Maldos kova. KBK | KATEKIZMAS.LT

2 skirsnis. Maldos kova

2725^S-572^Y-505Malda yra malonės dovana ir tvirtas mūsų atsakas. Ji visada reikalauja mūsų pastangų. Didieji maldos žmonės Senojoje Sandoroje iki Kristaus, taip pat Dievo Motina ir šventieji drauge su Jėzumi mus moko, kad malda yra kova.2612 Kova su kuo? Su savimi pačiais ir su klastinguoju gundytoju,409 kuris daro viską, kad tik atitrauktų žmogų nuo maldos, nuo vienybės su Dievu. Meldžiamės taip, kaip gyvename, nes gyvename taip, kaip meldžiamės. Kas nenori nuolat gyventi pagal Kristaus Dvasią, tas neįpranta melstis Jo vardu. Krikščionio naujojo gyvenimo „dvasinė kova“ yra neatskiriama nuo maldos kovos.2015

I. Prieštaros maldai

2726^S-573^Y-505^Y-506Maldos kovoje turime priešintis mūsų pačių ir mus supančių žmonių klaidingai maldos sampratai. Vieni maldą laiko grynai psichologiniu reiškiniu, kiti – pastangomis susikaupti siekiant vidinės tuštumos. Treti maldą tapatina su apeiginiais veiksmais ir žodžiais. Daugelio krikščionių pasąmonėje malda yra užsiėmimas, nederantis su visa, ką jiems reikia daryti: jie neturi jai laiko.2710 Ieškantieji malda Dievo greitai nusivilia, nes nežino, kad malda kyla ir iš Šventosios Dvasios, ne vien iš jų pačių.

2727^S-573^Y-505^Y-509Mes taip pat turime priešintis „šio pasaulio“ galvosenai, kuri mus perskverbs, jei nebūsime budrūs; pavyzdžiui, jog tikra esą tik tai, ką gali patikrinti protas ir mokslas (tuo tarpu malda yra mūsų sąmonei ir pasąmonei nesuvokiamas slėpinys);37 arba kad vertinga tėra gamyba ir jos našumas (tuo tarpu malda neproduktyvi, vadinasi, nenaudinga); arba kad tiesos, gėrio ir grožio kriterijai yra juslingumas ir pasitenkinimas (tuo tarpu maldai – „Grožio meilei“ (philokalia) – terūpi gyvojo ir tikrojo Dievo garbė);2500 pakritikuoji aktyvizmą, ir štai malda pateikiama kaip bėgimas iš pasaulio (tuo tarpu krikščioniškąja malda nei pasitraukiama iš istorijos, nei nutolstama nuo gyvenimo).

2728^S-573^Y-505Pagaliau turime priešintis dalykams, kuriuos suvokiame kaip maldos nesėkmę: tai ir suglebimas dėl dvasinės sausros, ir liūdesys, kad ne viską atiduodame Viešpačiui, nes „turime daug turto“¹⁷; nusivylimas, jog nesame išklausomi, kaip norėtume; tai ir įžeista puikybė, stiprinama mūsų, nusidėjėlių, nevertumo jausmo; tai susierzinimas, kad melstis turime nesavanaudiškai, ir t. t. Išvada visada ta pati: kam tuomet melstis? Kad nugalėtume tas kliūtis, turime stengtis būti nuolankūs, pasitikintys ir ištvermingi.

II. Nuolankus širdies budėjimas

... kai sunku melstis

2729^S-574^Y-505^Y-508Melstis paprastai mums trukdo išsiblaškymas. Žodinėje maldoje išsiblaškymas gali lydėti mūsų žodžius ir jų prasmę, gali būti susijęs ir su Tuo, į kurį kreipiamės žodine (liturgine ir asmenine) malda, meditacija ir kontempliacija. Vaikyti išsiblaškymus nuo savęs reikštų patekti į jų spąstus, o užtenka tik atsigręžti į savo širdį:2711 išsiblaškymas mums parodo, prie ko esame prisirišę; atviras šito pripažinimas Viešpaties akivaizdoje turi pažadinti mūsų už viską didesnę meilę Jam, ryžtingai atnašaujant savo širdį, kad Jis ją nuvalytų. Šioje kovoje renkamės šeimininką, kuriam tarnausime.¹⁸

2730^S-574^Y-505^Y-508Pozityvi kova su savintis ir valdyti linkusia mūsų siela yra budėjimas, širdies blaivumas. Kai Jėzus primygtinai reikalauja budėti, tai visada esti susiję su Jo Asmeniu, Jo atėjimu paskutinę ir kiekvieną dieną, tai yra „šiandien“.2659 Jaunikis ateina vidurnaktį; šviesa, kuri niekada negali užgesti, yra tikėjimo šviesa: „Eik, – sako man širdis, – jo veido ieškoki!“ (Ps 27, 8).

2731^S-574^Y-505^Y-508Kita sunkenybė, ypač tiems, kurie nori nuoširdžiai melstis, yra sausra. Taip būna maldos metu, kai širdis jaučiasi tuščia, nėra potraukio mintims, prisiminimams ir jausmams, taip pat ir dvasiniams. Tai tyro tikėjimo akimirka, kai reikia ištikimai pasilikti su Jėzumi jo agonijoje ir kape. „Jei kviečių grūdas [...] apmirs, jis duos gausių vaisių“ (Jn 12, 24). Jei sausra kyla dėl to, kad trūksta šaknų, nes žodis krito ant uolos, tada tenka kovoti, kad atsiverstume.¹⁹1426

... kai kyla pagunda nesimelsti

2732^S-574^Y-505^Y-5082609Dažniausiai ir slapčiausia pagunda yra tikėjimo stoka. 2089Ji pasireiškia ne tiek deklaruojamu netikėjimu, kiek faktišku pirmenybės teikimu kitkam. Kai pradedame melstis, tūkstančiai darbų ar rūpesčių, mūsų laikomų neatidėliojamais, atrodo esą svarbesni; tada ir vėl paaiškėja, ką širdis labiausiai myli. Kartais kreipiamės į Viešpatį kaip į paskutinį prieglobstį, bet ar tikrai tikime Jo pagalba? 2092Kartais Viešpatį laikome savo sąjungininku, bet mūsų širdis lieka išpuikusi. Visais atvejais tikėjimo stoka parodo, kad mūsų širdis dar nėra pakankamai nuolanki: „Nuo manęs atsiskyrę, jūs negalite nieko nuveikti“ (Jn 15, 5).2074

2733^S-574^Y-505^Y-5082094Kita pagunda, kuriai kelią atveria išpuikimas, yra vangumas. Dvasinio gyvenimo žinovai jį laiko tam tikra depresija, kurią sukelia ištižimas, sumažėjęs budrumas, nerūpestinga širdis. „Dvasia ryžtinga, bet kūnas silpnas“ (Mt 26, 41). Juo iš aukščiau krenti, juo skaudžiau susižeidi. Skausmingas nusiminimas yra atvirkščia puikybės pusė.2559 Kas yra nusižeminęs, tas nesistebi savo skurdu, kuris jį verčia pasitikėti ir ištvermingai laikytis.

