447.

2142 Antru įsakymu nurodoma gerbti Viešpaties vardą. Kaip ir pirmas įsakymas, jis išplaukia iš religingumo dorybės ir konkrečiau nustato mūsų žodžių vartoseną, kai kalbama apie šventus dalykus.

2143 Tarp visų Apreiškimo žodžių yra vienas ypatingas: juo apreiškiamas Jo vardas. Dievas patiki savo vardą tiems, kurie į Jį tiki, apreiškia jiems savo Asmens slėpinį. Dovanoti vardą yra pasitikėjimo ir bičiulystės ženklas. „Viešpaties vardas yra šventas.“ Dėl to žmogus negali juo piktnaudžiauti, turi jį atminti, tyliai ir su meile pagerbdamas, savo kalboje minėti tik aukštindamas, šlovindamas ir garbindamas.

2144 Pagarba Dievo vardui išreiškiama derama pagarba pačiam Dievo slėpiniui ir visiems šventiems dalykams, kuriuos tas vardas primena. Šventybės jausmas susijęs su religingumo dorybe: Ar šventos baimės ir pagarbos jausmai yra krikščioniški jausmai, ar ne? Niekas negali tuo protingai abejoti. Tai jausmai, kurie tikrai mus apimtų ir būtų labai stiprūs, jeigu mes sąmoningai išgyventume čia pat esantį didingąjį Dievą. Juos patirsime tikrai suvokę Jį esant su mumis. Patirsime tiek, kiek tikėsime, kad Jis yra šalia mūsų. Neturėti tų jausmų reiškia nesuvokti, netikėti, kad Jis tikrai yra su mumis.

2145 Tikintysis privalo liudyti Viešpaties vardą, be baimės išpažindamas savo tikėjimą. Pamokslai ir katechezė turi būti perskverbti šventos pagarbos mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus vardui.

2146 Antru įsakymu draudžiama piktnaudžiauti Dievo vardu, tai yra netinkamai vartoti Dievo, Jėzaus Kristaus, Švenčiausiosios Mergelės Marijos ir visų šventųjų vardus.

2147 Dievo vardu kitiems duodami pažadai įpareigoja Dievo garbe, ištikimybe, tiesakalbiškumu bei valdžia. Jie būtinai turi būti vykdomi. Jų netesėti reiškia piktnaudžiauti Dievo vardu ir tarsi daryti Dievą melagiu.

2148 Piktžodžiavimas tiesiogiai prieštarauja antram įsakymui. Piktžodžiauti reiškia – viduje arba išorėje – tarti neapykantos Dievui žodžius, Jam priekaištauti, mesti Jam iššūkį, blogai apie Jį kalbėti, nepagarbiai apie Jį atsiliepti, piktnaudžiauti Dievo vardu. Šv. Jokūbas smerkia tuos žmones, kurie „piktžodžiauja tam gražiam [Jėzaus] vardui, kuriuo [yra] pavadinti“ (Jok 2, 7). Piktžodžiavimo draudimas apima ir žodžius, nukreiptus prieš Kristaus Bažnyčią, šventuosius, šventus dalykus. Piktžodžiavimas taip pat yra pastangos Dievo vardu dangstyti nusikaltimus, pavergti tautas, kankinti ar mirčiai pasmerkti žmones. Piktnaudžiavimas Dievo vardu, darant nusikaltimus, sukelia panieką religijai. Piktžodžiavimas prieštarauja privalomai Dievo ir Jo švento vardo pagarbai. Jis, kaip toks, yra sunki nuodėmė.

2149 Dievo vardo įterpimas į linkėjimus bloga, nors jais neketinama piktžodžiauti, yra nepagarba Viešpačiui. Antru įsakymu taip pat draudžiama Dievo vardą vartoti magijoje: Didis Jo vardas, kai tariamas pagerbiant didingą Dievo didybę. Šventas Jo vardas, kai tariamas garbinant Dievą ir bijant Jį įžeisti.

