Katalikų Bažnyčios katekizmas, 2015 (KBK'15)
Katalikų Bažnyčios katekizmas. Santrauka, 2007 (KBKS'07)
[ Jaunimo katekizmas YOUCAT, 2013 (YC'13) ]

Visas YOUCAT tekstas nėra skelbiamas, tik Pratarmė ir klausimų sąrašas su atitinkamomis KBK sąsajomis

8 skirsnis. „Tikiu į Šventąją Dvasią“

687S-140Y-116„Dievo minčių nežino niekas, tik Dievo Dvasia“ (1 Kor 2, 11). Dvasia, kuri apreiškia Dievą, leidžia mums pažinti Kristų – gyvąjį Jo Žodį, bet nieko nesako apie save. „Kalbėjusi per pranašus“,5 Ji mums leidžia išgirsti Tėvo Žodį. Bet Jos mes negirdime. Mes Ją pažįstame iš to, kad Ji mums apreiškia Žodį ir nuteikia priimti Jį tikėjimu. Tiesos Dvasia, kuri mums atskleidžia Kristų, „nekalbės iš savęs“6. Toks tikrai dieviškas santūrumas paaiškina, kodėl „pasaulis [Jos] neįstengia priimti, nes jos nemato ir nepažįsta“, tuo tarpu tie, kurie tiki į Kristų, Ją pažįsta, nes Ji yra pas juos (Jn 14, 17).

688S-140Y-116Bažnyčia, kaip apaštalų tikėjimu gyvenanti ir jį perduodanti bendruomenė, yra Šventosios Dvasios pažinimo vieta; Ją pažįstame:

— Jos įkvėptuose Raštuose;

— Tradicijoje, kurios nesenstantys liudytojai tebėra Bažnyčios tėvai;

— Bažnyčios Magisteriume, kuriam Ji talkina;

— sakramentų liturgijoje, kai per jos žodžius ir simbolius Šventoji Dvasia mus suvienija su Kristumi;

— maldoje, kurioje Ji mus užtaria;

— Bažnyčią ugdančiose charizmose ir tarnystėse;

— apaštalavimo ir misijų gyvenime;

— šventuosiuose, kuriais Dvasia apreiškia savo šventumą ir tęsia išganymo darbą.

I. Sūnaus ir Dvasios siuntimas kartu

689S-137Y-114Ta, kurią Tėvas atsiuntė į mūsų širdis, Jo Sūnaus Dvasia,7 tikrai yra Dievas. Vienesmė su Tėvu ir Sūnumi, Ji yra nuo jų neatskiriama tiek vidiniame Trejybės gyvenime, tiek būdama meilės dovana pasauliui. Tačiau, garbindamas vienesmę ir nedalomą gyvybę teikiančią Švenčiausiąją Trejybę, Bažnyčios tikėjimas išpažįsta ir Asmenų skirtingumą. Siųsdamas savo Žodį, Tėvas visada siunčia ir savo Dvasią; tas siuntimas vieningas, nes Sūnus ir Šventoji Dvasia, nors skirtingi, yra neišskiriami. Tiesa, pasirodo Kristus, regimas neregimojo Dievo atvaizdas, bet Jį apreiškia Šventoji Dvasia.

690S-137Y-114Jėzus yra Kristus, „pateptasis“, nes Dvasia yra Jo patepimas, ir visa, kas tik vyko, pradedant Įsikūnijimu, buvo gauta iš Jos be saiko.8 Kai pagaliau Kristus buvo pašlovintas,9 Jis iš Tėvo gali atsiųsti Dvasią tiems, kurie į Jį tiki: Jis perduoda jiems savo šlovę,10 tai yra Šventąją Dvasią, kuri pašlovina Jį.11 Šis bendras siuntimas nuo šiol skleisis tuose, kuriuos Tėvas padarė savo įvaikiais mistiniame savo Sūnaus kūne; įvaikystės Dvasios užduotis yra suvienyti juos Kristuje, kad jie Jame gyventų.

Patepimo sąvoka verčia manyti [...], kad nėra jokio atstumo tarp Sūnaus ir Dvasios. Mat, kaip nei protu, nei pojūčiais neįsivaizduojame ką nors įsiterpiant tarp kūno paviršiaus ir patepančio aliejaus, taip ir Sūnaus sąlytis su Dvasia yra toks netarpiškas, kad tas, kuris per tikėjimą ieško ryšio su Sūnumi, pirmiau turi prisiliesti prie aliejaus. Iš tikrųjų jame nelieka nieko, ko neapgobtų Šventoji Dvasia. Dėl to gaunantieji Šventąją Dvasią Joje išpažįsta, kad Sūnus yra Viešpats, nes Dvasia apglėbdama pasitinka visus, kurie tik ateina tikėdami.12

II. Šventosios Dvasios vardas, apibūdinimai ir simboliai
Šventosios Dvasios vardas

691S-138Y-114Y-115„Šventoji Dvasia“ – toks yra tikrinis vardas Tos, kurią garbiname ir šloviname drauge su Tėvu ir Sūnumi. Bažnyčia šį vardą gavo iš Viešpaties ir jį kartoja krikštydama savo naujuosius vaikus.13

Žodis „Dvasia“ išverstas iš hebrajų Ruah; jo pirmoji prasmė yra „dvelksmas“, „oras“, „vėjas“. Jėzus kaip tik ir vartoja juntamą vėjo įvaizdį, kad Nikodemas lengviau suvoktų, kokia transcendentinė naujovė yra Dievo Dvelksmas – Jo dieviškoji asmeninė Dvasia14. Antra vertus, „būti Dvasiai“ ir „būti Šventai“ yra dieviškos, trims dieviškiesiems Asmenims bendros savybės. Tačiau jungdami tuos du žodžius draugėn, Šventasis Raštas, liturgija ir teologinė kalba nusako neišreiškiamą Šventosios Dvasios Asmenį, netapatindami Jo su kitomis žodžių „dvasia“ ir „šventas“ reikšmėmis.

Šventosios Dvasios apibūdinimai

692S-138Y-115Jėzus, skelbdamas ir žadėdamas Šventosios Dvasios atėjimą, vadina Ją Paraklētos, paraidžiui: „tas, kuris kviečiamas būti šalia“, advocatum (Jn 14, 16. 26; 15, 26; 16, 7). „Parakletas“ paprastai verčiamas „Užtarėjas“, „Globėjas“, nors pirmasis Užtarėjas yra Jėzus.15 Pats Viešpats Šventąją Dvasią vadina „Tiesos Dvasia“16.