III. Sūniškas pasitikėjimas

2734^S-575^Y-505Sūnišką pasitikėjimą išbando ir parodo vargai.²⁰ 2629Didžiausi sunkumai susiję su prašymo malda, užtariant save ar kitus. Kai kas net nustoja melstis, manydamas, kad jo maldos neišklausomos. Tad kyla du klausimai: kodėl manome, kad mūsų prašymas liko neišklausytas? Kaip mūsų malda išklausoma, yra „veiksminga“?

Kodėl skundžiamės, jog nesame išklausomi?

2735^S-575^Y-505^Y-507Pirmiausia turėtų stebinti štai kas: kai šloviname Dievą ar Jam dėkojame už visas Jo geradarybes, mums visai nerūpi žinoti, ar mūsų malda Jam yra maloni. Ir priešingai, reikalaujame, kad prašymo rezultatai būtų matomi. 2779Tad kas yra Dievas, kuriuo grindžiama mūsų malda: priemonė naudai pasiekti ar mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Tėvas?

2736^S-575^Y-496^Y-505^Y-5072559Ar esame įsitikinę, jog „nežinome, ko turėtume deramai melsti“ (Rom 8, 26)? Ar prašome Dievą „tinkamų gėrybių“? Mums dar neprašius, mūsų Tėvas gerai žino, ko mums reikia,²¹ bet Jis laukia mūsų prašymo,1730 nes Jo vaikų kilnumas glūdi laisvėje. Tad reikia melstis su Jo laisvės Dvasia, kad iš tikrųjų galėtume pažinti tai, ko Jis trokšta.²²

2737^S-575^Y-505^Y-507„Jūs neturite, nes neprašote. Jūs prašote ir negaunate, nes negerai prašote – tik savo įnoriams patenkinti“ (Jok 4, 2–3).²³ Jei prašome padalyta širdimi, tartum „svetimautojai“,²⁴ Dievas negali mūsų išklausyti, nes Jis nori mums gera, nori gyvenimo. „Gal manote, kad Raštas veltui sako: 'Pavydulingai trokšta Jis Dvasios, kurią apgyvendino mumyse'?“ (Jok 4, 5). Mūsų Dievas yra „pavydus“, ir tai yra Jo meilės tikrumo ženklas. Įsigilinkime, ko trokšta Jo Dvasia, ir būsime išklausyti:

Nesielvartauk, jei tučtuojau negauni iš Dievo, ko prašai; Jis nori dar daugiau gero tau suteikti, jei ištvermingai melsdamasis pasiliksi su Juo.²⁵

Viešpats nori malda išmėginti mūsų troškimus, kad galėtume gauti, ką yra pasirengęs mums duoti.²⁶

Kaip mūsų malda tampa veiksminga?

2738^S-575^Y-505Maldos apreiškimas išganymo ekonomijoje mus moko, kad tikėjimas remiasi Dievo veikimu istorijoje.2568 Sūnišką pasitikėjimą žadina Jo įstabiausia veikla: Jo Sūnaus kančia ir prisikėlimas. Krikščioniškoji malda yra bendradarbiavimas su Dievo apvaizda, su Jo meilės planu žmonių labui.307

2739^S-571^S-575^Y-5052778Šv. Pauliaus pasitikėjimas yra drąsus,²⁷ pagrįstas Dvasios malda mumyse ir savo vienatinį Sūnų mums atidavusio Tėvo ištikima meile.²⁸ Besimeldžiančios širdies perkeitimas yra pirmasis atsakymas į mūsų prašymą.

2740^S-571^S-575^Y-505Jėzaus malda krikščionio maldą padaro veiksmingu prašymu. Jėzus yra jos pavyzdys, Jis meldžiasi mumyse ir su mumis. Jei Sūnaus širdis ieško vien to, kas patinka Tėvui, kaipgi Jo įvaikių širdys galėtų labiau prisirišti prie dovanų, negu prie Dovanotojo?2604

2741^S-571^S-575^Y-505Jėzus meldžiasi ir už mus, mūsų vardu ir mūsų labui. Visi mūsų prašymai vieną kartą visiems laikams buvo sukaupti Jo šūksnyje ant kryžiaus,2606 o Tėvo išklausyti Jo Prisikėlimu; dėl to Jis be paliovos užtaria mus pas Tėvą.²⁹ Jei mūsų malda, kupina pasitikėjimo ir vaikiškos drąsos, bus tikrai suvienyta su Jėzaus malda, mes gausime visa, ko prašome Jo vardu,2614 ir netgi dar daugiau: pačią Šventąją Dvasią, kurioje yra visos dovanos.

IV. Ištvermingai mylėti

2742^S-576^Y-505^Y-5102098„Be paliovos melskitės“ (1 Tes 5, 17), „visuomet ir už viską dėkodami Dievui Tėvui mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus vardu“ (Ef 5, 20). „Kiekvienu metu melskitės Dvasioje visokeriopomis maldomis ir prašymais. Be paliovos budėkite, malda užtardami visus šventuosius“ (Ef 6, 18). „Mums nebuvo įsakyta nuolatos dirbti, budėti ir pasninkauti, bet mūsų įstatymas yra nuolat melstis.“³⁰ Tas nenumaldomas noras melstis kyla tik iš meilės. Maldos kova su mūsų nerangumu ir tingumu yra nuolankios, pasitikinčios ir ištvermingos meilės kova.162 Ta meilė mūsų širdims atveria tris šviesias ir gaivinančias tikėjimo tiesas.

