687S-140Y-116243„Dievo minčių nežino niekas, tik Dievo Dvasia“ (
688S-140Y-116Bažnyčia, kaip apaštalų tikėjimu gyvenanti ir jį perduodanti bendruomenė, yra Šventosios Dvasios pažinimo vieta; Ją pažįstame:
— Jos įkvėptuose Raštuose;
— Tradicijoje, kurios nesenstantys liudytojai tebėra Bažnyčios tėvai;
— Bažnyčios Magisteriume, kuriam Ji talkina;
— sakramentų liturgijoje, kai per jos žodžius ir simbolius Šventoji Dvasia mus suvienija su Kristumi;
— maldoje, kurioje Ji mus užtaria;
— Bažnyčią ugdančiose charizmose ir tarnystėse;
— apaštalavimo ir misijų gyvenime;
— šventuosiuose, kuriais Dvasia apreiškia savo šventumą ir tęsia išganymo darbą.
689S-137Y-114Ta, kurią Tėvas atsiuntė į mūsų širdis, Jo Sūnaus Dvasia,7 tikrai yra Dievas. 245Vienesmė su Tėvu ir Sūnumi, Ji yra nuo jų neatskiriama tiek vidiniame Trejybės gyvenime, tiek būdama meilės dovana pasauliui. Tačiau, garbindamas vienesmę ir nedalomą gyvybę teikiančią Švenčiausiąją Trejybę, Bažnyčios tikėjimas išpažįsta ir Asmenų skirtingumą.254 Siųsdamas savo Žodį, Tėvas visada siunčia ir savo Dvasią;485 tas siuntimas vieningas, nes Sūnus ir Šventoji Dvasia, nors skirtingi, yra neišskiriami. Tiesa, pasirodo Kristus, regimas neregimojo Dievo atvaizdas, bet Jį apreiškia Šventoji Dvasia.
690S-137Y-114436Jėzus yra Kristus, „pateptasis“, nes Dvasia yra Jo patepimas, ir visa, kas tik vyko, pradedant Įsikūnijimu, buvo gauta iš Jos be saiko.8 Kai pagaliau Kristus buvo pašlovintas,9 Jis iš Tėvo gali atsiųsti Dvasią tiems, kurie į Jį tiki: Jis perduoda jiems savo šlovę,10 tai yra Šventąją Dvasią, kuri pašlovina Jį.11 Šis bendras siuntimas nuo šiol skleisis tuose, kuriuos Tėvas padarė savo įvaikiais mistiniame savo Sūnaus kūne; įvaikystės Dvasios užduotis yra suvienyti juos Kristuje, kad jie Jame gyventų.788
Patepimo sąvoka verčia manyti [...], kad nėra jokio atstumo tarp Sūnaus ir Dvasios. Mat, kaip nei protu, nei pojūčiais neįsivaizduojame ką nors įsiterpiant tarp kūno paviršiaus ir patepančio aliejaus, taip ir Sūnaus sąlytis su Dvasia yra toks netarpiškas, kad tas, kuris per tikėjimą ieško ryšio su Sūnumi, pirmiau turi prisiliesti prie aliejaus. Iš tikrųjų jame nelieka nieko, ko neapgobtų Šventoji Dvasia. Dėl to gaunantieji Šventąją Dvasią Joje išpažįsta,448 kad Sūnus yra Viešpats, nes Dvasia apglėbdama pasitinka visus, kurie tik ateina tikėdami.12
691S-138Y-114Y-115„Šventoji Dvasia“ – toks yra tikrinis vardas Tos, kurią garbiname ir šloviname drauge su Tėvu ir Sūnumi. Bažnyčia šį vardą gavo iš Viešpaties ir jį kartoja krikštydama savo naujuosius vaikus.13
Žodis „Dvasia“ išverstas iš hebrajų Ruah; jo pirmoji prasmė yra „dvelksmas“, „oras“, „vėjas“. Jėzus kaip tik ir vartoja juntamą vėjo įvaizdį, kad Nikodemas lengviau suvoktų, kokia transcendentinė naujovė yra Dievo Dvelksmas – Jo dieviškoji asmeninė Dvasia14. Antra vertus, „būti Dvasiai“ ir „būti Šventai“ yra dieviškos, trims dieviškiesiems Asmenims bendros savybės. Tačiau jungdami tuos du žodžius draugėn, Šventasis Raštas, liturgija ir teologinė kalba nusako neišreiškiamą Šventosios Dvasios Asmenį, netapatindami Jo su kitomis žodžių „dvasia“ ir „šventas“ reikšmėmis.
692S-138Y-115Jėzus, skelbdamas ir žadėdamas Šventosios Dvasios atėjimą, vadina Ją Paraklētos, paraidžiui: „tas, kuris kviečiamas būti šalia“, advocatum (
693S-138Y-115Šalia Šventosios Dvasios vardo, kuris Apaštalų darbuose ir laiškuose vartojamas dažniausiai, šv. Pauliaus laiškuose randame tokius pavadinimus: „pažadėtoji Dvasia“ (
694S-1391218Vanduo. Vanduo simbolizuoja Šventosios Dvasios veikimą Krikšto metu, nes po Šventosios Dvasios šaukimosi jis tampa veiksmingu sakramentiniu naujojo gimimo ženklu: kaip prieš gimdami buvome išnešioti vandenyje, taip ir krikšto vanduo ženklina, kad mūsų gimimas dieviškajam gyvenimui mums duodamas Šventojoje Dvasioje. Tačiau „pakrikštyti vienoje Dvasioje“, mes taip pat esame „pagirdyti viena Dvasia“ (
695S-1391293Patepimas. Patepimo aliejumi simbolis irgi yra Šventosios Dvasios ženklas, tapęs net jos sinonimu.19 Įvedant į krikščioniškąjį gyvenimą, jis yra sakramentinis Sutvirtinimo ženklas, Rytų Bažnyčiose kaip tik vadinamas „Patepimu krizma“. Tačiau, norint suvokti visą jo reikšmingumą, reikia grįžti prie Šventosios Dvasios įvykdyto pirmojo – Jėzaus – patepimo.436 Kristus (hebrajiškai „Mesijas“) reiškia Dievo Dvasios pateptąjį. Senojoje Sandoroje20 buvo Viešpaties „pateptųjų“, ypač karalius Dovydas.21 Tačiau Jėzus yra vienintelis toks Dievo Pateptasis: Sūnaus prisiimta žmogiškoji prigimtis yra visa „Šventosios Dvasios patepta“. Jėzus yra tapęs „Kristumi“ per Šventąją Dvasią.22 Mergelė Marija pradeda Kristų iš Šventosios Dvasios, kuri per angelą praneša, kad Jis nuo pat gimimo23 bus Kristus, ir paragina Simeoną ateiti į Šventyklą, kad pamatytų Viešpaties Mesiją;24 Jėzus yra kupinas Šventosios Dvasios,251504 ir galia, sklindanti iš gydančio ir gelbinčio Kristaus, yra Jos.26 Pagaliau Ji prikelia Jėzų iš numirusių.27 Tad savo nugalėjusioje mirtį žmogystėje28 visas tapęs „Kristumi“, Jėzus gausiai išlieja Šventąją Dvasią, kol „šventieji“, susivieniję su Dievo Sūnaus žmogyste, taps „tikrais vyrais pagal Kristaus pilnatvės amžiaus saiką“ (
696S-139Ugnis. Vanduo žymi Šventojoje Dvasioje duoto gyvenimo gimimą ir vaisingumą, o ugnis simbolizuoja Šventosios Dvasios veikimo galią perkeisti1127. Pranašas Elijas, kuris „pakilo [...] lyg ugnis, jo žodis buvo lyg liepsnojanti krosnis“ (
697S-139Debesis ir šviesa. Šie du simboliai neatskiriami nuo Šventosios Dvasios pasirodymo. Senojo Testamento teofanijose tai tamsus, tai šviesus debesis apreiškia gyvąjį ir gelbintį Dievą, pridengdamas Jo nežemišką garbę; taip nutiko Mozei ant Sinajaus kalno,33 Susitikimo palapinėje,34 keliaujant per dykumą,35 Saliamonui – Šventyklos pašventinimo metu.36 Šiuos pranašingus įvaizdžius Kristus įgyvendino Šventojoje Dvasioje.484 Dvasia nužengė ant Mergelės Marijos ir pridengė ją „savo šešėliu“, kad ji pradėtų ir pagimdytų Jėzų37.554 Ant Atsimainymo kalno ši Dvasia „užėjo [kaip] debesis ir uždengė“ Jėzų, Mozę ir Eliją, Petrą, Jokūbą ir Joną, „o iš debesies aidėjo balsas: 'Šitas mano išrinktasis Sūnus, jo klausykite!'“ (
698S-1391295—1296Antspaudas yra simbolis, artimas patepimui. Kristų „Dievas savo antspaudu yra pažymėjęs“ (
699S-139292Ranka. Jėzus gydydavo ligonius41 ir laimindavo kūdikius42 uždėdamas ant jų rankas. Ir apaštalai Jo vardu darė tą patį.43 Maža to – apaštalų rankų uždėjimu teikiama Šventoji Dvasia.44 1288Laiškas žydams rankų uždėjimą priskiria prie savo mokymo pagrindinių elementų.451300 1573Tą visagalio Šventosios Dvasios išliejimo ženklą Bažnyčia išsaugojo savo sakramentinėse epiklezėse.1668
700S-139Pirštas. Jėzus išveja „demonus Dievo pirštu“.46 Dievo Įstatymas įrašytas akmeninėse plokštėse „Dievo pirštu“ (
701S-1391219Balandis. Baigiantis tvanui (kurio simbolika siejama su Krikštu), Nojaus išleistas balandis sugrįžo su žalia alyvų medžio šakele snape, ir tai buvo ženklas, kad jau vėl galima gyventi žemėje.48 Kristui išbridus iš savojo krikšto vandens, Šventoji Dvasia it balandis sklendė žemyn ir nusileido ant Jo.49535 Šventoji Dvasia nusileidžia ir pasilieka nuplautose pakrikštytųjų širdyse. Kai kuriose bažnyčiose šventoji Eucharistijos atsarga yra laikoma metalinėse balandžio formos talpose (columbarium), įrengtose virš altoriaus. Šventąją Dvasią simbolizuojantis balandis yra krikščioniškosios ikonografijos tradicija.
702S-140Y-114Y-116Nuo pradžios iki „laiko pilnatvės“50 bendras Žodžio ir Tėvo Dvasios siuntimas liko paslėptas, tačiau veiklus.122 Dievo Dvasia rengė Mesijo metą. Ir vienas, ir kitas, iki galo dar neapreikšti, jau buvo pažadėti, kad būtų laukiami ir priimti, kai tik pasirodys. Dėl to Bažnyčia, skaitydama Senąjį Testamentą,51 jame tyrinėja,52 ką Dvasia, „kalbėjusi per pranašus“,53107 nori mums pasakyti apie Kristų.
243„Pranašais“ Bažnyčios tikėjimas čia laiko visus, kuriuos Šventoji Dvasia yra įkvėpusi skelbti gyvai ir surašyti šventąsias tiek Senojo, tiek ir Naujojo Testamento knygas. Žydų tradicija skiria Įstatymą (penkias pirmąsias knygas, arba Penkiaknygę), Pranašus (knygas, mūsų vadinamas istorinėmis ir Pranašų knygomis) ir Raštus (pirmiausia Išminties knygų grupę, ypač Psalmes).54
703S-140Y-114Y-116292Visos kūrinijos egzistencijos ir gyvenimo pradžioje yra Dievo Žodis ir Dvelksmas:55
Šventajai Dvasiai dera valdyti, šventinti ir įkvėpti kūriniją, nes Ji yra Dievas, vienesmė su Tėvu ir Sūnumi [...]. Jai priklauso gyvybės galia, nes, būdama Dievas, Ji palaiko kūriniją Tėve per Sūnų.56291
704S-140Y-114Y-116„Dievas nulipdė žmogų savo paties rankomis [tai yra Sūnumi ir Šventąja Dvasia] [...] ir nulipdytam kūnui įspaudė savo paties pavidalą, kad net tai, kas regima, turėtų dievišką pavidalą.“57356
705S-140Y-114Y-116410Nuodėmės ir mirties sužalotas žmogus išlieka žmogus „pagal Dievo paveikslą“, pagal Sūnaus paveikslą, tačiau „stokoja Dievo garbės“,58 stokoja „panašumo“. Abraomui duotu pažadu prasideda išganymo ekonomija; jos pabaigoje Sūnus pats priims žmogaus „išvaizdą“592809 ir atgaus paveikslo „panašumą“ į Tėvą, sugrąžins jam garbę, Dvasią, „kuri duoda gyvenimą“.
706S-140Y-114Y-11660Nesant jokios žmogiškos vilties, Dievas pažada Abraomui palikuonį, kaip jo tikėjimo ir Šventosios Dvasios galybės vaisių.60 Jame bus palaimintos visos žemės tautos.61 Tas palikuonis bus Kristus,62 kuriame išlieta Šventoji Dvasia suburs „į vienybę išsklaidytuosius Dievo vaikus“63. Dievas priesaika64 įsipareigoja atiduoti savo mylimąjį Sūnų65 ir dovanoti „pažadėtąją Šventąją Dvasią“, kuri parengs tautų – Dievo „nuosavybės“ – atpirkimą.66
707Y-114Y-116Teofanijos (Dievo pasirodymai) nušviečia pažado kelią nuo patriarchų per Mozę ir Jozuę iki tų vizijų, kuriomis prasideda didžiųjų pranašų misija. Krikščioniškoji tradicija visada pripažino, kad tose Teofanijose Dievo Žodis Šventosios Dvasios debesyje būdavo ir akivaizdus, ir drauge „pridengtas“ mūsų akims ir ausims.
708Y-114Y-1161961—1964Ši Dievo pedagogija ypač matyti duodant Įstatymą.67 Įstatymas buvo duotas kaip „auklėtojas“, kad nuvestų tautą prie Kristaus.68122 Tačiau, nepajėgdamas išgelbėti dieviškojo „panašumo“ nebetekusio žmogaus ir sustiprinęs nuodėmės suvokimą,69 Įstatymas sužadino Šventosios Dvasios troškimą. Tai rodo Psalmių dejonės.2585
709Y-114Y-116Įstatymas, Pažado ir Sandoros ženklas, turėtų vadovauti iš Abraomo tikėjimo kilusios tautos širdžiai ir institucijoms. „Jei paklusite mano balsui ir laikysitės mano sandoros, [...] jūs būsite man kunigiška karalystė ir šventa tauta“ (
710Y-114Y-116Įstatymo nepaisymas ir neištikimybė Sandorai veda prie mirties: tremtis, atrodanti tarsi pažadų virtimas niekais, o iš tiesų yra slėpininga gelbinčio Dievo ištikimybė ir pažadėtojo atkūrimo – tačiau pagal Dvasią – pradžia. Dievo tautai reikėjo iškentėti šį apvalymą;72 Dievo plane tremtis jau yra kryžiaus šešėlis, o sugrįžę vargdienių likučiai – vienas ryškiausių Bažnyčios atvaizdų.