693S-138Y-115Šalia Šventosios Dvasios vardo, kuris Apaštalų darbuose ir laiškuose vartojamas dažniausiai, šv. Pauliaus laiškuose randame tokius pavadinimus: „pažadėtoji Dvasia“ (Gal 3, 14; Ef 1, 13); „įvaikystės Dvasia“ (Rom 8, 15; Gal 4, 6); „Kristaus Dvasia“ (Rom 8, 9), „Viešpaties Dvasia“ (2 Kor 3, 17); „Dievo Dvasia“ (Rom 8, 9. 14; 15, 19; 1 Kor 6, 11; 7, 40), o šv. Petro laiške – „garbės ir Dievo Dvasia“ (1 Pt 4, 14).

Šventosios Dvasios simboliai

694S-139Vanduo. Vanduo simbolizuoja Šventosios Dvasios veikimą Krikšto metu, nes po Šventosios Dvasios šaukimosi jis tampa veiksmingu sakramentiniu naujojo gimimo ženklu: kaip prieš gimdami buvome išnešioti vandenyje, taip ir krikšto vanduo ženklina, kad mūsų gimimas dieviškajam gyvenimui mums duodamas Šventojoje Dvasioje. Tačiau „pakrikštyti vienoje Dvasioje“, mes taip pat esame „pagirdyti viena Dvasia“ (1 Kor 12, 13); tad Šventoji Dvasia pati yra Gyvasis Vanduo, ištryškęs iš nukryžiuotojo Jėzaus šono,17 kaip iš šaltinio, ir mumyse trykštantis į amžinąjį gyvenimą.18

695S-139Patepimas. Patepimo aliejumi simbolis irgi yra Šventosios Dvasios ženklas, tapęs net jos sinonimu.19 Įvedant į krikščioniškąjį gyvenimą, jis yra sakramentinis Sutvirtinimo ženklas, Rytų Bažnyčiose kaip tik vadinamas „Patepimu krizma“. Tačiau, norint suvokti visą jo reikšmingumą, reikia grįžti prie Šventosios Dvasios įvykdyto pirmojo – Jėzaus – patepimo. Kristus (hebrajiškai „Mesijas“) reiškia Dievo Dvasios pateptąjį. Senojoje Sandoroje20 buvo Viešpaties „pateptųjų“, ypač karalius Dovydas.21 Tačiau Jėzus yra vienintelis toks Dievo Pateptasis: Sūnaus prisiimta žmogiškoji prigimtis yra visa „Šventosios Dvasios patepta“. Jėzus yra tapęs „Kristumi“ per Šventąją Dvasią.22 Mergelė Marija pradeda Kristų iš Šventosios Dvasios, kuri per angelą praneša, kad Jis nuo pat gimimo23 bus Kristus, ir paragina Simeoną ateiti į Šventyklą, kad pamatytų Viešpaties Mesiją;24 Jėzus yra kupinas Šventosios Dvasios,25 ir galia, sklindanti iš gydančio ir gelbinčio Kristaus, yra Jos.26 Pagaliau Ji prikelia Jėzų iš numirusių.27 Tad savo nugalėjusioje mirtį žmogystėje28 visas tapęs „Kristumi“, Jėzus gausiai išlieja Šventąją Dvasią, kol „šventieji“, susivieniję su Dievo Sūnaus žmogyste, taps „tikrais vyrais pagal Kristaus pilnatvės amžiaus saiką“ (Ef 4, 13): „viso Kristaus“, kaip sako šv. Augustinas.29

696S-139Ugnis. Vanduo žymi Šventojoje Dvasioje duoto gyvenimo gimimą ir vaisingumą, o ugnis simbolizuoja Šventosios Dvasios veikimo galią perkeisti. Pranašas Elijas, kuris „pakilo [...] lyg ugnis, jo žodis buvo lyg liepsnojanti krosnis“ (Sir 48, 1), savo malda pritraukė ugnį iš dangaus sudeginti aukai ant Karmelio kalno;30 tai įvaizdis Šventosios Dvasios ugnies, perkeičiančios visa, ką Ji paliečia. Jonas Krikštytojas, kuris „su Elijo dvasia ir galybe žengs pirma Viešpaties“ (Lk 1, 17), skelbė Kristų kaip tą, kuris „krikštys Šventąja Dvasia ir ugnimi“ (Lk 3, 16), tąja Dvasia, apie kurią Jėzus sakys: „Aš atėjau įžiebti žemėje ugnies ir taip norėčiau, kad ji jau liepsnotų!“ (Lk 12, 49). „Tarsi ugnies liežuviai“ Šventoji Dvasia nusileido ant mokinių Sekminių rytmetį, ir jie „pasidarė pilni Šventosios Dvasios“31. Dvasinė tradicija tą ugnies simboliką išlaikys kaip vieną išraiškingiausių Šventosios Dvasios veikimo alegorijų32: „Negesinkite Dvasios!“ (1 Tes 5, 19).

697S-139Debesis ir šviesa. Šie du simboliai neatskiriami nuo Šventosios Dvasios pasirodymo. Senojo Testamento teofanijose tai tamsus, tai šviesus debesis apreiškia gyvąjį ir gelbintį Dievą, pridengdamas Jo nežemišką garbę; taip nutiko Mozei ant Sinajaus kalno,33 Susitikimo palapinėje,34 keliaujant per dykumą,35 Saliamonui – Šventyklos pašventinimo metu.36 Šiuos pranašingus įvaizdžius Kristus įgyvendino Šventojoje Dvasioje. Dvasia nužengė ant Mergelės Marijos ir pridengė ją „savo šešėliu“, kad ji pradėtų ir pagimdytų Jėzų37. Ant Atsimainymo kalno ši Dvasia „užėjo [kaip] debesis ir uždengė“ Jėzų, Mozę ir Eliją, Petrą, Jokūbą ir Joną, „o iš debesies aidėjo balsas: 'Šitas mano išrinktasis Sūnus, jo klausykite!'“ (Lk 9, 35). Pagaliau tas pats „debesis paslėpė“ Jėzų nuo mokinių akių Žengimo į dangų dieną38 ir apreikš Žmogaus Sūnaus garbę Jo Atėjimo dieną.39

698S-139Antspaudas yra simbolis, artimas patepimui. Kristų „Dievas savo antspaudu yra pažymėjęs“ (Jn 6, 27), o Jame Tėvas savo antspaudu pažymėjo ir mus40. Kadangi Krikšto, Sutvirtinimo ir Šventimų sakramentuose antspaudo (graikiškai sfragidos) įvaizdis reiškia nepanaikinamai veikiantį Šventosios Dvasios patepimą, jį kai kurios teologinės tradicijos vartodavo išreikšti neišdildomai žymei, įspaudžiamai tų trijų sakramentų, kurie negali būti kartojami.

