Maldos kelias
559. Ar Bažnyčioje esama įvairių maldos kelių?
560. Koks yra mūsų maldos kelias?
561. Koks yra Šventosios Dvasios vaidmuo maldoje?
562. Kokiu požiūriu krikščioniškoji malda yra marijiška?
KBK nuorodos
559.
2663 Kiekviena Bažnyčia, tęsdama gyvąją maldos tradiciją, savo tikintiesiems siūlo jų istorinį, socialinį ir kultūrinį kontekstą atitinkančią maldos kalbą: žodžius, melodijas, judesius, ikonografiją. Apie tų maldos kelių ištikimybę apaštalų tikėjimo Tradicijai sprendžia Bažnyčios magisteriumas, o ganytojai ir katechetai aiškina jų prasmę, visada siedami ją su Jėzumi Kristumi.
560.
2664 Nėra kito krikščioniškos maldos kelio kaip tik Kristus. Kad ir kokia būtų mūsų malda: bendruomeninė ar asmeninė, žodinė ar vidinė, Tėvą ji pasiekia tik tada, kai meldžiamės Jėzaus „vardu“. Tad kelias, kuriuo Šventoji Dvasia mus veda, mokydama melstis Dievui, mūsų Tėvui, yra šventoji Jėzaus žmogystė.
2680 Malda pirmiausia kreipiama į Tėvą, taip pat keliama į Jėzų, ypač šaukiantis Jo šventojo vardo: „Jėzau Kristau, Dievo Sūnau, Viešpatie, būk gailestingas mums, nusidėjėliams!“
2681 „Nė vienas negali ištarti: 'Jėzus yra Viešpats', jei Šventoji Dvasia nepaskatina“ (1 Kor 12, 3). Bažnyčia mus ragina šauktis Šventosios Dvasios, krikščioniškosios maldos vidinės Mokytojos.
561.
2670 „Nė vienas negali ištarti: 'Jėzus yra Viešpats', jei Šventoji Dvasia nepaskatina“ (1 Kor 12, 3). Kiekvieną kartą, kai pradedame melstis Jėzui, į maldos kelią mus nukreipia Šventoji Dvasia savo išankstine malone. Kadangi Ji moko melstis, mums primindama Kristų, tai argi neturime melstis Jai pačiai? Dėl to Bažnyčia mus ragina kasdien kreiptis į Šventąją Dvasią, ypač pradedant ir baigiant kiekvieną svarbų darbą. Jei nereikėtų garbinti Šventosios Dvasios, tai kaip Ji mane sudievintų per Krikštą? O jeigu Ją garbinti reikia, tai argi Ji neturi būti garbinama ypatingai?
2671 Įprastinė Šventosios Dvasios prašymo forma yra per mūsų Viešpatį Kristų melsti Tėvą, kad suteiktų Dvasią Guodėją. Kaip tik pažadėdamas dovanoti Tiesos Dvasią, Jėzus pabrėžia, kaip svarbu Jos prašyti Jo vardu. Bet pati paprasčiausia ir tiesiausia taip pat yra tradicinė malda: „Ateik, Šventoji Dvasia“; kiekviena liturginė tradicija ją savaip išplėtojo priegiesmiuose ir himnuose: Ateik, Šventoji Dvasia, pripildyk tikinčiųjų širdis jose ir uždek jose savo meilės ugnį. Dangiškasis Karaliau, Dvasia Guodėja, Tiesos Dvasia, visur esanti ir visa pripildanti, visokio gėrio lobyne ir gyvybės šaltini, ateik, apsigyvenk mumyse, nuvalyk ir išgelbėk mus, Tu mūsų Geroji!
2672 Šventoji Dvasia, kurios patepimas persunkia visą mūsų esybę, yra vidinis krikščioniškosios maldos mokytojas. Ji kuria gyvąją maldos tradiciją. Žinoma, kiek yra besimeldžiančiųjų, tiek ir maldos būdų, tačiau ta pati Dvasia veikia visuose ir su visais. Melstis vienybėje su Šventąja Dvasia krikščioniui reiškia melstis Bažnyčioje.