2743^S-576^Y-505^Y-510Melstis galima visada: krikščionio laikas yra laikas prisikėlusio Kristaus, kuris, kad ir kokios audros būtų,³¹ pasilieka su mumis „per visas dienas“ (Mt 28, 20). Mūsų laikas yra Dievo rankose:

Galima dažnai ir karštai melstis ir turguje ar vaikščiojant vienam; taip pat galima ir tada, kai sėdite savo krautuvėlėje, kai perkate arba parduodate ar net ruošiate valgį.³²

2744^S-576^Y-505^Y-510Malda gyvybiškai būtina. Ne mažiau įtikinamas kitas argumentas: jei nesileidžiame Dvasios vadovaujami, vėl patenkame į nuodėmės vergiją.³³ Kaip Šventoji Dvasia gali būti „mūsų gyvybė“, jei mūsų širdis toli nuo Jos?

Nėra nieko vertingesnio už maldą; ji padaro galima, kas negalima, lengva, kas sunku. Žmogus, kuris meldžiasi, negali nusidėti.³⁴

Kas meldžiasi, tikrai save išgelbsti; kas nesimeldžia, tikrai save pasmerkia.³⁵

2745^S-576^Y-505^Y-510Malda ir krikščioniškasis gyvenimas neatskiriami, nes juos vienija ta pati meilė ir tas pats iš meilės kylantis atsižadėjimas,2660 ta pati Tėvo meilės planą atitinkanti vaiko meilė, ta pati mus perkeičianti vienybė Šventojoje Dvasioje, kuri mus daro vis panašesnius į Jėzų Kristų, ta pati meilė visiems žmonėms – ta, kuria mus pamilo Jėzus. „Ko tik prašytumėte Tėvą mano vardu, jis visa jums duotų. Aš jums tai įsakau: vienam kitą mylėti!“ (Jn 15, 16–17).

Tas meldžiasi be paliovos, kas maldą vienija su darbais, o darbus su malda. Tik taip galime tikėtis įgyvendinti nepaliaujamos maldos principą.³⁶

Jėzaus Valandos malda

2746^S-577^Y-505Jėzaus Valandai atėjus, Jis meldžiasi Tėvui.³⁷ Jo malda, ilgiausia iš esamų Evangelijoje, apima visą kūrimo ir išganymo ekonomiją, taip pat Jo mirtį bei Prisikėlimą. 1085Jėzaus Valandos malda, kaip ir Jo Velykos, įvykusios „vieną kartą visiems laikams“, visada lieka Jo malda ir sudabartinama Bažnyčios liturgijoje.

2747^S-577^Y-505Krikščionių tradicija tą maldą pagrįstai vadina „kunigiškąja“ Jėzaus malda. Tai mūsų Aukščiausiojo Kunigo malda, neatskiriama nuo Jo aukos, nuo Jo perėjimo („Pascha“) pas Tėvą, kai Jis visas tada buvo „pašventintas“ Tėvui.³⁸

2748^S-577^Y-505518Toje Velykų aukos maldoje viskas buvo „suvienyta Kristuje tartum galvoje“³⁹: Dievas ir pasaulis, Žodis ir kūnas, amžinasis gyvenimas ir laikas, save dovanojanti meilė ir ją išduodanti nuodėmė, čia pat esantys mokiniai ir tie žmonės, kurie dėl jų žodžių įtikės Jėzų, pažeminimas ir garbė. Tai – vienybės malda.820

2749^S-577^Y-505Jėzus įgyvendino visą Tėvo darbą, ir Jo malda, kaip ir Jo auka, tęsiasi iki laikų pabaigos. Jo Valandos malda pripildo paskutinius laikus ir kreipia juos į atbaigą. Jėzus – Sūnus, kuriam Tėvas visa dovanojo ir kuris pats save yra atidavęs Tėvui, kalba kaip laisvas valdovas,⁴⁰ turėdamas Tėvo Jam suteiktą galią visai kūrinijai. Tarnu tapęs Sūnus yra Viešpats, Pantokratōr („Visavaldis“). Mūsų Aukščiausiasis Kunigas, kuris meldžiasi už mus, taip pat meldžiasi mumyse ir yra mus išklausantis Dievas.2616

2750^S-577^Y-505Tik įsijautę į šventąjį Viešpaties Jėzaus vardą, galime visa širdimi priimti maldą, kurios Jis mus išmokė: „Tėve mūsų!“2815 Iš širdies kylanti Jo kunigiškoji malda įkvepia didžiuosius „Tėve mūsų“ prašymus: rūpintis Tėvo vardu,⁴¹ trokšti Jo karalystės (ir Jam teikiamos šlovės⁴²), vykdyti Tėvo valią ir Jo išganymo planą,⁴³ išgelbėti nuo pikto⁴⁴.

2751^S-577^Y-505Pagaliau šia kunigiškąja malda Jėzus mums apreiškia ir suteikia neatskiriamą Tėvo ir Sūnaus „pažinimą“⁴⁵.240 Tas „pažinimas“ ir yra maldos gyvenimo slėpinys.

Santrauka

2752^S-573^Y-505Malda reikalauja mūsų pastangų ir kovos su savimi pačiais bei su klastinguoju gundytoju. Maldos kova neatskiriama nuo „dvasinės kovos“, kuri būtina norint nuolat gyventi pagal Kristaus Dvasią: meldžiamės taip, kaip gyvename, nes gyvename taip, kaip meldžiamės.

2753^S-573Maldos kovoje turime priešintis klaidingai maldos sampratai, įvairioms mąstymo tendencijoms, savo pačių nesėkmių patirčiai. Šiuos gundymus, kurie verčia abejoti maldos naudingumu ar net jos galimybe, reikia įveikti nuolankumu, pasitikėjimu ir ištverme.

2754^S-574Pagrindiniai sunkumai meldžiantis yra išsiblaškymas ir sausra. Nuo jų gelbi tikėjimas, širdies atsivertimas ir budėjimas.

2755^S-574Maldai dažniausiai gresia dvi pagundos: tikėjimo stoka ir vangumas, kaip tam tikra depresijos forma, kylanti dėl ištižimo ir vedanti į nusiminimą.

2756^S-575Mūsų, Dievo vaikų, pasitikėjimas išbandomas tada, kai mums atrodo, jog ne visada esame išklausomi. Evangelija mus ragina klausti, ar mūsų malda sutampa su Dvasios troškimais.

