Aštuntas įsakymas. KBK

8 skirsnis. Aštuntas įsakymas

Neliudysi melagingai prieš savo artimą (Iš 20, 16).

Protėviams buvo pasakyta: „Nelaužyk priesaikos, bet ištesėk Viešpačiui savo priesaikas“ (Mt 5, 33).

2464^S-521^Y-452Aštuntu įsakymu draudžiama iškreipti tiesą bendraujant su kitais žmonėmis. Ta moralinė nuostata išplaukia iš šventosios tautos pašaukimo liudyti savo Dievą, kuris yra tiesa ir nori tiesos. Nusižengti tiesai – tai žodžiais ar darbais atsisakyti pareigos būti tiesiam moraline prasme: tai didelė, Sandoros pamatus ardanti neištikimybė Dievui.

I. Gyventi tiesoje

2465^S-521^Y-453215Senasis Testamentas tvirtina: Dievas yra visokios tiesos šaltinis. Jo žodis yra tiesa.²¹⁴ Jo įstatymas yra tiesa.²¹⁵ „Tavo ištikimybė tęsias iš kartos į kartą“ (Ps 119, 90).²¹⁶ Kadangi Dievas yra „tiesakalbis“ (Rom 3, 4), Jo tautos nariai yra pašaukti gyventi tiesoje.²¹⁷

2466^S-521^Y-453Jėzuje Kristuje pasirodė visa Dievo tiesa. Pilnas malonės ir tiesos,²¹⁸ Jis yra „pasaulio šviesa“ (Jn 8, 12), Jis yra Tiesa.²¹⁹ Visi, kurie į Jį tiki, nelieka tamsybėje.²²⁰ Jėzaus mokinys gyvena Jo žodžiais, kad pažintų tiesą, kuri išlaisvina²²¹ ir kuri pašventina.²²² Sekti Jėzumi reiškia gyventi Tiesos Dvasia,²²³ kurią Tėvas siunčia Jo vardu²²⁴ ir kuri veda „į tiesos pilnatvę“ (Jn 16, 13).2153 Savo mokinius Jėzus moko besąlygiškai mylėti tiesą: „Verčiau jūs sakykite: 'Taip', jei taip, 'Ne', jei ne“ (Mt 5, 37).

2467^S-521^Y-452^Y-453Žmogus iš prigimties yra linkęs į tiesą. Jis įpareigotas ją gerbti ir liudyti: „Visus žmones dėl jų turimo orumo pati jų prigimtis ragina ir drauge morališkai įpareigoja ieškoti tiesos, pirmiausia – religijos srityje.2104 Jie taip pat privalo pažintos tiesos laikytis ir visą savo gyvenimą tvarkyti pagal tiesos reikalavimus.“²²⁵

2468^S-521^Y-452^Y-453^Y-455Tiesa, kaip teisingas žmogaus elgesys ir teisinga jo kalba, vadinama tiesumu, nuoširdumu arba atvirumu. 1458Tiesa, arba tiesumas, yra dorybė, leidžianti teisingai elgtis ir sakyti tiesą, vengiant dviveidiškumo, apsimetinėjimo ir veidmainystės.

2469^S-521^Y-453„Žmonės negalėtų sugyventi, jeigu vieni kitais nepasitikėtų, tai yra slėptų tiesą.“²²⁶ Tiesos dorybė teisingai atiduoda kitam, kas jam priklauso.1807 Tiesumu išlaikoma pusiausvyra tarp to, kas pasakytina, ir paslapties, kurią reikia išsaugoti: jis apima atvirumą ir santūrumą. „Būdamas garbingas, žmogus privalo parodyti tiesą kitam žmogui.“²²⁷

2470^S-521^Y-453Kristaus mokinys pasiryžęs „gyventi tiesoje“, tai yra gyventi kukliai, sekdamas Viešpaties pavyzdžiu ir būdamas ištikimas Jo tiesai. „Jei sakytume, kad bendraujame su juo, o vaikščiotume tamsoje, meluotume ir nevykdytume tiesos“ (1 Jn 1, 6).

II. „Liudyti tiesą“

2471^S-522Pilotui Kristus pareiškė atėjęs į pasaulį, kad liudytų tiesą.²²⁸ Krikščionis neturi gėdytis „mūsų Viešpaties liudijimo“ (2 Tim 1, 8). 1816Kai reikia liudyti tikėjimą, krikščionis, kaip šv. Paulius savo teisėjams, privalo nedviprasmiškai jį išpažinti. Jis privalo „visuomet turėti gryną sąžinę prieš Dievą ir prieš žmones“ (Apd 24, 16).

2472^S-522^Y-454Krikščionių pareiga dalyvauti Bažnyčios gyvenime skatina juos būti Evangelijos liudytojais863 905 ir atitinkamai įsipareigoti. Liudyti – tai perteikti tikėjimą žodžiais ir darbais. 1807Liudijimas yra teisingumo aktas, patvirtinantis tiesą arba leidžiantis ją pažinti:²²⁹

Visi Kristaus tikintieji, kad ir kur jie gyventų, savo gyvenimo pavyzdžiu bei žodžio liudijimu privalo taip atskleisti naująjį žmogų, kuriuo jie apsivilko per krikštą, ir Šventosios Dvasios galią, kuria buvo sustiptinti Sutvirtinimo sakramentu.²³⁰

2473^S-522^Y-454852Kankinystė yra iškiliausias tikėjimo tiesos liudijimas, liudijimas pačia mirtimi. Kankinys liudija mirusį ir prisikėlusį Kristų, su kuriuo jį vienija meilė, liudija tikėjimo ir krikščioniškojo mokymo tiesą. Tvirtumu jis pakelia prievartinę mirtį.1808 „Leiskite man tapti laukinių žvėrių maistu, kad jų dėka galėčiau Dievą pasiekti.“²³¹1258

2474^S-522^Y-454Savo gyvybe tikėjimą paliudijusių kankinių atminimus Bažnyčia labai rūpestingai rinko ir sudėjo į Kankinių aktus. Tai krauju rašytas tiesos archyvas:

1011Niekuo manęs nebesužavės nei šis pasaulis, nei žemiškos karalystės. Man verčiau mirti ir su Jėzumi Kristumi susivienyti, negu karaliauti iki žemės pakraščių. Ieškau To, kuris už mus numirė. Trokštu To, kuris dėl mūsų prisikėlė. Artėja mano gimimas...²³²

Šlovinu Tave, kad šią dieną ir šią valandą teikeisi mane priimti į kankinių būrį [...]. Tu ištesėjai savo pažadą, Dieve ištikimasis ir teisusis! Todėl ir aukštinu Tave už visa, garbinu ir šlovinu per amžinąjį ir dangiškąjį Vyriausiąjį Kunigą Jėzų Kristų, mylimąjį Tavo Sūnų, per kurį Tau su Juo ir Šventąja Dvasia tebūna garbė dabar ir per būsimuosius amžius. Amen.²³³

III. Nusižengimai tiesai

2475^S-523Kristaus mokiniai yra apsivilkę „nauju žmogumi, sukurtu pagal Dievą teisume ir tiesos šventume“ (Ef 4, 24). „Tad, pametę melagystę“ (Ef 4, 25), jie turi atmesti „visokią blogybę, visokią klastą, veidmainystes, pavyduliavimus ir visokias apkalbas“ (1 Pt 2, 1).

