Asmuo ir visuomenė. KBK

1 skirsnis. Asmuo ir visuomenė

I. Žmogaus pašaukimo bendruomeninis pobūdis

1878^S-401^Y-312Visi žmonės kviečiami į tą patį tikslą – Dievą. 1702Esama tam tikro panašumo tarp dieviškųjų Asmenų bendrystės ir žmonių tarpusavio brolybės, kurią jie privalo steigti tiesoje ir meilėje.¹ Artimo meilė neatskiriama nuo Dievo meilės.

1879^S-401^Y-3121936Žmogui reikia visuomeninio gyvenimo. Jam jis yra ne kažkoks priedas, bet jo prigimties poreikis. Bendraudami tarpusavyje, tarnaudami vieni kitiems ir rasdami bendrą kalbą su savo broliais bei seserimis, žmonės ugdo savo gebėjimus ir taip atsiliepia į savo pašaukimą.²

1880^S-401^Y-312771Visuomenė yra visuma asmenų, kuriuos organiškai vienija atskirą asmenį pranokstantis vienybės principas. Visuomenė, būdama regimas ir drauge dvasinis sambūris, pastoviai egzistuoja laike: ji paveldi praeitį ir rengia ateitį. Visuomenėje kiekvienas žmogus tampa „paveldėtoju“ ir gauna „talentus“, kurie praturtina jo tapatybę ir kurių vaisius jis privalo paskleisti.³ Dėl to kiekvienas privalo savo indėliu padėti bendruomenėms, kurioms priklauso, ir gerbti valdžią, kuriai pavesta rūpintis bendrąja gerove.

1881^S-402^Y-322Kiekvieną bendruomenę apibūdina jos tikslas, todėl ji paklūsta savo taisyklėms, tačiau „visų visuomeninių institucijų šaltinis, subjektas ir tikslas yra ir privalo būti žmogaus asmuo“⁴.1929

1882^S-402Kai kurios bendruomenės, kaip antai šeima ir valstybė, yra labai artimos žmogaus prigimčiai. Jos jam būtinos. Padedant kuo daugiau žmonių dalyvauti visuomeniniame gyvenime,1913 būtina skatinti įvairių organizacijų ir renkamų institucijų steigimą, keliant joms „ekonominius, kultūrinius, socialinius, sportinius, pramoginius, profesinius, politinius uždavinius visos šalies ir tarptautiniu mastu“⁵. Tokia socializacija pagrįsta ir natūraliu žmonių polinkiu burtis draugėn siekiant tikslų, kurie viršija atskiro asmens jėgas. Tai leidžia išsiskleisti asmens gebėjimams, ypač jo iniciatyvai ir atsakomybei, padeda garantuoti jo teises.⁶

1883^S-403^Y-323Socializacija taip pat susijusi su pavojais. Per didelis valstybės kišimasis gali grėsti asmenų laisvei ir iniciatyvai. Bažnyčios mokyme buvo iškeltas vadinamasis subsidiarumo principas. Pagal jį „aukštesnio lygmens bendruomenė neturi kištis į žemesnio lygmens bendruomenės vidaus gyvenimą2431 siaurindama jos kompetenciją; veikiau ji turi ją remti iškilus būtinybei ir jai padėti derinti savo veiklą su kitų visuomeninių grupių veikla siekiant bendros gerovės“⁷.

1884^S-403^Y-323Dievas nenorėjo visos galios pasilikti vien sau. 307Kiekvienam kūriniui Jis palieka uždavinius, kuriuos tas sugeba atlikti pagal savo įgimtus gebėjimus. Tokiu valdymo būdu reikia vadovautis visuomeniniame gyvenime. Dievo elgesys valdant pasaulį labai paiso žmogaus laisvės ir turėtų įkvėpti išminties tiems, kurie vadovauja žmonių bendruomenėms. Jie privalo elgtis kaip Dievo apvaizdos tarnai.302

1885^S-403^Y-323Subsidiarumo principas priešingas bet kurioms kolektyvizmo formoms. Juo nubrėžiamos ribos valstybės kišimuisi; jo tikslas – darnus santykis tarp individo ir visuomenės, tikra tarptautinė tvarka.