2757^S-576^Y-510„Be paliovos melskitės“ (1 Tes 5, 17). Melstis galima visada. Tai net gyvybiškai būtina. Malda ir krikščioniškasis gyvenimas neatskiriami.

2758^S-577Į Jėzaus Valandos maldą, pagrįstai vadinamą „Aukščiausiojo Kunigo malda“,⁴⁶ sutraukta visa kūrimo ir išganymo ekonomija. Ši malda įkvepia didžiuosius „Tėve mūsų“ maldos prašymus.

KBK nuorodos

27252612 Jėzuje prisartino „Dievo Karalystė“ (Mk 1, 15); Jis kviečia atsiversti ir tikėti, bet drauge ir budėti. Maldoje mokinys budriai laukia To, kuris yra ir kuris ateina, atmindamas Jo pirmąjį atėjimą su nužemintu kūnu ir vildamasis Jo antrojo šlovingojo atėjimo. Mokinių malda bendrystėje su jų Mokytoju yra grumtynės, ir kas malda budi, tas nepasiduoda pagundai.

KBK 2612 kontekstas

2725409 Ši dramatiška viso pasaulio, kuris „yra piktojo pavergtas“ (1 Jn 5, 19), būklė žmogaus gyvenimą paverčia kova: Visa žmonijos istorija persmelkta žūtbūtinės kovos su tamsos galybėmis, prasidėjusios pasaulio pradžioje ir truksiančios, kaip sako Viešpats, iki paskutinės dienos. Pasiųstas į šias grumtynes žmogus turi nuolat kovoti, norėdamas laikytis gėrio, ir tik su dideliu vargu, Dievo malonės padedamas, įstengia išlaikyti vienybę savyje pačiame.

KBK 409 kontekstas

27252015 Tobulumo kelias eina per kryžių. Nėra šventumo be atsižadėjimo ir dvasinės kovos. Dvasinė pažanga apima askezę ir savęs apmarinimą, kurie palaipsniui veda į ramybės ir palaiminimų džiaugsmo kupiną gyvenimą: Kas kopia aukštyn, tam kiekvienas žingsnis yra pradžia – niekada nesibaigiančios pradžios pradžia. Kas kopia aukštyn, niekada nesiliauja trokšti to, ką jau yra pažinęs.

KBK 2015 kontekstas

27262710 Kontempliatyviosios maldos laikas ir trukmė priklauso nuo širdies paslaptis atveriančios tvirtos valios. Kontempliuojama ne tada, kai atlieka laiko, bet kai surandama laiko Viešpačiui, tvirtai pasiryžus jo netrumpinti, kad ir koks sunkus ir sausringas būtų susitikimas su Juo. Ne visuomet galime medituoti, bet visuomet galime kontempliuoti, nepaisydami sveikatos būklės, darbo sąlygų ir nuotaikos. Ieškojimo ir susitikimo vieta yra beturtė ir tikinti širdis.

KBK 2710 kontekstas

272737 Istorinėmis žmogaus gyvenimo sąlygomis Dievą pažinti vien tik savo proto šviesa jam sunku: Nors, kalbant paprastai, žmogaus protas savo prigimtinėmis galiomis ir šviesa iš tikrųjų gali tinkamai ir tikrai pažinti ir vieną asmeninį Dievą, kuris savo Apvaizda palaiko ir valdo pasaulį, ir Kūrėjo mūsų sielose įdiegtą prigimtinį įstatymą, vis dėlto esti nemažai kliūčių šiam protui veiksmingai ir vaisingai pasinaudoti ta savo prigimta galia. Mat tiesos, susijusios su Dievu, su Dievo ir žmonių santykiais, visiškai pranoksta juslinių dalykų sritį; skirtos vadovautis jomis gyvenime ir jį tvarkyti, jos verčia mus aukotis ir išsižadėti savęs. Žmogaus protui sunku tas tiesas įgyti ir dėl pojūčių bei vaizduotės poveikio, ir dėl gimtosios nuodėmės sąlygoto geismingumo. Todėl su tokiomis tiesomis susidūrę žmonės yra linkę įtikinėti save, kad tai, ko jie nenori laikyti tiesa, yra klaidingi ar bent abejotini dalykai.

KBK 37 kontekstas

27272500 Gero darymą lydi dvasinis pasitenkinimas ir moralinis grožis. Tiesa irgi neša džiaugsmą ir spindi dvasiniu grožiu. Tiesa savaime yra graži. Protingą sukurtosios ir nesukurtosios tikrovės pažinimą išreiškianti žodžio tiesa yra būtina protu apdovanotam žmogui, tačiau tiesa gali rasti ir kitokių, papildomų žmogiškos raiškos formų, ypač kai reikia išreikšti tai, kas neišsakoma: žmogaus širdies gelmes, sielos polėkius, Dievo slėpinį. Dar prieš apsireikšdamas žmogui tiesos žodžiais, Dievas jam apsireiškia visuotine kūrinijos kalba, savo Žodžio, savo Išminties darbais: visatos tvarka ir harmonija, kurios suprantamos ir vaikui, ir mokslo žmogui: „Juk iš kūrinių didingumo ir grožio panašiai suvokiamas ir jų Kūrėjas“ (Išm 13, 5), „nes pradinis grožio šaltinis juos sukūrė“ (Išm 13, 3). Juk ji [Išmintis] yra Dievo galybės alsavimas ir tyras Visagalio šlovės išsiliejimas; užtat niekas, kas sutepta, į ją neįeina. Juk ji yra amžinosios šviesos atspindys, kuriamosios Dievo galybės veidrodis be dėmės ir jo gerumo paveikslas (Išm 7, 25–26). Ji yra puikesnė už saulę ir nustelbia visus žvaigždynus. Palyginta su dienos šviesa, ji atrodo šviesesnė, nes dieną išstumia naktis, o išminties joks nedorumas nenugali (Išm 7, 29–30). Buvau sužavėtas jos grožio (Išm 8, 2).

KBK 2500 kontekstas

27292711 Kontempliatyvioji malda pradedama panašiai kaip ir Eucharistinė liturgija: širdyje susikaupę, visą save palenkiame Šventosios Dvasios veikimui, apsigyvename Viešpaties namuose, kurie esame patys, sužadiname tikėjimą, kad čia ir dabar būtume su Tuo, kuris mūsų laukia, nusimetame visas kaukes ir atgręžiame širdį į mus mylintį Viešpatį, kad Jam save patikėtume kaip išskaistintiną ir perkeistintiną atnašą.

