I. „Kaip vyrą ir moterį juos sukūrė ...“369 Vyras ir moteris sukurti, vadinasi, Dievas jų norėjo: kaip visiškai lygių ir žmogiškų asmenų ir kaip skirtingų – vyro ir moters – būtybių. „Būti vyru“, „būti moterimi“ yra gera, ir to norėjo Dievas: vyro ir moters kilnumas neatimamas ir duotas jiems paties Dievo, jų Kūrėjo. Sukurti „pagal Dievo paveikslą“, abu – vyras ir moteris – yra vienodai kilnūs. Savąja „vyro“ ir „moters“ būtimi jie atspindi Kūrėjo išmintį ir gerumą.

KBK 369 kontekstas

I. „Kaip vyrą ir moterį juos sukūrė ...“370 Dievas jokiu būdu nėra žmogaus paveikslas, Jis nėra nei vyras, nei moteris. Dievas yra grynoji Dvasia, kurioje nėra vietos lyčių perskyrai. Tačiau vyro ir moters „tobulumai“ – motinos, tėvo ir sužadėtinio bruožai – bent iš dalies atspindi begalinį Dievo tobulumą.

KBK 370 kontekstas

I. „Kaip vyrą ir moterį juos sukūrė ...“371 Vyro ir moters, sukurtų drauge, Dievas norėjo kaip vieno kitam. Dievo žodis leidžia mums tai suprasti įvairiose šventojo teksto vietose. „Negera žmogui būti vienam. Padarysiu jam tinkamą bendrininką“ (Pr 2, 18). Joks gyvis negali būti „tinkamas bendrininkas“ žmogui. Kai Dievas atvedė vyrui moterį, kurią „padarė“ iš jo šonkaulio, vyras sužavėtas sušuko išreikšdamas meilę ir bendrystę: „Kaulas mano kaulų ir kūnas mano kūno“ (Pr 2, 23). Vyras įvertina moterį kaip antrąjį „aš“, kaip tokį pat žmogų.

KBK 371 kontekstas

I. „Kaip vyrą ir moterį juos sukūrė ...“372 Vyras ir moteris yra sukurti „vienas kitam“ ne todėl, kad Dievas juos būtų sukūręs „pusinius“, „nepilnus“; Jis juos sukūrė asmenų bendrystei, kuriai esant jie vienas kitam galėtų pagelbėti, nes yra lygūs kaip asmenys („kaulas mano kaulų...“) ir papildo vienas kitą kaip vyras ir moteris. Santuoka Dievas juos sujungia taip, kad, tapdami „vienu kūnu“ (Pr 2, 24), galėtų perduoti žmogiškąją gyvybę: „Būkite vaisingi ir dauginkitės, pripildykite žemę“ (Pr 1, 28). Perduodami gyvybę savo palikuonims, vyras ir moteris – sutuoktiniai ir tėvai – ypatingu būdu yra Kūrėjo bendradarbiai.

KBK 372 kontekstas

I. „Kaip vyrą ir moterį juos sukūrė ...“373 Dievo sumanymu vyras ir moteris pašaukti valdyti žemę kaip Dievo paskirti „valdytojai“. Toks išaukštinimas neturi virsti savivališku ir ardomuoju valdymu. Pagal Dievo, kuris „myli visa, kas yra“ (Išm 11, 24), paveikslą vyras ir moteris yra pašaukti būti dieviškosios apvaizdos kitų kūrinių atžvilgiu dalininkais. Todėl jiems tenka atsakomybė už Dievo jiems pavestą pasaulį.

KBK 373 kontekstas

2332362 Žmogaus asmuo, sukurtas pagal Dievo paveikslą, yra drauge ir kūninė, ir dvasinė būtybė. Bibliniame pasakojime ta tikrovė išreiškiama simboline kalba tvirtinant, kad „Dievas padarė žmogų iš žemės dulkių ir įkvėpė jam į nosį gyvybės alsavimą. Taip žmogus tapo gyva būtybe“ (Pr 2, 7). Dievas norėjo viso žmogaus.

KBK 362 kontekstas

23331603 Glaudi santuokinio gyvenimo ir meilės bendruomenė yra Kūrėjo įsteigta ir apdovanota savais įstatymais [...]. „Pats Dievas yra įkūręs santuoką.“ Pašaukimas santuokai yra įrašytas pačioje iš Kūrėjo rankų išėjusių vyro ir moters prigimtyje. Santuoka nėra grynai žmonių išrasta institucija, nors per daugelį amžių skirtingose kultūrose, visuomeninėse struktūrose ir dvasinėse sanklodose labai įvairavo. Ši įvairovė neturi palikti užmarštyje bendrų ir pastovių santuokos bruožų. Nors šios institucijos kilnumas ne visur vienodai aiškiai matomas, vis dėlto visose kultūrose daugiau ar mažiau suvokiama santuokinio ryšio didybė, nes „asmens ir žmonių visuomenės apskritai bei krikščionių bendrijos gerovė glaudžiai susijusi su santuokinės ir šeimos bendruomenės klestėjimu“.

KBK 1603 kontekstas

2334357 Kadangi žmogus sukurtas panašus į Dievą, jis yra kilnus kaip asmuo; jis nėra tik kažkoks daiktas, bet pats yra kažkas. Jis gali save pažinti, save valdyti, laisvai save dovanoti ir bendrauti su kitais asmenimis, malone jis yra kviečiamas į sandorą su savo Kūrėju, kad tikėjimu ir meile Jam atsilieptų, niekam kitam negalint už jį to padaryti.

KBK 357 kontekstas

23352205 Krikščioniškoji šeima yra asmenų bendrystė, Tėvo ir Sūnaus Šventojoje Dvasioje bendrystės pėdsakas ir paveikslas. Jos prokreacinė ir auklėjamoji veikla yra Tėvo kuriamojo darbo aidas. Šeima pašaukta dalyvauti Kristaus maldoje ir aukoje. Kasdienė malda ir Dievo žodžio skaitymas stiprina joje meilę. Krikščioniškoji šeima skelbia Evangeliją ir vykdo misiją.

KBK 2205 kontekstas

23361614 Skelbdamas Jėzus nedviprasmiškai mokė vyro ir moters sąjungos pirminės prasmės, kurios nuo pradžių norėjo Kūrėjas: Mozės duotas leidimas atleisti žmoną buvo nuolaida dėl širdies kietumo; vyro ir moters santuokinis ryšys yra neišardomas – jį sudarė pats Dievas: „Ką tad Dievas sujungė, žmogus teneperskiria“ (Mt 19, 6).