II. Atsivertimas ir visuomenė

1886^S-404^Y-324Visuomenė būtina žmogaus pašaukimui įgyvendinti. To siekiant būtina laikytis teisingos vertybių hierarchijos, kurioje „medžiaginės ir instinktų valdomos sritys palenkiamos vidinėms ir dvasinėms“⁸:1779

Visuomenę [...] pirmiausia reikia vertinti kaip dvasinę tikrovę. Juk joje tiesos apšviesti žmonės dalijasi savo žiniomis; gali ginti savo teises ir vykdyti pareigas; yra skatinami siekti dvasinių gėrybių; pagrįstai drauge džiaugiasi kiekvienu gražiu dalyku,2500 kad ir kokios rūšies jis būtų; nuolat trokšta tai, kas juose geriausia, perduoti kitiems ir nuolat bendrai stengtis dvasiškai praturtėti. Tokios vertybės turi nuolatos teikti įkvėpimo ir gairių mokslui, ekonominiam gyvenimui, socialinei veiklai, valstybės pažangai ir santvarkai, įstatymų leidybai ir visoms kitoms nuolat besirutuliojančio visuomenės gyvenimo apraiškoms.⁹

1887^S-404^Y-324Priemonių ir tikslų sukeitimas¹⁰, kai priemonė padaroma galutiniu tikslu ar asmuo – priemone,909 gimdo neteisingas struktūras, kurios „krikščionišką, dieviškojo įstatymų Leidėjo įsakymus atitinkantį gyvenimą apsunkina ir praktiškai daro neįmanomą“.¹¹1869

1888^S-404^Y-324407Norint pasiekti socialinių permainų, kurios tikrai tarnautų žmogui, būtina pažadinti dvasinius bei moralinius jo gebėjimus ir nuolatinį poreikį atsiversti iš vidaus.1430 Širdies atsivertimui pripažįstama pirmenybė jokiu būdu nenaikina, o veikiau didina pareigą taip pataisyti į nuodėmę vedančias institucijas ir gyvenimo sąlygas, kad jos atitiktų teisingumo reikalavimus ir padėtų skleisti gėrį, užuot trukdžiusios tai daryti.¹²

1889^S-404^Y-324Be malonės pagalbos žmonės nepajėgtų pastebėti dažnai siauro takelio „tarp silpnadvasiškumo, kuris lenkiasi blogiui, ir smurto, kuris nori nugalėti blogį, o iš tikrųjų jį didina“¹³. 1825Tas takelis – tai krikščioniškos – Dievo ir artimo – meilės kelias. Meilė yra didžiausias socialinis įsakymas. Ji pagerbia kitą žmogų ir jo teises, reikalauja būti teisingiems, ir tik ji viena daro mus pajėgius taip elgtis. Ji įkvepia gyventi aukojant save: „Kas stengsis išsaugoti savo gyvybę, tas ją pražudys, o kas ją pražudys, tas ją atgaivins“ (Lk 17, 33).

Santrauka

1890^S-401^Y-312Esama tam tikro panašumo tarp dieviškųjų Asmenų bendrystės ir žmonių tarpusavio brolybės, kurią žmonės privalo steigti tarp savęs.

1891^S-401^Y-312Kad išsiskleistų žmogaus prigimtis, jam reikia visuomeninio gyvenimo. Kai kurios bendruomenės, kaip antai šeima ir valstybė, labai artimos žmogaus prigimčiai.

1892^S-402^Y-322„Visų visuomeninių institucijų šaltinis, subjektas ir tikslas yra ir privalo būti žmogaus asmuo.“¹⁴

1893^S-402Reikia skatinti aktyvų dalyvavimą įvairiose sąjungose ir renkamose institucijose.

1894^S-403^Y-323Pagal subsidiarumo principą nei valstybė, nei jokia kita didesnė sąjunga neturi pamainyti pavienių asmenų bei mažesnių darinių iniciatyvos bei atsakomybės.

1895^S-404^Y-324Visuomenė turi skatinti, o ne trukdyti dorai elgtis. Ji privalo vadovautis teisinga vertybių hierarchija.

1896^S-404^Y-324Kai nuodėmė iškreipia socialinį klimatą, būtina žadinti širdimi atsiversti ir šauktis Dievo malonės. Meilė verčia daryti teisingas reformas. Socialinio klausimo neįmanoma išspręsti be Evangelijos.¹⁵