711Y-114Y-116„Štai aš kuriu naują dalyką!“ (
Anksčiau matėme, kaip Jėzus įvykdė su Juo susijusias pranašystes. Čia apsiribojame tomis, kuriose ryškesnis Mesijo ir Jo Dvasios ryšys.
712Y-114Y-116439Esminiai laukiamo Mesijo bruožai ėmė ryškėti pranašystėse apie Emanuelį74 (kai „Izaijas [...] regėjo jo [Kristaus] šlovę“:
Iš Išajo [Jesės] kelmo išaugs atžala,
iš jo šaknies pražys pumpuras.
Ant jo ilsėsis VIEŠPATIES Dvasia:
dvasia išminties ir įžvalgos,
dvasia patarimo ir narsumo,
dvasia pažinimo ir Viešpaties baimės.
713Y-114Y-116Mesijo bruožai labiausiai atskleisti Viešpaties Tarno75 giesmėse. 601Tos giesmės nusako Jėzaus kančios prasmę ir nurodo, kokiu būdu Jis suteiks Šventąją Dvasią, kad atgaivintų daugelį: ne kaip nors išoriškai, bet pats priimdamas mūsišką „tarno išvaizdą“ (
714Y-114Y-116Todėl Kristus pradeda skelbti Gerąją Naujieną, taikydamas sau šį Izaijo posmą (
Viešpaties Dvasia ant manęs,
nes jis patepė mane,
kad neščiau Gerąją Naujieną vargdieniams.
Pasiuntė skelbti belaisviams išvadavimo,
akliesiems – regėjimo;
siuntė vaduoti prislėgtųjų
ir skelbti Viešpaties malonės metų.
715Y-114Y-116Pranašų tekstai apie tiesioginį Šventosios Dvasios atsiuntimą yra pranašavimai, kuriuose Dievas, pabrėždamas „meilę ir ištikimybę“,77214 kalba savo tautos širdžiai pažadų kalba; Sekminių rytmetį Petras skelbs juos esant ištesėtus.78 Anot tų pažadų, „paskutinėmis dienomis“ Viešpaties Dvasia atnaujins žmonių širdis įrėždama į jas naują Įstatymą;1965 Ji suburs ir sutaikins išsklaidytas ir atskirtas tautas; Ji perkeis pirmąją kūriniją, ir Dievas Joje gyvens taikoje su žmonėmis.
716Y-114Y-116Pažadų laikais, slaptingai rengdama Kristaus atėjimui, Šventoji Dvasia galingai veikia „vargdienių“79 tautą, nuolankiuosius ir romiuosius, visiškai atsidavusius slėpiningiems savojo Dievo planams, tuos, kurie laukia ne žmonių, o Mesijo teisingumo. 368Tai Šventosios Dvasios išgrynintos ir apšviestos jų širdys pragysta psalmėmis. Tuose vargdieniuose Dvasia rengia Viešpačiui „tobulą tautą“80.
717S-141Y-114Y-116523„Buvo Dievo siųstas žmogus, vardu Jonas“ (
718S-141Y-114Y-116696Jonas yra „Elijas, kuris turi ateiti“83: Dvasios ugnis žėri jame, ir Jos raginamas jis „žengs pirma“ [kaip „pirmtakas“] ateinančio Viešpaties. Per pirmtaką Joną Šventoji Dvasia baigia rengti „Viešpačiui tobulą tautą“ (
719S-141Y-114Y-116Jonas yra „daugiau negu pranašas“.84 Jame Šventoji Dvasia baigia „kalbėti per pranašus“. Jonas yra galutinis Eliju prasidėjusiose pranašų gretose.85 2684Jis skelbia priartėjusią Izraelio paguodą, jis yra ateinančio Guodėjo „balsas“.86 Kaip tą darys Tiesos Dvasia, taip ir „jis atėjo kaip liudytojas, kad paliudytų šviesą“ (
720S-141Y-114Y-116Pagaliau su Jonu Krikštytoju Šventoji Dvasia pradeda tai, ką buvo numačiusi įvykdyti su Kristumi ir Kristuje: atkurti žmogaus „panašumą“ į Dievą. 535Jono krikštas buvo atgailos krikštas, o krikštas iš vandens ir Dvasios bus naujas gimimas.89
721S-142Y-114Y-117Marija, Švenčiausioji Dievo Motina, visuomet Mergelė, vainikuoja Sūnaus ir Dvasios siuntimą laikų pilnatvei atėjus. Pirmą kartą išganymo plane ir todėl, kad Šventoji Dvasia parengė,484 Tėvas randa būstą, kuriame Jo Sūnus ir Jo Dvasia gali apsigyventi tarp žmonių. Dėl to ir Bažnyčios tradicijoje gražiausi tekstai apie išmintį90 dažnai esti susiję su Marija: liturgijoje apie Mariją giedama, ir ji vaizduojama kaip „Išminties sostas“.
Joje prasidėjo „nuostabūs Dievo darbai“, kuriuos Šventoji Dvasia padarys Kristuje ir Bažnyčioje.
722S-142Y-114Y-117489Šventoji Dvasia parengė Mariją savo malone. Motinai to, kuriame „kūniškai gyvena visa dievystės pilnatvė“ (
723S-142Y-114Y-117Marijoje Šventoji Dvasia įgyvendino geranorišką Tėvo planą. 485Per Šventąją Dvasią Mergelė pradeda ir pagimdo Dievo Sūnų. Šventosios Dvasios ir tikėjimo galia93 jos mergeliškumas išskirtiniu būdu tampa vaisingas.506
724S-142Y-114Y-117Marijoje Šventoji Dvasia apreiškė Tėvo Sūnų, tapusį Mergelės Sūnumi. 208Marija yra degantis galutinės Teofanijos krūmas: kupina Šventosios Dvasios, ji rodo nuolankiai įsikūnijusį Žodį2619 ir leidžia Jį pažinti vargdieniams94 bei pirmiesiems pagonių tautų atstovams.95
725S-142Y-114Y-117963Pagaliau per Mariją Šventoji Dvasia pradėjo suvedinėti vienybėn su Kristumi Dievo „mylimus žmones“,96 o pirmieji Jį pasitinkantys visada buvo nuolankieji: piemenys, išminčiai, Simeonas ir Ona, Kanos jaunavedžiai ir pirmieji mokiniai.
726S-142Y-114Y-117Baigiantis tai Dvasios misijai, Marija tapo „Moterimi“, naująja Ieva, „gyvųjų Motina“, „viso Kristaus“ Motina.974942618 Būdama tokia, ji kartu su Dvylika „vieningai atsidėjo maldai“ (
727S-143Y-114438Visa Sūnaus ir Šventosios Dvasios misija,695 laikų pilnatvei atėjus, yra tai, kad Sūnus nuo pat savo Įsikūnijimo yra Tėvo Dvasios pateptas: Jėzus yra Kristus, Mesijas.536
Visą antrąjį Tikėjimo simbolio straipsnį reikia skaityti neišleidžiant to iš akių. Visa Kristaus veikla yra bendra Sūnaus ir Šventosios Dvasios misija. Čia bus minima tik tai, kas siejasi su Jėzaus pažadėta ir Jo, pašlovintojo Viešpaties, padovanota Šventąja Dvasia.
728S-143Y-114Iki savo pašlovinimo mirtimi ir prisikėlimu Jėzus ne iki galo apreiškė Šventąją Dvasią. Vis dėlto, net mokydamas minias, Jis po truputį apie tai užsimena apreikšdamas, kad Jo kūnas bus maistas pasaulio gyvybei.98 Tai Jis primena ir Nikodemui,99 samarietei,100 ir Palapinių šventės dalyviams.101 Savo mokiniams Jis kalba atvirai mokydamas apie maldą102 ir būsimą jų liudijimą.1032615
729S-143Y-114Tik atėjus valandai, kai turės būti pašlovintas, Jėzus pažada Šventosios Dvasios atėjimą, nes Jo mirtimi ir prisikėlimu bus įvykdyti tėvams duoti pažadai:104 Jėzaus prašomas, Tėvas atsiųs kitą Globėją, tiesos Dvasią; Tėvas Ją atsiųs Jėzaus vardu; Jėzus Ją atsiųs nuo Tėvo, nes Ji kyla iš Tėvo. Šventoji Dvasia ateis, mes Ją pažinsime, Ji visada bus su mumis, su mumis gyvens; Ji mus visko išmokys ir viską primins, ką Kristus yra mums pasakęs, ir Jį paliudys; Ji mus ves į tiesos pilnatvę ir pašlovins Kristų, o pasaulį įtikins dėl nuodėmės, teisumo, teismo.3881433
730S-143Y-114Pagaliau atėjo Jėzaus valanda:105 Jėzus atiduoda savo dvasią į Tėvo rankas,106 nugalėdamas mirtį savo mirtimi, o „prikeltas iš numirusių Tėvo šlovinga galia“ (
731S-144Y-114Y-1182623Sekminių dieną (praėjus septynioms savaitėms po Velykų) 767Kristaus Velykos baigiasi Šventosios Dvasios išliejimu; Ji pasirodo, yra dovanojama ir suteikiama kaip dieviškasis Asmuo: Kristus, Viešpats, iš savo pilnatvės gausiai išlieja Dvasią.1091302
732S-144Y-118244Tą dieną buvo apreikšta visa Švenčiausioji Trejybė. Nuo tos dienos Kristaus paskelbta Karalystė yra atvira į Jį tikintiems: būdami menki, nes kūniški, bet tikėdami jie jau dalyvauja Švenčiausiosios Trejybės bendrystėje. 672Savo nenutrūkstamu atėjimu Šventoji Dvasia įveda pasaulį į „paskutines dienas“, Bažnyčios metą, kai Karalystė jau paveldėta, bet dar neatbaigta:
Mes regėjome tikrąją šviesą, gavome dangiškąją Dvasią, suradome tikrą tikėjimą: mes šloviname nedalomą Trejybę, nes Ji mus išgelbėjo.110
733S-145Y-118Y-119218„Dievas yra meilė“ (
734S-145Y-119Kadangi mes per nuodėmę esame mirę ar bent sužeisti, pirmasis meilės dovanos padarinys yra mūsų nuodėmių atleidimas.1987 „Šventosios Dvasios bendrystė“ (
735S-145Y-119Tad Ji „laiduoja“ mūsų paveldą, suteikdama jo „pradmenis“:111 patį Švenčiausiosios Trejybės gyvenimą; tai tolygu mylėti taip, kaip Dievas „mus [...] pamilo“.112 1822Ši meilė (
736S-145Y-119Per tą Šventosios Dvasios galybę Dievo vaikai gali duoti vaisių. 1832Kas mus įskiepijo į tikrąjį Vynmedį, leis mums vesti Dvasios vaisių, kurie yra „meilė, džiaugsmas, taika, kantrybė, malonumas, gerumas, ištikimybė, romumas, susivaldymas“ (
Šventoji Dvasia sugrąžina į rojų, nuveda į dangaus karalystę, vėl suteikia įvaikystę: leidžia Dievą su pasitikėjimu vadinti Tėvu, dalyvauti Kristaus malonėje, vadintis šviesos vaiku, turėti dalį amžinojoje garbėje.115
737S-145Y-119Kristaus ir Šventosios Dvasios misija įgyvendinama Bažnyčioje – Kristaus kūne ir Šventosios Dvasios šventovėje.787—798 Ta bendra misija tikinčius į Kristų įtraukia į Jo bendrystę su Tėvu Šventojoje Dvasioje1093—1109: Dvasia parengia žmones, juos pasitinka savo malone, kad patrauktų prie Kristaus. Ji rodo jiems prisikėlusį Viešpatį, primena Jo žodžius ir atveria protus Jo mirčiai ir prisikėlimui suprasti. Ji sudabartina jiems Kristaus skėpinį, ypač Eucharistijoje, kad juos sutaikintų, suvienytų su Dievu ir jie duotų „daug vaisių“.116
738S-146Y-119Todėl Bažnyčios misija ne prisideda prie Kristaus ir Šventosios Dvasios misijos, bet yra jos sakramentas:850777 visu savo buvimu ir su visais nariais ji yra siunčiama skelbti ir liudyti, sudabartinti ir skleisti Švenčiausiosios Trejybės bendrystės slėpinį (tai bus kito skirsnio tema):
Mes visi, kurie esame gavę vieną ir tą pačią dvasią, būtent Šventąją Dvasią, esame sujungti tarpusavyje ir su Dievu. Nors mūsų daug ir paskirų, ir Kristaus dėka Tėvo ir Jo Dvasia gyvena kiekviename iš mūsų, viena ir nedaloma yra Dvasia, pati suvienijanti skirtingus [...] ir padaranti, kad visi būtų tarsi vienas Joje. Aš manau, kad kaip šventosios Kristaus žmogystės galia visus, kuriuose ji yra, padaro vienu kūnu, lygiai taip ir Dievo Dvasia, kuri – viena ir nedaloma – visuose gyvena, visus ir surenka dvasinėn vienybėn.117
739S-146Y-119Kadangi Šventoji Dvasia yra Kristaus Patepimas, tai Kristus, kūno Galva, Ją išlieja savo nariuose,1076 kad juos maitintų, gydytų, derintų jų tarpusavio sąveiką, gaivintų, siųstų liudyti, įtrauktų į savo paties auką Tėvui ir į užtarimą už visą pasaulį. Juk per Bažnyčios sakramentus Kristus perduoda savo mistinio kūno nariams Šventąją Dvasią Pašventintoją (tai bus antrosios Katekizmo dalies tema).
742S-137„O kadangi esate įvaikiai, Dievas atsiuntė į mūsų širdis savo Sūnaus Dvasią, kuri šaukia: 'Aba, Tėve!'“ (
743S-140Nuo laikų pradžios iki pabaigos Dievas, siųsdamas savo Sūnų, visada siunčia ir Dvasią: jų siuntimas yra bendras ir neišskiriamas.
744S-142Laikų pilnatvei atėjus, Šventoji Dvasia Marijoje užbaigė visa, ko reikėjo Kristaus atėjimui į Dievo tautą parengti. Šventosios Dvasios veikimu Marijoje Tėvas davė pasauliui Emanuelį, „Dievą su mumis“ (
745S-143Dievo Sūnus, Įsikūnijimo metu pateptas Šventąja Dvasia, yra pašventintas Kristumi (Mesiju).118
687243 Prieš savo Velykas Jėzus praneša, kad atsiųs „kitą Parakletą“ (Globėją), Šventąją Dvasią. Dalyvavusi kuriant pasaulį, kadaise „kalbėjusi per pranašus“, dabar Ji bus su mokiniais ir juose, kad juos mokytų ir vestų „į tiesos pilnatvę“ (Jn 16, 13). Taip Šventoji Dvasia yra apreikšta kaip kitas dieviškasis Asmuo, susijęs su Jėzumi ir su Tėvu.
