Senajame Testamente. KBK

1 skirsnis. Senajame Testamente

2568 410Senajame Testamente malda apreiškiama tarp žmogaus nuopuolio ir jo pakilimo, tarp skausmingo Dievo klausimo:1736 „Kur tu esi? [...] Kodėl tu taip padarei?“ (Pr 3, 9. 13) ir vienatinio Sūnaus, atėjusio į pasaulį, atsako: „Štai ateinu [...] vykdyti tavo, o Dieve, valios!“ (Žyd 10, 7).⁴ Tad malda yra susijusi su žmonių istorija, tai ryšys su Dievu istorijos įvykiuose.2738

Kūrinija – maldos šaltinis

2569 288Pirmiausia malda kyla iš kūrinijos tikrovės. Tas ryšys su Dievu aprašomas pirmuose devyniuose Pradžios knygos skyriuose: Abelis aukojo savo kaimenės pirmienų atnašą,⁵ Enošas šaukėsi Viešpaties vardo⁶ ir „ėjo su Dievu“⁷. 58Nojaus atnaša maloni Dievui, kuris jį laimina, o per jį laimina ir visą kūriniją,⁸ nes jo širdis teisi ir be dėmės: jis taip pat „ėjo su Dievu“ (Pr 6, 9). Taip meldžiasi daugelis visų religijų teisiųjų.

Sudaręs nesuardomą Sandorą su gyvosiomis būtybėmis,⁹ Dievas nuolat kviečia žmones Jam melstis. 59Bet ypač akivaizdžiai malda apreiškiama nuo mūsų tikėjimo protėvio Abraomo laikų Senajame Testamente.

Pažadas ir tikėjimo malda

2570^S-536^Y-471Dievui pašaukus, Abraomas „išėjo, kaip VIEŠPATS jam buvo paliepęs“ (Pr 12, 4): jo širdis visiškai „patiki Viešpaties žodžiu“; jis paklūsta. 145Esminis dalykas maldoje yra klausytis širdimi, kad ji apsispręstų daryti tai, ko nori Dievas; nuo to priklausys žodžiai. Tačiau Abraomo malda pirmiausia pasireiškia veiksmais: būdamas tylos vyras, kur tik apsistoja, jis stato aukurą Viešpačiui. Tik vėliau pasigirsta jo pirmoji žodinė malda: prislopintas skundas, primenantis Dievui Jo pažadus, kurie, atrodo, nebeišsipildys.¹⁰ Šitaip jau nuo pat pradžių išryškėja vienas iš maldos dramos aspektų: tikėjimo Dievo ištikimybe išmėginimas.

2571^S-536^Y-471Patikėjęs Viešpačiu,¹¹ eidamas Jo keliu ir sudaręs su Juo Sandorą,¹² patriarchas Abraomas yra pasirengęs priimti savo palapinėje paslaptingąjį Svečią: 494ta nuostabi viešnagė prie Mamrės ąžuolų tampa tikrojo pažadų Sūnaus Apreiškimo įžanga.¹³ Nuo tada, kai Dievas jam atskleidė savo sumanymą, Abraomo širdis pritaria Viešpaties rodomai užuojautai žmonėms, ir, drąsiai Juo pasitikėdamas, jis pats drįsta juos užtarti.¹⁴2635

2572^S-536^Y-471Kad Abraomo tikėjimas taptų visiškai grynas, iš jo, „kuris buvo gavęs pažadus“ (Žyd 11, 17), reikalaujama paaukoti Dievo jam duotą sūnų. Jo tikėjimas nesusvyruoja: „Dievas pats parūpins avį deginamajai aukai“ (Pr 22, 8); jis supranta, kad „Dievui įmanoma prikelti net mirusius“ (Žyd 11, 19). Taip tikinčiųjų tėvas tapo panašus į Dievą Tėvą,603 kuris nepagailės savo Sūnaus, bet atiduos Jį už mus visus.¹⁵ Malda padaro žmogų vėl panašų į Dievą ir leidžia dalyvauti daugelį išgelbinčio Dievo meilės galybėje.¹⁶

2573^S-536^Y-471Dievas atnaujina savo pažadą Jokūbui, dvylikos Izraelio giminių protėviui.¹⁷ Prieš susitikdamas su savo broliu Esavu, Jokūbas visą naktį grumiasi su „kažkokiu“ paslaptingu vyru, kuris atsisako pasakyti savo vardą, bet, prieš pasitraukdamas auštant, jį palaimina. Dvasinė Bažnyčios tradicija tą pasakojimą laiko maldos simboliu, nes malda yra tikėjimo kova ir ištvermės pergalė.¹⁸162

Mozė ir tarpininko malda

2574^S-537^Y-472Kai pradeda pildytis pažadai (Pascha, Išėjimas iš Egipto, dovanotas Įstatymas ir sudaryta Sandora),62 Mozės malda yra jaudinantis užtariamosios maldos pavyzdys; ją atbaigs „vienas Dievo ir žmonių Tarpininkas – žmogus Kristus Jėzus“ (1 Tim 2, 5).