699S-139Ranka. Jėzus gydydavo ligonius41 ir laimindavo kūdikius42 uždėdamas ant jų rankas. Ir apaštalai Jo vardu darė tą patį.43 Maža to – apaštalų rankų uždėjimu teikiama Šventoji Dvasia.44 Laiškas žydams rankų uždėjimą priskiria prie savo mokymo pagrindinių elementų.45 Tą visagalio Šventosios Dvasios išliejimo ženklą Bažnyčia išsaugojo savo sakramentinėse epiklezėse.

700S-139Pirštas. Jėzus išveja „demonus Dievo pirštu“.46 Dievo Įstatymas įrašytas akmeninėse plokštėse „Dievo pirštu“ (Iš 31, 18), o apaštalų rūpesčiui pavestas „Kristaus laiškas“ surašytas „gyvojo Dievo Dvasia, ne akmens plokštėse, bet gyvų širdžių plokštėse“ (2 Kor 3, 3). Himne „Veni Creator Spiritus“ į Šventąją Dvasią kreipiamasi kaip į „Tėvo dešinės pirštą“ [„digitus paternae dexterae“].47

701S-139Balandis. Baigiantis tvanui (kurio simbolika siejama su Krikštu), Nojaus išleistas balandis sugrįžo su žalia alyvų medžio šakele snape, ir tai buvo ženklas, kad jau vėl galima gyventi žemėje.48 Kristui išbridus iš savojo krikšto vandens, Šventoji Dvasia it balandis sklendė žemyn ir nusileido ant Jo.49 Šventoji Dvasia nusileidžia ir pasilieka nuplautose pakrikštytųjų širdyse. Kai kuriose bažnyčiose šventoji Eucharistijos atsarga yra laikoma metalinėse balandžio formos talpose (columbarium), įrengtose virš altoriaus. Šventąją Dvasią simbolizuojantis balandis yra krikščioniškosios ikonografijos tradicija.

III. Dievo Dvasia ir Žodis pažadų laikais

702S-140Y-114Y-116Nuo pradžios iki „laiko pilnatvės“50 bendras Žodžio ir Tėvo Dvasios siuntimas liko paslėptas, tačiau veiklus. Dievo Dvasia rengė Mesijo metą. Ir vienas, ir kitas, iki galo dar neapreikšti, jau buvo pažadėti, kad būtų laukiami ir priimti, kai tik pasirodys. Dėl to Bažnyčia, skaitydama Senąjį Testamentą,51 jame tyrinėja,52 ką Dvasia, „kalbėjusi per pranašus“,53 nori mums pasakyti apie Kristų.

„Pranašais“ Bažnyčios tikėjimas čia laiko visus, kuriuos Šventoji Dvasia yra įkvėpusi skelbti gyvai ir surašyti šventąsias tiek Senojo, tiek ir Naujojo Testamento knygas. Žydų tradicija skiria Įstatymą (penkias pirmąsias knygas, arba Penkiaknygę), Pranašus (knygas, mūsų vadinamas istorinėmis ir Pranašų knygomis) ir Raštus (pirmiausia Išminties knygų grupę, ypač Psalmes).54

Pasaulio kūrimo metu

703S-140Y-114Y-116Visos kūrinijos egzistencijos ir gyvenimo pradžioje yra Dievo Žodis ir Dvelksmas:55

Šventajai Dvasiai dera valdyti, šventinti ir įkvėpti kūriniją, nes Ji yra Dievas, vienesmė su Tėvu ir Sūnumi [...]. Jai priklauso gyvybės galia, nes, būdama Dievas, Ji palaiko kūriniją Tėve per Sūnų.56

704S-140Y-114Y-116„Dievas nulipdė žmogų savo paties rankomis [tai yra Sūnumi ir Šventąja Dvasia] [...] ir nulipdytam kūnui įspaudė savo paties pavidalą, kad net tai, kas regima, turėtų dievišką pavidalą.“57

Pažado Dvasia

705S-140Y-114Y-116Nuodėmės ir mirties sužalotas žmogus išlieka žmogus „pagal Dievo paveikslą“, pagal Sūnaus paveikslą, tačiau „stokoja Dievo garbės“,58 stokoja „panašumo“. Abraomui duotu pažadu prasideda išganymo ekonomija; jos pabaigoje Sūnus pats priims žmogaus „išvaizdą“59 ir atgaus paveikslo „panašumą“ į Tėvą, sugrąžins jam garbę, Dvasią, „kuri duoda gyvenimą“.

706S-140Y-114Y-116Nesant jokios žmogiškos vilties, Dievas pažada Abraomui palikuonį, kaip jo tikėjimo ir Šventosios Dvasios galybės vaisių.60 Jame bus palaimintos visos žemės tautos.61 Tas palikuonis bus Kristus,62 kuriame išlieta Šventoji Dvasia suburs „į vienybę išsklaidytuosius Dievo vaikus“63. Dievas priesaika64 įsipareigoja atiduoti savo mylimąjį Sūnų65 ir dovanoti „pažadėtąją Šventąją Dvasią“, kuri parengs tautų – Dievo „nuosavybės“ – atpirkimą.66

Teofanijose ir Įstatyme

707Y-114Y-116Teofanijos (Dievo pasirodymai) nušviečia pažado kelią nuo patriarchų per Mozę ir Jozuę iki tų vizijų, kuriomis prasideda didžiųjų pranašų misija. Krikščioniškoji tradicija visada pripažino, kad tose Teofanijose Dievo Žodis Šventosios Dvasios debesyje būdavo ir akivaizdus, ir drauge „pridengtas“ mūsų akims ir ausims.

708Y-114Y-116Ši Dievo pedagogija ypač matyti duodant Įstatymą.67 Įstatymas buvo duotas kaip „auklėtojas“, kad nuvestų tautą prie Kristaus.68 Tačiau, nepajėgdamas išgelbėti dieviškojo „panašumo“ nebetekusio žmogaus ir sustiprinęs nuodėmės suvokimą,69 Įstatymas sužadino Šventosios Dvasios troškimą. Tai rodo Psalmių dejonės.

Karalių laikais ir tremtyje

709Y-114Y-116Įstatymas, Pažado ir Sandoros ženklas, turėtų vadovauti iš Abraomo tikėjimo kilusios tautos širdžiai ir institucijoms. „Jei paklusite mano balsui ir laikysitės mano sandoros, [...] jūs būsite man kunigiška karalystė ir šventa tauta“ (Iš 19, 5–6).70 Tačiau po Dovydo laikų Izraelis pasiduoda pagundai tapti tokia karalyste kaip ir kitos tautos. O Dovydui pažadėta71 Karalystė bus Šventosios Dvasios kūrinys; ji priklausys turintiems vargdienio dvasią.