KBK 2142-2149 kontekstas

2160 „VIEŠPATIE, mūsų Dieve, koks nuostabus tavo vardas visoje žemėje!“ (Ps 8, 2).

2161 Antru Dievo įsakymu įsakoma gerbti Viešpaties vardą. Viešpaties vardas yra šventas.

2162 Antru įsakymu draudžiama netinkamai vartoti Dievo vardą. Užgauliai tarti Dievo, Jėzaus Kristaus, Švenčiausiosios Mergelės Marijos ir šventųjų vardus reiškia piktžodžiauti.

KBK 2160-2162 kontekstas

448.

2150 Antru įsakymu draudžiama melagingai prisiekti. Duoti priesaiką reiškia kviesti Dievą paliudyti tai, kas tvirtinama, šauktis teisingojo Dievo, kad Jis laiduotų, jog prisiekiama teisingai. Priesaika įpareigoja Viešpaties vardu. „Bijosi tik VIEŠPATIES, savo Dievo, jam tarnausi ir tik jo vardu prisieksi“ (Įst 6, 13).

2151 Atmesti melagingą priesaiką yra pareiga Dievui. Kaip Kūrėjas ir Viešpats, Dievas yra visokios tiesos pagrindas. Žmogaus žodis arba esti suderintas su Dievu, kaip pačia Tiesa, arba jai prieštarauja. Teisinga ir teisėta priesaika susieja žmogaus žodį su Dievo tiesa. Melaginga priesaika Dievo šaukiamasi, kad jis paliudytų melą.

KBK 2150-2151 kontekstas

2163 Melaginga priesaika šaukiamasi Dievo, kad jis paliudytų melą. Priesaikos sulaužymas yra sunkus nusižengimas Viešpačiui, kuris visada ištikimai vykdo savo pažadus.

2164 „Neprisiek nei Kūrėju, nei kūriniu kitaip, kaip tik teisingai, esant reikalui ir pagarbiai.“

KBK 2163-2164 kontekstas

449.

2152 Priesaikos laužytojas prisiekdamas pažada tai, ko neketina įvykdyti, arba vėliau neįvykdo to, ką buvo pažadėjęs prisiekdamas. Priesaikos laužymas yra didelė nepagarba Tam, kuris yra kiekvieno žodžio Viešpats. Priesaika įpareigoti daryti bloga nesuderinama su Dievo vardo šventumu.

2153 Jėzus antrą įsakymą išdėstė Kalno pamoksle: „Esate girdėję, jog protėviams buvo pasakyta: 'Nelaužyk priesaikos, bet ištesėk Viešpačiui savo priesaikas'. O aš jums sakau: išvis neprisiekinėkite [...]. Verčiau jūs sakykite: 'Taip', jei taip, 'Ne', jei ne, o kas viršaus, tai iš piktojo“ (Mt 5, 33–34. 37). Jėzus moko, kad kiekviena priesaika susijusi su Dievu ir kad ja pagerbtinas Jo buvimas kiekviename žodyje. Santūrus Dievo minėjimas kalboje lygiavertis pagarbiam dėmesingumui Jo buvimui čia ir dabar, kurį paliudijame ar paniekiname kiekviena savo ištara.

2154 Sekdama šv. Pauliumi, Bažnyčios tradicija suvokė, kad Jėzus nedraudžia prisiekti, jeigu jai tai daroma dėl svarbaus ir teisingo reikalo (pavyzdžiui, teisme). „Priesaika, t. y. Dievo vardo šaukimasis tiesai paliudyti, gali būti duodama tik laikantis tiesos, išminties ir teisingumo.“

2155 Dievo vardo šventumas reikalauja nesišaukti Jo dėl menkų dalykų ir neprisiekinėti tada, kai priesaiką būtų galima aiškinti kaip pritarimą neteisėtai jos reikalaujančiai galiai. Galima atsisakyti prisiekti, kai to reikalauja neteisėta civilinė valdžia. Priesaikos atsisakytina, kai jos reikalaujama dėl asmens kilnumui ar Bažnyčios bendrystei prieštaraujančių tikslų.

KBK 2152-2155 kontekstas