KBK 1614 kontekstas

23372520 Kas priima Krikštą, gauna nuo visų nuodėmių nuvalančią malonę. Tačiau pakrikštytasis turi ir toliau tęsti kovą su kūno geismingumu ir netvarkingais geismais. Tai padaryti jam pavyksta su Dievo malone, padedant: — skaistumo dorybei ir dovanai, nes skaistumas leidžia mylėti nekalta ir nepadalyta širdimi; — tyrai intencijai, kreipiančiai į tikrąjį žmogaus tikslą: pakrikštytasis visur stengiasi pasitikėti Dievo valia ir ją vykdyti; — tyram žvilgsniui, vidiniam ir išoriniam; drausminant jausmus ir vaizduotę; atsisakant mėgautis bet kuriomis neskaisčiomis mintimis, gundančiomis pasukti iš dieviškųjų įsakymų kelio: jos „pažadina kvailų žmonių ilgesį trokšti“ (Išm 15, 5); — maldai: Tikėjau, kad susilaikymas priklauso nuo [mūsų] pačių jėgų, kurių savyje aš nejaučiau, kadangi buvau toks kvailas, jog nežinojau, kad [...] nė vienas negali būti susilaikantis, jei Tu to neduosi. Tu, žinoma, būtum davęs, jei aš vidinėmis dejonėmis būčiau beldęsis į Tavo ausis ir tvirtu tikėjimu savo rūpestį būčiau perkėlęs ant Tavęs.

KBK 2520 kontekstas

23372349 „Skaistumu žmonės privalo išsiskirti kiekvienas pagal savo luomą: vieni, davę Dievui mergeliškumo ar pašvęstojo celibato įžadą, kad tuo prakilniu būdu, gyvendami nepadalyta širdimi, galėtų lengviau atsiduoti vienam Dievui; kiti – gyvendami pagal visiems privalomą moralinį įstatymą: vienaip – santuokos sujungti, kitaip – nesusituokę.“ Susituokusieji pašaukti į santuokinio gyvenimo skaistumą; kiti skaisčiai gyvena susilaikydami: Mokome, kad skaistumo dorybė yra trejopa: sutuoktinių, našlių ir mergeliškumu gyvenančiųjų. Neaukštiname kurios nors vienos, nutylėdami kitas. Jos visos praturtina Bažnyčios drausmę.

KBK 2349 kontekstas

23391767 Pačios aistros nėra nei geros, nei blogos. Moralės požiūriu jos vertinamos tiek, kiek iš tiesų priklauso nuo proto ir valios. Aistros yra vadinamos valingomis „dėl to, kad valia arba jas pažadina, arba joms nesipriešina“. Kad moralinis, arba žmogiškasis, gėris būtų tobulas, aistras turi tvarkyti protas.

KBK 1767 kontekstas

23402015 Tobulumo kelias eina per kryžių. Nėra šventumo be atsižadėjimo ir dvasinės kovos. Dvasinė pažanga apima askezę ir savęs apmarinimą, kurie palaipsniui veda į ramybės ir palaiminimų džiaugsmo kupiną gyvenimą: Kas kopia aukštyn, tam kiekvienas žingsnis yra pradžia – niekada nesibaigiančios pradžios pradžia. Kas kopia aukštyn, niekada nesiliauja trokšti to, ką jau yra pažinęs.

KBK 2015 kontekstas

23411809 Susivaldymas yra moralinė dorybė, tvardanti malonumų pomėgį ir padedanti išlaikyti saiką naudojantis sukurtomis gėrybėmis. Ši dorybė laiduoja valios viešpatavimą instinktams ir neleidžia troškimams peržengti padorumo ribų. Susivaldantis žmogus savo juslinį geismą kreipia į gėrį, geba skirti, kas gera ir kas bloga, ir nepasikliauja savo jėgomis tenkindamas širdies troškimus. Susivaldymas yra dažnai giriamas Senajame Testamente: „Nesek paskui savo geismus, tvardyk savo geidulius“ (Sir 18, 30). Naujajame Testamente jis yra vadinamas „santūrumu“ arba „blaivumu“. Šiame pasaulyje mes privalome gyventi „santūriai, teisingai ir maldingai“ (Tit 2, 12). Gerai gyventi yra ne kas kita, kaip mylėti Dievą visa savo širdimi, visa siela, visu elgesiu. Tikra ir visiška Jo meilė išsaugoma susivaldymu; dėl žmogaus tvirtumo jos nepalaužia jokios nelaimės; teisingame žmoguje ji niekam kitam nepaklūsta; išmintingo žmogaus meilė budi, viską stebėdama, kad nejučiomis jos neužkluptų nei klasta, nei melas.

KBK 1809 kontekstas

2342407 Gimtosios nuodėmės samprata, susieta su mokymu apie Kristaus atpirkimą, leidžia aiškiai įsisąmoninti žmogaus ir jo veiklos pasaulyje būklę. Dėl pirmųjų tėvų nuodėmės velnias įgijo tam tikrą valdžią žmogui, nors šis išlieka laisvas. Per gimtąją nuodėmę jis pateko „vergijon to, kuris 'turėjo mirties valdžią', tai yra velnio“. Ignoruojant tai, kad žmogaus prigimtis yra pažeista ir linkusi į blogį, padaroma rimtų klaidų auklėjimo, politikos, socialinės veiklos ir moralės srityse.

KBK 407 kontekstas

23432223 Už savo vaikų auklėjimą pirmiausia atsakingi tėvai. Tą atsakomybę iš pradžių jie paliudija sukurdami šeimos židinį, kuriame paprastai viešpatauja nuoširdumas, atlaidumas, abipusė pagarba, ištikimybė ir nesavanaudiškas paslaugumas. Šeimos židinys yra tinkamiausia vieta dorybėms ugdyti. Čia išmokstama pasiaukojimo, sveiko mąstymo, savitvardos – tikrosios laisvės sąlygų. Tėvai privalo išmokyti vaikus teikti pirmenybę „vidiniams ir dvasiniams, o ne medžiaginiams ir instinktų valdomiems“ dalykams. Didi tėvų pareiga rodyti gerą pavyzdį vaikams. Mokėdami pripažinti savąsias klaidas vaikų akyse, jie sugebės geriau vadovauti vaikams ir taisyti jų elgesį: „Kas myli savo vaiką, plaks jį dažnai [...]. Kas elgiasi griežtai su savo sūnumi, iš jo turės naudos“ (Sir 30, 1–2). „Ir jūs, tėvai, neerzinkite savo vaikų, bet auklėkite juos, drausmindami ir mokydami Viešpaties vardu“ (Ef 6, 4).

