28032627 Judama dviem pagrindinėmis kryptimis: šlovinimas, vedamas Šventosios Dvasios, per Kristų kyla į Tėvą (Jį šloviname, kad mus palaimino); maldaujama Šventosios Dvasios malonės, kuri per Kristų nusileidžia iš Tėvo (Jis mus laimina).

KBK 2627 kontekstas

28051105 Epiklēsis („šaukimasis“) yra kunigo tarpininkavimas maldaujant Tėvą atsiųsti Dvasią Pašventintoją, kad aukojamos atnašos taptų Kristaus Kūnu ir Krauju, o tikintieji, Jį priimdami, patys taptų gyva auka Dievui.

KBK 1105 kontekstas

28062656 Į maldą įžengiama kaip į liturgiją: pro siaurus tikėjimo vartus. Viešpaties artumo ženkluose ieškome ir ilgimės Jo Veido, norime klausytis Jo žodžių ir jų laikytis.

KBK 2656 kontekstas

28062657 Šventoji Dvasia mus moko švęsti liturgiją laukiant Kristaus sugrįžimo; taip Ji moko mus melstis su viltimi. Bažnyčios ir asmeninė malda vėlgi stiprina mūsų viltį. Ypač konkreti ir turtinga psalmių kalba moko mus dėti savo viltį į Dievą: „Kantriai VIEŠPATIES laukiau, Jis pasilenkė prie manęs ir išgirdo mano šauksmą“ (Ps 40, 2). „Taigi vilties Dievas jus, gyvenančius tikėjimu, tepripildo visokių džiaugsmų ir ramybės, kad Šventosios Dvasios galybe būtumėte pertekę vilties“ (Rom 15, 13).

KBK 2657 kontekstas

28062658 „Viltis neapgauna, nes Dievo meilė yra išlieta mūsų širdyse Šventosios Dvasios, kuri mums duota“ (Rom 5, 5). Liturginio gyvenimo išugdyta malda visko semiasi iš meilės, kuria esame mylimi Kristuje ir kuri mums leidžia į ją atsiliepti meile taip, kaip Jis mus pamilo. Meilė yra tikrasis maldos šaltinis; kas iš jo semia, pasiekia maldos viršūnę: Myliu Tave, o mano Dieve, ir mano vienintelis troškimas mylėti Tave iki paskutinio gyvenimo atodūsio. Myliu Tave, o mano mieliausiasis Dieve, ir norėčiau verčiau mirti Tave mylėdamas, negu gyventi Tavęs nemylėdamas. Myliu Tave, Viešpatie, ir vienintelės malonės Tave teprašau: mylėti Tave amžinai. [...] Mano Dieve, jei mano lūpos negali be perstojo šnabždėti, kad Tave myliu, tai noriu, kad mano širdis Tau tai kartotų su kiekvienu atodūsiu.

KBK 2658 kontekstas

I. „Teesie šventas tavo vardas“2142 Antru įsakymu nurodoma gerbti Viešpaties vardą. Kaip ir pirmas įsakymas, jis išplaukia iš religingumo dorybės ir konkrečiau nustato mūsų žodžių vartoseną, kai kalbama apie šventus dalykus.

KBK 2142 kontekstas

I. „Teesie šventas tavo vardas“2143 Tarp visų Apreiškimo žodžių yra vienas ypatingas: juo apreiškiamas Jo vardas. Dievas patiki savo vardą tiems, kurie į Jį tiki, apreiškia jiems savo Asmens slėpinį. Dovanoti vardą yra pasitikėjimo ir bičiulystės ženklas. „Viešpaties vardas yra šventas.“ Dėl to žmogus negali juo piktnaudžiauti, turi jį atminti, tyliai ir su meile pagerbdamas, savo kalboje minėti tik aukštindamas, šlovindamas ir garbindamas.

KBK 2143 kontekstas

I. „Teesie šventas tavo vardas“2144 Pagarba Dievo vardui išreiškiama derama pagarba pačiam Dievo slėpiniui ir visiems šventiems dalykams, kuriuos tas vardas primena. Šventybės jausmas susijęs su religingumo dorybe: Ar šventos baimės ir pagarbos jausmai yra krikščioniški jausmai, ar ne? Niekas negali tuo protingai abejoti. Tai jausmai, kurie tikrai mus apimtų ir būtų labai stiprūs, jeigu mes sąmoningai išgyventume čia pat esantį didingąjį Dievą. Juos patirsime tikrai suvokę Jį esant su mumis. Patirsime tiek, kiek tikėsime, kad Jis yra šalia mūsų. Neturėti tų jausmų reiškia nesuvokti, netikėti, kad Jis tikrai yra su mumis.

KBK 2144 kontekstas

I. „Teesie šventas tavo vardas“2145 Tikintysis privalo liudyti Viešpaties vardą, be baimės išpažindamas savo tikėjimą. Pamokslai ir katechezė turi būti perskverbti šventos pagarbos mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus vardui.

KBK 2145 kontekstas

I. „Teesie šventas tavo vardas“2146 Antru įsakymu draudžiama piktnaudžiauti Dievo vardu, tai yra netinkamai vartoti Dievo, Jėzaus Kristaus, Švenčiausiosios Mergelės Marijos ir visų šventųjų vardus.

KBK 2146 kontekstas

I. „Teesie šventas tavo vardas“2147 Dievo vardu kitiems duodami pažadai įpareigoja Dievo garbe, ištikimybe, tiesakalbiškumu bei valdžia. Jie būtinai turi būti vykdomi. Jų netesėti reiškia piktnaudžiauti Dievo vardu ir tarsi daryti Dievą melagiu.

KBK 2147 kontekstas

I. „Teesie šventas tavo vardas“2148 Piktžodžiavimas tiesiogiai prieštarauja antram įsakymui. Piktžodžiauti reiškia – viduje arba išorėje – tarti neapykantos Dievui žodžius, Jam priekaištauti, mesti Jam iššūkį, blogai apie Jį kalbėti, nepagarbiai apie Jį atsiliepti, piktnaudžiauti Dievo vardu. Šv. Jokūbas smerkia tuos žmones, kurie „piktžodžiauja tam gražiam [Jėzaus] vardui, kuriuo [yra] pavadinti“ (Jok 2, 7). Piktžodžiavimo draudimas apima ir žodžius, nukreiptus prieš Kristaus Bažnyčią, šventuosius, šventus dalykus. Piktžodžiavimas taip pat yra pastangos Dievo vardu dangstyti nusikaltimus, pavergti tautas, kankinti ar mirčiai pasmerkti žmones. Piktnaudžiavimas Dievo vardu, darant nusikaltimus, sukelia panieką religijai. Piktžodžiavimas prieštarauja privalomai Dievo ir Jo švento vardo pagarbai. Jis, kaip toks, yra sunki nuodėmė.