KBK nuorodos

1880771 „Kristus, vienatinis tarpininkas, savo šventąją Bažnyčią – tikėjimo, vilties ir meilės bendruomenę – šioje žemėje įsteigė kaip regimąją sąrangą, per kurią visiems skleidžia tiesą ir malonę.“ Bažnyčia yra drauge: — „hierarchiškai sutvarkyta bendrija ir mistinis Kristaus Kūnas; — regimas sambūris ir dvasinė bendruomenė; — žemiškoji Bažnyčia ir dangaus gėrybėmis praturtintoji Bažnyčia“. Šios skirtingos plotmės drauge sudaro „vieną sudėtinę tikrovę, suaugusią iš žmogiškojo pradmens ir dieviškojo pradmens“: Bažnyčios prigimčiai „būdinga tai, kad ji kartu yra žmogiška ir dieviška, regima ir apdovanota neregimąja tikrove, veržli, veikli ir atsidėjusi kontempliacijai, gyvenanti šiame pasaulyje, tačiau keleivė. Ir tokiu būdu sutvarkyta, kad tai, kas joje žmogiška, yra nukreipta ir palenkta tam, kas dieviška, regima – tam, kas neregima, veikla – kontempliacijai, dabartis – būsimajam miestui, kurio ieškome“. Kokia ji nužeminta! Ir kokia didinga! Kedaro palapinė ir Dievo šventovė; žemiškas būstas ir dangaus rūmai; molinė bakūžė ir karališka pilis; marus kūnas ir šviesos šventykla; išdidžiųjų paniekinta ir Kristaus sužadėtinė! O Jeruzalės dukterys, jinai juoda, bet graži, pablyškusi nuo ilgos tremties nuovargio ir kančių, tačiau papuošta dangiško grožio.

KBK 771 kontekstas

18811929 Socialinį teisingumą galima pasiekti tik gerbiant transcendentinį žmogaus kilnumą. Asmuo yra galutinis visuomenės tikslas. Visuomenė yra nukreipta į asmens gėrį: Būtina turėti galvoje žmogaus asmens kilnumą, kurį „saugoti ir kelti mums patikėjo Kūrėjas ir kuriam griežtai įpareigoti bei atsakingi už jį visi žmonės, nepaisant istorinių sąlygų“.

KBK 1929 kontekstas

18832431 Valstybės atsakomybė. „Ekonominė veikla, ypač rinkos sąlygomis, negali skleistis be institucinių, teisinių ir politinių nuostatų. Jai plėtoti kaip tik reikia asmens laisvės ir nuosavybės garantijų, nekalbant jau apie tvirtą valiutą ir gerai veikiančias viešąsias tarnybas. Svarbiausias valstybės uždavinys ir yra tai laiduoti, kad dirbantieji galėtų naudotis savo darbo vaisiais, taigi jaustų akstiną dirbti našiai ir sąžiningai. [...] Valstybės pareiga yra prižiūrėti, ar ekonomikos srityje gerbiamos žmogaus teisės, ir pačiai jas gerbti, tačiau atsakomybė šioje srityje pirmiausia tenka ne valstybei, bet įvairioms grupėms bei sąjungoms, iš kurių susideda visuomenė.“

KBK 2431 kontekstas

1884307 Dievas žmonėms net suteikia galimybę laisvai dalyvauti Jo apvaizdoje, patikėdamas jiems atsakomybę pripildyti žemę ir ją valdyti. Taigi Dievas leidžia žmonėms būti kaip protingoms ir laisvoms priežastims, kad jie kuo darniau atbaigtų kūrimo darbą, siekdami savo ir kitų žmonių gerovės. Dažnai net nesąmoningai bendradarbiaudami su Dievo valia, žmonės gali ir sąmoningai dalyvauti Dievo planuose savo darbais, maldomis, taip pat ir savo kentėjimais. Per tai jie iš tikrųjų tampa „Dievo bendradarbiais“ (1 Kor 3, 9) ir Jo karalystės darbininkais.

KBK 307 kontekstas

1884302 Kūrinija yra savaip gera ir tobula, bet iš Kūrėjo rankų išėjo ne visiškai užbaigta. Ji yra sukurta keliaujanti (in statu viae) į galutinį tobulumą, kurį dar reikia pasiekti ir kuriam Dievas ją pašaukė. Dieviškąja apvaizda mes vadiname potvarkius, kuriais Dievas veda savo kūriniją į šį tobulumą: Dievas savo apvaizda globoja ir valdo visa, ką yra sukūręs, „galingai siekia nuo vieno žemės krašto iki kito ir veiksmingai visa valdo“ (Išm 8, 1). Nes „visa yra gryna ir atidengta [Jo] akims“ (Žyd 4, 13), net tai, kas įvyks laisvai kūriniams veikiant.

