Maldos kelias. KBK | KATEKIZMAS.LT

2 skirsnis. Maldos kelias

2663^S-5591201Kiekviena Bažnyčia, tęsdama gyvąją maldos tradiciją, savo tikintiesiems siūlo jų istorinį, socialinį ir kultūrinį kontekstą atitinkančią maldos kalbą: žodžius, melodijas, judesius, ikonografiją. Apie tų maldos kelių ištikimybę apaštalų tikėjimo Tradicijai sprendžia Bažnyčios magisteriumas,¹⁰ o ganytojai ir katechetai aiškina jų prasmę, visada siedami ją su Jėzumi Kristumi.

Malda Tėvui

2664^S-560^Y-495Nėra kito krikščioniškos maldos kelio kaip tik Kristus. Kad ir kokia būtų mūsų malda: bendruomeninė ar asmeninė, žodinė ar vidinė, Tėvą ji pasiekia tik tada, kai meldžiamės Jėzaus „vardu“.2780 Tad kelias, kuriuo Šventoji Dvasia mus veda, mokydama melstis Dievui, mūsų Tėvui, yra šventoji Jėzaus žmogystė.

Malda Jėzui

2665^Y-495Dievo žodžiu ir liturgijos šventimu palaikoma Bažnyčios malda moko mus melstis Viešpačiui Jėzui.451 Net jei ja kreipiamasi pirmiausia į Tėvą, visose liturginėse tradicijose ji turi ir į Kristų kreipiamos maldos formų. Kai kurios psalmės, aktualizuojamos Bažnyčios maldoje, o ir Naujasis Testamentas įdeda mums į lūpas ir įspaudžia į širdis tos maldos Kristui kreipinius: Dievo Sūnau, Dievo Žodi, Viešpatie, Gelbėtojau, Dievo Avinėli, Karaliau, Mylimasis Sūnau, Mergelės Sūnau, Gerasis Ganytojau, mūsų Gyvenime, mūsų Šviesa, mūsų Viltie, mūsų Prisikėlime, žmonių Drauge...

2666^Y-495Tačiau visa tai apimantis vardas yra tas, kurį Dievo Sūnus gavo įsikūnydamas, – JĖZUS.432 Dievo vardo žmonių lūpomis neįmanoma ištarti,¹¹ tačiau, prisiimdamas mūsų žmogystę, Dievo Žodis jį mums apreiškia, ir mes galime jo šauktis: „Jėzus“, „JHVH gelbi“.¹² Jėzaus vardas apima viską:435 Dievą ir žmogų bei visą kūrimo ir išganymo ekonomiją. Melstis kreipiantis: „Jėzau“ reiškia Jo šauktis, kviesti Jį pas save. Tik šiame varde telpa juo išreiškiama Dievo dabartis. Jėzus yra Tas, kuris prisikėlė, ir kas tik šaukiasi Jo vardo, priima Dievo Sūnų, kuris jį pamilo ir už jį save atidavė.¹³

2667^Y-495Toks labai paprastas tikėjimo kupinas šaukimasis Rytų ir Vakarų maldos tradicijoje įgijo įvairias formas. Dažniausiai vartojama formulė yra Sinajaus kalno, Sirijos ir Atoso kalno vienuolių perduotas šaukimasis:2616 „Jėzau Kristau, Dievo Sūnau, Viešpatie, būk gailestingas mums, nusidėjėliams!“ Jis suvienija kristologinį Laiško filipiečiams (2, 6–11) himną su muitininko ir neregių maldavimais.¹⁴ Jis širdžiai padeda žmogaus skurdą susieti su Gelbėtojo gailestingumu.

2668^Y-495435Šauktis šventojo Jėzaus vardo yra visų paprasčiausias nuolatinės maldos būdas. Nuolankia ir dėmesinga širdimi dažnai kartojama, ji nepaskęsta „žodžių gausume“¹⁵, bet „išsaugo [žodį] [...] ir duoda vaisių kantrumu“ (Lk 8, 15). Ji įmanoma „visokiu metu“, nes nėra užsiėmimas tarp daugelio kitų, bet neprilygstantis užsiėmimas mylėti Dievą, Jėzuje Kristuje gaivinantis ir perkeičiantis kiekvieną veiksmą.

2669^Y-495478Bažnyčios malda pagerbiama ir šlovinama Jėzaus širdis, taip pat šaukiamasi Jo švenčiausiojo vardo. Ja garbinamas įsikūnijęs Žodis ir Jo širdis, kuri, mylėdama žmones, leido mūsų nuodėmėms Ją perverti. 1674Krikščioniškajai maldai patinka sekti paskui Gelbėtoją Kryžiaus keliu. Jo stotys nuo Pretorijaus iki Golgotos ir iki Kapo nužymi kelią, kuriuo nuėjo Jėzus, savo šventuoju Kryžiumi atpirkęs pasaulį.

