6 skirsnis. Jėzus „įžengė į dangų ir sėdi visagalio Dievo Tėvo dešinėje“
659S-132Y-109„Baigęs jiems kalbėti, Viešpats Jėzus buvo paimtas į dangų ir atsisėdo Dievo dešinėje“ (Mk 16, 19). Kristaus kūnas buvo pašlovintas nuo pat jo Prisikėlimo momento;645 tai parodė naujos, antgamtinės, tokiomis ir išliksiančios Jo kūno ypatybės.590 Tačiau per tas keturiasdešimt dienų, kai Jis su savo mokiniais bendrai valgė ir gėrė,591 aiškino jiems apie Dievo karalystę,592 Jo garbę dar dengė paprasta žmogiška išvaizda.59366 Paskutinis Jėzaus pasirodymas baigėsi galutiniu Jėzaus, kaip žmogaus, įžengimu į dieviškąją garbę; tai simbolizavo debesis594 ir dangus595, kuriame Jis dabar sėdi Dievo dešinėje.596697 Tik vienąsyk Jis padarė išimtį ir pasirodė „lyg ne laiku gimusiam“ (1 Kor 15, 8) Pauliui, kad tuo paskutiniu pasirodymu padarytų jį apaštalu.597642
660S-132Y-109Tai, kad Prisikėlusiojo garbė tuo metu dar buvo pridengta, atskleidė mįslingi Jo žodžiai, pasakyti Marijai Magdalietei: „Aš dar neįžengiau pas Tėvą. Verčiau eik pas mano brolius ir pasakyk jiems: 'Aš žengiu pas savo Tėvą ir jūsų Tėvą, pas savo Dievą ir jūsų Dievą'“ (Jn 20, 17). Tai parodo, jog prisikėlusio ir Dievo dešinėn pakelto Kristaus garbės spindėjimas skiriasi; tą ir išryškino istorinis ir drauge transcendentinis Žengimo į dangų įvykis.
661S-132Y-109Šis paskutinis etapas artimai susijęs su pirmuoju, su nužengimu iš dangaus įsikūnijant. 461Tik tas, kuris išėjo iš Tėvo, gali grįžti pas Tėvą, būtent Kristus.598 „Niekas nėra pakilęs į dangų, kaip tik Žmogaus Sūnus, kuris nužengė iš dangaus“ (Jn 3, 13).599 Paliktas vien savo prigimtoms jėgoms, žmogus negali įeiti į „Tėvo namus“600, į Dievo gyvenimą ir laimę. Atverti šį įėjimą žmonėms gali tik Kristus, kuris 792„mums, savo mistinio kūno nariams, davė viltį irgi nueiti tenai, kur nuėjo Galva ir pirmasis iš mūsų“601.
662S-132Y-109„O aš, kai būsiu pakeltas nuo žemės, visus patrauksiu prie savęs“ (Jn 12, 32). Pakėlimas ant kryžiaus reiškia ir pranašauja pakėlimą žengiant į dangų. Jis buvo pastarojo pradžia.1545 Jėzus Kristus, vienintelis Naujosios ir amžinosios Sandoros kunigas, „įžengė ne į rankų darbo šventyklą [...], bet į patį dangų, kad nuo dabar mus užtartų, stovėdamas prieš Dievo veidą“ (Žyd 9, 24). Danguje Kristus nuolat veikia kaip amžinasis Kunigas; „todėl jis per amžius gali išgelbėti tuos, kurie per jį eina prie Dievo. Jis amžinai gyvas, kad juos užtartų“ (Žyd 7, 25). 1137Kaip „būsimųjų gėrybių kunigas“ (Žyd 9, 11), Jis yra liturgijos, kuri šlovina Tėvą danguje, centras ir pagrindinis veikėjas.602
663S-132Y-109Dabar Kristus sėdi Tėvo dešinėje: „Tėvo dešinė mums reiškia dievišką garbę ir šlovę, kurios apsuptas yra Dievo Sūnus, nuo amžių esąs Dievas ir vienesmis su Tėvu; kadangi Jis įsikūnijo ir Jo kūnas drauge buvo išaukštintas, tai ir su kūnu sėdi Tėvo dešinėje.“603648
664S-132Y-109Sėstis Tėvo dešinėje reiškia Mesijo viešpatavimo pradžią; išsipildo pranašo Danielio vizija apie Žmogaus Sūnų:541 „Jam buvo duota valdžia ir garbė, ir karalystė, idant jam tarnautų visų kalbų tautos ir gentys. Jo valdžia yra amžina valdžia, tverianti amžinai, jo Karalystė niekad nebus sunaikinta“ (Dan 7, 14). Nuo šio momento apaštalai tapo Karalystės, kurioje Jis „viešpataus per amžius“604, liudytojais.