710Y-114Y-116Įstatymo nepaisymas ir neištikimybė Sandorai veda prie mirties: tremtis, atrodanti tarsi pažadų virtimas niekais, o iš tiesų yra slėpininga gelbinčio Dievo ištikimybė ir pažadėtojo atkūrimo – tačiau pagal Dvasią – pradžia. Dievo tautai reikėjo iškentėti šį apvalymą;72 Dievo plane tremtis jau yra kryžiaus šešėlis, o sugrįžę vargdienių likučiai – vienas ryškiausių Bažnyčios atvaizdų.

Mesijo ir Jo Dvasios laukimas

711Y-114Y-116„Štai aš kuriu naują dalyką!“ (Iz 43, 19). Ima ryškėti dvi pranašysčių linijos: viena laukianti Mesijo, kita skelbianti naują Dvasią, ir jos abi susieina iš Tremties grįžusiame „likutyje“, vargdienių tautoje,73 kuri su viltimi laukia „Izraelio paguodos“ ir „Jeruzalės išvadavimo“ (Lk 2, 25. 38).

Anksčiau matėme, kaip Jėzus įvykdė su Juo susijusias pranašystes. Čia apsiribojame tomis, kuriose ryškesnis Mesijo ir Jo Dvasios ryšys.

712Y-114Y-116Esminiai laukiamo Mesijo bruožai ėmė ryškėti pranašystėse apie Emanuelį74 (kai „Izaijas [...] regėjo jo [Kristaus] šlovę“: Jn 12, 41), ypač Iz 11, 1–2:

Iš Išajo [Jesės] kelmo išaugs atžala,
iš jo šaknies pražys pumpuras.
Ant jo ilsėsis VIEŠPATIES Dvasia:
dvasia išminties ir įžvalgos,
dvasia patarimo ir narsumo,
dvasia pažinimo ir Viešpaties baimės.

713Y-114Y-116Mesijo bruožai labiausiai atskleisti Viešpaties Tarno75 giesmėse. Tos giesmės nusako Jėzaus kančios prasmę ir nurodo, kokiu būdu Jis suteiks Šventąją Dvasią, kad atgaivintų daugelį: ne kaip nors išoriškai, bet pats priimdamas mūsišką „tarno išvaizdą“ (Fil 2, 7). Prisiimdamas mūsų mirtį, Jis gali mums perduoti savo gyvybės Dvasią.

714Y-114Y-116Todėl Kristus pradeda skelbti Gerąją Naujieną, taikydamas sau šį Izaijo posmą (Lk 4, 18–19)76:

Viešpaties Dvasia ant manęs,
nes jis patepė mane,
kad neščiau Gerąją Naujieną vargdieniams.
Pasiuntė skelbti belaisviams išvadavimo,
akliesiems – regėjimo;
siuntė vaduoti prislėgtųjų
ir skelbti Viešpaties malonės metų.

715Y-114Y-116Pranašų tekstai apie tiesioginį Šventosios Dvasios atsiuntimą yra pranašavimai, kuriuose Dievas, pabrėždamas „meilę ir ištikimybę“,77 kalba savo tautos širdžiai pažadų kalba; Sekminių rytmetį Petras skelbs juos esant ištesėtus.78 Anot tų pažadų, „paskutinėmis dienomis“ Viešpaties Dvasia atnaujins žmonių širdis įrėždama į jas naują Įstatymą; Ji suburs ir sutaikins išsklaidytas ir atskirtas tautas; Ji perkeis pirmąją kūriniją, ir Dievas Joje gyvens taikoje su žmonėmis.

716Y-114Y-116Pažadų laikais, slaptingai rengdama Kristaus atėjimui, Šventoji Dvasia galingai veikia „vargdienių“79 tautą, nuolankiuosius ir romiuosius, visiškai atsidavusius slėpiningiems savojo Dievo planams, tuos, kurie laukia ne žmonių, o Mesijo teisingumo. Tai Šventosios Dvasios išgrynintos ir apšviestos jų širdys pragysta psalmėmis. Tuose vargdieniuose Dvasia rengia Viešpačiui „tobulą tautą“80.

IV. Kristaus Dvasia laikų pilnatvėje
Jonas – pirmtakas, pranašas ir krikštytojas

717S-141Y-114Y-116„Buvo Dievo siųstas žmogus, vardu Jonas“ (Jn 1, 6). „Iš pat motinos įsčių jis bus kupinas Šventosios Dvasios“ (Lk 1, 15),81 kurią jis gaus per patį Kristų, Mergelės Marijos neseniai pradėtą iš Šventosios Dvasios. Tad Marijos apsilankymu pas Elzbietą pats Dievas „aplankė savo tautą“.82

718S-141Y-114Y-116Jonas yra „Elijas, kuris turi ateiti“83: Dvasios ugnis žėri jame, ir Jos raginamas jis „žengs pirma“ [kaip „pirmtakas“] ateinančio Viešpaties. Per pirmtaką Joną Šventoji Dvasia baigia rengti „Viešpačiui tobulą tautą“ (Lk 1, 17).

719S-141Y-114Y-116Jonas yra „daugiau negu pranašas“.84 Jame Šventoji Dvasia baigia „kalbėti per pranašus“. Jonas yra galutinis Eliju prasidėjusiose pranašų gretose.85 Jis skelbia priartėjusią Izraelio paguodą, jis yra ateinančio Guodėjo „balsas“.86 Kaip tą darys Tiesos Dvasia, taip ir „jis atėjo kaip liudytojas, kad paliudytų šviesą“ (Jn 1, 7).87 Jono akivaizdoje Dvasia įvykdė tai, ką „tyrinėjo pranašai“ ir ko „geidžia [...] angelai“:88 „'Ant ko pamatysi nusileidžiančią ir pasiliekančią Dvasią, tas ir bus, kuris krikštys Šventąja Dvasia'. Aš tai mačiau ir liudiju, kad šitas yra Dievo Sūnus. [...] 'Štai Dievo Avinėlis!'“ (Jn 1, 33–36).

720S-141Y-114Y-116Pagaliau su Jonu Krikštytoju Šventoji Dvasia pradeda tai, ką buvo numačiusi įvykdyti su Kristumi ir Kristuje: atkurti žmogaus „panašumą“ į Dievą. Jono krikštas buvo atgailos krikštas, o krikštas iš vandens ir Dvasios bus naujas gimimas.89

„Sveika, malonėmis apdovanotoji“

721S-142Y-114Y-117Marija, Švenčiausioji Dievo Motina, visuomet Mergelė, vainikuoja Sūnaus ir Dvasios siuntimą laikų pilnatvei atėjus. Pirmą kartą išganymo plane ir todėl, kad Šventoji Dvasia parengė, Tėvas randa būstą, kuriame Jo Sūnus ir Jo Dvasia gali apsigyventi tarp žmonių. Dėl to ir Bažnyčios tradicijoje gražiausi tekstai apie išmintį90 dažnai esti susiję su Marija: liturgijoje apie Mariją giedama, ir ji vaizduojama kaip „Išminties sostas“.