„Ateik, Šventoji Dvasia“

2670^S-561^Y-496683„Nė vienas negali ištarti: 'Jėzus yra Viešpats', jei Šventoji Dvasia nepaskatina“ (1 Kor 12, 3). Kiekvieną kartą, kai pradedame melstis Jėzui, į maldos kelią mus nukreipia Šventoji Dvasia savo išankstine malone.2001 Kadangi Ji moko melstis, mums primindama Kristų, tai argi neturime melstis Jai pačiai? Dėl to Bažnyčia mus ragina kasdien kreiptis į Šventąją Dvasią, ypač pradedant ir baigiant kiekvieną svarbų darbą.1310

Jei nereikėtų garbinti Šventosios Dvasios, tai kaip Ji mane sudievintų per Krikštą? O jeigu Ją garbinti reikia, tai argi Ji neturi būti garbinama ypatingai?¹⁶

2671^S-561Įprastinė Šventosios Dvasios prašymo forma yra per mūsų Viešpatį Kristų melsti Tėvą, kad suteiktų Dvasią Guodėją.¹⁷ Kaip tik pažadėdamas dovanoti Tiesos Dvasią,¹⁸ Jėzus pabrėžia, kaip svarbu Jos prašyti Jo vardu. Bet pati paprasčiausia ir tiesiausia taip pat yra tradicinė malda: „Ateik, Šventoji Dvasia“; kiekviena liturginė tradicija ją savaip išplėtojo priegiesmiuose ir himnuose:

Ateik, Šventoji Dvasia, pripildyk tikinčiųjų širdis jose ir uždek jose savo meilės ugnį.¹⁹

Dangiškasis Karaliau, Dvasia Guodėja, Tiesos Dvasia, visur esanti ir visa pripildanti, visokio gėrio lobyne ir gyvybės šaltini, ateik, apsigyvenk mumyse, nuvalyk ir išgelbėk mus, Tu mūsų Geroji!²⁰

2672^S-561^Y-496695Šventoji Dvasia, kurios patepimas persunkia visą mūsų esybę, yra vidinis krikščioniškosios maldos mokytojas. Ji kuria gyvąją maldos tradiciją. Žinoma, kiek yra besimeldžiančiųjų, tiek ir maldos būdų, tačiau ta pati Dvasia veikia visuose ir su visais. Melstis vienybėje su Šventąja Dvasia krikščioniui reiškia melstis Bažnyčioje.

Bendrystėje su Švenčiausiąja Dievo Motina

2673^S-562689Maldoje Šventoji Dvasia mus vienija su vienatinio Sūnaus Asmeniu, su Jo pašlovinta žmogyste. Per Jį ir Jame mūsų, Dievo vaikų, malda mus vienija Bažnyčioje su Jėzaus Motina.²¹

2674^S-546^S-562^Y-479494Po sutikimo, kurį Marija, kupina tikėjimo, davė Apreiškimo metu ir nesvyruodama išlaikė kryžiaus papėdėje, jos motinystė apima ir jos Sūnaus brolius bei seseris, kurie tebekeliauja supami pavojų ir vargų²². Jėzus, vienintelis Tarpininkas, yra mūsų maldos kelias; Marija, Jo Motina ir mūsų Motina, tobulai jį atspindi: ji yra – pagal Rytų ir Vakarų ikonografijos tradiciją – „kelrodė“ (Hodēgētria), to kelio „ženklas“.

2675^S-562970Suprasdamos tą ypatingą Marijos bendradarbiavimą su Šventosios Dvasios veikimu, visos Bažnyčios plėtojo maldą Švenčiausiajai Dievo Motinai, kreipdamos ją į savo slėpiniais besireiškiantį Kristaus Asmenį kaip jos šerdį.512 Nesuskaitomuose tokios maldos himnuose ir priegiesmiuose paprastai vienas kitą keičia du judesiai: Viešpats „šlovinamas“ už „didžius dalykus“, kuriuos Jis padarė savo nuolankiai tarnaitei,2619 o per ją ir visiems žmonėms,²³ ir Jėzaus Motinai patikimi Dievo vaikų maldavimai ir šlovinimai, nes ji pažįsta žmogaus prigimtį, su kuria joje susijungė Dievo Sūnus.

2676^S-563^Y-480Tą dvejopą maldos Marijai judėjimą puikiai atskleidžia „Ave Maria“ malda:

722„Sveika, Marija“ (pažodžiui: „Džiaukis, Marija“). Visa malda prasideda angelo Gabrieliaus pasveikinimu. Pats Dievas per savo angelą sveikina Mariją. Mūsų malda drįstame pakartoti pasveikinimą Marijai, žvelgdami į ją taip, kaip Dievas pažvelgė į savo nuolankią tarnaitę,²⁴ ir ja džiaugtis taip, kaip džiaugiasi Dievas.²⁵

490„Malonės pilnoji, Viešpats su Tavimi“: abi šios angelo pasveikinimo dalys paaiškina viena kitą. Marija yra pilna malonės, nes Viešpats yra su ja. Ją pripildžiusi malonė – tai su ja esantis pats visokios malonės Šaltinis. „Krykštauk iš džiaugsmo, [...] dukra Jeruzale! [...] VIEŠPATS yra tavyje“ (Sof 3, 14. 17). Marija, kurioje apsigyvena pats Viešpats, yra įasmeninta Siono dukra, Sandoros skrynia, Viešpaties garbės buveinė: „Dievo padangtė tarp žmonių“ (Apr 21, 3). Būdama „malonės pilnoji“, ji visa yra dovanojusi save Tam, kuris joje apsigyvena ir kurį ji duos pasauliui.

