2 skirsnis. Dieviškojo Apreiškimo perdavimas
74S-11Dievas „trokšta, kad visi žmonės būtų išganyti ir pasiektų tiesos pažinimą“ (
Dievas maloningai pasirūpino, kad tai, ką apreiškė visų tautų išganymui, būtų nepaliestai išsaugota amžiams ir perduota visoms kartoms.38
I. Apaštalų Tradicija
75S-12„Viešpats Kristus, kuriame išsipildo visas aukščiausiojo Dievo Apreiškimas, apaštalams įsakė visiems skelbti pranašų pažadėtąją Evangeliją, kurią jis pats įvykdė ir savo lūpomis skelbė171 kaip kiekvienos išganingos tiesos ir dorovės šaltinį, kad perteiktų dieviškąsias dovanas.“39
Apaštalų skelbimas...
76S-13Y-12Viešpaties nurodymu Evangelija perduodama dviem būdais:
— žodžiu: „apaštalai, kurie žodiniu skelbimu, pavyzdžiais bei pamokymais perdavė tai, ką buvo girdėję iš Kristaus lūpų ir patyrę iš jo elgesio bei darbų arba sužinoję iš juos mokančios Šventosios Dvasios“;
— raštu: „apaštalai bei jų aplinkos vyrai, kurie, tos pačios Šventosios Dvasios įkvėpti, išganymo žinią užrašė.“40
... tęsiamas apaštalų įpėdinių
77S-12„Kad Evangelija būtų be paliovos Bažnyčioje visiškai ir gyvai išlaikoma, 861 apaštalai paliko savo įpėdinius vyskupus, 'perduodami jiems savo pačių mokymo pareigas'.“41 Tad „ką skelbė apaštalai ir kas ypatingu būdu buvo išreikšta įkvėptose knygose, turėjo būti nuolatiniu paveldėjimu išsaugota iki laiko pabaigos.“42
78S-12Tas gyvas perdavimas, vykdomas Šventojoje Dvasioje, yra vadinamas Tradicija, 174 nes yra skirtingas nuo Šventojo Rašto, nors ir glaudžiai su juo susijęs. Per ją „Bažnyčia savo mokymu,11242651 gyvenimu ir apeigomis pratęsia bei perduoda visoms kartoms visa, kuo ji yra, ir visa, kuo ji tiki.“43 „Bažnyčios šventųjų Tėvų žodžiai liudija, kokia gyva ši Tradicija, kurios turtai įliejami į Bažnyčios tikėjimo ir maldos veiklą bei gyvenimą.“44
79S-12Tad visa, ką Tėvas per savo Žodį Šventojoje Dvasioje apie save pranešė, Bažnyčioje nuolat lieka ir veikia: „Kitados prabilęs Dievas be perstojo kalbasi su savo mylimojo Sūnaus Sužadėtine. O Šventoji Dvasia, kurios dėka Evangelijos balsas gyvai skamba Bažnyčioje ir per ją – pasaulyje, veda tikinčiuosius į visą tiesą ir gausiai juose pasėja Kristaus žodį.“45
II. Tradicijos ir Šventojo Rašto ryšys
Bendra versmė...
80S-14Y-12Y-13„Šventoji Tradicija ir Šventasis Raštas yra glaudžiai tarp savęs susiję ir bendrauja. Juk abu jie plaukia iš to paties šaltinio ir tam tikru būdu suteka į viena bei siekia to paties tikslo.“46 Jų abiejų dėka Bažnyčioje egzistuoja ir duoda vaisių Kristaus, kuris pažadėjo su savaisiais pasilikti „per visas dienas iki pasaulio pabaigos“ (
... du skirtingi perdavimo būdai
81S-14Y-12Y-13„Šventasis Raštas yra Dievo kalba ta prasme, kad parašytas Šventosios Dvasios įkvėpimu.“
113„Šventoji Tradicija Jėzaus Kristaus ir Šventosios Dvasios patikėtą apaštalams Dievo žodį nepažeistą perduoda jų įpėdiniams, idant šie, tiesos Dvasios nušviesti, ištikimai jį saugotų, aiškintų ir skleistų.“47
82S-14Y-12Y-13Tad Bažnyčia, kuriai yra pavesta perduoti ir aiškinti Apreiškimą, „ne vien iš Šventojo Rašto semiasi tikrumo apie visa, kas apreikšta. Todėl ir vieną, ir kitą reikia priimti ir jiems nusilenkti lygiai dievobaimingai ir pagarbiai.“48
Apaštalų Tradicija ir bažnytinės tradicijos
83S-12Tradicija, apie kurią čia kalbame, yra atėjusi iš apaštalų, ir ja perduodama tai, ką jie yra gavę iš Jėzaus mokymo bei pavyzdžio ir sužinoję per Šventąją Dvasią. Tad pirmoji krikščionių karta dar neturėjo parašyto Naujojo Testamento, ir pats Naujasis Testamentas liudija rutuliojantis gyvą Tradiciją.
12022041Nuo šios Tradicijos skiriasi teologinės, drausminės, liturginės ar pamaldumo tradicijos, kurios laikui bėgant atsirado vietinėse Bažnyčiose.2684 Tai tik atskiros formos didžiosios Tradicijos, kuri jomis reiškiasi įvairiose vietose ir įvairiose epochose. Remiantis didžiąja Tradicija, šios tradicijos gali būti palaikomos, keičiamos ar atmetamos, vadovaujant Bažnyčios Magisteriumui.
III. Tikėjimo paveldo aiškinimas
Tikėjimo paveldas patikėtas visai Bažnyčiai
84S-15„Tikėjimo paveldas“49 (depositum fidei), esantis Šventojoje Tradicijoje ir Šventajame Rašte, apaštalų buvo patikėtas visai Bažnyčiai. 857871Prie jo „prisiriša visa šventoji tauta, kartu su savo ganytojais ištvermingai besilaikanti apaštalų mokymo ir bendravimo, duonos laužymo ir maldų. Vadovams ir tikintiesiems nepaprastai vieningai laikantis perteiktojo tikėjimo, jį vykdant ir išpažįstant,2033 tarp jų užsimezga ypatingas dvasinis bendrumas.“50
Bažnyčios Magisteriumas
85S-16Y-12Y-13888—892„Pareiga autentiškai aiškinti užrašytąjį arba perduotąjį Dievo žodį pavesta tik gyvajam Bažnyčios Magisteriumui,2032—2040 kuris savo autoritetu naudojasi Kristaus vardu“51, tai yra vyskupams vienybėje su Petro įpėdiniu, Romos vyskupu.