KBK 2148 kontekstas

I. „Teesie šventas tavo vardas“2149 Dievo vardo įterpimas į linkėjimus bloga, nors jais neketinama piktžodžiauti, yra nepagarba Viešpačiui. Antru įsakymu taip pat draudžiama Dievo vardą vartoti magijoje: Didis Jo vardas, kai tariamas pagerbiant didingą Dievo didybę. Šventas Jo vardas, kai tariamas garbinant Dievą ir bijant Jį įžeisti.

KBK 2149 kontekstas

I. „Teesie šventas tavo vardas“2150 Antru įsakymu draudžiama melagingai prisiekti. Duoti priesaiką reiškia kviesti Dievą paliudyti tai, kas tvirtinama, šauktis teisingojo Dievo, kad Jis laiduotų, jog prisiekiama teisingai. Priesaika įpareigoja Viešpaties vardu. „Bijosi tik VIEŠPATIES, savo Dievo, jam tarnausi ir tik jo vardu prisieksi“ (Įst 6, 13).

KBK 2150 kontekstas

I. „Teesie šventas tavo vardas“2151 Atmesti melagingą priesaiką yra pareiga Dievui. Kaip Kūrėjas ir Viešpats, Dievas yra visokios tiesos pagrindas. Žmogaus žodis arba esti suderintas su Dievu, kaip pačia Tiesa, arba jai prieštarauja. Teisinga ir teisėta priesaika susieja žmogaus žodį su Dievo tiesa. Melaginga priesaika Dievo šaukiamasi, kad jis paliudytų melą.

KBK 2151 kontekstas

I. „Teesie šventas tavo vardas“2152 Priesaikos laužytojas prisiekdamas pažada tai, ko neketina įvykdyti, arba vėliau neįvykdo to, ką buvo pažadėjęs prisiekdamas. Priesaikos laužymas yra didelė nepagarba Tam, kuris yra kiekvieno žodžio Viešpats. Priesaika įpareigoti daryti bloga nesuderinama su Dievo vardo šventumu.

KBK 2152 kontekstas

I. „Teesie šventas tavo vardas“2153 Jėzus antrą įsakymą išdėstė Kalno pamoksle: „Esate girdėję, jog protėviams buvo pasakyta: 'Nelaužyk priesaikos, bet ištesėk Viešpačiui savo priesaikas'. O aš jums sakau: išvis neprisiekinėkite [...]. Verčiau jūs sakykite: 'Taip', jei taip, 'Ne', jei ne, o kas viršaus, tai iš piktojo“ (Mt 5, 33–34. 37). Jėzus moko, kad kiekviena priesaika susijusi su Dievu ir kad ja pagerbtinas Jo buvimas kiekviename žodyje. Santūrus Dievo minėjimas kalboje lygiavertis pagarbiam dėmesingumui Jo buvimui čia ir dabar, kurį paliudijame ar paniekiname kiekviena savo ištara.

KBK 2153 kontekstas

I. „Teesie šventas tavo vardas“2154 Sekdama šv. Pauliumi, Bažnyčios tradicija suvokė, kad Jėzus nedraudžia prisiekti, jeigu jai tai daroma dėl svarbaus ir teisingo reikalo (pavyzdžiui, teisme). „Priesaika, t. y. Dievo vardo šaukimasis tiesai paliudyti, gali būti duodama tik laikantis tiesos, išminties ir teisingumo.“

KBK 2154 kontekstas

I. „Teesie šventas tavo vardas“2155 Dievo vardo šventumas reikalauja nesišaukti Jo dėl menkų dalykų ir neprisiekinėti tada, kai priesaiką būtų galima aiškinti kaip pritarimą neteisėtai jos reikalaujančiai galiai. Galima atsisakyti prisiekti, kai to reikalauja neteisėta civilinė valdžia. Priesaikos atsisakytina, kai jos reikalaujama dėl asmens kilnumui ar Bažnyčios bendrystei prieštaraujančių tikslų.

KBK 2155 kontekstas

I. „Teesie šventas tavo vardas“2156 Krikšto sakramentas teikiamas „vardan Tėvo, ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios“ (Mt 28, 19). Per Krikštą krikščionis Viešpaties vardu pašventinamas ir gauna savo vardą Bažnyčioje. Tai gali būti vardas šventojo – Kristaus mokinio, kurio gyvenimas buvo ištikimybės savo Viešpačiui pavyzdys. Šventasis globėjas mums yra meilės pavyzdys ir laiduoja savo užtarimą. „Krikšto vardas“ taip pat gali išreikšti krikščioniškąjį slėpinį ar dorybę. „Tėvai, krikštatėviai ir klebonas privalo rūpintis, kad nebūtų duodamas krikščioniškai dvasiai svetimas vardas.“

KBK 2156 kontekstas

I. „Teesie šventas tavo vardas“2157 Krikščionis savo dieną, maldas ir darbus pradeda kryžiaus ženklu: „vardan Dievo – Tėvo, ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios. Amen.“ Pakrikštytasis paaukoja dieną Dievo garbei ir prašo Gelbėtojo malonės, kuri jam leistų veikti Šventojoje Dvasioje kaip Tėvo vaikui. Kryžiaus ženklas mus stiprina pagundose ir sunkumuose.

KBK 2157 kontekstas

I. „Teesie šventas tavo vardas“2158 Dievas kiekvieną šaukia jo vardu. Kiekvieno žmogaus vardas yra šventas. Vardas yra tarytum asmens atvaizdas. Jį reikia gerbti, kaip gerbiame juo vadinamo žmogaus kilnumą.

KBK 2158 kontekstas

I. „Teesie šventas tavo vardas“2159 Gautas vardas yra amžinas vardas. Dangaus karalystėje kiekvieno Dievo vardu pažymėto asmens slaptingas ir nepakartojamas savitumas nušvis visu aiškumu. „Nugalėtojui aš duosiu [...] baltą akmenėlį, o ant akmenėlio bus įrašytas naujas vardas, kurio niekas nežino, tiktai gavėjas“ (Apr 2, 17). „Ir aš išvydau: štai Avinėlis, bestovįs ant Siono kalno, o su juo šimtas keturiasdešimt keturi tūkstančiai palydovų, turinčių jo ir jo Tėvo vardus, įrašytus savo kaktose“ (Apr 14, 1).