435„Tu pagirta tarp moterų ir pagirtas Tavo Sūnus (įsčių vaisius) – Jėzus.“ Po angelo pasveikinimo pakartojame Elzbietos pasveikinimą. „Kupina Šventosios Dvasios“ (Lk 1, 41), Elzbieta yra pirmoji ilgoje Mariją palaiminta vadinančių²⁶ kartų eilėje: „Laiminga įtikėjusi...“ (Lk 1, 45); Marija yra „pagirta tarp moterų“, nes patikėjo, kad Viešpaties žodžiai išsipildys. 146Abraome dėl savojo tikėjimo rado palaiminimą „visos žemės gentys“ (Pr 12, 3). Marija dėl savo tikėjimo tapo tikinčiųjų motina, jos dėka visos žemės tautos gauna Tą, kuris pats yra Dievo palaiminimas: „pagirtas Tavo Sūnus – Jėzus“.

2677^S-563^Y-480495„Šventoji Marija, Dievo Motina, melsk už mus...“ Stebimės drauge su Elzbieta: „Iš kur man ta garbė, kad mano Viešpaties motina aplanko mane?!“ (Lk 1, 43). Kadangi Marija duoda mums savo Sūnų Jėzų, ji yra ir Dievo, ir mūsų Motina; mes galime jai patikėti visus savo rūpesčius ir prašymus: ji meldžia už mus, kaip meldė už save: „Tebūna man, kaip tu pasakei“ (Lk 1, 38). Save patikėdami jos maldai, mes drauge su ja atiduodame save Dievo valiai: „Teesie Tavo valia“.

„Melsk už mus, nusidėjėlius, dabar ir mūsų mirties valandą.“ Prašydami Mariją melsti už mus, prisipažįstame esą vargšai nusidėjėliai ir kreipiamės į „gailestingumo Motiną“, į visų Švenčiausiąją. Jai save patikime „dabar“, šią mūsų gyvenimo dieną. Ir mūsų pasitikėjimas toks didelis, jog jau dabar jai patikime „mūsų mirties valandą“.1020 Tegu tuomet ji būna su mumis, kaip buvo Sūnui mirštant ant kryžiaus, ir mūsų iškeliavimo valandą tegu mus pasitinka kaip mūsų Motina,²⁷ idant nuvestų pas savo Sūnų Jėzų, į rojų.

2678^S-563^Y-481971 1674Maldingieji viduramžiai Vakaruose išrutuliojo rožinio maldą, liaudžiai pakeitusią Valandų liturgiją. Rytuose akatisto (akathistos) ir paraklezės (paraklēsis) pobūdžio litanijos liko artimesnės bizantinių Bažnyčių chorinio giedojimo apeigoms, tuo tarpu armėnų, koptų ir sirų tradicija labiau pamėgo liaudies himnus ir giesmes Dievo Motinos garbei. Tačiau Ave Maria maldoje, theotokia maldose, šv. Efremo ar šv. Grigaliaus Narekiečio himnuose maldos tradicija liko iš esmės ta pati.

2679^S-546^S-562967Marija yra tobula maldininkė ir Bažnyčios paveikslas. Kai meldžiamės jai, drauge su ja įsitraukiame į Tėvo planą: Jis siunčia savo Sūnų visų žmonių išgelbėti. Kaip mylimasis mokinys, taip ir mes priimame pas save²⁸ Jėzaus Motiną, tapusią visų gyvųjų Motina. Mes galime ir melstis su ja, ir melstis jai. Marijos malda tartum palaiko Bažnyčios, susivienijusios su ja viltimi, maldą.²⁹972

Santrauka

2680^S-561^Y-495Malda pirmiausia kreipiama į Tėvą, taip pat keliama į Jėzų, ypač šaukiantis Jo šventojo vardo: „Jėzau Kristau, Dievo Sūnau, Viešpatie, būk gailestingas mums, nusidėjėliams!“

2681^S-561^Y-495^Y-496„Nė vienas negali ištarti: 'Jėzus yra Viešpats', jei Šventoji Dvasia nepaskatina“ (1 Kor 12, 3). Bažnyčia mus ragina šauktis Šventosios Dvasios, krikščioniškosios maldos vidinės Mokytojos.

2682^S-563Turėdama prieš akis ypatingą Mergelės Marijos bendradarbiavimą su Šventosios Dvasios veikimu, Bažnyčia noriai meldžiasi drauge su Marija, kartu su ja šlovindama Dievo joje padarytus didžius darbus ir jai patikėdama savo maldavimus ir šlovinimus.