KBK 2223 kontekstas

23442525 Krikščioniškasis tyrumas reikalauja švarios visuomeninės aplinkos, iš visuomenės komunikavimo priemonių – pagarbios ir santūrios informacijos. Širdies tyrumas apsaugo nuo paplitusios erotikos ir atitolina nuo liguistą smalsumą bei apgaulingus jausmus keliančių reginių.

KBK 2525 kontekstas

23451810 Auklėjimu, sąmoningais veiksmais ir ištvermingomis pastangomis įgytas žmogiškąsias dorybes išskaistina ir išaukština dieviškoji malonė. Dievui padedant, jos užgrūdina charakterį ir palengvina daryti gera. Dorybingas žmogus, gyvendamas tomis dorybėmis, jaučiasi laimingas.

KBK 1810 kontekstas

23461827 Visas dorybes gaivina ir įkvepia meilė. Ji yra „tobulumo raištis“ (Kol 3, 14); ji pati yra dorybių forma; ji jas susieja ir surikiuoja; ji yra krikščioniškojo gyvenimo šaltinis ir tikslas. Krikščioniškoji meilė sutvirtina ir nuskaidrina mūsų žmogiškąjį gebėjimą mylėti, iškelia jį iki antgamtinio tobulumo, iki dieviškosios meilės.

KBK 1827 kontekstas

2346210 Izraeliui nusidėjus, tai yra nusigręžus nuo Dievo ir ėmus garbinti aukso veršį, Dievas paklauso Mozės užtarimo ir sutinka žygiuoti su neištikima tauta, tuo parodydamas savo meilę. Kai Mozė prašo Dievą parodyti jam savo šlovę, Dievas atsako: „Aš padarysiu, kad praeis prieš tave visas mano gerumas ir ištarsiu prieš tave vardą 'VIEŠPATS [YHWH]'“ (Iš 33, 19). Ir Viešpats praėjo pro Mozę tardamas: „VIEŠPATS, VIEŠPATS [YHWH, YHWH], esu gailestingas ir maloningas Dievas, lėtas pykti, kupinas gerumo ir ištikimybės'“ (Iš 34, 6). Tada Mozė išpažįsta Viešpatį – atleidžiantį Dievą.

KBK 210 kontekstas

2347374 Pirmasis žmogus ne tik buvo sukurtas geras, jam taip pat buvo dovanota Kūrėjo bičiulystė ir darna su savimi pačiu ir jį supančia kūrinija; visa tai pranoko tik naujosios kūrinijos Kristuje garbė.

KBK 374 kontekstas

23491620 Tiek Santuokos sakramentas, tiek mergeliškumas dėl dangaus karalystės yra iš Viešpaties. Jis suteikia tam prasmę ir dovanoja malonę, būtiną norint gyventi pagal Jo valią. Mergeliškumo dėl dangaus karalystės vertinimas ir krikščioniškas santuokos supratimas vienas nuo kito neatskiriami ir vienas kitą remia: Kas smerkia santuoką, kartu menkina mergeliškumo garbę; kas santuoką giria, dar labiau pagerbia įstabesnį mergeliškumą. [...] Juk tai, kas atrodo gera tik lyginant su tuo, kas bloga, negali būti didžiai gera, bet tai, kas dar geriau už neginčytiną gėrį, yra aukščiausias gėris.

KBK 1620 kontekstas

23501632 Kad sutuoktinių sutikimas būtų laisvas ir atsakingas ir kad santuokinė sąjunga turėtų tvirtus ir pastovius žmogiškus bei krikščioniškus pagrindus, ypač svarbus yra parengimas santuokai: Tėvų ir šeimų pavyzdys ir pamokymai išlieka tinkamiausias tokio parengimo kelias. Nepamainomas taip pat yra ganytojų bei krikščionių bendruomenės, kaip „Dievo šeimos“, vaidmuo perduodant žmogiškąsias ir krikščioniškąsias santuokos ir šeimos vertybes, tuo labiau kad mūsų laikais daugelis jaunų žmonių mato sugriuvusias šeimas, negalinčias laiduoti jiems pakankamo pasirengimo santuokai: Jaunuoliai jau savo šeimos židinyje turi būti tinkamai ir laiku supažindinami su santuokinės meilės oruumu, dovanomis bei sunkumais, idant, išauklėti skaisčiai gyventi, būtų pasiruošę, atėjus metui iš taurių sužadėtuvių žengti į vedybas.

KBK 1632 kontekstas

23512528 „Kiekvienas, kuris geidulingai žvelgia į moterį, jau svetimauja savo širdimi“ (Mt 5, 28).

KBK 2528 kontekstas

23521735 Pakaltinamumą ir atsakomybę gali sumažinti ir net panaikinti nežinojimas, neatidumas, prievarta, baimė, įprotis, nesuvaldomas jausmingumas ir kitos psichinės ar socialinės priežastys.

KBK 1735 kontekstas

23542523 Yra ne tik kūno, bet ir jausmų drovumas. Jis, pavyzdžiui, priešinasi liguistą smalsumą žadinančiam žmogaus kūno demonstravimui kai kuriuose reklaminiuose leidiniuose arba komunikavimo priemonių užmačioms nesivaržant kelti į viešumą intymias žmonių paslaptis. Drovumas skatina pasirinkti tokį gyvenimo būdą, kuris leistų priešintis mados šauksmui ir vyraujančių ideologijų įtakai.

KBK 2523 kontekstas

23551735 Pakaltinamumą ir atsakomybę gali sumažinti ir net panaikinti nežinojimas, neatidumas, prievarta, baimė, įprotis, nesuvaldomas jausmingumas ir kitos psichinės ar socialinės priežastys.

KBK 1735 kontekstas

23562297 Pagrobėjai ir įkaitų ėmėjai kelia siaubą ir savo grasinimais neleistinai prievartauja aukas. Tai morališkai neleistini veiksmai. Terorizmas be atodairos grasina, žeidžia ir žudo; tai sunkus nusižengimas teisingumui ir meilei. Kankinimai, taikant fizinę ar moralinę prievartą prisipažinimui išgauti, kaltiesiems nubausti, priešininkams įbauginti, neapykantai išlieti, prieštarauja asmens pagarbai ir žmogaus kilnumui. Išskyrus vien gydyti būtinus medikų numatytus atvejus, tiesioginis, tyčinis nekaltiems žmonėms daromas amputavimas, jų luošinimas arba sterilizavimas prieštarauja moraliniam įstatymui.