KBK 2159 kontekstas

28072097 Dievą garbinti reiškia su pagarba ir visišku Jam nusilenkimu pripažinti „menkumą kūrinio“, kuris egzistuoja tik Dievo dėka. Dievą garbinti reiškia, kaip Marija giesmėje „Magnificat“, Jį šlovinti, aukštinti ir pačiam nusižeminti, su dėkingumu pripažįstant, jog didžių dalykų Jis padarė ir šventas yra Jo vardas. Vienatinio Dievo garbinimas išvaduoja žmogų iš užsisklendimo, iš nuodėmės vergijos ir pasaulio stabmeldystės.

KBK 2097 kontekstas

2808203 Dievas apsireiškė savo tautai Izraeliui, pasakydamas savo vardą. Vardas išreiškia asmens esmę, tapatumą ir įprasmina jo gyvenimą. Dievas turi vardą. Jis nėra bevardė jėga. Pasakyti savo vardą reiškia leisti kitiems pažinti save; tam tikra prasme tai reiškia pačiam atsiduoti, tapti labiau prieinamam, artimiau pažįstamam, asmeniškai vadinamam.

KBK 203 kontekstas

2808432 Jėzaus vardas reiškia, kad Dievo vardas glūdi Jo Sūnaus Asmenyje, kuris tapo žmogumi, kad visus galutinai išgelbėtų iš nuodėmių. Jėzus yra dieviškas vardas, kuris vienintelis atneša išganymą, ir dabar Jo gali šauktis visi, nes įsikūnydamas Sūnus susivienijo su visais žmonėmis taip, kad „neduota žmonėms po dangumi kito vardo, kuriuo galėtume būti išgelbėti“ (Apd 4, 12).

KBK 432 kontekstas

2809293 Šventojo Rašto ir Tradicijos mokoma bei skelbiama pagrindinė tiesa yra: „Pasaulis sukurtas Dievo garbei.“ Dievas visus dalykus sukūrė, aiškina šv. Bonaventūras, „ne didinti savo garbei, bet jai atskleisti ir ja pasidalyti“. Nes Dievui nėra kitos dingsties kurti, kaip vien Jo meilė ir gerumas: „Meilės raktas atpalaidavo Jam rankas kūriniams sukurti.“ Ir Vatikano I Susirinkimas aiškina: Dievas savo gerumu ir visagalybe, visiškai laisvai nutaręs, laikų pradžioje, nieko dar nesant, sukūrė ir dvasinius, ir medžiaginius kūrinius ne savo laimei padidinti ar jai pasiekti, bet kūrinijai teikiamais gėriais apreikšti savo tobulumą.

KBK 293 kontekstas

2809705 Nuodėmės ir mirties sužalotas žmogus išlieka žmogus „pagal Dievo paveikslą“, pagal Sūnaus paveikslą, tačiau „stokoja Dievo garbės“, stokoja „panašumo“. Abraomui duotu pažadu prasideda išganymo ekonomija; jos pabaigoje Sūnus pats priims žmogaus „išvaizdą“ ir atgaus paveikslo „panašumą“ į Tėvą, sugrąžins jam garbę, Dvasią, „kuri duoda gyvenimą“.

KBK 705 kontekstas

281063 Izraelis yra kunigiškoji Dievo tauta, kuri „vadinama VIEŠPATIES vardu“ (Įst 28, 10). Tai tauta, „kuriai Viešpats Dievas yra pirmiausia kalbėjęs“, „vyresniųjų brolių“ Abraomo tikėjime tauta.

KBK 63 kontekstas

28112143 Tarp visų Apreiškimo žodžių yra vienas ypatingas: juo apreiškiamas Jo vardas. Dievas patiki savo vardą tiems, kurie į Jį tiki, apreiškia jiems savo Asmens slėpinį. Dovanoti vardą yra pasitikėjimo ir bičiulystės ženklas. „Viešpaties vardas yra šventas.“ Dėl to žmogus negali juo piktnaudžiauti, turi jį atminti, tyliai ir su meile pagerbdamas, savo kalboje minėti tik aukštindamas, šlovindamas ir garbindamas.

KBK 2143 kontekstas

2812434 Jėzaus prisikėlimas pašlovino Dievo Gelbėtojo vardą, nes nuo tada Jėzaus vardas tobulai rodo aukščiausią „vardo, kilniausio iš visų vardų“ galią (Fil 2, 9). Piktosios dvasios bijo Jo vardo, ir Jo vardu Jėzaus mokiniai daro stebuklus, nes visa, ko jie prašo Tėvą Jėzaus vardu, Jis jiems duoda.

KBK 434 kontekstas

28132013 „Visi Kristaus tikintieji, kad ir kokia būtų jų užimama vieta ar luomas, šaukiami siekti krikščioniškojo gyvenimo pilnatvės ir meilės tobulybės.“ Visi yra pašaukti būti šventi: „Būkite tokie tobuli, kaip jūsų dangiškasis Tėvas yra tobulas“ (Mt 5, 48): Tam tobulumui pasiekti tikintieji tepanaudoja sugebėjimus, atseikėtus jiems pagal Kristaus dovanos saiką, idant [...], visur klusniai vykdydami Tėvo valią, visa dvasia pasišvęstų Dievo garbei ir artimo tarnybai. Šitaip Dievo tautos šventumas suvešės gausiais vaisiais, kaip Bažnyčios istorija ryškiai rodo daugybės šventųjų gyvenimu.

KBK 2013 kontekstas

28142045 Būdami Kūno, kurio Galva yra Kristus, nariai, krikščionys savo įsitikinimų ir doros tvirtumu padeda ugdyti Bažnyčią. Savo tikinčiųjų šventumu Bažnyčia auga, stiprėja ir plėtojasi, kol jie taps tobulais žmonėmis „pagal Kristaus pilnatvės amžiaus saiką“ (Ef 4, 13).

KBK 2045 kontekstas

28152750 Tik įsijautę į šventąjį Viešpaties Jėzaus vardą, galime visa širdimi priimti maldą, kurios Jis mus išmokė: „Tėve mūsų!“ Iš širdies kylanti Jo kunigiškoji malda įkvepia didžiuosius „Tėve mūsų“ prašymus: rūpintis Tėvo vardu, trokšti Jo karalystės (ir Jam teikiamos šlovės), vykdyti Tėvo valią ir Jo išganymo planą, išgelbėti nuo pikto.

KBK 2750 kontekstas

2816541 „Kai Jonas buvo suimtas, Jėzus sugrįžo į Galilėją ir ėmė skelbti Gerąją Dievo Naujieną: 'Atėjo įvykdymo metas, Dievo Karalystė čia pat! Atsiverskite ir tikėkite Evangelija!'“ (Mk 1, 14–15). „Kristus, , vykdydamas Tėvo valią, įsteigė žemėje dangaus karalystę.“ O Tėvo valia „yra išaukštinti žmones – padaryti juos dieviškojo gyvenimo dalyviais“. Jis tai vykdo suburdamas žmones apie savo Sūnų Jėzų Kristų. Tas sambūris yra Bažnyčia, Dievo „karalystės ūglis ir pradžia žemėje“.