2575^S-537^Y-472205Ir čia Dievas pirmas. Jis pašaukia Mozę iš degančio krūmo.¹⁹ Žydų ir krikščionių dvasinėje tradicijoje tas įvykis išliks kaip vienas iš maldos pirmavaizdžių. Juk „Abraomo, Izaoko ir Jokūbo Dievas“ pašaukia savo tarną Mozę dėl to, kad yra gyvasis Dievas, trokštantis, kad žmonės gyventų. Jis apsireiškia, kad juos išgelbėtų, tačiau ne pats vienas ir ne prieš jų valią. Jis pašaukia Mozę, kad jį pasiųstų, pasidalytų savo užuojauta, įtrauktų į savo išganymo darbą. Toje dieviškojoje misijoje tarsi glūdi maldavimas, ir Mozė tik po ilgų ginčų sutinka su Dievo Gelbėtojo valia. Tačiau to dialogo metu, kai Dievas atsiveria Mozei, šis taip pat išmoksta melstis: bando atsisakyti, priekaištauja, o labiausiai klausinėja, ir Viešpats, atsakydamas į jo klausimus, jam patiki savo neišsakomą vardą, kurį apreikš Jo didingi darbai.

2576^S-537^Y-472555„VIEŠPATS kalbėdavo su Moze veidas į veidą, kaip žmogus kalba su savo bičiuliu“ (Iš 33, 11). Mozės malda yra kontempliatyvios maldos, padedančios Dievo tarnui likti ištikimam savo misijai, pavyzdys. Mozė dažnai ir ilgai „kalbasi“ su Viešpačiu, užkopęs į kalną Jo klausytis ir maldauti, ir vėl nusileidžia pas tautą pakartoti jai Dievo žodžių ir jai vadovauti. „Jam patikėti visi mano namai. Su juo aš kalbu veidas į veidą aiškiai, ne mįslėmis“ (Sk 12, 7–8), nes „Mozė labai kuklus žmogus, kuklesnis už bet ką kitą ant žemės veido“ (Sk 12, 3).

2577^S-537^Y-472Taip artimai bendraudamas su ištikimuoju Dievu, kuris lėtas pykti ir kupinas gerumo,²⁰210 Mozė sėmėsi jėgos ir tvirtumo užtarti kitus. Jis meldžiasi ne už save, bet už tautą, kurią Dievas įsigijo. Mozė jau užtaria vykstant mūšiui su Amaleku²¹ arba kad pagytų Mirjama.²²2635 Bet ypač, kai tauta atsimetė, jis ją „užstojo“ prieš Dievą (Ps 106, 23), kad išgelbėtų.²³ Jo maldos argumentai (užtarimas taip pat yra slaptos grumtynės) padrąsins tiek žydų tautos, tiek Bažnyčios didžiuosius maldos žmones,214 nes Dievas yra meilė, taigi teisingas ir ištikimas; Jis negali sau prieštarauti, Jis turi atsiminti savo nuostabius darbus, tai Jo garbės reikalas, Jis negali apleisti savo tautos, kuri vadinasi Jo vardu.

Dovydas ir karaliaus malda

2578^S-538Dievo tautos malda rutuliojasi Dievo buveinių – Sandoros skrynios, o vėliau Šventyklos – šešėlyje. Tautą mokys melstis pirmiausia jos vadai – kunigai ir pranašai. Vaikas Samuelis turėjo išmokti iš savo motinos Hanos, kaip „lieti savo širdį Viešpačiui“²⁴, o iš kunigo Elio – kaip klausytis Viešpaties žodžio: „Kalbėk, VIEŠPATIE, nes tavo tarnas klauso“ (1 Sam 3, 9–10). Vėliau jis pats patirs užtarimo kainą ir naštą: „Gink Dieve nusidėti VIEŠPAČIUI ir liautis melstis už jus. Aš ir toliau mokysiu jus gero ir doro kelio“ (1 Sam 12, 23).

2579^S-540709Dovydas yra tikrasis karalius „pagal Dievo širdį“, ganytojas, kuris meldžiasi už savo tautą ir jos vardu; jo lenkimasis Dievo valiai, Dievui teikiama šlovė ir jo paties gailestis bus tautai maldos pavyzdys. Jo, Dievo pateptojo, malda yra ištikimybė dieviškajam pažadui,²⁵436 meilės ir džiaugsmo kupinas pasitikėjimas vieninteliu Karaliumi ir Viešpačiu. Šventosios Dvasios įkvėptas, Dovydas gieda psalmes kaip pirmasis žydų ir krikščionių maldos pranašas. Tos maldos prasmę atskleis ir įgyvendins Kristaus, tikrojo Mesijo ir Dovydo Sūnaus, malda.

2580^S-538583Jeruzalės šventyklą, maldos namus, kuriuos norėjo pastatyti Dovydas, pastatys jo sūnus Saliamonas. Šventyklos pašventinimo²⁶ malda remiasi Dievo Pažadu ir Jo Sandora, Jo tautoje esančiu ir veikiančiu Jo vardu ir didžiųjų Išėjimo iš Egipto įvykių prisiminimu. Karalius iškelia rankas į dangų ir meldžia Viešpatį už save, už visą tautą, už būsimas kartas, maldauja atleisti jų nuodėmes ir patenkinti jų kasdienes reikmes, idant visos tautos žinotų, jog Jis yra vienintelis Dievas, o Jo tautos širdis visa Jam priklauso.

Elijas, pranašai ir širdies atsivertimas

2581^S-539Šventykla Dievo tautai turėjo būti maldos mokykla: maldingos kelionės, šventės, aukos, vakaro atnašos, smilkalai, „padėtinės“ duonos1150 – visi tie aukščiausiojo ir visiškai artimo Dievo šventumo ir garbės ženklai buvo kvietimas melstis ir maldos būdai. Tačiau vien ritualiniai veiksmai ne kartą tautos apeigas per daug nukreipdavo į išorę. Reikėjo ugdyti tikėjimą, atsiversti širdimi. Tai buvo pranašų užduotis iki Tremties ir po jos.