86S-16Y-12Y-13„Tas Magisteriumas neperžengia Dievo žodžio, bet tarnauja jam, mokydamas tik to, kas yra perduota, nes dievobaimingai klauso Dievo Žodžio, jo liepiamas ir Šventosios Dvasios padedamas,688 šventai jį saugo ir ištikimai aiškina. Iš šio vieno tikėjimo lobyno jis semiasi visko, ką pateikia tikėti kaip Dievo apreiškimą.“52
87S-16Y-12Y-131548Tikintieji, prisimindami Kristaus žodžius apaštalams: „Kas jūsų klauso, manęs klauso“ (
Tikėjimo dogmos
88S-16888—892Bažnyčios Magisteriumas pilnatviškai naudojasi iš Kristaus gauta galia, skelbdamas dogmas, tai yra įpareigodamas krikščionių tautą2032—2040 besąlygiškai pritarti apreikštoms arba būtinai su jomis susijusioms ir galutinėmis paskelbtoms tikėjimo tiesoms.
89S-162625Mūsų dvasinis gyvenimas yra neatskiriamai susijęs su dogmomis. Dogmos yra šviesa mūsų tikėjimo kelyje, daro jį aiškų ir saugų. Ir priešingai, jei mūsų gyvenimas yra teisus, mūsų protas ir mūsų širdis esti atviri priimti tikėjimo dogmų šviesą.54
90S-16Dogmų tarpusavio ryšiai ir jų nuoseklumas aptinkami visame Kristaus slėpinio Apreiškime.55114158 Reikia atsiminti, kad „esama katalikiškojo mokymo tiesų laipsniškumo arba 'hierarchijos', nes jų ryšys su krikščioniškojo tikėjimo pamatu būna įvairus“56.234
Antgamtinis tikėjimo jausmas
91S-15Y-11Visi tikintieji gali suprasti ir perteikti apreikštąją tiesą. Jie yra gavę Šventosios Dvasios,737 kuri juos moko57 ir veda „į tiesos pilnatvę“ (
92Y-13„Visuma tikinčiųjų [...] tikėdama negali klysti ir šią ypatingą savybę atskleidžia per antgamtinį visos tautos tikėjimo jausmą,785 'nuo vyskupų iki paskutinio pasauliečio' visuotinai sutardami dėl tikėjimo ir dorovės.“58
93 „Tuo tiesos Dvasios žadinamu ir palaikomu tikėjimo jausmu Dievo tauta, vedama šventojo magisteriumo ir ištikimai jam paklusdama,889 [...] nenutoldama laikosi 'vieną kartą visiems laikams šventiesiems duoto tikėjimo' ir teisingo sprendimo dėka vis giliau į jį prasiskverbia ir tobuliau pritaiko gyvenime.“59
Tikėjimo supratimo augimas
94S-15Šventosios Dvasios dėka tikėjimo paveldo žodžių ir tikrovės supratimas Bažnyčios gyvenime gali augti:66
— 2651„stengiantis tikintiesiems mąstyti bei svarstyti savo širdyje“60; ypač „imantis teologinių tyrinėjimų, kurie pagilintų apreikštųjų tiesų pažinimą“61;
— 20382518„gilia dvasinių dalykų patirtimi“62; „dieviškieji žodžiai auga drauge su juos skaitančiuoju“63;
— „skelbiamuoju žodžiu tų, kurie, priimdami vyskupo pareigas, įgyja tikrą tiesos charizmą“64.
95S-17„Taigi aišku, jog pagal išmintingiausią Dievo sprendimą šventoji Tradicija, Šventasis Raštas ir Bažnyčios Magisteriumas yra taip tarpusavyje susiję ir susijungę, kad vienas be kitų būti negali. O visi drauge, kiekvienas savaip, vienos Šventosios Dvasios veikiami, sėkmingai prisideda prie sielų išganymo.“65
Santrauka
96S-12Tai, ką Kristus patikėjo apaštalams, jie, Šventosios Dvasios įkvėpti, gyvu žodžiu ir raštu perdavė visoms kartoms, ligi Kristaus garbingo sugrįžimo.
97S-14Y-12 „Šventoji Tradicija ir Šventasis Raštas sudaro vieną šventą Bažnyčiai pavestą Dievo žodžio lobį“66, kuriame, kaip veidrodyje, keliaujančioji Bažnyčia regi Dievą, visų jos turtų šaltinį.
98S-12„Bažnyčia savo mokymu, gyvenimu ir apeigomis pratęsia bei perduoda visoms kartoms visa, kuo ji yra, ir visa, kuo ji tiki.“67
99S-15Antgamtiškai suvokdama tikėjimą, visa Dievo tauta nuolat priima dieviškojo Apreiškimo dovaną, vis giliau ją supranta ir vis tobuliau ja gyvena.
KBK nuorodos
74851 Misijos motyvas. Savo misijinę pareigą bei užsidegimą Bažnyčia visados kildino iš Dievo meilės visiems žmonėms: „Kristaus meilė valdo mus...“ (2 Kor 5, 14). Iš tiesų Dievas „trokšta, kad visi žmonės būtų išganyti ir pasiektų tiesos pažinimą“ (1 Tim 2, 4). Dievas trokšta, kad visi, pažindami tiesą, būtų išganyti. Išganymas – tiesoje. Tie, kurie paklūsta tiesos Dvasiai, jau eina išganymo keliu; bet Bažnyčia, kuriai ta tiesa buvo patikėta, atsiliepdama į jų troškimą, privalo jiems ją nešti. Tikėdama visuotiniu išganymo planu, ji privalo būti misijinė.
75171 Bažnyčia, būdama „tiesos šulas ir atrama“ (1 Tim 3, 15), ištikimai saugo tikėjimą, vieną kartą duotą šventiesiems. Ji saugo Kristaus žodžių atminimą, iš kartos į kartą perduoda Apaštalų tikėjimo išpažinimą. Kaip motina moko vaikus kalbėti, o drauge ir suprasti bei bendrauti, taip ir mūsų Motina Bažnyčia moko mus tikėjimo kalbos, kad mes išmoktume tikėjimą suprasti ir juo gyventi.