KBK nuorodos

26631201 Kristaus slėpinys yra toks neišmatuojamas, kad jokia liturginė tradicija negali pakankamai tobulai jo atskleisti. Skirtingų apeigų atsiradimo ir raidos istorija rodo, kaip nuostabiai jos viena kitą papildo. Kol Bažnyčios laikėsi tų liturginių tradicijų, gyvendamos bendru tikėjimu ir bendrais tikėjimo sakramentais, jos praturtindavo viena kitą, tvirtėjo jų ištikimybė Tradicijai ir bendrai visos Bažnyčios misijai.

KBK 1201 kontekstas

2665451 Krikščionių maldose „Viešpaties“ titulas dažnai kartojamas tiek kviečiant melstis: „Viešpats su jumis“, tiek baigiant maldą: „per mūsų Viešpatį Jėzų Kristų“ ar su didžiu pasitikėjimu ir viltimi sušunkant: „Maran atha“ („Viešpats ateina!“) arba „Marana tha“ („Viešpatie, ateik!“) (1 Kor 16, 22). „Amen. Ateik, Viešpatie Jėzau!“ (Apr 22, 20).

KBK 451 kontekstas

2666432 Jėzaus vardas reiškia, kad Dievo vardas glūdi Jo Sūnaus Asmenyje, kuris tapo žmogumi, kad visus galutinai išgelbėtų iš nuodėmių. Jėzus yra dieviškas vardas, kuris vienintelis atneša išganymą, ir dabar Jo gali šauktis visi, nes įsikūnydamas Sūnus susivienijo su visais žmonėmis taip, kad „neduota žmonėms po dangumi kito vardo, kuriuo galėtume būti išgelbėti“ (Apd 4, 12).

KBK 432 kontekstas

2666435 Jėzaus vardas yra krikščioniškos maldos šerdis. Visos liturginės maldos baigiasi formule „per mūsų Viešpatį Jėzų Kristų“. „Sveika, Marija“ maldos viršūnė yra: „pagirtas tavo Sūnus Jėzus“. Rytų tikinčiųjų širdies maldoje, vadinamoje „Jėzaus malda“, sakoma: „Jėzau Kristau, Dievo Sūnau, Viešpatie, pasigailėk manęs nusidėjėlio.“ Daugelis krikščionių, kaip šv. Joana Arkietė, miršta tardami vienintelį žodį – „Jėzau“.

KBK 435 kontekstas

26672616 Maldą Jam Jėzus išklausydavo jau savo viešojo gyvenimo metu darydamas ženklus, iš anksto skelbusius Jo mirties ir prisikėlimo galybę. Jėzus išklauso kupiną tikėjimo (raupsuotojo, Jairo, kanaanietės, gerojo piktadario) žodžiais išsakytą arba (paralyžiuoto žmogaus nešėjų, Jėzaus drabužį palietusios kraujoplūdžiu sergančios moters, verkiančios ir kvepalais tepančios nusidėjėlės) nebylią maldą. Primygtinis aklųjų prašymas: „Pasigailėk mūsų, Dovydo Sūnau!“ (Mt 9, 27) arba „Dovydo Sūnau, Jėzau, pasigailėk manęs!“ (Mk 10, 47) kartojamas tradicinių maldų Jėzui: „Viešpatie Jėzau Kristau, Dievo Sūnau, pasigailėk manęs nusidėjėlio!“ Jėzus visada atsiliepia, kai žmonės tikėjimo kupina malda maldauja Jį išgydyti ligas ar atleisti nuodėmes: „Eik ramus, tavo tikėjimas išgelbėjo tave!“ Šv. Augustinas glaustai ir taikliai nusako tris Jėzaus maldos bruožus: „Jis meldžiasi už mus kaip mūsų Kunigas; Jis meldžiasi mumyse kaip mūsų Galva; mes meldžiamės Jam kaip savo Dievui. Tad išgirskime savo balsus Jame ir Jo balsą savyje.“

KBK 2616 kontekstas

2668435 Jėzaus vardas yra krikščioniškos maldos šerdis. Visos liturginės maldos baigiasi formule „per mūsų Viešpatį Jėzų Kristų“. „Sveika, Marija“ maldos viršūnė yra: „pagirtas tavo Sūnus Jėzus“. Rytų tikinčiųjų širdies maldoje, vadinamoje „Jėzaus malda“, sakoma: „Jėzau Kristau, Dievo Sūnau, Viešpatie, pasigailėk manęs nusidėjėlio.“ Daugelis krikščionių, kaip šv. Joana Arkietė, miršta tardami vienintelį žodį – „Jėzau“.

KBK 435 kontekstas

2669478 Jėzus per visą savo gyvenimą, savo agonijos ir kančios metu mus visus ir kiekvieną atskirai pažinojo ir mylėjo, ir atidavė save už kiekvieną iš mūsų. Dievo Sūnus „pamilo mane ir paaukojo save už mane“ (Gal 2, 20). Jis mylėjo mus visus žmogiška širdimi. Dėl to šventoji Jėzaus širdis, perverta mūsų nuodėmių ir dėl mūsų išganymo, „yra laikoma ypatingu ženklu ir simboliu [...] tos meilės, kuria Atpirkėjas nepaliauja mylėjęs savo amžinąjį Tėvą ir visus žmones“.