2582^S-539Elijas yra pranašų tėvas, iš kartos tų, kurie Jo ieško, ieško Jo veido.²⁷ Jo vardas: „Viešpats yra mano Dievas“ tampa tautos šauksmu, tarsi atsaku į jo maldą ant Karmelio kalno.²⁸ Ragindamas mus melstis, tai primena Jokūbas: „Daug gali karšta teisiojo malda“ (Jok 5, 16).²⁹

2583^S-539Pamokytas gailestingumo, kai buvo pasitraukęs prie Cherito upelio, Elijas moko Zarefato našlę tikėti Dievo žodžiu ir tą tikėjimą sutvirtina savo atkaklia malda: Dievas grąžina gyvybę našlės vaikui.³⁰

Aukos ant Karmelio kalno, Dievo tautos tikėjimo galutinio išmėginimo, metu, „atėjus metui atnašauti auką“,696 Elijas maldauja: „Atsakyk man, Viešpatie! Atsakyk man!“, ir Viešpaties ugnis ją sudegina; tie Elijo žodžiai Rytų liturgijos kartojami Eucharistijos epiklezėje.³¹

Pagaliau vėl keliaudamas dykuma į tą vietą, kurioje gyvasis ir tikrasis Dievas buvo apsireiškęs savo tautai, Elijas, kaip kadaise Mozė, prisiglaudžia „uolos plyšyje“, kol „praeis“ slėpiningasis Dievo artumas.³² Tačiau tik ant Atsimainymo kalno atsidengs žmonėms Tas,555 kurio veido jie ieško:³³ jie pažins Dievo šlovę, spindinčią nukryžiuoto ir prisikėlusio Kristaus veide.³⁴

2584^S-5392709Būdami „vieni su Dievu“, pranašai semiasi šviesos ir jėgos savo misijai. Jų malda yra ne pabėgimas nuo neištikimo pasaulio, bet Dievo žodžio klausymas, kartais ginčas arba skundas, bet visada užtarimas, kuris laukia gelbinčio Dievo, istorijos Viešpaties, įsikišimo ir jam rengia.³⁵

Psalmės – bendruomenės malda

2585^S-540^Y-4731093Nuo Dovydo iki Mesijo atėjimo šventosiose knygose yra maldų tekstų, liudijančių vis gilesnį maldos už save ir už kitus suvokimą.³⁶ Psalmės (arba „Šlovinimo giesmės“) palengva buvo surinktos į vieną penkių knygų rinkinį – Psalmyną, kuris yra Senojo Testamento maldų viršūnė.

2586^S-540^Y-473Psalmės gaivina ir išreiškia susirinkusios Dievo tautos maldas per didžiąsias šventes Jeruzalėje ir kiekvieną šabo dieną sinagogose. Tokia malda neatsiejamai yra ir asmeninė, ir bendruomeninė, susijusi ir su pačiais besimeldžiančiaisiais, ir su visais žmonėmis. Ji kyla iš Šventosios žemės ir svetur gyvenančių bendruomenių, bet apima visą kūriniją, primena išganingus praeities įvykius ir nusidriekia į laikus, kai istorija bus atbaigta, atmena jau įvykdytus Dievo pažadus ir laukia Mesijo, kuris juos išpildys galutinai. Kristaus kartojamos ir Jame išsipildžiusios psalmės lieka esminė Jo Bažnyčios maldos dalis.³⁷1177

2587^S-540^Y-473Psalmynas yra knyga, kurioje Dievo žodis tampa žmogaus malda. Kitose Senojo Testamento knygose žodžiais skelbiami darbai ir aiškinamas juose glūdintis slėpinys.³⁸ Psalmyne išganingieji Dievo darbai išsakomi Dievui giedamais psalmininko žodžiais. Ta pati Dvasia įkvepia Dievo veikimą ir žmogaus atsaką. Kristus sujungs viena ir kita. Psalmės Jame nesiliaus mus mokiusios melstis.2641

2588^S-540^Y-473Įvairiapusiška psalmių malda skamba ir Šventyklos liturgijoje, ir žmogaus širdyje. Kad ir kas jos būtų – himnas, sielvarto kupina ar padėkos malda, asmeninis ar bendruomeninis maldavimas, karaliaus ar maldininko giesmė, išmintingas susimąstymas, – psalmės atspindi nuostabius Dievo darbus Jo tautos istorijoje ir psalmininko išgyvenamas žmogiškas būkles. Psalmė gali priminti praeities įvykius, bet tai daro taip paprastai, kad gali būti recituojama žmogaus bet kuriomis aplinkybėmis ir bet kuriais laikais.

2589^S-540^Y-473Psalmės turi daug bendrų bruožų. Jų malda paprasta ir spontaniška, jos išreiškia paties Dievo per viską ir su viskuo, kas yra gera Jo kūrinijoje, troškimą, sunkų būvį tikinčiojo, kuris, labiau už viską mylėdamas Viešpatį, išstatytas daugybės priešų ir pagundų grėsmei ir, laukdamas, ką darys ištikimasis Dievas, yra tikras Jo meile ir pasiduoda Jo valiai. 304Psalmių malda visados yra šlovinimas, todėl šitai gerai atitinka mums perteikta jų rinkinio antraštė: „šlovinimo giesmes“. Kadangi skirtos bendruomenės apeigoms, psalmėse girdėti kvietimas melstis ir atliepamoji giesmė: „Hallelu–Ia!“ (Aleliuja), „Šlovinkite Viešpatį!“.