KBK 2711 kontekstas

27302659 Melstis mokomės tam tikrais momentais, klausydamiesi Viešpaties žodžio ir dalyvaudami Jo Velykų slėpinyje, tačiau visą laiką, kiekvienos dienos įvykiuose, mums kaip maldos šaltinis dovanojama Šventoji Dvasia. Jėzaus mokymo apie maldą mūsų Tėvui ir apie Jo apvaizdą prasmė yra ta pati: laikas yra Tėvo rankose; mes su Juo susitinkame dabar, ne vakar ir ne rytoj, bet šiandien: „O, kad šiandien išgirstumėte, ką jis byloja! Nebūkite kietaširdžiai“ (Ps 95, 7–8).

KBK 2659 kontekstas

27311426 Atsivertimas į Kristų, atgimimas per Krikštą, Šventosios Dvasios dovana, Kristaus Kūnas ir Kraujas, mums duotas kaip maistas, – visa tai tam, kad būtume „šventi ir nesutepti jo akivaizdoje“ (Ef 1, 4), kaip ir pati Bažnyčia, Kristaus Sužadėtinė, kurią Jis sau padarė „šventą ir nesuteptą“ (Ef 5, 27). Vis dėlto įkrikščioninant gautas naujasis gyvenimas nepanaikina žmogaus prigimties trapumo ir silpnumo nei polinkio nusidėti, kurį tradicija vadina geismingumu; jis išlieka pakrikštytuose žmonėse, kad jie, Kristaus malonės padedami, išmėgintų save krikščioniškojo gyvenimo kovoje. Tai atsivertimo kova siekiant šventumo ir amžinojo gyvenimo, į kuriuos Viešpats mus nuolat kviečia.

KBK 1426 kontekstas

27322609 Apsisprendusi atsiversti, širdis mokosi melstis tikėdama. Tikėjimas yra sūniškas ryšys su Dievu, artimesnis negu tai, ką mes jaučiame ir suvokiame. Tai tapo įmanoma, nes mylimasis Sūnus mums leidžia artintis prie Tėvo. Jis liepia mums „ieškoti“ ir „belsti“, nes Jis pats yra vartai ir kelias.

KBK 2609 kontekstas

27322089 Netikėjimas yra apreikštosios tiesos nevertinimas arba valingas atsisakymas jai pritarti. „Erezija vadinamas atkaklus neigimas po Krikšto priėmimo kokios nors tiesos, kurią privalu tikėti dieviškuoju ir katalikiškuoju tikėjimu, ar atkaklus abejojimas ja; apostazija yra visiškas krikščioniškojo tikėjimo atmetimas; schizma – pavaldumo Popiežiui arba bendrystės su jam pavaldžiais Bažnyčios nariais atsisakymas.“

KBK 2089 kontekstas

27322092 Perdėto pasitikėjimo savimi yra dvi rūšys. Arba žmogus pervertina savo paties galimybes (vildamasis būti išganytas be pagalbos iš aukštybių), arba per daug pasitiki Dievo visagalybe ir gailestingumu (vildamasis gauti atleidimą neatsivertęs, o garbę – jos nenusipelnęs).

KBK 2092 kontekstas

27322074 Jėzus sakė: „Aš esu vynmedis, o jūs šakelės. Kas pasilieka manyje ir aš jame, tas duoda daug vaisių; nuo manęs atsiskyrę, jūs negalite nieko nuveikti“ (Jn 15, 5). Šiuose žodžiuose minimi vaisiai yra vaisingo – dėl vienybės su Kristumi – gyvenimo šventumas. Kai tikime į Jėzų Kristų, vienijamės su Jo slėpiniais ir vykdome Jo įsakymus, pats Gelbėtojas mumyse myli savo Tėvą ir savo brolius – mūsų Tėvą ir mūsų brolius. Šventosios Dvasios dėka Jo asmuo tampa gyvomis vidinėmis mūsų veiklos taisyklėmis. „Tai mano įsakymas, kad vienas kitą mylėtumėte, kaip aš jus mylėjau“ (Jn 15, 12).

KBK 2074 kontekstas

27332094 Dievo meilei nusidedama įvairiai: abejingas žmogus nevertina Dievo meilės arba ją atmeta, nežino, kad ji pirmesnė, ir neigia jos jėgą. Nedėkingas žmogus pamiršta Dievo meilę arba atsisako ją pripažinti ir atsilyginti meile už meilę. Drungnumas yra delsimas ar nesistengimas atsiliepti į Dievo meilę; jis gali reikšti ir atsisakymą leistis į meilės dinamiką. Vangumas, arba dvasinis tingumas, skatina žmogų atmesti iš Dievo ateinantį džiaugsmą ir bodėtis dieviškuoju gerumu. Neapykanta Dievui kyla iš žmogaus puikybės. Priešinamasi Dievo meilei neigiant Jo gerumą ir piktžodžiaujant Jam dėl to, kad Jis draudžia nusidėti ir skiria bausmes.

KBK 2094 kontekstas

27332559 „Malda yra sielos pakilimas į Dievą arba prašymas iš Dievo jo valią atitinkančių gėrybių.“ Iš kur kyla malda? Iš mūsų puikybės ir didelių norų ar iš nuolankios ir sugrudusios širdies „gelmių“ (Ps 130, 1)? Kas save žemina, bus išaukštintas. Maldos pamatas yra nusižeminimas. „Mes juk nežinome, ko turėtume deramai melsti“ (Rom 8, 26). Norint gauti maldos dovaną, reikia būti nusižeminusiam. Prieš Dievą žmogus yra elgeta.

KBK 2559 kontekstas

27342629 Naujajame Testamente yra daug žodžių prašymui reikšti: prašyti, reikalauti, primygtinai kreiptis, maldauti, kviesti, drauge šaukti ir net „kovoti maldomis“. Vis dėlto įprasčiausias ir parankiausias žodis yra „prašyti“. Prašymo malda yra mūsų suvokto santykio su Dievu išraiška: būdami kūriniai, nesame nei pradžią patys sau davę, nei savo negandų šeimininkai, nei galutinis tikslas patys sau, bet, kaip krikščionys, taip pat žinome, kad, būdami nusidėjėliai, nusigręžiame nuo savo Tėvo. Prašymas jau yra grįžimas pas Jį.