KBK 2297 kontekstas

23561756 Taigi būtų klaidinga spręsti apie žmogaus veiksmų moralumą atsižvelgiant vien į juos pažadinusią intenciją arba aplinkybes, kuriomis jie atliekami (aplinkos bei viešosios nuomonės poveikį, prievartą ar būtinybę veikti ir t. t.). Kai kurie veiksmai, nepriklausomai nuo aplinkybių ir intencijų, niekados neleistini patys savaime dėl savo objekto; tai piktžodžiavimas prieš Dievą ir melaginga priesaika, žmogžudystė ir svetimavimas. Neleistina daryti bloga norint pasiekti gera.

KBK 1756 kontekstas

23562388 Kraujomaiša yra intymūs santykiai tarp tokio laipsnio kraujo giminaičių ir per vedybas susigiminiavusių žmonių, kuriems draudžiama tarpusavyje tuoktis. Šv. Paulius smerkia tą ypač sunkų nusikaltimą: „Apskritai tenka girdėti apie palaidumą tarp jūsų [...]: būtent kažkas gyvenąs su tėvo žmona... [...] Jau nuteisiau [...]. Viešpaties Jėzaus vardu [...] atiduokite tokį šėtonui, kad sužlugdytų kūną (1 Kor 5, 1. 3–5).“ Kraujomaiša suardo santykius šeimoje ir rodo nuopuolį į gyvulio būklę.

KBK 2388 kontekstas

23572333 Kiekvienas žmogus – ar jis būtų vyras, ar moteris, – turi pripažinti savo lytinę tapatybę ir su ja sutikti. Fiziniai, moraliniai ir dvasiniai jų skirtumai ir vienas kito papildomumas skirti santuokos labui ir šeimos gyvenimui praturtinti. Abiejų sutuoktinių ir visuomenės darna iš dalies priklauso nuo to, kaip vyras ir moteris vienas kitą papildo, kiek yra vienas kito reikalingi ir atrama vienas kitam.

KBK 2333 kontekstas

23592347 Skaistumo dorybė išsiskleidžia draugystėje. Kristaus mokiniui ji nurodo, kaip reikia Juo sekti ir tapti į Jį panašiam; Jis mus išsirinko savo draugais, visiškai mums save padovanojo ir leido tapti Jo dievystės dalininkais. Skaistumas – nemarumo pažadas. Skaistumas ypač pasireiškia draugiškumu artimui. Draugystė, puoselėjama tarp tos pačios ar skirtingos lyties asmenų, yra didelis gėris visiems. Ji veda į dvasinę bendrystę.

KBK 2347 kontekstas

23601601 „Santuokos sąjunga, kuria vyras ir moteris tarpusavyje sukuria viso gyvenimo bendrystę, savo prigimtimi skirtą sutuoktinių gerovei bei palikuonių gimdymui ir auklėjimui, Viešpaties Kristaus tarp pakrikštytųjų buvo iškelta į sakramento garbę.“

KBK 1601 kontekstas

23611643 „Santuokinė meilė yra visuotinė ir apima visas asmens dalis: kūno ir instinktų reikmes, jausmų ir emocijų galias, dvasios ir valios troškimus; ji siekia kuo didesnės asmenų vienybės, kuri sujungtų ne tik kūnus, bet ir širdis, ir sielas; abipusiu ir galutiniu atsidavimu ji reikalauja to abipusio dovanojimosi neišardomumo bei didžiausios ištikimybės ir yra atvira vaisingumui. Vienu žodžiu, kalbama apie įprastinius bet kurios santuokinės meilės bruožus, tačiau turinčius naują reikšmę, kuri juos ne tik apvalo ir sutvirtina, bet ir taip pakylėja, kad jie tampa būdingų krikščioniškųjų vertybių išraiškomis.“

KBK 1643 kontekstas

23612332 Lytiškumas veikia visą žmogų, jo kūną ir dvasią, ypač jo jausmus, galią mylėti ir gimdyti, o bendresne prasme – gebėjimą užmegzti bendrystės ryšį su kitu žmogumi.

KBK 2332 kontekstas

23611611 Dievo Sandorą su Izraeliu vaizduodami kaip išskirtinę ir ištikimą santuokinę meilę, pranašai rengė išrinktosios tautos sąmonę giliau suvokti santuokos vienatinumą ir neišardomumą. Rutos ir Tobito knygose pateikta jaudinančių taurios santuokos, sutuoktinių ištikimybės ir švelnios meilės pavyzdžių. Giesmių giesmėje Tradicija visada matė žmogiškosios meilės viršūnę kaip Dievo meilės atšvaitą, meilę, „stiprią kaip mirtis“, kurios „giliausi vandenys negali užgesinti“ (Gg 8, 6–7).

KBK 1611 kontekstas

Santuokinė ištikimybė1646 Santuokinė meilė pačia savo prigimtimi reikalauja iš sutuoktinių nepažeisti ištikimybės. Tai jų dovanojimosi vienas kitam vaisius. Meilė trokšta būti nepakeičiama. Ji negali būti meilė „iki naujos santuokos“. „Kaip abipusė dviejų asmenų dovana ir vaikų gėris, ši glaudi jungtis reikalauja visiškos sutuoktinių ištikimybės vienas kitam ir kartu nesuardomos jų vienybės.“

KBK 1646 kontekstas

Santuokinė ištikimybė1647 Pats giliausias to motyvas yra Dievo ištikimybė savo Sandorai, Kristaus – savo Bažnyčiai. Santuokos sakramentas leidžia sutuoktiniams tą ištikimybę išreikšti ir paliudyti. Sakramentu jos neišardomumui suteikiama nauja ir gilesnė prasmė.

KBK 1647 kontekstas

Santuokinė ištikimybė1648 Gali atrodyti sunku, netgi neįmanoma susisaistyti su kitu žmogumi visam gyvenimui. Todėl taip svarbu skelbti Gerąją Naujieną, kad Dievas mus myli tvirta ir neatšaukiama meile, kad sutuoktiniai yra tos meilės dalininkai, kad ji juos veda ir palaiko ir kad savo ištikimybe jie gali būti ištikimos Dievo meilės liudytojai. Sutuoktiniai, kurie, Dievo malonės padedami, neretai taip gyvena ir labai sunkiomis sąlygomis, yra verti bažnytinės bendruomenės dėkingumo ir paramos.