Joje prasidėjo „nuostabūs Dievo darbai“, kuriuos Šventoji Dvasia padarys Kristuje ir Bažnyčioje.

722S-142Y-114Y-117Šventoji Dvasia parengė Mariją savo malone. Motinai to, kuriame „kūniškai gyvena visa dievystės pilnatvė“ (Kol 2, 9), derėjo būti „malonės pilnai“. Iš grynos meilės ji buvo pradėta be nuodėmės kaip nuolankiausias iš kūrinių, tinkamiausias priimti neapsakomą Visagalio dovaną. Dėl to pagrįstai angelas Gabrielius ją sveikina kaip „Siono dukrą“: „Džiūgauk!“91 Visos Dievo tautos, tad ir Bažnyčios, padėką Tėvui ji savo giesme92 išsako Šventojoje Dvasioje, nešiodama savyje amžinąjį Sūnų.

723S-142Y-114Y-117Marijoje Šventoji Dvasia įgyvendino geranorišką Tėvo planą. Per Šventąją Dvasią Mergelė pradeda ir pagimdo Dievo Sūnų. Šventosios Dvasios ir tikėjimo galia93 jos mergeliškumas išskirtiniu būdu tampa vaisingas.

724S-142Y-114Y-117Marijoje Šventoji Dvasia apreiškė Tėvo Sūnų, tapusį Mergelės Sūnumi. Marija yra degantis galutinės Teofanijos krūmas: kupina Šventosios Dvasios, ji rodo nuolankiai įsikūnijusį Žodį ir leidžia Jį pažinti vargdieniams94 bei pirmiesiems pagonių tautų atstovams.95

725S-142Y-114Y-117Pagaliau per Mariją Šventoji Dvasia pradėjo suvedinėti vienybėn su Kristumi Dievo „mylimus žmones“,96 o pirmieji Jį pasitinkantys visada buvo nuolankieji: piemenys, išminčiai, Simeonas ir Ona, Kanos jaunavedžiai ir pirmieji mokiniai.

726S-142Y-114Y-117Baigiantis tai Dvasios misijai, Marija tapo „Moterimi“, naująja Ieva, „gyvųjų Motina“, „viso Kristaus“ Motina.97 Būdama tokia, ji kartu su Dvylika „vieningai atsidėjo maldai“ (Apd 1, 14) ir dalyvavo auštant „paskutinėms dienoms“, kai Sekminių rytmetį Dvasia apreiškė Bažnyčią.

Jėzus Kristus

727S-143Y-114Visa Sūnaus ir Šventosios Dvasios misija, laikų pilnatvei atėjus, yra tai, kad Sūnus nuo pat savo Įsikūnijimo yra Tėvo Dvasios pateptas: Jėzus yra Kristus, Mesijas.

Visą antrąjį Tikėjimo simbolio straipsnį reikia skaityti neišleidžiant to iš akių. Visa Kristaus veikla yra bendra Sūnaus ir Šventosios Dvasios misija. Čia bus minima tik tai, kas siejasi su Jėzaus pažadėta ir Jo, pašlovintojo Viešpaties, padovanota Šventąja Dvasia.

728S-143Y-114Iki savo pašlovinimo mirtimi ir prisikėlimu Jėzus ne iki galo apreiškė Šventąją Dvasią. Vis dėlto, net mokydamas minias, Jis po truputį apie tai užsimena apreikšdamas, kad Jo kūnas bus maistas pasaulio gyvybei.98 Tai Jis primena ir Nikodemui,99 samarietei,100 ir Palapinių šventės dalyviams.101 Savo mokiniams Jis kalba atvirai mokydamas apie maldą102 ir būsimą jų liudijimą.103

729S-143Y-114Tik atėjus valandai, kai turės būti pašlovintas, Jėzus pažada Šventosios Dvasios atėjimą, nes Jo mirtimi ir prisikėlimu bus įvykdyti tėvams duoti pažadai:104 Jėzaus prašomas, Tėvas atsiųs kitą Globėją, tiesos Dvasią; Tėvas Ją atsiųs Jėzaus vardu; Jėzus Ją atsiųs nuo Tėvo, nes Ji kyla iš Tėvo. Šventoji Dvasia ateis, mes Ją pažinsime, Ji visada bus su mumis, su mumis gyvens; Ji mus visko išmokys ir viską primins, ką Kristus yra mums pasakęs, ir Jį paliudys; Ji mus ves į tiesos pilnatvę ir pašlovins Kristų, o pasaulį įtikins dėl nuodėmės, teisumo, teismo.

730S-143Y-114Pagaliau atėjo Jėzaus valanda:105 Jėzus atiduoda savo dvasią į Tėvo rankas,106 nugalėdamas mirtį savo mirtimi, o „prikeltas iš numirusių Tėvo šlovinga galia“ (Rom 6, 4), tuoj pat dovanoja mokiniams Šventąją Dvasią, „kvėpdamas“ Ją į juos.107 Nuo tos valandos Kristaus ir Dvasios misija tampa Bažnyčios misija: „Kaip mane siuntė Tėvas, taip ir aš jus siunčiu“ (Jn 20, 21).108

V. Dvasia ir Bažnyčia paskutinėmis dienomis
Sekminės

731S-144Y-114Y-118Sekminių dieną (praėjus septynioms savaitėms po Velykų) Kristaus Velykos baigiasi Šventosios Dvasios išliejimu; Ji pasirodo, yra dovanojama ir suteikiama kaip dieviškasis Asmuo: Kristus, Viešpats, iš savo pilnatvės gausiai išlieja Dvasią.109

732S-144Y-118Tą dieną buvo apreikšta visa Švenčiausioji Trejybė. Nuo tos dienos Kristaus paskelbta Karalystė yra atvira į Jį tikintiems: būdami menki, nes kūniški, bet tikėdami jie jau dalyvauja Švenčiausiosios Trejybės bendrystėje. Savo nenutrūkstamu atėjimu Šventoji Dvasia įveda pasaulį į „paskutines dienas“, Bažnyčios metą, kai Karalystė jau paveldėta, bet dar neatbaigta:

Mes regėjome tikrąją šviesą, gavome dangiškąją Dvasią, suradome tikrą tikėjimą: mes šloviname nedalomą Trejybę, nes Ji mus išgelbėjo.110

Šventoji Dvasia – Dievo dovana

733S-145Y-118Y-119„Dievas yra meilė“ (1 Jn 4, 8. 16), ir meilė yra pirmoji dovana, joje sutelpa visos kitos. Ta Dievo meilė „yra išlieta mūsų širdyse Šventosios Dvasios, kuri mums duota“ (Rom 5, 5).

