Šeštas įsakymas. KBK | KATEKIZMAS.LT

6 skirsnis. Šeštas įsakymas

Nesvetimausi (Iš 20, 14).⁸²

Jūs esate girdėję, jog buvo pasakyta: „Nesvetimauk!“ O aš jums sakau: kiekvienas, kuris geidulingai žvelgia į moterį, jau svetimauja savo širdimi (Mt 5, 27–28).

I. „Kaip vyrą ir moterį juos sukūrė...“ 369-373

2331^S-487^Y-400^Y-401„Dievas yra meilė ir pats gyvena asmeninės meilės bendrystės slėpiniu. Pagal savo paveikslą kurdamas [...] vyro ir moters prigimtį, Dievas jai suteikė pašaukimą į meilę ir bendrystę, tad ir atsakomybe paženklintą tam galią.“⁸³1604

„Dievas sukūrė žmogų pagal savo paveikslą [...]; vyrą ir moterį; sukūrė juos“ (Pr 1, 27). „Būkite vaisingi ir dauginkitės“ (Pr 1, 28). „Kai Dievas sukūrė žmogų, jis padarė jį panašų į Dievą. Kaip vyrą ir moterį juos sukūrė. Kai jie buvo sukurti, jis juos palaimino ir davė jiems vardą Žmonija“ (Pr 5, 1–2).

2332^S-487^Y-400Lytiškumas veikia visą žmogų, jo kūną ir dvasią,362 ypač jo jausmus, galią mylėti ir gimdyti, o bendresne prasme – gebėjimą užmegzti bendrystės ryšį su kitu žmogumi.

2333^S-487^Y-400Kiekvienas žmogus – ar jis būtų vyras, ar moteris, – turi pripažinti savo lytinę tapatybę ir su ja sutikti. Fiziniai, moraliniai ir dvasiniai jų skirtumai ir vienas kito papildomumas skirti santuokos labui ir šeimos gyvenimui praturtinti. 1603Abiejų sutuoktinių ir visuomenės darna iš dalies priklauso nuo to, kaip vyras ir moteris vienas kitą papildo, kiek yra vienas kito reikalingi ir atrama vienas kitam.

2334^S-487„Kurdamas žmogų – vyrą ir moterį, Dievas suteikė jiems abiem vienodą asmeninį kilnumą.“⁸⁴357 „Žmogus yra asmuo, ir tai vienodai tinka tiek vyrui, tiek moteriai, nes abu jie buvo sukurti pagal asmeninio Dievo paveikslą ir panašumą.“⁸⁵

2335^S-487^Y-400^Y-401Būdami vienodo kilnumo, abiejų lyčių asmenys, nors ir skirtingu būdu, yra Dievo galybės ir švelnios meilės paveikslai. Santuokinė vyro ir moters vienybė tarsi kūniškai pavaizduoja Kūrėjo dosnumą ir vaisingumą:2205 „Todėl vyras palieka savo tėvą ir motiną, glaudžiasi prie savo žmonos, ir jie tampa vienu kūnu“ (Pr 2, 24). Iš tos vienybės kyla visos žmonių kartos.⁸⁶

2336^S-4931614Jėzus atėjo atkurti pirmykščio kūrinijos tyrumo. Kalno pamoksle Jis griežtai aiškina Dievo planą: „Jūs esate girdėję, jog buvo pasakyta: 'Nesvetimauk!' O aš jums sakau: kiekvienas, kuris geidulingai žvelgia į moterį, jau svetimauja savo širdimi“ (Mt 5, 27–28). Žmogus neturi išskirti, ką Dievas yra sujungęs.⁸⁷

Pagal Bažnyčios tradiciją šeštu įsakymu aprėpiamas visas žmogaus lytiškumas.

II. Pašaukimas į skaistumą

2337^S-488^Y-403^Y-408^Y-4142520 2349Skaistumas reiškia darnų lytiškumo įtraukimą į žmogaus asmenybę, tad ir vidinę kūninio ir dvasinio žmogaus vienybę. Lytiškumas, iš kurio matyti, jog žmogus priklauso fiziniam ir biologiniam pasauliui, tampa tikrai žmogiška asmens savastimi, kai jis įtraukiamas į vieno asmens santykį su kitu, į visišką ir laiko nesaistomą, abipusį vyro ir moters dovanojimąsi neribotam laikui.

Tad skaistumo dorybė apima žmogaus nepažeistumą ir dovanojimosi visuotinumą.

Asmens vientisumas

2338^S-488^Y-404^Y-405^Y-408^Y-414Skaistus žmogus išsaugo visas jame esančias gyvybės ir meilės jėgas. Toks vientisumas garantuoja asmens vienybę ir prieštarauja bet kam, kas ją žeidžia. Jis nesuderinamas nei su dvejopu gyvenimu, nei su dvejopu kalbėjimu.⁸⁸

2339^S-489^Y-405^Y-408^Y-414Skaistumas moko susitvardyti, vadinasi, ugdo žmogaus laisvę. Alternatyva akivaizdi: arba žmogus apvalo savo aistras ir pasiekia ramybę, arba leidžia joms save pavergti ir tampa nelaimingas.⁸⁹ „Žmogaus orumas reikalauja, kad jis veiktų sąmoningai ir laisvai rinkdamasis, tai yra pats iš vidaus skatinamas ir įtikinamas, o ne akla vidine paskata arba vien išorine prievarta. Tą orumą žmogus įgyja tuomet, kai, išsivadavęs iš bet kokios aistrų nelaisvės, siekia savo tikslo laisvai, rinkdamasis gėrį1767 ir kruopščiu darbu sėkmingai pasirūpindamas tinkamų priemonių jam pasiekti.“⁹⁰

2340^S-490^Y-405^Y-408^Y-414Kas nori būti ištikimas savo Krikšto pažadams ir atsispirti pagundoms, tas turi imtis atitinkamų priemonių: save pažinti, laikytis esamą padėtį atitinkančios askezės,2015 klausyti Dievo įsakymų, ugdyti moralines dorybes ir ištikimai melstis. „Juk susilaikymo dėka mes susikaupiame ir sugrįžtame ton vienybėn, iš kurios pasklidome į įvairias puses.“⁹¹

2341^S-490^Y-405^Y-408^Y-4141809Skaistumo dorybė priklauso pagrindinės susivaldymo dorybės sričiai: toji siekia protingai sutramdyti aistras ir kūno geismus.

2342^S-490^Y-405^Y-408^Y-414Savitvarda yra ilgas nuolatinis darbas. Niekada jo negalima laikyti visiškai užbaigtu. Tam prireikia pastangų visais gyvenimo tarpsniais.⁹²407 Didesnių pastangų gali prireikti tada, kai formuojasi asmenybė: vaikystėje ir jaunystėje.

2343^S-490^Y-405^Y-408^Y-414Skaistumas yra pavaldus augimo dėsniams: tenka pereiti netobulo ir labai dažnai nuodėmei neatsparaus skaistumo pakopas.2223 Dorybingas ir skaistus žmogus „diena iš dienos kuria savo asmenybę gausiais laisvais apsisprendimais; jis pažįsta, myli ir vykdo moralinį gėrį laipsniškai augdamas“⁹³.

2344^S-490^Y-405^Y-408^Y-414Skaistumo siekimas yra labai asmeniškas uždavinys; jis apima ir žmogaus pastangas kultūrėti, nes „asmens plėtotė ir pačios visuomenės pažanga priklauso viena nuo antros“⁹⁴.2525 Skaistumo prielaida yra pagarba žmogaus teisėms, konkrečiai imant – teisei gauti su moraliniu ir dvasiniu žmogaus gyvenimu susijusią informaciją bei auklėjimą.

2345^S-490^Y-405^Y-408^Y-4141810Skaistumas yra moralinė dorybė. Ji taip pat yra Dievo dovana, malonė, Dvasios vaisius.⁹⁵ Atgimusiems per Krikšto vandenį Šventoji Dvasia duoda jėgos sekti Kristaus tyrumu.⁹⁶

Visiškas dovanojimasis

2346^S-490^Y-402^Y-408^Y-4141827Meilė yra visų dorybių forma. Jos veikiamas skaistumas tampa savo asmens dovanojimo mokykla. Savitvarda krypsta į dovanojimąsi. Skaisčiai gyvenantis žmogus tampa Dievo ištikimybės ir švelnios meilės liudytoju artimui.210

2347^S-490^Y-408^Y-414374Skaistumo dorybė išsiskleidžia draugystėje. Kristaus mokiniui ji nurodo, kaip reikia Juo sekti ir tapti į Jį panašiam; Jis mus išsirinko savo draugais,⁹⁷ visiškai mums save padovanojo ir leido tapti Jo dievystės dalininkais. Skaistumas – nemarumo pažadas.

Skaistumas ypač pasireiškia draugiškumu artimui. Draugystė, puoselėjama tarp tos pačios ar skirtingos lyties asmenų, yra didelis gėris visiems. Ji veda į dvasinę bendrystę.

Įvairios skaistumo formos

2348^S-491^Y-406^Y-408^Y-414Kiekvienas pakrikštytasis yra pašauktas į skaistumą. Krikščionis apsivelka Kristumi,⁹⁸ kuris yra visokio skaistumo pavyzdys. Visi tikintieji į Kristų yra pašaukti gyventi skaisčiai pagal kiekvieno luomą. Krikšto momentu krikščionis įsipareigoja jausmų skaistumui.

2349^S-491^Y-406^Y-408^Y-4141620„Skaistumu žmonės privalo išsiskirti kiekvienas pagal savo luomą: vieni, davę Dievui mergeliškumo ar pašvęstojo celibato įžadą, kad tuo prakilniu būdu, gyvendami nepadalyta širdimi, galėtų lengviau atsiduoti vienam Dievui; kiti – gyvendami pagal visiems privalomą moralinį įstatymą: vienaip – santuokos sujungti, kitaip – nesusituokę.“⁹⁹ Susituokusieji pašaukti į santuokinio gyvenimo skaistumą; kiti skaisčiai gyvena susilaikydami:

Mokome, kad skaistumo dorybė yra trejopa: sutuoktinių, našlių ir mergeliškumu gyvenančiųjų. Neaukštiname kurios nors vienos, nutylėdami kitas. Jos visos praturtina Bažnyčios drausmę.¹⁰⁰

2350^S-491^Y-407^Y-408^Y-4141632Sužadėtiniai raginami būti skaistūs susilaikydami. Tą išmėginimo laikotarpį jie privalo vertinti kaip progą išmokti abipusės pagarbos ir ištikimybės, turėdami vilties, kad gaus vienas kitą iš Dievo. Vien santuokinei meilei deramo švelnumo apraiškas jie privalo atidėti santuokos metui. Jie turi padėti vienas kitam ugdyti skaistumą.