2476^S-523^Y-4552152Melagingas liudijimas ir melaginga priesaika. Viešai pasakyti tiesai prieštaraujantys žodžiai įgyja ypatingą svorį. Teisme jie tampa melagingu liudijimu,²³⁴ duodant priesaiką – melgaginga priesaika. Toks elgesys padeda ir nekaltą žmogų pasmerkti, ir kaltą išteisinti, ir padidinti bausmę, kurios nusipelnė kaltinamasis;²³⁵ tai esmingai kenkia teisėtvarkai ir bešališkam teisėjų nuosprendžiui.

2477^S-523Pagarba geram žmogaus vardui draudžia bet kuriuos veiksmus ir žodžius, galinčius jam nepelnytai pakenkti.²³⁶ Tad nusikalstama:

— skubotu sprendimu, kai, nors ir tylomis, bet neturint tam pakankamo pagrindo, artimui priskiriama moralinė yda;

— apkalba, kai be objektyviai būtino pagrindo atskleidžiami artimo nusižengimai ir ydos jų nežinantiems asmenims;²³⁷

— šmeižtu, kai, sakant netiesą, žeminamas kitų žmonių geras vardas ir suteikiama dingstis klaidingai apie juos spręsti.

2478^S-523Norėdamas išvengti skubotų sprendimų, kiekvienas tegu pasistengia kaip galima palankiau vertinti savo artimo mintis, žodžius ir darbus:

Kiekvienas geras krikščionis turėtų būti linkęs miglotą artimo pasakymą labiau aiškinti teigiama linkme, negu jį pasmerkti. Jei to negali padaryti, tegu paklausia, ką anas turi galvoje; jei jaučia ar turi galvoje ką nors bloga, su meile tepataiso; jei ir to nepakanka, teieško visų tinkamų priemonių, kad, teisingai supratęs, apsaugotų artimą nuo klaidos.²³⁸

2479^S-523Apkalba ir šmeižtas griauna artimo gerą vardą ir garbę. Garbė yra visuomeninis žmogaus kilnumo paliudijimas, ir kiekvienas žmogus turi prigimtinę teisę į savo garbę, gerą vardą ir pagarbą. 1753Tad apkalba ir šmeižtas pažeidžia teisingumo ir meilės dorybes.

2480^S-523Smerktini bet kurie meilikavimą, pataikavimą ar nuolaidžiavimą reiškiantys žodžiai ar poelgiai, kuriais kiti paskatinami ir padrąsinami daryti blogus darbus ir nusikalstamai elgtis. Pataikavimas yra sunkus nusižengimas, jeigu padaro didelės ydos ar sunkios nuodėmės bendrininku. Noras būti paslaugiam ir draugiškam nepateisina veidmainystės. Pataikavimas yra lengvoji nuodėmė, jei norima tik pasirodyti maloniam, išvengti blogio, įveikti sunkumus, gauti leistinos naudos.

2481^S-523Tuštybė arba pagyrūniškumas yra nusižengimas tiesai, lygiai kaip ir ironija, kai siekiama nuvertinti kitą žmogų, kandžiai pašiepiant vieną ar kitą jo elgesio bruožą.

2482^S-523„Melas yra netiesos sakymas siekiant apgauti.“²³⁹ Viešpats demaskuoja melą kaip velnio darbą: „Jūsų tėvas – velnias [...], jame ir nėra buvę tiesos.392 Skleisdamas melą, jis kalba, kas jam sava, nes jis melagis ir melo tėvas“ (Jn 8, 44).

2483^S-523^Y-452Melas yra tikriausias nusižengimas tiesai. Meluoti reiškia kalbėti arba veikti prieštaraujant tiesai, trokštant ką nors suklaidinti. Pažeisdamas žmogaus ryšį su tiesa ir su artimu, melas drauge kėsinasi į pagrindinį žmogaus ir jo žodžio ryšį su Viešpačiu.

2484^S-523Melo sunkumas matuojamas iškreipiamos tiesos prigimtimi, aplinkybėmis,1750 meluojančiojo intencijomis, žala melo aukoms. Nors melas savaime tėra lengvoji nuodėmė, jis tampa mirtinąja nuodėme, kai smarkiai pažeidžia teisingumo ir meilės dorybes.

2485^S-523^Y-4521756Melas smerktinas dėl pačios jo prigimties. Juo išniekinamas žodis, skirtas kitiems perduoti žinomą tiesą. Sąmoningas noras suklaidinti artimą tiesai prieštaraujančiais žodžiais yra nusižengimas teisingumui ir meilei. Melagio kaltė dar didesnė, kai kyla grėsmė, kad kėsinimasis suklaidinti turės pragaištingų padarinių suklaidintajam.

2486^S-523^Y-452Pažeisdamas tiesumo dorybę, melas yra tam tikra prievarta kitam. Jis kėsinasi į jo gebėjimą pažinti – visų sprendimų bei nuosprendžių sąlygą. Jis sėja nesantaiką tarp žmonių ir visokį iš jos kylantį blogį.1607 Melas yra pragaištingas visai visuomenei: jis pakerta žmonių tarpusavio pasitikėjimą ir ardo nusistovėjusius visuomeninius santykius.

2487^S-523^Y-456Kiekvieną nusižengimą teisingumui ir tiesai lydi pareiga atitaisyti, net jei kaltininkui ir būtų atleista.1459 Jeigu skriaudos neįmanoma atitaisyti viešai, būtina tai padaryti slapta; jeigu žmogui, patyrusiam žalą, negalima atsilyginti tiesiogiai, reikia moralinio atlyginimo, iš meilės. 2412Ši pareiga atitaisyti galioja ir pažeminus gerą kito žmogaus vardą. Tas moralinis, o kartais ir materialinis atitaisymas turi atitikti padarytos žalos dydį. Jis yra sąžinės pareiga.

IV. Pagarba tiesai

2488^S-524^Y-4571740Teisė reikšti tiesą nėra besąlyginė. Kiekvienas savo gyvenimą turime derinti su evangeliniu broliškos meilės įsakymu. Ta meilė reikalauja įvertinti konkrečius atvejus ir nuspręsti, ar dera sakyti tiesą tam, kas nori ją sužinoti, ar ne.

2489^S-524^Y-457Į kiekvieną prašymą suteikti informaciją ar pranešti tiesą reikia atsiliepti vadovaujantis artimo meile ir pagarba tiesai. Kito žmogaus gerovė ir saugumas, pagarba privačiam gyvenimui, dėmesys bendrajam gėriui yra pakankama dingstis nutylėti tai, ko kitam nereikia žinoti, arba kalbėti apie tai santūriai. 2284Pareiga išvengti papiktinimo dažnai reikalauja griežtai saugoti paslaptį. Niekas nėra įpareigotas atskleisti tiesą tam, kas neturi teisės jos sužinoti.²⁴⁰

2490^S-524^Y-4581467Sutaikinimo sakramento paslaptis yra šventa ir negali būti išduota jokia dingstimi. „Sakramentinis antspaudas yra neliečiamas; todėl nuodėmklausiui visiškai neleistina išduoti penitento žodžiais ar bet kokiu kitu būdu ir dėl bet kokios priežasties.“²⁴¹

2491^S-524^Y-457Profesinės paslaptys, kurių, pavyzdžiui, turi politikai, kariai, medikai, teisininkai, arba kaip paslaptis patikėtos žinios yra saugotinos, išskyrus išimtinius atvejus, kai dėl saugomos paslapties labai nukentėtų, kas ją patikėjo, kam ji buvo patikėta, arba tretieji asmenys, ir to būtų išvengta tik atskleidus tiesą. Kitam žmogui galinti pakenkti privataus pobūdžio informacija, net jei ji ir nebuvo patikėta kaip paslaptis, neturi būti skleidžiama be atitinkamai svarbios priežasties.

