1 skirsnis. Sakramentalijos
1667S-351Y-272„Šventoji Motina Bažnyčia yra įsteigusi sakramentalijas. Tai šventi ženklai, kuriais, panašiai kaip sakramentais, išreiškiamas ir Bažnyčios prašymu gaunamas ypatingas dvasinis poveikis. Sakramentalijomis žmonės parengiami priimti svarbiausią sakramentų poveikį ir pašventinamos įvairios gyvenimo aplinkybės.“1
Būdingi sakramentalijų bruožai
1668S-351Y-272Sakramentalijas įsteigė Bažnyčia kai kurioms bažnytinėms tarnyboms, kai kuriems žmogaus gyvenimo būviams, labai įvairioms krikščioniškoji gyvenimo aplinkybėms, taip pat žmogaus naudojamiems daiktams pašventinti. Pagal pastoracinius vyskupų nurodymus jos taip pat gali atsiliepti į ypatingas kurio nors regiono ar laikotarpio krikščionių reikmes, jų savitą kultūrą ir istoriją. Sakramentalija – tai malda, dažnai lydima tam tikro ženklo:6992157 rankos uždėjimo, kryžiaus ženklo, Krikštą primenančio pašlakstymo švęstu vandeniu.
1669S-351Y-272784Sakramentalijų pagrindas yra Krikštu gautoji kunigystė: kiekvienas pakrikštytasis yra pašauktas būti „palaiminimu“2 ir laiminti3. Dėl to kai kuriems palaiminimams gali vadovauti ir pasauliečiai;4 kuo labiau palaiminimas2626 siejasi su bažnytiniu ir sakramentiniu gyvenimu, tuo labiau jam vadovauti paliekama įšventintajam tarnautojui (vyskupui, kunigui, diakonui).5
1670S-351Y-2721128Sakramentalijos neduoda Šventosios Dvasios malonės tokiu būdu kaip sakramentai, tačiau Bažnyčios malda jos parengia gauti malonę ir su ja bendradarbiauti.2001 „Beveik kiekvieną gerai pasirengusių tikinčiųjų gyvenimo įvykį pašventina Dievo malonė, plaukianti iš Kristaus kančios, mirties ir prisikėlimo velykinio slėpinio, iš kurio kyla visa sakramentų ir sakramentalijų galia. Beveik kiekvienas garbingas naudojimasis medžiaginiais dalykais gali būti nukreiptas į žmogaus šventinimą ir Dievo garbinimą.“6
Įvairios sakramentalijų formos
1671S-351Y-2721078Sakramentalijos pirmiausia yra palaiminimai (asmenų, valgio, daiktų, vietų). Kiekvienas palaiminimas – tai Dievo pašlovinimas ir malda, kuria prašoma Jo dovanų. Dievas Tėvas laimina krikščionis Kristuje „visokeriopa dvasine palaima“ (
1672S-351Y-272Kai kurių palaiminimų veikimas tvarus: jais pašvenčiami asmenys Dievui, o daiktai bei vietos paskiriami vien liturginėms reikmėms. Iš teikiamų asmenims palaiminimų – o jų negalima tapatinti su sakramentiniu įšventinimu – minėtini:923 vienuolyno abato ir abatės palaiminimas, mergelių ir našlių pašventimas, vienuolių įžadų apeigos ir kai kurioms bažnytinėms tarnystėms tinkamų asmenų925903 (lektorių, akolitų, katechetų ir t. t.) palaiminimai. Iš daiktams skiriamų palaiminimų kaip pavyzdį galima paminėti šventųjų aliejų, liturginių indų ir drabužių, varpų ir t. t. dedikavimą ar palaiminimą.
1673S-352Y-273Kai Bažnyčia viešai ir autoritetingai Jėzaus Kristaus vardu meldžia, kad asmuo ar daiktas būtų apsaugotas nuo piktojo395 kėslų arba išvaduotas iš jo valdžios, tai vadiname egzorcizmu.550 Jį atlikdavo Jėzus,7 ir Bažnyčia gavo iš Jo galią ir užduotį išvarinėti demonus.8 Paprasta forma egzorcizmas atliekamas per Krikšto apeigas. 1237Iškilmingą egzorcizmą, vadinamą „didžiuoju“, gali atlikti tiktai kunigas, gavęs vyskupo leidimą. Čia reikia elgtis išmintingai ir griežtai laikytis Bažnyčios nustatytų taisyklių.9 Egzorcizmų tikslas – Jėzaus patikėta Bažnyčiai dvasinė galia išvaryti piktąsias dvasias arba išvaduoti iš jų įtakos. Visai kas kita yra ligos, ypač psichinės, kuriomis rūpintis turi medicinos mokslas. Tad prieš atliekant egzorcizmą svarbu įsitikinti, kad čia susidurta su piktojo buvimu, o ne su liga.