77861 Apaštalai, „idant ir po jų pačių mirties jiems patikėtoji užduotis būtų tęsiama, savo tiesioginiams bendradarbiams tarsi testamentu pavedė tobulinti ir stiprinti pradėtąjį darbą, pavesdami jiems rūpintis visa kaimene, kurioje Šventoji Dvasia juos paskyrė ganyti Dievo Bažnyčią. Taip apaštalai pasiskyrė tuos vyrus įpėdiniais ir patvarkė, kad, šiems mirus, jų tarnybą perimtų kiti patikimi žmonės.“
78174 „Nors pasaulio kalbos yra skirtingos, bet Tradicijos prasmė viena ir ta pati. Nei Germanijoje įsteigtos Bažnyčios neturi kito tikėjimo ir kitos Tradicijos, nei tos, kurios yra iberų ar keltų krašte, nei Rytų, nei Egipto, nei Libijos, nei kitos, įsteigtos pasaulio centre.“ „Bažnyčios skelbimas yra teisingas ir tvirtas, nes visame pasaulyje per ją buvo skirtas tik vienas išganymo kelias.“
781124 Bažnyčios tikėjimas yra ankstesnis už tikinčiojo, kuris kviečiamas jį priimti. Teikdama sakramentus, Bažnyčia išpažįsta iš apaštalų gautą tikėjimą. Iš čia kilęs senas posakis: „Lex orandi, lex credendi“ (pagal Prosperą Akvitaną [V amž.]: „Legem credendi lex statuat supplicandi“). Maldos įstatymas – tikėjimo įstatymas. Bažnyčia tiki taip, kaip meldžiasi. Liturgija yra vienas grindžiamųjų šventos ir gyvos Tradicijos elementų.
782651 Krikščioniškos maldos tradicija yra viena iš formų, kuriomis plėtojama tikėjimo tradicija, ypač ją apmąstant ir studijuojant tikintiesiems, kurie saugo savo širdyje išganymo ekonomijos įvykius bei žodžius ir gilinasi į savo pačių išgyvenamą dvasinę tikrovę.
81113 2. Šventąjį Raštą reikia skaityti „gyvoje visos Bažnyčios tradicijoje“. Anot tėvų, Šventasis Raštas Bažnyčios širdyje skaitomas geriau negu raštu užrašytas. Iš tiesų Bažnyčia savo Tradicijoje gyvai prisimena Dievo žodžius, o Šventoji Dvasia dvasiškai aiškina Šventąjį Raštą („...pagal dvasinį suvokimą, kuriuo Dvasia apdovanoja Bažnyčią“).
831202 Iš pačios misijos radosi įvairių liturginių tradicijų. To paties geografinio ir kultūrinio arealo Bažnyčios ėmė švęsti Kristaus slėpinį suteikdamos apeigoms savitų, tai kultūrai būdingų išraiškos bruožų; atsirado skirtumų „tikėjimo paveldo“, tradicijos, liturginės simbolikos, broliškos bendrystės organizavimo, tikėjimo slėpinių teologinio supratimo ir šventumo formų lygmeniu. Taip Kristus, visų tautų Šviesa ir Išganymas, per liturginį atitinkamos Bažnyčios gyvenimą yra apreiškiamas tai tautai ir kultūrai, kurioms ta Bažnyčia buvo siųsta ir kuriose ji įleido šaknis. Bažnyčia yra visuotinė: į savo vienybę ji gali įimti visus tikrus kultūros turtus juos išgrynindama.
832041 Bažnyčios įsakymai tarnauja moraliniam gyvenimui, kuris yra susijęs su liturginiu gyvenimu ir jo stiprinamas. Pastoracinė valdžia, įpareigodama laikytis jos išleistų pozityvių įstatymų, siekia laiduoti tikintiesiems būtiniausią maldos dvasios ir moralinių pastangų minimumą ugdant Dievo ir artimo meilę.
832684 Per Bažnyčių istoriją šventųjų bendrystėje išsirutuliojo įvairios dvasingumo formos. Dievo meilę žmonėms liudijančio asmens charizma gali būti perduota kaip Elijo „dvasia“ Elišai ir Jonui Krikštytojui, kad ir mokiniai būtų tos dvasios dalininkai. Dvasingumas taip pat yra įvairių liturginių ir teologinių srovių santaka ir liudija tikėjimo įkultūrinimą atitinkamoje žmonių aplinkoje ir jų istorijoje. Krikščioniškojo dvasingumo formos įsitraukia į gyvąją maldos tradiciją ir tampa būtinu vadovu tikintiesiems. Savo turtinga įvairove jos atspindi gryną ir vienintelę Šventosios Dvasios šviesą. „Dvasia tikrai yra šventųjų vieta, o šventasis – sava Dvasios vieta, nes jis pasiaukoja gyventi su Dievu ir yra vadinamas Dvasios šventove.“
84857 Bažnyčia yra apaštališka, nes pastatyta ant apaštalų pamato, ir tai trejopa prasme: — ji buvo pastatyta ir stovi ant „apaštalų [...] pamato“ (Ef 2, 20) , ant paties Kristaus išrinktų ir pasiųstų liudytojų; — joje gyvenančios Dvasios padedama, ji saugo ir perduoda apaštalų mokslą, brangų jų tikėjimo palikimą ir iš jų išgirstus sveikus pamokymus; — ją ir toliau, iki pat Kristaus sugrįžimo, moko, šventina ir jai vadovauja apaštalai per tuos asmenis, kurie perima jų pastoracines pareigas, tai yra per vyskupų kolegiją; ši, „kunigų padedama, veikia išvien su Petro įpėdiniu, Bažnyčios vyriausiuoju ganytoju“: Amžinasis Tėve, [...] nepalieki savo kaimenės, bet per šventuosius apaštalus visuomet ją saugai, ir nuolat ją tvarko ganytojai, kuriuos Tu paskyrei savo Sūnaus darbo tęsėjais.
84871 „Kristaus tikintieji yra tie, kurie, Krikštu įjungti į Kristų, buvo suburti į Dievo tautą ir dėl to savaip tapę Kristaus kunigiškosios, pranašiškosios ir karališkosios pareigos dalyviais yra pašaukti – kiekvienas pagal savo padėtį – į misiją, kurią atlikti pasaulyje Dievas pavedė Bažnyčiai.““
842033 Bažnyčios ganytojų Magisteriumas moralės srityje paprastai vykdomas per katechezę ir pamokslus, prie to prisideda teologų ir dvasinių autorių veikalai. Taip iš kartos į kartą, ganytojams vadovaujant ir prižiūrint, perduodamas krikščioniškosios moralės „paveldas“, kaip labai savita iš tikėjimo į Kristų kilusių ir meilės gaivinamų taisyklių, įsakymų ir dorybių visuma. Tradicinis tos katechezės pagrindas, šalia Tikėjimo simbolio ir „Tėve mūsų“, yra Dekalogas, pateikiantis visiems žmonėms privalomus moralinio gyvenimo principus.
