241.

1163 „Mylinti Motina Bažnyčia yra įsitikinusi nustatytomis metų dienomis turinti su pagarba minėti išganomąją veiklą, atliktą jos dieviškojo Sužadėtinio. Kiekvieną savaitę Viešpaties diena pavadintą dieną ji mini Viešpaties prisikėlimą, kurį dar kartą per metus kartu su palaiminga kančia švenčia didžiąja Velykų iškilme. Per metus ji išskleidžia visą Kristaus slėpinį [...]. Taip minėdama atpirkimo slėpinius, Bažnyčia juos tarsi pakartoja, kad tikintieji, juose dalyvaudami, semtųsi iš atveriamo Viešpaties galybės bei nuopelnų lobyno ir būtų pripildyti išganymo malonės.“

1164 Dievo tauta nuo Mozės Įstatymo laikų turėjo nustatytas, Velykomis prasidedančias šventes, skirtas nuostabiai Dievo pagalbai paminėti, Jam už ją padėkoti, jos atminimui įamžinti ir naujoms kartoms pamokyti atitinkamai elgtis. Bažnyčios gyvenime, kuris prasidėjo kartą visiems laikams įvykusiomis Kristaus Velykomis, o bus atbaigtas Dievo karalystėje, visą nustatytomis dienomis švenčiamą liturgiją persmelkia Kristaus slėpinio naujybė.

1165 Bažnyčiai švenčiant Kristaus slėpinį, jos maldoje kaskart pasigirsta žodis: „šiandien!“, primindamas paties Viešpaties išmokytą maldą ir Šventosios Dvasios kvietimą. Tas gyvojo Dievo „šiandien“, į kurį turi įeiti šaukiamas žmogus, yra Jėzaus Velykų „valanda“, esanti visos istorijos ašimi: Visose būtybėse išsiskleidė gyvybė, ir visus gausiai pripildė šviesa; aušrų Aušra užliejo visatą, ir Tas, kuris jau buvo iki rytmetinės žvaigždės ir dangaus šviesulių, nemirtingas ir neaprėpiamas, didysis Kristus spindi virš visų būtybių šviesiau už saulę. Dėl to mums, į Jį tikintiems, prasideda ilga, amžinai šviesi, negęstanti diena: mistinės Velykos.

1166 „Sekdama apaštalų tradicija, prasidėjusia pačiu Kristaus prisikėlimu, Bažnyčia kas septintą savaitės dieną švenčia Velykų slėpinį. Sekmadienis pagrįstai vadinamas Viešpaties diena.“ Kristaus prisikėlimo diena yra ir „pirmoji savaitės diena“, pirmosios kūrimo dienos prisiminimas, ir „aštuntoji diena“, kai Kristus po savo didžiojo Šabo „poilsio“ pradėjo dieną, kuri „yra VIEŠPATIES duota“ (Ps 118, 24) ir „kuri neturės vakaro“. Jos centras yra „Viešpaties vaišės“, nes tada visa tikinčiųjų bendrija susitinka su prisikėlusiuoju Viešpačiu, kuris juos kviečia į savo puotą: Viešpaties diena, Prisikėlimo diena, krikščionių diena, yra mūsų diena. Ji vadinama Viešpaties diena, nes tą dieną nugalėjęs Viešpats pakilo pas Tėvą. Jei pagonys ją vadina saulės diena, mes mielai jiems pritariame, nes šiandien patekėjo pasaulio šviesa, šiandien pasirodė teisingumo saulė, kurios spinduliai neša išganymą.

1167 Sekmadienis yra ypatinga liturginės sueigos diena, kai tikintieji susirenka draugėn, kad, „klausydamiesi Dievo žodžio ir dalyvaudami Eucharistijos slėpinyje, galėtų paminėti Viešpaties Jėzaus kančią, prisikėlimą bei garbę ir dėkoti Dievui, kuris 'atgimdė mus gyvajai vilčiai Jėzaus Kristaus prisikėlimu iš numirusiųjų'“: Mąstydami, o Kristau, apie didžius stebuklus ir nuostabius ženklus, kurie pasirodė šį Tavo šventojo Prisikėlimo Sekmadienį, mes tariame: Palaimintas Sekmadienis, nes tą dieną prasidėjo kūrimas [...], vyko pasaulio atpirkimas [...], žmonijos atnaujinimas. Tą dieną džiaugėsi dangus ir žemė, o visas pasaulis buvo pilnas šviesos. Palaimintas Sekmadienis, nes tą dieną buvo atverti rojaus vartai, kad Adomas ir visi išvarytieji be baimės į jį įeitų.