Ar yra kas gražesnio už psalmę? Dovydas labai teisingai sako: „Giedosiu šlovės giesmes savo Dievui, kol gyvas būsiu“ (Ps 146, 2). Tai tiesa. Juk psalmė yra pašlovinimas tautos lūpomis, Dievo aukštinimas, Jo garbinimas drauge susirinkus, visų džiūgavimas, visų žodžiai, Bažnyčios balsas, skambus tikėjimo išpažinimas...³⁹

Santrauka

2590^S-534„Malda yra sielos pakilimas į Dievą arba prašymas iš Dievo jo valią atitinkančių gėrybių.“⁴⁰

2591^Y-470Dievas nenuilstamai šaukia kiekvieną žmogų į slėpiningą susitikimą su Juo. Malda lydi visą išganymo istoriją kaip abipusis – Dievo ir žmogaus – šaukimasis vienas kito.

2592^S-536Abraomo ir Jokūbo malda yra tarytum tikėjimo grumtynės pasitikint ištikimuoju Dievu ir esant tikram, kad ištvermingojo laukia žadėta pergalė.

2593^S-537Mozės malda yra atsakas į gyvojo Dievo parodytą norą išgelbėti savo tautą. Ji yra vienintelio tarpininko, Jėzaus Kristaus, užtariamosios maldos pirmavaizdis.

2594^S-538Dievo tautos malda rutuliojasi Dievo buveinių – Sandoros skrynios ir Šventyklos – šešėlyje, vadovaujant ganytojams, ypač karaliui Dovydui ir pranašams.

2595 Pranašai ragina atsiversti širdimi, o patys, kaip antai Elijas, karštai ieškodami Dievo veido, užtaria tautą.

2596^S-540^Y-473Psalmės yra Senojo Testamento maldos viršūnė. Jose vienas nuo kito neatsiejami du elementai: asmeninis ir bendruomeninis. Jos apima visus istorijos matmenis: primenami jau išpildyti Dievo pažadai ir laukiama Mesijo atėjimo.

2597^S-540^Y-473Kristaus kartojamos ir Jame įgyvendintos psalmės yra esminis ir nuolatinis Jo Bažnyčios maldos elementas. Jos tinka žmonėms bet kuriomis aplinkybėmis ir bet kuriais laikais.

KBK nuorodos

2568410 Nupuolusio žmogaus Dievas neapleido. Priešingai, Jis žmogų šaukia ir paslaptingai jam praneša, kad blogis bus nugalėtas, o jis iš savo nuopuolio – pakeltas. Ši Pradžios knygos vieta vadinama „Protoevangelija“, nes tai pirmasis pranešimas apie Mesiją – Atpirkėją, apie kovą tarp angies ir moters ir galutinę pastarosios palikuonio pergalę.

KBK 410 kontekstas

25681736 Kaltė dėl kiekvieno tiesiogiai tyčinio veiksmo tenka jo atlikėjui: Antai Viešpats klausia sode nusidėjusią Ievą: „Kodėl tu taip padarei?“ (Pr 3, 13). To paties klausia Kainą. Ir pranašas Natanas to klausia karalių Dovydą, kai šis svetimavo su Urijo žmona ir jį nužudė. Veiksmas gali būti tyčinis netiesiogiai, jei jis atliekamas nesirūpinant tuo, ką privalu žinoti ar daryti, pavyzdžiui, dėl eismo taisyklių nežinojimo įvykusios avarijos atveju.

KBK 1736 kontekstas

25682738 Maldos apreiškimas išganymo ekonomijoje mus moko, kad tikėjimas remiasi Dievo veikimu istorijoje. Sūnišką pasitikėjimą žadina Jo įstabiausia veikla: Jo Sūnaus kančia ir prisikėlimas. Krikščioniškoji malda yra bendradarbiavimas su Dievo apvaizda, su Jo meilės planu žmonių labui.

KBK 2738 kontekstas

2569288 Tad apreiškimas apie sukūrimą yra neatskiriamas nuo Dievo, Vienintelio, Sandoros su savąja tauta apreiškimo ir įvykdymo. Sukūrimas buvo apreikštas kaip pirmas žingsnis į tą Sandorą, kaip pirmas ir visuotinis visagalės Dievo meilės liudijimas. Tiesa apie sukūrimą buvo vis labiau pabrėžiama pranašų kalbose, psalmių ir liturgijos maldose, išrinktosios tautos išmintinguose samprotavimuose.

KBK 288 kontekstas

256958 Sandora su Nojumi galiojo pagonių laikais iki visuotinio Evangelijos paskelbimo. Biblija gerbia kai kuriuos didžiuosius „pagonis“, tokius kaip teisusis Abelis, karalius ir kunigas Melchizedekas, Kristaus pirmavaizdis, ar teisieji „Nojus, Danielis ir Jobas“ (Ez 14, 14). Tad Šventasis Raštas parodo, kokias šventumo aukštybes gali pasiekti tie, kurie gyvena pagal Nojaus sandorą, laukdami, kol Kristus suburs „į vienybę išsklaidytuosius Dievo vaikus“ (Jn 11, 52).

KBK 58 kontekstas

256959 Kad suburtų išsklaidytą žmoniją, Dievas pasirenka Abramą, pakviesdamas jį „iš savo gimtojo krašto, iš savo tėvo namų“ (Pr 12, 1), kad padarytų Abraomu – „daugybės tautų tėvu“ (Pr 17, 5): „Visos žemės gentys ras tavyje palaiminimą“ (Pr 12, 3).

KBK 59 kontekstas

2570145 Laiške žydams, kuriame didžiai pagerbtas protėvių tikėjimas, ypač pabrėžiamas Abraomo tikėjimas: „Tikėdamas Abraomas paklausė šaukimo keliauti į šalį, kurią turėjo paveldėti, ir išvyko, nežinodamas kur einąs“ (Žyd 11, 8). Tikėdamas jis gyveno kaip svetimšalis ir ateivis Pažadėtoje žemėje. Tikėdama Sara gavo galią pagimdyti pažado sūnų. Pagaliau Abraomas tikėdamas atnašavo savo viengimį sūnų.