KBK 541 kontekstas

28162632 Krikščioniškajame prašyme svarbiausia yra trokšti ir ieškoti ateinančios Dievo karalystės; taip yra mokęs Jėzus. Reikia laikytis ir prašymų hierarchijos: iš pradžių melsti Dievo karalystės, po to – ko reikia, kad ją priimtume ir prisidėtume prie jos atėjimo. Apaštalų bendruomenė melsdavosi, kad gebėtų bendradarbiauti su Kristaus ir Šventosios Dvasios misija, kuri dabar yra ir Bažnyčios misija. Didžiojo apaštalo šv. Pauliaus malda mums rodo, kaip krikščionių maldą turi gaivinti dieviškasis rūpinimasis visomis Bažnyčiomis. Kiekvienas pakrikštytasis malda prisideda prie Dievo karalystės atėjimo.

KBK 2632 kontekstas

2816560 Jėzaus įžengimu į Jeruzalę skelbiama atėjus Karalystę, kurią Karalius–Mesijas atvers savo mirties ir prisikėlimo Velykomis. Tą įžengimą švęsdama Verbų sekmadienį, Bažnyčios liturgija pradeda šventas Didžiosios savaitės dienas.

KBK 560 kontekstas

28161107 Šventosios Dvasios perkeitimo galia liturgijoje artina Dievo karalystės atėjimą ir išganymo slėpinio atbaigimą. Mums, laukiantiems ir turintiems vilties, Šventoji Dvasia leidžia iš anksto realiai patirti visišką bendrystę su Švenčiausiąja Trejybe. Bažnyčios epiklezę išklausančio Tėvo siunčiama Šventoji Dvasia Ją priimantiems suteikia gyvenimą ir jau dabar yra jų „paveldėjimo laidas“.

KBK 1107 kontekstas

2817451 Krikščionių maldose „Viešpaties“ titulas dažnai kartojamas tiek kviečiant melstis: „Viešpats su jumis“, tiek baigiant maldą: „per mūsų Viešpatį Jėzų Kristų“ ar su didžiu pasitikėjimu ir viltimi sušunkant: „Maran atha“ („Viešpats ateina!“) arba „Marana tha“ („Viešpatie, ateik!“) (1 Kor 16, 22). „Amen. Ateik, Viešpatie Jėzau!“ (Apr 22, 20).

KBK 451 kontekstas

28172632 Krikščioniškajame prašyme svarbiausia yra trokšti ir ieškoti ateinančios Dievo karalystės; taip yra mokęs Jėzus. Reikia laikytis ir prašymų hierarchijos: iš pradžių melsti Dievo karalystės, po to – ko reikia, kad ją priimtume ir prisidėtume prie jos atėjimo. Apaštalų bendruomenė melsdavosi, kad gebėtų bendradarbiauti su Kristaus ir Šventosios Dvasios misija, kuri dabar yra ir Bažnyčios misija. Didžiojo apaštalo šv. Pauliaus malda mums rodo, kaip krikščionių maldą turi gaivinti dieviškasis rūpinimasis visomis Bažnyčiomis. Kiekvienas pakrikštytasis malda prisideda prie Dievo karalystės atėjimo.

KBK 2632 kontekstas

2817671 Kristaus karalystė, sudabartinta Jo Bažnyčioje, dar turi būti galutinai atbaigta Kristaus atėjimu į žemę „su didžia galybe ir garbe“ (Lk 21, 27). Karalystę dar puola piktosios jėgos, nors jos jau yra iš esmės nugalėtos Kristaus Velykomis. Kol visa bus Jam pajungta, „kol nėra naujojo dangaus ir naujosios žemės, kuriuose gyvena teisybė, keliaujančiajai Bažnyčiai su dabartiniam laikotarpiui priklausančiais sakramentais ir institucijomis būdingas šio pasaulio praeinantis pavidalas. Ir ji pati gyvena tarp kūrinių, kurie tebedūsauja ir tebevaitoja iki šiol bei tebelaukia Dievo vaikų apsireiškimo“. Dėl to krikščionys, ypač Eucharistijoje, meldžia paskubinti Kristaus atėjimą, kreipdamiesi į Jį: „Ateik, Viešpatie!“ (Apr 22, 20).

KBK 671 kontekstas

2818769 Bažnyčia bus „visiškai ištobulinta vien dangaus garbėje“ Kristui šlovingai sugrįžus. Ligi tos dienos „Bažnyčia keliauja pasaulio persekiojama ir Dievo guodžiama“. Čia, žemėje, ji jaučiasi esanti tremtyje, toli nuo Viešpaties, ir trokšta galutinio Karalystės atėjimo, tai yra „susijungti garbėje su savo Karaliumi“. Bažnyčios, o per ją ir pasaulio garbingas atbaigimas įvyks ne be didelių išmėginimų. Ir tik tada „visi teisieji – nuo Adomo, nuo teisiojo Abelio iki paskutinio išrinktojo – bus suburti pas Tėvą visuotinėje Bažnyčioje“.

KBK 769 kontekstas

28192046 Savo gyvenimu pagal Kristų krikščionys pagreitina Dievo karalystės, „teisingumo, meilės ir taikos karalystės“, atėjimą. Bet dėl to jie neapleidžia savo žemiškųjų užduočių, tik, būdami ištikimi savo Mokytojui, jas atlieka sąžiningai, kantriai ir su meile.

KBK 2046 kontekstas

28192516 Kadangi žmogus yra sudėtinė būtybė, dvasia ir kūnas, jame pačiame glūdi tam tikra įtampa, vyksta savotiška kova tarp „dvasios“ ir „kūno“ polinkių. Tai ne kas kita, kaip nuodėmės palikimas, jos padarinys ir kartu patvirtinimas. Tokia kova yra kasdienių dvasinių grumtynių dalis: Apaštalas neniekina ir nesmerkia kūno, kuris drauge su dvasine siela sudaro žmogaus prigimtį ir jo asmens savitumą; jam labiau rūpi moraliniu požiūriu geri arba blogi darbai, tai yra dorybės ir ydos – tie polinkiai, kurie yra klusnumo (pirmuoju atveju) arba priešinimosi (antruoju atveju) išganingam Šventosios Dvasios veikimui vaisius. Štai kodėl apaštalas rašo: „Jei gyvename Dvasia, tai ir elkimės pagal Dvasią“ (Gal 5, 25).

