1.

1 Dievas, pats būdamas be galo tobulas ir laimingas, vien iš savo gerumo laisvai sukūrė žmogų, kad padarytų jį savo laimingo gyvenimo bendrininku. Dėl to kiekvienu metu ir kiekvienoje vietoje Jis yra žmogui artimas. Jis žmogų kviečia, padeda žmogui Jo ieškoti, Jį pažinti, Jį visomis jėgomis mylėti. Visus nuodėmės išsklaidytus žmones Jis šaukia į savo vieningą šeimą, Bažnyčią. Kad tai įvykdytų, laikui atėjus Jis atsiuntė savo Sūnų, Atpirkėją ir Gelbėtoją. Jame ir per Jį Jis kviečia žmones Šventojoje Dvasioje tapti Jo įsūniais ir Jo laimingo gyvenimo paveldėtojais.

2 Kad šis kvietimas nuaidėtų per visą žemę, Kristus išsiuntė apaštalus, kuriuos pats išsirinko, ir pavedė jiems skelbti Evangeliją. „Tad eikite ir padarykite mano mokiniais visų tautų žmones, krikštydami juos vardan Tėvo, ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios, mokydami laikytis visko, ką tik esu jums įsakęs. Ir štai aš esu su jumis per visas dienas iki pasaulio pabaigos“ (Mt 28, 19–20). To siuntimo sustiprinti apaštalai „iškeliavę visur skelbė žodį, Viešpačiui drauge veikiant ir jų žodžius patvirtinant ženklais, kurie juos lydėjo“ (Mk 16, 20).

3 Tuos, kurie Dievo padedami išgirdo Kristaus kvietimą ir laisvai į jį atsiliepė, Kristaus meilė ragino visame pasaulyje skelbti Gerąją Naujieną. Tą iš apaštalų gautą turtą ištikimai saugojo jų įpėdiniai. Visi Kristų tikintieji yra kviečiami perduoti jį iš kartos į kartą, skelbdami tikėjimą, gyvendami juo broliškoje vienybėje ir švęsdami jį liturgijoje ir maldoje.

4 Jau labai anksti katecheze pradėta vadinti visas Bažnyčios pastangas rasti sau mokinių, padėti žmonėms įtikėti, kad Jėzus yra Dievo Sūnus, idant įtikėję vardan Jo turėtų gyvenimą, auklėti juos bei mokyti to gyvenimo ir taip statydinti Kristaus Kūną.

5 „Katechezė yra vaikų, jaunimo ir suaugusiųjų tikėjimo ugdymas, ypač mokymas krikščioniško mokslo, paprastai išdėstomo organiškai ir sistemingai, siekiant įvesti juos į pilnatvišką krikščionišką gyvenimą“.

6 Katechezė apima kai kuriuos Bažnyčios sielovadinės misijos elementus, su katecheze susijusius, ją rengiančius arba iš jos išplaukiančius, tačiau su ja nesutampančius: tai pirminis supažindinimas su Evangelija, arba misijinis skelbimas, tikėjimui pažadinti; pagrindo tikėti ieškojimas; krikščioniškojo gyvenimo patirtis; sakramentų šventimas; įtraukimas į bažnytinę bendruomenę; liudijimas apaštalaujant bei vykdant misiją.

7 „Katechezė glaudžiai siejasi su visu Bažnyčios gyvenimu. Iš esmės nuo jos priklauso ne tik geografinis Bažnyčios išplitimas ir jos kiekybinis didėjimas, bet dar labiau vidinis Bažnyčios augimas, jos atitikimas Dievo planą.“

8 Bažnyčios atsinaujinimo laikotarpiai sykiu būdavo ir intensyvios katechezės laikai. Matome, kad didžiojoje Bažnyčios tėvų epochoje šventieji vyskupai skyrė jai didelę savo tarnystės dalį. Tai šv. Kirilo Jeruzaliečio, šv. Jono Auksaburnio, šv. Ambraziejaus, šv. Augustino ir daugelio kitų tėvų, kurių raštai tebėra katechezės pavyzdžiai, epocha.