85888 Vyskupų ir jų bendradarbių kunigų „pirmoji pareiga yra skelbti visiems Dievo Evangeliją“, kaip yra įsakęs Viešpats. Jie yra „tikėjimo šaukliai, atvedantys Kristui naujų mokinių, ir autentiški, tai yra Kristaus autoriteto įgalioti“, apaštalų tikėjimo „mokytojai“.
85889 Kad išlaikytų Bažnyčioje gryną, apaštalų perduotą tikėjimą, Kristus, kuris pats yra Tiesa, panoro suteikti savo Bažnyčiai galią būti neklystamai, kaip ir Jis. „Antgamtiškai suvokianti tikėjimą“ Dievo tauta „nenukrypstamai [jo] laikosi“, gyvojo Bažnyčios Magisteriumo vadovaujama.
85890 To Magisteriumo misija yra susijusi su galutine Dievo ir Jo tautos Sandora, Dievo atnaujinta Kristuje; Magisteriumas turi saugoti tautą nuo paklydimų ir svyravimų ir laiduoti objektyvią galimybę neklaidingai išpažinti tikrąjį tikėjimą. Pastoracinė Bažnyčios Magisteriumo pareiga yra budėti, kad Dievo tauta gyventų tiesoje, kuri išlaisvina. Idant ganytojai galėtų tokią tarnystę atlikti, Kristus juos apdovanojo neklaidingumo charizma tikėjimo ir doros dalykuose. Ta charizma gali pasireikšti įvairiai.
85891 „Romos popiežius, vyskupų kolegijos galva, pačių savo pareigų dėka yra neklystantis, kaip visų Kristaus tikinčiųjų aukščiausiasis ganytojas ir mokytojas, stiprinantis savo brolių tikėjimą, galutiniu aktu skelbdamas kokį nors tikėjimo ar dorovės mokymo dalyką [...]. Bažnyčiai pažadėtasis neklystamumas glūdi ir vyskupų kolegijoje, kartu su Petro įpėdiniu vykdančioje aukščiausiąjį Magisteriumą“, ypač Visuotiniame Susirinkime. Kai Bažnyčios aukščiausiasis Magisteriumas pateikia ką nors „tikėti, kaip Dievo apreiškimą“ ir kaip Kristaus mokymą, tokių apibrėžimų reikia „laikytis su tikėjimo klusnumu“. Šis neklystamumas „aprėpia visą dieviškojo Apreiškimo lobį“.
85892 Apaštalų įpėdinius, mokančius vienybėje su Petro įpėdiniu, ir ypač Romos vyskupą, visos Bažnyčios Ganytoją, Dievo pagalba lydi dar ir tada, kai jie, nepateikdami neklaidingų apibrėžimų ir neskelbdami „galutinės tiesos“, vykdo savo nuolatinę Magisteriumo pareigą ir moko to, kas padėtų geriau suprasti Apreiškimo tiesas tikėjimo ir doros srityse. Tokio paprastojo Magisteriumo Kristų tikintieji privalo „laikytis su dievobaimingu dvasios klusnumu“, ir nors tas laikymasis skiriasi nuo tikėjimo akto, tačiau jį papildo.
852032 Bažnyčia, „tiesos šulas ir atrama“ (1 Tim 3, 15), iš apaštalų gavo „iškilmingą Kristaus įsakymą skelbti išganingąją tiesą“. „Bažnyčiai priklauso visuomet ir visur skelbti moralinius principus, taip pat ir dėl socialinės tvarkos, ir vertinti visus žmonių reikalus, kiek to reikalauja pamatinės žmogaus teisės ar sielų išganymas.“
852033 Bažnyčios ganytojų Magisteriumas moralės srityje paprastai vykdomas per katechezę ir pamokslus, prie to prisideda teologų ir dvasinių autorių veikalai. Taip iš kartos į kartą, ganytojams vadovaujant ir prižiūrint, perduodamas krikščioniškosios moralės „paveldas“, kaip labai savita iš tikėjimo į Kristų kilusių ir meilės gaivinamų taisyklių, įsakymų ir dorybių visuma. Tradicinis tos katechezės pagrindas, šalia Tikėjimo simbolio ir „Tėve mūsų“, yra Dekalogas, pateikiantis visiems žmonėms privalomus moralinio gyvenimo principus.
852034 Popiežius ir vyskupai, „autentiški, tai yra Kristaus autoriteto įgalioti, mokytojai“, „jiems pavestiems žmonėms skelbia būtiną įtikėti bei gyvenime pritaikyti tikėjimą“. Visuotinis ir įprastinis popiežiaus ir vyskupų vienybėje su juo Magisteriumas skelbia tikintiesiems tiesą, kurią jie turi tikėti, meilę, kuria turi gyventi, palaimą, kurios turi viltis.
852035 Aukščiausias dalyvavimo Kristaus valdžioje laipsnis priklauso nuo neklystamumo charizmos; tas neklaidingumas apima ir visą dieviškojo Apreiškimo paveldą, ir visus doktrinos elementus, neišskiriant moralinių, nes be jų neįmanoma išsaugoti, išdėstyti ir laikytis išganingų tikėjimo tiesų.
852036 Magisteriumo valdžia taip pat apima prigimtinio įstatymo įsakymus, kadangi jų laikytis, kaip reikalauja Kūrėjas, yra būtina išganymo sąlyga. Primindamas prigimtinio įstatymo nurodymus, Bažnyčios Magisteriumas atlieka esminę savo pranašiškosios užduoties dalį: skelbia žmonėms, kas jie iš tikrųjų yra, bei primena, kuo jie privalo būti Dievo akyse.
852037 Bažnyčiai patikėtas Dievo Įstatymas nurodo tikintiesiems gyvenimo ir tiesos kelią. Tad jie turi teisę būti mokomi išganingųjų Dievo įsakymų, kurie leidžia aiškiau apsispręsti ir, malonei padedant, gydo pažeistą žmogaus protą. Jų pareiga laikytis teisėtos bažnytinės valdžios išleistų nurodymų ir nutarimų. Net jei jie būtų skirti drausmei palaikyti, jiems būtina paklusti iš meilės.