2492^S-5242522Kiekvienas privalo būti deramai santūrus asmenų privataus gyvenimo atžvilgiu. Už perduodamą informaciją atsakingi asmenys privalo rasti tinkamą santykį tarp bendrojo gėrio reikalavimų ir pagarbos pavienių asmenų teisėms. Informacija apie privatų politine arba visuomenine veikla užsiimančių asmenų gyvenimą yra smerktina, jeigu ja kėsinamasi į jų intymų gyvenimą ir laisvę.

V. Naudojimasis visuomenės komunikavimo priemonėmis

2493^S-525^Y-459Visuomenės komunikavimo priemonės šiuolaikinėje visuomenėje yra labai reikšmingas veiksnys skleidžiant informaciją, plėtojant kultūrą ir švietimą. Jų vaidmuo vis didėja dėl techninės pažangos, perduodamos informacijos gausumo ir įvairovės, dėl tų priemonių įtakos viešajai nuomonei.

2494^S-525^Y-4591906Tomis priemonėmis perduodama informacija tarnauja bendrajam gėriui.²⁴² Visuomenė turi teisę gauti tiesa, laisve, teisingumu ir solidarumu pagrįstą informaciją:

Idant šia teise būtų galima deramai naudotis, turinio atžvilgiu informacija visada turi atitikti tikrovę ir, kiek leidžia teisingumas ir meilė, būti išsami. Be to, formos atžvilgiu ji turi būti garbinga ir priderama, tai yra, renkant žinias ir jas skelbiant, turi būti laikomasi moralės įstatymų ir nepažeidžiama žmogaus teisių bei orumo.²⁴³

2495^S-525^Y-459906„Visiems bendruomenės nariams privalu ir šioje srityje vykdyti teisingumo ir artimo meilės pareigas. Tad ir naudodamiesi visuomenės komunikavimo priemonėmis jie tesistengia formuoti ir skleisti teisingą viešąją nuomonę.“²⁴⁴ Solidarumas atsiranda kaip tikros ir teisingos informacijos padarinys, laisvai sklindant idėjoms, padedančioms pažinti ir gerbti kitus žmones.

2496^S-525^Y-459^Y-460Visuomenės komunikavimo priemonės, ypač masinės, gali skatinti tam tikrą jomis besinaudojančių žmonių pasyvumą ir paversti juos neapdairiais žinių ar reginių vartotojais.2525 Masinėmis komunikavimo priemonėmis naudotis būtina saikingai bei drausmingai. Privalu išsiugdyti jautrią ir teisingą sąžinę, kuri padėtų lengviau atsispirti jų blogoms įtakoms.

2497^S-525^Y-459Jau pati informaciją teikiančių spaudos darbuotojų profesinė prigimtis įpareigoja juos tarnauti tiesai ir nenusižengti meilei. Jie vienodai rūpestingai privalo likti ištikimi faktams ir neperžengti ribų, kritikuodami kitus žmones. Jiems nevalia šmeižti, nuplėšti žmogui šlovę.

2498^S-525^Y-4592237„Pasaulietinę valdžią šioje srityje ypatingomis pareigomis susaisto bendrasis gėris[...]. Valdžios pareiga yra ginti ir saugoti tikrą bei teisėtą informacijos laisvę.“²⁴⁵ Leisdama įstatymus ir žiūrėdama, kad būtų jų laikomasi, valdžia turi pasirūpinti, kad „blogas tų priemonių panaudojimas neatneštų didelės žalos viešajai moralei ir visuomenės pažangai“²⁴⁶.2286 Ji privalo bausti, jei pažeidžiama bet kurio žmogaus teisė į gerą vardą ir privataus gyvenimo slaptumą. Ji turi laiku ir sąžiningai pateikti informaciją, susijusią su visuotiniu gėriu arba atsiliepiančią į pagrįstus gyventojų būgštavimus. Niekuo negalima pateisinti klaidingos informacijos, kurios tikslas – per komunikavimo priemones sau palenkti viešąją nuomonę. Valdžios kišimasis neturi varžyti pavienių asmenų ar jų grupių laisvės.

2499^S-525^Y-459Moralinis jausmas smerkia totalitarinių valstybių vykdomą priespaudą, kai tiesa sistemingai klastojama,1903 komunikavimo priemonėmis daromas politinis spaudimas viešajai nuomonei, parodomuosiuose teismo procesuose nesiskaitoma nei su kaltinamaisiais, nei su liudytojais, kai manoma, jog tironija bus įtvirtinta, slopinant ir užgniaužiant visa, kas laikoma „kenkėjiškomis mintimis“.

VI. Tiesa, grožis ir sakralinis menas

2500^S-526^Y-4611804Gero darymą lydi dvasinis pasitenkinimas ir moralinis grožis. Tiesa irgi neša džiaugsmą ir spindi dvasiniu grožiu. Tiesa savaime yra graži. Protingą sukurtosios ir nesukurtosios tikrovės pažinimą išreiškianti žodžio tiesa yra būtina protu apdovanotam žmogui, tačiau tiesa gali rasti ir kitokių, papildomų žmogiškos raiškos formų, ypač kai reikia išreikšti tai, kas neišsakoma: žmogaus širdies gelmes, sielos polėkius, Dievo slėpinį. Dar prieš apsireikšdamas žmogui tiesos žodžiais, Dievas jam apsireiškia visuotine kūrinijos kalba,341 savo Žodžio, savo Išminties darbais: visatos tvarka ir harmonija, kurios suprantamos ir vaikui, ir mokslo žmogui: „Juk iš kūrinių didingumo ir grožio panašiai suvokiamas ir jų Kūrėjas“ (Išm 13, 5), 2129„nes pradinis grožio šaltinis juos sukūrė“ (Išm 13, 3).

Juk ji [Išmintis] yra Dievo galybės alsavimas ir tyras Visagalio šlovės išsiliejimas; užtat niekas, kas sutepta, į ją neįeina. Juk ji yra amžinosios šviesos atspindys, kuriamosios Dievo galybės veidrodis be dėmės ir jo gerumo paveikslas (Išm 7, 25–26). Ji yra puikesnė už saulę ir nustelbia visus žvaigždynus. Palyginta su dienos šviesa, ji atrodo šviesesnė, nes dieną išstumia naktis, o išminties joks nedorumas nenugali (Išm 7, 29–30). Buvau sužavėtas jos grožio (Išm 8, 2).