9 Katechetinė tarnystė vis naujų jėgų semiasi iš Susirinkimų. Tuo atžvilgiu paminėtinas Tridento Susirinkimas: jo dekretuose katechezei skirta išskirtinė vieta; jis davė pradžią Romos Katekizmui, kuris vadinamas jo vardu ir yra pirmutinės svarbos krikščioniškojo mokymo santrauka; jis paskatino Bažnyčią puikiai organizuoti katechezę; šventų vyskupų ir teologų, tokių kaip šv. Petras Kanizijus, šv. Karolis Boromėjus, šv. Turibijus Mongrovietis, šv. Robertas Belarminas, rūpesčiu buvo pradėta leisti nemaža katekizmų.

10 Todėl nestebėtina, kad po Vatikano II Susirinkimo, kurį popiežius Paulius VI laikė savotišku didžiuoju mūsų laikų katekizmu, Bažnyčios katechezė vėl patraukė dėmesį. Tai liudija 1971 m. „Bendrasis katechezės vadovas“, Vyskupų sinodai, skirti evangelizacijai (1974) ir katechezei (1977), apaštališkieji paraginimai Evangelii nuntiandi (1975) ir „Catechesi tradendae“ (1979). 1985 metų neeilinėje Vyskupų sinodo sesijoje buvo pageidauta „parengti tiek tikėjimą, tiek ir moralę apimantį viso katalikų mokymo katekizmą, arba santrauką“. Šventasis Tėvas Jonas Paulius II šiam Vyskupų sinodo norui pritarė, pripažindamas, kad „šis troškimas atitinka tikrą visuotinės Bažnyčios ir dalinių Bažnyčių reikmę“. Jis darė viską, kad įvykdytų šį Sinodo tėvų troškimą.

11 Katekizmo tikslas yra vientisai ir glaustai išdėstyti katalikų mokymo apie tikėjimą ir moralę esminį ir pagrindinį turinį Vatikano II Susirinkimo ir visos Bažnyčios tradicijos požiūriu. Jo svarbiausi šaltiniai yra Šventasis Raštas, šventieji tėvai, Bažnyčios liturgija ir Mokymas. Katekizmas skiriamas būti „atramos tašku įvairiuose kraštuose rengiamiems katekizmams arba santraukoms“.

12 Šis Katekizmas pirmiausia skiriamas atsakingiesiems už katechezę: vyskupams, kaip tikėjimo mokytojams ir Bažnyčios ganytojams. Jiems jis pateikiamas kaip priemonė Dievo tautos mokymo pareigai atlikti. Per vyskupus jis adresuojamas katekizmų rengėjams, kunigams ir katechetams. Jį skaityti bus naudinga ir visiems kitiems tikintiems krikščionims.

13 Šio Katekizmo planas padiktuotas didžiosios katekizmų tradicijos, katechezę statydinusios ant keturių šulų: Krikšto tikėjimo išpažinimo (Simbolio), tikėjimo sakramentų, tikėjimo gyvenimo (įsakymų), tikinčiojo maldos („Tėve mūsų“).

14 Žmonės, kurie per tikėjimą ir Krikštą priklauso Kristui, savo Krikšto tikėjimą turi išpažinti kitų žmonių akivaizdoje. Dėl to Katekizme pirmiausia aiškinama, kas yra Apreiškimas, kuriuo Dievas kreipiasi į žmogų ir jam atsiduoda, ir kas yra tikėjimas, kuriuo žmogus atsiliepia Dievui ( pirmas skyrius ). Tikėjimo simboliu glaustai išdėstomos Dievo, visokio gėrio Kūrėjo, Atpirkėjo ir Pašventintojo, dovanos žmogui ir suskirstomos į mūsų Krikšto tikėjimo tris skirsnius – tikėti į vieną Dievą: Visagalį Tėvą, Kūrėją; ir į Jėzų Kristų, Jo Sūnų, mūsų Viešpatį ir Gelbėtoją; ir į Šventąją Dvasią Šventojoje Bažnyčioje ( antras skyrius ).

15 Antrojoje Katekizmo dalyje dėstoma, kaip dieviškasis išganymas, vieną kartą visiems laikams įgyvendintas per Jėzų Kristų ir Šventąją Dvasią, sudabartinamas šventuose Bažnyčios liturgijos veiksmuose ( pirmas skyrius ), ypač septyniuose sakramentuose ( antras skyrius ).