689245 Apaštališkąjį tikėjimą į Dvasią išpažino antrasis visuotinis Susirinkimas 381 metais Konstantinopolyje: Tikime „į Šventąją Dvasią, Viešpatį Gaivintoją, kylantį iš Tėvo.“ Bažnyčia tuo pripažįsta Tėvą, „visos dievybės šaltinį ir pradžią“. Tačiau amžinasis Šventosios Dvasios kilsmas nėra nesusijęs su amžinuoju Sūnaus kilsmu: „Šventoji Dvasia, trečiasis Trejybės Asmuo, yra Dievas, vienas ir lygus su Tėvu ir Sūnumi, vienos substancijos ir vienos prigimties. [...] Tačiau nesakoma, kad Ji yra vien Tėvo Dvasia, vien Sūnaus Dvasia, bet drauge Tėvo ir Sūnaus Dvasia.“ Bažnyčios Konstantinopolio Susirinkimo tikėjimo simboliu išpažįstama: „Su Tėvu ir Sūnumi [drauge] garbinama ir šlovinama.“
689254 Dieviškieji Asmenys yra realiai skirtingi. „Dievą išpažįstame vieną, bet ne vienasmenį.“ „Tėvas“, „Sūnus“, „Šventoji Dvasia“ nėra paprasti vardai, pažymintys tam tikrą dieviškojo buvimo būdą, nes jie realiai tarpusavyje skiriasi: „Ir Sūnus nėra Tėvas, ir Tėvas nėra Sūnus, ir Šventoji Dvasia nėra nei Tėvas, nei Sūnus.“ Jie yra skirtingos kilmės: „Tai Tėvas, kuris gimdo, Sūnus, kuris gimdomas, Šventoji Dvasia, kuri kyla.“ Dieviškoji Vienybė yra Trejybinė.
689485 Šventosios Dvasios misija visada esti sujungta ir suderinta su Sūnaus misija. Šventoji Dvasia, „Viešpats Gaivintojas“, siunčiama pašventinti Mergelės Marijos įsčių ir dievišku būdu padaryti ją vaisingą, kad ji pradėtų amžinąjį Tėvo Sūnų, gausiantį iš jos žmogiškąją prigimtį.
690436 Kristus yra hebrajiško žodžio „Mesijas“, reiškiančio „pateptąjį“, graikiškas vertimas. Jis tampa tikriniu Jėzaus vardu todėl, kad išreiškia dieviškąją misiją, kurią Jėzus tobulai įvykdo. Izraelyje Dievo vardu būdavo patepami asmenys, pašventinami Jo patikėtai misijai atlikti. Tai būdavo karaliai, kunigai ir retais atvejais pranašai. Ypatingas atvejis turėjo būti patepimas Mesijo, kurį Dievas siųs galutinai įtvirtinti Jo karalystės. Mesijas turėjo būti pateptas Viešpaties Dvasia kaip karalius ir kunigas, o drauge ir pranašas. Jėzus įvykdė mesijinius Izraelio lūkesčius trilype – kunigo, pranašo ir karaliaus – tarnyste.
690788 Kai Jėzus tapo savo mokiniams nebematomas, Jis nepaliko jų našlaičių. Jis pažadėjo būti su jais iki pasaulio pabaigos ir atsiuntė jiems savo Dvasią. Bendrystė su Jėzumi tam tikra prasme tapo dar tvirtesnė: „Perteikdamas savo Dvasią iš visų tautų pasišauktiems broliams, jis padarė juos savo mistiniu Kūnu.“
690448 Evangelijose kai kurie žmonės, kreipdamiesi į Jį, labai dažnai vadina Jį „Viešpačiu“. Tas kreipinys rodo pas Jėzų ateinančių, laukiančių Jo pagalbos ir išgydymo žmonių pagarbą bei pasitikėjimą. Akinant Šventajai Dvasiai, taip būdavo pripažįstamas dieviškasis Jėzaus slėpinys. Susitikus su prisikėlusiuoju Jėzumi, tai virsta šlovinimu: „Mano Viešpats ir mano Dievas!“ (Jn 20, 28). Pagaliau taip išreiškiama krikščionių tradicijai būdinga meilė ir prisirišimas: „Tai Viešpats!“ (Jn 21, 7).
6921433 Po Velykų Šventoji Dvasia parodo pasauliui, „kaip jis klysta dėl nuodėmės“, tai yra dėl to, kad netikėjo Tuo, kurį Tėvas siuntė. Tačiau ta pati Dvasia, atskleidžianti nuodėmę, yra ir Globėja, dovanojanti žmogaus širdžiai gailesčio ir atsivertimo malonę.
6941218 Nuo pasaulio pradžios vanduo, paprastas ir nuostabus kūrinys, yra gyvybės ir vaisingumo versmė. Šventasis Raštas jį regi tartum Dievo Dvasios „gaubiamą“: Pačioje pasaulio pradžioje Tavoji Dvasia viršum vandenų pleveno, teikdama vandens prigimčiai šventinimo galią.
6942652 Šventoji Dvasia yra „gyvasis vanduo“, besimeldžiančioje širdyje trykštantis „į amžinąjį gyvenimą“. Tai Ji mus moko Ją priimti iš paties šaltinio – Kristaus. Krikščionių gyvenime yra versmių, prie kurių mūsų laukia Kristus, kad mus pagirdytų Šventąja Dvasia.
6951293 Šio sakramento apeigose svarbiausi du dalykai: patepimo ženklas ir tai, ką patepimas palieka bei įspaudžia, būtent, dvasinis anstpaudas. Patepimas biblinėje ir antikinėje simbolikoje turi daug prasmių: aliejus yra gausumo ir džiaugsmo ženklas, jis nuvalo (prieš prausiantis ir nusiprausus) ir daro kūną miklų (juo tepasi atletai ir imtynininkai); jis yra gydymo ženklas, nes malšina mėlynių ir žaizdų skausmą; pateptasis spindi grožiu, sveikata ir jėga.
695436 Kristus yra hebrajiško žodžio „Mesijas“, reiškiančio „pateptąjį“, graikiškas vertimas. Jis tampa tikriniu Jėzaus vardu todėl, kad išreiškia dieviškąją misiją, kurią Jėzus tobulai įvykdo. Izraelyje Dievo vardu būdavo patepami asmenys, pašventinami Jo patikėtai misijai atlikti. Tai būdavo karaliai, kunigai ir retais atvejais pranašai. Ypatingas atvejis turėjo būti patepimas Mesijo, kurį Dievas siųs galutinai įtvirtinti Jo karalystės. Mesijas turėjo būti pateptas Viešpaties Dvasia kaip karalius ir kunigas, o drauge ir pranašas. Jėzus įvykdė mesijinius Izraelio lūkesčius trilype – kunigo, pranašo ir karaliaus – tarnyste.
6951504 Jėzus dažnai reikalauja, kad ligoniai tikėtų. Gydydamas Jis naudojasi ženklais: paliečia seilėmis ir uždeda rankas, patepa purvu ir liepia nusiplauti. Ligoniai stengėsi Jį paliesti, „nes iš jo ėjo galia ir visus gydė“ (Lk 6, 19). Taip ir sakramentuose Kristus ir toliau mus „paliečia“, kad išgydytų.
695794 Jis rūpinasi mūsų augimu: kad galėtume augti stiebdamiesi iki Jo, mūsų Galvos, Kristus savo Kūną – Bažnyčią aprūpina dovanomis ir tarnybomis, kuriomis padedame vieni kitiems išganymo kelyje.
6961127 Deramai, su tikėjimu švenčiami sakramentai perduoda jais išreiškiamą malonę. Jie yra veiksmingi, nes juose veikia pats Kristus: Jis krikštija, Jis veikia savo sakramentuose, suteikdamas sakramentu išreiškiamą malonę. Tėvas visuomet išklauso savo Sūnaus Bažnyčios maldą, o Bažnyčia kiekvieno sakramento epiklezėje išreiškia savo tikėjimą Šventosios Dvasios galia. Kaip ugnis perkeičia visa, ką tik paliečia, taip ir Šventoji Dvasia paverčia dieviškuoju gyvenimu tai, kas būna pavesta Jos galiai.
6962586 Psalmės gaivina ir išreiškia susirinkusios Dievo tautos maldas per didžiąsias šventes Jeruzalėje ir kiekvieną šabo dieną sinagogose. Tokia malda neatsiejamai yra ir asmeninė, ir bendruomeninė, susijusi ir su pačiais besimeldžiančiaisiais, ir su visais žmonėmis. Ji kyla iš Šventosios žemės ir svetur gyvenančių bendruomenių, bet apima visą kūriniją, primena išganingus praeities įvykius ir nusidriekia į laikus, kai istorija bus atbaigta, atmena jau įvykdytus Dievo pažadus ir laukia Mesijo, kuris juos išpildys galutinai. Kristaus kartojamos ir Jame išsipildžiusios psalmės lieka esminė Jo Bažnyčios maldos dalis.
696718 Jonas yra „Elijas, kuris turi ateiti“: Dvasios ugnis žėri jame, ir Jos raginamas jis „žengs pirma“ [kaip „pirmtakas“] ateinančio Viešpaties. Per pirmtaką Joną Šventoji Dvasia baigia rengti „Viešpačiui tobulą tautą“ (Lk 1, 17).
697484 Apreiškimas Marijai pradėjo „laiko pilnatvę“ (Gal 4, 4), kai išsipildo pažadai ir baigiasi pasiruošimas. Marija yra kviečiama priimti tą, kuriame „kūniškai gyvena visa dievystės pilnatvė“ (Kol 2, 9). Dieviškas atsakas į jos klausimą: „Kaip tai įvyks, jeigu aš nepažįstu vyro?“ (Lk 1, 34) nurodė Dvasios galybę: „Šventoji Dvasia nužengs ant tavęs“ (Lk 1, 35).
697554 Nuo to meto, kai Petras išpažino, kad Jėzus yra Kristus, gyvojo Dievo Sūnus, Mokytojas „pradėjo aiškinti savo mokiniams turįs eiti į Jeruzalę ir daug iškentėti [...], būti nužudytas ir trečią dieną prisikelti“ (Mt 16, 21). Petras nesutiko su ta žinia, kiti juo labiau jos nesuprato. Šiame kontekste įvyksta slėpiningas Jėzaus atsimainymas ant aukšto kalno prie trijų Jo pasirinktų liudytojų: Petro, Jokūbo ir Jono. Jėzaus veidas ir drabužiai nušvito, pasirodė Mozė ir Elijas ir kalbėjosi su Juo „apie Jėzaus išėjimą, būsiantį Jeruzalėje“ (Lk 9, 31). Juos uždengė debesis, o balsas iš dangaus tarė: „Šitas mano išrinktasis Sūnus, jo klausykite!“ (Lk 9, 35).
697659 „Baigęs jiems kalbėti, Viešpats Jėzus buvo paimtas į dangų ir atsisėdo Dievo dešinėje“ (Mk 16, 19). Kristaus kūnas buvo pašlovintas nuo pat jo Prisikėlimo momento; tai parodė naujos, antgamtinės, tokiomis ir išliksiančios Jo kūno ypatybės. Tačiau per tas keturiasdešimt dienų, kai Jis su savo mokiniais bendrai valgė ir gėrė, aiškino jiems apie Dievo karalystę, Jo garbę dar dengė paprasta žmogiška išvaizda. Paskutinis Jėzaus pasirodymas baigėsi galutiniu Jėzaus, kaip žmogaus, įžengimu į dieviškąją garbę; tai simbolizavo debesis ir dangus, kuriame Jis dabar sėdi Dievo dešinėje. Tik vienąsyk Jis padarė išimtį ir pasirodė „lyg ne laiku gimusiam“ (1 Kor 15, 8) Pauliui, kad tuo paskutiniu pasirodymu padarytų jį apaštalu.
6981295 Tuo patepimu sutvirtinamasis gauna Šventosios Dvasios ženklą, antspaudą. Antspaudas yra asmens simbolis, jo valdžios, daikto priklausymo jam ženklas – juk karius žymėdavo jų vado, o vergus jų šeimininko antspaudu; juo patvirtinamas teisinis aktas arba dokumentas, o kartais ir įslaptinamas.
6981296 Pats Kristus pareiškė esąs pažymėtas savo Tėvo antspaudu. Ir krikščionis yra pažymėtas antspaudu: „Juk Dievas mus ir jus sutvirtino ir patepė Kristui; jis pažymėjo mus savo antspaudu ir siuntė į mūsų širdis Dvasios laidą“ (2 Kor 1, 21–22). Tas Šventosios Dvasios antspaudas ženklina visišką priklausomybę Kristui, amžiną Jam tarnavimą, bet drauge ir dieviškosios globos pažadą didžiojo paskutiniųjų laikų išmėginimo metu.
6981121 Trys sakramentai: Krikštas, Sutvirtinimas ir Šventimai, be malonės, dar suteikia sakramentinę žymę, tarsi „antspaudą“, kuriuo paženklintas krikščionis dalyvauja Kristaus kunigystėje, o Bažnyčioje dalijasi įvairiais luomais ir pareigomis. Šis Dvasios įgyvendintas panašumas į Kristų ir Bažnyčią neišdildomas, o nuolat išlieka kaip atvira galimybė krikščioniui gauti malonę, kaip dieviškos globos pažadas ir laidas, kaip pašaukimas garbinti Dievą ir tarnauti Bažnyčiai. Todėl šie sakramentai niekada nekartojami.
699292 Senajame Testamente numanoma, Naujojoje Sandoroje apreikšta Sūnaus ir Dvasios kuriamoji (neatskiriama nuo Tėvo) veikla yra Bažnyčios tikėjimo aiškiai patvirtinta tiesa: „Tėra vienas Dievas [...]: Jis yra Tėvas, Jis Dievas, Jis Kūrėjas, Autorius, Tvarkytojas. Jis pats, tai yra savo Žodžiu ir Išmintimi, viską sukūrė“, „per Sūnų ir Dvasią“, kurie yra tartum „Jo rankos“. Sukūrimas yra bendras visos Švenčiausiosios Trejybės darbas.
6991288 „Nuo to meto apaštalai, vykdydami Kristaus valią, rankų uždėjimu perduodavo naujai pakrikštytiesiems Dvasios dovaną, kuri atbaigia Krikšto malonę. Dėl to Laiške žydams prie pirmųjų krikščioniškojo ugdymo elementų priskiriamas mokymas apie Krikštą ir apie rankų uždėjimą. Tokį rankų uždėjimą katalikų tradicija pagrįstai laiko užuomazga Sutvirtinimo sakramento, tam tikru būdu pratęsiančio Bažnyčioje Sekminių malonę.“
6991300 Po to eina esminė sakramento apeiga. Lotynų apeigose „Sutvirtinimo sakramentas teikiamas patepant šventąja krizma kaktą, uždedant ranką ir tariant žodžius: Accipe signaculum doni Spiritus Sancti („Šiuo ženklu priimk Šventosios Dvasios dovaną)“. Bizantijos apeigų Rytų Bažnyčiose po epiklezės maldos myron patepamos svarbiausios kūno vietos: kakta, akys, nosis, ausys, lūpos, krūtinė, nugara, rankos ir kojos, kaskart tariant formulę: Sfragis dōreas Pneumatos Hagiou (Šventosios Dvasios dovanos antspaudas).
6991573 Šventimų sakramento esminė apeiga visiems trims laipsniams yra vyskupo rankų uždėjimas ant šventinamojo galvos ir ypatinga konsekracijos malda, prašant Dievą išlieti Šventąją Dvasią ir suteikti šventinamojo tarnybai reikalingų dovanų.