Liaudiškojo pamaldumo praktikos
1674S-353Y-274Y-275Y-276Y-277Šalia sakramentinės liturgijos ir sakramentalijų, katechezė turi skirti dėmesio ir įvairioms tikinčiųjų maldingumo formoms bei liaudiškojo pamaldumo apraiškoms. 2688Religinis krikščioniškos liaudies jausmas visais laikais reikšdavosi įvairiomis, sakramentinį Bažnyčios gyvenimą lydinčiomis maldingumo formomis: relikvijų gerbimu, šventovių lankymu, maldingomis kelionėmis, procesijomis, Kryžiaus keliu, religiniais šokiais, rožiniu, medalikėliais ir t. t.1026692678
1675S-353Y-274Y-277Tos apraiškos yra liturginio Bažnyčios gyvenimo tęsinys, bet jo neatstoja, tačiau jos „turi taip atitikti liturginį laiką, kad derintųsi su šventąja liturgija, iš jos tarsi plauktų ir į ją vestų žmones, nes liturgija savo prigimtimi stovi už jas žymiai aukščiau.“11
1676S-353Y-274Būtina gera pastoracinė nuovoka liaudiškajam pamaldumui palaikyti ir puoselėti, o prireikus religiniam jausmui apvalyti ir pataisyti, kad jis remtųsi tomis pamaldumo formomis, kuriomis vis geriau būtų pažįstamas Kristaus slėpinys.426 Tuo rūpintis ir apie tai spręsti pavesta vyskupams laikantis bendrųjų Bažnyčios nuostatų.12
Liaudiškajame pamaldume iš esmės sukaupiamos vertybės, kuriomis krikščioniška išmintis atsiliepia į svarbiuosius gyvenimo klausimus. Sveika katalikiška liaudies išmintis geba sujungti gyvenimo dalykus; ji kūrybiškai susieja, kas dieviška ir žmogiška, Kristų ir Mariją, dvasią ir kūną, bendruomenę ir jos institucijas, asmenį ir visuomenę, tikėjimą ir tėvynę, protą ir jausmus. Ta išmintis – tai krikščioniškasis humanizmas, kuris tvirtai pabrėžia kiekvieno žmogaus, kaip Dievo vaiko, orumą, deda žmonių brolybės pamatus, moko bendrauti su gamta ir suvokti darbo prasmę, nuteikia gyventi džiugiai ir giedrai, net ir susiduriant su gyvenimo sunkumais. Ta išmintis taip pat yra liaudies nuovokumo pagrindas, evangelinė nuojauta, padedanti spontaniškai suvokti, kada Bažnyčioje tarnaujama Evangelijai ir kada ji nebetenka savo turinio bei esti užgožiama kitų interesų.13
Santrauka
1677S-351Y-272Sakramentalijomis vadinami Bažnyčios įsteigti šventi ženklai, kurių tikslas yra parengti žmones gauti sakramentų vaisių ir pašventinti įvairias gyvenimo aplinkybes.
1678S-351Y-272Vienos iš svarbiausių sakramentalijų yra palaiminimai. Jais šlovinamas Dievas už Jo darbus ir dovanas, jais Bažnyčia užtaria žmones, kad jie galėtų naudotis Dievo dovanomis pagal Evangelijos dvasią.
1679S-353Be liturgijos, krikščionių gyvenimą gaivina įvairios liaudiškojo pamaldumo formos, turinčios gilias šaknis įvairiose kultūrose. Bažnyčia remia tas liaudiškojo pamaldumo formas, kurios, išreikšdamos evangelinę nuojautą bei žmogiškąją išmintį, praturtina krikščionių gyvenimą, sykiu rūpindamasi, kad jas nušviestų tikėjimo šviesa.
KBK nuorodos
1668699 Ranka. Jėzus gydydavo ligonius ir laimindavo kūdikius uždėdamas ant jų rankas. Ir apaštalai Jo vardu darė tą patį. Maža to – apaštalų rankų uždėjimu teikiama Šventoji Dvasia. Laiškas žydams rankų uždėjimą priskiria prie savo mokymo pagrindinių elementų. Tą visagalio Šventosios Dvasios išliejimo ženklą Bažnyčia išsaugojo savo sakramentinėse epiklezėse.