KBK 2629 kontekstas

27352779 Kad šis pirmas Viešpaties maldos postūmis taptų mūsų dalimi, naudinga nuolankiai apvalyti savo širdį nuo kai kurių klaidingų „šio pasaulio“ požiūrių. Nuolankumas leidžia mums suprasti, kad „Tėvo niekas nepažįsta, tik Sūnus ir kam Sūnus panorės apreikšti“ (Mt 11, 27), tai yra „mažutėliams“ (Mt 11, 25). Širdį reikia apvalyti nuo mūsų kultūros ir mūsų pačių suformuotų tėvo ir motinos įvaizdžių, kurie turi įtakos mūsų santykiui su Dievu. Dievas, mūsų Tėvas, neaprėpiamas sukurtojo pasaulio sąvokomis. Šiuo atžvilgiu Jam taikyti ar Jam priešpriešinti mūsų idėjas reikštų kurti stabus, kad jie būtų garbinami arba atmetami. Melstis Tėvui reiškia įžengti į Jo slėpinį: į tai, koks Jis pats yra ir kokį mums Jį apreiškė Sūnus: Žodžiai „Dievas Tėvas“ niekam nebuvo apreikšti. Net kai Mozė paklausė Dievą, kas Jis esąs, išgirdo kitą vardą. Mums tas vardas buvo apreikštas Sūnuje: Sūnaus vardas suponuoja Tėvo vardą.

KBK 2779 kontekstas

27362559 „Malda yra sielos pakilimas į Dievą arba prašymas iš Dievo jo valią atitinkančių gėrybių.“ Iš kur kyla malda? Iš mūsų puikybės ir didelių norų ar iš nuolankios ir sugrudusios širdies „gelmių“ (Ps 130, 1)? Kas save žemina, bus išaukštintas. Maldos pamatas yra nusižeminimas. „Mes juk nežinome, ko turėtume deramai melsti“ (Rom 8, 26). Norint gauti maldos dovaną, reikia būti nusižeminusiam. Prieš Dievą žmogus yra elgeta.

KBK 2559 kontekstas

27361730 Dievas sukūrė žmogų kaip protingą būtybę, apdovanodamas ją savo iniciatyva veikiančio ir už savo veiksmus atsakingo asmens kilnumu. „Juk Dievas norėjo žmogų 'palikti savo paties išminčiai' (Sir 15, 14), idant jis pats ieškotų Kūrėjo ir, laisvai jo laikydamasis, pasiektų visišką tobulumą bei tobulą laimę" . Žmogus yra protingas ir tuo panašus į Dievą, sukurtas laisvas ir atsakingas už savo veiksmus.

KBK 1730 kontekstas

27382568 Senajame Testamente malda apreiškiama tarp žmogaus nuopuolio ir jo pakilimo, tarp skausmingo Dievo klausimo: „Kur tu esi? [...] Kodėl tu taip padarei?“ (Pr 3, 9. 13) ir vienatinio Sūnaus, atėjusio į pasaulį, atsako: „Štai ateinu [...] vykdyti tavo, o Dieve, valios!“ (Žyd 10, 7). Tad malda yra susijusi su žmonių istorija, tai ryšys su Dievu istorijos įvykiuose.

KBK 2568 kontekstas

2738307 Dievas žmonėms net suteikia galimybę laisvai dalyvauti Jo apvaizdoje, patikėdamas jiems atsakomybę pripildyti žemę ir ją valdyti. Taigi Dievas leidžia žmonėms būti kaip protingoms ir laisvoms priežastims, kad jie kuo darniau atbaigtų kūrimo darbą, siekdami savo ir kitų žmonių gerovės. Dažnai net nesąmoningai bendradarbiaudami su Dievo valia, žmonės gali ir sąmoningai dalyvauti Dievo planuose savo darbais, maldomis, taip pat ir savo kentėjimais. Per tai jie iš tikrųjų tampa „Dievo bendradarbiais“ (1 Kor 3, 9) ir Jo karalystės darbininkais.

KBK 307 kontekstas

27402604 Antrą maldą užrašė šv. Jonas, pasakodamas apie Lozoriaus prikėlimą. Šis įvykis prasideda dėkojimu: „Tėve, dėkoju Tau, kad mane išklausei“; tai reiškia, kad Tėvas visada išklauso Jėzaus prašymą; Jėzus tuojau pat priduria: „Aš žinojau, kad visuomet mane išklausai“, o tai reiškia, kad Jėzus nuolat prašo. Dėkingumo kupina Jėzaus malda mums parodo, kaip turime prašyti: prieš dovanodamas dovaną, Jėzus laikosi To, kuris dovanoja ir dovanodamas dovanoja save patį. Dovanotojas brangesnis už Jo teikiamą dovaną. Jis yra „Lobis“, ir Jame yra Jo Sūnaus širdis; pati dovana yra „pridėta“. Jėzaus – Aukščiausiojo Kunigo – malda išganymo ekonomijoje nepakartojama. Ją apmąstysime šio pirmo skyriaus pabaigoje. Ji atsiskleidžia kaip visada aktuali mūsų Aukščiausiojo Kunigo malda ir sykiu mus moko, kaip turėtume melstis Tėvui; tai bus aiškinama antrame skyriuje.

KBK 2604 kontekstas

27412606 Į šį įsikūnijusio Žodžio šauksmą įsilieja visos visų laikų žmonijos baimės, vergavimas nuodėmei ir mirčiai, visi išganymo istorijos prašymai ir užtarimai. Tėvas visa tai priima ir, pranokdamas visas žmogiškas viltis, išklauso prikeldamas Sūnų. Taip įgyvendinama ir atbaigiama maldos drama kūrimo ir išganymo ekonomijoje. Psalmynas jos prasmę atranda Kristuje. „Tu esi mano Sūnus, šiandien aš Tave pagimdžiau. Prašyk manęs, ir padarysiu tautas Tavo valdomis, visus žemės pakraščius Tavo nuosavybe“ (Ps 2, 7–8) – tai Prisikėlimo dienai skirti Tėvo žodžiai. Laiške žydams dramatiškai nusakoma, kaip Jėzaus malda atneša išganymo pergalę: „Jis savo kūno dienomis siuntė prašymus bei maldavimus su balsiu šauksmu bei ašaromis į tą, kuris jį galėjo išgelbėti nuo mirties, ir buvo išklausytas dėl savo pagarbumo. Būdamas Sūnus, jis savo kentėjimuose išmoko klusnumo ir, pasidaręs tobulas, visiems, kurie jo klauso, tapo amžinojo išganymo priežastimi“ (Žyd 5, 7–9).