KBK 478 kontekstas

26691674 Šalia sakramentinės liturgijos ir sakramentalijų, katechezė turi skirti dėmesio ir įvairioms tikinčiųjų maldingumo formoms bei liaudiškojo pamaldumo apraiškoms. Religinis krikščioniškos liaudies jausmas visais laikais reikšdavosi įvairiomis, sakramentinį Bažnyčios gyvenimą lydinčiomis maldingumo formomis: relikvijų gerbimu, šventovių lankymu, maldingomis kelionėmis, procesijomis, Kryžiaus keliu, religiniais šokiais, rožiniu, medalikėliais ir t. t.

KBK 1674 kontekstas

2670683 „Nė vienas negali ištarti: 'Jėzus yra Viešpats', jei Šventoji Dvasia nepaskatina“ (1 Kor 12, 3). „Dievas atsiuntė į mūsų širdis savo Sūnaus Dvasią, kuri šaukia: 'Aba, Tėve!'“ (Gal 4, 6). Tuo įtikėti įmanoma tik veikiant Šventajai Dvasiai. Norint susivienyti su Kristumi, pirma reikia būti Šventosios Dvasios paveiktiems. Tai Ji mus pasitinka ir sužadina mumyse tikėjimą. Krikštu – pirmuoju tikėjimo sakramentu – Šventoji Dvasia Bažnyčioje mums kiekvienam sielos gilumoje asmeniškai perteikia gyvenimą, trykštantį iš Tėvo ir mums pasiūlytą Sūnuje: Krikštas mums suteikia malonę atgimti Dieve Tėve per Jo Sūnų Šventojoje Dvasioje. Juk tie, kurie turi savyje Dievo Dvasią, atvedami prie Žodžio, tai yra Sūnaus; Sūnus juos pristato Tėvui, o Tėvas juos padaro nemirtingus. Taigi be Dvasios neįmanoma regėti Dievo Sūnaus, ir be Sūnaus niekas negali prisiartinti prie Tėvo, nes Tėvo pažinimas yra Sūnus, o Dievo Sūnus pažįstamas Šventojoje Dvasioje.

KBK 683 kontekstas

26702001 Jau žmogaus pasirengimas priimti malonę yra malonės darbas. Ji būtina, kad pažadintų mūsų bendradarbiavimą, kai esame nuteisinami tikėjimu ir pašventinami meile. Dievas užbaigia mumyse, ką yra pradėjęs, „nes Jis pradeda, taip paveikdamas, kad mes panorėtume, ir užbaigia, bendradarbiaudamas su jau atsivertusia mūsų valia“: Nors mes taip pat veikiame, bet veikiame tik drauge su veikiančiuoju Dievu. Jo gailestingumas yra už mus pirmesnis, kad būtume išgydyti, ir toliau lydi, kad, kartą išgydyti, būtume nuolat gaivinami; pirmesnis, kad būtume pašaukti, ir lydi, kad būtume pašlovinti; pirmesnis, kad pamaldžiai gyventume, ir lydi, kad visuomet gyventume su Dievu, kadangi be Jo mes nieko negalime padaryti.

KBK 2001 kontekstas

26701310 Norint priimti Sutvirtinimo sakramentą, reikia būti pašvenčiamosios malonės būvyje. Šventosios Dvasios dovaną priimti dera tyra širdimi, tam pasirengus Atgailos sakramentu. O intensyvesnė malda turi nuteikti nuolankiai ir noriai priimti Šventosios Dvasios jėgą ir malones.

KBK 1310 kontekstas

2672695 Patepimas. Patepimo aliejumi simbolis irgi yra Šventosios Dvasios ženklas, tapęs net jos sinonimu. Įvedant į krikščioniškąjį gyvenimą, jis yra sakramentinis Sutvirtinimo ženklas, Rytų Bažnyčiose kaip tik vadinamas „Patepimu krizma“. Tačiau, norint suvokti visą jo reikšmingumą, reikia grįžti prie Šventosios Dvasios įvykdyto pirmojo – Jėzaus – patepimo. Kristus (hebrajiškai „Mesijas“) reiškia Dievo Dvasios pateptąjį. Senojoje Sandoroje buvo Viešpaties „pateptųjų“, ypač karalius Dovydas. Tačiau Jėzus yra vienintelis toks Dievo Pateptasis: Sūnaus prisiimta žmogiškoji prigimtis yra visa „Šventosios Dvasios patepta“. Jėzus yra tapęs „Kristumi“ per Šventąją Dvasią. Mergelė Marija pradeda Kristų iš Šventosios Dvasios, kuri per angelą praneša, kad Jis nuo pat gimimo bus Kristus, ir paragina Simeoną ateiti į Šventyklą, kad pamatytų Viešpaties Mesiją; Jėzus yra kupinas Šventosios Dvasios, ir galia, sklindanti iš gydančio ir gelbinčio Kristaus, yra Jos. Pagaliau Ji prikelia Jėzų iš numirusių. Tad savo nugalėjusioje mirtį žmogystėje visas tapęs „Kristumi“, Jėzus gausiai išlieja Šventąją Dvasią, kol „šventieji“, susivieniję su Dievo Sūnaus žmogyste, taps „tikrais vyrais pagal Kristaus pilnatvės amžiaus saiką“ (Ef 4, 13): „viso Kristaus“, kaip sako šv. Augustinas.