2501^S-526^Y-461„Sukurtas pagal Dievo paveikslą“,²⁴⁷ žmogus savo santykio su Dievu Kūrėju tiesą taip pat išreiškia savo meno kūrinių grožiu. Menas yra tik žmogui būdinga išraiškos forma; pranokdamas visiems gyviems kūriniams bendrą gyvybinių poreikių tenkinimą, jis yra laisvas vidinio žmogaus turtų išsiliejimas. Kilęs iš Kūrėjo duoto talento ir paties žmogaus pastangų, menas yra praktinės išminties forma, vienijanti pažinimą ir gebėjimą,²⁴⁸ kad tikrovės tiesai būtų suteikta akiai ir ausiai prieinama forma. Per tai menas, jeigu yra įkvėptas kūrinių tiesos ir meilės, kažkiek panašus į kuriamąjį Dievo veikimą.339 Meno, kaip ir kiekvienos kitos žmogaus veiklos, absoliutus tikslas nėra jis pats; jis palenktas galutiniam žmogaus tikslui, kuris jį sutaurina.²⁴⁹

2502^S-526^Y-4611156—1162Sakralinis menas yra tikras ir gražus, kai savo forma atitinka tikrąjį savo pašaukimą: tikėjimo ir garbinimo dvasia leisti pajusti ir pašlovinti transcendentinį Dievo slėpinį, visa pranokstantį, neregimą, tiesos ir meilės grožį, parodytą Kristaus, kuris yra „Dievo šlovės atšvaitas ir jo esybės paveikslas“ (Žyd 1, 3) ir kuriame „kūniškai gyvena visa dievystės pilnatvė“ (Kol 2, 9). Šis dvasinis grožis taip pat atsispindi Švenčiausiojoje Mergelėje Dievo Motinoje, angeluose ir šventuosiuose. Tikras sakralinis menas įkvepia žmogų garbinti, melstis ir mylėti Dievą – Kūrėją ir Gelbėtoją, Šventąjį ir Pašventintoją.

2503^S-526^Y-461Todėl vyskupai – patys arba per savo įgaliotus asmenis – privalo rūpintis, kad būtų puoselėjamas senasis ir naujasis sakralinis menas bei visos jo formos. Su tuo pačiu religiniu rūpestingumu jie turi šalinti iš liturgijos ir kulto pastatų visa, kas nesuderinama su tikėjimo tiesa ir tikruoju sakralinio meno grožiu.²⁵⁰

Santrauka

2504^S-521„Neliudysi melagingai prieš savo artimą“ (Iš 20, 16). Kristaus mokiniai turi „apsivilkti nauju žmogumi, sukurtu pagal Dievą teisume ir tiesos šventume“ (Ef 4, 24).

2505^S-522^Y-453Tiesa, arba tiesumas, yra dorybė, leidžianti teisingai elgtis ir sakyti tiesą vengiant dviveidiškumo, apsimetinėjimo ir veidmainystės.

2506^S-522Krikščionis turi nesigėdyti „mūsų Viešpaties liudijimo“ (2 Tim 1, 8) nei darbais, nei žodžiais. Kankinystė yra iškiliausias tikėjimo tiesos liudijimas.

2507^S-523Pagarba geram žmonių vardui ir jų garbei draudžia apkalbą ir šmeižtą veiksmais ir žodžiais.

2508^S-523Melas yra netiesos sakymas norint apgauti artimą.

2509^S-523Nusižengus tiesai, reikia atitaisyti skriaudą.

2510^S-524„Aukso taisyklė“ konkrečiais atvejais padeda nuspręsti, ar dera sakyti tiesą tam, kas nori ją sužinoti, ar ne.

2511^S-524„Sakramentinis antspaudas yra neliečiamas.“²⁵¹ Profesinės paslaptys turi būti saugomos. Patikėta paslaptis neturi būti atskleista, jei ji gali pakenkti kitam žmogui.

2512^S-525^Y-460Visuomenė turi teisę gauti tiesa, laisve, teisingumu pagrįstą informaciją. Būtina saikingai ir drausmingai naudotis visuomenės komunikavimo priemonėmis.

2513^S-526^Y-461Dailė, ypač sakralinė, „linksta tam tikru būdu žmogiškais kūriniais išreikšti begalinį Dievo grožį ir juo labiau didinti jo garbę bei šlovę siekdama ne ko kita, kaip kuo labiau prisidėti prie žmonių dvasios maldingo atsigręžimo į Dievą“²⁵².

KBK nuorodos

2465215 „Tiesa yra šerdis tavo žodžio, – teisūs tavo sprendimai tveria per amžius“ (Ps 119, 160). „Tad, Viešpatie DIEVE, Tu esi Dievas, tavo žodžiai yra tiesa“ (2 Sam 7, 28); dėl to Dievo pažadai visada išsipildo. Dievas yra pati tiesa, Jo žodžiai negali klaidinti. Tad galima visiškai pasitikėti Jo žodžių teisingumu ir tikimybe visuose dalykuose. Žmogaus nuodėmės ir nuopuolio pradžia buvo gundytojo, kuris pakurstė suabejoti Dievo žodžiu, Jo palankumu ir ištikimybe, melas.

KBK 215 kontekstas

24662153 Jėzus antrą įsakymą išdėstė Kalno pamoksle: „Esate girdėję, jog protėviams buvo pasakyta: 'Nelaužyk priesaikos, bet ištesėk Viešpačiui savo priesaikas'. O aš jums sakau: išvis neprisiekinėkite [...]. Verčiau jūs sakykite: 'Taip', jei taip, 'Ne', jei ne, o kas viršaus, tai iš piktojo“ (Mt 5, 33–34. 37). Jėzus moko, kad kiekviena priesaika susijusi su Dievu ir kad ja pagerbtinas Jo buvimas kiekviename žodyje. Santūrus Dievo minėjimas kalboje lygiavertis pagarbiam dėmesingumui Jo buvimui čia ir dabar, kurį paliudijame ar paniekiname kiekviena savo ištara.

KBK 2153 kontekstas

24672104 „Visi žmonės privalo ieškoti tiesos, ypač tiesos apie Dievą ir jo Bažnyčią, ir pažinę priimti ją ir jos laikytis.“ Ta pareiga grindžiama pačia žmogaus prigimtimi; ji suderinama ir su tikra pagarba įvairioms religijoms, kurios „neretai perteikia visus žmones apšviečiančios Tiesos spindesį“, ir su meilės įsakymu, raginančiu krikščionis „meiliai, išmintingai ir kantriai elgtis su tais žmonėmis, kurie klaidingai tiki arba nepažįsta tikėjimo“.

KBK 2104 kontekstas

24681458 Nors, griežtai imant, tai nėra būtina, vis dėlto Bažnyčia labai pataria išpažinti kasdienes klaidas (lengvąsias nuodėmes). Iš tiesų dažnas mūsų lengvųjų nuodėmių išpažinimas padeda mums ugdyti savo sąžinę, kovoti su blogais polinkiais, leisti Kristui mus gydyti, tobuliau gyventi Dvasia. Šiuo sakramentu dažniau gaunama Tėvo gailestingumo dovana skatina mus būti tokius pat gailestingus kaip ir Jis. Kas išpažįsta savo nuodėmes, tas jau veikia drauge su Dievu. Dievas smerkia tavo nuodėmes; jei tu taip pat jas smerki, prisidedi prie Dievo. Žmogus ir nusidėjėlis yra tarsi du skirtingi dalykai; žmogų sukūrė Dievas; nusidėjėlį sukūrė pats žmogus. Sunaikink tai, ką pats sukūrei, kad Dievas išgelbėtų tai, ką Jis sukūrė [...]. Kai imi bjaurėtis tuo, ką pats sukūrei, prasideda tavo geri darbai, nes smerki savo blogus darbus. Gerųjų darbų pradžia yra blogųjų darbų išpažinimas. Tada darai, kas teisinga, ir eini į Šviesą.