16 Trečiojoje Katekizmo dalyje atskleidžiamas žmogaus, sukurto pagal Dievo paveikslą, galutinis tikslas: amžinoji laimė ir keliai jai pasiekti, būtent doras ir laisvas gyvenimas, padedant Įstatymui ir Dievo malonei ( pirmas skyrius ); dvilypio meilės įsakymo, išskleisto dešimtyje Dievo įsakymų, vykdymas ( antras skyrius ).

17 Paskutinėje Katekizmo dalyje aptariama maldos prasmė ir svarba tikinčiųjų gyvenime ( pirmas skyrius ). Ji baigiasi trumpu septynių Viešpaties maldos prašymų komentaru ( antras skyrius ). Tuose prašymuose randame visą gėrį, kurio turime tikėtis ir kurį mūsų dangiškasis Tėvas nori mums suteikti.

18 Šis Katekizmas yra sumanytas kaip viso katalikiško tikėjimo vientisas išdėstymas, todėl skaitytinas kaip vieninga visuma. Daugybė nuorodų teksto paraštėje (smulkūs skaitmenys nurodo kitas skiltis, nagrinėjančias tuos pačius klausimus) ir pabaigoje esantis temų sąrašas padeda kiekvieną temą susieti su tikėjimo visuma.

19 Šventojo Rašto tekstai daug kur cituojami ne paraidžiui, tik nurodant jų šaltinius išnašose („plg.“). Norint atitinkamas vietas geriau suprasti, reikia jas lyginti su nurodomu tekstu. Tos biblinės nuorodos yra katechezės darbo priemonės.

20 Tekstai, išspausdinti mažesnėmis raidėmis, yra istorinės ar apologetinės pastabos arba papildomas mokymo dėstymas.

21 Citatos, pateiktos mažesnėmis raidėmis, paimtos iš patristikos, liturginių, mokymo ar hagiografinių šaltinių ir skirtos mokymo dėstymui praturtinti. Tie tekstai dažniausiai parinkti tam, kad būtų tiesiogiai panaudoti katechezėje.

22 Keletu trumpų tekstų kiekvienos atskiros temos pabaigoje kaip formulėmis apibendrinama mokymo esmė. Šių „santraukų“ tikslas – pasiūlyti vietinei katechezei glaustų ir nesunkiai įsimenamų formuluočių.

23 Šiame Katekizme ypač pabrėžiamas mokymo dėstymas. Norima padėti geriau pažinti tikėjimą. Tuo siekiama tikėjimo brandumo, jo įsišaknijimo gyvenime ir juo persunkto liudijimo.

24 Šiame Katekizme neketinama dėstymo ir katechetinių metodų taikyti prie katechizuojamųjų kultūros, amžiaus, dvasinio brandumo, socialinių ir bažnytinių sąlygų. Tas būtinas pritaikymas paliekamas atitinkamiems katekizmams, o dar labiau tiems, kurie tikinčiuosius moko: Kas moko, turi tapti „visiems [...] viskuo“ (1 Kor 9, 22), kad visus laimėtų Jėzui Kristui. [...] Ypač tegu jis negalvoja, kad jam yra pavesti tik vienos rūšies žmonės ir kad dėl to jis gali visus tikinčiuosius vienodai mokyti tikro pamaldumo ir lavinti juos pagal tą pačią schemą; nes juk vieni yra „lyg naujagimiai“ (1 Pt 2, 2), kiti vos pradėję augti Jėzuje Kristuje, dar kiti – pačiame jėgų žydėjime. [...] Tie, kurie yra pašaukti šiai tarnystei, mokydami tikėjimo paslapčių ir doros taisyklių, savo žodžius turi pritaikyti klausytojų protui ir supratimui.

25 Baigiant šį supažindinimą, dera priminti Romos Katekizme reiškiamą sielovadinį principą: Visas mokymo ir ugdymo tikslas turi būti meilė, kuri nesibaigia. Galima gerai išdėstyti, ką reikia tikėti, ko viltis ar ką daryti, bet visuomet būtina pirmiausia pabrėžti mūsų Viešpaties meilę, kad kiekvienas suprastų, jog visi tobuli krikščioniškų dorybių aktai kilę ne iš kur kitur kaip tik iš meilės, ir tik meilė yra jų galutinis tikslas.

KBK 1-25 kontekstas