734S-145Y-119Kadangi mes per nuodėmę esame mirę ar bent sužeisti, pirmasis meilės dovanos padarinys yra mūsų nuodėmių atleidimas. „Šventosios Dvasios bendrystė“ (2 Kor 13, 13) Bažnyčioje pakrikštytiesiems grąžina per nuodėmę prarastą panašumą į Dievą.

735S-145Y-119Tad Ji „laiduoja“ mūsų paveldą, suteikdama jo „pradmenis“:111 patį Švenčiausiosios Trejybės gyvenimą; tai tolygu mylėti taip, kaip Dievas „mus [...] pamilo“.112 Ši meilė (1 Kor 13) yra naujojo gyvenimo Kristuje pradmuo – gyvenimo, kuris tapo įmanomas, kai gavome Šventosios Dvasios „galybės“ (Apd 1, 8).

736S-145Y-119Per tą Šventosios Dvasios galybę Dievo vaikai gali duoti vaisių. Kas mus įskiepijo į tikrąjį Vynmedį, leis mums vesti Dvasios vaisių, kurie yra „meilė, džiaugsmas, taika, kantrybė, malonumas, gerumas, ištikimybė, romumas, susivaldymas“ (Gal 5, 22–23). Dvasia yra mūsų gyvenimas; kuo labiau atsisakome savęs,113 tuo labiau elgiamės „pagal Dvasią“:114

Šventoji Dvasia sugrąžina į rojų, nuveda į dangaus karalystę, vėl suteikia įvaikystę: leidžia Dievą su pasitikėjimu vadinti Tėvu, dalyvauti Kristaus malonėje, vadintis šviesos vaiku, turėti dalį amžinojoje garbėje.115

Šventoji Dvasia ir Bažnyčia

737S-145Y-119Kristaus ir Šventosios Dvasios misija įgyvendinama Bažnyčioje – Kristaus kūne ir Šventosios Dvasios šventovėje. Ta bendra misija tikinčius į Kristų įtraukia į Jo bendrystę su Tėvu Šventojoje Dvasioje: Dvasia parengia žmones, juos pasitinka savo malone, kad patrauktų prie Kristaus. Ji rodo jiems prisikėlusį Viešpatį, primena Jo žodžius ir atveria protus Jo mirčiai ir prisikėlimui suprasti. Ji sudabartina jiems Kristaus skėpinį, ypač Eucharistijoje, kad juos sutaikintų, suvienytų su Dievu ir jie duotų „daug vaisių“.116

738S-146Y-119Todėl Bažnyčios misija ne prisideda prie Kristaus ir Šventosios Dvasios misijos, bet yra jos sakramentas: visu savo buvimu ir su visais nariais ji yra siunčiama skelbti ir liudyti, sudabartinti ir skleisti Švenčiausiosios Trejybės bendrystės slėpinį (tai bus kito skirsnio tema):

Mes visi, kurie esame gavę vieną ir tą pačią dvasią, būtent Šventąją Dvasią, esame sujungti tarpusavyje ir su Dievu. Nors mūsų daug ir paskirų, ir Kristaus dėka Tėvo ir Jo Dvasia gyvena kiekviename iš mūsų, viena ir nedaloma yra Dvasia, pati suvienijanti skirtingus [...] ir padaranti, kad visi būtų tarsi vienas Joje. Aš manau, kad kaip šventosios Kristaus žmogystės galia visus, kuriuose ji yra, padaro vienu kūnu, lygiai taip ir Dievo Dvasia, kuri – viena ir nedaloma – visuose gyvena, visus ir surenka dvasinėn vienybėn.117

739S-146Y-119Kadangi Šventoji Dvasia yra Kristaus Patepimas, tai Kristus, kūno Galva, Ją išlieja savo nariuose, kad juos maitintų, gydytų, derintų jų tarpusavio sąveiką, gaivintų, siųstų liudyti, įtrauktų į savo paties auką Tėvui ir į užtarimą už visą pasaulį. Juk per Bažnyčios sakramentus Kristus perduoda savo mistinio kūno nariams Šventąją Dvasią Pašventintoją (tai bus antrosios Katekizmo dalies tema).

740S-146Y-119Tie „didūs Dievo darbai“, daromi tikintiesiems Bažnyčios sakramentais, duoda vaisių naujajame, pagal Dvasią, gyvenime Kristuje (tai bus trečiosios Katekizmo dalies tema).

741S-146Y-119Y-496„Dvasia ateina pagalbon mūsų silpnumui. Mes juk nežinome, ko turėtume deramai melsti, todėl pati Dvasia užtaria mus neišsakomais atodūsiais“ (Rom 8, 26). Šventoji Dvasia, Dievo darbų atlikėja, yra maldos Mokytoja (tai bus ketvirtosios Katekizmo dalies tema).

Santrauka

742S-137„O kadangi esate įvaikiai, Dievas atsiuntė į mūsų širdis savo Sūnaus Dvasią, kuri šaukia: 'Aba, Tėve!'“ (Gal 4, 6).

743S-140Nuo laikų pradžios iki pabaigos Dievas, siųsdamas savo Sūnų, visada siunčia ir Dvasią: jų siuntimas yra bendras ir neišskiriamas.

744S-142Laikų pilnatvei atėjus, Šventoji Dvasia Marijoje užbaigė visa, ko reikėjo Kristaus atėjimui į Dievo tautą parengti. Šventosios Dvasios veikimu Marijoje Tėvas davė pasauliui Emanuelį, „Dievą su mumis“ (Mt 1, 23).

745S-143Dievo Sūnus, Įsikūnijimo metu pateptas Šventąja Dvasia, yra pašventintas Kristumi (Mesiju).118

746S-143Savo mirtimi ir prisikėlimu Jėzus visoje šlovėje tapo „Viešpačiu ir Mesiju“.119 Iš savo pilnatvės Jis išlieja Šventąją Dvasią apaštalams ir Bažnyčiai.

747S-145Y-119Iš Kristaus – Galvos – Jo nariuose srūvanti Šventoji Dvasia statydina, įkvepia ir pašventina Bažnyčią. Ji yra Švenčiausiosios Trejybės ir žmonių bendrystės sakramentas.

 

 

 

 

KBK nuorodos
KBKS nuorodos

687-688, 702-706, 743140. Ką reiškia tai, kad Dvasia „kalbėjusi per pranašus“?

Sąvoka pranašai čia žymi tuos, kuriuos Šventoji Dvasia įkvėpė kalbėti Dievo vardu. Senojo Testamento pranašystes Dvasia visiškai įgyvendina Kristuje, kurio slėpinį atskleidžia Naujajame Testamente.