6991668 Sakramentalijas įsteigė Bažnyčia kai kurioms bažnytinėms tarnyboms, kai kuriems žmogaus gyvenimo būviams, labai įvairioms krikščioniškoji gyvenimo aplinkybėms, taip pat žmogaus naudojamiems daiktams pašventinti. Pagal pastoracinius vyskupų nurodymus jos taip pat gali atsiliepti į ypatingas kurio nors regiono ar laikotarpio krikščionių reikmes, jų savitą kultūrą ir istoriją. Sakramentalija – tai malda, dažnai lydima tam tikro ženklo: rankos uždėjimo, kryžiaus ženklo, Krikštą primenančio pašlakstymo švęstu vandeniu.
7002056 Žodis „Dekalogas“ pažodine prasme reiškia „dešimt žodžių“ (Iš 34, 28; Įst 4, 13; 10, 4). Tuos „dešimt žodžių“ Dievas apreiškė savo tautai ant šventojo kalno. Jie parašyti „Dievo pirštu“, ne taip, kaip kiti įsakymai, parašyti Mozės. Tai ypatingos reikšmės Dievo žodžiai. Jie mums perduoti Išėjimo ir Pakartoto Įstatymo knygose. Nors Senajame Testamente šventosios knygos ne kartą remiasi „dešimčia žodžių“, bet tik Naujojoje Sandoroje Jėzuje Kristuje bus atskleista visa jų prasmė.
7011219 Išganymo per Krikštą pirmavaizdį Bažnyčia matė Nojaus arkoje, „kuria nedaugelis, tai yra aštuoni asmenys, buvo išgelbėti vandeniu“ (1 Pt 3, 20): Tu mūsų atgimimo Krikštą pavaizdavai ir tvano vandeniu, kai tas pats gaivalas turėjo sunaikinti nuodėmes ir duoti pradžią dorybėms.
701535 Viešasis Jėzaus gyvenimas prasidėjo, Jonui Jį pakrikštijus Jordane. Jonas skelbė „atsivertimo krikštą nuodėmėms atleisti“ (Lk 3, 3). Minios nusidėjėlių, muitininkų ir karių, fariziejų ir sadukiejų, parsidavinėjančių moterų ėjo pas jį krikštytis. „Tuomet Jėzus atėjo.“ Krikštytojas dar dvejoja, Jėzus primygtinai reikalauja ir priima krikštą. Šventoji Dvasia tarsi balandis nusileidžia ant Jėzaus, o balsas iš dangaus prabyla: „Šitas yra mano mylimasis Sūnus“ (Mt 3, 13–17). Tai Jėzaus, kaip Izraelio Mesijo ir Dievo Sūnaus, apreiškimas („Epifanija“).
702122 „Senojo Testamento išganymo tvarka buvo skirta parengti visą Atpirkėjo Kristaus ir Mesijo karalystės atėjimą.“ „Nors tose knygose yra ir netobulų bei laikinų dalykų“, Senojo Testamento knygos rodo dievišką išganingos Dievo meilės pedagogiją: „jose slypi kilnūs mokymai apie Dievą, išganinga žmogaus gyvenimo išmintis ir įstabūs maldos turtai, pagaliau jose glūdi mūsų išganymo slėpinys“.
702107 Įkvėptose knygose mokoma tiesos. „Taigi visa, ką įkvėptieji autoriai, arba hagiografai, dėsto, turi būti laikoma Šventosios Dvasios išdėstyta. Todėl išpažintina, kad Šventasis Raštas tvirtai, ištikimai ir be klaidos moko tiesos, kurią Dievas panoro pateikti šventosiose knygose mūsų išganymui.“
702243 Prieš savo Velykas Jėzus praneša, kad atsiųs „kitą Parakletą“ (Globėją), Šventąją Dvasią. Dalyvavusi kuriant pasaulį, kadaise „kalbėjusi per pranašus“, dabar Ji bus su mokiniais ir juose, kad juos mokytų ir vestų „į tiesos pilnatvę“ (Jn 16, 13). Taip Šventoji Dvasia yra apreikšta kaip kitas dieviškasis Asmuo, susijęs su Jėzumi ir su Tėvu.
703292 Senajame Testamente numanoma, Naujojoje Sandoroje apreikšta Sūnaus ir Dvasios kuriamoji (neatskiriama nuo Tėvo) veikla yra Bažnyčios tikėjimo aiškiai patvirtinta tiesa: „Tėra vienas Dievas [...]: Jis yra Tėvas, Jis Dievas, Jis Kūrėjas, Autorius, Tvarkytojas. Jis pats, tai yra savo Žodžiu ir Išmintimi, viską sukūrė“, „per Sūnų ir Dvasią“, kurie yra tartum „Jo rankos“. Sukūrimas yra bendras visos Švenčiausiosios Trejybės darbas.
703291 „Pradžioje buvo Žodis [...], ir Žodis buvo Dievas. [...] Visa per jį atsirado, ir be jo neatsirado nieko, kas tik yra atsiradę“ (Jn 1, 1–3). Naujajame Testamente apreiškiama, kad Dievas viską sukūrė per amžinąjį Žodį, savo mylimąjį Sūnų. „Jame sukurta visa, kas yra danguje ir žemėje, [...] visa sukurta per jį ir jam. Jis yra pirma visų daiktų, ir visa juo laikosi“ (Kol 1, 16–17). Bažnyčios tikėjimas taip pat patvirtina Šventosios Dvasios kuriančiąją veiklą: Ji yra „Gaivintoja“, „Dvasia Kūrėja“ („Veni, Creator Spiritus“), „visokio gėrio Šaltinis“.
704356 Iš visų regimų kūrinių vien žmogus „įstengia pažinti ir mylėti savo Kūrėją“; jis yra „vienintelis kūrinys žemėje, kurio Dievas norėjo dėl jo paties“; jis vienas yra pašauktas pažinimu ir meile dalyvauti Dievo gyvenime. Tam tikslui jis yra sukurtas, ir toks yra esminis jo kilnumo pagrindas: Kodėl Tu žmogų padarei tokį kilnų? Su neapsakoma meile Tu pažvelgei savyje į savo kūrinį ir jame save pamilai; nes iš meilės Tu jį sukūrei, iš meilės jam davei būtį, pajėgią džiaugtis Tavo amžinuoju Gėriu.
705410 Nupuolusio žmogaus Dievas neapleido. Priešingai, Jis žmogų šaukia ir paslaptingai jam praneša, kad blogis bus nugalėtas, o jis iš savo nuopuolio – pakeltas. Ši Pradžios knygos vieta vadinama „Protoevangelija“, nes tai pirmasis pranešimas apie Mesiją – Atpirkėją, apie kovą tarp angies ir moters ir galutinę pastarosios palikuonio pergalę.
7052809 Dievo šventumas yra nepasiekiama Jo amžinojo slėpinio gelmė. Kas apie jį buvo apreikšta kūrinijoje ir istorijoje, tai Šventasis Raštas vadina garbe, Jo didybės spindesiu. Sukurdamas žmogų „pagal savo paveikslą ir panašumą“ (Pr, 1, 26), Dievas jį apvainikavo garbe, tačiau nusidėdamas žmogus „stokoja Dievo garbės“. Dėl to Dievas rodo savo šventumą, apreikšdamas ir dovanodamas savo vardą, kad atnaujintų žmogų „pagal jo Kūrėjo paveikslą“ (Kol 3, 10).
70660 Iš Abraomo kilusi tauta bus patriarchams duotų pažadų saugotoja, išrinktoji tauta, pašaukta vieną dieną suburti visus Dievo vaikus į Bažnyčios vienybę; ji bus šaknis, į kurią bus įskiepyti tikinčiais tapę pagonys.
7081961 Dievas, mūsų Kūrėjas ir Atpirkėjas, išsirinko Izraelį savo tauta ir apreiškė jai savo Įstatymą. Taip Jis parengė Kristaus atėjimą. Mozės Įstatyme yra daug prigimtiniam protui prieinamų tiesų. Jos buvo paskelbtos ir kaip autentiškos patvirtintos išganymo Sandoroje.
7081962 Senasis Įstatymas yra pirmas apreikštojo Įstatymo tarpsnis. Jo moralinių nuostatų santrauka yra Dešimt įsakymų. Dekalogo įsakymai deda pagrindus pagal Dievo paveikslą sukurto žmogaus pašaukimui, draudžia, kas priešinga Dievo ir artimo meilei, ir įsako, kas jai yra esminga. Dekalogas yra kiekvieno žmogaus sąžinės šviesa, kad jam parodytų Dievo pašaukimą bei kelius ir saugotų jį nuo blogio: Įstatymo plokštėse Dievas užrašė tai, ko žmonės neįstengė perskaityti savo širdyse.
7081963 Pagal krikščioniškąją tradiciją, šis šventas, dvasinis ir geras Įstatymas dar nėra tobulas. Kaip auklėtojas jis parodo, ką reikia daryti, bet pats neduoda Dvasios stiprybės ir malonės jo laikytis. Dėl nuodėmės, kurios negali pašalinti, jis lieka nelaisvės įstatymu. Jo užduotis, pasak šv. Pauliaus, yra pasmerkti ir parodyti nuodėmę, kuri diegia „geismo įstatymą“ žmogaus širdyje. Vis dėlto Įstatymas lieka pirmuoju tarpsniu kelyje į Dievo karalystę. Jis parengia ir nuteikia išrinktąją tautą ir kiekvieną krikščionį atsiversti ir įtikėti Dievą Gelbėtoją. Jo mokymas visados išlieka kaip Dievo žodis.
7081964 Senasis Įstatymas yra pasirengimas Evangelijai. „Įstatymas jiems buvo ir mokymas, ir būsimų dalykų pranašystė.“ Jis pranašauja ir žada išlaisvinimą iš nuodėmės, kurį įgyvendins Kristus, teikia Naujajam Įstatymui įvaizdžių, typos, simbolių gyvenimui pagal Dvasią paaiškinti. Įstatymas galiausiai atbaigiamas Išminties ir Pranašų knygų mokymu, kreipiančiu jį į Naująją Sandorą ir Dangaus karalystę: Senojo Testamento laikais buvo žmonių, turėjusių Šventosios Dvasios meilės ir malonės ir pirmiausia troškusių dvasinių ir amžinųjų pažadų; ta prasme jie priklausė Naujajam Įstatymui. Kita vertus, ir Naujajame Testamente yra kūniškų žmonių, dar nepasiekusių Naujojo Įstatymo tobulumo; juos ir Naujajame Testamente reikėjo palenkti dorybingiems darbams bausmės baime ir tam tikrais laikinaisiais pažadais. Nors Senasis Įstatymas ir davė meilės įsakymų, tačiau nesuteikė Šventosios Dvasios, per kurią „Dievo meilė yra išlieta mūsų širdyse“ (Rom 5, 5).
708122 „Senojo Testamento išganymo tvarka buvo skirta parengti visą Atpirkėjo Kristaus ir Mesijo karalystės atėjimą.“ „Nors tose knygose yra ir netobulų bei laikinų dalykų“, Senojo Testamento knygos rodo dievišką išganingos Dievo meilės pedagogiją: „jose slypi kilnūs mokymai apie Dievą, išganinga žmogaus gyvenimo išmintis ir įstabūs maldos turtai, pagaliau jose glūdi mūsų išganymo slėpinys“.
7082585 Nuo Dovydo iki Mesijo atėjimo šventosiose knygose yra maldų tekstų, liudijančių vis gilesnį maldos už save ir už kitus suvokimą. Psalmės (arba „Šlovinimo giesmės“) palengva buvo surinktos į vieną penkių knygų rinkinį – Psalmyną, kuris yra Senojo Testamento maldų viršūnė.
7092579 Dovydas yra tikrasis karalius „pagal Dievo širdį“, ganytojas, kuris meldžiasi už savo tautą ir jos vardu; jo lenkimasis Dievo valiai, Dievui teikiama šlovė ir jo paties gailestis bus tautai maldos pavyzdys. Jo, Dievo pateptojo, malda yra ištikimybė dieviškajam pažadui, meilės ir džiaugsmo kupinas pasitikėjimas vieninteliu Karaliumi ir Viešpačiu. Šventosios Dvasios įkvėptas, Dovydas gieda psalmes kaip pirmasis žydų ir krikščionių maldos pranašas. Tos maldos prasmę atskleis ir įgyvendins Kristaus, tikrojo Mesijo ir Dovydo Sūnaus, malda.
709544 Karalystė priklauso vargdieniams ir mažutėliams, tiems, kurie ją priima nuolankia širdimi. Jėzus yra siųstas nešti „Gerosios Naujienos vargdieniams“ (Lk 4, 18). Jis vadina juos palaimintais, nes „jų yra Dangaus Karalystė“ (Mt 5, 3); Tėvas teikėsi apreikšti „mažutėliams“ tai, kas paslėpta „nuo išmintingųjų ir gudriųjų“. Nuo prakartėlės iki kryžiaus Jėzus dalijasi su vargdieniais jų gyvenimu. Jis pažįsta alkį, troškulį, nepriteklių. Maža to: Jis tapatina save su visokiausiais vargšais ir veiklią meilę jiems laiko sąlyga įeiti į dangaus karalystę.
71164 Per pranašus Dievas ugdo savo tautą išganymo viltimi, naujosios ir amžinos, visiems žmonėms skirtos Sandoros, kuri bus įrašyta jų širdyse, laukimu. Pranašai skelbia radikalų Dievo tautos atpirkimą, jos apvalymą nuo visų neištikimybių, išganymą, kuris apims visas tautas. Ta viltimi visų pirma gyvens vargingieji ir Viešpaties nuolankieji. Šventosios moterys, tokios kaip Sara, Rebeka, Rachelė, Miriam, Debora, Ona, Judita ir Estera, išsaugos gyvą Izraelio išgelbėjimo viltį. Ryškiausias tos vilties paveikslas yra Marija.
711522 Dievo Sūnaus atėjimas į žemę yra toks be galo didis įvykis, kad Dievas jį rengė daugelį amžių. „Pirmosios Sandoros“ apeigomis ir aukomis, vaizdais ir simboliais Jis viską kreipė į Kristų; apie Jį skelbė nenutylančiu Izraelio pranašų balsu. Pagonių širdyse Jis žadino miglotą šito atėjimo lūkestį.
712439 Daugelis žydų, net kai kurie pagonys, besidalijantys su jais ta pačia viltimi, atpažino Jėzuje pagrindinius „Dovydo sūnaus“, Dievo pažadėto Izraeliui Mesijo, bruožus. Jėzus su Mesijo titulu, į kurį turėjo teisę, sutiko, tačiau sutiko ne visiškai, nes dalis to meto žmonių Mesiją suprato per daug žmogiškai, iš esmės politiškai.
713601 Šis dieviškasis išganymo planas, pagal kurį turėjo žūti „teisusis Tarnas“, iš anksto buvo paskelbtas Raštuose kaip visuotinio atpirkimo, tai yra žmones iš nuodėmės vergijos išlaisvinusio atpirkimo, slėpinys. Šv. Paulius išpažįsta tikėjimą, kurį sakosi yra „gavęs, būtent: Kristus numirė už mūsų nuodėmes, kaip skelbė Raštai“ (1 Kor 15, 3). Atperkamoji Jėzaus mirtis pirmiausia įgyvendino pranašystę apie kenčiantį Dievo Tarną. Pats Jėzus pateikė savo gyvenimo ir kančios prasmę kenčiančio Dievo Tarno šviesoje. Prisikėlęs Jis šitaip aiškino Raštus Emauso mokiniams, o vėliau ir patiems apaštalams.
