Romos Šv. Klemenso bazilikos senovinėje mozaikoje vaizduojamas pagrindinio krikščionių tikėjimo slėpinio – Kryžiaus triumfas. Joje matyti vešliai žydintis akanto krūmas, iš kurio visomis kryptimis šakojasi daugybė užraitų su žiedais ir vaisiais. Gyvastingumo šis augalas semiasi iš savo auka (at)kuriančio žmoniją ir kosmosą Jėzaus kryžiaus. Jėzus – naujasis Adomas, per savo kančios, mirties ir prisikėlimo slėpinį leidžiantis iš naujo pražysti žmonijai, sutaikindamas ją su Tėvu.

Kenčiantį Kristų supa dvylika baltų balandžių, išreiškiančių dvylika apaštalų. Kryžiaus papėdėje stovi Marija ir mylimasis mokinys Jonas:

„Pamatęs stovinčius motiną ir mylimąjį mokinį, Jėzus tarė motinai: „Moterie, štai tavo sūnus!“ Paskui tarė mokiniui: „Štai tavo motina!“ Ir nuo tos valandos mokinys pasiėmė ją pas save“ (Jn 19, 26–27).

Viršuje pasirodo Tėvo ranka, tiesianti šlovės vainiką Sūnui, per savo Velykų slėpinį nugalėjusiam mirtį.

Žemiau augalo elniukas grumiasi su blogio gyvate.

Iš atpirkimo medį vaizduojančio augalo trykšta vandens šaltinis, duodantis pradžią keturias evangelijas simbolizuojantiems keturiems upeliams, prie kurių savo troškulį malšina tikintieji, kaip elniai prie gyvojo vandens šaltinių. Bažnyčia čia pavaizduota kaip tikrojo Gyvybės medžio – Jėzaus gaivinamas dangiškasis sodas.