KBK 2516 kontekstas

28192519 „Tyraširdžiams“ yra pažadėta regėti Dievą akis į akį ir būti į Jį panašiems. Širdies tyrumas yra išankstinė to regėjimo sąlyga. Jau dabar jis mums leidžia regėti taip, kaip regi Dievas, pasitikti kitą žmogų kaip „artimą“, žmogišką mūsų ir artimo kūną suvokti kaip Šventosios Dvasios šventovę, dieviškojo grožio apraišką.

KBK 2519 kontekstas

28201049 „Tačiau naujos žemės laukimas turi ne silpninti, o kaip tik skatinti siekį puoselėti šią žemę, kurioje auga naujosios žmonių šeimos Kūnas, jau dabar, kad ir neaiškiai, galįs atskleisti kai kuriuos naujojo amžiaus bruožus. Todėl, nors žemiškąją pažangą turime rūpestingai skirti nuo Kristaus karalystės augimo, kiek toji pažanga gali prisidėti prie geresnio žmonių visuomenės sutvarkymo, tiek ji didžiai svarbi Dievo karalystei.“

KBK 1049 kontekstas

28212746 Jėzaus Valandai atėjus, Jis meldžiasi Tėvui. Jo malda, ilgiausia iš esamų Evangelijoje, apima visą kūrimo ir išganymo ekonomiją, taip pat Jo mirtį bei Prisikėlimą. Jėzaus Valandos malda, kaip ir Jo Velykos, įvykusios „vieną kartą visiems laikams“, visada lieka Jo malda ir sudabartinama Bažnyčios liturgijoje.

KBK 2746 kontekstas

2822851 Misijos motyvas. Savo misijinę pareigą bei užsidegimą Bažnyčia visados kildino iš Dievo meilės visiems žmonėms: „Kristaus meilė valdo mus...“ (2 Kor 5, 14). Iš tiesų Dievas „trokšta, kad visi žmonės būtų išganyti ir pasiektų tiesos pažinimą“ (1 Tim 2, 4). Dievas trokšta, kad visi, pažindami tiesą, būtų išganyti. Išganymas – tiesoje. Tie, kurie paklūsta tiesos Dvasiai, jau eina išganymo keliu; bet Bažnyčia, kuriai ta tiesa buvo patikėta, atsiliepdama į jų troškimą, privalo jiems ją nešti. Tikėdama visuotiniu išganymo planu, ji privalo būti misijinė.

KBK 851 kontekstas

28222196 Į klausimą, koks yra pirmas įsakymas, Jėzus atsakė: „Pirmasis yra šis: 'Klausyk, Izraeli, – Viešpats, mūsų Dievas, yra vienintelis Viešpats; tad mylėk Viešpatį savo Dievą visa širdimi, visa siela, visu protu ir visomis jėgomis'. Antrasis: 'Mylėk savo artimą kaip save patį'. Nėra įsakymo didesnio už šiuodu“ (Mk 12, 29–31). Apaštalas šv. Paulius primena: „Kas myli, tas įvykdo įstatymą. Juk įsakymai: Nesvetimauk, nežudyk, nevok, negeisk ir kiti gali būti sutraukti į tą vieną posakį: Mylėk savo artimą kaip save patį. Meilė nedaro nieko pikta artimui. Taigi meilė – Įstatymo pilnatvė“ (Rom 13, 8–10).

KBK 2196 kontekstas

282359 Kad suburtų išsklaidytą žmoniją, Dievas pasirenka Abramą, pakviesdamas jį „iš savo gimtojo krašto, iš savo tėvo namų“ (Pr 12, 1), kad padarytų Abraomu – „daugybės tautų tėvu“ (Pr 17, 5): „Visos žemės gentys ras tavyje palaiminimą“ (Pr 12, 3).

KBK 59 kontekstas

2824475 Drauge su tuo, kas jau pasakyta, Bažnyčia šeštajame Visuotiniame Susirinkime pareiškė, jog Kristus turi dvi prigimtines valias ir du veikimo būdus – dieviškąjį ir žmogiškąjį; jiedu nėra vienas kitam priešingi, bet veikia išvien taip, kad įsikūnijęs Žodis, paklusdamas Tėvui, žmogišku būdu nori viso to, ką mums išganyti Jis kaip Dievas yra nutaręs drauge su Tėvu ir Šventąja Dvasia. Žmogiškoji Kristaus valia „seka Jo dieviškąja valia nesipriešindama ir neprieštaraudama, bet greičiau būdama pavaldi tai visagalei valiai“.

KBK 475 kontekstas

2824612 Naujosios Sandoros taurę, kurią Jėzus pirma buvo paėmęs per Paskutinę vakarienę save aukodamas, paskui priima iš Tėvo rankų agonijos metu Getsemanėje tapdamas „klusnus iki mirties“ (Fil 2, 8). Jėzus meldžiasi: „Mano Tėve, jeigu įmanoma, teaplenkia mane ši taurė...“ (Mt 26, 39). Taip Jis išreiškia savo žmogiškosios prigimties pasibaisėjimą mirtimi. Toji, kaip ir mūsų, prigimtis yra skirta amžinajam gyvenimui; bet skirtingai nuo mūsų ji tobulai apsaugota nuo nuodėmės, kuri užtraukia mirtį; tačiau pirmiausia ji prisiimta dieviškojo Asmens – „gyvybės Kūrėjo“, „Gyvojo“. Savo žmogiškąja valia sutikdamas, kad įvyktų Tėvo valia, Jis pasitinka mirtį kaip atpirkimą, kad „pats savo kūne“ užneštų „mūsų nuodėmes ant kryžiaus“ (1 Pt 2, 24).

KBK 612 kontekstas

2825615 „Kaip vieno žmogaus neklusnumu daugelis tapo nusidėjėliais, taip ir vieno klusnumu daugelis taps teisūs“ (Rom 5, 19). Savo klusnumu iki mirties Jėzus tapo mūsų pakaita kaip kenčiantis Dievo Tarnas, kuris atiduoda save kaip auką už nuodėmę, prisiimdamas daugelio nuodėmę, ir juos nuteisina, prisiimdamas jų bausmę už kaltes. Jėzus atitaisė mūsų kaltes ir atmokėjo Tėvui už mūsų nuodėmes.

KBK 615 kontekstas

28272611 Tikėjimo malda nėra vien sakyti „Viešpatie, Viešpatie!“, bet širdimi sutikti su Tėvo valia ir ją vykdyti. Jėzus ragina savo mokinius įtraukti į maldą rūpinimąsi prisidėti prie Dievo plano įgyvendinimo.