KBK 2606 kontekstas

27412614 Atvirai patikėdamas savo mokiniams maldos Tėvui slėpinį, Jėzus atskleidžia, kokia turės būti jų – tad ir mūsų – malda, kai Jis su savo išaukštinta žmogiškąja prigimtimi sugrįš pas Tėvą. Naujas dalykas čia yra „prašyti dėl Jo vardo“. Tikėdami į Kristų, mokiniai ima pažinti Tėvą, nes Jėzus yra „kelias, tiesa ir gyvenimas“ (Jn 14, 6). Tikėjimas duoda vaisių meilėje: turime laikytis Jėzaus žodžių ir įsakymų, likti kartu su Juo Tėve, kuris Jame mus taip myli, jog pasilieka mumyse. Esame tikri, kad toje Naujojoje Sandoroje mūsų prašymai bus išklausyti dėl Jėzaus maldos už mus.

KBK 2614 kontekstas

27422098 Tikėjimo, vilties ir meilės aktai, kurių reikalaujama pirmu įsakymu, atbaigiami malda. Mes garbiname Dievą, kai šlovinimo ir dėkojimo, užtarimo ir prašymo malda keliame į Jį dvasią. Malda yra būtina sąlyga paklusti Dievo įsakymams. „Reikia visuomet melstis ir nepaliauti“ (Lk 18, 1).

KBK 2098 kontekstas

2742162 Tikėjimas yra Dievo malonės dovana žmogui. Tą neįkainojamą dovaną mes galime prarasti. Šventasis Paulius primena Timotiejui, kad kovotų „gerą kovą“, išlaikytų „tikėjimą ir gerą sąžinę. Jos atsižadėjus, kai kurių tikėjimo laivas sudužo“ (1 Tim 1, 18–19). Kad tikėjimu gyventume, augtume ir ištvertume ligi galo, turime jį maitinti Dievo žodžiu; turime melsti Viešpatį, kad sustiprintų mūsų tikėjimą, kuris „veikia meile“ (Gal 5, 6), turi būti vilties palaikomas ir įleidęs šaknis Bažnyčios tikėjime.

KBK 162 kontekstas

27452660 Melstis išgyvenant kiekvienos dienos ir kiekvienos akimirkos įvykius yra viena iš Dievo karalystės paslapčių, apreikštų „mažutėliams“, Kristaus tarnams, palaiminimų beturčiams. Teisinga ir gera melstis, kad teisingumo ir taikos Karalystės atėjimas paveiktų istorijos eigą, tačiau ne mažiau svarbu palenkti maldai ir daugybę paprastų kasdienių situacijų. Bet kuri maldos forma gali būti tas raugas, su kuriuo Viešpats lygina Dievo karalystę.

KBK 2660 kontekstas

27461085 Bažnyčios liturgijoje Kristus pirmiausia žymi ir sudabartina savo Velykų slėpinį. Žemiškojo gyvenimo metu Jėzus jį skelbė mokydamas žmones ir savo veiksmais užbėgo jam už akių. Jo valandai atėjus, Jis išgyvena vienintelį istorijoje įvykį, kuris nebepraeina: Jėzus miršta, būna palaidotas, keliasi iš numirusių ir sėda Tėvo dešinėje „vieną kartą visiems laikams“ (Rom 6, 10; Žyd 7, 27; 9, 12). Tai tikras mūsų istorijoje nutikęs įvykis, tačiau jis sykiu ir nepakartojamas: visi kiti istorijos įvykiai vienąkart įvyksta, praeina ir nugrimzta praeitin. Kristaus Velykų slėpinys, atvirkščiai, negali likti vien tik praeityje, nes savo mirtimi Jis sunaikino mirtį, o visa, kas yra Kristus, visa, ką Jis yra padaręs ir iškentėjęs už visus žmones, dalyvauja Dievo amžinybėje ir dėl to pranoksta visokį laiką, visada esti dabar. Kryžiaus ir Prisikėlimo įvykis išlieka ir visa traukia į gyvenimą.

KBK 1085 kontekstas

2748518 Visas Kristaus gyvenimas yra visų vienybės su Juo, kaip Galva, atkūrimo slėpinys. Visko, ką Jėzus darė, kalbėjo ar kentėjo, tikslas buvo sugrąžinti pirmykštį puolusio žmogaus pašaukimą: Įsikūnijęs ir tapęs žmogumi, Jis tarsi glaustai savyje atkartojo ilgiausią žmonijos istoriją ir tokiu būdu mums suteikė išganymą, kad per Adomą mūsų prarastą Dievo paveikslą ir panašumą mes vėl atgautume Kristuje Jėzuje. Štai kodėl Kristus perėjo visus gyvenimo tarpsnius, visiems žmonėms grąžindamas bendrystę su Dievu.

KBK 518 kontekstas

2748820 „Bažnyčios vienybę [...] Kristus jai suteikė nuo pat pradžių. Tikime, kad ta vienybė neprarandamai egzistuoja Katalikų Bažnyčioje, ir viliamės, jog ji diena po dienos augs iki pasaulio pabaigos.“ Kristus nuolat teikia savo Bažnyčiai vienybės dovaną, bet Bažnyčia privalo nuolat melstis ir darbuotis, kad išlaikytų, stiprintų ir tobulintų tą Kristaus norėtą jos vienybę. Dėl to ir pats Jėzus savo kančios valandą meldė ir nesiliauja meldęs Tėvą vienybės savo mokiniams: „... tegul visi bus viena! Kaip tu, Tėve, manyje ir aš tavyje, tegul ir jie bus viena mumyse, kad pasaulis įtikėtų, jog tu esi mane siuntęs“ (Jn 17, 21). Troškimas susigrąžinti visų krikščionių vienybę yra Kristaus dovana ir Šventosios Dvasios raginimas.