852038 Mokant krikščioniškosios moralės ir ją taikant gyvenime, Bažnyčiai reikia ganytojų atsidavimo, teologų žinios, visų krikščionių ir geros valios žmonių indėlio. Tikint ir gyvenant pagal Evangeliją, kiekvienam leista patirti gyvenimą „Kristuje“, kuris nušviečia dieviškąją ir žmogiškąją tikrovę ir daro mus pajėgius ją vertinti pagal Dievo Dvasią. Tad Šventoji Dvasia gali remtis ir visai paprastais žmonėmis, kad apšviestų mokytuosius ir aukščiausias pareigas einančiuosius.
852039 Bažnytines pareigas privalu atlikti broliško tarnavimo ir atsidavimo Bažnyčiai dvasia, Viešpaties vardu. Drauge kiekvieno tai atliekančio žmogaus sąžinė, moraliniu požiūriu vertindama jo paties veiksmus, privalo nesivadovauti vien asmenine nuomone. Kiek įmanydama, ji turi atsižvelgti į tai, kas gera visiems, tai yra kas išreikšta prigimtiniame ir apreikštame moraliniame įstatyme, o dėl to ir Bažnyčios įstatyme bei jos autentiškajame Magisteriumo mokyme moralės klausimais. Nedera asmeninę sąžinę ir protą priešpriešinti moraliniam įstatymui ar Bažnyčios Magisteriumui.
852040 Šitaip tarp krikščionių gali stiprėti tikrai sūniška meilė Bažnyčiai. Ji yra į Bažnyčios prieglobstį mus atvedusios ir Kristaus kūno nariais padariusios Krikšto malonės brandinamas vaisius. Su motinišku susirūpinimu Bažnyčia mums teikia Dievo gailestingumą, kuris nugali visas mūsų nuodėmes ir ypatingu būdu veikia Sutaikinimo sakramente. Kaip rūpestinga motina ji taip pat savo liturgijoje kasdien mus maitina Viešpaties žodžiu ir Eucharistija.
86688 Bažnyčia, kaip apaštalų tikėjimu gyvenanti ir jį perduodanti bendruomenė, yra Šventosios Dvasios pažinimo vieta; Ją pažįstame: — Jos įkvėptuose Raštuose; — Tradicijoje, kurios nesenstantys liudytojai tebėra Bažnyčios tėvai; — Bažnyčios Magisteriume, kuriam Ji talkina; — sakramentų liturgijoje, kai per jos žodžius ir simbolius Šventoji Dvasia mus suvienija su Kristumi; — maldoje, kurioje Ji mus užtaria; — Bažnyčią ugdančiose charizmose ir tarnystėse; — apaštalavimo ir misijų gyvenime; — šventuosiuose, kuriais Dvasia apreiškia savo šventumą ir tęsia išganymo darbą.
871548 Per Bažnyčiai tarnaujantį įšventintąjį tarnautoją pats Kristus veikia savojoje Bažnyčioje kaip savo Kūno Galva, savosios kaimenės Ganytojas, atperkamosios aukos Vyriausiasis Kunigas, tiesos Mokytojas. Bažnyčia tai išreiškia sakydama, kad kunigas Šventimų sakramento galia veikia in persona Christi Capitis [atstovaudamas Galvai Kristui]: Tėra vienas ir tas pats Kunigas, Jėzus Kristus, kurį pavaduoja Jam patarnaujantis kunigas. Dėl gautų kunigystės šventimų būdamas prilygintas Aukščiausiajam Kunigui, jis iš tiesų yra įgaliotas veikti paties jo atstovaujamo Kristaus galia ir vardu (virtute ac persona Ipsius Christi). Kristus yra kiekvienos kunigystės šaltinis: nes [Senojo] Įstatymo kunigas buvo Kristaus atvaizdas, o Naujojo Įstatymo kunigas veikia atstovaudamas Jo asmeniui.
872037 Bažnyčiai patikėtas Dievo Įstatymas nurodo tikintiesiems gyvenimo ir tiesos kelią. Tad jie turi teisę būti mokomi išganingųjų Dievo įsakymų, kurie leidžia aiškiau apsispręsti ir, malonei padedant, gydo pažeistą žmogaus protą. Jų pareiga laikytis teisėtos bažnytinės valdžios išleistų nurodymų ir nutarimų. Net jei jie būtų skirti drausmei palaikyti, jiems būtina paklusti iš meilės.
88888 Vyskupų ir jų bendradarbių kunigų „pirmoji pareiga yra skelbti visiems Dievo Evangeliją“, kaip yra įsakęs Viešpats. Jie yra „tikėjimo šaukliai, atvedantys Kristui naujų mokinių, ir autentiški, tai yra Kristaus autoriteto įgalioti“, apaštalų tikėjimo „mokytojai“.
88889 Kad išlaikytų Bažnyčioje gryną, apaštalų perduotą tikėjimą, Kristus, kuris pats yra Tiesa, panoro suteikti savo Bažnyčiai galią būti neklystamai, kaip ir Jis. „Antgamtiškai suvokianti tikėjimą“ Dievo tauta „nenukrypstamai [jo] laikosi“, gyvojo Bažnyčios Magisteriumo vadovaujama.
88890 To Magisteriumo misija yra susijusi su galutine Dievo ir Jo tautos Sandora, Dievo atnaujinta Kristuje; Magisteriumas turi saugoti tautą nuo paklydimų ir svyravimų ir laiduoti objektyvią galimybę neklaidingai išpažinti tikrąjį tikėjimą. Pastoracinė Bažnyčios Magisteriumo pareiga yra budėti, kad Dievo tauta gyventų tiesoje, kuri išlaisvina. Idant ganytojai galėtų tokią tarnystę atlikti, Kristus juos apdovanojo neklaidingumo charizma tikėjimo ir doros dalykuose. Ta charizma gali pasireikšti įvairiai.
88891 „Romos popiežius, vyskupų kolegijos galva, pačių savo pareigų dėka yra neklystantis, kaip visų Kristaus tikinčiųjų aukščiausiasis ganytojas ir mokytojas, stiprinantis savo brolių tikėjimą, galutiniu aktu skelbdamas kokį nors tikėjimo ar dorovės mokymo dalyką [...]. Bažnyčiai pažadėtasis neklystamumas glūdi ir vyskupų kolegijoje, kartu su Petro įpėdiniu vykdančioje aukščiausiąjį Magisteriumą“, ypač Visuotiniame Susirinkime. Kai Bažnyčios aukščiausiasis Magisteriumas pateikia ką nors „tikėti, kaip Dievo apreiškimą“ ir kaip Kristaus mokymą, tokių apibrėžimų reikia „laikytis su tikėjimo klusnumu“. Šis neklystamumas „aprėpia visą dieviškojo Apreiškimo lobį“.