Nusižengimai skaistumui

2351^S-492^Y-408^Y-4142528Gašlumas yra nevaldomas mėgavimasis lytiniu malonumu arba netvarkingas jo geidimas. Lytinis malonumas moraliniu požiūriu yra netvarkingas, kai geidžiamas vien dėl jo paties, atskyrus jį nuo gyvybės pradėjimo ir susivienijimo tikslų.

2352^S-492^Y-408^Y-409^Y-414Masturbacija laikytinas valingas lytinių organų dirginimas, siekiant patirti lytinį malonumą. „Sekdami nuolatine tradicija, tiek Bažnyčios Magisteriumas, tiek moralinė tikinčiųjų sąmonė nedvejodami teigia, kad masturbacija yra iš pagrindų labai netvarkingas veiksmas.“ „Išskyrus normalius sutuoktinių santykius, sąmoningas lytinės galios naudojimas, kad ir kokie būtų motyvai, iš esmės prieštarauja jos paskirčiai.“ Tad masturbuojantis lytinio pasimėgavimo ieškoma „apeinant moralinę tvarką atitinkančius lytinius santykius, kuriais, tikros meilės lydimais, pilnatviškai įprasminamas abipusis dovanojimasis ir žmogiškos gyvybės pradėjimas.“¹⁰¹

Norint teisingai spręsti apie moralinę nusižengusio asmens atsakomybę ir teikti atitinkamą pastoracinę pagalbą, reikia atsižvelgti į emocinį nesubrendimą, įpročio jėgą, prislėgtumo būklę ir kitus psichinius bei socialinius veiksnius, kurie moraliniu požiūriu sumažina kaltę ar net daro ją labai nežymią.1735

2353^S-492^Y-408^Y-410^Y-414^Y-424Paleistuvavimas yra lytinis santykiavimas tarp nesusituokusių vyro ir moters. Jis yra visiškai nesuderinamas su žmogaus kilnumu ir jo lytiškumu, savo prigimtimi skirtu tiek sutuoktinių labui, tiek vaikų gimdymui ir auklėjimui. Kita vertus, paleistuvavimas yra didelis papiktinimas, jei tvirkinami jauni žmonės.

2354^S-494^Y-408^Y-4142523Pornografija yra sąmoningas tikrai ar apsimestinai lytinius veiksmus atliekančių asmenų intymios būsenos atskleidimas, siekiant tai parodyti kitiems. Ja nusižengiama skaistumui, nes iškreipiamas santuokinis aktas – intymus sutuoktinių atsidavimas vienas kitam. Pornografija pažemina ja užsiimančius ar besidominčius žmones (aktorius, verslininkus, žiūrovus), nes jie vieni kitiems tampa primityvaus mėgavimosi ir neleistino pasipelnymo objektu. Ir vienus, ir kitus pornografija panardina dirbtinio pasaulio iliuzijose ir yra sunkus nusikaltimas. Viešoji valdžia privalo drausti pornografijos gaminimą ir platinimą.

2355^S-492^Y-408^Y-411^Y-414Prostitucija pažemina ja užsiimančio asmens, kuris tampa vien lytinio malonumo objektu kitiems, kilnumą. Kas ja užsiima, sunkiai nusideda sau pačiam: jis paniekina skaistumą, kuriam jį įpareigojo Krikštas, ir suteršia savo kūną – Šventosios Dvasios šventovę.¹⁰² Prostitucija yra visuomenės nelaimė. Jos aukomis dažniausiai tampa moterys, bet taip pat ir vyrai, vaikai arba paaugliai (abiem pastaraisiais atvejais nuodėmė padvigubėja dėl papiktinimo). Nors verstis prostitucija yra didelė nuodėmė, kaltę gali sumažinti skurdas, šantažas ir socialinė priespauda.1735

2356^S-492^Y-408^Y-413^Y-414Išprievartavimas yra prievartinis pasikėsinimas į lytinį asmens intymumą. Juo nusižengiama teisingumui ir meilei. Išprievartavimas giliai pažeidžia kiekvieno žmogaus teisę į pagarbą, laisvę, fizinį ir dvasinį vientisumą. 2297Aukai padaroma didelė skriauda, kuri gali išlikti visam gyvenimui. 1756Tai visuomet iš pagrindų nedoras veiksmas. 2388Jis dar nedoresnis, kai tėvai (plg. kraujomaišą) arba auklėtojai išprievartauja jiems patikėtus vaikus.

Skaistumas ir homoseksualizmas

2357^S-492^Y-408^Y-414Homoseksualūs santykiai esti tarp vyrų arba moterų, jaučiančių išskirtinį arba vyraujantį lytinį potraukį tos pačios lyties asmenims. Skirtingais amžiais ir skirtingose kultūrose homoseksualizmo formų būta labai įvairių. Jų kilmė psichiniu požiūriu tebėra menkai išaiškinta. Bažnyčios tradicija, pasiremdama Šventuoju Raštu, kuris homoseksualizmą laiko dideliu iškrypimu,¹⁰³ visada skelbė, kad „homoseksualūs veiksmai pačia savo prigimtimi yra netvarkingi“¹⁰⁴. Jie prieštarauja prigimtiniam įstatymui – iš lytinio akto atima gyvybės dovaną. 2333Jie nekyla iš tikro poreikio papildyti vienas kito jausmus ir lytiškumą. Jų niekaip negalima pateisinti.

2358^S-492^Y-65^Y-408^Y-414^Y-415Nemažam būriui vyrų ir moterų būdingos giliai įsišaknijusios homoseksualios tendencijos. Toks objektyviai netvarkingas polinkis daugeliui yra sunkus išmėginimas. Su tokiais žmonėmis reikia elgtis pagarbiai, su užuojauta, taktiškai, vengti kaip nors netinkamai juos atstumti. Tie asmenys yra pašaukti vykdyti Dievo valią savo gyvenime, o jeigu yra krikščionys, sunkumus, su kuriais gali susidurti dėl savojo polinkio, turi vienyti su Viešpaties kryžiaus auka.

2359^S-492^Y-65^Y-408^Y-414^Y-415Homoseksualūs žmonės pašaukti į skaistumą. 2347Vidinę laisvę ugdančių susitvardymo dorybių, galbūt ir nesavanaudiškos draugystės, taip pat maldos ir sakramentinės malonės padedami, jie gali ir privalo pamažu ir atkakliai siekti krikščioniško tobulumo.

III. Sutuoktinių meilė

2360^S-495^Y-416Lytiškumas orientuotas į santuokinę vyro ir moters meilę. 1601Santuokoje fizinis sutuoktinių suartėjimas tampa jų dvasinės bendrystės ženklu ir laidu. Santuokinis pakrikštytųjų ryšys pašventinamas sakramentu.

2361^S-495^Y-416„Todėl lytiškumas, kuris padeda vyrui ir moteriai atsiduoti vienas kitam sutuoktiniams būdingais ir vien tik jiems skirtais veiksmais, anaiptol nėra grynai biologinis reiškinys, bet glūdi pačiose žmogaus asmenybės gelmėse.1643 2332 Jis tikrai žmogiškas esti tik tada, kai tampa neatskiriama dalimi meilės, kuri vyrą ir moterį besąlygiškai sujungia iki mirties“:¹⁰⁵

1611Tobijas, išlipęs iš lovos, Sarai sakė: „Mylimoji, kelkis. Pasimelskime ir maldaukime savo VIEŠPATĮ, kad būtų mums gailestingas ir mus apsaugotų.“ Ji tad atsikėlė, ir jiedu ėmė melstis, maldaudami, kad būtų apsaugoti. Tobijas pradėjo, tardamas: „Pašlovintas esi tu, mūsų protėvių Dieve [...]. Tu sukūrei Adomą, jam sukūrei jo žmoną Evą, kad būtų jam pagalba ir parama. Iš jų dviejų kilo žmonija. Tu sakei: 'Negera žmogui būti vienam, padarysiu jam bendrininką kaip jį patį'. Dabar tad imu šią savo giminaitę ne dėl gašlumo, bet kilniam tikslui. Suteik, kad mudu rastume gailestingumo ir drauge sulauktume senatvės.“ Ir jiedu abu tarė: „Amen! Amen!“ Tada atsigulė nakčiai (Tob 8, 4–9).

2362^S-496^Y-417„Veiksmai, kuriais sutuoktinių pora glaudžiai ir skaisčiai susijungia, yra garbingi ir orūs. Žmogui išties deramu būdu atlikti, jie ženklina ir ugdo abipusį savęs dovanojimą, kuriuo sutuoktiniai vienas kitą džiaugsmingai ir dėkingai praturtina.“¹⁰⁶ Lytiškumas yra džiaugsmo ir malonumo šaltinis:

Pats Kūrėjas [...] taip nustatė, kad [perduodami gyvybę] sutuoktiniai patirtų fizinį malonumą ir dvasinį pasitenkinimą. Tad, siekdami to malonumo ir juo džiaugdamiesi, jie nedaro nieko blogo. Jie naudojasi tuo, ką Kūrėjas jiems paskyrė. Vis dėlto sutuoktiniams dera žinoti saiką.¹⁰⁷

2363^S-496^Y-417Sutuoktinių susijungimu pasiekiamas dvejopas santuokos tikslas: pačių sutuoktinių gėris ir gyvybės perdavimas. Tų dviejų santuokos prasmių arba vertybių negalima atskirti, nesutrikdant dvasinio sutuoktinių gyvenimo ir nekeliant pavojaus pačiai santuokai ir šeimos ateičiai.

Tad santuokinei vyro ir moters meilei keliami du reikalavimai: ištikimybė ir vaisingumas.

Santuokinė ištikimybė 1646-1648

2364^S-496^Y-417^Y-4241603Sutuoktinių pora yra „Kūrėjo įsteigta ir savais įstatymais aprūpinta, glaudi gyvenimo ir meilės bendrija; ją įteisina santuokos sutartis, tai yra asmeniškas ir neatšaukiamas sutuoktinių sutikimas“¹⁰⁸. Jie abu save padovanoja vienas kitam galutinai ir visiškai. Nuo tada jie jau yra nebe du, bet vienas kūnas. Abiejų laisvai sudaryta sąjunga įpareigoja juos išlaikyti ją vieną ir neišardomą.¹⁰⁹1615 „Ką tad Dievas sujungė, žmogus teneperskiria!“ (Mk 10, 9).¹¹⁰

2365^S-496^Y-417^Y-424Ištikimybė reiškia, kad nuolat bus laikomasi duotojo žodžio. Dievas yra ištikimas. 1640Santuokos sakramentas vyrą ir moterį įtraukia į Kristaus ištikimybę savo Bažnyčiai. Santuokiniu skaistumu jie tą slėpinį liudija pasauliui.