KBK 1163-1167 kontekstas

1193 Sekmadienis, „Viešpaties diena“, yra pagrindinė Eucharistijos šventimo diena, nes tai Prisikėlimo diena, ypatinga liturginės sueigos diena, krikščioniškos šeimos, džiaugsmo ir poilsio po darbų diena. Sekmadienis yra „visų liturginių metų pagrindas ir branduolys“.

KBK 1193 kontekstas

242.

1168 Iš Velykų tridienio, tarsi šviesos šaltinio, trykštantis naujasis Prisikėlimo metas nuskaidrina visus liturginius metus. Iki to Tridienio ir po jo dieną po dienos liturgija savaip rikiuoja tuos metus. Jie iš tiesų yra Viešpaties malonės metai. Išganymo ekonomija veikia laiko tėkmėje, bet nuo to laiko, kai ji buvo atbaigta Jėzaus Velykomis ir Šventosios Dvasios išliejimu, iš anksto tapo „juntama“ istorijos pabaiga, ir į mūsų laikus atėjo Dievo karalystė.

1169 Todėl Velykos nėra paprasta šventė tarp kitų, o „švenčių šventė“, „iškilmių iškilmė“, lygiai kaip Eucharistija yra sakramentų sakramentas (Švenčiausiasis Sakramentas). Šv. Atanazas Velykas vadina „Didžiuoju sekmadieniu“, o rytiečiai Šventąją savaitę – „Didžiąja savaite“. Prisikėlimo slėpinys, kuriuo Kristus sunaikino mirtį, mūsų senąjį laiką pripildo galingos jėgos laukiant, kol visa bus pajungta Kristui.

1170 Nikėjos Susirinkime (325 m.) visos Bažnyčios susitarė, kad krikščionių Velykos bus švenčiamos sekmadienį po pavasario lygiadienio pirmos mėnulio pilnaties (Nisano 14 dienos). Dėl skirtingų metodų Nisano 14 dienai apskaičiuoti Velykų data Vakarų ir Rytų Bažnyčiose ne visada sutampa. Todėl dabar Vakarų ir Rytų Bažnyčios siekia susitarti, kad Viešpaties Prisikėlimas vėl būtų švenčiamas tą pačią dieną.

1171 Liturginiai metai įvairiais požiūriais atskleidžia vieną ir tą patį Velykų slėpinį. Tai ypač matyti iš visos virtinės švenčių (Apreiškimo, Kalėdų, Trijų Karalių), skirtų Įsikūnijimo slėpiniui, kuris primena mūsų išganymo pradžią ir ima mums brandinti Velykų slėpinio vaisius.

1172 „Švęsdama šį metinį Kristaus slėpinių ciklą, Bažnyčia su ypatinga meile pagerbia palaimintąją Dievo Motiną Mariją, neatsiejamai sujungtą su jos Sūnaus išganomąja veikla. Nuostabos apimta Bažnyčia aukština ją kaip gražiausią atpirkimo vaisių. Marijoje, kaip tobulame paveiksle, Bažnyčia džiaugsmingai mato tai, kuo trokšta ir tikisi būti pati.“

1173 Per ištisus metus minėdama kankinius ir šventuosius, Bažnyčia skelbia Velykų slėpinį žmonėse, „kentėjusiuose kartu su Kristumi bei pašlovintuose drauge su juo, rodo tikintiesiems jų pavyzdį, visus per Kristų patraukiantį prie Tėvo, ir per jų nuopelnus išprašo Dievo malonių“.

KBK 1168-1173 kontekstas

1194 Bažnyčia „per metus [...] išskleidžia visą Kristaus slėpinį nuo Įsikūnijimo ir Gimimo iki Žengimo į dangų, iki Sekminių, iki Viešpaties su palaiminga viltimi laukiamo antrojo Viešpaties atėjimo“.