88892 Apaštalų įpėdinius, mokančius vienybėje su Petro įpėdiniu, ir ypač Romos vyskupą, visos Bažnyčios Ganytoją, Dievo pagalba lydi dar ir tada, kai jie, nepateikdami neklaidingų apibrėžimų ir neskelbdami „galutinės tiesos“, vykdo savo nuolatinę Magisteriumo pareigą ir moko to, kas padėtų geriau suprasti Apreiškimo tiesas tikėjimo ir doros srityse. Tokio paprastojo Magisteriumo Kristų tikintieji privalo „laikytis su dievobaimingu dvasios klusnumu“, ir nors tas laikymasis skiriasi nuo tikėjimo akto, tačiau jį papildo.
882032 Bažnyčia, „tiesos šulas ir atrama“ (1 Tim 3, 15), iš apaštalų gavo „iškilmingą Kristaus įsakymą skelbti išganingąją tiesą“. „Bažnyčiai priklauso visuomet ir visur skelbti moralinius principus, taip pat ir dėl socialinės tvarkos, ir vertinti visus žmonių reikalus, kiek to reikalauja pamatinės žmogaus teisės ar sielų išganymas.“
882033 Bažnyčios ganytojų Magisteriumas moralės srityje paprastai vykdomas per katechezę ir pamokslus, prie to prisideda teologų ir dvasinių autorių veikalai. Taip iš kartos į kartą, ganytojams vadovaujant ir prižiūrint, perduodamas krikščioniškosios moralės „paveldas“, kaip labai savita iš tikėjimo į Kristų kilusių ir meilės gaivinamų taisyklių, įsakymų ir dorybių visuma. Tradicinis tos katechezės pagrindas, šalia Tikėjimo simbolio ir „Tėve mūsų“, yra Dekalogas, pateikiantis visiems žmonėms privalomus moralinio gyvenimo principus.
882034 Popiežius ir vyskupai, „autentiški, tai yra Kristaus autoriteto įgalioti, mokytojai“, „jiems pavestiems žmonėms skelbia būtiną įtikėti bei gyvenime pritaikyti tikėjimą“. Visuotinis ir įprastinis popiežiaus ir vyskupų vienybėje su juo Magisteriumas skelbia tikintiesiems tiesą, kurią jie turi tikėti, meilę, kuria turi gyventi, palaimą, kurios turi viltis.
882035 Aukščiausias dalyvavimo Kristaus valdžioje laipsnis priklauso nuo neklystamumo charizmos; tas neklaidingumas apima ir visą dieviškojo Apreiškimo paveldą, ir visus doktrinos elementus, neišskiriant moralinių, nes be jų neįmanoma išsaugoti, išdėstyti ir laikytis išganingų tikėjimo tiesų.
882036 Magisteriumo valdžia taip pat apima prigimtinio įstatymo įsakymus, kadangi jų laikytis, kaip reikalauja Kūrėjas, yra būtina išganymo sąlyga. Primindamas prigimtinio įstatymo nurodymus, Bažnyčios Magisteriumas atlieka esminę savo pranašiškosios užduoties dalį: skelbia žmonėms, kas jie iš tikrųjų yra, bei primena, kuo jie privalo būti Dievo akyse.
882037 Bažnyčiai patikėtas Dievo Įstatymas nurodo tikintiesiems gyvenimo ir tiesos kelią. Tad jie turi teisę būti mokomi išganingųjų Dievo įsakymų, kurie leidžia aiškiau apsispręsti ir, malonei padedant, gydo pažeistą žmogaus protą. Jų pareiga laikytis teisėtos bažnytinės valdžios išleistų nurodymų ir nutarimų. Net jei jie būtų skirti drausmei palaikyti, jiems būtina paklusti iš meilės.
882038 Mokant krikščioniškosios moralės ir ją taikant gyvenime, Bažnyčiai reikia ganytojų atsidavimo, teologų žinios, visų krikščionių ir geros valios žmonių indėlio. Tikint ir gyvenant pagal Evangeliją, kiekvienam leista patirti gyvenimą „Kristuje“, kuris nušviečia dieviškąją ir žmogiškąją tikrovę ir daro mus pajėgius ją vertinti pagal Dievo Dvasią. Tad Šventoji Dvasia gali remtis ir visai paprastais žmonėmis, kad apšviestų mokytuosius ir aukščiausias pareigas einančiuosius.
882039 Bažnytines pareigas privalu atlikti broliško tarnavimo ir atsidavimo Bažnyčiai dvasia, Viešpaties vardu. Drauge kiekvieno tai atliekančio žmogaus sąžinė, moraliniu požiūriu vertindama jo paties veiksmus, privalo nesivadovauti vien asmenine nuomone. Kiek įmanydama, ji turi atsižvelgti į tai, kas gera visiems, tai yra kas išreikšta prigimtiniame ir apreikštame moraliniame įstatyme, o dėl to ir Bažnyčios įstatyme bei jos autentiškajame Magisteriumo mokyme moralės klausimais. Nedera asmeninę sąžinę ir protą priešpriešinti moraliniam įstatymui ar Bažnyčios Magisteriumui.
882040 Šitaip tarp krikščionių gali stiprėti tikrai sūniška meilė Bažnyčiai. Ji yra į Bažnyčios prieglobstį mus atvedusios ir Kristaus kūno nariais padariusios Krikšto malonės brandinamas vaisius. Su motinišku susirūpinimu Bažnyčia mums teikia Dievo gailestingumą, kuris nugali visas mūsų nuodėmes ir ypatingu būdu veikia Sutaikinimo sakramente. Kaip rūpestinga motina ji taip pat savo liturgijoje kasdien mus maitina Viešpaties žodžiu ir Eucharistija.
892625 Pirmiausia tai maldos, kurių tikintieji klausosi ir kurias skaito Šventajame Rašte, pritaikydami jas dabarčiai, ypač psalmes, kurios įgyvendintos Kristuje. Primindama Kristų besimeldžiančiai Bažnyčiai, Šventoji Dvasia drauge jai atveria visą tiesą ir duoda pradžią naujoms formulėms, kuriomis išreiškiamas neišmatuojamas Kristaus slėpinys, veikiantis gyvenime, sakramentuose ir Jo Bažnyčios misijoje. Tos formulės išsirutulioja didžiosiose liturginėse ir dvasinėse tradicijose. Maldų formos, pateikiamos kanoniniuose apaštalų Raštuose, visada liks krikščioniškosios maldos pavyzdys.