Šv. Jonas Auksaburnis pataria jaunikiams taip kreiptis į savo nuotakas: „Aš apglėbiau tave ir pamilau labiau už savo gyvybę. Nes šis gyvenimas yra niekis, ir mano karščiausias troškimas – jį pragyventi su tavimi taip, kad būtume tikri, jog nebūsime vienas nuo kito atskirti ir aname gyvenime, kuris mūsų dar laukia [...]. Tavo meilė man brangesnė už viską, ir nebūtų man nieko skaudesnio, kaip nesutarti su tavimi.“¹¹¹

Santuokos vaisingumas 1652-1653

2366^S-496^Y-417Vaisingumas yra dovana, santuokos tikslas, nes santuokinė meilė savo prigimtimi siekia būti vaisinga. Kūdikis papildo abipusę sutuoktinių meilę ne iš šalies; jis pasirodo pačiose abipusio dovanojimosi gelmėse, būdamas jos vaisius ir atbaigimas. Todėl ir Bažnyčia, „stodama gyvybės pusėn“¹¹², moko, jog „kiekvienas santuokinis aktas turi būti atviras gyvybės pradėjimui“¹¹³. „Tą Bažnyčios Magisteriumo dažnai skelbiamą požiūrį pagrindžia neišardomas ryšys tarp abiejų esminių santuokinio akto prasmių – susivienijimo ir pradėjimo; tas ryšys yra Dievo nustatytas, ir žmogui savo nuožiūra nevalia jo nutraukti.“¹¹⁴

2367^S-496^Y-4172205Sutuoktiniai, pašaukti suteikti gyvybę, gauna Dievo kuriamosios galios ir Jo tėvystės.¹¹⁵ „Sutuoktiniai žino, kad, vykdydami žmogaus gyvybės perdavimo ir auklėjimo pareigą, kurią dera laikyti ypatingu uždaviniu, jie yra Dievo Kūrėjo meilės bendradarbiai ir tarsi aiškintojai. Todėl šias savo pareigas jie atliks su žmogaus ir krikščionio atsakingumu.“¹¹⁶

2368^S-497^Y-420Ši atsakomybė ypač susijusi su gyvybės pradėjimo reguliavimu. Dėl pagrįstų priežasčių¹¹⁷ sutuoktiniai gali norėti, kad jų vaikai gimtų rečiau. Jiems dera pagalvoti, ar jų noras nekyla iš egoizmo, ar jis atitinka atsakingos tėvystės didžiadvasiškumą. Be to, jie privalo savo elgesį derinti su objektyviais moralės kriterijais:

Kur liečiamas ryšys tarp santuokinės meilės ir atsakingo gyvybės perteikimo, elgesio moralumas ne vien priklauso nuo intencijos grynumo ir motyvų įvertinimo, bet ir turi būti nustatytas objektyviais kriterijais, pagrįstais asmens ir jo veiksmų prigimtimi. Šie kriterijai išsaugo abipusio savęs dovanojimo ir žmogaus gyvybės kūrimo prasmės visumą tikrosios meilės kontekste. O tai neįmanoma be nuoširdaus santuokinio skaistumo dorybės ugdymo.¹¹⁸

2369^S-497^Y-420„Išsaugodamas tuos abu esminius bruožus – susivienijimą ir pradėjimą, santuokinis aktas visiškai išsaugo ir tikros abipusės meilės prasmę, ir savo paskirtį tarnauti labai kilniam žmogaus pašaukimui – tėvystei ir motinystei.“¹¹⁹

2370^S-498^Y-421Laikini susilaikymai, savistaba ir moters nevaisingumo laikotarpiais paremti gimimų reguliavimo metodai¹²⁰ yra suderinami su objektyviais moralės kriterijais. Tais metodais išsaugoma pagarba sutuoktinių kūnui, skatinama švelni meilė vienas kitam ir padedama ugdyti tikroji laisvė. Atvirkščiai, iš esmės blogas yra „kiekvienas veiksmas, kuriuo tiek numatant santuokinį aktą, tiek jį atliekant, tiek besiplėtojant natūraliems jo padariniams, kaip tikslo ar kaip priemonės siekiama to, kad gyvybės pradėjimas būtų neįmanomas“:¹²¹

„Natūraliai kalbėsenai, išreiškiančiai abipusį ir visišką sutuoktinių atsidavimą, kontracepcija primeta objektyviai atvirkščią kalbėseną, kuri neišreiškia visiško vienas kitam dovanojimosi; ja ne tik nedviprasmiškai ir apibrėžtai atmetamas atvirumas naujai gyvybei, bet ir iš esmės klastojama pati santuokinė meilė, pašaukta būti viso asmens dovanojimusi.“ Tas antropologinis ir moralinis skirtumas tarp kontraceptinių priemonių ir pasinaudojimo nevaisingomis dienomis „susijęs su dviem tarpusavyje nesuderinamomis asmens ir jo lytiškumo sampratomis.“¹²²

2371^S-498^Y-421„Tegu visi žino, kad žmogaus gyvybė ir pareiga ją perduoti nesiriboja vien su šiuo pasauliu1703 ir negali būti matuojama ir suvokiama tik jo matu. Tai visada susiję su amžinąja žmogaus paskirtimi.“¹²³

2372^S-498^Y-421Valstybė yra atsakinga už piliečių gerovę. Dėl to jai leistina daryti įtaką gyventojų prieaugiui. Ji gali tai daryti teikdama objektyvią ir taktišką informaciją, bet niekada ne vienvaldiškai spręsdama ir imdamasi prievartos. 2209Ji taip pat negali rodyti iniciatyvos nepaisydama sutuoktinių, kurie pirmiausia yra atsakingi už savo vaikų pradėjimą ir auklėjimą.¹²⁴ Tose srityse jai neleistina imtis morališkai netinkamų priemonių.

Vaikai – dovana

2373^S-499^Y-419Šventasis Raštas ir Bažnyčios tradicija daugiavaikes šeimas laiko Dievo palaimos ir tėvų didžiadvasiškumo ženklu.¹²⁵

2374^S-499^Y-4231654Labai kenčia sutuoktinių poros, būdamos nevaisingos. Abramas klausė: „Viešpatie DIEVE, kas man iš tavo dovanų, nes aš lieku bevaikis...“ (Pr 15, 2). Rachelė šaukė savo vyrui Jokūbui: „Duok man vaikų, kitaip aš mirsiu!“ (Pr 30, 1).

2375^S-499^Y-422^Y-4232293Reikia skatinti tyrinėjimus, kuriais siekiama sumažinti žmonių nevaisingumą, bet su sąlyga, kad jie „pagal Dievo planą ir valią tarnaus žmogui, jo neatimamoms teisėms, jo tikrai ir visapusiškai gerovei“¹²⁶.

2376^S-499^Y-423Griežtai smerktinos techninės priemonės, kuriomis, įsiterpiant svetimam (sėklą arba kiaušinėlį duodančiam, vaisių išnešiojančiam) asmeniui, iš sutuoktinių atimama bendra tėvystė. Tos priemonės (inseminacija ar heterologinis dirbtinis apvaisinimas) pažeidžia vaiko teisę gimti iš jam žinomų ir santuokos ryšiais sujungtų tėvo ir motinos. Naudojantis tomis priemonėmis, taip pat nepaisoma „išimtinės [sutuoktinių] teisės tapti tėvu ir motina tik vienas kito dėka“¹²⁷.

2377^S-499^Y-423Tos techninės priemonės (inseminacija ir homologinis dirbtinis apvaisinimas), naudojamos pačių sutuoktinių, tikriausiai mažiau smerktinos, bet moraliniu požiūriu vis tiek nepriimtinos. Jos lytinį aktą atskiria nuo pradėjimo akto. Kūdikį pradedantis aktas tada nebėra dviejų asmenų dovanojimosi vienas kitam aktas; „embriono gyvybė ir tapatybė atiduodama į medikų ir biologų rankas, o žmogaus kilmę ir ateitį leidžiama nulemti technikai. Tokia technikai teikiama pirmenybė jau savaime prieštarauja bendram tėvų ir vaikų kilnumui bei lygybei“¹²⁸. „Gyvybės pradėjimas moraliniu požiūriu netenka deramo tobulumo, jeigu jo nesiekiama kaip sutuoktinių susivienijimui būdingo akto vaisiaus. [...] Tik pagarba santuokinio akto įprasmintam ryšiui ir pagarba žmogui, kaip vieningai būtybei, daro pradėjimą atitinkantį žmogiškąjį kilnumą.“¹²⁹

2378^S-500^Y-418Vaikas yra ne prievolė, bet dovana. „Puikiausia santuokos dovana“ yra žmogus. Vaiko negalima laikyti nuosavybės objektu; tačiau jis tampa toks, jeigu pripažįstama vadinamoji „teisė turėti vaiką“. Toje srityje tikrosios teisės priklauso tik vaikui, būtent „teisė būti savo tėvų tikro santuokinės meilės akto vaisiumi ir teisė būti gerbiamam kaip asmeniui nuo savo prasidėjimo momento“¹³⁰.

2379^S-501^Y-422Kaip rodo Evangelija, fizinis nevaisingumas nėra absoliutus blogis. Sutuoktiniai, kurie, išmėginę visus leistinus medicinos būdus, vis tiek lieka nevaisingi, tegu vienijasi su Nukryžiuotuoju, visokio dvasinio vaisingumo šaltiniu. Jie gali parodyti didžiadvasiškumą įvaikindami beglobius vaikus arba uoliai tarnaudami artimui.

IV. Nusižengimai santuokos kilnumui

2380^S-502Svetimavimas. Šiuo žodžiu žymima santuokinė neištikimybė. Kai du partneriai, iš kurių bent vienas yra susituokęs, tarpusavyje lytiškai santykiauja – nors tai darytų atsitiktinai, jie jau svetimauja. Kristus smerkia svetimavimą, net patį jo geidimą.¹³¹ Šeštu įsakymu, taip pat Naujajame Testamente, svetimavimas be išlygų draudžiamas.¹³²1611 Koks tai sunkus nusikaltimas, parodo pranašai. Svetimavimą jie laiko stabmeldystės nuodėmės įvaizdžiu.¹³³

2381^S-502Svetimavimas yra nusižengimas teisingumui. Kas svetimauja, nevykdo savo įsipareigojimų. 1640Jis pažeidžia santuokinį ryšį – sandoros ženklą, kito sutuoktinio teises ir kėsinasi į santuokos instituciją, nesilaikydamas ją įteisinusios sutarties, kelia pavojų žmogaus pradėjimo šeimoje gėriui ir vaikų, kuriems būtinas pastovus tėvų ryšys, gerovei.