KBKS 140 kontekstas

687-690, 742-743137. Kodėl Sūnaus ir Dvasios misija neatskiriama?

Nedalioje Trejybėje Sūnus ir Dvasia yra skirtingi, bet neatskiriami. Iš tiesų nuo laikų pradžios iki pabaigos Tėvas, siųsdamas Sūnų, siunčia ir savo Dvasią, vienijančią mus su Kristumi per tikėjimą, idant mes kaip įsūniai galėtume kreiptis į Dievą „Tėve“ (Rom 8, 15). Dvasia yra neregima, bet ją pažįstame iš jos veikimo, kai ji mums apreiškia Žodį ir veikia Bažnyčioje.

KBKS 137 kontekstas

691-693138. Kaip vadinama Šventoji Dvasia?

Šventoji Dvasia yra tikrasis trečiojo Švenčiausiosios Trejybės Asmens vardas. Jėzus vadina ją taip pat Parakletu (Guodėju, Užtarėju) ir Tiesos Dvasia. Naujajame Testamente ji dar vadinama Kristaus Dvasia, Viešpaties Dvasia, Dievo Dvasia, garbės Dvasia, pažadėtąja Dvasia.

KBKS 138 kontekstas

694-701139. Kokiais simboliais vaizduojama Šventoji Dvasia?

Jų daug: iš pervertos Kristaus širdies trykštantis ir pakrikštytųjų troškulį malšinantis gyvasis vanduo; patepimas aliejumi kaip sakramentinis Sutvirtinimo ženklas; ugnis, perkeičianti tai, ką paliečia; tamsus ar švytintis debesis, kuriame apsireiškia dieviškoji šlovė; rankų uždėjimas, kuriuo suteikiama Šventoji Dvasia; per Kristaus krikštą ant jo nusileidžiantis ir pasiliekantis balandis.

KBKS 139 kontekstas

717-720141. Kaip Dvasia veikia Jone Krikštytojuje?

Dvasia pripildo paskutinį Senojo Testamento pranašą Joną Krikštytoją, jos veikimu jis siunčiamas „prirengti Viešpačiui tobulą tautą“ (Lk 1, 17) ir skelbti Dievo Sūnaus Kristaus, ant kurio jis matė nužengiant bei pasiliekant Dvasią ir „kuris krikštys Šventąja Dvasia“ (Jn 1, 33), atėjimą.

KBKS 141 kontekstas

721-726, 744142. Kaip Dvasia veikia Marijoje?

Marijoje Šventoji Dvasia įgyvendina Kristaus atėjimo lūkesčius ir pasirengimą tam Senajame Testamente. Dvasia ypatingu būdu pripildo ją malonės ir padaro jos mergeliškumą vaisingą, kad į pasaulį galėtų ateiti įsikūnijęs Dievo Sūnus. Dvasia padaro Mariją „viso Kristaus“, t. y. Kristaus kaip Galvos ir Bažnyčios kaip jo Kūno, Motina. Sekminių dieną Bažnyčios pasirodymu Dvasiai pradedant „paskutinius laikus“, Marija yra kartu su Dvylika.

KBKS 142 kontekstas

727-730, 745-746143. Koks yra santykis tarp Dvasios ir Kristaus Jėzaus jo žemiškojoje misijoje?

Dievo Sūnus savo žmogystėje Dvasios patepimu pašvenčiamas Mesiju nuo pat Įsikūnijimo. Mokydamas jis apreiškia Dvasią, išpildydamas tėvams duotąjį pažadą, ir, kvėpdamas į apaštalus po Prisikėlimo, perduoda ją gimstančiai Bažnyčiai.

KBKS 143 kontekstas

731-732, 738144. Kas įvyksta per Sekmines?

Per Sekmines, praėjus penkiasdešimt dienų po Prisikėlimo, pašlovintas Jėzus Kristus gausiai išlieja Dvasią ir apreiškia ją kaip dieviškąjį Asmenį. Taip iki galo apreiškiama Švenčiausioji Trejybė. Kristaus ir Dvasios misija tampa Bažnyčios misija; ji siunčiama skelbti ir skleisti trejybiškosios bendrystės slėpinį.

„Regėjome tikrąją Šviesą, gavome dangiškąją Dvasią, radome tikrąjį tikėjimą; garbiname nedaliąją Trejybę, nes ji mus išgelbėjo“ (Bizantijos liturgija, Sekminių troparas).

KBKS 144 kontekstas

733-741, 747145. Ką Bažnyčioje veikia Dvasia?

Dvasia ugdo, gaivina ir šventina Bažnyčią. Meilės Dvasia grąžina pakrikštytiesiems dėl nuodėmės prarastą panašumą į Dievą ir leidžia jiems gyventi Kristuje patį Švenčiausiosios Trejybės gyvenimą. Ji siunčia juos liudyti Kristaus tiesą ir nustato jų tarpusavio pareigas, kad visi neštų „Dvasios vaisių“ (Gal 5, 22).

KBKS 145 kontekstas

738-741146. Kaip Kristus ir jo Dvasia veikia tikinčiųjų širdyse?

Kristus per sakramentus savo Kūno nariams perduoda Dvasią ir Dievo malonę, duodančią naujojo gyvenimo pagal Dvasią vaisių. Šventoji Dvasia taip pat yra maldos Mokytoja.

KBKS 146 kontekstas

YC nuorodos

689-691, 702-731114. Koks Šventosios Dvasios vaidmuo Jėzaus gyvenime?

691-693115. Kaip vadinama ir kokiais ženklais pasirodo Šventoji Dvasia?

687-688, 702-720116. Ką reiškia pasakymas, kad Šventoji Dvasia kalbėjo per pranašus?

721-726117.Kaip Šventoji Dvasia galėjo veikti Marijoje, su Marija ir per Mariją?.
Notice: Undefined offset: 1 in /webroot/katekizmas.kit.lt/project/_functions/kbk_fn.php on line 924

731-733118. Kas atsitiko per Sekmines?

733-741, 747119. Ką Šventoji Dvasia veikia Bažnyčioje?

741496. Kam meldžiantis mums reikia Šventosios Dvasios?

 

KBK išnašos

5Nikėjos–Konstantinopolio simbolis: DS 150.

6Plg. Jn 16, 13.

7Plg. Gal 4, 6.

8Plg. Jn 3, 34.

9Plg. Jn 7, 39.

10Plg. Jn 17, 22.

11Plg. Jn 16, 14.

12Šv. Grigalius Nisietis, Adversus Macedonianos de Spiritu Sancto, 16, in: Gregorii Nysseni opera, ed. W. Jaeger, H. Langerbeck, v. 3/1, Leidenas, 1958, p. 102–103 (PG 45, 1321).

13Plg. Mt 28, 19.