715214 Dievas, „Kuris yra“, Izraeliui apsireiškė kaip „gailestingas ir maloningas Dievas“ (Iš 34, 6). Šiais dviem žodžiais esmingai išreiškiamas dieviškojo vardo turtingumas. Visais savo darbais Dievas parodo savo palankumą, gerumą, malonę, meilę; drauge ir savo patikimumą, pastovumą, ištikimybę, tiesą. „Dėkoju tavo šventajam vardui už tavo ištikimybę ir gerumą“ (Ps 138, 2). Jis yra tiesa, nes „Dievas yra šviesa ir jame nėra jokios tamsybės“ (1 Jn 1, 5); Jis yra „meilė“, kaip praneša apaštalas Jonas (1 Jn 4, 8).
7151965 Naujasis, arba Evangelijos, Įstatymas yra dieviškojo – prigimtinio ir apreikšto – Įstatymo atbaigimas čia, žemėje. Tai Kristaus kūrinys, kuris pirmiausia išreikštas Kalno pamoksle. Tai ir Šventosios Dvasios kūrinys; per Ją jis tampa vidiniu meilės įstatymu: „Aš su Izraelio namais [...] sudarysiu Naują Sandorą [...]. Aš duosiu savo įstatymus jų protams ir juos įrašysiu jų širdyse, aš būsiu jiems Dievas, o jie bus man tauta“ (Žyd 8, 8 ir 10).
716368 Dvasinė Bažnyčios tradicija įsakmiai mini ir širdį bibline „būties gelmių“ (plg. Jer 31, 33) – asmens vidinio apsisprendimo už ar prieš Dievą – prasme.
717523 Šventasis Jonas Krikštytojas yra tiesioginis Viešpaties pirmtakas, siųstas taisyti Jam kelio. „Vadinamas Aukščiausiojo pranašu“ (Lk 1, 76), jis yra daugiau negu pranašas ir paskutinis iš pranašų; nuo jo prasideda Evangelija; dar savo motinos įsčiose jis sveikina ateinantį Kristų ir džiaugiasi, būdamas „sužadėtinio bičiulis“ (Jn 3, 29), vadina Jį Dievo Avinėliu, „kuris naikina pasaulio nuodėmę“ (Jn 1, 29). Atėjęs „su Elijo dvasia ir galybe“ (Lk 1, 17) pirma Jėzaus, liudija Jį savo pamokslais, atsivertimo krikštu ir pagaliau kankinio mirtimi.
718696 Ugnis. Vanduo žymi Šventojoje Dvasioje duoto gyvenimo gimimą ir vaisingumą, o ugnis simbolizuoja Šventosios Dvasios veikimo galią perkeisti. Pranašas Elijas, kuris „pakilo [...] lyg ugnis, jo žodis buvo lyg liepsnojanti krosnis“ (Sir 48, 1), savo malda pritraukė ugnį iš dangaus sudeginti aukai ant Karmelio kalno; tai įvaizdis Šventosios Dvasios ugnies, perkeičiančios visa, ką Ji paliečia. Jonas Krikštytojas, kuris „su Elijo dvasia ir galybe žengs pirma Viešpaties“ (Lk 1, 17), skelbė Kristų kaip tą, kuris „krikštys Šventąja Dvasia ir ugnimi“ (Lk 3, 16), tąja Dvasia, apie kurią Jėzus sakys: „Aš atėjau įžiebti žemėje ugnies ir taip norėčiau, kad ji jau liepsnotų!“ (Lk 12, 49). „Tarsi ugnies liežuviai“ Šventoji Dvasia nusileido ant mokinių Sekminių rytmetį, ir jie „pasidarė pilni Šventosios Dvasios“. Dvasinė tradicija tą ugnies simboliką išlaikys kaip vieną išraiškingiausių Šventosios Dvasios veikimo alegorijų: „Negesinkite Dvasios!“ (1 Tes 5, 19).
7192684 Per Bažnyčių istoriją šventųjų bendrystėje išsirutuliojo įvairios dvasingumo formos. Dievo meilę žmonėms liudijančio asmens charizma gali būti perduota kaip Elijo „dvasia“ Elišai ir Jonui Krikštytojui, kad ir mokiniai būtų tos dvasios dalininkai. Dvasingumas taip pat yra įvairių liturginių ir teologinių srovių santaka ir liudija tikėjimo įkultūrinimą atitinkamoje žmonių aplinkoje ir jų istorijoje. Krikščioniškojo dvasingumo formos įsitraukia į gyvąją maldos tradiciją ir tampa būtinu vadovu tikintiesiems. Savo turtinga įvairove jos atspindi gryną ir vienintelę Šventosios Dvasios šviesą. „Dvasia tikrai yra šventųjų vieta, o šventasis – sava Dvasios vieta, nes jis pasiaukoja gyventi su Dievu ir yra vadinamas Dvasios šventove.“
719536 Jėzaus krikštas yra Jo sutikimas su kenčiančio tarno misija, tai jos pradžia. Jis leidžia laikyti save nusidėjėliu; Jis jau yra „Dievo Avinėlis, kuris naikina pasaulio nuodėmę“ (Jn 1, 29); Jis jau regi savo kruvinos mirties „krikštą“. Jis jau ateina „atlikti visa, kas reikalinga teisumui“ (Mt 3, 15), tai yra visiškai pasiduoda Tėvo valiai su meile sutikdamas priimti mirties krikštą mūsų nuodėmėms atleisti. Į šį sutikimą atsiliepia balsas Tėvo, kuris gėrisi savo Sūnumi. O Dvasia, kurios pilnatvė yra Jėzuje nuo pat Jo prasidėjimo, „pasiliko virš jo“. Jis taps Jos versme visai žmonijai. Jo krikšto metu „atsivėrė dangus“ (Mt 3, 16), kurį buvo užvėrusi Adomo nuodėmė, o Jėzaus ir Šventosios Dvasios nusileidimu vandenys tapo pašventinti; tai buvo naujosios kūrinijos pradžia.
720535 Viešasis Jėzaus gyvenimas prasidėjo, Jonui Jį pakrikštijus Jordane. Jonas skelbė „atsivertimo krikštą nuodėmėms atleisti“ (Lk 3, 3). Minios nusidėjėlių, muitininkų ir karių, fariziejų ir sadukiejų, parsidavinėjančių moterų ėjo pas jį krikštytis. „Tuomet Jėzus atėjo.“ Krikštytojas dar dvejoja, Jėzus primygtinai reikalauja ir priima krikštą. Šventoji Dvasia tarsi balandis nusileidžia ant Jėzaus, o balsas iš dangaus prabyla: „Šitas yra mano mylimasis Sūnus“ (Mt 3, 13–17). Tai Jėzaus, kaip Izraelio Mesijo ir Dievo Sūnaus, apreiškimas („Epifanija“).
721484 Apreiškimas Marijai pradėjo „laiko pilnatvę“ (Gal 4, 4), kai išsipildo pažadai ir baigiasi pasiruošimas. Marija yra kviečiama priimti tą, kuriame „kūniškai gyvena visa dievystės pilnatvė“ (Kol 2, 9). Dieviškas atsakas į jos klausimą: „Kaip tai įvyks, jeigu aš nepažįstu vyro?“ (Lk 1, 34) nurodė Dvasios galybę: „Šventoji Dvasia nužengs ant tavęs“ (Lk 1, 35).
722489 Senosios Sandoros metu Marijos misiją ruošė šventosios moterys. Pradžioje buvo Ieva; nepaisant jos neklusnumo, jai buvo pažadėta, kad jos palikuonis nugalės Piktąjį, ir kad ji bus visų gyvųjų motina. Dėl to pažado Sara pradėjo sūnų, būdama senyvo amžiaus. Priešingai visiems žmonių lūkesčiams, kad liktų ištikimas savo pažadams, Dievas pasirinkdavo tai, kas pasauliui atrodo silpna: Samuelio motiną Haną, Deborą, Rutą, Juditą, Esterą ir daugelį kitų moterų. Marija „užima pirmąją vietą tarp Viešpaties nuolankiųjų ir vargdienių, kurie viltingai iš jo tikisi ir sulaukia išganymo. Galiausiai su ja, prakilniąja Siono dukterimi, ilgai laukus pažado išsipildymo, ateina laikų pilnatvė ir prasideda nauja išganymo santvarka“.
7222676 Tą dvejopą maldos Marijai judėjimą puikiai atskleidžia „Ave Maria“ malda: „Sveika, Marija“ (pažodžiui: „Džiaukis, Marija“). Visa malda prasideda angelo Gabrieliaus pasveikinimu. Pats Dievas per savo angelą sveikina Mariją. Mūsų malda drįstame pakartoti pasveikinimą Marijai, žvelgdami į ją taip, kaip Dievas pažvelgė į savo nuolankią tarnaitę, ir ja džiaugtis taip, kaip džiaugiasi Dievas. „Malonės pilnoji, Viešpats su Tavimi“: abi šios angelo pasveikinimo dalys paaiškina viena kitą. Marija yra pilna malonės, nes Viešpats yra su ja. Ją pripildžiusi malonė – tai su ja esantis pats visokios malonės Šaltinis. „Krykštauk iš džiaugsmo, [...] dukra Jeruzale! [...] VIEŠPATS yra tavyje“ (Sof 3, 14. 17). Marija, kurioje apsigyvena pats Viešpats, yra įasmeninta Siono dukra, Sandoros skrynia, Viešpaties garbės buveinė: „Dievo padangtė tarp žmonių“ (Apr 21, 3). Būdama „malonės pilnoji“, ji visa yra dovanojusi save Tam, kuris joje apsigyvena ir kurį ji duos pasauliui. „Tu pagirta tarp moterų ir pagirtas Tavo Sūnus (įsčių vaisius) – Jėzus.“ Po angelo pasveikinimo pakartojame Elzbietos pasveikinimą. „Kupina Šventosios Dvasios“ (Lk 1, 41), Elzbieta yra pirmoji ilgoje Mariją palaiminta vadinančių kartų eilėje: „Laiminga įtikėjusi...“ (Lk 1, 45); Marija yra „pagirta tarp moterų“, nes patikėjo, kad Viešpaties žodžiai išsipildys. Abraome dėl savojo tikėjimo rado palaiminimą „visos žemės gentys“ (Pr 12, 3). Marija dėl savo tikėjimo tapo tikinčiųjų motina, jos dėka visos žemės tautos gauna Tą, kuris pats yra Dievo palaiminimas: „pagirtas Tavo Sūnus – Jėzus“.
723485 Šventosios Dvasios misija visada esti sujungta ir suderinta su Sūnaus misija. Šventoji Dvasia, „Viešpats Gaivintojas“, siunčiama pašventinti Mergelės Marijos įsčių ir dievišku būdu padaryti ją vaisingą, kad ji pradėtų amžinąjį Tėvo Sūnų, gausiantį iš jos žmogiškąją prigimtį.
723506 Marija yra Mergelė, nes jos mergeliškumas yra jokios abejonės nesužaloto jos tikėjimo ir neblaškomo atsidavimo Dievo valiai ženklas. Tai jos tikėjimas leido jai tapti Gelbėtojo Motina: „Dar labiau palaiminta Marija, priėmusi Kristaus tikėjimą, negu pradėjusi Kristaus kūną.“
724208 To traukiančio į save ir slėpiningo Dievo akivaizdoje žmogus aptinka savo menkybę. Priešais degantį krūmą Mozė nusiauna sandalus, o Šventojo Dievo akivaizdoje užsidengia veidą. Priešais trissyk Švento Dievo šlovę Izaijas sušunka: „Vargas man, nes esu žuvęs! Aš – žmogus, kurio lūpos suteptos“ (Iz 6, 5). Matydamas Jėzaus rodomus dieviškus ženklus, Petras taip pat sušunka: „Pasitrauk nuo manęs, Viešpatie, nes aš – nusidėjėlis!“ (Lk 5, 8). Bet kadangi Dievas yra šventas, Jis gali atleisti žmogui, kuris prisipažįsta Jam nusidėjęs: „Nebausiu tavęs degančiu įniršiu, [...] nes aš esu Dievas, o ne žmogus, – Šventasis tarp jūsų“ (Oz 11, 9). Apaštalas Jonas taip pat pasakys: „Jo akivaizdoje nuraminsime savo širdį, jei mūsų širdis imtų mus smerkti: Dievas didesnis už mūsų širdį ir viską pažįsta“ (1 Jn 3, 19–20).
7242619 Dėl to Marijos giesmė – lotyniškoji „Magnificat“, bizantiškoji „Megalynarion“ – yra drauge Dievo Motinos ir Bažnyčios, Siono Dukters ir naujosios Dievo tautos giesmė, padėkos už gausybę išganymo ekonomijoje išlietų malonių giesmė; giesmė „beturčių“, kurių viltį įgyvendino mūsų protėviams, „Abraomui ir jo palikuonims per amžius“, duoti ir išpildyti pažadai.
725963 Apie Mergelės Marijos vaidmenį Kristaus ir Šventosios Dvasios slėpiniuose jau esame kalbėję; dabar dera pasvarstyti, kokia jos vieta Bažnyčios slėpinyje. „Mergelė Marija [...] yra pripažįstama ir gerbiama kaip tikra Dievo ir Atpirkėjo Motina [...]. Tačiau drauge ji [...] yra tikra Kristaus 'narių Motina [...], savo meile padėdama Bažnyčioje gimti tikintiesiems, kurie yra tos Galvos nariai'.“ „Marija – Kristaus Motina, Bažnyčios Motina.“
726494 Išgirdusi, kad ji pagimdys „Aukščiausiojo Sūnų“, nepažindama vyro, Šventosios Dvasios galybe, Marija „tikėjimo klusnumu“, būdama tikra, kad „Dievui nėra negalimų dalykų“, atsakė: „Štai aš Viešpaties tarnaitė, tebūna man, kaip tu pasakei“ (Lk 1, 38). Sutikdama su Dievo žodžiu, ji tapo Jėzaus Motina ir, netrukdoma jokios nuodėmės, visa širdimi įsitraukė į dieviškąjį išganymo planą; Marija nesvyruodama atsidavė savo Sūnaus asmeniui ir misijai, kad, priklausydama nuo Jo ir drauge su Juo, Dievo malonės padedama tarnautų Atpirkimo slėpiniui: Šv. Ireniejus sako, kad ji „paklusdama tapo ir savo, ir visos žmonių giminės išganymo priežastimi“. Todėl nemažai senųjų Bažnyčios tėvų [...] jam pritaria: „Ievos neklusnumo mazgą atmezgė Marijos klusnumas; ką mergelė Ieva surišo netikėdama, tai mergelė Marija atrišo tikėjimu“. Lygindami su Ieva, Mariją jie vadina „gyvųjų Motina“ ir dažnai tvirtina: „mirtis – per Ievą, gyvenimas – per Mariją“.