KBK 1458 kontekstas

24691807 Teisingumas, kaip moralinė dorybė, yra pastovus ir tvirtas noras atiduoti Dievui ir artimui tai, kas jiems priklauso. Teisingumas Dievo atžvilgiu yra vadinamas „religingumo dorybe“; žmonių atžvilgiu jis verčia gerbti kiekvieno teises, o jų tarpusavio santykiuose pasiekti tokios darnos, kuri vienodai atsižvelgtų į visus žmones ir į jų bendrą gerovę. Šventajame Rašte dažnai minimas teisusis pasižymi visada neklastinga širdimi ir teisingu elgesiu artimo atžvilgiu. „Nebūsi šališkas vargšui ir nenusileisi didžiūnui, bet teisi savo artimą teisingai“ (Kun 19, 15). „O jūs, šeimininkai, duokite vergams, kas teisinga ir kas dera, atsimindami, kad ir jūs turite Viešpatį danguje“ (Kol 4, 1).

KBK 1807 kontekstas

24711816 Kristaus mokinys turi ne vien saugoti tikėjimą ir juo gyventi, bet ir jį išpažinti, drąsiai liudyti ir skleisti: „Visi turi būti pasirengę išpažinti Kristų prieš žmones ir sekti juo kryžiaus keliu, supami persekiojimų, kurių Bažnyčiai niekuomet netrūksta.“ Tarnavimas tikėjimui ir jo liudijimas yra būtini išganymui: „Kas išpažins mane žmonių akivaizdoje, ir aš jį išpažinsiu savo dangiškojo Tėvo akivaizdoje. O kas išsigins manęs žmonių akivaizdoje, ir aš jo išsiginsiu savo dangiškojo Tėvo akivaizdoje“ (Mt 10, 32–33).

KBK 1816 kontekstas

2472863 Visa Bažnyčia yra apaštališka ta prasme, kad ji per šv. Petro ir apaštalų įpėdinius tikėjimo ir gyvenimo bendryste išsaugo ryšį su savo pradžia. Visa Bažnyčia yra apaštališka ir ta prasme, kad ji yra „siųsta“ į visą pasaulį; visi Bažnyčios nariai, nors ir skirtingais būdais, dalyvauja šioje misijoje. „Krikščioniškasis pašaukimas yra ir pašaukimas apaštalavimui.“ „Apaštalavimu“ vadinama „kiekviena mistinio Kūno veikla“, kuria siekiama „visoje žemėje“ skleisti „Kristaus karalystę“.

KBK 863 kontekstas

2472905 Pasauliečiai savo pranašiškąją misiją taip pat atlieka „evangelizuodami, tai yra skelbdami Kristų gyvenimo pavyzdžiu ir žodžiu“. „Šitoks evangelizavimas [...] yra savitas ir ypač veiksmingas tuo, kad vykdomas įprastinėmis pasaulio sąlygomis“: Šios srities apaštalavimą sudaro ne vien gyvenimo liudijimas; tikras apaštalas ieško progų žodžiais skelbti Kristų tiek netikintiesiems, [...], tiek tikintiesiems.

KBK 905 kontekstas

24721807 Teisingumas, kaip moralinė dorybė, yra pastovus ir tvirtas noras atiduoti Dievui ir artimui tai, kas jiems priklauso. Teisingumas Dievo atžvilgiu yra vadinamas „religingumo dorybe“; žmonių atžvilgiu jis verčia gerbti kiekvieno teises, o jų tarpusavio santykiuose pasiekti tokios darnos, kuri vienodai atsižvelgtų į visus žmones ir į jų bendrą gerovę. Šventajame Rašte dažnai minimas teisusis pasižymi visada neklastinga širdimi ir teisingu elgesiu artimo atžvilgiu. „Nebūsi šališkas vargšui ir nenusileisi didžiūnui, bet teisi savo artimą teisingai“ (Kun 19, 15). „O jūs, šeimininkai, duokite vergams, kas teisinga ir kas dera, atsimindami, kad ir jūs turite Viešpatį danguje“ (Kol 4, 1).

KBK 1807 kontekstas

2473852 Misijos keliai. „Šventoji Dvasia iš tiesų yra pagrindinis visos bažnytinės misijos veikėjas.“ Ji veda Bažnyčią jos misijos keliais. „Kadangi ši misija tęsia ir istorijos būvyje išskleidžia misiją paties Kristaus, kuris buvo siųstas skelbti gerąją naujieną vargdieniams, Kristaus Dvasios skatinama Bažnyčia turi žengti tuo pačiu keliu, kuriuo žengė ir jis – neturto, klusnumo, tarnavimo ir savęs aukojimo net iki mirties, iš kurios jis prisikėlė kaip nugalėtojas, keliu.“ „Kankinių kraujas yra krikščionių sėkla.“

KBK 852 kontekstas

24731808 Tvirtumas yra moralinė dorybė, suteikianti ištvermės sunkumuose ir pastovumo siekiant gėrio. Ji sustiprina ryžtą nepasiduoti pagundoms ir įveikti moraliniame gyvenime pasitaikančias kliūtis. Tvirtumo dorybė padeda nugalėti baimę, netgi mirties, ištverti išmėginimus ir persekiojimus. Ji skatina atsižadėti ir aukoti savo gyvybę dėl teisingo reikalo. „Mano jėga ir drąsa yra VIEŠPATS“ (Ps 118, 14). „Pasaulyje jūsų priespauda laukia, bet jūs būkite drąsūs: aš nugalėjau pasaulį!“ (Jn 16, 33).

KBK 1808 kontekstas

24731258 Bažnyčia visada buvo tvirtai įsitikinusi, kad žmonės, kurie miršta dėl tikėjimo dar negavę Krikšto, jau yra pakrikštyti savo mirtimi už Kristų ir su Kristumi. Tas kraujo krikštas, kaip ir troškimo krikštas, nebūdami sakramentai, duoda Krikšto vaisių.

KBK 1258 kontekstas

24741011 Mirtimi Dievas kviečia žmogų pas save. Dėl to krikščionis gali trokšti mirties panašiai kaip šv. Paulius: „Verčiau man mirti ir būti su Kristumi“ (Fil 1, 23); ir gali Kristaus pavyzdžiu savo mirtį paversti klusnumo ir meilės Tėvui aktu: Mano žemiški troškimai nukryžiuoti; [...] manyje sruvena gyvasis vanduo ir giliai manyje byloja: „Eikime pas Tėvą“. Noriu regėti Dievą, o norint Jį regėti, reikia numirti. Aš ne mirštu, bet einu į gyvenimą.

KBK 1011 kontekstas

24791753 Gera intencija (pavyzdžiui, padėti artimui) savaime netinkamo elgesio (kaip melas ar šmeižtas) nepadaro nei gero, nei teisingo. Tikslas priemonių nepateisina. Todėl negalima pateisinti, tarkime, nekalto žmogaus pasmerkimo kaip teisėtos priemonės tautai išgelbėti. Bet ir geras veiksmas (pavyzdžiui, išmalda) tampa blogas, jei daromas bloga intencija (pavyzdžiui, dėl tuščios garbės).