KBK 2611 kontekstas

2827796 Kristaus ir Bažnyčios, Galvos ir kūno narių vienybė apima ir dviejų skirtingų asmenų santykį. Šis požiūris dažnai išreiškiamas sužadėtinio ir sužadėtinės įvaizdžiu. Kristaus, Bažnyčios Sužadėtinio, temą jau rengė pranašai, o paskelbė Jonas Krikštytojas. Pats Viešpats yra vadinęs save „Jaunikiu“ (Mk 2, 19). Apaštalas Paulius Bažnyčią (ir kiekvieną tikintįjį, Kristaus kūno narį) laiko Sužadėtine, „susižadėjusią“ su Viešpačiu Kristumi, kad būtų viena Dvasia su Juo. Ji yra tyra nekaltojo Avinėlio Sužadėtinė, kurią Kristus pamilo ir už kurią save atidavė , „kad ją pašventintų“ (Ef 5, 26), su ja Jis yra susietas amžina Sandora ir nepaliauja rūpintis ja kaip savo paties kūnu. Visas Kristus – tai galva ir kūnas: vienas, sudarytas iš daugelio. [...] Ar kalbėtų galva, ar nariai, visada kalba Kristus; Jis kalba kaip galva (ex persona capitis) arba kaip kūnas (ex persona corporis). O kaip yra parašyta? „Ir du taps vienu kūnu. Šita paslaptis yra didelė, – aš tai sakau žvelgdamas į Kristų ir Bažnyčią“ (Ef 5, 31–32). O patsai Viešpats Evangelijoje sako: „Jau nebe du, o vienas kūnas“ (Mt 19, 6). Kaip matote, du skirtingus asmenis santuokinis ryšys padaro viena [...]. Kaip galva, Jis save vadina „Sužadėtiniu“, kaip kūnas – „sužadėtine“.

KBK 796 kontekstas

28282778 Nusakyti Dvasios galiai, kuri mus atveda prie Viešpaties maldos, Rytų ir Vakarų liturgijos vartoja gražų ir labai krikščionišką žodį: parrēsia, žymintį neapsimestinį paprastumą, sūnišką pasitikėjimą, džiugų tikrumą, nuolankią drąsą, tikrumą, jog esi mylimas.

KBK 2778 kontekstas

28291939 Solidarumo principas, dar vadinamas „draugyste“ arba „socialine meile“, yra reikalavimas, tiesiogiai kylantis iš žmogiškos ir krikščioniškos brolybės: Šiandien plačiai paplitusi klaida yra šio žmogiškojo solidarumo ir meilės įstatymo užmarštis. Jį nurodo ir įpareigoja jo laikytis tiek visų bet kurios tautos žmonių bendra kilmė bei protingos prigimties lygybė, tiek ir ant kryžiaus altoriaus dangiškajam Tėvui Jėzaus Kristaus atnašauta Atpirkimo auka už nusidėjusią žmoniją.

KBK 1939 kontekstas

28302633 Kas šitaip dalyvauja išganingoje Dievo meilėje, tas supranta, kad maldos objektas gali būti visi poreikiai. Kristus, viską prisiėmęs, kad visus atpirktų, pašlovinamas prašymais, kuriuos Jo vardu siunčiame Tėvui. Būdami tuo tikri, Jokūbas ir Paulius ragina mus melstis bet kuria proga.

KBK 2633 kontekstas

2830227 Tai reiškia pasitikėti Dievu visada, net ir nelaimei ištikus. Nuostabiai tai išreiškia viena šventosios Jėzaus Teresės malda: Tegu niekas tavęs nedrumsčia, niekas tegu nebaugina. Viskas praeina, o Dievas nesikeičia. Kantrybe viską pasieksi. Kas turi Dievą, tam nieko nestinga, vieno Dievo užtenka.

KBK 227 kontekstas

28311038 Visų mirusiųjų, „teisiųjų ir neteisiųjų“ (Apd 24, 15), prisikėlimas įvyks prieš Paskutinį teismą. Tai bus „valanda, kai visi gulintieji kapuose išgirs jo [Žmogaus Sūnaus] balsą. Kurie darė gera, prisikels gyventi, kurie darė bloga, prisikels stoti į teismą“ (Jn 5, 28–29). Tada Kristus ateis „savo šlovėje ir kartu su juo visi angelai [...]. Jo akivaizdoje bus surinkti visų tautų žmonės, ir jis perskirs juos, kaip piemuo atskiria avis nuo ožių. Avis jis pastatys dešinėje, ožius – kairėje [...]. Ir eis šitie į amžinąjį kentėjimą, o teisieji į amžinąjį gyvenimą“ (Mt 25, 31–33. 46).

KBK 1038 kontekstas

28321928 Visuomenė laiduoja socialinį teisingumą sudarydama sąlygas ir sąjungoms, ir atskiriems individams siekti to, kas jiems priklauso pagal jų prigimtį ir pašaukimą. Socialinis teisingumas susijęs su bendruoju gėriu ir valdžia.

KBK 1928 kontekstas

28332790 Įvardis „mūsų“ žymi daugeliui bendrą tikrovę. Tėra vienas Dievas, ir Jį Tėvu pripažįsta žmonės, kurie, tikėdami į Jo vienatinį Sūnų, yra Jame atgimę iš vandens ir Šventosios Dvasios. Tą naują Dievo ir žmonių bendrystę įkūnija Bažnyčia; suvienyta su vienatiniu Sūnumi, „pirmgimiu iš daugelio brolių“ (Rom 8, 29), ji yra bendrystėje su vienu ir vieninteliu Tėvu vienoje ir vienintelėje Šventojoje Dvasioje. Melsdamas „mūsų“ Tėvą, kiekvienas pakrikštytasis meldžiasi šioje bendrystėje: „Visi įtikėjusieji buvo vienos širdies ir vienos sielos“ (Apd 4, 32).

KBK 2790 kontekstas

28332546 „Palaiminti beturčiai dvasia“ (Mt 5, 3). Palaiminimais apreiškiama laimės ir malonės, grožio ir ramybės tvarka. Jėzus giria beturčių džiaugsmą, nes jų jau yra Dievo karalystė: Žodis [Kristus] „dvasios neturtu“ vadina laisvą žmogaus nusižeminimą ir atsižadėjimą; ir apaštalas mums kaip pavyzdį rodo Dievo neturtą, sakydamas: „Jis [...] dėl jūsų tapo vargdieniu“ (2 Kor 8, 9).