KBK 1648 kontekstas

23641603 Glaudi santuokinio gyvenimo ir meilės bendruomenė yra Kūrėjo įsteigta ir apdovanota savais įstatymais [...]. „Pats Dievas yra įkūręs santuoką.“ Pašaukimas santuokai yra įrašytas pačioje iš Kūrėjo rankų išėjusių vyro ir moters prigimtyje. Santuoka nėra grynai žmonių išrasta institucija, nors per daugelį amžių skirtingose kultūrose, visuomeninėse struktūrose ir dvasinėse sanklodose labai įvairavo. Ši įvairovė neturi palikti užmarštyje bendrų ir pastovių santuokos bruožų. Nors šios institucijos kilnumas ne visur vienodai aiškiai matomas, vis dėlto visose kultūrose daugiau ar mažiau suvokiama santuokinio ryšio didybė, nes „asmens ir žmonių visuomenės apskritai bei krikščionių bendrijos gerovė glaudžiai susijusi su santuokinės ir šeimos bendruomenės klestėjimu“.

KBK 1603 kontekstas

23641615 Toks nedviprasmiškai pabrėžtas santuokinio ryšio neišardomumas galėjo trikdyti ir atrodyti neįvykdomas reikalavimas. Tačiau Jėzus neužkrovė sutuoktiniams neįmanomos pakelti ir per sunkios naštos, dar sunkesnės negu Mozės Įstatymas. Atėjęs atkurti pradinės, nuodėmės suardytos kūrimo tvarkos, Jėzus pats duoda jėgos ir malonės išgyventi santuoką nauju Dievo karalystės būdu. Sekdami Kristumi, atsižadėdami savęs, imdami savo kryžių, sutuoktiniai galės „išmanyti“ pirminę santuokos prasmę ir, Kristaus padedami, ja gyventi. Ši krikščioniškos santuokos malonė yra Kristaus kryžiaus – viso krikščioniškojo gyvenimo versmės – vaisius.

KBK 1615 kontekstas

23651640 Santuokinį ryšį įtvirtino pats Dievas, tad sudaryta ir įvykdyta pakrikštytųjų santuoka niekada negali būti panaikinta. Šis ryšys, kilęs iš laisvo žmogiško susituokiančiųjų akto ir įvykdytos santuokos, nuo tada yra nebeatšaukiama tikrovė ir duoda pradžią sąjungai, kurią laiduoja Dievo ištikimybė. Bažnyčia neturi galios priešintis tokiai dieviškosios išminties nustatytai tvarkai.

KBK 1640 kontekstas

Santuokos vaisingumas1652 „Savo prigimtiniu pobūdžiu santuokos institutas ir santuokinė meilė skirti gimdyti ir auklėti palikuonims, tarsi apvainikuojantiems juos“: Vaikai išties yra vertingiausia santuokos dovana, labiausiai prisidedanti prie pačių tėvų gėrio. Pats Dievas pasakė, jog „negera žmogui būti vienam“ (Pr 2, 18), „iš pradžių sukūrė žmones kaip vyrą ir moterį“ (Mt 19, 4) ir, norėdamas žmones padaryti ypatingais savo kūrimo darbo dalininkais, palaimino vyrą ir moterį sakydamas: „Būkite vaisingi ir dauginkitės“ (Pr 1, 28). Todėl, nenuvertinant kitų santuokos tikslų, tikrosios vedybinės meilės ir viso iš jos plaukiančio šeimos gyvenimo prasmė yra didžiadvasiškas sutuoktinių ryžtas bendradarbiauti su Kūrėjo ir Atpirkėjo, per juos nuolat didinančio ir turtinančio savo šeimą, meile.

KBK 1652 kontekstas

Santuokos vaisingumas1653 Santuokinę meilę daro vaisingą moralinis, dvasinis ir antgamtinis gyvenimas, kuris tėvų auklėjimu perduodamas vaikams. Tėvai yra svarbiausi ir pirmutiniai savo vaikų auklėtojai. Šia prasme pagrindinis santuokos ir šeimos uždavinys yra tarnauti gyvybei.

KBK 1653 kontekstas

23672205 Krikščioniškoji šeima yra asmenų bendrystė, Tėvo ir Sūnaus Šventojoje Dvasioje bendrystės pėdsakas ir paveikslas. Jos prokreacinė ir auklėjamoji veikla yra Tėvo kuriamojo darbo aidas. Šeima pašaukta dalyvauti Kristaus maldoje ir aukoje. Kasdienė malda ir Dievo žodžio skaitymas stiprina joje meilę. Krikščioniškoji šeima skelbia Evangeliją ir vykdo misiją.

KBK 2205 kontekstas

23711703 Apdovanotas dvasine ir nemirtinga siela, žmogus yra „vienintelis kūrinys žemėje, kurio Dievas norėjo dėl jo paties“. Nuo pat savo prasidėjimo jis yra skirtas amžinajai palaimai.

KBK 1703 kontekstas

23722209 Šeimai reikia padėti ir ją apsaugoti atitinkamomis socialinėmis priemonėmis. Ten, kur šeimos nepajėgia atlikti savo uždavinių, joms padėti ir šeimos instituciją paremti yra kitų visuomenės grupių pareiga. Laikydamosi subsidiarumo principo, didesnės bendruomenės neturi savintis šeimos teisių arba kištis į jos gyvenimą.

KBK 2209 kontekstas

23741654 Sutuoktiniai, kuriems Dievas nedavė turėti vaikų, vis tiek gali, kaip žmonės ir krikščionys, savo santuoka gyventi labai prasmingai. Jų santuoka gali spindėti meilės, paslaugumo ir aukos vaisiais.

KBK 1654 kontekstas

23752293 Ir fundamentiniai, ir taikomieji moksliniai tyrinėjimai ryškiai parodo žmogaus viršenybę kūrinijai. Mokslas ir technika yra didelės vertybės, kai jos tarnauja žmogui ir skatina jo visapusišką pažangą visų labui; tačiau vien jie nepajėgia nurodyti prasmės žmogaus gyvenimui ir jo pažangai. Mokslas ir technika skirti žmogui, iš kurio kilę ir kurio dėka toliau plėtojasi; tad tik asmuo ir jo moralinės vertybės gali būti jų tikslas ir nurodyti jų ribas.

