325-327Šventajame Rašte parašyta: „Pradžioje Dievas sukūrė dangų ir žemę“ (Pr 1, 1). Savo Tikėjimo išpažinime Bažnyčia skelbia, kad Dievas yra visų regimųjų ir neregimųjų dalykų, visų dvasinių ir medžiaginių būtybių, t. y. angelų bei regimojo pasaulio ir ypač žmogaus, Kūrėjas.
60. Kas yra angelai?
328-333350-351Angelai yra grynai dvasiniai, bekūniai, nematomi ir nemirtingi kūriniai, asmeninės būtybės, apdovanotos protu ir valia. Be paliovos veidu į veidą kontempliuodami Dievą, angelai jį šlovina, jam tarnauja, yra jo pasiuntiniai, vykdant visų žmonių išganymo misiją.
Bažnyčia vienijasi su angelais garbindama Dievą, šaukiasi jų pagalbos ir kai kuriuos jų mini savo liturgijoje.
„Kiekvienas tikintysis šalia savęs turi angelą – globėją ir ganytoją, vedantį jį į gyvenimą“ (šv. Bazilijus Didysis).
62. Ko Šventasis Raštas moko apie regimojo pasaulio kūrimą?
337-344Šešių dienų pasakojimu apie kūrimą Šventasis Raštas supažindina su kūrinijos vertingumu ir tikslu, kuris yra Dievo garbinimas ir tarnavimas žmogui. Visi dalykai savo būtį turi iš Dievo, iš jo gauna savo gerumą ir tobulumą, savo dėsnius ir vietą visatoje.
63. Kokia yra žmogaus vieta kūrinijoje?
343-344353Žmogus yra regimosios kūrinijos viršūnė, nes jis sukurtas pagal Dievo paveikslą ir panašumą.
64. Koks ryšys sieja sukurtuosius dalykus?
342354Kūrinius sieja Dievo panorėta tarpusavio priklausomybė ir hierarchija. Sykiu kūrinius sieja vienybė ir bendrumas, nes visų jų Kūrėjas tas pats, visi yra jo mylimi ir skirti jo garbei. Pagarba kūrinijoje įrašytiems dėsniams ir iš dalykų prigimties kylantiems santykiams yra išminties pagrindas ir moralės pamatas.
65. Koks yra santykis tarp kūrimo ir atpirkimo?
345-349Kūrimo darbo viršūnė yra dar didingesnis atpirkimo darbas. Šis iš tiesų duoda pradžią naujajai kūrinijai, kurioje viskas atras savo pilnatvišką prasmę ir atbaigą.
KBK nuorodos
59.
325 Apaštalų tikėjimo simbolis liudija, kad Dievas yra „dangaus ir žemės Kūrėjas“, o Nikėjos–Konstantinopolio tikėjimo simbolis paaiškina: „... regimosios ir neregimosios visatos Kūrėjas“.
326
Šventojo Rašto žodžiai „dangus ir žemė“ reiškia: visa, kas egzistuoja, visa kūrinija. Jais taip pat nurodomas kūrinijoje glūdintis ryšys, kuris vienu metu ir jungia, ir skiria dangų ir žemę: „žemė“ yra žmonių pasaulis;
„dangus“ arba „dangūs“ gali reikšti dangaus skliautą, bet taip pat Dievo buvimo „vietą“: mūsų „Tėvą danguje“ (Mt 5, 16), tad ir „dangų“ – eschatologinę garbę. Pagaliau žodis „dangus“ reiškia ir dvasinių kūrinių, angelų, kurie supa Dievą, buvimo „vietą“.
327 Laterano IV Susirinkimo tikėjimo išpažinime tvirtinama, kad Dievas „laikų pradžioje iš nieko sukūrė drauge vieną ir kitą, dvasinę ir kūninę kūriniją, tai yra angelus ir žemiškąjį pasaulį, o vėliau ir žmogų, tarsi bendrai – iš dvasios ir kūno – sudarytą“.
328 Dvasinių, nekūninių būtybių, kurias Šventasis Raštas paprastai vadina angelais, egzistavimas yra tikėjimo tiesa. Tai aiškiai liudija tiek Raštai, tiek ir visa Tradicija.