KBK 145 kontekstas

2571494 Išgirdusi, kad ji pagimdys „Aukščiausiojo Sūnų“, nepažindama vyro, Šventosios Dvasios galybe, Marija „tikėjimo klusnumu“, būdama tikra, kad „Dievui nėra negalimų dalykų“, atsakė: „Štai aš Viešpaties tarnaitė, tebūna man, kaip tu pasakei“ (Lk 1, 38). Sutikdama su Dievo žodžiu, ji tapo Jėzaus Motina ir, netrukdoma jokios nuodėmės, visa širdimi įsitraukė į dieviškąjį išganymo planą; Marija nesvyruodama atsidavė savo Sūnaus asmeniui ir misijai, kad, priklausydama nuo Jo ir drauge su Juo, Dievo malonės padedama tarnautų Atpirkimo slėpiniui: Šv. Ireniejus sako, kad ji „paklusdama tapo ir savo, ir visos žmonių giminės išganymo priežastimi“. Todėl nemažai senųjų Bažnyčios tėvų [...] jam pritaria: „Ievos neklusnumo mazgą atmezgė Marijos klusnumas; ką mergelė Ieva surišo netikėdama, tai mergelė Marija atrišo tikėjimu“. Lygindami su Ieva, Mariją jie vadina „gyvųjų Motina“ ir dažnai tvirtina: „mirtis – per Ievą, gyvenimas – per Mariją“.

KBK 494 kontekstas

25712635 Užtarti kitus, prašyti ko nors kitiems nuo Abraomo laikų yra būdinga kiekvienai širdžiai, esančiai santarvėje su Dievo gailestingumu. Bažnyčios laikais krikščionio užtarimas yra Kristaus užtarimo dalis ir šventųjų bendrystės išraiška. Kas meldžiasi užtardamas, žiūri „ne savo naudos, bet kitų“ (Fil 2, 4), meldžiasi net už tuos, kurie daro jam pikta.

KBK 2635 kontekstas

2572603 Jėzus nebuvo [Dievo] atstumtas, tarsi pats būtų nusidėjęs. Atvirkščiai, dėl atperkamosios meilės – kuri nuolat Jį vienijo su Tėvu – Jis taip prisiėmė mus, nuodėmėmis nuklydusius nuo Dievo, kad galėjo mūsų vardu ant kryžiaus sušukti: „Mano Dieve, mano Dieve, kodėl mane apleidai?!“ (Mk 15, 34). Taip Jį sulyginęs su mumis, nusidėjėliais, Dievas „nepagailėjo nė savo Sūnaus, bet atidavė jį už mus visus“ (Rom 8, 32), kad mus sutaikintų „su Dievu jo Sūnaus mirtis“ (Rom 5, 10).

KBK 603 kontekstas

2573162 Tikėjimas yra Dievo malonės dovana žmogui. Tą neįkainojamą dovaną mes galime prarasti. Šventasis Paulius primena Timotiejui, kad kovotų „gerą kovą“, išlaikytų „tikėjimą ir gerą sąžinę. Jos atsižadėjus, kai kurių tikėjimo laivas sudužo“ (1 Tim 1, 18–19). Kad tikėjimu gyventume, augtume ir ištvertume ligi galo, turime jį maitinti Dievo žodžiu; turime melsti Viešpatį, kad sustiprintų mūsų tikėjimą, kuris „veikia meile“ (Gal 5, 6), turi būti vilties palaikomas ir įleidęs šaknis Bažnyčios tikėjime.

KBK 162 kontekstas

2575205 Iš degančio ir nesudegančio krūmo Dievas kreipėsi į Mozę. Dievas Mozei pasakė: „Aš esu Dievas tavo tėvo, [...] Dievas Abraomo, Dievas Izaoko ir Dievas Jokūbo“ (Iš 3, 6). Dievas yra tėvų Dievas, pašaukęs ir lydėjęs patriarchus jų kelionėse. Jis yra ištikimas ir užjaučiantis, prisimena tėvus ir savo pažadus; Jis ateina išlaisvinti jų palikuonių iš vergijos. Jis, virš erdvės ir laiko esantis Dievas, gali ir nori tai padaryti ir visa savo galia tą planą įgyvendins.

KBK 205 kontekstas

2576555 Akimirksnį Jėzus parodo savo dieviškąją garbę, taip patvirtindamas Petro išpažinimą. Jis taip pat parodo, kad, žengiant „į savo garbę“ (Lk 24, 26), Jam prireiks pereiti mirtį ant kryžiaus Jeruzalėje. Mozė ir Elijas išvydo Dievo garbę ant Atsimainymo kalno: Įstatymas ir Pranašai skelbė Mesijo kančią. Kad Jėzus kentėtų, tokia yra Tėvo valia: Sūnus veikia kaip Dievo Tarnas. Debesis ženklina Šventosios Dvasios buvimą: „Pasirodė visa Trejybė: prabilęs Tėvas, atsimainęs Sūnus, Dvasia spindinčiam debesy.“ Tu atsimainei ant kalno, ir Tavo mokiniai kiek pajėgdami žvelgė į Tavo šlovę, Kristau Dieve, idant, išvydę Tave nukryžiuotą, suprastų, jog Tavo kančia buvo savanoriška, ir paskelbtų pasauliui, jog Tu tikrai esi Tėvo atspindys.