90114 3. Būti atidiems „tikėjimo analogijai“. „Tikėjimo analogija“ laikome tiesų tarpusavio ryšį ir ryšį su visu Apreiškimo planu.
90158 „Tikėjimas nori būti suprastas.“ Tikėjimui būdinga tai, kad tikintysis nori geriau pažinti Tą, kurį įtikėjo, ir geriau suprasti, ką Jis yra apreiškęs; geresnis pažinimas savo ruožtu stiprina tikėjimą, vis labiau apimtą meilės. Tikėjimo malonė atveria „širdies akis“ (Ef 1, 18), kad gyvai suvoktų Apreiškimo turinį, tai yra visa, kas apima Dievo planą, tikėjimo slėpinius, jų tarpusavio ryšį ir ryšį su apreikštojo slėpinio viršūne, Kristumi. O „kad Apreiškimas būtų vis giliau suprantamas, ta pati Šventoji Dvasia nuolat tobulina tikėjimą savo dovanomis.“ Pasak šv. Augustino, „tikiu, kad suprasčiau, ir suprantu, kad geriau tikėčiau“.
90234 Švenčiausiosios Trejybės slėpinys yra reikšmingiausias krikščionių tikėjimo ir gyvenimo slėpinys. Tai paties Dievo vidinio gyvenimo slėpinys. Tad jis yra visų kitų tikėjimo slėpinių šaltinis, juos visus nušviečianti šviesa. Tai visų svarbiausia, esmingiausia tiesa tikėjimo „tiesų hierarchijoje“. „Visa išganymo istorija yra ne kas kita, kaip istorija kelio ir priemonių, kuriomis tikras ir vienas Dievas – Tėvas, Sūnus ir Šventoji Dvasia – apsireiškia, su savimi sutaikina ir suvienija nusigręžiančius nuo nuodėmės žmones.“
91737 Kristaus ir Šventosios Dvasios misija įgyvendinama Bažnyčioje – Kristaus kūne ir Šventosios Dvasios šventovėje. Ta bendra misija tikinčius į Kristų įtraukia į Jo bendrystę su Tėvu Šventojoje Dvasioje: Dvasia parengia žmones, juos pasitinka savo malone, kad patrauktų prie Kristaus. Ji rodo jiems prisikėlusį Viešpatį, primena Jo žodžius ir atveria protus Jo mirčiai ir prisikėlimui suprasti. Ji sudabartina jiems Kristaus skėpinį, ypač Eucharistijoje, kad juos sutaikintų, suvienytų su Dievu ir jie duotų „daug vaisių“.
92785 „Šventoji Dievo tauta taip pat yra Kristaus pranašiškosios tarnybos dalininkė“, ypač tada, kai visa tauta – pasauliečiai ir hierarchija – suvokdama antgamtinę tikėjimo prasmę, „nenutoldama laikosi vieną kartą visiems laikams šventiesiems duoto tikėjimo“, vis giliau jį supranta ir liudija Kristų šiame pasaulyje.
93889 Kad išlaikytų Bažnyčioje gryną, apaštalų perduotą tikėjimą, Kristus, kuris pats yra Tiesa, panoro suteikti savo Bažnyčiai galią būti neklystamai, kaip ir Jis. „Antgamtiškai suvokianti tikėjimą“ Dievo tauta „nenukrypstamai [jo] laikosi“, gyvojo Bažnyčios Magisteriumo vadovaujama.
9466 „Krikščioniškoji išganymo tvarka, kaip naujas ir galutinis testamentas, jau niekada nenustos galiojusi. Todėl nebelauktina jokio naujo viešo apreiškimo, iki garbingai pasirodys mūsų Viešpats Jėzus Kristus.“ Vis dėlto, nors Apreiškimas ir baigtas, jis nėra iki galo išaiškintas; krikščionių tikėjimas ilgainiui privalo laipsniškai atskleisti visą jo turinį.
942651 Krikščioniškos maldos tradicija yra viena iš formų, kuriomis plėtojama tikėjimo tradicija, ypač ją apmąstant ir studijuojant tikintiesiems, kurie saugo savo širdyje išganymo ekonomijos įvykius bei žodžius ir gilinasi į savo pačių išgyvenamą dvasinę tikrovę.
942038 Mokant krikščioniškosios moralės ir ją taikant gyvenime, Bažnyčiai reikia ganytojų atsidavimo, teologų žinios, visų krikščionių ir geros valios žmonių indėlio. Tikint ir gyvenant pagal Evangeliją, kiekvienam leista patirti gyvenimą „Kristuje“, kuris nušviečia dieviškąją ir žmogiškąją tikrovę ir daro mus pajėgius ją vertinti pagal Dievo Dvasią. Tad Šventoji Dvasia gali remtis ir visai paprastais žmonėmis, kad apšviestų mokytuosius ir aukščiausias pareigas einančiuosius.
942518 Šeštas palaiminimas skelbia: „Palaiminti tyraširdžiai, nes jie regės Dievą“ (Mt 5, 8). „Tyraširdžiais“ vadinami, kurie savo protu ir valia pakluso Dievo šventumo reikalavimams, pirmiausia trijose – krikščioniškos meilės, skaistumo, arba seksualinio tyrumo, tiesos meilės ir neklaidingo tikėjimo – srityse. Širdies, kūno ir tikėjimo tyrumas yra tarpusavyje susiję dalykai: Tikintieji privalo tikėti Tikėjimo simbolio tiesomis, „kad tikėdami paklustų Dievui; paklusdami dorai gyventų; dorai gyvendami skaistintų savo širdį, o ją skaistindami suprastų, ką tiki“.
KBKS nuorodos
7411. Kodėl ir kaip perduodamas dieviškasis Apreiškimas?
Dievas „trokšta, kad visi žmonės būtų išganyti ir pasiektų tiesos pažinimą“ (1 Tim 2, 4), t. y. pažintų Jėzų Kristų. Štai kodėl būtina skelbti Kristų visiems žmonėms pagal jo paliepimą: „Eikite ir padarykite mano mokiniais visų tautų žmones“ (Mt 28, 19). Tai įgyvendinama per Apaštalų Tradiciją.
75-79, 83, 96, 9812. Kas yra Apaštalų Tradicija?
Apaštalų Tradicija yra Kristaus žinios perdavimas nuo krikščionybės pradžios per skelbimą, liudijimą, institucijas, kultą, įkvėptuosius raštus. Apaštalai perdavė savo įpėdiniams vyskupams, o per juos ir visoms kartoms iki laikų pabaigos tai, ką buvo gavę iš Kristaus ir sužinoję iš Šventosios Dvasios.