KBK 1753 kontekstas

2482392 Šventasis Raštas kalba apie šių angelų nuodėmę. Tas „nuopuolis“ – tai tų sukurtųjų dvasių, visiškai ir neatšaukiamai atmetusių Dievą ir Jo karalystę, laisvas pasirinkimas. To maišto aidą girdime mūsų pirmiesiems tėvams tartuose gundytojo žodžiuose: „Būsite kaip Dievas“ (Pr 3, 5). Velnias yra „nuodėmėse nuo pat pradžios“ (1 Jn 3, 8), tai „melo tėvas“ (Jn 8, 44).

KBK 392 kontekstas

24851756 Taigi būtų klaidinga spręsti apie žmogaus veiksmų moralumą atsižvelgiant vien į juos pažadinusią intenciją arba aplinkybes, kuriomis jie atliekami (aplinkos bei viešosios nuomonės poveikį, prievartą ar būtinybę veikti ir t. t.). Kai kurie veiksmai, nepriklausomai nuo aplinkybių ir intencijų, niekados neleistini patys savaime dėl savo objekto; tai piktžodžiavimas prieš Dievą ir melaginga priesaika, žmogžudystė ir svetimavimas. Neleistina daryti bloga norint pasiekti gera.

KBK 1756 kontekstas

24861607 Tikėjimo požiūriu ši mūsų skausmingai juntama netvarka kyla ne iš vyro ir moters prigimties, ne iš jų santykių prigimties, bet iš nuodėmės. Pirmosios nuodėmės, nutraukusios ryšį su Dievu, pirmas padarinys buvo pirminės vyro ir moters vienybės iširimas. Jų santykius sudrumstė abipusiai priekaištai; jų tarpusavio potraukis, paties Kūrėjo dovana, pavirto noru valdyti ir geismu; gražųjį vyro ir moters pašaukimą būti vaisingiems, daugintis ir pripildyti žemę aptemdė gimdymo skausmai ir prakaitu uždirbama duona.

KBK 1607 kontekstas

24871459 Daugelis nuodėmių padaro žalos artimui. Reikia daryti visa, kas įmanoma, jai atitaisyti (pavyzdžiui, grąžinti pavogtus daiktus, sugrąžinti gerą vardą tam, kuris buvo apšmeižtas, atlyginti skriaudas). To reikalauja ir paprastas teisingumas. Be to, nuodėmė pažeidžia ir susilpnina patį nusidėjėlį, taip pat jo santykius su Dievu ir su artimu. Išrišimas pašalina nuodėmę, bet nepašalina nuodėmės sukeltos netvarkos. Pakilęs iš nuodėmės, nusidėjėlis dar turi atgauti visišką dvasios sveikatą. Jis privalo padaryti dar šį tą savo nuodėmėms atitaisyti: turi atitinkamai „atsilyginti“ už savo nuodėmes arba jas „išpirkti“. Tas atsilyginimas taip pat vadinamas „atgaila“.

KBK 1459 kontekstas

24872412 Mainų teisingumas reikalauja, kad, atitaisant padarytą neteisybę, pasisavintas turtas būtų grąžintas jo savininkui: Jėzus giria Zachiejaus įsipareigojimą: „Jei ką nors nuskriaudžiau, grąžinsiu keturgubai“ (Lk 19, 8). Kas tiesiogiai ar netiesiogiai pasisavino svetimą turtą, privalo jį grąžinti arba, jei jau jo nebėra, atiduoti tokį pat kitą, arba apmokėti, kiek jis vertas, priskaitant vaisius ir naudą, kurią iš to turto būtų teisėtai įgijęs jo savininkas. Lygiai taip privalo atsilyginti, atsižvelgdami į savo atsakomybę ir gautą naudą, visi, kas tik kokiu nors būdu dalyvavo vagiant ar pasipelnė iš vagystės, apie ją žinodami, pavyzdžiui, vogti įsakę arba padėję, arba vagystę slėpė asmenys.

KBK 2412 kontekstas

24881740 Grėsmė laisvei. Laisvė nesuteikia teisės sakyti ir daryti, ką tik nori. Būtų klaida manyti, kad „laisvam žmogui užtenka savęs paties, o jo tikslas – naudojantis žemiškomis gėrybėmis patenkinti grynai savo poreikius“. Be to, pernelyg dažnai nepaisomos ir pažeidinėjamos ekonominės ir socialinės, politinės ir kultūrinės sąlygos, būtinos deramam naudojimuisi laisve. Toks apakimas ir neteisingumas apsunkina moralinį gyvenimą, ir tiek tvirtuosius, tiek silpnuosius gundo nusidėti meilei. Nukrypdamas nuo moralės dėsnių, žmogus pažeidžia savo paties laisvę, prisiriša prie savęs, sutrauko broliškus santykius su kitais žmonėmis ir sukyla prieš dieviškąją tiesą.

KBK 1740 kontekstas

24901467 Atsižvelgdama į didelio takto reikalaujančią ir labai svarbią nuodėmklausio tarnybą, į būtiną pagarbą penitentams, Bažnyčia pareiškia, kad kiekvienas išpažinčių klausantis kunigas privalo absoliučioje paslaptyje laikyti penitentų jam išpažintas nuodėmes; priešingu atveju jis užsitrauktų griežčiausias bausmes. Jis taip pat negali pasinaudoti tuo, ką per išpažintį sužino apie penitentų gyvenimą. Ši išpažinties paslaptis, kuriai išimčių nėra, vadinama „sakramentiniu antspaudu“, nes tai, ką penitentas patiki kunigui, lieka „užantspauduota“ sakramento.

KBK 1467 kontekstas

24922522 Drovumu apsaugomas asmenų ir jų meilės slėpinys. Mylint jis padeda būti kantriems ir saikingiems; drovumas reikalauja, kad būtų išlaikytos vyro ir moters dovanojimosi ir galutinio įsipareigojimo vienas kitam sąlygos. Drovumas yra kuklumas. Jis padeda pasirinkti aprangą. Iškilus liguisto smalsumo pavojui, esame verčiami patylėti arba būti apdairūs. Drovumas tampa diskretiškumu – pagarbiu santūrumu.

KBK 2522 kontekstas

24982237 Politinė valdžia privalo gerbti pagrindines žmogaus teises. Ji turi stengtis humaniškai įgyvendinti teisingumą, paisydama visų žmonių, ypač šeimų ir vargstančiųjų, teises. Politinės piliečių teisės gali ir turi būti derinamos su bendrojo gėrio reikalavimais. Viešoji valdžia negali sustabdyti jų veikimo, neturėdama tam teisėto ir pakankamo pagrindo. Politinių teisių laidavimas tarnauja tautos ir žmonijos bendrajam gėriui.

KBK 2237 kontekstas

24982286 Papiktinimą gali kelti įstatymai arba institucijos, mada arba viešoji nuomonė. Tad papiktinimu nusikalsta, kas leidžia įstatymus arba kuria visuomenines struktūras, sukeliančias dorovinį nuosmukį ir religinio gyvenimo pakrikimą, arba sudaro tokias „socialines sąlygas, kurios, norint to ar nenorint, apsunkina ir daro praktiškai nebegalimą krikščionišką gyvenseną, atitinkančią aukščiausiojo įstatymų Leidėjo įsakymus“. Tas pat pasakytina ir apie įmonių vadovus, savo potvarkiais skatinančius sukčiauti, mokytojus, „suerzinančius“ savo mokinius, arba žmones, kurie, manipuliuodami viešąja nuomone, atitraukia visuomenę nuo moralinių vertybių.