KBK 2293 kontekstas

23801611 Dievo Sandorą su Izraeliu vaizduodami kaip išskirtinę ir ištikimą santuokinę meilę, pranašai rengė išrinktosios tautos sąmonę giliau suvokti santuokos vienatinumą ir neišardomumą. Rutos ir Tobito knygose pateikta jaudinančių taurios santuokos, sutuoktinių ištikimybės ir švelnios meilės pavyzdžių. Giesmių giesmėje Tradicija visada matė žmogiškosios meilės viršūnę kaip Dievo meilės atšvaitą, meilę, „stiprią kaip mirtis“, kurios „giliausi vandenys negali užgesinti“ (Gg 8, 6–7).

KBK 1611 kontekstas

23811640 Santuokinį ryšį įtvirtino pats Dievas, tad sudaryta ir įvykdyta pakrikštytųjų santuoka niekada negali būti panaikinta. Šis ryšys, kilęs iš laisvo žmogiško susituokiančiųjų akto ir įvykdytos santuokos, nuo tada yra nebeatšaukiama tikrovė ir duoda pradžią sąjungai, kurią laiduoja Dievo ištikimybė. Bažnyčia neturi galios priešintis tokiai dieviškosios išminties nustatytai tvarkai.

KBK 1640 kontekstas

23821614 Skelbdamas Jėzus nedviprasmiškai mokė vyro ir moters sąjungos pirminės prasmės, kurios nuo pradžių norėjo Kūrėjas: Mozės duotas leidimas atleisti žmoną buvo nuolaida dėl širdies kietumo; vyro ir moters santuokinis ryšys yra neišardomas – jį sudarė pats Dievas: „Ką tad Dievas sujungė, žmogus teneperskiria“ (Mt 19, 6).

KBK 1614 kontekstas

23831649 Vis dėlto pasitaiko, kad dėl labai įvairių priežasčių sutuoktiniams pasidaro nebeįmanoma kartu gyventi. Tokiais atvejais Bažnyčia leidžia sutuoktiniams fiziškai atsiskirti ir negyventi drauge. Sutuoktiniai prieš Dievą ir toliau lieka vyras ir žmona; jie negali sudaryti naujos santuokos. Tokiame sunkiame būvyje geriausia išeitis būtų – jeigu įmanoma – susitaikinti. Krikščionių bendruomenė yra kviečiama padėti tiems žmonėms krikščioniškai gyventi tokiomis sąlygomis, likti ištikimiems savo nepanaikinamam santuokiniam ryšiui.

KBK 1649 kontekstas

23841650 Daugelyje kraštų šiandien yra nemažai katalikų, kurie pagal civilinius įstatymus išsituokia ir sudaro naują, civilinę sąjungą. Bažnyčia, būdama ištikima Jėzaus Kristaus žodžiams („Kas atleidžia savo žmoną ir veda kitą, tas nusikalsta pirmajai svetimavimu. Ir jei moteris palieka savo vyrą ir išteka už kito, ji svetimauja“: Mk 10, 11–12), naujos sąjungos negali pripažinti galiojančia, jeigu buvo galiojanti pirmoji santuoka. Išsituokusieji, sudarę civilinę santuoką, patenka į padėtį, kuri objektyviai priešinga Dievo įstatymui. Nuo to laiko jie nebegali priimti Komunijos tol, kol truks tokia padėtis. Dėl tos pačios priežasties jie taip pat negali atlikti tam tikrų atsakingų bažnytinių pareigų. Sutaikinimas Atgailos sakramentu gali būti teikiamas tik tiems, kurie gailisi pažeidę Sandoros bei ištikimybės Kristui ženklą ir pasižada gyventi visiškai susilaikydami.

KBK 1650 kontekstas

23861640 Santuokinį ryšį įtvirtino pats Dievas, tad sudaryta ir įvykdyta pakrikštytųjų santuoka niekada negali būti panaikinta. Šis ryšys, kilęs iš laisvo žmogiško susituokiančiųjų akto ir įvykdytos santuokos, nuo tada yra nebeatšaukiama tikrovė ir duoda pradžią sąjungai, kurią laiduoja Dievo ištikimybė. Bažnyčia neturi galios priešintis tokiai dieviškosios išminties nustatytai tvarkai.

KBK 1640 kontekstas

23871610 Santuokos moralinės vienybės ir neišardomumo suvokimas didėjo skatinamas Senojo Testamento pedagogijos. Patriarchų ir karalių poligamija dar nebuvo aiškiai atmesta. Vis dėlto Mozei duotas Įstatymas gina moterį nuo despotiškos vyro valdžios, nors, kaip sakė Viešpats, jame dar lieka vyro „širdies kietumo“ žymių, ir dėl to Mozė leido žmoną atleisti.

KBK 1610 kontekstas

23882356 Išprievartavimas yra prievartinis pasikėsinimas į lytinį asmens intymumą. Juo nusižengiama teisingumui ir meilei. Išprievartavimas giliai pažeidžia kiekvieno žmogaus teisę į pagarbą, laisvę, fizinį ir dvasinį vientisumą. Aukai padaroma didelė skriauda, kuri gali išlikti visam gyvenimui. Tai visuomet iš pagrindų nedoras veiksmas. Jis dar nedoresnis, kai tėvai (plg. kraujomaišą) arba auklėtojai išprievartauja jiems patikėtus vaikus.

KBK 2356 kontekstas

23882207 Šeima yra pirminė visuomenės gyvenimo ląstelė. Tai natūrali bendruomenė, kurioje vyras ir moteris pašaukti save dovanoti vienas kitam mylėdami ir dovanodami gyvybę. Autoritetu, pastovumu ir gyvais ryšiais šeimoje dedami laisvės, saugumo ir broliškumo pamatai visuomenėje. Šeima yra bendruomenė, kurioje nuo vaikystės pradedama gerbti moralines vertybes, garbinti Dievą ir tinkamai naudotis laisve. Šeimos gyvenimas įvesdina į visuomenės gyvenimą.

KBK 2207 kontekstas

23892285 Papiktinimas juo didesnis, juo garbingesni žmonės papiktina arba juo silpnesni žmonės papiktinami. Dėl to Viešpats papiktinimus pasmerkė: „Kas papiktintų vieną iš šitų mažutėlių [...], tam būtų geriau, kad asilo sukamų girnų akmuo būtų užkabintas jam ant kaklo ir jis būtų paskandintas jūros gelmėje“ (Mt 18, 6). Labai smarkiai papiktina tie žmonės, kurie iš prigimties ar pagal pareigas privalo kitus mokyti ir auklėti. Dėl to Jėzus priekaištauja Rašto aiškintojams bei fariziejams ir lygina juos su vilkais avių kailyje.