KBK 555 kontekstas

2577210 Izraeliui nusidėjus, tai yra nusigręžus nuo Dievo ir ėmus garbinti aukso veršį, Dievas paklauso Mozės užtarimo ir sutinka žygiuoti su neištikima tauta, tuo parodydamas savo meilę. Kai Mozė prašo Dievą parodyti jam savo šlovę, Dievas atsako: „Aš padarysiu, kad praeis prieš tave visas mano gerumas ir ištarsiu prieš tave vardą 'VIEŠPATS [YHWH]'“ (Iš 33, 19). Ir Viešpats praėjo pro Mozę tardamas: „VIEŠPATS, VIEŠPATS [YHWH, YHWH], esu gailestingas ir maloningas Dievas, lėtas pykti, kupinas gerumo ir ištikimybės'“ (Iš 34, 6). Tada Mozė išpažįsta Viešpatį – atleidžiantį Dievą.

KBK 210 kontekstas

25772635 Užtarti kitus, prašyti ko nors kitiems nuo Abraomo laikų yra būdinga kiekvienai širdžiai, esančiai santarvėje su Dievo gailestingumu. Bažnyčios laikais krikščionio užtarimas yra Kristaus užtarimo dalis ir šventųjų bendrystės išraiška. Kas meldžiasi užtardamas, žiūri „ne savo naudos, bet kitų“ (Fil 2, 4), meldžiasi net už tuos, kurie daro jam pikta.

KBK 2635 kontekstas

2577214 Dievas, „Kuris yra“, Izraeliui apsireiškė kaip „gailestingas ir maloningas Dievas“ (Iš 34, 6). Šiais dviem žodžiais esmingai išreiškiamas dieviškojo vardo turtingumas. Visais savo darbais Dievas parodo savo palankumą, gerumą, malonę, meilę; drauge ir savo patikimumą, pastovumą, ištikimybę, tiesą. „Dėkoju tavo šventajam vardui už tavo ištikimybę ir gerumą“ (Ps 138, 2). Jis yra tiesa, nes „Dievas yra šviesa ir jame nėra jokios tamsybės“ (1 Jn 1, 5); Jis yra „meilė“, kaip praneša apaštalas Jonas (1 Jn 4, 8).

KBK 214 kontekstas

2579709 Įstatymas, Pažado ir Sandoros ženklas, turėtų vadovauti iš Abraomo tikėjimo kilusios tautos širdžiai ir institucijoms. „Jei paklusite mano balsui ir laikysitės mano sandoros, [...] jūs būsite man kunigiška karalystė ir šventa tauta“ (Iš 19, 5–6). Tačiau po Dovydo laikų Izraelis pasiduoda pagundai tapti tokia karalyste kaip ir kitos tautos. O Dovydui pažadėta Karalystė bus Šventosios Dvasios kūrinys; ji priklausys turintiems vargdienio dvasią.

KBK 709 kontekstas

2579436 Kristus yra hebrajiško žodžio „Mesijas“, reiškiančio „pateptąjį“, graikiškas vertimas. Jis tampa tikriniu Jėzaus vardu todėl, kad išreiškia dieviškąją misiją, kurią Jėzus tobulai įvykdo. Izraelyje Dievo vardu būdavo patepami asmenys, pašventinami Jo patikėtai misijai atlikti. Tai būdavo karaliai, kunigai ir retais atvejais pranašai. Ypatingas atvejis turėjo būti patepimas Mesijo, kurį Dievas siųs galutinai įtvirtinti Jo karalystės. Mesijas turėjo būti pateptas Viešpaties Dvasia kaip karalius ir kunigas, o drauge ir pranašas. Jėzus įvykdė mesijinius Izraelio lūkesčius trilype – kunigo, pranašo ir karaliaus – tarnyste.

KBK 436 kontekstas

2580583 Jėzus, kaip ir Pranašai iki Jo, Jeruzalės šventyklą labai gerbė. Jį ten buvo nunešę Juozapas ir Marija, praėjus keturiasdešimčiai dienų po Jo gimimo. Dvylikos metų Jis nutarė likti Šventykloje, kad primintų savo tėvams, jog turi būti savo Tėvo reikaluose. Paslėptojo gyvenimo metu Jis kasmet nuvykdavo į ją bent Velykų šventėms; pats viešasis veikimas buvo valdomas Jo kelionių į Jeruzalę per didžiąsias žydų šventes ritmo.

KBK 583 kontekstas

25811150 Sandoros ženklai. Išrinktoji tauta gavo iš Dievo ypatingų ženklų ir simbolių, žyminčių jos liturginį gyvenimą; tai jau ne vien liturginis kosminių ciklų vaizdavimas ar socialinio pobūdžio apeigos, bet Sandoros ženklai, didžių Dievo darbų savo tautos labui simboliai. Iš tų liturginių Senosios Sandoros ženklų minėtini: apipjaustymas, kunigų ir karalių patepimas ir įšventinimas, rankų uždėjimas, aukojimas ir ypač Velykos. Bažnyčia šiuose ženkluose regi Naujosios Sandoros sakramentų pirmavaizdžius.

