531.

2534 Dešimtu įsakymu pratęsiamas ir atbaigiamas devintas, susijęs su kūno geismingumu. Šiuo savo ruožtu draudžiama geisti svetimų gėrybių, nes iš to kyla septintu įsakymu draudžiama vagystė, plėšikavimas, sukčiavimas. „Akių geismas“ (1 Jn 2, 16) sukelia prievartą ir neteisybę, kurios draudžiamos penktu įsakymu. Gobšumo, kaip ir paleistuvavimo, šaknys yra stabmeldystė, draudžiama trimis pirmais Įstatymo įsakymais. Dešimtame įsakyme kalbama apie širdies ketinimus; šis įsakymas drauge su devintu yra kitų Įstatymo įsakymų santrauka.

2535 Juslinis noras verčia mus geisti malonių dalykų, kurių neturime, pavyzdžiui, valgyti, kai esame alkani, sušilti, kai esame sušalę. Savaime tokie norai yra geri, kas kita, kai jie peržengia protingo saiko ribas ir verčia mus neteisėtai geisti to, kas yra svetima ir priklauso ne mums, o kam kitam.

2536 Dešimtu įsakymu draudžiamas godumas ir besaikis noras turėti žemiškų gėrybių, draudžiamas nežabotas geidimas, gimstantis iš nepasotinamos aistros turtams ir jų teikiamai galiai, pagaliau draudžiamas troškimas daryti neteisybę, pakenksiančią artimo žemiškosioms gėrybėms: Kai Įstatymas sako: Negeisi, tai reiškia, kad jis liepia netrokšti nieko, kas mums nepriklauso. Nes svetimo turto troškimas yra neišmatuojamas, begalinis ir niekada nepasotinamas, kaip yra parašyta: „Kas mėgsta pinigus, niekad nepasisotina pinigais“ (Koh 5, 9).

2537 Šiam įsakymui nenusižengiama, jei artimui priklausančių dalykų trokštama įsigyti teisėtomis priemonėmis. Tradicinė katechezė dalykiškai nurodo, „kas labiausiai turi kovoti su savo nusikalstamais geismais“ ir ką reikėtų „labiausiai raginti šio įsakymo laikytis“: Tai pirkliai, kurie trokšta prekių trūkumo ir pabrangimo, kuriuos ima apmaudas, kad ne tik jie vieni perka ir parduoda, – mat jei to nebūtų, jie galėtų parduoti brangiau, o pirkti pigiau; kurie trokšta, kad kiti prekiautojai skurstų, o jie patys pasipelnytų, jiems parduodami ar iš jų pirkdami [...]. Tai gydytojai, trokštantys, kad žmonės sirgtų; teisininkai, laukiantys, kad būtų daug ir svarbių bylų bei teismo procesų...

2538 Dešimtu įsakymu reikalaujama išrauti pavydą iš žmogaus širdies. Pranašas Natanas, norėdamas pažadinti karaliaus Dovydo gailestį, papasakojo jam apie skurdžių, kuris turėjo tik vieną avelę ir ją brangino kaip savo dukterį, ir apie turtuolį, kuris, nors turėjo didelę bandą, pavydėjo skurdžiui ir galų gale pagrobė jo avelę. Pavydas gali atvesti iki blogiausių nusikaltimų. „Per velnio pavydą mirtis atėjo į pasaulį“ (Išm 2, 24): Mes kariaujame tarpusavyje, ir pavydas kursto mus vienus prieš kitus [...]. Jei visi taip įnirtingai kankins Kristaus Kūną, kuo visa tai baigsis? Mes pasirengę nualinti Kristaus Kūną [...]. Mes sakome esą to paties Kūno nariai, o draskome vieni kitus kaip laukiniai žvėrys.

2539 Pavydas yra viena iš didžiųjų ydų. Tai liūdesys, kilęs dėl kito žmogaus turimo turto, ir besaikis troškimas – net ir neteisėtai – jį pasisavinti. Kai iš pavydo trokštama artimui didelio blogio, padaroma mirtinoji nuodėmė: Šv. Augustinas pavydą laikė „tikra velnio nuodėme“. Iš pavydo gimsta neapykanta, apkalbos, šmeižtai, džiaugsmas dėl artimo nelaimės ir susikrimtimas dėl jo sėkmės.

2540 Pavydas yra liūdesio forma ir todėl meilės atmetimas; krikščionis turi jį nugalėti trokšdamas kitam gero. Pavydas dažnai kyla iš puikybės; krikščionis tepasistengia būti nusižeminęs: Jūs norite, kad per jus Dievas būtų pašlovintas? Gerai, džiaukitės savo brolio sėkme, ir Dievas jau bus per jus pagarbintas. Visi sakys: „Garbė Dievui“, nes Jo tarnas sugebėjo nugalėti pavydą džiaugdamasis kitų nuopelnais.

KBK 2534-2540 kontekstas

2551 „Kur tavo lobis, ten ir tavo širdis“ (Mt 6, 21).