Ištuoka

2382^S-502^Y-424Viešpats Jėzus pabrėždavo, kad pagal savo planą Kūrėjas nuo pat pradžių norėjo neišardomos santuokos.¹³⁴1614 Jis panaikino lengvatas, kurios buvo atsiradusios Senajame Įstatyme.¹³⁵

Pakrikštytųjų galiojančios ir įgyvendintos „santuokos negali išardyti jokia žmogiška galia ir dėl jokios priežasties, išskyrus mirtį“¹³⁶.

2383^S-502^Y-4241649Sutuoktinių separacija, išliekant santuokiniam ryšiui, kai kuriais bažnytinės teisės numatytais atvejais gali būti pateisinama.¹³⁷

Jei civilinė ištuoka yra vienintelis galimas būdas išsaugoti kai kurias pagrįstas teises bei paveldėtą turtą arba laiduoti vaikų globą, ji gali būti pateisinama ir nelaikoma nusižengimu moralei.

2384^S-502^Y-270^Y-4241650Ištuoka yra sunkus nusižengimas prigimtiniam įstatymui. Ja siekiama nutraukti laisvu sutuoktinių sutikimu sudarytą sutartį gyventi drauge iki mirties. Ištuoka paniekinama išganymo Sandora, kurios ženklas yra sakramentinė santuoka. Užmegztas naujas santuokinis ryšys, nors jį ir pripažintų civilinė teisė, persiskyrimą tik dar labiau pagilina: naują santuoką sudaręs sutuoktinis tada tampa viešu ir nuolatiniu svetimautoju:

Vyrui neleistina palikus žmoną vesti kitą, lygiai kaip ir atstumtajai vyro nevalia atimti kitą vyrą iš žmonos.¹³⁸

2385^S-502Ištuoka amorali ir dėl to, kad sukelia netvarką pačioje visuomenėje ir jos ląstelėje – šeimoje. Tos netvarkos padariniai skaudūs ir paliktam sutuoktiniui, ir vaikams, kuriuos sukrečia tėvų skyrybos, o neretai ir jų varžybos dalijantis vaikus; skaudūs ir visuomenei, nes dėl savo užkrečiamo pavyzdžio ištuoka virsta tikra socialine žaizda.

2386^S-502Pasitaiko, kad vienas iš sutuoktinių tampa nekalta civilinės ištuokos auka; tokiu atveju jis nenusižengia moralinei tvarkai. Yra labai didelis skirtumas tarp sutuoktinio, kuris nuoširdžiai stengėsi būti ištikimas Santuokos sakramentui ir jaučiasi neteisingai atstumtas, ir kito, kuris, sunkiai nusikalsdamas, suardo pagal bažnytinę teisę tebegaliojančią santuoką.¹³⁹1640

Kiti nusižengimai santuokos kilnumui

2387^S-502Visai suprantama tragedija to, kuris, trokšdamas atsiversti ir gyventi pagal Evangeliją, privalo palikti vieną ar daugiau moterų, su kuriomis yra gyvenęs kaip su žmonomis.1610 Vis dėlto poligamija nesuderinama su moraliniu įstatymu. Ji „iš esmės priešinga santuokinei bendrystei, nes tiesiogiai atmeta paties Dievo pradžioje mums apreikštą planą ir prieštarauja vienodam vyro ir moters asmens kilnumui; santuokoje jiedu atsiduoda vienas kitam iš besąlyginės ir dėl to vienintelės bei išskirtinės meilės.“¹⁴⁰ Anksčiau poligamiškai gyvenusį krikščionį teisingumas griežtai įpareigoja garbingai tesėti, ką yra įsipareigojęs savo buvusioms žmonoms ir savo vaikams.

2388^S-5022356Kraujomaiša yra intymūs santykiai tarp tokio laipsnio kraujo giminaičių ir per vedybas susigiminiavusių žmonių, kuriems draudžiama tarpusavyje tuoktis.¹⁴¹ Šv. Paulius smerkia tą ypač sunkų nusikaltimą: „Apskritai tenka girdėti apie palaidumą tarp jūsų [...]: būtent kažkas gyvenąs su tėvo žmona... [...] Jau nuteisiau [...]. Viešpaties Jėzaus vardu [...] atiduokite tokį šėtonui, kad sužlugdytų kūną (1 Kor 5, 1. 3–5).“ Kraujomaiša suardo santykius šeimoje ir rodo nuopuolį į gyvulio būklę.2207

2389^S-502Artima kraujomaišai yra seksualinė suaugusiųjų prievarta jiems patikėtiems vaikams ar paaugliams. Toks nusikaltimas drauge yra papiktinimą keliantis ir žymę visam jaunų žmonių gyvenimui paliekantis pasikėsinimas į fizinį bei moralinį2285 jų vientisumą ir auklėtojų atsakomybės pažeidimas.

2390^S-502^Y-425Laisvoji sąjunga – tai vyro ir moters ryšys, apimantis ir jų lytinį suartėjimą, abiem atsisakant tą ryšį viešai įteisinti.1631

Šis pasakymas klaidinantis: argi gali būti tokia sąjunga, kai abu partneriai niekuo neįsipareigoja vienas kitam ir tuo parodo, jog jiems trūksta ir pasitikėjimo kitu žmogumi, ir savimi pačiais, ir ateitimi?

„Laisvoji sąjunga“ gali apimti įvairius būvius: konkubinatą [nesantuokinį vyro ir moters gyvenimą], apskritai santuokos nepripažinimą, negebėjimą laikytis ilgalaikių įsipareigojimų.¹⁴² Visi tie būviai pažeidžia santuokos kilnumą, griauna pačią šeimos idėją, sumenkina ištikimybės prasmę. Jos nesuderinamos su moraliniu įstatymu:2353 lytinis aktas leistinas tiktai santuokoje; už jos jis visada yra sunki nuodėmė, neleidžianti priimti sakramentinės komunijos.1385

2391^S-502^Y-407^Y-425Daugelis ketinančių tuoktis šiandien reikalauja savotiškos „teisės pabandyti“. Kad ir kaip būtų tvirtas ketinimas tų, kurie leidžiasi į ikisantuokinius santykius, „tokie santykiai neįstengia laiduoti, kad vyro ir moters tarpusavio santykius lydėtų visiškas nuoširdumas bei ištikimybė, ir jie būtų apsaugoti nuo nepastovių nuotaikų ir įgeidžių“¹⁴³. Kūnų vienybė morališkai leistina tik tada, kai galutinai yra sukurta vyro ir moters gyvenimo bendrystė.2364 Žmogiškoji meilė nepripažįsta „bandymų“. Ji reikalauja visiško ir galutinio abiejų asmenų dovanojimosi vienas kitam.¹⁴⁴

Santrauka

2392^S-487^Y-400„Meilė yra pagrindinis ir įgimtas kiekvieno žmogaus pašaukimas.“¹⁴⁵

2393^S-487Kurdamas žmogų kaip vyrą ir moterį, Dievas suteikė jiems abiem vienodą asmens kilnumą. Kiekvienas žmogus – vyras ar moteris – turi pripažinti savo lytinę tapatybę ir su ja sutikti.

2394^S-491^Y-406Kristus yra skaistumo pavyzdys. Kiekvienas pakrikštytasis yra pašauktas gyventi skaisčiai pagal savo luomą.

2395 Skaistumas reiškia lytiškumo įtraukimą į žmogaus asmenybę. Jis yra savitvardos mokykla.

2396^S-492Skaistumui sunkiai nusikalstama masturbacija, paleistuvavimu, pornografija ir homoseksualiais veiksmais.

2397^S-495^Y-416Sutuoktinių laisvai sudarytai sąjungai būtina ištikima meilė. Ji įpareigoja juos išlaikyti savo santuoką neišardomą.

2398^S-495^Y-416^Y-418Vaisingumas yra gėris, dovana, santuokos tikslas. Perteikdami gyvybę, sutuoktiniai tampa Dievo tėvystės dalininkais.

2399^S-497^Y-420^Y-421Gimimų reguliavimas yra vienas iš atsakingos tėvystės ir motinystės aspektų. Teisėti sutuoktinių norai dar nesuteikia teisės imtis morališkai nepriimtinų priemonių (pavyzdžiui, tiesioginės sterilizacijos arba kontracepcijos).

2400^S-502Svetimavimas ir ištuoka, poligamija ir „laisvoji sąjunga“ yra sunkūs nusižengimai santuokos kilnumui.

KBK nuorodos

I. „Kaip vyrą ir moterį juos sukūrė ...“369 Vyras ir moteris sukurti, vadinasi, Dievas jų norėjo: kaip visiškai lygių ir žmogiškų asmenų ir kaip skirtingų – vyro ir moters – būtybių. „Būti vyru“, „būti moterimi“ yra gera, ir to norėjo Dievas: vyro ir moters kilnumas neatimamas ir duotas jiems paties Dievo, jų Kūrėjo. Sukurti „pagal Dievo paveikslą“, abu – vyras ir moteris – yra vienodai kilnūs. Savąja „vyro“ ir „moters“ būtimi jie atspindi Kūrėjo išmintį ir gerumą.

KBK 369 kontekstas

I. „Kaip vyrą ir moterį juos sukūrė ...“370 Dievas jokiu būdu nėra žmogaus paveikslas, Jis nėra nei vyras, nei moteris. Dievas yra grynoji Dvasia, kurioje nėra vietos lyčių perskyrai. Tačiau vyro ir moters „tobulumai“ – motinos, tėvo ir sužadėtinio bruožai – bent iš dalies atspindi begalinį Dievo tobulumą.

KBK 370 kontekstas

I. „Kaip vyrą ir moterį juos sukūrė ...“371 Vyro ir moters, sukurtų drauge, Dievas norėjo kaip vieno kitam. Dievo žodis leidžia mums tai suprasti įvairiose šventojo teksto vietose. „Negera žmogui būti vienam. Padarysiu jam tinkamą bendrininką“ (Pr 2, 18). Joks gyvis negali būti „tinkamas bendrininkas“ žmogui. Kai Dievas atvedė vyrui moterį, kurią „padarė“ iš jo šonkaulio, vyras sužavėtas sušuko išreikšdamas meilę ir bendrystę: „Kaulas mano kaulų ir kūnas mano kūno“ (Pr 2, 23). Vyras įvertina moterį kaip antrąjį „aš“, kaip tokį pat žmogų.

KBK 371 kontekstas

I. „Kaip vyrą ir moterį juos sukūrė ...“372 Vyras ir moteris yra sukurti „vienas kitam“ ne todėl, kad Dievas juos būtų sukūręs „pusinius“, „nepilnus“; Jis juos sukūrė asmenų bendrystei, kuriai esant jie vienas kitam galėtų pagelbėti, nes yra lygūs kaip asmenys („kaulas mano kaulų...“) ir papildo vienas kitą kaip vyras ir moteris. Santuoka Dievas juos sujungia taip, kad, tapdami „vienu kūnu“ (Pr 2, 24), galėtų perduoti žmogiškąją gyvybę: „Būkite vaisingi ir dauginkitės, pripildykite žemę“ (Pr 1, 28). Perduodami gyvybę savo palikuonims, vyras ir moteris – sutuoktiniai ir tėvai – ypatingu būdu yra Kūrėjo bendradarbiai.

