659S-132Y-109„Baigęs jiems kalbėti, Viešpats Jėzus buvo paimtas į dangų ir atsisėdo Dievo dešinėje“ (
660S-132Y-109Tai, kad Prisikėlusiojo garbė tuo metu dar buvo pridengta, atskleidė mįslingi Jo žodžiai, pasakyti Marijai Magdalietei: „Aš dar neįžengiau pas Tėvą. Verčiau eik pas mano brolius ir pasakyk jiems: 'Aš žengiu pas savo Tėvą ir jūsų Tėvą, pas savo Dievą ir jūsų Dievą'“ (
661S-132Y-109Šis paskutinis etapas artimai susijęs su pirmuoju, su nužengimu iš dangaus įsikūnijant. 461Tik tas, kuris išėjo iš Tėvo, gali grįžti pas Tėvą, būtent Kristus.598 „Niekas nėra pakilęs į dangų, kaip tik Žmogaus Sūnus, kuris nužengė iš dangaus“ (
662S-132Y-109„O aš, kai būsiu pakeltas nuo žemės, visus patrauksiu prie savęs“ (
663S-132Y-109Dabar Kristus sėdi Tėvo dešinėje: „Tėvo dešinė mums reiškia dievišką garbę ir šlovę, kurios apsuptas yra Dievo Sūnus, nuo amžių esąs Dievas ir vienesmis su Tėvu; kadangi Jis įsikūnijo ir Jo kūnas drauge buvo išaukštintas, tai ir su kūnu sėdi Tėvo dešinėje.“603648
664S-132Y-109Sėstis Tėvo dešinėje reiškia Mesijo viešpatavimo pradžią; išsipildo pranašo Danielio vizija apie Žmogaus Sūnų:541 „Jam buvo duota valdžia ir garbė, ir karalystė, idant jam tarnautų visų kalbų tautos ir gentys. Jo valdžia yra amžina valdžia, tverianti amžinai, jo Karalystė niekad nebus sunaikinta“ (
665S-132Y-109Kristaus Žengimas į dangų ženklina galutinį Jėzaus, kaip žmogaus, įėjimą į dangiškąsias Dievo valdas, iš kurių Jis sugrįš,605 bet kurios iki tol slėps Jį nuo žmonių akių.606
659645 Prisikėlusio Jėzaus sąlytis su mokiniais yra tiesioginis, jie gali Jį paliesti, drauge su Juo valgyti. Per tai Jis ragina juos įsitikinti, kad Jis nėra dvasia, o svarbiausia, kad prisikėlęs kūnas, kuris jiems matomas, yra tas pats, kuris buvo kankintas ir nukryžiuotas, nes jame tebėra Jo kančios žymės. Tačiau šis tikras ir paliečiamas kūnas tuo pat metu turi ir naujų išaukštinto kūno savybių: Jėzus nebėra pavaldus nei erdvės, nei laiko dėsniams, Jis gali atsirasti kur nori ir kada nori, nes Jo žmogiškoji prigimtis jau nebegali būti pririšta prie žemės ir priklauso vien dieviškajam Tėvui. Dėl to prisikėlęs Jėzus absoliučiai laisvas pasirinkti, kaip Jis pasirodys mokiniams: ar kaip sodininkas, ar „kitokiu pavidalu“ (Mk 16, 12) negu tas, prie kurio jie buvo pripratę, kad taip kuo labiau sužadintų jų tikėjimą.
65966 „Krikščioniškoji išganymo tvarka, kaip naujas ir galutinis testamentas, jau niekada nenustos galiojusi. Todėl nebelauktina jokio naujo viešo apreiškimo, iki garbingai pasirodys mūsų Viešpats Jėzus Kristus.“ Vis dėlto, nors Apreiškimas ir baigtas, jis nėra iki galo išaiškintas; krikščionių tikėjimas ilgainiui privalo laipsniškai atskleisti visą jo turinį.