2680 Malda pirmiausia kreipiama į Tėvą, taip pat keliama į Jėzų, ypač šaukiantis Jo šventojo vardo: „Jėzau Kristau, Dievo Sūnau, Viešpatie, būk gailestingas mums, nusidėjėliams!“
2681 „Nė vienas negali ištarti: 'Jėzus yra Viešpats', jei Šventoji Dvasia nepaskatina“ (1 Kor 12, 3). Bažnyčia mus ragina šauktis Šventosios Dvasios, krikščioniškosios maldos vidinės Mokytojos.
562.
2673 Maldoje Šventoji Dvasia mus vienija su vienatinio Sūnaus Asmeniu, su Jo pašlovinta žmogyste. Per Jį ir Jame mūsų, Dievo vaikų, malda mus vienija Bažnyčioje su Jėzaus Motina.
2674 Po sutikimo, kurį Marija, kupina tikėjimo, davė Apreiškimo metu ir nesvyruodama išlaikė kryžiaus papėdėje, jos motinystė apima ir jos Sūnaus brolius bei seseris, kurie tebekeliauja supami pavojų ir vargų. Jėzus, vienintelis Tarpininkas, yra mūsų maldos kelias; Marija, Jo Motina ir mūsų Motina, tobulai jį atspindi: ji yra – pagal Rytų ir Vakarų ikonografijos tradiciją – „kelrodė“ (Hodēgētria), to kelio „ženklas“.
2675 Suprasdamos tą ypatingą Marijos bendradarbiavimą su Šventosios Dvasios veikimu, visos Bažnyčios plėtojo maldą Švenčiausiajai Dievo Motinai, kreipdamos ją į savo slėpiniais besireiškiantį Kristaus Asmenį kaip jos šerdį. Nesuskaitomuose tokios maldos himnuose ir priegiesmiuose paprastai vienas kitą keičia du judesiai: Viešpats „šlovinamas“ už „didžius dalykus“, kuriuos Jis padarė savo nuolankiai tarnaitei, o per ją ir visiems žmonėms, ir Jėzaus Motinai patikimi Dievo vaikų maldavimai ir šlovinimai, nes ji pažįsta žmogaus prigimtį, su kuria joje susijungė Dievo Sūnus.
2676 Tą dvejopą maldos Marijai judėjimą puikiai atskleidžia „Ave Maria“ malda: „Sveika, Marija“ (pažodžiui: „Džiaukis, Marija“). Visa malda prasideda angelo Gabrieliaus pasveikinimu. Pats Dievas per savo angelą sveikina Mariją. Mūsų malda drįstame pakartoti pasveikinimą Marijai, žvelgdami į ją taip, kaip Dievas pažvelgė į savo nuolankią tarnaitę, ir ja džiaugtis taip, kaip džiaugiasi Dievas. „Malonės pilnoji, Viešpats su Tavimi“: abi šios angelo pasveikinimo dalys paaiškina viena kitą. Marija yra pilna malonės, nes Viešpats yra su ja. Ją pripildžiusi malonė – tai su ja esantis pats visokios malonės Šaltinis. „Krykštauk iš džiaugsmo, [...] dukra Jeruzale! [...] VIEŠPATS yra tavyje“ (Sof 3, 14. 17). Marija, kurioje apsigyvena pats Viešpats, yra įasmeninta Siono dukra, Sandoros skrynia, Viešpaties garbės buveinė: „Dievo padangtė tarp žmonių“ (Apr 21, 3). Būdama „malonės pilnoji“, ji visa yra dovanojusi save Tam, kuris joje apsigyvena ir kurį ji duos pasauliui. „Tu pagirta tarp moterų ir pagirtas Tavo Sūnus (įsčių vaisius) – Jėzus.“ Po angelo pasveikinimo pakartojame Elzbietos pasveikinimą. „Kupina Šventosios Dvasios“ (Lk 1, 41), Elzbieta yra pirmoji ilgoje Mariją palaiminta vadinančių kartų eilėje: „Laiminga įtikėjusi...“ (Lk 1, 45); Marija yra „pagirta tarp moterų“, nes patikėjo, kad Viešpaties žodžiai išsipildys. Abraome dėl savojo tikėjimo rado palaiminimą „visos žemės gentys“ (Pr 12, 3). Marija dėl savo tikėjimo tapo tikinčiųjų motina, jos dėka visos žemės tautos gauna Tą, kuris pats yra Dievo palaiminimas: „pagirtas Tavo Sūnus – Jėzus“.