16682157 Krikščionis savo dieną, maldas ir darbus pradeda kryžiaus ženklu: „vardan Dievo – Tėvo, ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios. Amen.“ Pakrikštytasis paaukoja dieną Dievo garbei ir prašo Gelbėtojo malonės, kuri jam leistų veikti Šventojoje Dvasioje kaip Tėvo vaikui. Kryžiaus ženklas mus stiprina pagundose ir sunkumuose.
1669784 Kas tikėjimu ir Krikštu įsitraukia į Dievo tautą, tampa išskirtinio – kunigiškojo – tos tautos pašaukimo dalyviu: „Viešpats Kristus, iš žmonių paimtas vyriausiasis Kunigas, iš naujosios tautos padarė 'karaliją bei kunigus savo Dievui ir Tėvui'. Mat pakrikštytieji savo atgimimu ir Šventosios Dvasios patepimu pašvenčiami būti dvasine buveine ir šventąja kunigyste.“
16692626 Laiminimu išreiškiama krikščioniškosios maldos gelmė: tai Dievo ir žmogaus susitikimas, Dievo dovanojimui ir žmogaus priėmimui vienam kito šaukiantis ir susijungiant. Žmogaus atsakas į Dievo dovanas yra šlovinimo malda: kadangi Dievas laimina, žmogaus širdis savo ruožtu gali atsakyti šlovindama Tą, kuris yra visokio laiminimo šaltinis.
16701128 Bažnyčia tvirtina, jog sakramentai veiksmingi ex opere operato („pačiu sakramentinio veiksmo atlikimo faktu“), tai yra Kristaus vienąkart visų labui atlikto išganomojo darbo galia. Iš to išplaukia, kad „sakramentas veiksmingas ne dėl jį teikiančio ar gaunančio žmogaus teisumo, bet Dievo galia“. Kai sakramentas yra švenčiamas laikantis Bažnyčios intencijos, jame ir per jį veikia Kristaus ir Jo Dvasios galia, nepaisant, koks būtų asmeninis tarnautojo šventumas. Vis dėlto sakramentų vaisiai priklauso ir nuo juos priimančiųjų nuostatų.
16702001 Jau žmogaus pasirengimas priimti malonę yra malonės darbas. Ji būtina, kad pažadintų mūsų bendradarbiavimą, kai esame nuteisinami tikėjimu ir pašventinami meile. Dievas užbaigia mumyse, ką yra pradėjęs, „nes Jis pradeda, taip paveikdamas, kad mes panorėtume, ir užbaigia, bendradarbiaudamas su jau atsivertusia mūsų valia“: Nors mes taip pat veikiame, bet veikiame tik drauge su veikiančiuoju Dievu. Jo gailestingumas yra už mus pirmesnis, kad būtume išgydyti, ir toliau lydi, kad, kartą išgydyti, būtume nuolat gaivinami; pirmesnis, kad būtume pašaukti, ir lydi, kad būtume pašlovinti; pirmesnis, kad pamaldžiai gyventume, ir lydi, kad visuomet gyventume su Dievu, kadangi be Jo mes nieko negalime padaryti.
16711078 Laiminimas yra dieviškas veiksmas, kuriuo dovanojama gyvybė ir kurio šaltinis yra Tėvas. Jo palaiminimas yra drauge ir žodis, ir dovana (lot. bene–dictio, gr. eu–logia). Žmogaus lūpose „laiminti“ reiškia šlovinti savo Kūrėją ir dėkingai Jam save patikėti.
1672923 Pareiškusios šventą norą kuo ištikimiau sekti Kristumi, jos „pagal nustatytas liturgines apeigas diecezinio vyskupo pašvenčiamos Dievui ir mistiškai sužadėtos su Dievo sūnumi Kristumi pasiaukoja Bažnyčios tarnystei“. Iškilmingomis apeigomis (Consecratio virginum) „mergelė tampa Dievui pašvęstuoju asmeniu, akivaizdžiu Bažnyčios meilės Kristui ženklu, dangiškosios Sužadėtinės ir būsimo gyvenimo eschatologiniu paveikslu“.
1672925 Vienuoliškasis gyvenimas, atsiradęs pirmaisiais krikščionybės amžiais [Artimuosiuose] Rytuose ir toliau tęstas Bažnyčios kanoniškai įsteigtų institutų pavidalu, nuo kitų pašvęstojo gyvenimo formų skiriasi savo liturginiu pobūdžiu, viešaisiais Evangelijos patarimų įžadais, brolišku bendruomeniniu gyvenimu, Kristaus ir Bažnyčios vienybės liudijimu.