KBK 2546 kontekstas

28342428 Dirbdamas žmogus lavina ir ugdo dalį savo prigimties gebėjimų. Pagrindinė darbo vertė priklauso nuo paties žmogaus, kuris jį dirba ir kuriam darbas skirtas. Darbas yra žmogui, o ne žmogus darbui. Kiekvienam žmogui turi būti atvira galimybė darbu įsigyti pragyvenimo lėšų sau bei savo artimiesiems ir būti naudingam visuomenei.

KBK 2428 kontekstas

28352443 Dievas laimina tuos, kurie padeda vargšams, ir smerkia tuos, kurie nuo jų nusigręžia: „Prašančiam duok ir nuo norinčio iš tavęs pasiskolinti nenusigręžk“ (Mt 5, 42). „Dovanai gavote, dovanai ir duokite!“ (Mt 10, 8). Savo išrinktuosius Jėzus Kristus pažins iš to, ką jie padarė vargšams. Kai „vargdieniams skelbiama Geroji Naujiena“ (Mt 11, 5), tai yra ženklas, kad su jais yra Kristus.

KBK 2443 kontekstas

28351384 Viešpats mus primygtinai kviečia priimti Jį Eucharistijos sakramente: „Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: jei nevalgysite Žmogaus Sūnaus kūno ir negersite jo kraujo, neturėsite savyje gyvybės!“ (Jn 6, 53).

KBK 1384 kontekstas

28361165 Bažnyčiai švenčiant Kristaus slėpinį, jos maldoje kaskart pasigirsta žodis: „šiandien!“, primindamas paties Viešpaties išmokytą maldą ir Šventosios Dvasios kvietimą. Tas gyvojo Dievo „šiandien“, į kurį turi įeiti šaukiamas žmogus, yra Jėzaus Velykų „valanda“, esanti visos istorijos ašimi: Visose būtybėse išsiskleidė gyvybė, ir visus gausiai pripildė šviesa; aušrų Aušra užliejo visatą, ir Tas, kuris jau buvo iki rytmetinės žvaigždės ir dangaus šviesulių, nemirtingas ir neaprėpiamas, didysis Kristus spindi virš visų būtybių šviesiau už saulę. Dėl to mums, į Jį tikintiems, prasideda ilga, amžinai šviesi, negęstanti diena: mistinės Velykos.

KBK 1165 kontekstas

28372659 Melstis mokomės tam tikrais momentais, klausydamiesi Viešpaties žodžio ir dalyvaudami Jo Velykų slėpinyje, tačiau visą laiką, kiekvienos dienos įvykiuose, mums kaip maldos šaltinis dovanojama Šventoji Dvasia. Jėzaus mokymo apie maldą mūsų Tėvui ir apie Jo apvaizdą prasmė yra ta pati: laikas yra Tėvo rankose; mes su Juo susitinkame dabar, ne vakar ir ne rytoj, bet šiandien: „O, kad šiandien išgirstumėte, ką jis byloja! Nebūkite kietaširdžiai“ (Ps 95, 7–8).

KBK 2659 kontekstas

28372633 Kas šitaip dalyvauja išganingoje Dievo meilėje, tas supranta, kad maldos objektas gali būti visi poreikiai. Kristus, viską prisiėmęs, kad visus atpirktų, pašlovinamas prašymais, kuriuos Jo vardu siunčiame Tėvui. Būdami tuo tikri, Jokūbas ir Paulius ragina mus melstis bet kuria proga.

KBK 2633 kontekstas

28371405 Eucharistija yra tos didžiosios vilties – naujojo dangaus ir naujosios žemės, kuriuose gyvena teisybė, – tikriausias laidas ir aiškiausias ženklas. Kiekvieną kartą, kai švenčiamas šis slėpinys, „vykdomas mūsų atpirkimo darbas“, o mes „laužome vieną duoną, kuri yra nemirtingumo vaistas, priešnuodis, kad ne mirtume, bet amžinai gyventume Jėzuje Kristuje“.

KBK 1405 kontekstas

28371166 „Sekdama apaštalų tradicija, prasidėjusia pačiu Kristaus prisikėlimu, Bažnyčia kas septintą savaitės dieną švenčia Velykų slėpinį. Sekmadienis pagrįstai vadinamas Viešpaties diena.“ Kristaus prisikėlimo diena yra ir „pirmoji savaitės diena“, pirmosios kūrimo dienos prisiminimas, ir „aštuntoji diena“, kai Kristus po savo didžiojo Šabo „poilsio“ pradėjo dieną, kuri „yra VIEŠPATIES duota“ (Ps 118, 24) ir „kuri neturės vakaro“. Jos centras yra „Viešpaties vaišės“, nes tada visa tikinčiųjų bendrija susitinka su prisikėlusiuoju Viešpačiu, kuris juos kviečia į savo puotą: Viešpaties diena, Prisikėlimo diena, krikščionių diena, yra mūsų diena. Ji vadinama Viešpaties diena, nes tą dieną nugalėjęs Viešpats pakilo pas Tėvą. Jei pagonys ją vadina saulės diena, mes mielai jiems pritariame, nes šiandien patekėjo pasaulio šviesa, šiandien pasirodė teisingumo saulė, kurios spinduliai neša išganymą.

KBK 1166 kontekstas

28371389 Bažnyčia įpareigoja tikinčiuosius „sekmadieniais ir per šventes dalyvauti dieviškojoje liturgijoje“ ir bent kartą per metus priimti Eucharistiją, jeigu įmanoma, Velykų laiku, tam pasirengus Sutaikinimo sakramentu. Tačiau Bažnyčia labai pataria tikintiesiems priiminėti šventąją Eucharistiją sekmadieniais ir per šventes arba dar dažniau, net kasdien.

KBK 1389 kontekstas

28381425 „Esate nuplauti, pašventinti, nuteisinti Viešpaties Jėzaus Kristaus vardu ir mūsų Dievo Dvasia“ (1 Kor 6, 11). Reikia gerai įsisąmoninti, kokią didelę dovaną Dievas mums suteikė įkrikščioninimo sakramentais, kad suprastume, kaip neleistina yra nuodėmė tiems, kurie apsivilko Kristumi. Bet šv. apaštalas Jonas primena: „Jei sakytume, jog neturime nuodėmės, klaidintume patys save, ir nebūtų mumyse tiesos“ (1 Jn 1, 8). Pats Viešpats mokė mus melstis: „Atleisk mums mūsų kaltes“ (Lk 11, 4), susiedamas mūsų nuodėmių atleidimą su tuo, kaip mes patys vieni kitiems atleidžiame kaltes.