KBK 302 kontekstas

18861779 Kiekvienam reikia pakankamai susikaupti, kad išgirstų savo sąžinės balsą ir jo klausytų. Juo labiau būtina gilintis į savo vidų, kai gyvenimas dažnai neduoda progos mums bent kiek susimąstyti, save ištirti ar apsigalvoti: Atsigręžk į savo sąžinę, jos paklausk. [...] Tad atsigręžkite į savo vidų, broliai, ir, ką tik darytumėte, žinokite, kad Dievas yra jūsų liudytojas.

KBK 1779 kontekstas

18862500 Gero darymą lydi dvasinis pasitenkinimas ir moralinis grožis. Tiesa irgi neša džiaugsmą ir spindi dvasiniu grožiu. Tiesa savaime yra graži. Protingą sukurtosios ir nesukurtosios tikrovės pažinimą išreiškianti žodžio tiesa yra būtina protu apdovanotam žmogui, tačiau tiesa gali rasti ir kitokių, papildomų žmogiškos raiškos formų, ypač kai reikia išreikšti tai, kas neišsakoma: žmogaus širdies gelmes, sielos polėkius, Dievo slėpinį. Dar prieš apsireikšdamas žmogui tiesos žodžiais, Dievas jam apsireiškia visuotine kūrinijos kalba, savo Žodžio, savo Išminties darbais: visatos tvarka ir harmonija, kurios suprantamos ir vaikui, ir mokslo žmogui: „Juk iš kūrinių didingumo ir grožio panašiai suvokiamas ir jų Kūrėjas“ (Išm 13, 5), „nes pradinis grožio šaltinis juos sukūrė“ (Išm 13, 3). Juk ji [Išmintis] yra Dievo galybės alsavimas ir tyras Visagalio šlovės išsiliejimas; užtat niekas, kas sutepta, į ją neįeina. Juk ji yra amžinosios šviesos atspindys, kuriamosios Dievo galybės veidrodis be dėmės ir jo gerumo paveikslas (Išm 7, 25–26). Ji yra puikesnė už saulę ir nustelbia visus žvaigždynus. Palyginta su dienos šviesa, ji atrodo šviesesnė, nes dieną išstumia naktis, o išminties joks nedorumas nenugali (Išm 7, 29–30). Buvau sužavėtas jos grožio (Išm 8, 2).

KBK 2500 kontekstas

1887909 Be to, „jeigu kurios nors pasaulio institucijos ir sąlygos stumia dorovę į nuodėmę, pasauliečiai jungtinėmis jėgomis tepagydo jas taip, kad jos atitiktų teisingumo reikalavimus ir, užuot trukdžiusios, padėtų dorybėms reikštis. Tai darydami, jie suteiks moralinę vertę kultūrai ir žmonių veiklai“.

KBK 909 kontekstas

18871869 Taip nuodėmė daro žmones bendrininkais, leidžia įsigalėti žmonių geiduliams, smurtui ir neteisybei. Nuodėmės atveda visuomenę į tokią būklę, sukuria joje tokias institucijas, kurios prieštarauja Dievo gerumui. „Nuodėmės struktūros“ yra asmeninių nuodėmių išraiška ir vaisius. Savo aukas jos taip pat įtraukia į blogus darbus. Analogine prasme jos tampa „socialine nuodėme“.

KBK 1869 kontekstas

1888407 Gimtosios nuodėmės samprata, susieta su mokymu apie Kristaus atpirkimą, leidžia aiškiai įsisąmoninti žmogaus ir jo veiklos pasaulyje būklę. Dėl pirmųjų tėvų nuodėmės velnias įgijo tam tikrą valdžią žmogui, nors šis išlieka laisvas. Per gimtąją nuodėmę jis pateko „vergijon to, kuris 'turėjo mirties valdžią', tai yra velnio“. Ignoruojant tai, kad žmogaus prigimtis yra pažeista ir linkusi į blogį, padaroma rimtų klaidų auklėjimo, politikos, socialinės veiklos ir moralės srityse.

KBK 407 kontekstas

18881430 Kaip pranašai, taip ir Jėzus ragindamas atsiversti ir atgailauti pirmiausia galvoje turi ne išorinius veiksmus, „ašutinę ir pelenus“, pasninkus ir apsimarinimus, bet širdies atsivertimą, vidinę atgailą. Be jų, atgailos darbai lieka nevaisingi ir nenuoširdūs; ir priešingai, vidinis atsivertimas siekia šią būklę paversti regimais ženklais, atgailos veiksmais ir darbais.