KBK 695 kontekstas

2673689 Ta, kurią Tėvas atsiuntė į mūsų širdis, Jo Sūnaus Dvasia, tikrai yra Dievas. Vienesmė su Tėvu ir Sūnumi, Ji yra nuo jų neatskiriama tiek vidiniame Trejybės gyvenime, tiek būdama meilės dovana pasauliui. Tačiau, garbindamas vienesmę ir nedalomą gyvybę teikiančią Švenčiausiąją Trejybę, Bažnyčios tikėjimas išpažįsta ir Asmenų skirtingumą. Siųsdamas savo Žodį, Tėvas visada siunčia ir savo Dvasią; tas siuntimas vieningas, nes Sūnus ir Šventoji Dvasia, nors skirtingi, yra neišskiriami. Tiesa, pasirodo Kristus, regimas neregimojo Dievo atvaizdas, bet Jį apreiškia Šventoji Dvasia.

KBK 689 kontekstas

2674494 Išgirdusi, kad ji pagimdys „Aukščiausiojo Sūnų“, nepažindama vyro, Šventosios Dvasios galybe, Marija „tikėjimo klusnumu“, būdama tikra, kad „Dievui nėra negalimų dalykų“, atsakė: „Štai aš Viešpaties tarnaitė, tebūna man, kaip tu pasakei“ (Lk 1, 38). Sutikdama su Dievo žodžiu, ji tapo Jėzaus Motina ir, netrukdoma jokios nuodėmės, visa širdimi įsitraukė į dieviškąjį išganymo planą; Marija nesvyruodama atsidavė savo Sūnaus asmeniui ir misijai, kad, priklausydama nuo Jo ir drauge su Juo, Dievo malonės padedama tarnautų Atpirkimo slėpiniui: Šv. Ireniejus sako, kad ji „paklusdama tapo ir savo, ir visos žmonių giminės išganymo priežastimi“. Todėl nemažai senųjų Bažnyčios tėvų [...] jam pritaria: „Ievos neklusnumo mazgą atmezgė Marijos klusnumas; ką mergelė Ieva surišo netikėdama, tai mergelė Marija atrišo tikėjimu“. Lygindami su Ieva, Mariją jie vadina „gyvųjų Motina“ ir dažnai tvirtina: „mirtis – per Ievą, gyvenimas – per Mariją“.

KBK 494 kontekstas

2675970 Tačiau „Marijos motiniškas vaidmuo žmonėms jokiu būdu netemdo ir nemažina šio vienatinio Kristaus tarpininkavimo, bet parodo jo galią. Juk visa Švenčiausiosios Mergelės išganomoji įtaka žmonijai kyla [...] iš Kristaus nuopelnų pertekliaus, grindžiama jo tarpininkavimu, nuo kurio visiškai priklauso ir iš kurio semiasi visą savo galią.“ „Joks kūrinys niekada negali būti laikomas lygus įsikūnijusiam Žodžiui ir Atpirkėjui, tačiau lygiai kaip Kristaus kunigystėje įvairiais būdais dalyvauja tiek šventieji tarnautojai, tiek tikinčioji tauta, ir lygiai kaip vienas Dievo gerumas skirtingais būdais yra tikrai paskleistas kūriniuose, taip ir vienatinis Atpirkėjo tarpininkavimas ne išskiria, bet skatina įvairių kūrinių bendradarbiavimą, kylantį iš vieno šaltinio.“

KBK 970 kontekstas

2675512 Tikėjimo simbolyje iš visų Kristaus gyvenimo slėpinių minimi tik Įsikūnijimas (prasidėjimas ir gimimas) ir Velykos (kančia, nukryžiavimas, mirtis, palaidojimas, nužengimas į pragarus, prisikėlimas, dangun žengimas). Nei apie paslėptojo, nei apie viešojo Jėzaus gyvenimo slėpinius jame nieko aiškiai nepasakoma, tačiau Tikėjimo simbolio straipsniai, skirti Jėzaus Įsikūnijimui ir Velykoms, nušviečia visą žemiškąjį Kristaus gyvenimą. „Viską, ką Jėzus nuo pat pradžių veikė ir mokė iki tos dienos, kurią buvo paimtas į dangų“ (Apd 1, 1–2), reikia matyti Kalėdų ir Velykų slėpinių šviesoje.

KBK 512 kontekstas

26752619 Dėl to Marijos giesmė – lotyniškoji „Magnificat“, bizantiškoji „Megalynarion“ – yra drauge Dievo Motinos ir Bažnyčios, Siono Dukters ir naujosios Dievo tautos giesmė, padėkos už gausybę išganymo ekonomijoje išlietų malonių giesmė; giesmė „beturčių“, kurių viltį įgyvendino mūsų protėviams, „Abraomui ir jo palikuonims per amžius“, duoti ir išpildyti pažadai.