1672903 Reikiamų savybių turintys pasauliečiai gali būti skiriami nuolatinei lektorių ir akolitų tarnybai. „Kur reikalauja Bažnyčios būtinybė, nesant tarnautojų, pasauliečiai, net jei nėra lektoriai ar akolitai, taip pat gali pagal teisės nuostatas juos pavaduoti, atlikdami kai kurias jų pareigas, būtent: vykdyti žodžio tarnystę, vadovauti liturginėms maldoms, teikti krikštą ir dalyti šventąją Komuniją.“
1673395 Tačiau šėtono galybė nėra begalinė. Jis yra tik kūrinys, galingas, nes grynoji dvasia, bet vis dėlto kūrinys: jis negali sutrukdyti Dievo karalystės statydinimo. Nors šėtonas veikia pasaulyje iš neapykantos Dievui ir Jo karalystei Jėzuje Kristuje ir nors jo veikla padaro labai daug dvasinės, o netiesiogiai ir fizinės žalos kiekvienam žmogui ir visuomenei, Dievo apvaizda, galingai ir švelniai vadovaujanti žmogaus ir pasaulio istorijai, vis dėlto leidžia jam taip veikti. Dievo leidimas velniui veikti yra didelis slėpinys, tačiau mes žinome, kad „viskas išeina į gera mylintiems Dievą“ (Rom 8, 28).
1673550 Dievo karalystės atėjimas yra šėtono karalystės žlugimas: „Jeigu aš išvarau demonus Dievo Dvasios jėga, tai tikrai pas jus atėjo Dievo Karalystė“ (Mt 12, 28). Jėzaus egzorcizmai išlaisvina žmones iš demonų valdžios. Jie pranašauja didžiąją Jėzaus pergalę, kai „šio pasaulio kunigaikštis bus išmestas laukan“. Kristaus kryžiumi bus galutinai įtvirtinta Dievo karalystė: „Nuo medžio viešpatauja Dievas.“
16731237 Kadangi Krikštas reiškia išlaisvinimą iš nuodėmės ir jos kurstytojo velnio, prie krikštijamojo kalbamas vienas arba keli egzorcizmai. Krikštijamasis patepamas katechumenų aliejumi arba, krikštytojui uždėjus ant jo ranką, aiškiai atsižada šėtono. Taip parengtas, jis gali išpažinti Bažnyčios tikėjimą, kuriam bus „patikėtas“ Krikštu.
16742688 Vaikų, jaunimo ir suaugusiųjų katecheze siekiama, kad Dievo žodis būtų medituojamas asmeninėje, sudabartinamas liturginėje maldoje ir visada priimamas širdimi, idant duotų vaisių naujame gyvenime. Katechezė gali įvertinti ir ugdyti tautos maldingumą. Būtina maldos gyvenimo paspirtis yra mintinai išmoktos pagrindinės maldos, tačiau sykiu labai svarbu suvokti jų prasmę.
16742669 Bažnyčios malda pagerbiama ir šlovinama Jėzaus širdis, taip pat šaukiamasi Jo švenčiausiojo vardo. Ja garbinamas įsikūnijęs Žodis ir Jo širdis, kuri, mylėdama žmones, leido mūsų nuodėmėms Ją perverti. Krikščioniškajai maldai patinka sekti paskui Gelbėtoją Kryžiaus keliu. Jo stotys nuo Pretorijaus iki Golgotos ir iki Kapo nužymi kelią, kuriuo nuėjo Jėzus, savo šventuoju Kryžiumi atpirkęs pasaulį.
16742678 Maldingieji viduramžiai Vakaruose išrutuliojo rožinio maldą, liaudžiai pakeitusią Valandų liturgiją. Rytuose akatisto (akathistos) ir paraklezės (paraklēsis) pobūdžio litanijos liko artimesnės bizantinių Bažnyčių chorinio giedojimo apeigoms, tuo tarpu armėnų, koptų ir sirų tradicija labiau pamėgo liaudies himnus ir giesmes Dievo Motinos garbei. Tačiau Ave Maria maldoje, theotokia maldose, šv. Efremo ar šv. Grigaliaus Narekiečio himnuose maldos tradicija liko iš esmės ta pati.