KBK 2285 kontekstas

23901631 Dėl to Bažnyčia iš savo tikinčiųjų paprastai reikalauja sudaryti santuoką bažnytine forma. Tokį sprendimą lemia keli sumetimai: — sakramentinė santuoka yra liturginis aktas, tad jį atlikti dera viešos bažnytinės liturgijos metu; — santuoka įvesdina į bažnytinį luomą, sukuria Bažnyčioje sutuoktinių teises ir pareigas vienas kito ir savo vaikų atžvilgiu; — kadangi santuoka yra gyvenimo Bažnyčioje būvis, Bažnyčia turi būti įsitikinusi santuokos tikrumu (tad jos metu privalo dalyvauti liudytojai); — sutikimo viešas pobūdis apsaugo tą sutikimą ir padeda jį išlaikyti.

KBK 1631 kontekstas

23902353 Paleistuvavimas yra lytinis santykiavimas tarp nesusituokusių vyro ir moters. Jis yra visiškai nesuderinamas su žmogaus kilnumu ir jo lytiškumu, savo prigimtimi skirtu tiek sutuoktinių labui, tiek vaikų gimdymui ir auklėjimui. Kita vertus, paleistuvavimas yra didelis papiktinimas, jei tvirkinami jauni žmonės.

KBK 2353 kontekstas

23901385 Atsiliepdami į tą kvietimą, tokiam didžiam ir šventam momentui turime pasirengti. Šv. Paulius ragina atlikti sąžinės patikrinimą: „Kas nevertai valgo tos duonos ar geria iš Viešpaties taurės, tas bus kaltas Viešpaties Kūnu ir Krauju. Teištiria žmogus pats save ir tada tevalgo tos duonos ir tegeria iš tos taurės. Kas valgo ir geria to Kūno neišskirdamas, tas valgo ir geria sau pasmerkimą“ (1 Kor 11, 27–29). Kas jaučiasi padaręs sunkią nuodėmę, turi priimti Sutaikinimo sakramentą prieš eidamas Komunijos.

KBK 1385 kontekstas

23912364 Sutuoktinių pora yra „Kūrėjo įsteigta ir savais įstatymais aprūpinta, glaudi gyvenimo ir meilės bendrija; ją įteisina santuokos sutartis, tai yra asmeniškas ir neatšaukiamas sutuoktinių sutikimas“. Jie abu save padovanoja vienas kitam galutinai ir visiškai. Nuo tada jie jau yra nebe du, bet vienas kūnas. Abiejų laisvai sudaryta sąjunga įpareigoja juos išlaikyti ją vieną ir neišardomą. „Ką tad Dievas sujungė, žmogus teneperskiria!“ (Mk 10, 9).

KBK 2364 kontekstas

2331-2336, 2392-2393487. Kokia yra žmogaus užduotis jo lytinės tapatybės atžvilgiu?

Dievas sukūrė žmogų kaip vyrą ir moterį, lygius asmens kilnumu, ir įrašė kiekviename meilės ir bendrystės pašaukimą. Kiekvienas privalo priimti savo lytinę tapatybę, pripažindamas jos svarbą visam asmeniui, savitumą ir papildomumą.

KBKS 487 kontekstas

2336493. Kodėl šeštu įsakymu, liepiančiu: „Nesvetimausi“, draudžiamos visos nuodėmės skaistumui?

Nors bibliniame Dekalogo tekste parašyta: „Nesvetimausi“ (Iš 20, 14), Bažnyčios Tradicija vadovaujasi visu Senojo ir Naujojo Testamento moraliniu mokymu ir laikosi nuomonės, kad šeštas įsakymas apima visas nuodėmes skaistumui.

KBKS 493 kontekstas

2337-2338488. Kas yra skaistumas?

Skaistumas yra sėkmingas lytiškumo integravimas asmenybėje. Lytiškumas tampa tikrai žmogiškas, kai teisingai įtraukiamas į vieno asmens santykį su kitu. Skaistumas yra moralinė dorybė, Dievo dovana, malonė, Dvasios vaisius.

KBKS 488 kontekstas

2339-2341489. Kas sudaro skaistumo dorybę?

Ją sudaro susivaldymas kaip save dovanoti siekiančio žmogaus laisvės išraiška. Tam būtinas laipsniškai įgyvendinamas visapusiškas ir nuolatinis ugdymas.

KBKS 489 kontekstas

2340-2347490. Kas padeda skaisčiai gyventi?

Daug kas: Dievo malonė, sakramentų pagalba, malda, savęs pažinimas, įvairioms aplinkybėms pritaikytos askezės laikymasis, moralinių dorybių, pirmiausia susivaldymo dorybės, kuria siekiama aistras suvaldyti protu, ugdymas.

KBKS 490 kontekstas

2348-2350, 2394491. Kokiu būdu visi yra pašaukti skaisčiai gyventi?

Visi sekantieji skaistumo pavyzdžiu – Kristumi yra pašaukti gyventi skaisčiai pagal savo luomą: vieni – išlaikydami mergeliškumą arba pašvęstąjį celibatą kaip iškilų būdą lengviau atsiduoti Dievui nepadalyta širdimi, kiti, susituokusieji, – puoselėdami santuokinį skaistumą, nesusituokusieji – likdami skaistūs dėl susilaikymo.

KBKS 491 kontekstas

2351-2359, 2396492. Kokios yra pagrindinės nuodėmės skaistumui?

Nuodėmės, pagal savo objekto prigimtį iš esmės priešingos skaistumui, yra šios: svetimavimas, masturbacija, paleistuvavimas, pornografija, prostitucija, prievartavimas ir homoseksualūs veiksmai. Šios nuodėmės yra gašlumo ydos išraiška. Tokie veiksmai, atliekami nepilnamečių atžvilgiu, yra dar sunkesni, nes jais kėsinimasi į jų fizinį bei moralinį integralumą.

KBKS 492 kontekstas

2354494. Kokia yra pasaulietinės valdžios užduotis skaistumo atžvilgiu?

Ji privalo puoselėti pagarbą asmens kilnumui ir prisidėti prie skaistumui palankios aplinkos kūrimo, atitinkamais įstatymais net trukdydama plisti kai kuriems pirmiau išvardytiems sunkiems nusižengimams skaistumui, pirmiausia siekdama apsaugoti nepilnamečius ir silpnuosius.

