstas

170430 „Tedžiūgauja VIEŠPATIES ieškančiųjų širdys“ (Ps 105, 3). Nors žmogus gali Dievą pamiršti ar atstumti, Dievas kiekvieną žmogų nuolat kviečia Jo ieškoti, kad žmogus gyventų ir surastų laimę. Tačiau tas ieškojimas reikalauja visų žmogaus proto pastangų, jo geros valios, „tiesios širdies“ bei liudijimo tų, kurie jį moko ieškoti Dievo. Didis esi, Viešpatie, ir labai šlovintinas, didelė Tavo galybė, ir Tavo išmintis neišmatuojama. Ir šlovinti Tave nori žmogus, maža dalelė Tavo kūrinijos; žmogus, nešantis su savimi savo mirtingumą, nešantis savo nuodėmės liudijimą, ir liudijimą, kad „priešiniesi išpuikėliams“; ir vis dėlto Tave nori šlovinti žmogus, maža dalelė Tavo kūrinijos. Tu paveiki mus taip, kad šlovinti Tave yra malonu, nes sukūrei mus, nukreipdamas savęsp, ir mūsų širdis nežino ramybės, kol nenurimsta Tavyje.

KBK 30 kontekstas

17051730 Dievas sukūrė žmogų kaip protingą būtybę, apdovanodamas ją savo iniciatyva veikiančio ir už savo veiksmus atsakingo asmens kilnumu. „Juk Dievas norėjo žmogų 'palikti savo paties išminčiai' (Sir 15, 14), idant jis pats ieškotų Kūrėjo ir, laisvai jo laikydamasis, pasiektų visišką tobulumą bei tobulą laimę" . Žmogus yra protingas ir tuo panašus į Dievą, sukurtas laisvas ir atsakingas už savo veiksmus.

KBK 1730 kontekstas

17061776 „Savo sąmonės gelmėse žmogus aptinka įstatymą, kurio nėra pats sau davęs, bet kurio privalo klausyti. Visada raginąs mylėti ir daryti gera, bet vengti bloga balsas reikalui esant suskamba širdies klausai: tai daryk, to venk. Tad žmogus turi savo širdyje Dievo įrašytą įstatymą [...]. Sąžinė yra slapčiausias žmogaus branduolys ir šventovė, kurioje jis esti vienas su Dievu, kalbančiu jo viduje.“

KBK 1776 kontekstas

1707397 Velnio gundomas žmogus numarino savo širdyje pasitikėjimą Kūrėju ir, piktnaudžiaudamas laisve, nepakluso Dievo įsakymui. Tai ir buvo pirmoji žmogaus nuodėmė. Ir visos kitos nuodėmės esti neklusnumas Dievui ir nepasitikėjimas Jo gerumu.

KBK 397 kontekstas

1708617 „Savo švenčiausia kančia ant kryžiaus medžio Jis mus nuteisino“, moko Tridento Susirinkimas, pabrėždamas Kristaus, esančio amžinojo išganymo priežastimi, aukos vienatinumą. Ir Bažnyčia pagerbia kryžių giedodama: „O Kryžiau, sveikinamas būk, vienintele žmogaus viltie!“

KBK 617 kontekstas

17091265 Krikštas ne tik nuplauna visas nuodėmes, jis taip pat padaro naujatikį „nauju kūriniu“, Dievo įvaikiu, kuris tampa „dieviškosios prigimties dalininku“ , Kristaus nariu ir Jo bendraįpėdiniu, Šventosios Dvasios šventove.

KBK 1265 kontekstas

17091050 „Visus gerus prigimties ir mūsų darbo vaisius, kuriuos Viešpaties Dvasios vedami ir jo liepiami būsime paskleidę žemėje, paskui vėl atrasime apvalytus ir be jokios dėmės, nušviestus ir perkeistus, kai Kristus perduos Tėvui amžiną ir visuotinę Karalystę.“ Tada, amžinajame gyvenime, Dievas bus „viskas visame kame“ (1 Kor 15, 28): Gyvenimas kaip pati tikrovė ir tiesa yra Tėvas, per Sūnų Šventojoje Dvasioje tarytum iš versmės liejantis visiems dangiškųjų dovanų; dėl Jo dosnumo ir mums, žmonėms, yra tvirtai pažadėtos amžinojo gyvenimo gėrybės.

KBK 1050 kontekstas

1699-1715358. Iš ko kyla žmogaus kilnumas?

Žmogaus asmens kilnumas kyla iš jo sukūrimo pagal Dievo paveikslą ir panašumą. Apdovanotas dvasine ir nemirtinga siela, protu ir laisva valia žmogus yra skirtas Dievui ir su savo siela bei kūnu pašauktas amžinajai palaimai.

KBKS 358 kontekstas

1701-1715280. Kaip krikščionys pagrindžia žmogaus orumą?