KBK 372 kontekstas

I. „Kaip vyrą ir moterį juos sukūrė ...“373 Dievo sumanymu vyras ir moteris pašaukti valdyti žemę kaip Dievo paskirti „valdytojai“. Toks išaukštinimas neturi virsti savivališku ir ardomuoju valdymu. Pagal Dievo, kuris „myli visa, kas yra“ (Išm 11, 24), paveikslą vyras ir moteris yra pašaukti būti dieviškosios apvaizdos kitų kūrinių atžvilgiu dalininkais. Todėl jiems tenka atsakomybė už Dievo jiems pavestą pasaulį.

KBK 373 kontekstas

23311604 Dievas, sukūręs žmogų iš meilės, pašaukė jį meilei, kuri yra pagrindinis ir įgimtas kiekvieno žmogaus pašaukimas. Juk žmogus sukurtas pagal Dievo paveikslą ir panašumą, o „Dievas yra meilė“ (1 Jn 4, 8. 16). Kadangi Dievas sukūrė vyrą ir moterį, jų tarpusavio meilė yra absoliučios ir nesibaigiančios Dievo meilės žmogui atvaizdas. Kūrėjo akyse ta meilė gera, labai gera. Dievo laiminama santuokinė meilė yra skirta būti vaisinga ir tarnauti bendram tikslui palaikyti kūriniją: „Dievas juos palaimino tardamas: 'Būkite vaisingi ir dauginkitės, pripildykite žemę ir valdykite ją!'“ (Pr 1, 28).

KBK 1604 kontekstas

23331603 Glaudi santuokinio gyvenimo ir meilės bendruomenė yra Kūrėjo įsteigta ir apdovanota savais įstatymais [...]. „Pats Dievas yra įkūręs santuoką.“ Pašaukimas santuokai yra įrašytas pačioje iš Kūrėjo rankų išėjusių vyro ir moters prigimtyje. Santuoka nėra grynai žmonių išrasta institucija, nors per daugelį amžių skirtingose kultūrose, visuomeninėse struktūrose ir dvasinėse sanklodose labai įvairavo. Ši įvairovė neturi palikti užmarštyje bendrų ir pastovių santuokos bruožų. Nors šios institucijos kilnumas ne visur vienodai aiškiai matomas, vis dėlto visose kultūrose daugiau ar mažiau suvokiama santuokinio ryšio didybė, nes „asmens ir žmonių visuomenės apskritai bei krikščionių bendrijos gerovė glaudžiai susijusi su santuokinės ir šeimos bendruomenės klestėjimu“.

KBK 1603 kontekstas

23352205 Krikščioniškoji šeima yra asmenų bendrystė, Tėvo ir Sūnaus Šventojoje Dvasioje bendrystės pėdsakas ir paveikslas. Jos prokreacinė ir auklėjamoji veikla yra Tėvo kuriamojo darbo aidas. Šeima pašaukta dalyvauti Kristaus maldoje ir aukoje. Kasdienė malda ir Dievo žodžio skaitymas stiprina joje meilę. Krikščioniškoji šeima skelbia Evangeliją ir vykdo misiją.

KBK 2205 kontekstas

23372520 Kas priima Krikštą, gauna nuo visų nuodėmių nuvalančią malonę. Tačiau pakrikštytasis turi ir toliau tęsti kovą su kūno geismingumu ir netvarkingais geismais. Tai padaryti jam pavyksta su Dievo malone, padedant: — skaistumo dorybei ir dovanai, nes skaistumas leidžia mylėti nekalta ir nepadalyta širdimi; — tyrai intencijai, kreipiančiai į tikrąjį žmogaus tikslą: pakrikštytasis visur stengiasi pasitikėti Dievo valia ir ją vykdyti; — tyram žvilgsniui, vidiniam ir išoriniam; drausminant jausmus ir vaizduotę; atsisakant mėgautis bet kuriomis neskaisčiomis mintimis, gundančiomis pasukti iš dieviškųjų įsakymų kelio: jos „pažadina kvailų žmonių ilgesį trokšti“ (Išm 15, 5); — maldai: Tikėjau, kad susilaikymas priklauso nuo [mūsų] pačių jėgų, kurių savyje aš nejaučiau, kadangi buvau toks kvailas, jog nežinojau, kad [...] nė vienas negali būti susilaikantis, jei Tu to neduosi. Tu, žinoma, būtum davęs, jei aš vidinėmis dejonėmis būčiau beldęsis į Tavo ausis ir tvirtu tikėjimu savo rūpestį būčiau perkėlęs ant Tavęs.

KBK 2520 kontekstas

23372349 „Skaistumu žmonės privalo išsiskirti kiekvienas pagal savo luomą: vieni, davę Dievui mergeliškumo ar pašvęstojo celibato įžadą, kad tuo prakilniu būdu, gyvendami nepadalyta širdimi, galėtų lengviau atsiduoti vienam Dievui; kiti – gyvendami pagal visiems privalomą moralinį įstatymą: vienaip – santuokos sujungti, kitaip – nesusituokę.“ Susituokusieji pašaukti į santuokinio gyvenimo skaistumą; kiti skaisčiai gyvena susilaikydami: Mokome, kad skaistumo dorybė yra trejopa: sutuoktinių, našlių ir mergeliškumu gyvenančiųjų. Neaukštiname kurios nors vienos, nutylėdami kitas. Jos visos praturtina Bažnyčios drausmę.

KBK 2349 kontekstas

23402015 Tobulumo kelias eina per kryžių. Nėra šventumo be atsižadėjimo ir dvasinės kovos. Dvasinė pažanga apima askezę ir savęs apmarinimą, kurie palaipsniui veda į ramybės ir palaiminimų džiaugsmo kupiną gyvenimą: Kas kopia aukštyn, tam kiekvienas žingsnis yra pradžia – niekada nesibaigiančios pradžios pradžia. Kas kopia aukštyn, niekada nesiliauja trokšti to, ką jau yra pažinęs.

KBK 2015 kontekstas

23411809 Susivaldymas yra moralinė dorybė, tvardanti malonumų pomėgį ir padedanti išlaikyti saiką naudojantis sukurtomis gėrybėmis. Ši dorybė laiduoja valios viešpatavimą instinktams ir neleidžia troškimams peržengti padorumo ribų. Susivaldantis žmogus savo juslinį geismą kreipia į gėrį, geba skirti, kas gera ir kas bloga, ir nepasikliauja savo jėgomis tenkindamas širdies troškimus. Susivaldymas yra dažnai giriamas Senajame Testamente: „Nesek paskui savo geismus, tvardyk savo geidulius“ (Sir 18, 30). Naujajame Testamente jis yra vadinamas „santūrumu“ arba „blaivumu“. Šiame pasaulyje mes privalome gyventi „santūriai, teisingai ir maldingai“ (Tit 2, 12). Gerai gyventi yra ne kas kita, kaip mylėti Dievą visa savo širdimi, visa siela, visu elgesiu. Tikra ir visiška Jo meilė išsaugoma susivaldymu; dėl žmogaus tvirtumo jos nepalaužia jokios nelaimės; teisingame žmoguje ji niekam kitam nepaklūsta; išmintingo žmogaus meilė budi, viską stebėdama, kad nejučiomis jos neužkluptų nei klasta, nei melas.

KBK 1809 kontekstas

2342407 Gimtosios nuodėmės samprata, susieta su mokymu apie Kristaus atpirkimą, leidžia aiškiai įsisąmoninti žmogaus ir jo veiklos pasaulyje būklę. Dėl pirmųjų tėvų nuodėmės velnias įgijo tam tikrą valdžią žmogui, nors šis išlieka laisvas. Per gimtąją nuodėmę jis pateko „vergijon to, kuris 'turėjo mirties valdžią', tai yra velnio“. Ignoruojant tai, kad žmogaus prigimtis yra pažeista ir linkusi į blogį, padaroma rimtų klaidų auklėjimo, politikos, socialinės veiklos ir moralės srityse.

KBK 407 kontekstas

23432223 Už savo vaikų auklėjimą pirmiausia atsakingi tėvai. Tą atsakomybę iš pradžių jie paliudija sukurdami šeimos židinį, kuriame paprastai viešpatauja nuoširdumas, atlaidumas, abipusė pagarba, ištikimybė ir nesavanaudiškas paslaugumas. Šeimos židinys yra tinkamiausia vieta dorybėms ugdyti. Čia išmokstama pasiaukojimo, sveiko mąstymo, savitvardos – tikrosios laisvės sąlygų. Tėvai privalo išmokyti vaikus teikti pirmenybę „vidiniams ir dvasiniams, o ne medžiaginiams ir instinktų valdomiems“ dalykams. Didi tėvų pareiga rodyti gerą pavyzdį vaikams. Mokėdami pripažinti savąsias klaidas vaikų akyse, jie sugebės geriau vadovauti vaikams ir taisyti jų elgesį: „Kas myli savo vaiką, plaks jį dažnai [...]. Kas elgiasi griežtai su savo sūnumi, iš jo turės naudos“ (Sir 30, 1–2). „Ir jūs, tėvai, neerzinkite savo vaikų, bet auklėkite juos, drausmindami ir mokydami Viešpaties vardu“ (Ef 6, 4).

KBK 2223 kontekstas

23461827 Visas dorybes gaivina ir įkvepia meilė. Ji yra „tobulumo raištis“ (Kol 3, 14); ji pati yra dorybių forma; ji jas susieja ir surikiuoja; ji yra krikščioniškojo gyvenimo šaltinis ir tikslas. Krikščioniškoji meilė sutvirtina ir nuskaidrina mūsų žmogiškąjį gebėjimą mylėti, iškelia jį iki antgamtinio tobulumo, iki dieviškosios meilės.

KBK 1827 kontekstas

2346210 Izraeliui nusidėjus, tai yra nusigręžus nuo Dievo ir ėmus garbinti aukso veršį, Dievas paklauso Mozės užtarimo ir sutinka žygiuoti su neištikima tauta, tuo parodydamas savo meilę. Kai Mozė prašo Dievą parodyti jam savo šlovę, Dievas atsako: „Aš padarysiu, kad praeis prieš tave visas mano gerumas ir ištarsiu prieš tave vardą 'VIEŠPATS [YHWH]'“ (Iš 33, 19). Ir Viešpats praėjo pro Mozę tardamas: „VIEŠPATS, VIEŠPATS [YHWH, YHWH], esu gailestingas ir maloningas Dievas, lėtas pykti, kupinas gerumo ir ištikimybės'“ (Iš 34, 6). Tada Mozė išpažįsta Viešpatį – atleidžiantį Dievą.