659697 Debesis ir šviesa. Šie du simboliai neatskiriami nuo Šventosios Dvasios pasirodymo. Senojo Testamento teofanijose tai tamsus, tai šviesus debesis apreiškia gyvąjį ir gelbintį Dievą, pridengdamas Jo nežemišką garbę; taip nutiko Mozei ant Sinajaus kalno, Susitikimo palapinėje, keliaujant per dykumą, Saliamonui – Šventyklos pašventinimo metu. Šiuos pranašingus įvaizdžius Kristus įgyvendino Šventojoje Dvasioje. Dvasia nužengė ant Mergelės Marijos ir pridengė ją „savo šešėliu“, kad ji pradėtų ir pagimdytų Jėzų. Ant Atsimainymo kalno ši Dvasia „užėjo [kaip] debesis ir uždengė“ Jėzų, Mozę ir Eliją, Petrą, Jokūbą ir Joną, „o iš debesies aidėjo balsas: 'Šitas mano išrinktasis Sūnus, jo klausykite!'“ (Lk 9, 35). Pagaliau tas pats „debesis paslėpė“ Jėzų nuo mokinių akių Žengimo į dangų dieną ir apreikš Žmogaus Sūnaus garbę Jo Atėjimo dieną.
659642 Visa, kas tomis Velykų dienomis įvyko, įpareigojo kiekvieną apaštalą – ypač Petrą – kurti naująją erą, kuri išaušo Velykų rytmetį. Būdami Prisikėlusiojo liudytojai, jie lieka kertiniai Jo Bažnyčios akmenys. Pirmosios tikinčiųjų bendruomenės tikėjimas rėmėsi konkrečių, krikščionims pažįstamų ir daugiausia su jais tebegyvenusių žmonių liudijimu. Tie Kristaus prisikėlimo liudytojai pirmiausia yra Petras ir Dvylika, bet ne tik jie: Paulius aiškiai kalba apie Jėzaus pasirodymą „iš karto daugiau nei penkiems šimtams brolių“, po to „Jokūbui, paskui visiems apaštalams“.
661461 Kartodama šv. Jono posakį („Žodis tapo kūnu“: Jn 1, 14), Bažnyčia „Įsikūnijimu“ vadina faktą, kad Dievo Sūnus priėmė žmogiškąją prigimtį, norėdamas joje mus išganyti. Apie Įsikūnijimo slėpinį Bažnyčia gieda šv. Pauliaus perteiktą himną: Būkite tokio nusistatymo kaip Kristus Jėzus. Jis, turėdamas Dievo prigimtį, godžiai nesilaikė savo lygybės su Dievu, bet apiplėšė pats save, priimdamas tarno išvaizdą ir tapdamas panašus į žmones. Jis ir išore tapo kaip visi žmonės; jis nusižemino, tapdamas klusnus iki mirties, iki kryžiaus mirties (Fil 2, 5–8 ).
661792 Kristus yra „Kūno – Bažnyčios Galva“ (Kol 1, 18). Juo prasideda kūrimas ir Atpirkimas. Iškeltas į Tėvo garbę, Jis „visame kame turi pirmenybę“ (Kol 1, 18), ypač Bažnyčioje, per kurią viskam viešpatauja.
6621545 Atperkamoji Kristaus auka yra viena, paaukota kartą visiems laikams, tačiau sudabartinama eucharistinėje Bažnyčios aukoje. Tokia pat viena yra ir Kristaus kunigystė: ją sudabartina Dievo tarnų kunigystė, nepažeisdama Kristaus kunigystės vienatinumo: „Kristus yra vienintelis tikras kunigas, kiti yra tik Jo tarnai.“
6621137 Bažnyčios liturgijoje skaitomas Apreiškimas šv. Jonui pirmiausia mus nukelia į dangų, kuriame stovi sostas, o soste sėdi „Viešpats [Dievas]“ (Iz 6, 1). Paskui matomas Avinėlis, „tarytum užmuštas“ (Apr 5, 6): tai nukryžiuotas ir prisikėlęs Kristus, vienintelis tikrosios Šventyklos Vyriausiasis Kunigas, Tas, „kuris aukoja ir yra aukojamas, kuris apdovanoja ir yra dovanojamas“. Pagaliau angelas parodo „gyvybės vandens upę [...], ištekančią nuo Dievo ir Avinėlio sosto“ (Apr 22, 1) – tai vienas gražiausių Šventosios Dvasios simbolių.