KBK 820 kontekstas

27492616 Maldą Jam Jėzus išklausydavo jau savo viešojo gyvenimo metu darydamas ženklus, iš anksto skelbusius Jo mirties ir prisikėlimo galybę. Jėzus išklauso kupiną tikėjimo (raupsuotojo, Jairo, kanaanietės, gerojo piktadario) žodžiais išsakytą arba (paralyžiuoto žmogaus nešėjų, Jėzaus drabužį palietusios kraujoplūdžiu sergančios moters, verkiančios ir kvepalais tepančios nusidėjėlės) nebylią maldą. Primygtinis aklųjų prašymas: „Pasigailėk mūsų, Dovydo Sūnau!“ (Mt 9, 27) arba „Dovydo Sūnau, Jėzau, pasigailėk manęs!“ (Mk 10, 47) kartojamas tradicinių maldų Jėzui: „Viešpatie Jėzau Kristau, Dievo Sūnau, pasigailėk manęs nusidėjėlio!“ Jėzus visada atsiliepia, kai žmonės tikėjimo kupina malda maldauja Jį išgydyti ligas ar atleisti nuodėmes: „Eik ramus, tavo tikėjimas išgelbėjo tave!“ Šv. Augustinas glaustai ir taikliai nusako tris Jėzaus maldos bruožus: „Jis meldžiasi už mus kaip mūsų Kunigas; Jis meldžiasi mumyse kaip mūsų Galva; mes meldžiamės Jam kaip savo Dievui. Tad išgirskime savo balsus Jame ir Jo balsą savyje.“

KBK 2616 kontekstas

2751240 Jėzus apreiškė, kad Dievas yra „Tėvas“ visiškai negirdėta prasme: Jis yra ne vien Kūrėjas, Jis amžinai yra Tėvas per santykį su savo vienatiniu Sūnumi, kuris savo ruožtu amžinai yra Sūnus tik per santykį su savo Tėvu: „Niekas nepažįsta Sūnaus, tik Tėvas, nei Tėvo niekas nepažįsta, tik Sūnus ir kam Sūnus panorės apreikšti“ (Mt 11, 27).

KBK 240 kontekstas

KBKS nuorodos

2729-2733, 2754-2755574. Kokios būna maldos kliūtys?

Dažna maldos kliūtis yra išsiblaškymas. Jis atitraukia dėmesį nuo Dievo, bet taip pat gali parodyti, prie ko esame prisirišę. Tada mūsų širdis turi nuolankiai atsigręžti į Viešpatį. Maldą dažnai ištinka sausra; ją įveikus, tikėjimu galima laikytis Viešpaties net nejaučiant paguodos. Vangumas yra dvasinio tingumo forma, atsirandanti susilpnėjus budrumui ir nepakankamai rūpinantis širdimi.

KBKS 574 kontekstas

2734-2741, 2756575. Kaip stiprinti savo sūnišką pasitikėjimą?

Sūniškas pasitikėjimas patiria išmėginimą, kai jaučiamės neišklausyti. Tada turėtume savęs klausti, ar Dievas mums yra Tėvas, kurio valią stengiamės vykdyti, ar tiesiog priemonė gauti tai, ko norime. Jei mūsų malda suvienyta su Jėzaus malda, žinome, jog jis duoda mums daug daugiau negu vieną ar kitą dovaną; mes gauname Šventąją Dvasią, kuri perkeičia mūsų širdį.

KBKS 575 kontekstas

2709-2719, 2724, 2739-2741571. Kas yra kontempliatyvioji malda?

Kontempliatyvioji malda yra paprastas žvilgsnis į Dievą tyloje ir meilėje. Tai Dievo dovana, gryno tikėjimo akimirka, kai besimeldžiantysis ieško Kristaus, atsiduoda meilės kupinai Tėvo valiai ir, veikiamas Šventosios Dvasios, susikaupia visa savo būtimi. Šventoji Teresė Avilietė apibūdina ją kaip nuoširdų bičiuliavimąsi, „per kurį dažnai kalbamės su Dievu visai vieni, būdami tikri, jog jis mus myli“.

KBKS 571 kontekstas

2742-2745, 2757576. Ar melstis galima bet kada?

Melstis galima visada, nes krikščionio laikas yra prisikėlusio Kristaus, pasiliekančio su mumis „per visas dienas“ (Mt 28, 20), laikas. Todėl malda ir krikščioniškasis gyvenimas yra neatskiriami.

„Galima net turguje ar vaikščiojant vienam dažnai ir karštai melstis, taip pat sėdint savo krautuvėje, perkant arba parduodant ar net gaminant valgį“ (šv. Jonas Auksaburnis).

KBKS 576 kontekstas

YC nuorodos

KBK išnašos

17Plg. Mk 10, 22.

18Plg. Mt 6, 21. 24.

19Plg. Lk 8, 6. 13.

20Plg. Rom 5, 3–5.

21Plg. Mt 6, 8.

22Plg. Rom 8, 27.

23Plg. Jok 1, 5–8; 4, 1–10; 5, 16 visą kontekstą.

24Plg. Jok 4, 4.

25Evagrijus Pontietis, De oratione, 34: PG 79, 1173.

26Šv. Augustinas, Epistula 130, 8, 17: CSEL 44, 59 (PL 33, 500).

27Plg. Rom 10, 12–13.

28Plg. Rom 8, 26–39.

29Plg. Žyd 5, 7; 7, 25; 9, 24.

30Evagrijus Pontietis, Capita practica ad Anatolium, 49: SC 171, 610 (PG 40, 1245).

31Plg. Lk 8, 24.

32Šv. Jonas Auksaburnis, De Anna, sermo 4, 6: PG 54, 668.

33Plg. Gal 5, 16–25.

34Šv. Jonas Auksaburnis, De Anna, sermo 4, 5: PG 54, 666.

35Šv. Alfonsas Marija Liguoris, Del gran mezzo della preghiera, pars 1, c. 1, ed. G. Cacciatore, Roma, 1962, p. 32.

36Origenas, De oratione, 12, 2: GCS 3, 324–325 (PG 11, 452).

37Plg. Jn 17.

38Plg. Jn 17, 11. 13. 19.

39Plg. Ef 1, 10.

40Plg. Jn 17, 11. 13. 19. 24.

41Plg. Jn 17, 6. 11. 12. 26.

42Plg. Jn 17, 1. 5. 10. 22. 23–26.

43Plg. Jn 17, 2. 4. 6. 9. 11. 12. 24.

44Plg. Jn 17, 15.

45Plg. Jn 17, 3. 6–10. 25.

46Plg. Jn 17.