KBK 210 kontekstas

23491620 Tiek Santuokos sakramentas, tiek mergeliškumas dėl dangaus karalystės yra iš Viešpaties. Jis suteikia tam prasmę ir dovanoja malonę, būtiną norint gyventi pagal Jo valią. Mergeliškumo dėl dangaus karalystės vertinimas ir krikščioniškas santuokos supratimas vienas nuo kito neatskiriami ir vienas kitą remia: Kas smerkia santuoką, kartu menkina mergeliškumo garbę; kas santuoką giria, dar labiau pagerbia įstabesnį mergeliškumą. [...] Juk tai, kas atrodo gera tik lyginant su tuo, kas bloga, negali būti didžiai gera, bet tai, kas dar geriau už neginčytiną gėrį, yra aukščiausias gėris.

KBK 1620 kontekstas

23501632 Kad sutuoktinių sutikimas būtų laisvas ir atsakingas ir kad santuokinė sąjunga turėtų tvirtus ir pastovius žmogiškus bei krikščioniškus pagrindus, ypač svarbus yra parengimas santuokai: Tėvų ir šeimų pavyzdys ir pamokymai išlieka tinkamiausias tokio parengimo kelias. Nepamainomas taip pat yra ganytojų bei krikščionių bendruomenės, kaip „Dievo šeimos“, vaidmuo perduodant žmogiškąsias ir krikščioniškąsias santuokos ir šeimos vertybes, tuo labiau kad mūsų laikais daugelis jaunų žmonių mato sugriuvusias šeimas, negalinčias laiduoti jiems pakankamo pasirengimo santuokai: Jaunuoliai jau savo šeimos židinyje turi būti tinkamai ir laiku supažindinami su santuokinės meilės oruumu, dovanomis bei sunkumais, idant, išauklėti skaisčiai gyventi, būtų pasiruošę, atėjus metui iš taurių sužadėtuvių žengti į vedybas.

KBK 1632 kontekstas

23542523 Yra ne tik kūno, bet ir jausmų drovumas. Jis, pavyzdžiui, priešinasi liguistą smalsumą žadinančiam žmogaus kūno demonstravimui kai kuriuose reklaminiuose leidiniuose arba komunikavimo priemonių užmačioms nesivaržant kelti į viešumą intymias žmonių paslaptis. Drovumas skatina pasirinkti tokį gyvenimo būdą, kuris leistų priešintis mados šauksmui ir vyraujančių ideologijų įtakai.

KBK 2523 kontekstas

23562297 Pagrobėjai ir įkaitų ėmėjai kelia siaubą ir savo grasinimais neleistinai prievartauja aukas. Tai morališkai neleistini veiksmai. Terorizmas be atodairos grasina, žeidžia ir žudo; tai sunkus nusižengimas teisingumui ir meilei. Kankinimai, taikant fizinę ar moralinę prievartą prisipažinimui išgauti, kaltiesiems nubausti, priešininkams įbauginti, neapykantai išlieti, prieštarauja asmens pagarbai ir žmogaus kilnumui. Išskyrus vien gydyti būtinus medikų numatytus atvejus, tiesioginis, tyčinis nekaltiems žmonėms daromas amputavimas, jų luošinimas arba sterilizavimas prieštarauja moraliniam įstatymui.

KBK 2297 kontekstas

23561756 Taigi būtų klaidinga spręsti apie žmogaus veiksmų moralumą atsižvelgiant vien į juos pažadinusią intenciją arba aplinkybes, kuriomis jie atliekami (aplinkos bei viešosios nuomonės poveikį, prievartą ar būtinybę veikti ir t. t.). Kai kurie veiksmai, nepriklausomai nuo aplinkybių ir intencijų, niekados neleistini patys savaime dėl savo objekto; tai piktžodžiavimas prieš Dievą ir melaginga priesaika, žmogžudystė ir svetimavimas. Neleistina daryti bloga norint pasiekti gera.

KBK 1756 kontekstas

23562388 Kraujomaiša yra intymūs santykiai tarp tokio laipsnio kraujo giminaičių ir per vedybas susigiminiavusių žmonių, kuriems draudžiama tarpusavyje tuoktis. Šv. Paulius smerkia tą ypač sunkų nusikaltimą: „Apskritai tenka girdėti apie palaidumą tarp jūsų [...]: būtent kažkas gyvenąs su tėvo žmona... [...] Jau nuteisiau [...]. Viešpaties Jėzaus vardu [...] atiduokite tokį šėtonui, kad sužlugdytų kūną (1 Kor 5, 1. 3–5).“ Kraujomaiša suardo santykius šeimoje ir rodo nuopuolį į gyvulio būklę.

KBK 2388 kontekstas

23572333 Kiekvienas žmogus – ar jis būtų vyras, ar moteris, – turi pripažinti savo lytinę tapatybę ir su ja sutikti. Fiziniai, moraliniai ir dvasiniai jų skirtumai ir vienas kito papildomumas skirti santuokos labui ir šeimos gyvenimui praturtinti. Abiejų sutuoktinių ir visuomenės darna iš dalies priklauso nuo to, kaip vyras ir moteris vienas kitą papildo, kiek yra vienas kito reikalingi ir atrama vienas kitam.

KBK 2333 kontekstas

23592347 Skaistumo dorybė išsiskleidžia draugystėje. Kristaus mokiniui ji nurodo, kaip reikia Juo sekti ir tapti į Jį panašiam; Jis mus išsirinko savo draugais, visiškai mums save padovanojo ir leido tapti Jo dievystės dalininkais. Skaistumas – nemarumo pažadas. Skaistumas ypač pasireiškia draugiškumu artimui. Draugystė, puoselėjama tarp tos pačios ar skirtingos lyties asmenų, yra didelis gėris visiems. Ji veda į dvasinę bendrystę.

KBK 2347 kontekstas

23611643 „Santuokinė meilė yra visuotinė ir apima visas asmens dalis: kūno ir instinktų reikmes, jausmų ir emocijų galias, dvasios ir valios troškimus; ji siekia kuo didesnės asmenų vienybės, kuri sujungtų ne tik kūnus, bet ir širdis, ir sielas; abipusiu ir galutiniu atsidavimu ji reikalauja to abipusio dovanojimosi neišardomumo bei didžiausios ištikimybės ir yra atvira vaisingumui. Vienu žodžiu, kalbama apie įprastinius bet kurios santuokinės meilės bruožus, tačiau turinčius naują reikšmę, kuri juos ne tik apvalo ir sutvirtina, bet ir taip pakylėja, kad jie tampa būdingų krikščioniškųjų vertybių išraiškomis.“

KBK 1643 kontekstas

23612332 Lytiškumas veikia visą žmogų, jo kūną ir dvasią, ypač jo jausmus, galią mylėti ir gimdyti, o bendresne prasme – gebėjimą užmegzti bendrystės ryšį su kitu žmogumi.

KBK 2332 kontekstas

23611611 Dievo Sandorą su Izraeliu vaizduodami kaip išskirtinę ir ištikimą santuokinę meilę, pranašai rengė išrinktosios tautos sąmonę giliau suvokti santuokos vienatinumą ir neišardomumą. Rutos ir Tobito knygose pateikta jaudinančių taurios santuokos, sutuoktinių ištikimybės ir švelnios meilės pavyzdžių. Giesmių giesmėje Tradicija visada matė žmogiškosios meilės viršūnę kaip Dievo meilės atšvaitą, meilę, „stiprią kaip mirtis“, kurios „giliausi vandenys negali užgesinti“ (Gg 8, 6–7).

KBK 1611 kontekstas

Santuokinė ištikimybė1646 Santuokinė meilė pačia savo prigimtimi reikalauja iš sutuoktinių nepažeisti ištikimybės. Tai jų dovanojimosi vienas kitam vaisius. Meilė trokšta būti nepakeičiama. Ji negali būti meilė „iki naujos santuokos“. „Kaip abipusė dviejų asmenų dovana ir vaikų gėris, ši glaudi jungtis reikalauja visiškos sutuoktinių ištikimybės vienas kitam ir kartu nesuardomos jų vienybės.“

KBK 1646 kontekstas

Santuokinė ištikimybė1647 Pats giliausias to motyvas yra Dievo ištikimybė savo Sandorai, Kristaus – savo Bažnyčiai. Santuokos sakramentas leidžia sutuoktiniams tą ištikimybę išreikšti ir paliudyti. Sakramentu jos neišardomumui suteikiama nauja ir gilesnė prasmė.

KBK 1647 kontekstas

Santuokinė ištikimybė1648 Gali atrodyti sunku, netgi neįmanoma susisaistyti su kitu žmogumi visam gyvenimui. Todėl taip svarbu skelbti Gerąją Naujieną, kad Dievas mus myli tvirta ir neatšaukiama meile, kad sutuoktiniai yra tos meilės dalininkai, kad ji juos veda ir palaiko ir kad savo ištikimybe jie gali būti ištikimos Dievo meilės liudytojai. Sutuoktiniai, kurie, Dievo malonės padedami, neretai taip gyvena ir labai sunkiomis sąlygomis, yra verti bažnytinės bendruomenės dėkingumo ir paramos.

KBK 1648 kontekstas

23641603 Glaudi santuokinio gyvenimo ir meilės bendruomenė yra Kūrėjo įsteigta ir apdovanota savais įstatymais [...]. „Pats Dievas yra įkūręs santuoką.“ Pašaukimas santuokai yra įrašytas pačioje iš Kūrėjo rankų išėjusių vyro ir moters prigimtyje. Santuoka nėra grynai žmonių išrasta institucija, nors per daugelį amžių skirtingose kultūrose, visuomeninėse struktūrose ir dvasinėse sanklodose labai įvairavo. Ši įvairovė neturi palikti užmarštyje bendrų ir pastovių santuokos bruožų. Nors šios institucijos kilnumas ne visur vienodai aiškiai matomas, vis dėlto visose kultūrose daugiau ar mažiau suvokiama santuokinio ryšio didybė, nes „asmens ir žmonių visuomenės apskritai bei krikščionių bendrijos gerovė glaudžiai susijusi su santuokinės ir šeimos bendruomenės klestėjimu“.

KBK 1603 kontekstas

23641615 Toks nedviprasmiškai pabrėžtas santuokinio ryšio neišardomumas galėjo trikdyti ir atrodyti neįvykdomas reikalavimas. Tačiau Jėzus neužkrovė sutuoktiniams neįmanomos pakelti ir per sunkios naštos, dar sunkesnės negu Mozės Įstatymas. Atėjęs atkurti pradinės, nuodėmės suardytos kūrimo tvarkos, Jėzus pats duoda jėgos ir malonės išgyventi santuoką nauju Dievo karalystės būdu. Sekdami Kristumi, atsižadėdami savęs, imdami savo kryžių, sutuoktiniai galės „išmanyti“ pirminę santuokos prasmę ir, Kristaus padedami, ja gyventi. Ši krikščioniškos santuokos malonė yra Kristaus kryžiaus – viso krikščioniškojo gyvenimo versmės – vaisius.