1195 Atitinkamomis liturginių metų dienomis minėdama šventuosius, pirmiausia Švenčiausiąją Dievo Motiną, paskui apaštalus, kankinius ir kitus šventuosius, šios žemės Bažnyčia pasirodo esanti suvienyta su dangaus liturgija; ji šlovina Kristų už tai, kad Jis įvykdė išganymą išaukštintuose jos nariuose, kurių pavyzdys akina Bažnyčią keliauti pas Tėvą.

KBK 1194-1195 kontekstas

243.

1174 Kristaus slėpinys (Jo Įsikūnijimas ir Jo Velykos), kurį švenčiame Eucharistijoje, ypač sekmadienio pamaldose, lydi ir įprasmina kiekvienos dienos laiką per Valandų liturgiją, arba „Dievo tarnybą“. Ištikimai laikantis apaštalų nurodymų „melstis be paliovos“, Dievo tarnybos šventimas „taip sutvarkytas, kad visas dienos ir nakties būvis būtų pašvęstas Dievo šlovinimui“. Tai „viešoji Bažnyčios malda“, kuria tikintieji (dvasininkai, vienuoliai ir pasauliečiai) vykdo karališkąją pakrikštytųjų kunigystę. Bažnyčios „nustatytu būdu“ švenčiama Valandų liturgija „tikrai yra pačios Sužadėtinės balsas, kylantis pas Sužadėtinį arba, dar geriau, tai Kristaus ir jo Kūno malda Tėvui“.

1175 Valandų liturgija skirta tapti visos Dievo tautos malda. Joje pats Kristus toliau tęsia savo kunigiškąjį darbą per savo Bažnyčią, o kiekvienas dalyvauja joje pagal savo vietą Bažnyčioje ir gyvenimo aplinkybes: kunigai dėl to, kad, atsidėję pastoracijai, yra pašaukti uoliau melstis ir tarnauti Dievo žodžiui, vienuoliai ir vienuolės – kad taip ragina jų pašvęstojo gyvenimo charizma; visi tikintieji tai daro pagal savo galimybes: „Sielų ganytojai tepasirūpina, kad pagrindinės Valandos, ypač Vakarinė, sekmadieniais ir iškilmingų švenčių dienomis būtų drauge švenčiamos bažnyčioje. Patartina ir pasauliečiams recituoti Dievo tarnybą arba su kunigais, arba vieniems susirinkus, arba net pavieniui.“

1176 Valandų liturgiją reikia švęsti ne tik lūpomis, bet ir pamaldžia širdimi, taip pat įgyti „geresnį liturgijos ir Biblijos, ypač psalmių, pažinimą“.

1177 Valandų liturgijos himnai ir litanijos taip įglaudžia psalmių maldą į Bažnyčios laiką, kad išreikštų tos dienos meto, liturginio laiko arba švenčiamos šventės simboliką. Be to, kiekvienai Valandai skirti Dievo žodžio skaitiniai (ir po jų einantys atliepai arba troparai), o kai kuriose Valandose Bažnyčios tėvų ir dvasinių mokytojų tekstai daug išsamiau atskleidžia švenčiamo slėpinio prasmę, padeda suprasti psalmes ir parengia vidinei maldai. Vadinamoji lectio divina, kai Dievo žodis skaitomas ir medituojamas, kad taptų malda, yra giliai įleidusi šaknis į liturginį gyvenimą.

1178 Valandų liturgija, kuri yra tam tikras eucharistinės Aukos tęsinys, ne tik neatmeta kitų Dievo tautos pamaldumo formų, bet net laiko jas, ypač Švenčiausiojo Sakramento adoraciją ir garbinimą, būtinu šios liturgijos papildymu.

KBK 1174-1178 kontekstas

1196 Valandų liturgiją švenčiantys tikintieji vienijasi su Kristumi, mūsų Vyriausiuoju Kunigu, melsdamiesi psalmių žodžiais, apmąstydami Dievo žodį, giedodami ir laimindami; taip jie prisideda prie nepaliaujamos ir visa apimančios Kristaus maldos, kuria Jis šlovina Tėvą ir meldžia Šventosios Dvasios dovanos visam pasauliui.

KBK 1196 kontekstas