KBK 1150 kontekstas

2583696 Ugnis. Vanduo žymi Šventojoje Dvasioje duoto gyvenimo gimimą ir vaisingumą, o ugnis simbolizuoja Šventosios Dvasios veikimo galią perkeisti. Pranašas Elijas, kuris „pakilo [...] lyg ugnis, jo žodis buvo lyg liepsnojanti krosnis“ (Sir 48, 1), savo malda pritraukė ugnį iš dangaus sudeginti aukai ant Karmelio kalno; tai įvaizdis Šventosios Dvasios ugnies, perkeičiančios visa, ką Ji paliečia. Jonas Krikštytojas, kuris „su Elijo dvasia ir galybe žengs pirma Viešpaties“ (Lk 1, 17), skelbė Kristų kaip tą, kuris „krikštys Šventąja Dvasia ir ugnimi“ (Lk 3, 16), tąja Dvasia, apie kurią Jėzus sakys: „Aš atėjau įžiebti žemėje ugnies ir taip norėčiau, kad ji jau liepsnotų!“ (Lk 12, 49). „Tarsi ugnies liežuviai“ Šventoji Dvasia nusileido ant mokinių Sekminių rytmetį, ir jie „pasidarė pilni Šventosios Dvasios“. Dvasinė tradicija tą ugnies simboliką išlaikys kaip vieną išraiškingiausių Šventosios Dvasios veikimo alegorijų: „Negesinkite Dvasios!“ (1 Tes 5, 19).

KBK 696 kontekstas

2583555 Akimirksnį Jėzus parodo savo dieviškąją garbę, taip patvirtindamas Petro išpažinimą. Jis taip pat parodo, kad, žengiant „į savo garbę“ (Lk 24, 26), Jam prireiks pereiti mirtį ant kryžiaus Jeruzalėje. Mozė ir Elijas išvydo Dievo garbę ant Atsimainymo kalno: Įstatymas ir Pranašai skelbė Mesijo kančią. Kad Jėzus kentėtų, tokia yra Tėvo valia: Sūnus veikia kaip Dievo Tarnas. Debesis ženklina Šventosios Dvasios buvimą: „Pasirodė visa Trejybė: prabilęs Tėvas, atsimainęs Sūnus, Dvasia spindinčiam debesy.“ Tu atsimainei ant kalno, ir Tavo mokiniai kiek pajėgdami žvelgė į Tavo šlovę, Kristau Dieve, idant, išvydę Tave nukryžiuotą, suprastų, jog Tavo kančia buvo savanoriška, ir paskelbtų pasauliui, jog Tu tikrai esi Tėvo atspindys.

KBK 555 kontekstas

25842709 Kas yra kontempliatyvioji malda? Šv. Teresė atsako: „Aš manau, kad minties malda yra ne kas kita, kaip nuoširdus draugiškas bendravimas, kai dažnai kalbamės su Dievu visai vieni, būdami tikri, jog Jis mus myli.“ Kontempliatyvioji malda ieško „to, kurį myli mano širdis“ (Gg 3, 1), tai yra Jėzaus, o Jame – Tėvo. Jo ieškome, nes Jo trokšti visada yra meilės pradžia; Jo ieškome su tyru tikėjimu, tuo tikėjimu, kuris mums leidžia gimti iš Jo ir Jame gyventi. Ir kontempliuojant dar galima medituoti, tačiau žvilgsnis jau krypsta į Viešpatį.

KBK 2709 kontekstas

25851093 Sakramentinėje ekonomijoje Šventoji Dvasia įgyvendina Senosios Sandoros įvaizdžius. Kadangi Kristaus Bažnyčia buvo „įstabiai parengta Izraelio tautos istorijos bei Senosios Sandoros“, tai Bažnyčios liturgija perima liturginius elementus iš Senosios Sandoros ir išsaugo juos kaip savo sudėtinę ir nepakeičiamą dalį: — skaito Senąjį Testamentą; — meldžiasi psalmėmis; — gyvai mini gelbinčius įvykius ir reikšmingus faktus, išsipildžiusius Kristaus slėpinyje (Pažadą ir Sandorą, Išėjimą ir Velykas, Karalystę ir Šventyklą, Tremtį ir Sugrįžimą).

KBK 1093 kontekstas

25861177 Valandų liturgijos himnai ir litanijos taip įglaudžia psalmių maldą į Bažnyčios laiką, kad išreikštų tos dienos meto, liturginio laiko arba švenčiamos šventės simboliką. Be to, kiekvienai Valandai skirti Dievo žodžio skaitiniai (ir po jų einantys atliepai arba troparai), o kai kuriose Valandose Bažnyčios tėvų ir dvasinių mokytojų tekstai daug išsamiau atskleidžia švenčiamo slėpinio prasmę, padeda suprasti psalmes ir parengia vidinei maldai. Vadinamoji lectio divina, kai Dievo žodis skaitomas ir medituojamas, kad taptų malda, yra giliai įleidusi šaknis į liturginį gyvenimą.

KBK 1177 kontekstas

25872641 „Kalbėkitės psalmių, himnų bei dvasinių giesmių žodžiais, giedokite ir šlovinkite savo širdyse Viešpatį“ (Ef 5, 19). Kaip įkvėptieji Naujojo Testamento autoriai, taip ir pirmosios krikščionių bendruomenės naujaip perskaito Psalmyną ir jomis apgieda Kristaus slėpinį. Kupinos Dvasios naujybės, jos taip pat kuria himnus ir giesmes apie nepaprastą įvykį, kurį Dievas įgyvendino savo Sūnuje: apie Jo Įsikūnijimą, Jo Mirtį, kuri nugalėjo mirtį, apie Prisikėlimą ir Įžengimą į dangų sėstis Tėvo dešinėje. Iš šių visos išganymo ekonomijos „stebuklų“ ir kyla doksologija – Dievo šlovinimas.

KBK 2641 kontekstas

2589304 Taigi matyti, kad Šventoji Dvasia, pagrindinis Šventojo Rašto autorius, dažnai veikimą priskiria Dievui, nepaminėdama antrinių priežasčių. Tai ne primityvus „kalbos būdas“, bet gerai motyvuota kalbėsena, kad primintų apie Dievo primatą ir absoliutų Jo viešpatavimą istorijoje bei pasaulyje ir taip mokytų pasitikėjimo Juo. Psalmių maldos yra didžioji tokio pasitikėjimo mokykla.