KBK 1615 kontekstas

23651640 Santuokinį ryšį įtvirtino pats Dievas, tad sudaryta ir įvykdyta pakrikštytųjų santuoka niekada negali būti panaikinta. Šis ryšys, kilęs iš laisvo žmogiško susituokiančiųjų akto ir įvykdytos santuokos, nuo tada yra nebeatšaukiama tikrovė ir duoda pradžią sąjungai, kurią laiduoja Dievo ištikimybė. Bažnyčia neturi galios priešintis tokiai dieviškosios išminties nustatytai tvarkai.

KBK 1640 kontekstas

Santuokos vaisingumas1652 „Savo prigimtiniu pobūdžiu santuokos institutas ir santuokinė meilė skirti gimdyti ir auklėti palikuonims, tarsi apvainikuojantiems juos“: Vaikai išties yra vertingiausia santuokos dovana, labiausiai prisidedanti prie pačių tėvų gėrio. Pats Dievas pasakė, jog „negera žmogui būti vienam“ (Pr 2, 18), „iš pradžių sukūrė žmones kaip vyrą ir moterį“ (Mt 19, 4) ir, norėdamas žmones padaryti ypatingais savo kūrimo darbo dalininkais, palaimino vyrą ir moterį sakydamas: „Būkite vaisingi ir dauginkitės“ (Pr 1, 28). Todėl, nenuvertinant kitų santuokos tikslų, tikrosios vedybinės meilės ir viso iš jos plaukiančio šeimos gyvenimo prasmė yra didžiadvasiškas sutuoktinių ryžtas bendradarbiauti su Kūrėjo ir Atpirkėjo, per juos nuolat didinančio ir turtinančio savo šeimą, meile.

KBK 1652 kontekstas

Santuokos vaisingumas1653 Santuokinę meilę daro vaisingą moralinis, dvasinis ir antgamtinis gyvenimas, kuris tėvų auklėjimu perduodamas vaikams. Tėvai yra svarbiausi ir pirmutiniai savo vaikų auklėtojai. Šia prasme pagrindinis santuokos ir šeimos uždavinys yra tarnauti gyvybei.

KBK 1653 kontekstas

23672205 Krikščioniškoji šeima yra asmenų bendrystė, Tėvo ir Sūnaus Šventojoje Dvasioje bendrystės pėdsakas ir paveikslas. Jos prokreacinė ir auklėjamoji veikla yra Tėvo kuriamojo darbo aidas. Šeima pašaukta dalyvauti Kristaus maldoje ir aukoje. Kasdienė malda ir Dievo žodžio skaitymas stiprina joje meilę. Krikščioniškoji šeima skelbia Evangeliją ir vykdo misiją.

KBK 2205 kontekstas

23752293 Ir fundamentiniai, ir taikomieji moksliniai tyrinėjimai ryškiai parodo žmogaus viršenybę kūrinijai. Mokslas ir technika yra didelės vertybės, kai jos tarnauja žmogui ir skatina jo visapusišką pažangą visų labui; tačiau vien jie nepajėgia nurodyti prasmės žmogaus gyvenimui ir jo pažangai. Mokslas ir technika skirti žmogui, iš kurio kilę ir kurio dėka toliau plėtojasi; tad tik asmuo ir jo moralinės vertybės gali būti jų tikslas ir nurodyti jų ribas.

KBK 2293 kontekstas

23801611 Dievo Sandorą su Izraeliu vaizduodami kaip išskirtinę ir ištikimą santuokinę meilę, pranašai rengė išrinktosios tautos sąmonę giliau suvokti santuokos vienatinumą ir neišardomumą. Rutos ir Tobito knygose pateikta jaudinančių taurios santuokos, sutuoktinių ištikimybės ir švelnios meilės pavyzdžių. Giesmių giesmėje Tradicija visada matė žmogiškosios meilės viršūnę kaip Dievo meilės atšvaitą, meilę, „stiprią kaip mirtis“, kurios „giliausi vandenys negali užgesinti“ (Gg 8, 6–7).

KBK 1611 kontekstas

23811640 Santuokinį ryšį įtvirtino pats Dievas, tad sudaryta ir įvykdyta pakrikštytųjų santuoka niekada negali būti panaikinta. Šis ryšys, kilęs iš laisvo žmogiško susituokiančiųjų akto ir įvykdytos santuokos, nuo tada yra nebeatšaukiama tikrovė ir duoda pradžią sąjungai, kurią laiduoja Dievo ištikimybė. Bažnyčia neturi galios priešintis tokiai dieviškosios išminties nustatytai tvarkai.

KBK 1640 kontekstas

23831649 Vis dėlto pasitaiko, kad dėl labai įvairių priežasčių sutuoktiniams pasidaro nebeįmanoma kartu gyventi. Tokiais atvejais Bažnyčia leidžia sutuoktiniams fiziškai atsiskirti ir negyventi drauge. Sutuoktiniai prieš Dievą ir toliau lieka vyras ir žmona; jie negali sudaryti naujos santuokos. Tokiame sunkiame būvyje geriausia išeitis būtų – jeigu įmanoma – susitaikinti. Krikščionių bendruomenė yra kviečiama padėti tiems žmonėms krikščioniškai gyventi tokiomis sąlygomis, likti ištikimiems savo nepanaikinamam santuokiniam ryšiui.

KBK 1649 kontekstas

23841650 Daugelyje kraštų šiandien yra nemažai katalikų, kurie pagal civilinius įstatymus išsituokia ir sudaro naują, civilinę sąjungą. Bažnyčia, būdama ištikima Jėzaus Kristaus žodžiams („Kas atleidžia savo žmoną ir veda kitą, tas nusikalsta pirmajai svetimavimu. Ir jei moteris palieka savo vyrą ir išteka už kito, ji svetimauja“: Mk 10, 11–12), naujos sąjungos negali pripažinti galiojančia, jeigu buvo galiojanti pirmoji santuoka. Išsituokusieji, sudarę civilinę santuoką, patenka į padėtį, kuri objektyviai priešinga Dievo įstatymui. Nuo to laiko jie nebegali priimti Komunijos tol, kol truks tokia padėtis. Dėl tos pačios priežasties jie taip pat negali atlikti tam tikrų atsakingų bažnytinių pareigų. Sutaikinimas Atgailos sakramentu gali būti teikiamas tik tiems, kurie gailisi pažeidę Sandoros bei ištikimybės Kristui ženklą ir pasižada gyventi visiškai susilaikydami.

KBK 1650 kontekstas

23861640 Santuokinį ryšį įtvirtino pats Dievas, tad sudaryta ir įvykdyta pakrikštytųjų santuoka niekada negali būti panaikinta. Šis ryšys, kilęs iš laisvo žmogiško susituokiančiųjų akto ir įvykdytos santuokos, nuo tada yra nebeatšaukiama tikrovė ir duoda pradžią sąjungai, kurią laiduoja Dievo ištikimybė. Bažnyčia neturi galios priešintis tokiai dieviškosios išminties nustatytai tvarkai.

KBK 1640 kontekstas

23871610 Santuokos moralinės vienybės ir neišardomumo suvokimas didėjo skatinamas Senojo Testamento pedagogijos. Patriarchų ir karalių poligamija dar nebuvo aiškiai atmesta. Vis dėlto Mozei duotas Įstatymas gina moterį nuo despotiškos vyro valdžios, nors, kaip sakė Viešpats, jame dar lieka vyro „širdies kietumo“ žymių, ir dėl to Mozė leido žmoną atleisti.

KBK 1610 kontekstas

23882356 Išprievartavimas yra prievartinis pasikėsinimas į lytinį asmens intymumą. Juo nusižengiama teisingumui ir meilei. Išprievartavimas giliai pažeidžia kiekvieno žmogaus teisę į pagarbą, laisvę, fizinį ir dvasinį vientisumą. Aukai padaroma didelė skriauda, kuri gali išlikti visam gyvenimui. Tai visuomet iš pagrindų nedoras veiksmas. Jis dar nedoresnis, kai tėvai (plg. kraujomaišą) arba auklėtojai išprievartauja jiems patikėtus vaikus.

KBK 2356 kontekstas

23882207 Šeima yra pirminė visuomenės gyvenimo ląstelė. Tai natūrali bendruomenė, kurioje vyras ir moteris pašaukti save dovanoti vienas kitam mylėdami ir dovanodami gyvybę. Autoritetu, pastovumu ir gyvais ryšiais šeimoje dedami laisvės, saugumo ir broliškumo pamatai visuomenėje. Šeima yra bendruomenė, kurioje nuo vaikystės pradedama gerbti moralines vertybes, garbinti Dievą ir tinkamai naudotis laisve. Šeimos gyvenimas įvesdina į visuomenės gyvenimą.

KBK 2207 kontekstas

23892285 Papiktinimas juo didesnis, juo garbingesni žmonės papiktina arba juo silpnesni žmonės papiktinami. Dėl to Viešpats papiktinimus pasmerkė: „Kas papiktintų vieną iš šitų mažutėlių [...], tam būtų geriau, kad asilo sukamų girnų akmuo būtų užkabintas jam ant kaklo ir jis būtų paskandintas jūros gelmėje“ (Mt 18, 6). Labai smarkiai papiktina tie žmonės, kurie iš prigimties ar pagal pareigas privalo kitus mokyti ir auklėti. Dėl to Jėzus priekaištauja Rašto aiškintojams bei fariziejams ir lygina juos su vilkais avių kailyje.

KBK 2285 kontekstas

23901631 Dėl to Bažnyčia iš savo tikinčiųjų paprastai reikalauja sudaryti santuoką bažnytine forma. Tokį sprendimą lemia keli sumetimai: — sakramentinė santuoka yra liturginis aktas, tad jį atlikti dera viešos bažnytinės liturgijos metu; — santuoka įvesdina į bažnytinį luomą, sukuria Bažnyčioje sutuoktinių teises ir pareigas vienas kito ir savo vaikų atžvilgiu; — kadangi santuoka yra gyvenimo Bažnyčioje būvis, Bažnyčia turi būti įsitikinusi santuokos tikrumu (tad jos metu privalo dalyvauti liudytojai); — sutikimo viešas pobūdis apsaugo tą sutikimą ir padeda jį išlaikyti.

KBK 1631 kontekstas

23902353 Paleistuvavimas yra lytinis santykiavimas tarp nesusituokusių vyro ir moters. Jis yra visiškai nesuderinamas su žmogaus kilnumu ir jo lytiškumu, savo prigimtimi skirtu tiek sutuoktinių labui, tiek vaikų gimdymui ir auklėjimui. Kita vertus, paleistuvavimas yra didelis papiktinimas, jei tvirkinami jauni žmonės.