KBK 2619 kontekstas

2676722 Šventoji Dvasia parengė Mariją savo malone. Motinai to, kuriame „kūniškai gyvena visa dievystės pilnatvė“ (Kol 2, 9), derėjo būti „malonės pilnai“. Iš grynos meilės ji buvo pradėta be nuodėmės kaip nuolankiausias iš kūrinių, tinkamiausias priimti neapsakomą Visagalio dovaną. Dėl to pagrįstai angelas Gabrielius ją sveikina kaip „Siono dukrą“: „Džiūgauk!“ Visos Dievo tautos, tad ir Bažnyčios, padėką Tėvui ji savo giesme išsako Šventojoje Dvasioje, nešiodama savyje amžinąjį Sūnų.

KBK 722 kontekstas

2676490 Kad galėtų būti Gelbėtojo Motina, Marija buvo „Dievo apipilta tokio uždavinio vertomis dovanomis“. Angelas Gabrielius Apreiškimo metu ją sveikina kaip „malonėmis apdovanotąją“. Iš tiesų, kad galėtų savo tikėjimu laisvai pritarti jai apreikštam pašaukimui, ji turėjo būti pilna Dievo malonės.

KBK 490 kontekstas

2676435 Jėzaus vardas yra krikščioniškos maldos šerdis. Visos liturginės maldos baigiasi formule „per mūsų Viešpatį Jėzų Kristų“. „Sveika, Marija“ maldos viršūnė yra: „pagirtas tavo Sūnus Jėzus“. Rytų tikinčiųjų širdies maldoje, vadinamoje „Jėzaus malda“, sakoma: „Jėzau Kristau, Dievo Sūnau, Viešpatie, pasigailėk manęs nusidėjėlio.“ Daugelis krikščionių, kaip šv. Joana Arkietė, miršta tardami vienintelį žodį – „Jėzau“.

KBK 435 kontekstas

2676146 Tad Abraomas įgyvendino Laiške žydams pateiktą tikėjimo apibrėžimą: „Tikėjimas laiduoja mums tai, ko viliamės, įrodo tikrovę, kurios nematome“ (Žyd 11, 1). „Abraomas patikėjo Dievu, ir tai jam buvo įskaityta teisumu“ (Rom 4, 3). Kai „įsitvirtino tikėjime“ (Rom 4, 20), Abraomas tapo „tėvu visiems tikintiesiems“ (Rom 4, 11. 18).

KBK 146 kontekstas

2677495 Evangelijose Marija vadinama „Jėzaus motina“ (Jn 2, 1; 19, 25), o dar prieš Sūnaus gimimą, Šventajai Dvasiai įkvėpus, [Elzbietos] ji buvo džiugiai pavadinta „mano Viešpaties motina“ (Lk 1, 43). Iš tiesų tas, kurį ji pradėjo iš Šventosios Dvasios kaip žmogų ir kuris iš tikrųjų tapo jos sūnumi pagal kūną, yra ne kas kitas, kaip amžinojo Tėvo Sūnus, antrasis Švenčiausiosios Trejybės Asmuo. Bažnyčia išpažįsta, kad Marija tikrai yra Dievo Motina (Theotokos).

KBK 495 kontekstas

26771020 Krikščionis, kuris savo mirtį susieja su Jėzaus mirtimi, žiūri į mirtį kaip į kelionę pas Jį ir įžengimą į amžinąjį gyvenimą. Mirštančiam krikščioniui paskutinį kartą tarusi Kristaus atleidimo ir išrišimo žodžius, paskutinį kartą juos patvirtinusi gydančiu patepimu ir suteikusi Viatiką – Kristų kaip maistą kelionei, Bažnyčia švelniai padrąsina: Krikščionio siela, ruoškis keliauti iš šio pasaulio vardan visagalio Dievo Tėvo, kuris tave sukūrė; vardan Jėzaus Kristaus, gyvojo Dievo Sūnaus, kuris už tave kentėjo; ir vardan Šventosios Dvasios, kuri tavyje išlieta. Tegul šiandien tavo vieta ir buveinė išlieka ramybėje pas Dievą šventame Zione su šventąja Dievo Gimdytoja Mergele Marija, su šventuoju Juozapu ir visais angelais bei Dievo šventaisiais. [...] [Sugrįžk] pas savo Kūrėją, kuris iš žemės dulkių tau suteikė pavidalą. Tad tave, iškeliaujantį iš šio gyvenimo, tepasitinka Švenčiausioji Mergelė Marija, Angelai ir visi Šventieji. [...] Veidas į veidą regėk savo Atpirkėją...