7262618 Evangelija mums rodo, kaip Marija tikėdama meldžiasi ir užtaria: Kanoje Jėzaus Motina prašo savo Sūnų to, kas būtina vestuvių puotai, tapusiai ženklu kitos – Avinėlio vestuvių Puotos, kurioje Kristus, savo Sužadėtinės Bažnyčios prašomas, atiduoda savo Kūną ir Kraują. Naujosios Sandoros valandą prie Jėzaus kryžiaus Marija buvo išklausyta kaip Moteris, naujoji Ieva, tikroji „gyvųjų Motina“.
727438 Mesijinis Jėzaus pašventinimas liudija Jo dieviškąją misiją: „Juk Kristaus vardu suprantamas ir tas, kuris patepė, ir tas, kuris buvo pateptas, ir pats patepimas. O patepė Tėvas, pateptas buvo Sūnus; pateptas Dvasioje, kuri pati yra Patepimas.“ Kristaus amžinasis mesijinis pašventinimas buvo apreikštas Jo žemiškojo gyvenimo metu, Jonui Jį krikštijant, kai „Dievas jį patepė Šventąja Dvasia ir galybe“ (Apd 10, 38), „kad jis būtų apreikštas Izraeliui“ (Jn 1, 31) kaip jo Mesijas. Jo darbai ir žodžiai leis Jį pažinti kaip „Dievo Šventąjį“.
727695 Patepimas. Patepimo aliejumi simbolis irgi yra Šventosios Dvasios ženklas, tapęs net jos sinonimu. Įvedant į krikščioniškąjį gyvenimą, jis yra sakramentinis Sutvirtinimo ženklas, Rytų Bažnyčiose kaip tik vadinamas „Patepimu krizma“. Tačiau, norint suvokti visą jo reikšmingumą, reikia grįžti prie Šventosios Dvasios įvykdyto pirmojo – Jėzaus – patepimo. Kristus (hebrajiškai „Mesijas“) reiškia Dievo Dvasios pateptąjį. Senojoje Sandoroje buvo Viešpaties „pateptųjų“, ypač karalius Dovydas. Tačiau Jėzus yra vienintelis toks Dievo Pateptasis: Sūnaus prisiimta žmogiškoji prigimtis yra visa „Šventosios Dvasios patepta“. Jėzus yra tapęs „Kristumi“ per Šventąją Dvasią. Mergelė Marija pradeda Kristų iš Šventosios Dvasios, kuri per angelą praneša, kad Jis nuo pat gimimo bus Kristus, ir paragina Simeoną ateiti į Šventyklą, kad pamatytų Viešpaties Mesiją; Jėzus yra kupinas Šventosios Dvasios, ir galia, sklindanti iš gydančio ir gelbinčio Kristaus, yra Jos. Pagaliau Ji prikelia Jėzų iš numirusių. Tad savo nugalėjusioje mirtį žmogystėje visas tapęs „Kristumi“, Jėzus gausiai išlieja Šventąją Dvasią, kol „šventieji“, susivieniję su Dievo Sūnaus žmogyste, taps „tikrais vyrais pagal Kristaus pilnatvės amžiaus saiką“ (Ef 4, 13): „viso Kristaus“, kaip sako šv. Augustinas.
727536 Jėzaus krikštas yra Jo sutikimas su kenčiančio tarno misija, tai jos pradžia. Jis leidžia laikyti save nusidėjėliu; Jis jau yra „Dievo Avinėlis, kuris naikina pasaulio nuodėmę“ (Jn 1, 29); Jis jau regi savo kruvinos mirties „krikštą“. Jis jau ateina „atlikti visa, kas reikalinga teisumui“ (Mt 3, 15), tai yra visiškai pasiduoda Tėvo valiai su meile sutikdamas priimti mirties krikštą mūsų nuodėmėms atleisti. Į šį sutikimą atsiliepia balsas Tėvo, kuris gėrisi savo Sūnumi. O Dvasia, kurios pilnatvė yra Jėzuje nuo pat Jo prasidėjimo, „pasiliko virš jo“. Jis taps Jos versme visai žmonijai. Jo krikšto metu „atsivėrė dangus“ (Mt 3, 16), kurį buvo užvėrusi Adomo nuodėmė, o Jėzaus ir Šventosios Dvasios nusileidimu vandenys tapo pašventinti; tai buvo naujosios kūrinijos pradžia.
7282615 Negana to, kai mūsų malda suvienyta su Jėzaus malda, Tėvas mums duoda „kitą Globėją“, kad liktų su mumis, – „Tiesos Dvasią“ (Jn 14, 16–17). Ta maldos ir jos sąlygų naujybė išryškėja Jėzaus atsisveikinimo žodžiuose. Krikščioniškoji malda Šventojoje Dvasioje yra meilės bendrystė su Tėvu ne vien tik Kristaus dėka, bet ir Jame pačiame: „Iki šiol jūs nieko neprašėte mano vardu. Prašykite ir gausite, kad jūsų džiaugsmui nieko netrūktų“ (Jn 16, 24).
729388 Vis labiau skleidžiantis Apreiškimui, aiškėjo ir nuodėmės tikrovė. Nors Senojo Testamento Dievo tautą ir vargino žmogiškas būvis, papasakotas Pradžios knygos nuopuolio istorijoje, vis dėlto ji negalėjo iki galo suvokti tos istorijos giliosios prasmės, kurią atskleidė tik Jėzaus Kristaus mirtis ir prisikėlimas. Reikia pažinti Kristų, malonės šaltinį, kad galėtum pripažinti Adomą esant nuodėmės šaltiniu. Tik prisikėlusio Kristaus atsiųsta Dvasia Parakletas „parodys pasauliui, kaip jis klysta dėl nuodėmės“ (Jn 16, 8), apreikšdama Tą, kuris yra jo Atpirkėjas.
7291433 Po Velykų Šventoji Dvasia parodo pasauliui, „kaip jis klysta dėl nuodėmės“, tai yra dėl to, kad netikėjo Tuo, kurį Tėvas siuntė. Tačiau ta pati Dvasia, atskleidžianti nuodėmę, yra ir Globėja, dovanojanti žmogaus širdžiai gailesčio ir atsivertimo malonę.
730850 Misijos kilmė ir tikslas. Pirmasis Viešpaties pavestos misijos šaltinis yra amžinoji Švenčiausiosios Trejybės meilė: „Keliaujančios Bažnyčios prigimtis yra misijinė, nes ji pagal Dievo Tėvo planą kilo iš Sūnaus ir Šventosios Dvasios misijos.“ O galutinis misijos tikslas yra ne kas kita, kaip leisti žmonėms dalyvauti Tėvo ir Sūnaus bendrystėje, kurią išreiškia jų meilės Dvasia.
7312623 Sekminių dieną pažado Dvasia buvo išlieta ant mokinių, buvusių „drauge vienoje vietoje“ (Apd 2, 1); Jos laukdami, jie „visi ištvermingai ir vieningai atsidėjo maldai“ (Apd 1, 14). Dvasia, kuri moko Bažnyčią ir jai primena visa, ką Jėzus buvo pasakęs, ją ugdys ir maldos gyvenimui.
731767 „Atlikus darbą, kurį Tėvas pavedė Sūnui žemėje atlikti, Sekminių dieną buvo atsiųsta Šventoji Dvasia, idant Bažnyčia būtų nuolatos šventinama.“ Tą dieną „buvo viešai apreikšta žmonėms ir Evangelija, pradėta skleisti įvairioms tautoms.“ Kadangi Bažnyčia yra visų žmonių „sušaukimas“ į išganymą, ji savo prigimtimi yra misijinė ir Kristaus siunčiama į visas tautas, kad jų žmones padarytų Kristaus mokiniais.
7311302 Iš šventimo matyti, kad ypatingas Sutvirtinimo sakramento padarinys yra Šventosios Dvasios išliejimas, kaip kadaise Ji buvo išlieta apaštalams Sekminių dieną.
732244 Amžinas Dvasios kilsmas apreiškiamas Jos siuntimu laike. Šventąją Dvasią apaštalams ir Bažnyčiai atsiuntė tiek Tėvas Sūnaus vardu, tiek ir pats Sūnus, sugrįžęs pas Tėvą. To Asmens – Dvasios atsiuntimas Jėzų pašlovinus visiškai apreiškia Švenčiausiosios Trejybės slėpinį.
732672 Prieš žengdamas į dangų, Kristus tvirtino, kad dar neatėjo valanda garbingai atkurti Izraelio tautos lauktos Mesijo karalystės, kuri, anot pranašų, turės visiems žmonėms laiduoti galutinį teisingumo, meilės ir taikos viešpatavimą. Dabarties metas, kaip sako Viešpats, yra Dvasios ir liudytojų metas, bet drauge metas ir suspaudimų, ir išmėginimo blogiu, kuris neaplenks nė Bažnyčios ir duos pradžią paskučiausių laikų kovai. Tai laukimo ir budėjimo metas.
733218 Per visą savo istoriją Izraelis galėjo suprasti, jog vienintelė dingstis, dėl kurios Dievas jam apsireiškė ir išsirinko jį iš visų tautų, kad Jam priklausytų, buvo nesavanaudiška Dievo meilė. Per savo pranašus Izraelis galėjo sužinoti, kad taip pat iš meilės Dievas jį nuolat gelbsti ir jam atleidžia jo neištikimybę ir nuodėmes.
7341987 Šventosios Dvasios malonė turi galią mus nuteisinti, tai yra nuplauti mūsų nuodėmes ir mums suteikti Dievo teisumą tikėjimu į Jėzų Kristų ir Krikštu: Jeigu esame mirę su Kristumi, tikime ir gyvensią su juo. Mes žinome, kad, prisikėlęs iš numirusių, Kristus daugiau nebemiršta; mirtis jam nebeturi galios. Kad jis numirė, tai numirė nuodėmei kartą visiems laikams, o kad gyvena – gyvena Dievui. Taip ir jūs laikykite save mirusiais nuodėmei, o gyvais Dievui Kristuje Jėzuje (Rom 6, 8–11).
7351822 Meilė yra dieviškoji dorybė, kurios dėka Dievą mylime labiau už viską vien dėl Jo paties, o savo artimą dėl Dievo meilės – kaip save pačius.
7361832 Dvasios vaisiai yra tobulumo apraiškos, kurias Šventoji Dvasia mumyse išugdo kaip amžinosios garbės pirmienas. Bažnyčios tradicijoje jų vardijama dvylika: „meilė, džiaugsmas, taika, kantrybė, malonumas, gerumas, romumas, meilumas, ištikimybė, kuklumas, susivaldymas, skaistybė“ (Gal 5, 22–23 Vulg.).
737787 Nuo pat pradžios Jėzus savo mokinius padarė savo gyvenimo dalininkais; Jis apreiškė jiems Karalystės paslaptį; leido jiems dalyvauti savo misijoje, savo džiaugsme ir kentėjimuose. Jėzus kalba apie dar glaudesnę bendrystę tarp Jo paties ir Jo sekėjų: „Pasilikite manyje, tai ir aš jumyse pasiliksiu [...]. Aš esu vynmedis, o jūs šakelės“ (Jn 15, 4–5). Jis skelbia slėpiningą ir tikrą savo ir mūsų kūno bendrystę: „Kas valgo mano kūną ir geria mano kraują, tas pasilieka manyje, ir aš jame“ (Jn 6, 56).
737788 Kai Jėzus tapo savo mokiniams nebematomas, Jis nepaliko jų našlaičių. Jis pažadėjo būti su jais iki pasaulio pabaigos ir atsiuntė jiems savo Dvasią. Bendrystė su Jėzumi tam tikra prasme tapo dar tvirtesnė: „Perteikdamas savo Dvasią iš visų tautų pasišauktiems broliams, jis padarė juos savo mistiniu Kūnu.“
737789 Bažnyčios palyginimas su kūnu atskleidžia glaudų Bažnyčios ir Kristaus ryšį. Ji yra ne tik suburta aplink Jį, bet ir suvienyta Jame, Jo kūne. Ypač ryškūs yra trys Bažnyčios, kaip Kristaus kūno, bruožai: tai visų jos narių tarpusavio vienybė per susivienijimą su Kristumi; Kristus – Kūno Galva; Bažnyčia – Kristaus Sužadėtinė.
737790 Tikintieji, kurie atsiliepia į Dievo žodį ir tampa Kristaus kūno nariais, glaudžiai susivienija su Kristumi: „Tame kūne į tikinčiuosius plaukia Kristaus gyvybė, nes jie sakramentais paslaptingu bei tikru būdu yra sujungti su kenčiančiu ir garbingu Kristumi.“ Tai ypač tinka pasakyti apie Krikštą, kuris mus vienija su Kristaus mirtimi ir prisikėlimu, ir Eucharistiją, per kurią „tikrai dalyvaudami Viešpaties kūne“ būvame pakylėti bendrystėn su juo ir tarpusavyje“.
737791 Kūno vienybė nenaikina narių skirtingumo: „Kristaus kūno sąrangoje gyvuoja daug įvairių narių bei uždavinių, bet yra viena Dvasia, kuri Bažnyčios naudai paskirsto įvairiopas dovanas pagal savo gausą ir tarnybos reikmes.“ Mistinio Kūno vienybė kuria ir žadina tikinčiųjų meilę: „Todėl jei vienas narys ką nors kenčia, kenčia drauge ir visi kiti; jei vienas narys pagerbiamas, drauge džiaugiasi ir visi.“ Pagaliau mistinio Kūno vienybė įveikia bet kokį žmonių pasidalijimą: „Ir visi, kurie esate pakrikštyti Kristuje, apsivilkote Kristumi. Nebėra nei žydo, nei graiko; nebėra nei vergo, nei laisvojo; nebėra nei vyro, nei moters: visi jūs esate viena Kristuje Jėzuje!“ (Gal 3, 27–28).
737792 Kristus yra „Kūno – Bažnyčios Galva“ (Kol 1, 18). Juo prasideda kūrimas ir Atpirkimas. Iškeltas į Tėvo garbę, Jis „visame kame turi pirmenybę“ (Kol 1, 18), ypač Bažnyčioje, per kurią viskam viešpatauja.
737793 Jis mus vienija su savo Velykomis: visi nariai turi stengtis tapti panašūs į Jį, kol juose „išryškės Kristaus atvaizdas“ (Gal 4, 19). „Todėl mes esame įtraukiami į jo gyvenimo slėpinius, [...] esame jo, nelyginant kūnas – galvos, kančios dalininkai, drauge su juo kenčiame, kad drauge dalytumės ir garbe.“
737794 Jis rūpinasi mūsų augimu: kad galėtume augti stiebdamiesi iki Jo, mūsų Galvos, Kristus savo Kūną – Bažnyčią aprūpina dovanomis ir tarnybomis, kuriomis padedame vieni kitiems išganymo kelyje.