KBKS 494 kontekstas

2360-2361, 2397-2398495. Į kokias santuokinės meilės gėrybes nukreiptas lytiškumas?

Santuokinės meilės, kuri pakrikštytiesiems pašventinama Santuokos sakramentu, gėrybės yra šios: vienybė, ištikimybė, neišardomumas ir atvirumas vaisingumui.

KBKS 495 kontekstas

2362-2367496. Kokia yra santuokinio akto reikšmė?

Santuokinis aktas turi dvejopą reikšmę: jungiamąją (sutuoktiniai dovanoja save vienas kitam) ir gyvybę pradedančiąją (atvirumas gyvybės perdavimui). Nesuardomo ryšio, kuriuo Dievas panoro sujungti šias dvi santuokinio akto reikšmes, niekam nevalia nutraukti, atimant vieną ar kitą iš jų.

KBKS 496 kontekstas

2368-2369, 2399497. Kada yra morali gimstamumo kontrolė?

Gimstamumo kontrolė, išreiškianti vieną iš atsakingos tėvystės ir motinystės aspektų, objektyviai atitinka moralę, kai iš išorės nespaudžiami sutuoktiniai atlieka ją ne dėl savanaudiškumo, bet dėl rimtų priežasčių ir taikydami objektyvius moralės kriterijus atitinkančius metodus, t. y. periodiškai susilaikydami ir naudodamiesi nevaisingais laikotarpiais.

KBKS 497 kontekstas

2370-2372498. Kokios gimstamumo kontrolės priemonės yra nemoralios?

Iš esmės nemoralus yra kiekvienas veiksmas, pavyzdžiui, tiesioginė sterilizacija arba kontracepcija, kuriuo numatant santuokinį aktą arba jį atliekant, arba pasireiškiant natūraliems jo padariniams kaip tikslo ar priemonės siekiama sutrukdyti gyvybės pradėjimui.

KBKS 498 kontekstas

2373-2377499. Kodėl inseminacija ir dirbtinis apvaisinimas yra amoralūs?

Jie amoralūs dėl to, kad gyvybės pradėjimas atskiriamas nuo akto, kuriuo sutuoktiniai dovanoja save vienas kitam, ir technika iškeliama aukščiau už žmogaus asmens kilmę ir paskirtį. Negana to, heterologinė inseminacija ir apvaisinimas, technikos priemonėmis įtraukiant sutuoktinių porai svetimą asmenį, pažeidžia vaiko teisę gimti iš jam žinomų ir santuokos sujungtų tarpusavyje tėvo ir motinos, turinčių išskirtinę teisę tapti tėvais tik vienas kito dėka.

KBKS 499 kontekstas

2378500. Kaip reikia žiūrėti į vaiką?

Vaikas yra Dievo dovana, didžiausia santuokos dovana. Nėra teisės turėti vaikų („vaikas bet kuria kaina“). Priešingai, vaikas turi teisę būti savo tėvų santuokinio akto vaisiumi ir teisę būti gerbiamas kaip asmuo nuo pradėjimo momento.

KBKS 500 kontekstas

2379501. Ką gali daryti sutuoktiniai, jei jie neturi vaikų?

Jei išbandę visas teisėtas medicinos priemones sutuoktiniai nesusilaukia vaiko, jie gali išreikšti savo kilniadvasiškumą, tapdami globėjais arba įsivaikindami, arba imdamiesi svarbios tarnybos artimo labui. Taip jie įgyvendina itin vertingą dvasinį vaisingumą.

KBKS 501 kontekstas

2380-2391, 2400502. Kokie yra nusižengimai santuokos kilnumui?

Tokie kaip svetimavimas, ištuoka, daugpatystė, kraujomaiša, laisvoji sąjunga (gyvenimas susidėjus, konkubinatas), lytinis aktas iki santuokos arba už santuokos ribų.

KBKS 502 kontekstas

2358-235965. Kaip žiūrėti į žmogų, kuris jaučia lytinį potraukį prie tos pačios lyties žmogaus?

2384270. Kaip Bažnyčia žiūri į tuos, kurie išsiskyrę sudarė naują santuoką?

2331-2333, 2335, 2392400. Ką reiškia pasakymas, kad žmogus yra lytinė būtybė?

2331, 2335401. Ar viena kuri lytis yra viršesnė už kitą?

2346402. Ką vadiname meile?

2337403. Koks lytiškumo ir meilės santykis?

2338404. Kas yra skaisti meilė? Kodėl krikščionis turi būti skaistus?

2338-2345405. Kaip gyventi skaisčiai? Kas padeda būti skaisčiam?

2348-2349, 2394406. Ar visi turi būti skaistūs, net ir susituokusieji?

2350, 2391407. Kodėl Bažnyčia pasisako prieš ikisantuokinius lytinius santykius?

2337-2359408. Kaip jaunuolis gali būti krikščionis gyvendamas ar anksčiau gyvenęs ikisantuokinį lytinį gyvenimą?

2352409. Ar masturbacija yra nusižengimas meilei?

2353410. Ką vadiname paleistuvavimu?

2355411. Kodėl prostitucija laikoma viena iš paleistuvavimo formų?

2356413. Kodėl išprievartavimas yra sunki nuodėmė?

2337-2359414. Ką sako Bažnyčia apie prezervatyvų naudojimą kovojant su AIDS?

2358-2359415. Kaip Bažnyčia vertina homoseksualumą?

2360-2361, 2397-2398416. Kokie esminiai krikščioniškosios santuokos bruožai?

2362-2367417. Kokia santuokinių lytinių santykių prasmė?

2378, 2398418. Kokią reikšmę santuokoje turi vaikas?

2373419. Kiek vaikų turi turėti krikščionių sutuoktinių pora?

2368-2369, 2399420. Ar gali krikščionys sutuoktiniai reguliuoti nėštumus?

2370-2372, 2399421. Kodėl ne visos priemonės vaikui nepradėti yra geros?

2375, 2379422. Ką daryti vaikų nesusilaukiančiai sutuoktinių porai?

2374-2377423. Kaip Bažnyčia vertina skolintą motinystę ir dirbtinį apvaisinimą?

2353, 2364-2365, 2382-2384424. Kas yra svetimavimas? Ar skyrybos leistinos?

2390-2391425. Kodėl Bažnyčia yra prieš gyvenimą kartu be santuokos?