KBK 304 kontekstas

KBKS nuorodos

2570-2573, 2592536. Kodėl Abraomas yra maldos pavyzdys?

Abraomas yra maldos pavyzdys, nes jis žengia Dievo akivaizdoje, klauso jo ir paklūsta jam. Jo malda yra tikėjimo kova, nes Dievo ištikimybe jis tiki net išmėginimo metu. Be to, savo palapinėje priėmęs apsilankiusį Viešpatį, patikėjusį jam savo planą, Abraomas su narsiu pasitikėjimu ryžtasi užtarti nusidėjėlius.

KBKS 536 kontekstas

2574-2577, 2593537. Kaip meldėsi Mozė?

Mozės malda yra tipiška kontempliatyvioji malda: Dievas, prabilęs Mozei iš degančio krūmo, dažnai ir ilgai kalbasi su juo „veidas į veidą, kaip žmogus kalba su savo bičiuliu“ (Iš 33, 11). Iš tokios Dievo artumos Mozė semiasi jėgų atkakliai užtarti savo tautą; taip jo malda tampa vienatinio tarpininko Jėzaus Kristaus užtarimo maldos pirmavaizdžiu.

KBKS 537 kontekstas

2578-2580, 2594538. Kaip Senajame Testamente malda susijusi su karaliumi ir šventykla?

Dievo tautos malda plėtojasi Dievo buveinės – Sandoros skrynios, paskui šventyklos – aplinkoje, vadovaujama jos ganytojų. Tarp jų yra ir Dovydas, karalius „pagal Dievo širdį“, už savo tautą besimeldžiantis ganytojas. Jo malda – tautos maldos pavyzdys, nes tai dieviškojo pažado laikymasis ir meilės kupinas pasitikėjimas Tuo, kuris vienintelis yra Karalius ir Viešpats.

KBKS 538 kontekstas

2579, 2585-2589, 2596-2597540. Kuo svarbios maldai psalmės?

Psalmės Senajame Testamente yra maldos viršūnė: Dievo žodis tampa žmogaus malda. Šioje Šventosios Dvasios įkvėptoje maldoje, kartu asmeninėje ir bendruomeninėje, giedama apie įstabius Dievo darbus kūrimo metu ir išganymo istorijoje. Kristus meldėsi psalmėmis ir iki galo jas išpildė. Todėl jos yra esminis ir nuolatinis Bažnyčios maldos elementas, tinkamas žmonėms visomis aplinkybėmis ir visais laikais.

KBKS 540 kontekstas

2581-2584539. Koks yra maldos vaidmuo pranašų misijoje?

Pranašai iš maldos sėmėsi šviesos ir stiprybės tautai raginti įtikėti ir atsiversti širdimi. Būdami labai arti Dievo, jie užtaria brolius ir skelbia jiems, ką yra regėję ir išgirdę iš Viešpaties. Elijas – Dievo veido ieškančių pranašų tėvas. Ant Karmelio kalno jam pavyksta grąžinti tautą į tikėjimą, įsikišus Dievui, kurio jis meldė: „Atsakyk man, Viešpatie! Atsakyk man“ (1 Kar 18, 37).

KBKS 539 kontekstas

YC nuorodos

KBK išnašos

4Plg. Žyd 10, 5–7.

5Plg. Pr 4, 4.

6Plg. Pr 4, 26.

7Plg. Pr 5, 24.

8Plg. Pr 8, 20 – 9, 17.

9Plg. Pr 9, 8–16.

10Plg. Pr 15, 2–3.

11Plg. Pr 15, 6.

12Plg. Pr 17, 1–2.

13Plg. Pr 18, 1–15; Lk 1, 26–38.

14Plg. Pr 18, 16–33.

15Plg. Rom 8, 32.

16Plg. Rom 4, 16–21.

17Plg. Pr 28, 10–22.

18Plg. Pr 32, 25–31; Lk 18, 1–8.

19Plg. Iš 3, 1–10.

20Plg. Iš 34, 6.

21Plg. Iš 17, 8–13.

22Plg. Sk 12, 13–14.

23Plg. Iš 32, 1 – 34, 9.

24Plg. 1 Sam 1, 9–18.

25Plg. 2 Sam 7, 18–29.

26Plg. 1 Kar 8, 10–61.

27Plg. Ps 24, 6.

28Plg. 1 Kar 18, 39.

29Plg. Jok 5, 16–18.

30Plg. 1 Kar 17, 7–24.

31Plg. 1 Kar 18, 20–39.

32Plg. 1 Kar 19, 1–14; Iš 33, 19–23.

33Plg. Lk 9, 30–35.

34Plg. 2 Kor 4, 6.

35Plg. Am 7, 2. 5; Iz 6, 5. 8. 11; Jer 1, 6; 15, 15–18; 20, 7–18.

36Plg. Ezd 9, 6–15; Neh 1, 4–11; Jon 2, 3–10; Tob 3, 11–16; Jdt 9, 2–14.

37Plg. Valandų liturgijos bendrieji nuostatai, 100–109, in: Valandų liturgija, t. 1, Vilnius, 2011, p. 57–60.

38Vatikano II Susirinkimas, Dogm. konst. Dei Verbum, 2: AAS 58 (1966) 818.

39Šv. Ambraziejus, Enarrationes in Psalmos, 1, 9: CSEL 64, 7 (PL 14, 968).

40Šv. Jonas Damaskietis, Expositio fidei, 68 [De fide orthodoxa 3, 24]: PTS 12, 167 (PG 94, 1089).