329 Šv. Augustinas apie juos sako: „'Angelas' reiškia ne prigimtį, o vaidmenį. Tu paklausi, kaip ši prigimtis vadinasi? – Dvasia. Tu paklausi, koks jos vaidmuo? – Angelas; pagal tai, kas jis yra, tai dvasia, pagal tai, ką veikia, – angelas.“ Angelai visa savo esybe yra Dievo tarnai ir pasiuntiniai. Kadangi jie „visuomet regi mano dangiškojo Tėvo veidą“ (Mt 18, 10), jie vykdo „įsakymą [...], paklusnūs jo tartam žodžiui“ (Ps 103, 20).
330 Kaip grynai dvasiniai kūriniai, jie turi protą ir valią, yra asmenys ir nemirtingi. Tobulumu jie pranoksta visus regimus kūrinius. Tai rodo jų garbės spindesys.
331 Kristus yra angelų pasaulio centras. Angelai yra Jo: „Kai ateis Žmogaus Sūnus savo šlovėje ir kartu su juo visi angelai...“ (Mt 25, 31). Jie yra Jo, nes sukurti Jo ir Jam: „Nes jame sukurta visa, kas yra danguje ir žemėje, kas regima ir neregima, ar sostai, ar viešpatystės, ar kunigaikštystės, ar valdžios, – visa sukurta per jį ir jam“ (Kol 1, 16). Dar labiau jie yra Jo dėl to, kad Jis juos padarė savo išganymo plano skelbėjais: „Argi jie visi nėra tik tarnaujančios dvasios, išsiųstos patarnauti tiems, kurie paveldės išganymą?“ (Žyd 1, 14).
332 Angelai veikia nuo pat pasaulio sukūrimo ir visoje išganymo istorijoje; iš tolo ar iš arti jie skelbia tą išganymą ir tarnauja dieviškajam planui jį vykdydami: uždaro žemiškąjį rojų, globoja Lotą, išgelbsti Hagarą ir jos vaiką, sulaiko Abraomo ranką, tarpininkauja skelbiant Įstatymą, veda Dievo tautą, praneša apie gimimus ir pašaukimus, patarnauja pranašams – tai vis jų veiklos pavyzdžiai. Pagaliau angelas Gabrielius praneša apie Jėzaus pirmtako ir paties Jėzaus gimimą.
333 Įsikūnijusiojo Žodžio gyvenime nuo pat Įsikūnijimo iki Dangun žengimo angelai Jį garbina ir Jam tarnauja. „Įvesdamas Pirmgimį į pasaulį, jis [Dievas] sako: 'Tepagarbina jį visi Dievo angelai'“ (Žyd 1, 6). Jų šlovinimo giesmė Kristui gimus nesiliauja skambėjusi Bažnyčios šlovinime: „Garbė Dievui aukštybėse...“ (Lk 2, 14). Jie globoja Jėzaus kūdikystę, tarnauja Jam dykumoje, stiprina Alyvų kalno agonijoje, kai Jis galėtų būti jų išgelbėtas iš priešų rankų, kaip kadaise Izraelis. Taip pat angelai skelbia Gerąją Įsikūnijimo Naujieną ir Kristaus Prisikėlimą. Jie vėl lydės – kaip yra skelbę – sugrįžtantį Kristų ir tarnaus Jam teisiant pasaulį.
350 Angelai yra dvasiniai kūriniai, kurie be paliovos garbina Dievą ir Jam tarnauja, vykdydami Jo išganingus planus kitų kūrinių atžvilgiu: „Angelai prisideda prie viso to, ką mes darome gera.“
351 Angelai supa Kristų, savo Viešpatį. Jie Jam patarnauja, ypač Jam vykdant žmonių išganymo misiją.
334 Iki to laiko visą Bažnyčios gyvenimą lydi slėpininga ir galinga angelų globa.
335
Liturgijoje Bažnyčia vienijasi su angelais, šlovindama triskart šventą Dievą; ji šaukiasi jų pagalbos (mirusiųjų liturgijos maldoje In paradisum deducant te angeli... ar Bizantijos liturgijos „Cherubinų himne“), ypač gerbia kai kurių angelų (šv. Mykolo, šv. Gabrieliaus, šv. Rafaelio, angelų sargų) atminimą.