KBK 2286 kontekstas

25001804 Žmogiškosios dorybės yra tvirtos nuostatos, tvarūs polinkiai, pastovios proto ir valios tobulumo apraiškos, rikiuojančios mūsų veiksmus, tvarkančios mūsų aistras ir valdančios mūsų elgesį pagal proto ir tikėjimo reikalavimus. Jos padeda lengvai, susivaldant ir džiugiai gyventi dorai. Dorybingas yra tas žmogus, kuris gera daro neverčiamas. Moralinės dorybės įgyjamos žmogiškomis pastangomis. Moralės požiūriu tos dorybės yra gerų veiksmų vaisiai ir drauge daigai; jos lenkia visas žmogaus galias vienytis su dieviškąja meile.

KBK 1804 kontekstas

2500341 Visatos grožis: sukurtojo pasaulio tvarka ir darna pagrįsta esybių skirtingumu ir jų tarpusavio santykiais. Žmogus tuos santykius tolydžio atranda kaip gamtos dėsnius. Jie stebina mokslininkus. Kūrinijos grožis atspindi begalinį Kūrėjo grožį. Jis turi įkvėpti pagarbą ir palenkti žmogaus protą bei valią.

KBK 341 kontekstas

25002129 Šiuo Dievo įsaku draudžiama vaizduoti Dievą bet kuriais žmogaus rankų kūriniais. Pakartotas Įstatymas aiškina: „Kadangi jūs nematėte išvaizdos, kai VIEŠPATS kalbėjo jums iš ugnies prie Horebo, [...] saugokitės nuoširdžiai, kad nesielgtumėte nedorai, dirbdamiesi sau bet kokios išvaizdos stabą“ (Įst 4, 15–16). Izraeliui apsireiškė absoliučiai transcendentinis Dievas. „Jis yra visas visur“, bet kartu „didingesnis už visus savo kūrinius“ (Sir 43, 27–28). Jis yra „pradinis grožio šaltinis, [kuris] juos sukūrė“ (Išm 13, 3).

KBK 2129 kontekstas

2501339 Kiekvienas kūrinys yra savaip geras ir tobulas. Apie kiekvieną „šešių dienų“ darbą pasakyta: „Ir Dievas matė, kad tai gera.“ „Jau pačiu sukūrimu visi daiktai yra gavę savo patvarumą, tiesą, gėrį, savus dėsningumus ir tvarką.“ Skirtingi kūriniai, sumanyti kaip vis kitokia būtis, savaip atspindi begalinę Dievo išmintį ir gerumą. Todėl žmogus privalo gerbti kiekvieno kūrinio gerumą ir nesinaudoti daiktais netvarkingai, nes kitaip paniekintų Kūrėją ir užtrauktų žalingų padarinių žmonėms ir jų aplinkai.

KBK 339 kontekstas

25021156 „Bažnyčios muzikinė tradicija yra neįkainojamos vertės turtas, pranokstantis kitas meno formas ypač dėl to, kad šventa giesmė, sujungta su žodžiais, yra būtina arba neatskirtina iškilmingosios liturgijos dalis.“ Įkvėptųjų psalmių komponavimas ir giedojimas, dažnai pritariant muzikos instrumentams, artimai siejasi su Senosios Sandoros liturginėmis apeigomis. Bažnyčia tęsia ir plėtoja tą tradiciją: „Kalbėkitės psalmių, himnų bei dvasinių giesmių žodžiais, giedokite ir šlovinkite savo širdyse Viešpatį“ (Ef 5, 19). Kas gieda, dvigubai meldžiasi.

KBK 1156 kontekstas

25021157 Giedojimas ir muzika, kaip ženklai, bus tuo reikšmingesni, juo glaudžiau bus susieti „su liturgijos vyksmu“, vadovaujantis trimis pagrindiniais kriterijais: išraiškingu maldos grožiu, darniu susirinkimo dalyvių dalyvavimu numatytu metu ir apeigų iškilmingumu. Taip giedojimas ir muzika prisideda prie to paties tikslo, kaip ir liturginiai žodžiai bei veiksmai: pagarbinti Dievą ir pašventinti tikinčiuosius: Kiek verkiau, girdėdamas tavo himnus ir giesmes, smarkiai sukrėstas saldžiai skambančių tavo bažnyčioje balsų! Tie balsai sruvo į mano ausis, tiesa sunkėsi į mano širdį, ir dėl to kilo dievobaimingi jausmai, tekėjo ašaros, ir gera man buvo su jomis.

KBK 1157 kontekstas

25021158 Ženklų (giedojimo, muzikos, žodžių ir veiksmų) harmonija bus dar išraiškingesnė ir turtingesnė, jei ji remsis liturgiją švenčiančios Dievo tautos kultūros lobiais. Todėl „tebūnie sumaniai puoselėjamas liaudiškasis religinis giedojimas, kad per pamaldas bei apeigas ir per pačius liturginius veiksmus“, laikantis bažnytinių nurodymų, „galėtų skambėti tikinčiųjų balsai“. Tačiau „bažnytiniam giedojimui skirtieji tekstai tesiderina su katalikybės mokymu ir pirmiausia tebūna imami iš Šventojo Rašto ir liturgijos šaltinių“.

KBK 1158 kontekstas

25021159 Šventas paveikslas, liturginė ikona, dažniausiai vaizduoja Kristų. Paveikslu neįmanoma atvaizduoti neregimo ir nesuvokiamo Dievo; tik Dievo Sūnaus Įsikūnijimas davė pradžią naujai paveikslų „ekonomijai“: Seniau Dievas, kuris neturi nei kūno, nei regimos išvaizdos, visiškai negalėjo būti vaizduojamas paveiksle. Tačiau dabar, kai Jis tapo matomas kūne, kai Jis pats gyveno su žmonėmis, aš galiu kurti regėto Dievo paveikslą. [...] Atviromis akimis regime Viešpaties šlovę.

KBK 1159 kontekstas

25021160 Krikščioniškoji ikonografija paveiksluose atkuria tą Evangelijos naujieną, kurią Šventasis Raštas perduoda žodžiais. Paveikslas ir žodis papildo vienas kitą: Trumpai nusakome mūsų tikėjimo požiūrį: mes išsaugome visas mums perduotas rašytas ir nerašytas Bažnyčios tradicijas jų nekeisdami. Viena jų yra su skelbiamos Evangelijos įvykiais suderinta paveikslų tapyba tikint, kad Dievo Žodis tikrai, o ne tariamai yra tapęs žmogumi; toks derinys naudingas ir pravartus mūsų tikėjimui, nes vienas kitą geriau nušviečiantys dalykai neabejotinai yra vienas kitam reikšmingi.