KBK 1430 kontekstas

18891825 Kristus mirė už mus iš meilės, „kai dar buvome priešai“ (Rom 5, 10). Viešpats iš mūsų reikalauja mylėti taip, kaip mylėjo Jis, net savo priešus, tapti artimu pačiam tolimiausiam, mylėti vaikus ir vargšus kaip Jį patį. Šv. apaštalas Paulius neprilygstamai pavaizdavo meilę: „Meilė kantri, meilė maloninga, ji nepavydi; meilė nesididžiuoja ir neišpuiksta. Ji nesielgia netinkamai, neieško savo naudos, nepasiduoda piktumui, pamiršta, kas buvo bloga, nesidžiaugia neteisybe, su džiaugsmu pritaria tiesai. Ji visa pakelia, visa tiki, viskuo viliasi ir visa ištveria“ (1 Kor 13, 4–7).

KBK 1825 kontekstas

KBKS nuorodos

1877-1880, 1890-1891401. Kokia yra žmogaus visuomeninio matmens esmė?

Asmeniškai pašauktas palaimai žmogus kartu turi visuomeninį matmenį kaip savo prigimties ir pašaukimo esminį dėmenį. Iš tiesų visi žmonės pašaukti į tą patį tikslą – patį Dievą; esama tam tikro panašumo tarp dieviškųjų Asmenų bendrystės ir žmonių tarpusavio brolybės, kurią jie privalo steigti tiesoje ir meilėje; artimo meilė neatskiriama nuo meilės Dievui.

KBKS 401 kontekstas

1881-1882, 1892-1893402. Koks yra ryšys tarp asmens ir visuomenės?

Visų visuomenės institucijų pradas, subjektas ir tikslas yra ir privalo būti žmogaus asmuo. Jam būtinos kai kurios bendruomenės, kaip antai šeima ar pilietinė visuomenė. Naudingi ir kiti sambūriai tiek politinės bendrijos viduje, tiek tarptautinėje plotmėje, neišleidžiant iš akių subsidiarumo principo.

KBKS 402 kontekstas

1886-1889, 1895-1896404. Ko dar reikia, kad žmonių sambūvis būtų autentiškas?

Reikia gerbti teisingumą ir teisingą vertybių hierarchiją, medžiaginį ir instinktų matmenis palenkti vidaus ir dvasios matmenims. Ypač ten, kur nuodėmė užnuodija visuomenės aplinką, būtina žadinti širdžių atsivertimą ir šauktis Dievo malonės, siekiant visuomenės pokyčių, tikrai naudingų visiems asmenims ir visam asmeniui. Meilė, skatinanti ir įgalinanti laikytis teisingumo, yra didžiausias socialinis įsakymas.

KBKS 404 kontekstas

YC nuorodos

KBK išnašos

1Plg. Vatikano II Susirinkimas, Pastorac. konst. Gaudium et spes, 24: AAS 58 (1966) 1045.

2Plg. Vatikano II Susirinkimas, Pastorac. konst. Gaudium et spes, 25: AAS 58 (1966) 1045.

3Plg. Lk 19, 13. 15.

4Vatikano II Susirinkimas, Pastorac. konst. Gaudium et spes, 25: AAS 58 (1966) 1045.

5Jonas XXIII, Encikl. Mater et magistra, 60: AAS 53 (1961) 416.

6Plg. Vatikano II Susirinkimas, Pastorac. konst. Gaudium et spes, 25: AAS 58 (1966) 1045–1046; Jonas Paulius II, Encikl. Centesimus annus, 16: AAS 83 (1991) 813.

7Jonas Paulius II, Encikl. Centesimus annus, 48: AAS 83 (1991) 854; plg. Pijus XI, Encikl. Quadragesimo anno: AAS 23 (1931) 184–186.

8Jonas Paulius II, Encikl. Centesimus annus, 36: AAS 83 (1991) 838.

9Jonas XXIII, Encikl. Pacem in terris, 36: AAS 55 (1963) 266.

10Plg. Jonas Paulius II, Encikl. Centesimus annus, 41: AAS 83 (1991) 844.

11Pijus XII, Nuntius radiophonicus (1941 birželio 1): AAS 33 (1941) 197.

12Plg. Vatikano II Susirinkimas, Dogm. konst. Lumen gentium, 36: AAS 57 (1965) 42.

13Jonas Paulius II, Encikl. Centesimus annus, 25: AAS 83 (1991) 823.

14Vatikano II Susirinkimas, Pastorac. konst. Gaudium et spes, 25: AAS 58 (1966) 1045.

15Plg. Jonas Paulius II, Encikl. Centesimus annus, 5: AAS 83 (1991) 800.