336
Nuo gyvenimo pradžios ligi mirties jie žmones saugo ir užtaria. „Šalia kiekvieno tikinčiojo būna angelas globėjas ir ganytojas, vedantis jį per gyvenimą.“ Dar žemėje gyvendamas, krikščionis tikėjimu dalyvauja palaimingoje su Dievu susivienijusių angelų ir žmonių bendruomenėje.
337
Dievas pats sukūrė regimąjį pasaulį su visu jo turtingumu, įvairove ir tvarka. Šventasis Raštas Kūrėjo veikimą vaizduoja simboliškai kaip šešias Dievo „darbo“ dienas, kurios baigiasi septintos dienos „poilsiu“. Šventasis tekstas apie sukūrimą moko tiesų, kurias Dievas apreiškė mūsų išganymui ir kurios leidžia „įžvelgti visos kūrinijos giliąją prigimtį, vertę ir paskirtį Dievo garbei“.
338
Nėra nieko, kas nebūtų gavęs būties iš Dievo Kūrėjo. Pasaulis prasidėjo, kai Dievas savo Žodžiu pašaukė jį iš nebūties; visos egzistuojančios esybės, visa gamta, visa žmonijos istorija kyla iš to pirminio įvykio: tai pati pradžia, nuo kurios atsiranda pasaulis ir prasideda laikas.
339
Kiekvienas kūrinys yra savaip geras ir tobulas. Apie kiekvieną „šešių dienų“ darbą pasakyta: „Ir Dievas matė, kad tai gera.“ „Jau pačiu sukūrimu visi daiktai yra gavę savo patvarumą, tiesą, gėrį, savus dėsningumus ir tvarką.“
Skirtingi kūriniai, sumanyti kaip vis kitokia būtis, savaip atspindi begalinę Dievo išmintį ir gerumą. Todėl žmogus privalo gerbti kiekvieno kūrinio gerumą ir nesinaudoti daiktais netvarkingai, nes kitaip paniekintų Kūrėją ir užtrauktų žalingų padarinių žmonėms ir jų aplinkai.
340
Dievas panorėjo, kad kūriniai būtų vieni nuo kitų priklausomi. Saulė ir mėnulis, kedras ir lauko gėlė, erelis ir žvirblelis – jų nesuskaitomi skirtumai ir nevienodumas reiškia, kad jokiam kūriniui neužtenka vien jo paties. Jie egzistuoja tik priklausydami vienas nuo kito, kad papildytų vienas kitą tarnaudami vienas kitam.
341
Visatos grožis: sukurtojo pasaulio tvarka ir darna pagrįsta esybių skirtingumu ir jų tarpusavio santykiais. Žmogus tuos santykius tolydžio atranda kaip gamtos dėsnius. Jie stebina mokslininkus. Kūrinijos grožis atspindi begalinį Kūrėjo grožį. Jis turi įkvėpti pagarbą ir palenkti žmogaus protą bei valią.
342
Kūrinių hierarchiją išreiškia „šešių dienų“ seka, kai kūriniai vis pasirodo nuo mažiau tobulo ligi tobuliausio. Dievas myli visus savo kūrinius. Jis rūpinasi kiekvienu, neišskirdamas nė žvirblio. Vis dėlto Jėzus sako: „Jūs vertesni už daugybę žvirblių“ (Lk 12, 7), arba: „O kaip daug brangesnis už avį žmogus!“ (Mt 12, 12).
343
Žmogus yra kūrinijos viršūnė. Įkvėpto autoriaus pasakojime tai išreiškiama aiškiai skiriant žmogaus ir kitų kūrinių sukūrimą.
344
Visi kūriniai yra tarpusavyje susiję, nes visi sukurti to paties Kūrėjo ir visi skirti Jo garbei:
Tešlovina Tave, o Viešpatie, visi tavieji kūriniai,
ypač sesuo puikioji Saulė,
kuria Tu dieną švieti mums,
jinai graži ir spindi nuostabiai,
ir primena Tave ji, o Aukščiausias...