737795 Tad Kristus ir Bažnyčia yra „visas Kristus“ (Christus totus). Bažnyčia ir Kristus yra viena. Šventieji labai gyvai suvokia tą vienybę: Tad džiūgaukime ir dėkokime už tai, kad esame tapę ne tik krikščionimis, bet ir Kristumi. Ar jūs, broliai, suprantate, kokią malonę mums suteikė Dievas, duodamas Kristų kaip Galvą? Stebėkitės ir džiaukitės, mes tapome Kristumi. Nes jei Jis Galva, tai mes nariai; visas žmogus yra Jis ir mes [...]. Tad Kristaus pilnatvė yra Galva ir nariai. Ką tai reiškia: Galva ir nariai? Tai Kristus ir Bažnyčia. Mūsų Atpirkėjas pasirodė esąs vienas ir tas pats asmuo kaip ir Bažnyčia, kurią Jis padarė sava. Galva ir nariai yra tarsi vienas mistinis asmuo. Viena šv. Joanos Arkietės frazė, pasakyta teisėjams, apibendrina šventųjų mokytojų tikėjimą ir parodo sveiką tikinčiojo nuovoką: „Man regis, kad Jėzus Kristus ir Bažnyčia yra visai viena, ir dėl to neverta ginčytis.“
737796 Kristaus ir Bažnyčios, Galvos ir kūno narių vienybė apima ir dviejų skirtingų asmenų santykį. Šis požiūris dažnai išreiškiamas sužadėtinio ir sužadėtinės įvaizdžiu. Kristaus, Bažnyčios Sužadėtinio, temą jau rengė pranašai, o paskelbė Jonas Krikštytojas. Pats Viešpats yra vadinęs save „Jaunikiu“ (Mk 2, 19). Apaštalas Paulius Bažnyčią (ir kiekvieną tikintįjį, Kristaus kūno narį) laiko Sužadėtine, „susižadėjusią“ su Viešpačiu Kristumi, kad būtų viena Dvasia su Juo. Ji yra tyra nekaltojo Avinėlio Sužadėtinė, kurią Kristus pamilo ir už kurią save atidavė , „kad ją pašventintų“ (Ef 5, 26), su ja Jis yra susietas amžina Sandora ir nepaliauja rūpintis ja kaip savo paties kūnu. Visas Kristus – tai galva ir kūnas: vienas, sudarytas iš daugelio. [...] Ar kalbėtų galva, ar nariai, visada kalba Kristus; Jis kalba kaip galva (ex persona capitis) arba kaip kūnas (ex persona corporis). O kaip yra parašyta? „Ir du taps vienu kūnu. Šita paslaptis yra didelė, – aš tai sakau žvelgdamas į Kristų ir Bažnyčią“ (Ef 5, 31–32). O patsai Viešpats Evangelijoje sako: „Jau nebe du, o vienas kūnas“ (Mt 19, 6). Kaip matote, du skirtingus asmenis santuokinis ryšys padaro viena [...]. Kaip galva, Jis save vadina „Sužadėtiniu“, kaip kūnas – „sužadėtine“.
737797 „Kas mūsų dvasia, kitaip sakant, siela, yra mūsų kūno nariams, tas Šventoji Dvasia – Kristaus nariams, Kristaus Kūnui, tai yra Bažnyčiai.“ „Tos Kristaus Dvasios, kaip neregimo pradmens, užduotis yra visus kūno narius sujungti tiek vienus su kitais, tiek ir su jų iškiliąja Galva, kadangi toji Dvasia visa yra Galvoje, visa kiekviename naryje.“ Šventoji Dvasia padaro Bažnyčią „gyvojo Dievo šventove“ (2 Kor 6, 16). Būtent Bažnyčiai buvo patikėta ši Dievo dovana. [...] Jai patikėta bendrystė su Kristumi, tai yra Šventoji Dvasia, patvarumo laidas, mūsų tikėjimo sutvirtinimas ir laiptai pakilti prie Dievo [...]. Nes ten, kur Bažnyčia, ten ir Dievo Dvasia; o ten, kur Dievo Dvasia, tai ir Bažnyčia, ir visa malonė.
737798 Šventoji Dvasia yra „kiekvieno gyvybingo ir tikrai išganingo veikimo pradmuo visose kūno dalyse“. Ji visą kūną statydina meilėje įvairiais būdais: ir Dievo žodžiu, „kuris turi galią išugdyti“ (Apd 20, 32); ir Krikštu, kuriuo Ji sudaro mistinį Kristaus Kūną; ir sakramentais, kurie Kristaus narius augina ir gydo; ir „tarp tų dovanų pirmaujančia malone, suteikta apaštalams“; dorybėmis, kurios įgalina gerai elgtis; pagaliau daugeliu ypatingų malonių (vadinamų „charizmomis“), kuriomis Dvasia tikinčiuosius daro „tinkamus ir pasirengusius imtis įvairių darbų bei pareigų, naudingų Bažnyčiai atnaujinti ir plėtoti“.
7371093 Sakramentinėje ekonomijoje Šventoji Dvasia įgyvendina Senosios Sandoros įvaizdžius. Kadangi Kristaus Bažnyčia buvo „įstabiai parengta Izraelio tautos istorijos bei Senosios Sandoros“, tai Bažnyčios liturgija perima liturginius elementus iš Senosios Sandoros ir išsaugo juos kaip savo sudėtinę ir nepakeičiamą dalį: — skaito Senąjį Testamentą; — meldžiasi psalmėmis; — gyvai mini gelbinčius įvykius ir reikšmingus faktus, išsipildžiusius Kristaus slėpinyje (Pažadą ir Sandorą, Išėjimą ir Velykas, Karalystę ir Šventyklą, Tremtį ir Sugrįžimą).
7371094 Iš abiejų Testamentų darnos ir kilo Viešpaties velykinė, o vėliau apaštalų ir Bažnyčios tėvų katechezė. Ji atskleidžia tai, ką buvo slėpusi Senojo Testamento raidė, būtent, Kristaus slėpinį. Tokia katechezė vadinama „tipologine“, nes Kristaus naujybę apreiškia „įvaizdžiais“ (typois), per kuriuos jis buvo skelbiamas pirmojoje Sandoroje faktais, žodžiais ir simboliais. Pažvelgus į tai iš naujo Kristaus tiesos Dvasioje, atsiveria tikroji tų įvaizdžių prasmė. Tad tvanu ir Nojaus arka vaizduotas išgelbėjimas per Krikštą, lygiai kaip ir debesiu, ir perėjimu per Raudonąją jūrą taip pat; vanduo iš uolos buvo dvasinių Kristaus dovanų įvaizdis; mana dykumoje vaizdavo būsimą Eucharistiją, tikrąją „duoną iš dangaus“ (Jn 6, 32).
7371095 Todėl Bažnyčia advento bei gavėnios metu ir ypač Velyknaktį vis iš naujo perskaito ir išgyvena visus tuos didžiuosius išganymo istorijos įvykius kaip savosios liturgijos „šiandien“. Bet tai savo ruožtu įpareigoja katechezę padėti tikintiesiems suvokti dvasinę išganymo ekonomijos prasmę taip, kaip ją mums rodo ir padeda išgyventi Bažnyčios liturgija.
7371096 Žydų ir krikščionių liturgija. Geriau pažindami dar ir šiandien išpažįstamą ir išgyvenamą žydų tautos tikėjimą ir religinį gyvenimą, galime geriau suprasti kai kuriuos krikščionių liturgijos bruožus. Žydams ir krikščionims Šventasis Raštas yra esminė jų liturgijų dalis: ir skelbiant Dievo žodį, ir atsiliepiant į jį, ir malda šlovinant Dievą bei užtariant gyvuosius ir mirusiuosius, ir maldaujant Dievą gailestingumo. Žodžio liturgija yra sudaryta žydų maldos pavyzdžiu. Atitikmenų joje turi Valandų liturgija ir kiti liturginiai tekstai bei apeigynai, neišskiriant nė labiausiai mūsų gerbiamų maldų, sakysim, „Tėve mūsų“. Eucharistinės maldos irgi seka žydų tradicijos pavyzdžiais. Žydų ir krikščionių liturgijų panašumas, o kartu ir jų turinio skirtumai ypač ryškiai matomi per didžiąsias liturginių metų šventes, tokias kaip Velykos. Ir krikščionys, ir žydai švenčia Velykas: žydai – istorines Velykas, orientuotas į ateitį, krikščionys – Kristaus mirtimi ir prisikėlimu jau įvykusias Velykas, nors ir jie be paliovos laukia visuotinio atbaigimo.
7371097 Naujosios Sandoros liturgijoje visa liturginė veikla, ypač Eucharistijos ir sakramentų šventimas, yra Kristaus ir Bažnyčios susitikimas. Liturginis susirinkimas vienybės semiasi iš bendrystės su Šventąja Dvasia, kuri Dievo vaikus suburia į vieną Kristaus kūną. Ši vienybė pranoksta bet kokią žmogišką, rasinę, kultūrinę ir socialinę jų giminystę.
7371098 Liturginis susirinkimas turi rengtis susitikti su savo Viešpačiu, idant būtų tobulai parengta tauta. Toks širdžių pasirengimas yra Šventosios Dvasios ir liturgijos susirinkimo, ypač jo tarnautojų, bendras darbas. Šventosios Dvasios malonė stengiasi pažadinti tikėjimą, paakinti širdį atsiversti ir laikytis Tėvo valios. Toks nusiteikimas yra prielaida kitoms per liturgiją teikiamoms malonėms gauti ir sulaukti jos brandinamų naujojo gyvenimo vaisių.
7371099 Šventoji Dvasia ir Bažnyčia veikia išvien liturgijoje liudydamos Kristų ir Jo išganymo darbą. Labiausiai Eucharistijos, bet panašiai ir kitų sakramentų liturgija yra išganymo slėpinio atminimas („memorialas“). Šventoji Dvasia yra gyvoji Bažnyčios atmintis.
7371100 Dievo žodis. Liturginiam susirinkimui Šventoji Dvasia pirmiausia primena išganymo įvykio prasmę suteikdama gyvybę Dievo žodžiui, kuris skelbiamas tam, kad būtų priimtas ir įgyvendintas: Liturginėse apeigose labai svarbi vieta tenka Šventajam Raštui. Juk iš jo imami ir paskui pamoksle aiškinami skaitiniai, giedamos psalmės; jo įkvėpimu ir paakinimu radosi įvairių maldų ir liturginių giesmių; juo remiasi veiksmų ir ženklų reikšmė.
7371101 Šventoji Dvasia suteikia gebėjimą Dievo žodžio skaitytojams ir klausytojams jį suprasti pagal jų širdžių pasirengimą. Per liturginėse apeigose skambančius žodžius, išraiškingus veiksmus ir simbolius Ji suveda tikinčiuosius ir jų vadovus į gyvą sąlytį su Kristumi – Tėvo Žodžiu ir Paveikslu, kad jie galėtų prasmingai įgyvendinti tai, ką girdi, regi ir veikia apeigų metu.
7371102 Išganymo žodis „tikinčiųjų širdyse ugdo tikėjimą, iš kurio prasideda ir auga krikščionių bendruomenė“. Dievo žodžio skelbimas nesibaigia vien mokymu, jis laukia tikėjimo atsako, kaip pritarimo ir įsipareigojimo Dievo Sandorai su savo tauta. Šventoji Dvasia duoda tikėjimo malonę, jį ugdo ir padeda stiprėti bendruomenės tikėjimui. Liturginis susirinkimas visų pirma yra tikėjimo bendrumas.
7371103 Anamnēsis. Liturgijos šventimas visada remiasi išganinguoju Dievo įsikišimu į žmonijos istoriją. „Tą apreiškimo planą Dievas vykdo artimai tarpusavyje susijusiais veiksmais ir žodžiais, kad [...] žodžiai skelbtų darbus ir aiškintų juose glūdintį slėpinį.“ Žodžio liturgijoje Šventoji Dvasia „primena“ susirinkusiems visa, ką Kristus yra dėl mūsų padaręs. Atitinkamais liturginiais veiksmais ir tradicinėmis įvairių Bažnyčių apeigomis „prisimenami“ [anamnezė] ir daugiau ar mažiau išryškinami nuostabūs Dievo darbai. Šventoji Dvasia, pažadinusi tokią Bažnyčios atmintį, drauge įkvepia dėkoti ir šlovinti (doksologian).
7371104 Krikščionių liturgija ne tik primena mus išganančius įvykius, bet ir sudabartina juos, kad jie vyktų mūsų akivaizdoje. Kristaus Velykų slėpinys švenčiamas, o ne kartojamas; kartojamas tik jo šventimas. Kiekvieną kartą išliejama Šventoji Dvasia, kuri sudabartina tą vienintelį slėpinį.
7371105 Epiklēsis („šaukimasis“) yra kunigo tarpininkavimas maldaujant Tėvą atsiųsti Dvasią Pašventintoją, kad aukojamos atnašos taptų Kristaus Kūnu ir Krauju, o tikintieji, Jį priimdami, patys taptų gyva auka Dievui.
7371106 Ir anamnezė, ir epiklezė yra visų sakramentinių apeigų, pirmiausia Eucharistijos, šerdis: Klausi, kaip duona tampa Kristaus Kūnu, o vynas [...] Kristaus Krauju? O aš tau sakau: nusileidžia Šventoji Dvasia ir padaro tai, ko neaprėpia nei žodžiai, nei mintys. [...] Būk patenkintas išgirdęs, kad tai padaro Šventoji Dvasia; taip atsitiko ir tada, kai Šventosios Dvasios dėka iš Švenčiausiosios Mergelės Viešpats į save priėmė kūną.
7371107 Šventosios Dvasios perkeitimo galia liturgijoje artina Dievo karalystės atėjimą ir išganymo slėpinio atbaigimą. Mums, laukiantiems ir turintiems vilties, Šventoji Dvasia leidžia iš anksto realiai patirti visišką bendrystę su Švenčiausiąja Trejybe. Bažnyčios epiklezę išklausančio Tėvo siunčiama Šventoji Dvasia Ją priimantiems suteikia gyvenimą ir jau dabar yra jų „paveldėjimo laidas“.
7371108 Kiekviename liturginiame veiksme atsiunčiama Šventoji Dvasia siekia vienyti tikinčiuosius su Kristumi, kad jie sudarytų Jo kūną. Ji yra tartum syvai Tėvo Vynmedžio, kuris brandina vaisius savo šakose. Liturgijoje Dvasia ir Bažnyčia glaudžiausiai bendradarbiauja. Bendrystės Dvasia nuolat išlieka Bažnyčioje, todėl Bažnyčia yra didysis bendrystės su Dievu sakramentas, suburiantis draugėn išsisklaidžiusius Dievo vaikus. Dvasios liturgijoje vaisius yra nuo mūsų broliškos bendrystės neatskiriama bendrystė su Švenčiausiąja Trejybe.
7371109 Epiklezėje taip pat meldžiama, kad susirinkimo susivienijimas su Kristaus slėpiniu būtų tikrai veiksmingas. „Viešpaties Jėzaus Kristaus malonė, Dievo [Tėvo] meilė ir Šventosios Dvasios bendrystė“ (2 Kor 13, 13) turi visada likti su mumis ir duoti vaisių ne vien eucharistinių apeigų metu. Tad Bažnyčia ir meldžia Tėvą atsiųsti Šventąją Dvasią, kad tikinčiųjų gyvenimą Ji paverstų gyva auka Dievui, dvasiškai perkeisdama jį pagal Kristaus pavyzdį, rūpindamasi Bažnyčios vienybe ir dalyvaudama jos misijoje liudijimu ir gailestingosios meilės darbais.