2677 „Šventoji Marija, Dievo Motina, melsk už mus...“ Stebimės drauge su Elzbieta: „Iš kur man ta garbė, kad mano Viešpaties motina aplanko mane?!“ (Lk 1, 43). Kadangi Marija duoda mums savo Sūnų Jėzų, ji yra ir Dievo, ir mūsų Motina; mes galime jai patikėti visus savo rūpesčius ir prašymus: ji meldžia už mus, kaip meldė už save: „Tebūna man, kaip tu pasakei“ (Lk 1, 38). Save patikėdami jos maldai, mes drauge su ja atiduodame save Dievo valiai: „Teesie Tavo valia“. „Melsk už mus, nusidėjėlius, dabar ir mūsų mirties valandą.“ Prašydami Mariją melsti už mus, prisipažįstame esą vargšai nusidėjėliai ir kreipiamės į „gailestingumo Motiną“, į visų Švenčiausiąją. Jai save patikime „dabar“, šią mūsų gyvenimo dieną. Ir mūsų pasitikėjimas toks didelis, jog jau dabar jai patikime „mūsų mirties valandą“. Tegu tuomet ji būna su mumis, kaip buvo Sūnui mirštant ant kryžiaus, ir mūsų iškeliavimo valandą tegu mus pasitinka kaip mūsų Motina, idant nuvestų pas savo Sūnų Jėzų, į rojų.
2678 Maldingieji viduramžiai Vakaruose išrutuliojo rožinio maldą, liaudžiai pakeitusią Valandų liturgiją. Rytuose akatisto (akathistos) ir paraklezės (paraklēsis) pobūdžio litanijos liko artimesnės bizantinių Bažnyčių chorinio giedojimo apeigoms, tuo tarpu armėnų, koptų ir sirų tradicija labiau pamėgo liaudies himnus ir giesmes Dievo Motinos garbei. Tačiau Ave Maria maldoje, theotokia maldose, šv. Efremo ar šv. Grigaliaus Narekiečio himnuose maldos tradicija liko iš esmės ta pati.
2679 Marija yra tobula maldininkė ir Bažnyčios paveikslas. Kai meldžiamės jai, drauge su ja įsitraukiame į Tėvo planą: Jis siunčia savo Sūnų visų žmonių išgelbėti. Kaip mylimasis mokinys, taip ir mes priimame pas save Jėzaus Motiną, tapusią visų gyvųjų Motina. Mes galime ir melstis su ja, ir melstis jai. Marijos malda tartum palaiko Bažnyčios, susivienijusios su ja viltimi, maldą.
2682 Turėdama prieš akis ypatingą Mergelės Marijos bendradarbiavimą su Šventosios Dvasios veikimu, Bažnyčia noriai meldžiasi drauge su Marija, kartu su ja šlovindama Dievo joje padarytus didžius darbus ir jai patikėdama savo maldavimus ir šlovinimus.
563.