KBK 2353 kontekstas

23901385 Atsiliepdami į tą kvietimą, tokiam didžiam ir šventam momentui turime pasirengti. Šv. Paulius ragina atlikti sąžinės patikrinimą: „Kas nevertai valgo tos duonos ar geria iš Viešpaties taurės, tas bus kaltas Viešpaties Kūnu ir Krauju. Teištiria žmogus pats save ir tada tevalgo tos duonos ir tegeria iš tos taurės. Kas valgo ir geria to Kūno neišskirdamas, tas valgo ir geria sau pasmerkimą“ (1 Kor 11, 27–29). Kas jaučiasi padaręs sunkią nuodėmę, turi priimti Sutaikinimo sakramentą prieš eidamas Komunijos.

KBK 1385 kontekstas

23912364 Sutuoktinių pora yra „Kūrėjo įsteigta ir savais įstatymais aprūpinta, glaudi gyvenimo ir meilės bendrija; ją įteisina santuokos sutartis, tai yra asmeniškas ir neatšaukiamas sutuoktinių sutikimas“. Jie abu save padovanoja vienas kitam galutinai ir visiškai. Nuo tada jie jau yra nebe du, bet vienas kūnas. Abiejų laisvai sudaryta sąjunga įpareigoja juos išlaikyti ją vieną ir neišardomą. „Ką tad Dievas sujungė, žmogus teneperskiria!“ (Mk 10, 9).

KBK 2364 kontekstas

KBKS nuorodos

2348-2350, 2394491. Kokiu būdu visi yra pašaukti skaisčiai gyventi?

Visi sekantieji skaistumo pavyzdžiu – Kristumi yra pašaukti gyventi skaisčiai pagal savo luomą: vieni – išlaikydami mergeliškumą arba pašvęstąjį celibatą kaip iškilų būdą lengviau atsiduoti Dievui nepadalyta širdimi, kiti, susituokusieji, – puoselėdami santuokinį skaistumą, nesusituokusieji – likdami skaistūs dėl susilaikymo.

KBKS 491 kontekstas

2351-2359, 2396492. Kokios yra pagrindinės nuodėmės skaistumui?

Nuodėmės, pagal savo objekto prigimtį iš esmės priešingos skaistumui, yra šios: svetimavimas, masturbacija, paleistuvavimas, pornografija, prostitucija, prievartavimas ir homoseksualūs veiksmai. Šios nuodėmės yra gašlumo ydos išraiška. Tokie veiksmai, atliekami nepilnamečių atžvilgiu, yra dar sunkesni, nes jais kėsinimasi į jų fizinį bei moralinį integralumą.

KBKS 492 kontekstas

2368-2369, 2399497. Kada yra morali gimstamumo kontrolė?

Gimstamumo kontrolė, išreiškianti vieną iš atsakingos tėvystės ir motinystės aspektų, objektyviai atitinka moralę, kai iš išorės nespaudžiami sutuoktiniai atlieka ją ne dėl savanaudiškumo, bet dėl rimtų priežasčių ir taikydami objektyvius moralės kriterijus atitinkančius metodus, t. y. periodiškai susilaikydami ir naudodamiesi nevaisingais laikotarpiais.

KBKS 497 kontekstas

2373-2377499. Kodėl inseminacija ir dirbtinis apvaisinimas yra amoralūs?

Jie amoralūs dėl to, kad gyvybės pradėjimas atskiriamas nuo akto, kuriuo sutuoktiniai dovanoja save vienas kitam, ir technika iškeliama aukščiau už žmogaus asmens kilmę ir paskirtį. Negana to, heterologinė inseminacija ir apvaisinimas, technikos priemonėmis įtraukiant sutuoktinių porai svetimą asmenį, pažeidžia vaiko teisę gimti iš jam žinomų ir santuokos sujungtų tarpusavyje tėvo ir motinos, turinčių išskirtinę teisę tapti tėvais tik vienas kito dėka.

KBKS 499 kontekstas

YC nuorodos

KBK išnašos

82Plg. Įst 5, 18.

83Jonas Paulius II, Apašt. parag. Familiaris consortio, 11: AAS 74 (1982) 91–92.

84Jonas Paulius II, Apašt. parag. Familiaris consortio, 22: AAS 74 (1982) 107; plg. Vatikano II Susirinkimas, Pastorac. konst. Gaudium et spes, 49: AAS 58 (1966) 1070.

85Jonas Paulius II, Apašt. laiškas Mulieris dignitatem, 6: AAS 80 (1988) 1663.

86Plg. Pr 4, 1–2. 25–26; 5, 1.

87Plg. Mt 19, 6.

88Plg. Mt 5, 37.

89Plg. Sir 1, 22.

90Vatikano II Susirinkimas, Pastorac. konst. Gaudium et spes, 17: AAS 58 (1966) 1037–1038.

91Šv. Augustinas, Confessiones, 10, 29, 40: CCL 27, 176 (PL 32, 796).

92Plg. Tit 2, 1–6.

93Jonas Paulius II, Apašt. parag. Familiaris consortio, 34: AAS 74 (1982) 123.

94Vatikano II Susirinkimas, Pastorac. konst. Gaudium et spes, 25: AAS 58 (1966) 1045.

95Plg. Gal 5, 22–23.

96Plg. 1 Jn 3, 3.

97Plg. Jn 15, 15.

98Plg. Gal 3, 27.

99Tikėjimo mokymo kongregacija, Dekl. Persona humana, 11: AAS 68 (1976) 90–91.

100Šv. Ambraziejus, De viduis 23, in: Sancti Ambrosii Episcopi Mediolanensis opera, v. 14/1, Milanas–Roma, 1989, p. 266 (PL 16, 241–242).

101Tikėjimo mokymo kongregacija, Dekl. Persona humana, 9: AAS 68 (1976) 86.

102Plg. 1 Kor 6, 15–20.

103Plg. Pr 19, 1–29; Rom 1, 24–27; 1 Kor 6, 9–10; 1 Tim 1, 10.

104Tikėjimo mokymo kongregacija, Dekl. Persona humana, 8: AAS 68 (1976) 85.

105Jonas Paulius II, Apašt. parag. Familiaris consortio, 11: AAS 74 (1982) 92.

106Vatikano II Susirinkimas, Pastorac. konst. Gaudium et spes, 49: AAS 58 (1966) 1070.

107Pijus XII, Allocutio iis quae interfuerunt Conventui Unionis Catholicae Italicae inter Ostetrices, (1951 spalio 29): AAS 43 (1951) 851.

108Vatikano II Susirinkimas, Pastorac. konst. Gaudium et spes, 48: AAS 58 (1966) 1067.

109Plg. KTK kan. 1056.

110Plg. Mt 19, 1–12; 1 Kor 7, 10–11.

111Šv. Jonas Auksaburnis, In epistulam ad Ephesios, homilia 20, 8: PG 62, 146–147.

112Jonas Paulius II, Apašt. parag. Familiaris consortio, 30: AAS 74 (1982) 116.

113Paulius VI, Encikl. Humanae vitae, 11: AAS 60 (1968) 488.

114Paulius VI, Encikl. Humanae vitae, 12: AAS 60 (1968) 488; plg. Pijus XI, Encikl. Casti connubii: DS 3717.

115Plg. Ef 3, 14–15; Mt 23, 9.

116Vatikano II Susirinkimas, Pastorac. konst. Gaudium et spes, 50: AAS 58 (1966) 1071.

117Plg. Vatikano II Susirinkimas, Pastorac. konst. Gaudium et spes, 50: AAS 58 (1966) 1071.

118Vatikano II Susirinkimas, Pastorac. konst. Gaudium et spes, 51: AAS 58 (1966) 1072.

119Paulius VI, Encikl. Humanae vitae, 12: AAS 60 (1968) 489.

120Plg. Paulius VI, Encikl. Humanae vitae, 16: AAS 60 (1968) 491–492.

121Paulius VI, Encikl. Humanae vitae, 14: AAS 60 (1968) 490.

122Jonas Paulius II, Apašt. parag. Familiaris consortio, 32: AAS 74 (1982) 119–120.

123Vatikano II Susirinkimas, Pastorac. konst. Gaudium et spes, 51: AAS 58 (1966) 1073.

124Plg. Paulius VI, Encikl. Populorum progressio, 37: AAS 59 (1967) 275–276; Idem, Encikl. Humanae vitae, 23: AAS 60 (1968) 497–498.

125Plg. Vatikano II Susirinkimas, Pastorac. konst. Gaudium et spes, 50: AAS 58 (1966) 1071.

126Tikėjimo mokymo kongregacija, Instr. Donum vitae, Introductio, 2: AAS 80 (1988) 73.

127Tikėjimo mokymo kongregacija, Instr. Donum vitae, 2, 1: AAS 80 (1988) 87.

128Tikėjimo mokymo kongregacija, Instr. Donum vitae, 2, 5: AAS 80 (1988) 93.

129Tikėjimo mokymo kongregacija, Instr. Donum vitae, 2, 4: AAS 80 (1988) 91.

130Tikėjimo mokymo kongregacija, Instr. Donum vitae, 2, 8: AAS 80 (1988) 97.

131Plg. Mt 5, 27–28.

132Plg. Mt 5, 32; 19, 6; Mk 10, 11–12; 1 Kor 6, 9–10.

133Plg. Oz 2, 7; Jer 5, 7; 13, 27.

134Plg. Mt 5, 31–32; 19, 3–9; Mk 10, 9; Lk 16, 18; 1 Kor 7, 10–11.

135Plg. Mt 19, 7–9.

136KTK kan. 1141.

137Plg. KTK kan. 1151–1155.

138Šv. Bazilijus Didysis, Moralia, regula 73: PG 31, 852.

139Plg. Jonas Paulius II, Apašt. parag. Familiaris consortio, 84: AAS 74 (1982) 185.

140Jonas Paulius II, Apašt. parag. Familiaris consortio, 19: AAS 74 (1982) 102; plg. Vatikano II Susirinkimas, Pastorac. konst. Gaudium et spes, 47: AAS 58 (1966) 1067.

141Plg. Kun 18, 7–20.

142Plg. Jonas Paulius II, Apašt. parag. Familiaris consortio, 81: AAS 74 (1982) 181–182.

143Tikėjimo mokymo kongregacija, Dekl. Persona humana, 7: AAS 68 (1976) 82.

144Plg. Jonas Paulius II, Apašt. parag. Familiaris consortio, 80: AAS 74 (1982) 180–181.

145Jonas Paulius II, Apašt. parag. Familiaris consortio, 11: AAS 74 (1982) 92.