14Plg. Jn 3, 5–8.

151 Jn 2, 1 (παράχλητον).

16Plg. Jn 16, 13.

17Plg. Jn 19, 34; 1 Jn 5, 8.

18Plg. Jn 4, 10–14; 7, 38; Iš 17, 1–6; Iz 55, 1; Zch 14, 8; 1 Kor 10, 4; Apr 21, 6; 22, 17.

19Plg. 1 Jn 2, 20. 27; 2 Kor 1, 21.

20Plg. Iš 30, 22–32.

21Plg. 1 Sam 16, 13.

22Plg. Lk 4, 18–19; Iz 61, 1.

23Plg. Lk 2, 11.

24Plg. Lk 2, 26–27 .

25Plg. Lk 4, 1.

26Plg. Lk 6, 19; 8, 46.

27Plg. Rom 1, 4; 8, 11.

28Plg. Apd 2, 36.

29Šv. Augustinas, Sermo 341, 1, 1: PL 39, 1493; Ibid. 9, 11: PL 39, 1499.

30Plg. 1 Kar 18, 38–39.

31Plg. Apd 2, 3–4.

32Plg. Šv. Kryžiaus Jonas, Llama de amor viva, in: Biblioteca Mística Carmelitana, v. 13, Burgosas, 1931, p. 1–102; 103–213.

33Plg. Iš 24, 15–18.

34Plg. Iš 33, 9–10.

35Plg. Iš 40, 36–38; 1 Kor 10, 1–2.

36Plg. 1 Kar 8, 10–12.

37Plg. Lk 1, 35.

38Plg. Apd 1, 9.

39Plg. Lk 21, 27.

40Plg. 2 Kor 1, 22; Ef 1, 13; 4, 30.

41Plg. Mk 6, 5; 8, 23.

42Plg. Mk 10, 16.

43Plg. Mk 16, 18; Apd 5, 12; 14, 3.

44Plg. Apd 8, 17–19; 13, 3; 19, 6.

45Plg. Žyd 6, 2.

46Plg. Lk 11, 20.

47Sekminių Vakarinės himnas, in: Valandų liturgija, t. 2, Vilnius, 2012, p. 817, 888, 907.

48Plg. Pr 8, 8–12.

49Plg. Mt 3, 16 ir pan. tekstus.

50Plg. Gal 4, 4.

51Plg. 2 Kor 3, 14.

52Plg. Jn 5, 39. 46.

53Nikėjos–Konstantinopolio simbolis: DS 150.

54Plg. Lk 24, 44.

55Plg. Ps 33, 6; 104, 30; Pr 1, 2; 2, 7; Koh 3, 20–21; Ez 37, 10.

56Officium Horarum Byzantinum. Matutinum pro die Dominica modi secundi, Antiphonae 1 et 2: Παραχλητιχῆϛ, Roma, 1885, p. 107.

57Šv. Ireniejus Lionietis, Demonstratio praedicationis apostolicae, 11: SC 62, 48–49.

58Plg. Rom 3, 23.

59Plg. Jn 1, 14; Fil 2, 7.

60Plg. Pr 18, 1–15; Lk 1, 26–38. 54–55; Jn 1, 12–13; Rom 4, 16–21.

61Plg. Pr 12, 3. 4. Plg. Gal 3, 16.

62Plg. Jn 11, 52.

63Plg. Lk 1, 73.

64Plg. Pr 22, 17–18; Rom 8, 32; Jn 3, 16.

65Plg. Ef 1, 13–14; Gal 3, 14.

66Plg. Iš 19–20; Įst 1–11; 29–30.

67Plg. Gal 3, 24.

68Plg. Gal 3, 14.

69Plg. Rom 3, 20.

70Plg. 1 Pt 2, 9.

71Plg. 2 Sam 7; Ps 89; Lk 1, 32–33.

72Plg. Lk 24, 26.

73Plg. Sof 2, 3.

74Plg. Iz 6–12.

75Plg. Iz 42, 1–9; Mt 12, 18–21; Jn 1, 32–34, paskui Iz 49, 16; Mt 3, 17; Lk 2, 32, pagaliau Iz 50, 4–10 ir Iz 52, 13–15; 53, 12.

76Plg. Iz 61, 1–2.

77Plg. Ez 11, 19; 36, 25–28; 37, 1–14; Jer 31, 31–34; ir Jl 3, 1–5.

78Plg. Apd 2, 17–21.

79Plg. Sof 2, 3; Ps 22, 27; 34, 3; Iz 49, 13; 61, 1; ir t. t.

80Plg. Lk 1, 17.

81Plg. Lk 1, 41.

82Plg. Lk 1, 68.

83Plg. Mt 17, 10–14.

84Plg. Lk 7, 26.

85Plg. Mt 11, 13–14.

86Plg. Jn 1, 23; Iz 40, 1–3.

87Plg. Jn 15, 26; 5, 33.

88Plg. 1 Pt 1, 10–12.

89Plg. Jn 3, 5.

90Plg. Pat 8, 1–9, 6; Sir 24.

91Plg. Sof 3, 14; Zch 2, 14.

92Plg. Lk 1, 46–55.

93Plg. Lk 1, 26–38; Rom 4, 18–21; Gal 4, 26–28.

94Plg. Lk 1, 15–19.

95Plg. Mt 2, 11.

96Plg. Lk 2, 14.

97Plg. Jn 19, 25–27.

98Plg. Jn 6, 27. 51. 62–63.

99Plg. Jn 3, 5 –8.

100Plg. Jn 4, 10. 14.23–24.

101Plg. Jn 7, 37–39.

102Plg. Lk 11, 13.

103Plg. Mt 10, 19–20.

104Plg. Jn 14, 16–17. 26; 16, 7–15; 17, 26.

105Plg. Jn 13, 1; 17,1.

106Plg. Lk 23, 46; Jn 19, 30.

107Plg. Jn 20, 22.

108Plg. Mt 28, 19; Lk 24, 47–48; Apd 1, 8.

109Plg. Apd 2, 36.

110Officium Horarum Byzantinum. Vespertinum in die Pentecostes, Sticherum 4: Πεντηχοστάριον, Roma, 1884, p. 390.

111Plg. Rom 8, 23; 2 Kor 1, 21–22.

112Plg. 1 Jn 4, 11–12.

113Plg. Mt 16, 24–26.

114Plg. Gal 5, 25.

115Šv. Bazilijus Didysis, Liber de Spiritu Sancto 15, 36: SC 17bis, 370 (PG 32, 132).

116Plg. Jn 15, 5. 8. 16.

117Šv. Kirilas Aleksandrietis, Commentarius in Iohannem 11, 11: PG 74, 561.

118Plg. Ps 2, 6–7.

119Plg. Apd 2, 36.