2676 Tą dvejopą maldos Marijai judėjimą puikiai atskleidžia „Ave Maria“ malda: „Sveika, Marija“ (pažodžiui: „Džiaukis, Marija“). Visa malda prasideda angelo Gabrieliaus pasveikinimu. Pats Dievas per savo angelą sveikina Mariją. Mūsų malda drįstame pakartoti pasveikinimą Marijai, žvelgdami į ją taip, kaip Dievas pažvelgė į savo nuolankią tarnaitę, ir ja džiaugtis taip, kaip džiaugiasi Dievas. „Malonės pilnoji, Viešpats su Tavimi“: abi šios angelo pasveikinimo dalys paaiškina viena kitą. Marija yra pilna malonės, nes Viešpats yra su ja. Ją pripildžiusi malonė – tai su ja esantis pats visokios malonės Šaltinis. „Krykštauk iš džiaugsmo, [...] dukra Jeruzale! [...] VIEŠPATS yra tavyje“ (Sof 3, 14. 17). Marija, kurioje apsigyvena pats Viešpats, yra įasmeninta Siono dukra, Sandoros skrynia, Viešpaties garbės buveinė: „Dievo padangtė tarp žmonių“ (Apr 21, 3). Būdama „malonės pilnoji“, ji visa yra dovanojusi save Tam, kuris joje apsigyvena ir kurį ji duos pasauliui. „Tu pagirta tarp moterų ir pagirtas Tavo Sūnus (įsčių vaisius) – Jėzus.“ Po angelo pasveikinimo pakartojame Elzbietos pasveikinimą. „Kupina Šventosios Dvasios“ (Lk 1, 41), Elzbieta yra pirmoji ilgoje Mariją palaiminta vadinančių kartų eilėje: „Laiminga įtikėjusi...“ (Lk 1, 45); Marija yra „pagirta tarp moterų“, nes patikėjo, kad Viešpaties žodžiai išsipildys. Abraome dėl savojo tikėjimo rado palaiminimą „visos žemės gentys“ (Pr 12, 3). Marija dėl savo tikėjimo tapo tikinčiųjų motina, jos dėka visos žemės tautos gauna Tą, kuris pats yra Dievo palaiminimas: „pagirtas Tavo Sūnus – Jėzus“.
2677 „Šventoji Marija, Dievo Motina, melsk už mus...“ Stebimės drauge su Elzbieta: „Iš kur man ta garbė, kad mano Viešpaties motina aplanko mane?!“ (Lk 1, 43). Kadangi Marija duoda mums savo Sūnų Jėzų, ji yra ir Dievo, ir mūsų Motina; mes galime jai patikėti visus savo rūpesčius ir prašymus: ji meldžia už mus, kaip meldė už save: „Tebūna man, kaip tu pasakei“ (Lk 1, 38). Save patikėdami jos maldai, mes drauge su ja atiduodame save Dievo valiai: „Teesie Tavo valia“. „Melsk už mus, nusidėjėlius, dabar ir mūsų mirties valandą.“ Prašydami Mariją melsti už mus, prisipažįstame esą vargšai nusidėjėliai ir kreipiamės į „gailestingumo Motiną“, į visų Švenčiausiąją. Jai save patikime „dabar“, šią mūsų gyvenimo dieną. Ir mūsų pasitikėjimas toks didelis, jog jau dabar jai patikime „mūsų mirties valandą“. Tegu tuomet ji būna su mumis, kaip buvo Sūnui mirštant ant kryžiaus, ir mūsų iškeliavimo valandą tegu mus pasitinka kaip mūsų Motina, idant nuvestų pas savo Sūnų Jėzų, į rojų.
2678 Maldingieji viduramžiai Vakaruose išrutuliojo rožinio maldą, liaudžiai pakeitusią Valandų liturgiją. Rytuose akatisto (akathistos) ir paraklezės (paraklēsis) pobūdžio litanijos liko artimesnės bizantinių Bažnyčių chorinio giedojimo apeigoms, tuo tarpu armėnų, koptų ir sirų tradicija labiau pamėgo liaudies himnus ir giesmes Dievo Motinos garbei. Tačiau Ave Maria maldoje, theotokia maldose, šv. Efremo ar šv. Grigaliaus Narekiečio himnuose maldos tradicija liko iš esmės ta pati.
2682 Turėdama prieš akis ypatingą Mergelės Marijos bendradarbiavimą su Šventosios Dvasios veikimu, Bažnyčia noriai meldžiasi drauge su Marija, kartu su ja šlovindama Dievo joje padarytus didžius darbus ir jai patikėdama savo maldavimus ir šlovinimus.