KBK 1160 kontekstas

25021161 Visų liturginių šventimų ženklai, neišskiriant nė Švenčiausiosios Dievo Motinos ir šventųjų paveikslų, susiję su Kristumi. Jais iš tiesų žymimas Kristus, kuris juose yra šlovinamas. Juose matome „debesį liudytojų“ (Žyd 12, 1), kurie toliau rūpinasi pasaulio išganymu ir su kuriais mes esame suvienyti, ypač sakramentinių šventimų metu. Jų atvaizduose mūsų tikėjimui atsiveria žmogus, sukurtas kaip „Dievo paveikslas“, pagaliau perkeistas ir tapęs „panašus į Jį“, taip pat angelai, vienijami Galvos Kristaus: Remdamiesi Dievo įkvėptu mūsų Bažnyčios tėvų mokymu ir Katalikų Bažnyčios tradicija (nes žinome, kad ji priklauso nuo Bažnyčioje gyvenančios Šventosios Dvasios), būdami įsitikinę ir gerai apsvarstę, apibrėžiame, kad šventose Dievo bažnyčiose, ant šventų indų ir drabužių, ant sienų ir stovų, namuose ir pakelėse turi būti spalvingų ar iš akmens bei kitokios medžiagos tinkamai pagamintų taip mums brangių bei atgaivą teikiančių kryžių, taip pat garbingų bei šventų paveikslų, vaizduojančių Dievą ir mūsų Gelbėtoją Jėzų Kristų, mūsų nekalčiausiąją Karalienę – šventąją Dievo Gimdytoją, garbinguosius angelus ir visus šventuosius bei palaimintuosius.

KBK 1161 kontekstas

25021162 „Paveikslų grožis ir spalvos skatina mane melstis. Tai šventė mano akims; lygiai kaip ir gamtos vaizdai, jie ragina mano širdį garbinti Dievą.“ Šventų paveikslų kontempliacija drauge su Dievo žodžio apmąstymu ir liturginėmis giesmėmis darniai siejasi su šventimų ženklais, kad švenčiamas slėpinys giliai įsmigtų į širdį ir po to reikštųsi naujame tikinčiojo gyvenime.

KBK 1162 kontekstas

KBKS nuorodos

2464-2470, 2504521. Kokia yra žmogaus pareiga tiesai?

Kiekvienas žmogus pašauktas veikti ir kalbėti nuoširdžiai ir tiesiai. Kiekvieno pareiga ieškoti tiesos, laikytis jos ir visą gyvenimą tvarkyti pagal tiesos reikalavimus. Visa Dievo tiesa atsiskleidė Jėzuje Kristuje: jis yra Tiesa. Kas juo seka, tas gyvena tiesos Dvasia ir vengia dviveidiškumo, apsimetinėjimo, veidmainystės.

KBKS 521 kontekstas

2475-2487, 2507-2509523. Kas draudžiama aštuntu įsakymu?

Aštuntu įsakymu draudžiama:

– melagingai liudyti, melagingai prisiekti, meluoti, o nusižengimo sunkumas priklauso nuo tiesos iškreipimo masto, aplinkybių, meluojančiojo intencijų ir aukoms padarytos žalos;

– neapgalvotai spręsti, apkalbėti, juodinti, šmeižti, šitaip menkinant ar atimant gerą vardą ir garbę, į kuriuos turi teisę kiekvienas asmuo;

– pataikauti, meilikauti, nuolaidžiauti, ypač jei taip pastūmėjama į sunkias nuodėmes arba siekiama neteisėtos naudos.

Nusižengimas tiesai atitaisytinas, jei buvo padaryta žala kitiems.

KBKS 523 kontekstas

2488-2492, 2510-2511524. Ko reikalaujama aštuntu įsakymu?

Aštuntu įsakymu reikalaujama gerbti tiesą, laikantis artimo meilės diskretiškumo: komunikavimo ir informavimo srityje, kurioje būtina atsižvelgti į asmeninį ir bendrąjį gėrį, privatumo apsaugą ir papiktinimo pavojų; saugant profesines paslaptis, kurias reikia išlaikyti visada, išskyrus išimtinius atvejus, sąlygojamus rimtų ir proporcingų priežasčių. Taip pat reikalaujama gerbti patikėtos paslapties konfidencialumą.

KBKS 524 kontekstas

2500-2503, 2513526. Koks yra santykis tarp tiesos, grožio ir sakralinio meno?

Tiesa yra graži savaime. Ji spindi dvasiniu grožiu. Be žodžių, esama ir daug kitokių tiesos reiškimo formų, pirmiausia – meno kūrinių. Tai Dievo dovanoto talento ir žmogaus pastangų vaisius. Idant būtų tikras ir gražus, sakralinis menas turi priminti bei šlovinti Kristuje atskleistą Dievo slėpinį ir vesti į kuriančio bei gelbstinčio Dievo, iškiliausio Tiesos ir Meilės Grožio, garbinimą bei meilę.

KBKS 526 kontekstas

YC nuorodos

KBK išnašos

214Plg. Pat 8, 7; 2 Sam 7, 28.

215Plg. Ps 119, 142.

216Plg. Lk 1, 50.

217Plg. Ps 119, 30.

218Plg. Jn 1, 14.

219Plg. Jn 14, 6.

220Plg. Jn 12, 46.

221Plg. Jn 8, 31–32.

222Plg. Jn 17, 17.

223Plg. Jn 14, 17.

224Plg. Jn 14, 26.

225Vatikano II Susirinkimas, Dekl. Dignitatis humanae, 2: AAS 58 (1966) 931.

226Šv. Tomas Akvinietis, Summa theologiae, 2–2, q. 109, a. 3, ad 1, ed. Leon. 9, 418.

227Šv. Tomas Akvinietis, Summa theologiae, 2–2, q. 109, a. 3, c, ed. Leon. 9, 418.

228Plg. Jn 18, 37.

229Plg. Mt 18, 16.

230Vatikano II Susirinkimas, Dekr. Ad gentes, 11: AAS 58 (1966) 959.

231Šv. Ignotas Antiochietis, Epistula ad Romanos, 4, 1: SC 10bis, p. 110 (Funk 1, 256).

232Šv. Ignotas Antiochietis, Epistula ad Romanos, 6, 1: SC 10bis, p. 114 (Funk 1, 258–260).

233Martyrium Polycarpi, 14, 2–3: SC 10bis, p. 228 (Funk 1, 330–332).

234Plg. Pat 19, 9.

235Plg. Pat 18, 5.

236Plg. KTK kan. 220.

237Plg. Sir 21, 28.

238Šv. Ignacas Lojola, Exercitia spiritualia, 22: MHSI 100, 164.

239Šv. Augustinas, De mendacio, 4, 5: CSEL 41, 419 (PL 40, 491).

240Plg. Sir 27, 17; Pat 25, 9–10.

241KTK kan. 983, § 1.

242Plg. Vatikano II Susirinkimas, Dekr. Inter mirifica, 11: AAS 56 (1964) 148–149.

243Vatikano II Susirinkimas, Dekr. Inter mirifica, 5: AAS 56 (1964) 147.

244Vatikano II Susirinkimas, Dekr. Inter mirifica, 8: AAS 56 (1964) 148.

245Vatikano II Susirinkimas, Dekr. Inter mirifica, 12: AAS 56 (1964) 149.

246Vatikano II Susirinkimas, Dekr. Inter mirifica, 12: AAS 56 (1964) 149.

247Plg. Pr 1, 26.

248Plg. Išm 7, 17.

249Plg. Pijus XII, Nuntius radiophonicus (1955 gruodžio 24): AAS 48 (1956) 26–41; Idem, Nuntius radiophonicus sociis sodalitatis iuvenum operariorum christianorum (J.O.C.) (1950 rugsėjo 3): AAS 42 (1950) 639–642.

250Plg. Vatikano II Susirinkimas, Konst. Sacrosanctum Concilium, 122–127: AAS 56 (1964) 130–132.

251KTK kan. 983, § 1.

252Vatikano II Susirinkimas, Konst. Sacrosanctum Concilium, 122: AAS 56 (1964) 130–131.