663648 Kaip transcendentinis paties Dievo įsikišimas į kūriniją ir istoriją, Kristaus prisikėlimas yra tikėjimo dalykas. Jame trys dieviškieji Asmenys veikia drauge, bet pasireiškia kiekvienas savitai. Prisikėlimą savo galybe įvykdė Tėvas, kuris „prikėlė“ (Apd 2, 24) savo Sūnų Kristų ir tokiu būdu Jo žmogiškąją prigimtį – su Jo kūnu – tobulai įvedė į Trejybę. Geroji Naujiena galutinai apreiškia Jėzų, „šventumo Dvasia per prisikėlimą iš numirusių pristatytą galingu Dievo Sūnumi“ (Rom 1, 4). Šv. Paulius pabrėžia, kad Dievo galybė apsireiškė per Šventąją Dvasią, kuri atgaivino mirusią Jėzaus žmogystę ir ją iškėlė į Viešpaties garbę.
664541 „Kai Jonas buvo suimtas, Jėzus sugrįžo į Galilėją ir ėmė skelbti Gerąją Dievo Naujieną: 'Atėjo įvykdymo metas, Dievo Karalystė čia pat! Atsiverskite ir tikėkite Evangelija!'“ (Mk 1, 14–15). „Kristus, , vykdydamas Tėvo valią, įsteigė žemėje dangaus karalystę.“ O Tėvo valia „yra išaukštinti žmones – padaryti juos dieviškojo gyvenimo dalyviais“. Jis tai vykdo suburdamas žmones apie savo Sūnų Jėzų Kristų. Tas sambūris yra Bažnyčia, Dievo „karalystės ūglis ir pradžia žemėje“.
659-667132. Ką išreiškia Žengimas į dangų?
Po keturiasdešimt dienų, per kurias Kristus pasirodydavo savo apaštalams paprastais žmogiškaisiais bruožais, dengusiais Prisikėlusiojo šlovę, jis užžengė į dangų ir atsisėdo Tėvo dešinėje. Jis yra Viešpats, su savo žmogyste nuo tol karaliaujantis amžinojoje Dievo Sūnaus šlovėje ir nepaliaujamai mus užtariantis Tėvui. Jis siunčia mums savo Dvasią ir teikia mums vilties vieną dieną susitikti su juo ten, kur jis yra parengęs mums vietą.
659-667109. Ką reiškia pasakymas, kad Jėzus įžengė į dangų?
590Plg. Lk 24, 31; Jn 20, 19.26.
591Plg. Apd 10, 41.
592Plg. Apd 1, 3.
593Plg. Mk 16, 12; Lk 24, 15; Jn 20, 14–15; 21, 4.
594Plg. Apd 1, 9; taip pat Lk 9, 34–35; Iš 13, 22.
595Plg. Lk 24, 51.
596Plg. Mk 16, 19; Apd 2, 33; 7, 56; taip pat Ps 110, 1.
597Plg. 1 Kor 9, 1; Gal 1, 16.
598Plg. Jn 16, 28.
599Plg. Ef 4, 9–10.
600Plg. Jn 14, 2.
601I Šeštinių dėkojimo giesmė, 46, in: Romos mišiolas, I Pagrindinis mišiolas, Kaunas–Vilnius, 1987, p. 437.
602Plg. Apr 4, 6–11.
603Šv. Jonas Damaskietis, Expositio fidei, 75 [De fide orthodoxa, 4, 2]: PTS 12, 173 (PG 94, 1104).
604Nikėjos–Konstantinopolio simbolis: DS 150.
605Plg. Apd 1, 11.
606Plg. Kol 3, 3.