Santrauka
665S-132Y-109Kristaus Žengimas į dangų ženklina galutinį Jėzaus, kaip žmogaus, įėjimą į dangiškąsias Dievo valdas, iš kurių Jis sugrįš,605 bet kurios iki tol slėps Jį nuo žmonių akių.606
666S-132Y-109Jėzus Kristus, Bažnyčios Galva, pirma mūsų įžengė į garbingąją Tėvo karalystę, kad mes, Jo kūno nariai, gyventume viltimi vieną dieną amžinai būti su Juo.
667S-132Y-109Jėzus Kristus, visiems laikams įžengęs į dangaus šventovę, nuolat užtaria mus kaip tarpininkas, laiduojantis nepaliaujamą Šventosios Dvasios sruvenimą į mus.
KBK nuorodos
659645 Prisikėlusio Jėzaus sąlytis su mokiniais yra tiesioginis, jie gali Jį paliesti, drauge su Juo valgyti. Per tai Jis ragina juos įsitikinti, kad Jis nėra dvasia,
o svarbiausia, kad prisikėlęs kūnas, kuris jiems matomas, yra tas pats, kuris buvo kankintas ir nukryžiuotas, nes jame tebėra Jo kančios žymės. Tačiau šis tikras ir paliečiamas kūnas tuo pat metu turi ir naujų išaukštinto kūno savybių: Jėzus nebėra pavaldus nei erdvės, nei laiko dėsniams, Jis gali atsirasti kur nori ir kada nori, nes Jo žmogiškoji prigimtis jau nebegali būti pririšta prie žemės ir priklauso vien dieviškajam Tėvui. Dėl to prisikėlęs Jėzus absoliučiai laisvas pasirinkti, kaip Jis pasirodys mokiniams: ar kaip sodininkas, ar „kitokiu pavidalu“ (Mk 16, 12) negu tas, prie kurio jie buvo pripratę, kad taip kuo labiau sužadintų jų tikėjimą.
65966 „Krikščioniškoji išganymo tvarka, kaip naujas ir galutinis testamentas, jau niekada nenustos galiojusi. Todėl nebelauktina jokio naujo viešo apreiškimo, iki garbingai pasirodys mūsų Viešpats Jėzus Kristus.“ Vis dėlto, nors Apreiškimas ir baigtas, jis nėra iki galo išaiškintas; krikščionių tikėjimas ilgainiui privalo laipsniškai atskleisti visą jo turinį.
659697 Debesis ir šviesa. Šie du simboliai neatskiriami nuo Šventosios Dvasios pasirodymo. Senojo Testamento teofanijose tai tamsus, tai šviesus debesis apreiškia gyvąjį ir gelbintį Dievą, pridengdamas Jo nežemišką garbę; taip nutiko Mozei ant Sinajaus kalno, Susitikimo palapinėje, keliaujant per dykumą, Saliamonui – Šventyklos pašventinimo metu. Šiuos pranašingus įvaizdžius Kristus įgyvendino Šventojoje Dvasioje. Dvasia nužengė ant Mergelės Marijos ir pridengė ją „savo šešėliu“, kad ji pradėtų ir pagimdytų Jėzų. Ant Atsimainymo kalno ši Dvasia „užėjo [kaip] debesis ir uždengė“ Jėzų, Mozę ir Eliją, Petrą, Jokūbą ir Joną, „o iš debesies aidėjo balsas: 'Šitas mano išrinktasis Sūnus, jo klausykite!'“ (Lk 9, 35). Pagaliau tas pats „debesis paslėpė“ Jėzų nuo mokinių akių Žengimo į dangų dieną ir apreikš Žmogaus Sūnaus garbę Jo Atėjimo dieną.
659642 Visa, kas tomis Velykų dienomis įvyko, įpareigojo kiekvieną apaštalą – ypač Petrą – kurti naująją erą, kuri išaušo Velykų rytmetį.
Būdami Prisikėlusiojo liudytojai, jie lieka kertiniai Jo Bažnyčios akmenys. Pirmosios tikinčiųjų bendruomenės tikėjimas rėmėsi konkrečių, krikščionims pažįstamų ir daugiausia su jais tebegyvenusių žmonių liudijimu. Tie Kristaus prisikėlimo liudytojai pirmiausia yra Petras ir Dvylika, bet ne tik jie: Paulius aiškiai kalba apie Jėzaus pasirodymą „iš karto daugiau nei penkiems šimtams brolių“, po to „Jokūbui, paskui visiems apaštalams“.