2552 Dešimtu įsakymu draudžiamas nežabotas geidimas, kylantis iš nepasotinamos aistros turtams ir jų teikiamai galiai.

2553 Pavydas yra liūdesys, kilęs dėl kito žmogaus turimo turto, ir besaikis troškimas jį pasisavinti. Jis yra viena iš didžiųjų ydų.

2554 Krikščionis nugali pavydą, trokšdamas kitam gero, nusižemindamas ir patikėdamas save Dievo apvaizdai.

KBK 2551-2554 kontekstas

532.

2544 Jėzus liepia savo mokiniams branginti Jį labiau už visus ir už viską ir ragina juos dėl Jo ir dėl Evangelijos atsižadėti visos savo nuosavybės. Prieš pat savo kančią Jis kaip pavyzdį jiems nurodė vargšę Jeruzalės našlę, kuri iš savo neturto atidavė viską, ką turėjo pragyvenimui. Norint įeiti į dangaus karalystę, būtina laikytis reikalavimo neprisirišti prie turtų.

2545 Visi krikščionys „tesistengia tinkamai tvarkyti savo polinkius, kad pasaulio dalykų naudojimas ir evangeliškojo neturto dvasiai priešingas prisirišimas prie turtų nekliudytų jiems siekti tobulos meilės“.

2546 „Palaiminti beturčiai dvasia“ (Mt 5, 3). Palaiminimais apreiškiama laimės ir malonės, grožio ir ramybės tvarka. Jėzus giria beturčių džiaugsmą, nes jų jau yra Dievo karalystė: Žodis [Kristus] „dvasios neturtu“ vadina laisvą žmogaus nusižeminimą ir atsižadėjimą; ir apaštalas mums kaip pavyzdį rodo Dievo neturtą, sakydamas: „Jis [...] dėl jūsų tapo vargdieniu“ (2 Kor 8, 9).

2547 Viešpats apgailestauja, kad turtuoliai paguodą atranda turtų pertekliuje. „Išdidusis vaikosi žemiškos galybės, tuo tarpu beturtis dvasia ieško dangaus karalystės.“ Patikint save dangaus Tėvo apvaizdai, išsivaduojama iš nerimo dėl rytdienos. Pasitikėjimas Dievu parengia beturčių laimei. Jie regės Dievą.

KBK 2544-2547 kontekstas

2556 Norint įeiti į dangaus karalystę, būtina atsisakyti turtų. „Palaiminti beturčiai dvasia“ (Mt 5, 3).

KBK 2556 kontekstas

533.

2548 Tikros laimės troškimas išlaisvina žmogų iš besaikio prisirišimo prie šio pasaulio gėrybių, kad tą troškimą patenkintų Dievo regėjimas ir palaima. „Pažadas [regėti Dievą] pranoksta visokią palaimą. [...] Šventajame Rašte regėti reiškia turėti. [...] Kas regi Dievą, jau yra gavęs visas gėrybes, kurias tik galima įsivaizduoti.“

2549 Šventajai tautai, padedamai malonės iš dangaus, dar reikia kovoti, kad pasiektų Dievo pažadėtas gėrybes. Kad krikščionys turėtų ir regėtų Dievą, jie privalo numarinti savo geismus ir, Dievo malonės padedami, nugalėti malonumų ir galybės viliones.

2550 Tame kelyje į tobulumą Dvasia ir Sužadėtinė jas girdinčius kviečia tobulai vienytis su Dievu: Ten bus tikroji garbė: niekas nebus giriamas per klaidą ar pataikaujamai; bus tikroji pagarba, neatimta nė iš vieno, kas jos nusipelnė, neduota nė vienam, kas yra jos nevertas; bet jos ir nereikalaus nė vienas nevertas, kai bus pagerbti tik jos vertieji. Ten viešpataus tikroji taika, ir nebus priešininkų, ir niekas nenukentės nei nuo savęs, nei nuo kitų. Atlygiu už dorybę bus Tas, kuris ją suteikė ir pats save pažadėjo kaip atlygį, už kurį negali būti nieko geresnio ir didesnio. [...] „Aš būsiu jūsų Dievas, ir jūs būsite mano tauta“ (Kun 26, 12) [...]. Taip reikia suprasti ir apaštalo žodžius: „Kad Dievas būtų viskas visame kame“ (1 Kor 15, 28). Jis bus mūsų troškimų tikslas, regimas mūsų be pabaigos, mylimas be saiko, šlovinamas be atokvėpio. Ta malonės dovana, tas jausmas, tie išgyvenimai, kaip ir pats amžinasis gyvenimas, iš tiesų bus bendri visiems.

KBK 2548-2550 kontekstas

2557 Ilgesio kupinas žmogus taria: „Trokštu regėti Dievą.“ Tą troškulį numalšina amžinojo gyvenimo vanduo.

KBK 2557 kontekstas