Tešlovina Tave, o mano Viešpatie, ir brolis Vandenėlis,
labai naudingas ir romus,
brangintinas, skaistus...
Tešlovina Tave, o mano Viešpatie, sesė mūs, motulė žemė,
kuri nešioja mus ir pamaitina,
gausybę vaisių,
žiedus marguosius ir žolę išaugina...
Garbinkite ir šlovinkite mano Viešpatį,
Dėkokit Jam
ir nusižeminę giliai tarnaukit.
343
Žmogus yra kūrinijos viršūnė. Įkvėpto autoriaus pasakojime tai išreiškiama aiškiai skiriant žmogaus ir kitų kūrinių sukūrimą.
344
Visi kūriniai yra tarpusavyje susiję, nes visi sukurti to paties Kūrėjo ir visi skirti Jo garbei:
Tešlovina Tave, o Viešpatie, visi tavieji kūriniai,
ypač sesuo puikioji Saulė,
kuria Tu dieną švieti mums,
jinai graži ir spindi nuostabiai,
ir primena Tave ji, o Aukščiausias...
Tešlovina Tave, o mano Viešpatie, ir brolis Vandenėlis,
labai naudingas ir romus,
brangintinas, skaistus...
Tešlovina Tave, o mano Viešpatie, sesė mūs, motulė žemė,
kuri nešioja mus ir pamaitina,
gausybę vaisių,
žiedus marguosius ir žolę išaugina...
Garbinkite ir šlovinkite mano Viešpatį,
Dėkokit Jam
ir nusižeminę giliai tarnaukit.
353 Dievas panoro, kad Jo kūriniai būtų skirtingi ir kad kiekvienas būtų savaip geras, kad jie priklausytų vieni nuo kitų pagal tam tikrą tvarką. Visus medžiaginius kūrinius Jis skyrė žmonių labui. Žmogus, o per jį ir visa kūrinija, yra skirti Dievo garbei.
342
Kūrinių hierarchiją išreiškia „šešių dienų“ seka, kai kūriniai vis pasirodo nuo mažiau tobulo ligi tobuliausio. Dievas myli visus savo kūrinius. Jis rūpinasi kiekvienu, neišskirdamas nė žvirblio. Vis dėlto Jėzus sako: „Jūs vertesni už daugybę žvirblių“ (Lk 12, 7), arba: „O kaip daug brangesnis už avį žmogus!“ (Mt 12, 12).
345
Šabas – „šešių dienų“ darbo pabaiga. Šventajame tekste sakoma, kad „septintą dieną Dievas buvo užbaigęs darbus, kuriais buvo užsiėmęs“, „buvo atbaigti dangus ir žemė“; septintą dieną Dievas „ilsėjosi“, palaimino tą dieną ir padarė ją šventą (Pr 2, 1–3). Tie įkvėpti žodžiai yra labai pamokantys:
346
Kūrinijai Dievas davė tvarų pagrindą ir dėsnius, kuriais tikintysis gali patikimai remtis ir kurie jam yra nepajudinamai ištikimos Dievo sandoros ženklas ir laidas. Savo ruožtu žmogus privalo būti ištikimas tam pagrindui ir gerbti Kūrėjo jame įrašytus dėsnius.
347
Kūrinija yra sukurta Šabui, vadinasi, Dievo kultui ir garbinimui. Kultas įrašytas į kūrimo tvarką. „Nieko nelaikyti svarbesniu už Dievo garbinimą“, sakoma šv. Benedikto reguloje nurodant teisingą žmonių veiklos tvarką.
348
Šabas yra Izraelio įstatymų šerdis. Laikytis įsakymų reiškia elgtis pagal Dievo išmintį ir Jo valią, išreikštas Jo kūrimo darbe.
349
Aštuntoji diena. Mums išaušo nauja diena: tai Kristaus Prisikėlimo diena. Septintoji diena užbaigia pirmąją kūriniją. Aštuntoji diena pradeda naują kūriniją. Kūrimo darbo viršūne tampa dar reikšmingesnis atpirkimo darbas. Pirmosios kūrinijos prasmė ir viršūnė yra naujoji kūrinija Kristuje, ir jos spindesys pranoksta pirmosios spindesį.