738850 Misijos kilmė ir tikslas. Pirmasis Viešpaties pavestos misijos šaltinis yra amžinoji Švenčiausiosios Trejybės meilė: „Keliaujančios Bažnyčios prigimtis yra misijinė, nes ji pagal Dievo Tėvo planą kilo iš Sūnaus ir Šventosios Dvasios misijos.“ O galutinis misijos tikslas yra ne kas kita, kaip leisti žmonėms dalyvauti Tėvo ir Sūnaus bendrystėje, kurią išreiškia jų meilės Dvasia.
738777 Žodis „Bažnyčia“ [ekklēsia] reiškia „sušaukimą“, surinkimą draugėn tų, kuriuos Dievo Žodis sušaukia, kad sudarytų Dievo tautą; Kristaus kūnu maitinama, ji pati turi tapti Kristaus kūnu.
7391076 Sekminių dieną nužengus Šventajai Dvasiai, Bažnyčia pasirodė pasauliui. Dvasios dovana pradeda naująjį „slėpinio perdavimo“ metą – Bažnyčios metą, kai Kristus, „kol Jis ateis“ (1 Kor 11, 26), per savosios Bažnyčios liturgiją apreiškia, sudabartina ir perteikia savo išganymo darbą. Šiuo Bažnyčios metu Kristus gyvena ir veikia savo Bažnyčioje nauju, naujam metui priderančiu būdu. Jis veikia per sakramentus; bendra Rytų ir Vakarų tradicija vadina tai „sakramentine ekonomija“. Ji yra velykinio Kristaus slėpinio vaisių perdavimas (arba „teikimas“) švenčiant „sakramentinę“ Bažnyčios liturgiją. Todėl pirmiausia svarbu aikštėn iškelti šį „sakramentų teikimą“ ( pirmas poskyris ). Tada labiau paaiškės liturginių apeigų prigimtis ir esminiai bruožai ( antras poskyris ).
687-688, 702-706, 743140. Ką reiškia tai, kad Dvasia „kalbėjusi per pranašus“?
Sąvoka pranašai čia žymi tuos, kuriuos Šventoji Dvasia įkvėpė kalbėti Dievo vardu. Senojo Testamento pranašystes Dvasia visiškai įgyvendina Kristuje, kurio slėpinį atskleidžia Naujajame Testamente.
687-690, 742-743137. Kodėl Sūnaus ir Dvasios misija neatskiriama?
Nedalioje Trejybėje Sūnus ir Dvasia yra skirtingi, bet neatskiriami. Iš tiesų nuo laikų pradžios iki pabaigos Tėvas, siųsdamas Sūnų, siunčia ir savo Dvasią, vienijančią mus su Kristumi per tikėjimą, idant mes kaip įsūniai galėtume kreiptis į Dievą „Tėve“ (Rom 8, 15). Dvasia yra neregima, bet ją pažįstame iš jos veikimo, kai ji mums apreiškia Žodį ir veikia Bažnyčioje.
691-693138. Kaip vadinama Šventoji Dvasia?
Šventoji Dvasia yra tikrasis trečiojo Švenčiausiosios Trejybės Asmens vardas. Jėzus vadina ją taip pat Parakletu (Guodėju, Užtarėju) ir Tiesos Dvasia. Naujajame Testamente ji dar vadinama Kristaus Dvasia, Viešpaties Dvasia, Dievo Dvasia, garbės Dvasia, pažadėtąja Dvasia.
694-701139. Kokiais simboliais vaizduojama Šventoji Dvasia?
Jų daug: iš pervertos Kristaus širdies trykštantis ir pakrikštytųjų troškulį malšinantis gyvasis vanduo; patepimas aliejumi kaip sakramentinis Sutvirtinimo ženklas; ugnis, perkeičianti tai, ką paliečia; tamsus ar švytintis debesis, kuriame apsireiškia dieviškoji šlovė; rankų uždėjimas, kuriuo suteikiama Šventoji Dvasia; per Kristaus krikštą ant jo nusileidžiantis ir pasiliekantis balandis.
717-720141. Kaip Dvasia veikia Jone Krikštytojuje?
Dvasia pripildo paskutinį Senojo Testamento pranašą Joną Krikštytoją, jos veikimu jis siunčiamas „prirengti Viešpačiui tobulą tautą“ (Lk 1, 17) ir skelbti Dievo Sūnaus Kristaus, ant kurio jis matė nužengiant bei pasiliekant Dvasią ir „kuris krikštys Šventąja Dvasia“ (Jn 1, 33), atėjimą.
721-726, 744142. Kaip Dvasia veikia Marijoje?
Marijoje Šventoji Dvasia įgyvendina Kristaus atėjimo lūkesčius ir pasirengimą tam Senajame Testamente. Dvasia ypatingu būdu pripildo ją malonės ir padaro jos mergeliškumą vaisingą, kad į pasaulį galėtų ateiti įsikūnijęs Dievo Sūnus. Dvasia padaro Mariją „viso Kristaus“, t. y. Kristaus kaip Galvos ir Bažnyčios kaip jo Kūno, Motina. Sekminių dieną Bažnyčios pasirodymu Dvasiai pradedant „paskutinius laikus“, Marija yra kartu su Dvylika.
727-730, 745-746143. Koks yra santykis tarp Dvasios ir Kristaus Jėzaus jo žemiškojoje misijoje?
Dievo Sūnus savo žmogystėje Dvasios patepimu pašvenčiamas Mesiju nuo pat Įsikūnijimo. Mokydamas jis apreiškia Dvasią, išpildydamas tėvams duotąjį pažadą, ir, kvėpdamas į apaštalus po Prisikėlimo, perduoda ją gimstančiai Bažnyčiai.
731-732, 738144. Kas įvyksta per Sekmines?
Per Sekmines, praėjus penkiasdešimt dienų po Prisikėlimo, pašlovintas Jėzus Kristus gausiai išlieja Dvasią ir apreiškia ją kaip dieviškąjį Asmenį. Taip iki galo apreiškiama Švenčiausioji Trejybė. Kristaus ir Dvasios misija tampa Bažnyčios misija; ji siunčiama skelbti ir skleisti trejybiškosios bendrystės slėpinį.
„Regėjome tikrąją Šviesą, gavome dangiškąją Dvasią, radome tikrąjį tikėjimą; garbiname nedaliąją Trejybę, nes ji mus išgelbėjo“ (Bizantijos liturgija, Sekminių troparas).
733-741, 747145. Ką Bažnyčioje veikia Dvasia?
Dvasia ugdo, gaivina ir šventina Bažnyčią. Meilės Dvasia grąžina pakrikštytiesiems dėl nuodėmės prarastą panašumą į Dievą ir leidžia jiems gyventi Kristuje patį Švenčiausiosios Trejybės gyvenimą. Ji siunčia juos liudyti Kristaus tiesą ir nustato jų tarpusavio pareigas, kad visi neštų „Dvasios vaisių“ (Gal 5, 22).
738-741146. Kaip Kristus ir jo Dvasia veikia tikinčiųjų širdyse?
Kristus per sakramentus savo Kūno nariams perduoda Dvasią ir Dievo malonę, duodančią naujojo gyvenimo pagal Dvasią vaisių. Šventoji Dvasia taip pat yra maldos Mokytoja.
689-691, 702-731114. Koks Šventosios Dvasios vaidmuo Jėzaus gyvenime?
691-693115. Kaip vadinama ir kokiais ženklais pasirodo Šventoji Dvasia?
687-688, 702-720116. Ką reiškia pasakymas, kad Šventoji Dvasia kalbėjo per pranašus?
721-726117.Kaip Šventoji Dvasia galėjo veikti Marijoje, su Marija ir per Mariją?.
Notice: Undefined offset: 1 in /home/kit/web/katekizmas.kit.lt/public_html/project/_functions/kbk_fn.php on line 924
731-733118. Kas atsitiko per Sekmines?
733-741, 747119. Ką Šventoji Dvasia veikia Bažnyčioje?
741496. Kam meldžiantis mums reikia Šventosios Dvasios?
5Nikėjos–Konstantinopolio simbolis: DS 150.
6Plg. Jn 16, 13.
7Plg. Gal 4, 6.
8Plg. Jn 3, 34.
9Plg. Jn 7, 39.
10Plg. Jn 17, 22.
11Plg. Jn 16, 14.
12Šv. Grigalius Nisietis, Adversus Macedonianos de Spiritu Sancto, 16, in: Gregorii Nysseni opera, ed. W. Jaeger, H. Langerbeck, v. 3/1, Leidenas, 1958, p. 102–103 (PG 45, 1321).
13Plg. Mt 28, 19.
14Plg. Jn 3, 5–8.
151 Jn 2, 1 (παράχλητον).
16Plg. Jn 16, 13.
17Plg. Jn 19, 34; 1 Jn 5, 8.
18Plg. Jn 4, 10–14; 7, 38; Iš 17, 1–6; Iz 55, 1; Zch 14, 8; 1 Kor 10, 4; Apr 21, 6; 22, 17.
19Plg. 1 Jn 2, 20. 27; 2 Kor 1, 21.
20Plg. Iš 30, 22–32.
21Plg. 1 Sam 16, 13.
22Plg. Lk 4, 18–19; Iz 61, 1.
23Plg. Lk 2, 11.
24Plg. Lk 2, 26–27 .
25Plg. Lk 4, 1.
26Plg. Lk 6, 19; 8, 46.
27Plg. Rom 1, 4; 8, 11.
28Plg. Apd 2, 36.
29Šv. Augustinas, Sermo 341, 1, 1: PL 39, 1493; Ibid. 9, 11: PL 39, 1499.
30Plg. 1 Kar 18, 38–39.
31Plg. Apd 2, 3–4.
32Plg. Šv. Kryžiaus Jonas, Llama de amor viva, in: Biblioteca Mística Carmelitana, v. 13, Burgosas, 1931, p. 1–102; 103–213.
33Plg. Iš 24, 15–18.
34Plg. Iš 33, 9–10.
35Plg. Iš 40, 36–38; 1 Kor 10, 1–2.
36Plg. 1 Kar 8, 10–12.
37Plg. Lk 1, 35.
38Plg. Apd 1, 9.
39Plg. Lk 21, 27.
40Plg. 2 Kor 1, 22; Ef 1, 13; 4, 30.
41Plg. Mk 6, 5; 8, 23.
42Plg. Mk 10, 16.
43Plg. Mk 16, 18; Apd 5, 12; 14, 3.
44Plg. Apd 8, 17–19; 13, 3; 19, 6.
45Plg. Žyd 6, 2.
46Plg. Lk 11, 20.
47Sekminių Vakarinės himnas, in: Valandų liturgija, t. 2, Vilnius, 2012, p. 817, 888, 907.
48Plg. Pr 8, 8–12.
49Plg. Mt 3, 16 ir pan. tekstus.
50Plg. Gal 4, 4.
51Plg. 2 Kor 3, 14.
52Plg. Jn 5, 39. 46.
53Nikėjos–Konstantinopolio simbolis: DS 150.
54Plg. Lk 24, 44.
55Plg. Ps 33, 6; 104, 30; Pr 1, 2; 2, 7; Koh 3, 20–21; Ez 37, 10.
56Officium Horarum Byzantinum. Matutinum pro die Dominica modi secundi, Antiphonae 1 et 2: Παραχλητιχῆϛ, Roma, 1885, p. 107.
57Šv. Ireniejus Lionietis, Demonstratio praedicationis apostolicae, 11: SC 62, 48–49.
58Plg. Rom 3, 23.
59Plg. Jn 1, 14; Fil 2, 7.
60Plg. Pr 18, 1–15; Lk 1, 26–38. 54–55; Jn 1, 12–13; Rom 4, 16–21.
61Plg. Pr 12, 3. 4. Plg. Gal 3, 16.
62Plg. Jn 11, 52.
63Plg. Lk 1, 73.
64Plg. Pr 22, 17–18; Rom 8, 32; Jn 3, 16.
65Plg. Ef 1, 13–14; Gal 3, 14.
66Plg. Iš 19–20; Įst 1–11; 29–30.
67Plg. Gal 3, 24.
68Plg. Gal 3, 14.
69Plg. Rom 3, 20.
70Plg. 1 Pt 2, 9.
71Plg. 2 Sam 7; Ps 89; Lk 1, 32–33.
72Plg. Lk 24, 26.
73Plg. Sof 2, 3.
74Plg. Iz 6–12.
75Plg. Iz 42, 1–9; Mt 12, 18–21; Jn 1, 32–34, paskui Iz 49, 16; Mt 3, 17; Lk 2, 32, pagaliau Iz 50, 4–10 ir Iz 52, 13–15; 53, 12.
76Plg. Iz 61, 1–2.
77Plg. Ez 11, 19; 36, 25–28; 37, 1–14; Jer 31, 31–34; ir Jl 3, 1–5.
78Plg. Apd 2, 17–21.
79Plg. Sof 2, 3; Ps 22, 27; 34, 3; Iz 49, 13; 61, 1; ir t. t.
80Plg. Lk 1, 17.
81Plg. Lk 1, 41.
82Plg. Lk 1, 68.
83Plg. Mt 17, 10–14.
84Plg. Lk 7, 26.
85Plg. Mt 11, 13–14.
86Plg. Jn 1, 23; Iz 40, 1–3.
87Plg. Jn 15, 26; 5, 33.
88Plg. 1 Pt 1, 10–12.
89Plg. Jn 3, 5.
90Plg. Pat 8, 1–9, 6; Sir 24.
91Plg. Sof 3, 14; Zch 2, 14.
92Plg. Lk 1, 46–55.
93Plg. Lk 1, 26–38; Rom 4, 18–21; Gal 4, 26–28.
94Plg. Lk 1, 15–19.
95Plg. Mt 2, 11.
96Plg. Lk 2, 14.
97Plg. Jn 19, 25–27.
98Plg. Jn 6, 27. 51. 62–63.
99Plg. Jn 3, 5 –8.
100Plg. Jn 4, 10. 14.23–24.
101Plg. Jn 7, 37–39.
102Plg. Lk 11, 13.
103Plg. Mt 10, 19–20.
104Plg. Jn 14, 16–17. 26; 16, 7–15; 17, 26.
105Plg. Jn 13, 1; 17,1.
106Plg. Lk 23, 46; Jn 19, 30.
107Plg. Jn 20, 22.
108Plg. Mt 28, 19; Lk 24, 47–48; Apd 1, 8.
109Plg. Apd 2, 36.
110Officium Horarum Byzantinum. Vespertinum in die Pentecostes, Sticherum 4: Πεντηχοστάριον, Roma, 1884, p. 390.
111Plg. Rom 8, 23; 2 Kor 1, 21–22.
112Plg. 1 Jn 4, 11–12.
113Plg. Mt 16, 24–26.
114Plg. Gal 5, 25.
115Šv. Bazilijus Didysis, Liber de Spiritu Sancto 15, 36: SC 17bis, 370 (PG 32, 132).
116Plg. Jn 15, 5. 8. 16.
117Šv. Kirilas Aleksandrietis, Commentarius in Iohannem 11, 11: PG 74, 561.
118Plg. Ps 2, 6–7.
119Plg. Apd 2, 36.