7613. Kaip įgyvendinama Apaštalų Tradicija?
Apaštalų Tradicija įgyvendinama dvejopai: gyvu Dievo žodžio perdavimu (tiesiog vadinamu Tradicija) ir per Šventąjį Raštą, kuris yra tas pats išganymo skelbimas, išreikštas raštu.
80-82, 9714. Koks Tradicijos ir Šventojo Rašto ryšys?
Tradicija ir Šventasis Raštas yra glaudžiai tarp savęs susiję ir bendrauja tarpusavyje. Abu jie daro Kristaus slėpinį esamą bei vaisingą Bažnyčioje ir plaukia iš to paties dieviškojo šaltinio. Jie sudaro vieną šventą tikėjimo paveldą, iš kurio Bažnyčia semiasi tikrumo dėl visų apreikštųjų tiesų.
84, 91, 94, 9915. Kam patikėtas tikėjimo paveldas?
Nuo apaštalų laikų tikėjimo paveldas patikėtas visai Bažnyčiai. Visa Dievo tauta, padedama Šventosios Dvasios ir vadovaujama Bažnyčios Magisteriumo, antgamtiniu tikėjimo jausmu priima dieviškąjį Apreiškimą, tolydžio vis labiau jį suvokia ir pritaiko gyvenime.
85-90, 10016. Kam patikėta autentiškai aiškinti tikėjimo paveldą?
Autentiškai aiškinti tikėjimo paveldą patikėta vien gyvajam Bažnyčios Magisteriumui, t. y. Petro įpėdiniui, Romos vyskupui, ir bendrystėje su juo esantiems vyskupams. Magisteriumas, Dievo žodžio tarnyboje besinaudojantis tikra tiesos charizma, taip pat turi apibrėžti dogmas, kurios yra ne kas kita, kaip dieviškajame Apreiškime glūdinčių tiesų formuluotės. Ši Magisteriumo galia taikoma ir tiesoms, būtinai susijusioms su Apreiškimu.
9517. Koks santykis yra tarp Rašto, Tradicijos ir Magisteriumo?
Jie taip artimai susiję tarpusavyje, kad nė vienas neegzistuoja be kitų. Šventosios Dvasios veikimu jie visi drauge, kiekvienas savaip, veiksmingai prisideda prie žmonių išganymo.
YC nuorodos
9111. Kodėl mes perduodame tikėjimą kitiems?
76, 80-82, 85-87, 97, 10012. Iš kur mes žinome, kas yra tikrasis tikėjimas?
80-82, 85-87, 92, 10013. Ar Bažnyčia gali klysti tikėjimo klausimais?
KBK išnašos
37Plg. Jn 14, 6.
38Vatikano II Susirinkimas, Dogm. konst. Dei Verbum, 7: AAS 58 (1966) 820.
39Vatikano II Susirinkimas, Dogm. konst. Dei Verbum, 7: AAS 58 (1966) 820.
40Vatikano II Susirinkimas, Dogm. konst. Dei Verbum, 7: AAS 58 (1966) 820.
41Vatikano II Susirinkimas, Dogm. konst. Dei Verbum, 7: AAS 58 (1966) 820.
42Vatikano II Susirinkimas, Dogm. konst. Dei Verbum, 8: AAS 58 (1966) 820.
43Vatikano II Susirinkimas, Dogm. konst. Dei Verbum, 8: AAS 58 (1966) 821.
44Vatikano II Susirinkimas, Dogm. konst. Dei Verbum, 8: AAS 58 (1966) 821.
45Vatikano II Susirinkimas, Dogm. konst. Dei Verbum, 8: AAS 58 (1966) 821.
46Vatikano II Susirinkimas, Dogm. konst. Dei Verbum, 9: AAS 58 (1966) 821.
47Vatikano II Susirinkimas, Dogm. konst. Dei Verbum, 9: AAS 58 (1966) 821.
48Vatikano II Susirinkimas, Dogm. konst. Dei Verbum, 9: AAS 58 (1966) 821.
49Plg. 1 Tim 6, 20; 2 Tim 1, 12–14.
50Vatikano II Susirinkimas, Dogm. konst. Dei Verbum, 10: AAS 58 (1966) 822.
51Vatikano II Susirinkimas, Dogm. konst. Dei Verbum, 10: AAS 58 (1966) 822.
52Vatikano II Susirinkimas, Dogm. konst. Dei Verbum, 10: AAS 58 (1966) 822.
53Plg. Vatikano II Susirinkimas, Dogm. konst. Lumen gentium, 20: AAS 57 (1965) 24.
54Plg. Jn 8, 31–32.
55Plg. Vatikano I Susirinkimas, Dogm. konst. Dei Filius, c. 4: DS 3016 (mysteriorum nexus); Vatikano II Susirinkimas, Dogm. konst. Lumen gentium, 25: AAS 57 (1965) 29.
56Vatikano II Susirinkimas, Dekr. Unitatis redintegratio, 11: AAS 57 (1965) 99.
57Plg. 1 Jn 2, 20. 27.
58Vatikano II Susirinkimas, Dogm. konst. Lumen gentium, 12: AAS 57 (1965) 16.
59Vatikano II Susirinkimas, Dogm. konst. Lumen gentium, 12: AAS 57 (1965) 16.
60Vatikano II Susirinkimas, Dogm. konst. Dei Verbum, 8: AAS 58 (1966) 821.
61Vatikano II Susirinkimas, Pastorac. konst. Gaudium et spes, 62: AAS 58 (1966) 1084; plg. Ibid., 44: AAS 58 (1966) 1065; Ibid. Dogm. konst. Dei Verbum, 23: AAS 58 (1966) 828; Ibid., 24: AAS 58 (1966) 828–829; Ibid. Dekr. Unitatis redintegratio, 4: AAS 57 (1965) 94.
62Vatikano II Susirinkimas, Dogm. konst. Dei Verbum, 8: AAS 58 (1966) 821.
63Šv. Grigalius Didysis, Homilia in Ezechielem 1, 7, 8: CCL 142, 87 (PL 76, 843).
64Vatikano II Susirinkimas, Dogm. konst. Dei Verbum, 8: AAS 58 (1966) 821.
65Vatikano II Susirinkimas, Dogm. konst. Dei Verbum, 10: AAS 58 (1966) 822.
66Vatikano II Susirinkimas, Dogm. konst. Dei Verbum, 10: AAS 58 (1966) 822.
67Vatikano II Susirinkimas, Dogm. konst. Dei Verbum, 8: AAS 58 (1966) 821.