661461 Kartodama šv. Jono posakį („Žodis tapo kūnu“: Jn 1, 14),
Bažnyčia „Įsikūnijimu“ vadina faktą, kad Dievo Sūnus priėmė žmogiškąją prigimtį, norėdamas joje mus išganyti. Apie Įsikūnijimo slėpinį Bažnyčia gieda šv. Pauliaus perteiktą himną:
Būkite tokio nusistatymo kaip Kristus Jėzus. Jis, turėdamas Dievo prigimtį, godžiai nesilaikė savo lygybės su Dievu, bet apiplėšė pats save, priimdamas tarno išvaizdą ir tapdamas panašus į žmones. Jis ir išore tapo kaip visi žmonės; jis nusižemino, tapdamas klusnus iki mirties, iki kryžiaus mirties (Fil 2, 5–8 ).
661792 Kristus yra „Kūno – Bažnyčios Galva“ (Kol 1, 18). Juo prasideda kūrimas ir Atpirkimas. Iškeltas į Tėvo garbę, Jis „visame kame turi pirmenybę“ (Kol 1, 18), ypač Bažnyčioje, per kurią viskam viešpatauja.
6621545 Atperkamoji Kristaus auka yra viena, paaukota kartą visiems laikams, tačiau sudabartinama eucharistinėje Bažnyčios aukoje. Tokia pat viena yra ir Kristaus kunigystė: ją sudabartina Dievo tarnų kunigystė, nepažeisdama Kristaus kunigystės vienatinumo: „Kristus yra vienintelis tikras kunigas, kiti yra tik Jo tarnai.“
6621137 Bažnyčios liturgijoje skaitomas Apreiškimas šv. Jonui pirmiausia mus nukelia į dangų, kuriame stovi sostas, o soste sėdi „Viešpats [Dievas]“ (Iz 6, 1). Paskui matomas Avinėlis, „tarytum užmuštas“ (Apr 5, 6): tai nukryžiuotas ir prisikėlęs Kristus, vienintelis tikrosios Šventyklos Vyriausiasis Kunigas, Tas, „kuris aukoja ir yra aukojamas, kuris apdovanoja ir yra dovanojamas“. Pagaliau angelas parodo „gyvybės vandens upę [...], ištekančią nuo Dievo ir Avinėlio sosto“ (Apr 22, 1) – tai vienas gražiausių Šventosios Dvasios simbolių.
663648 Kaip transcendentinis paties Dievo įsikišimas į kūriniją ir istoriją, Kristaus prisikėlimas yra tikėjimo dalykas. Jame trys dieviškieji Asmenys veikia drauge, bet pasireiškia kiekvienas savitai. Prisikėlimą savo galybe įvykdė Tėvas, kuris „prikėlė“ (Apd 2, 24) savo Sūnų Kristų ir tokiu būdu Jo žmogiškąją prigimtį – su Jo kūnu – tobulai įvedė į Trejybę. Geroji Naujiena galutinai apreiškia Jėzų, „šventumo Dvasia per prisikėlimą iš numirusių pristatytą galingu Dievo Sūnumi“ (Rom 1, 4). Šv. Paulius pabrėžia, kad Dievo galybė apsireiškė per Šventąją Dvasią, kuri atgaivino mirusią Jėzaus žmogystę ir ją iškėlė į Viešpaties garbę.
664541 „Kai Jonas buvo suimtas, Jėzus sugrįžo į Galilėją ir ėmė skelbti Gerąją Dievo Naujieną: 'Atėjo įvykdymo metas, Dievo Karalystė čia pat! Atsiverskite ir tikėkite Evangelija!'“ (Mk 1, 14–15). „Kristus, , vykdydamas Tėvo valią, įsteigė žemėje dangaus karalystę.“
O Tėvo valia „yra išaukštinti žmones – padaryti juos dieviškojo gyvenimo dalyviais“. Jis tai vykdo suburdamas žmones apie savo Sūnų Jėzų Kristų. Tas sambūris yra Bažnyčia, Dievo „karalystės ūglis ir pradžia žemėje“.
Po keturiasdešimt dienų, per kurias Kristus pasirodydavo savo apaštalams paprastais žmogiškaisiais bruožais, dengusiais Prisikėlusiojo šlovę, jis užžengė į dangų ir atsisėdo Tėvo dešinėje. Jis yra Viešpats, su savo žmogyste nuo tol karaliaujantis amžinojoje Dievo Sūnaus šlovėje ir nepaliaujamai mus užtariantis Tėvui. Jis siunčia mums savo Dvasią ir teikia mums vilties vieną dieną susitikti su juo ten, kur jis yra parengęs mums vietą.