KBK 1020 kontekstas

2678971 „Palaiminta mane vadins visos kartos“ (Lk 1, 48): „Bažnyčios pamaldumas Švenčiausiajai Mergelei yra esmingas krikščionių liturgijai.“ Švenčiausiąją Mergelę Bažnyčia pelnytai „gerbia ypatingu kultu. Jau nuo seniausių laikų palaimintajai Mergelei reiškiama pagarba kaip 'Dievo Gimdytojai', kurios prieglobstin pavojų ir reikmės slegiami tikintieji visada bėga savo maldomis. [...] Tasai kultas [...] visiškai ypatingas, iš esmės skiriasi nuo garbinimo kulto, kuris reiškiamas įsikūnijusiam Žodžiui, taip pat Tėvui bei Šventajai Dvasiai, ir tam garbinimui neparastai pasitarnauja“ Šį pagarbumo kultą išreiškia Dievo Motinai skirtos liturginės šventės ir tokios marijiškos maldos kaip rožinis – „visos Evangelijos santrauka“.

KBK 971 kontekstas

26781674 Šalia sakramentinės liturgijos ir sakramentalijų, katechezė turi skirti dėmesio ir įvairioms tikinčiųjų maldingumo formoms bei liaudiškojo pamaldumo apraiškoms. Religinis krikščioniškos liaudies jausmas visais laikais reikšdavosi įvairiomis, sakramentinį Bažnyčios gyvenimą lydinčiomis maldingumo formomis: relikvijų gerbimu, šventovių lankymu, maldingomis kelionėmis, procesijomis, Kryžiaus keliu, religiniais šokiais, rožiniu, medalikėliais ir t. t.

KBK 1674 kontekstas

2679967 Visiškai atsidavusi Tėvo valiai, Jo Sūnaus atpirkimo darbui ir visokeriopam Šventosios Dvasios veikimui, Mergelė Marija Bažnyčiai yra tikėjimo ir meilės pavyzdys. Dėl to ji yra „nepaprastai iškili visiškai ypatinga Bažnyčios narė“, dargi jos „provaizdis“ (typus Ecclesiae).

KBK 967 kontekstas

2679972 Kalbą apie Bažnyčią, jos kilmę, misiją ir paskirtį geriausiai užbaigsime atsigręždami į Mariją; kontempliuodami ją, suvoksime, koks yra Bažnyčios slėpinys, koks jos „tikėjimo kelias“ ir kokia ji bus baigusi žemės kelionę, kai, „švenčiausiosios ir nedaliosios Trejybės garbei“ susibūrusi „į vieną Dievo tautą“,, sutiks tą, kurią gerbia kaip savo Viešpaties ir savo pačios Motiną: Kaip danguje jau pašlovinta kūnu ir siela Jėzaus Motina yra būsimajame amžiuje atbaigsimos Bažnyčios paveikslas ir pradžia, taip šioje žemėje, kol ateis Viešpaties diena, ji šviečia keliaujančiajai Dievo tautai kaip tikros vilties ir paguodos ženklas.

KBK 972 kontekstas

KBKS nuorodos

2664, 2680-2681560. Koks yra mūsų maldos kelias?

Mūsų maldos kelias yra Kristus, nes ji, nors ir skirta mūsų Tėvui Dievui, pasiekia jį tik tada, kai bent numanomai meldžiamės Jėzaus vardu. Jo žmogystė iš tiesų yra vienintelis būdas, kuriuo Šventoji Dvasia moko melstis mūsų Tėvui. Todėl liturginės maldos užbaigiamos formule: „Per Jėzų Kristų, mūsų Viešpatį.“

KBKS 560 kontekstas

YC nuorodos

KBK išnašos

10Plg. Vatikano II Susirinkimas, Dogm. konst. Dei Verbum, 10: AAS 58 (1966) 822.

11Plg. Iš 3, 14; 33, 19–23.

12Plg. Mt 1, 21.

13Plg. Rom 10, 13; Apd 2, 21; 3, 15–16; Gal 2, 20.

14Plg. Lk 18, 13; Mk 10, 46–52.

15Plg. Mt 6, 7.

16Šv. Grigalius Nazianzietis, Oratio 31 (theologica 5), 28: SC 250, 332 (PG 36, 165).

17Plg. Lk 11, 13.

18Plg. Jn 14, 17; 15, 26; 16, 13.

19Marijos giesmės priegiesmis, I Vakarinė, Šventosios Dvasios Atsiuntimas, in: Valandų liturgija, t. 2, Vilnius, 2012, p. 891; plg. Sollemnitas Pentecostes, Ad Missam in die, Sequentia: Lectionarium, v. 1, editio typica, Vatikanas, 1970, p. 855–856.

20Officium Horarum Byzantinum, Vespertinum in die Pentecostes, Sticherum 4: Πεντηχοστάριον, Roma, 1884, p. 394.

21Plg. Apd 1, 14.

22Plg. Vatikano II Susirinkimas, Dogm. konst. Lumen gentium, 62: AAS 57 (1965) 63.

23Plg. Lk 1, 46–55.

24Plg. Lk 1, 48.

25Plg. Sof 3, 17.

26Plg. Lk 1, 48.

27Plg. Jn 19, 27.

28Plg. Jn 19, 27.

29Plg. Vatikano II Susirinkimas, Dogm. konst. Lumen gentium, 68–69: AS 57 (1965) 66–67.