1676426 „Katechezės centre iš esmės mes randame vieną asmenį, Jėzų iš Nazareto, vienatinį Tėvo Sūnų [...], kuris kentėjo ir mirė už mus ir dabar, prisikėlęs, amžinai gyvena su mumis [...]. Katechizuoti [...] reiškia Kristaus asmenyje atskleisti visą amžinąjį Tėvo planą, stengtis suprasti Kristaus veiksmus ir žodžius, Jame išsipildžiusius ženklus.“ Katechezės tikslas: „Pasiekti bendrystę su Jėzumi Kristumi: Jis vienas tegali pažadinti mumyse Tėvo meilę Dvasioje ir padaryti mus Švenčiausiosios Trejybės gyvenimo dalyviais.“
KBKS nuorodos
1667-1672, 1677-1678351. Kas yra sakramentalijos?
Tai Bažnyčios įsteigti šventieji ženklai tam tikroms gyvenimo aplinkybėms pašventinti. Jas sudaro malda, lydima kryžiaus ženklo ir kitų ženklų. Tarp sakramentalijų svarbią vietą užima palaiminimai, kuriais šlovinamas Dievas ir meldžiama jo dovanų, taip pat asmenų bei Dievo kultui skirtų daiktų pašventinimai.
1673352. Kas yra egzorcizmas?
Egzorcizmas yra Bažnyčios autoritetingas prašymas Jėzaus vardu, kad asmuo ar daiktas būtų apsaugotas nuo piktojo poveikio ir išvaduotas iš jo valdžios. Paprastasis egzorcizmas atliekamas per Krikšto apeigas. Iškilmingąjį, vadinamąjį didįjį egzorcizmą gali atlikti tik vyskupo įgaliotas kunigas.
1674-1676, 1679353. Kokios liaudiškojo pamaldumo formos lydi Bažnyčios sakramentinį gyvenimą?
Krikščioniškosios liaudies religinis jausmas visada reikšdavosi tokiomis įvairiomis Bažnyčios sakramentinį gyvenimą lydinčiomis maldingumo formomis, kaip relikvijų gerbimas, šventovių lankymas, maldininkų kelionės, procesijos, Kryžiaus kelias, rožinis. Bažnyčia apšviečia tikėjimo šviesa ir skatina tikras liaudiškojo maldingumo formas.
YC nuorodos
1667-1672, 1677-1678272. Ką vadiname sakramentalijomis?
1673273. Ar Bažnyčia praktikuoja egzorcizmą?
1674-1676274. Kaip Bažnyčia vertina vadinamąsias liaudies maldingumo praktikas?
1674275. Ar galima pagerbti relikvijas?
1674276. Kokia yra maldingų kelionių prasmė?
1674-1675277. Ką vadiname Kryžiaus kelio pamaldomis?
KBK išnašos
1Vatikano II Susirinkimas, Konst. Sacrosanctum Concilium, 60: AAS 56 (1964) 116; plg. KTK kan. 1166; CCEO can. 867.
2Plg. Pr 12, 2.
3Plg. Lk 6, 28; Rom 12, 14; 1 Pt 3, 9.
4Plg. Vatikano II Susirinkimas, Konst. Sacrosanctum Concilium, 79: AAS 56 (1964) 120; plg. KTK kan. 1168.
5Plg. De Benedictionibus, Praenotanda generalia, 16 et 18, Editio typical, Vatikanas, 1984, p. 13. 14–15.
6Vatikano II Susirinkimas, Konst. Sacrosanctum Concilium, 61: AAS 56 (1964) 116–117.
7Plg. Mk 1, 25–26.
8Plg. Mk 3, 15; 6, 7. 13; 16, 17.
9Plg. KTK kan. 1172.
10Plg. Nikėjos II Susirinkimas, Definitio de sacris imaginibus: DS 601; Ibid.: DS 603; Tridento Susirinkimas, 25a sesija, Decretum de invocatione, veneratione et reliquiis sanctorum, et sacris imaginibus: DS 1822.
11Vatikano II Susirinkimas, Konst. Sacrosanctum Concilium, 13: AAS 56 (1964) 103.
12Plg. Jonas Paulius II, Apašt. parag. Catechesi tradendae, 54: AAS 71 (1979) 1321–1322.
13III generalinė Pietų Amerikos vyskupų konferencija, Puebla. La Evangelización en el presente y en el futuro de América Latina, 448, Bogota, 1979, p. 131; plg. Paulius VI, Apašt. parag. Evangelii nuntiandi, 48: AAS 68 (1976) 37–38.