KBK 1425 kontekstas

28381933 Ta pati pareiga galioja ir kitaip nei mes mąstančių ar besielgiančių žmonių atžvilgiu. Pagal Kristaus mokymą atleisti reikia net nuoskaudas. Meilės įsakymą – Naujojo Įstatymo įsakymą – jis išplečia įskirdamas ir visus priešus. Išlaisvinimas Evangelijos dvasia nesuderinamas su neapykanta priešui, kaip asmeniui, bet ne su neapykanta priešo daromam blogiui.

KBK 1933 kontekstas

28382631 Prašymas atleisti yra pirmasis prašymo maldos judesys (taip meldžiasi muitininkas: „Dieve, būk gailestingas man nusidėjėliui!“, Lk 18, 13). Juo pradedama tikra ir tyra malda. Pasitikėjimo kupinas nusižeminimas sugrąžina mus į bendrystės su Tėvu ir Jo Sūnumi Jėzumi Kristumi ir mūsų tarpusavio bendrystės šviesą: tada „gauname iš jo, ko prašome“ (1 Jn 3, 22). Prašymu atleisti pradedama ir Eucharistinė liturgija, ir asmeninė malda.

KBK 2631 kontekstas

28391425 „Esate nuplauti, pašventinti, nuteisinti Viešpaties Jėzaus Kristaus vardu ir mūsų Dievo Dvasia“ (1 Kor 6, 11). Reikia gerai įsisąmoninti, kokią didelę dovaną Dievas mums suteikė įkrikščioninimo sakramentais, kad suprastume, kaip neleistina yra nuodėmė tiems, kurie apsivilko Kristumi. Bet šv. apaštalas Jonas primena: „Jei sakytume, jog neturime nuodėmės, klaidintume patys save, ir nebūtų mumyse tiesos“ (1 Jn 1, 8). Pats Viešpats mokė mus melstis: „Atleisk mums mūsų kaltes“ (Lk 11, 4), susiedamas mūsų nuodėmių atleidimą su tuo, kaip mes patys vieni kitiems atleidžiame kaltes.

KBK 1425 kontekstas

28391439 Atsivertimo ir atgailos kelią Jėzus gražiai nusakė „sūnaus palaidūno“ palyginimu; jame centrinę vietą užima „gailestingasis tėvas“: susižavėjimas apgaulinga laisve, palikti tėvų namai; visiškas skurdas, kuriame atsiduria sūnus, iššvaistęs savo turtą; baisus pažeminimas būnant priverstam ganyti kiaules ir dar baisesnis, trokštant numalšinti alkį jų ėdamų ankščių jovalu; susimąstymas apie prarastą gėrį; gailestis ir pasiryžimas prisipažinti tėvui nusikaltus; sugrįžimas; tėvo didžiadvasiškumas ir džiaugsmas pasitinkant sūnų – visa tai būdingi atsivertimo eigos bruožai. Geriausias drabužis, žiedas ir šventinė puota yra to naujo, tyro, kilnaus, džiaugsmo kupino gyvenimo simboliai. Tai gyvenimas žmogaus, kuris sugrįžta pas Dievą, į Jo šeimą – Bažnyčią. Vien tik Kristaus širdis, pažįstanti savo Tėvo meilės gelmes, galėjo mums tuo paprastumo ir grožio kupinu pasakojimu atskleisti bekraštį Jo gailestingumą.

KBK 1439 kontekstas

28391422 „Einantieji atgailos sakramento iš Dievo gailestingumo gauna nuodėmių, kuriomis buvo įžeistas Dievas, atleidimą ir šitaip pat susitaikina su Bažnyčia, kurią nusidėdami sužeidė ir kuri savo meile, pavyzdžiu ir maldomis stengiasi padėti jiems atsiversti.“

KBK 1422 kontekstas

28401864 „Kiekviena nuodėmė ir piktžodžiavimas bus žmonėms atleisti, bet piktžodžiavimas Dvasiai nebus atleistas“ (Mt 12, 31). Dievo gailestingumui nėra ribų, bet kas sąmoningai atsisako priimti Dievo gailestingumą per atgailą, tas išsižada nuodėmių atleidimo ir Šventosios Dvasios dovanojamo išganymo. Toks užsispyrimas gali padaryti atgailą neįmanomą iki mirties ir nuvesti į amžiną pražūtį.

KBK 1864 kontekstas

2842521 Visa, ką Kristus išgyveno, išgyveno tam, kad mes galėtume tai išgyventi Jame ir Jis tai išgyventų mumyse. „Juk jis, Dievo Sūnus, įsikūnijimu tarsi susijungė su kiekvienu žmogumi.“ Mes esame kviečiami būti viena su Juo, vienytis kaip Jo kūno nariai su visu tuo, ką Jis išgyveno kūne už mus ir būdamas mums pavyzdys: Mes turime pratęsti ir įgyvendinti savyje Jėzaus būkles bei slėpinius ir dažnai Jį melsti, kad visa tai atbaigtų ir įvykdytų mumyse ir visoje savo Bažnyčioje [...]. Nes ir Dievo Sūnaus buvo numatyta leisti mums ir visai savo Bažnyčiai dalyvauti Jo slėpiniuose, juos tarsi praplėsti ir pratęsti; Jis tai daro, tais slėpiniais suteikdamas mums malonių ir trokšdamas subrandinti mumyse tų slėpinių vaisius. Šitaip Jis nori tuos slėpinius atbaigti.

KBK 521 kontekstas

2843368 Dvasinė Bažnyčios tradicija įsakmiai mini ir širdį bibline „būties gelmių“ (plg. Jer 31, 33) – asmens vidinio apsisprendimo už ar prieš Dievą – prasme.

KBK 368 kontekstas

28442262 Kalno pamoksle Viešpats primena įsakymą: „Nežudyk“ (Mt 5, 21) ir papildomai uždraudžia pyktį, neapykantą ir kerštą. Kristus net reikalauja, kad Jo mokinys atsuktų kitą skruostą ir mylėtų savo priešus. Jis pats nesigynė ir Petrui liepė kalaviją kišti atgal į makštį.

KBK 2262 kontekstas

28451441 Vien Dievas atleidžia nuodėmes. Kadangi Jėzus yra Dievo Sūnus, Jis sako apie save, kad „Žmogaus Sūnus [turi] galią atleisti žemėje nuodėmes“ (Mk 2, 10), ir tą dievišką galią taiko: „Tau atleidžiamos nuodėmės!“ (Mk 2, 5). Negana to: remdamasis savo dieviškąja galia, Jis duoda jos ir žmonėms, kad ir jie Jo vardu ta galia naudotųsi.

KBK 1441 kontekstas

2846164 Tačiau dabar „mes čia gyvename tikėjimu, o ne regėjimu“ (2 Kor 5, 7) ir regime Dievą „lyg veidrodyje, mįslingu pavidalu, [...] iš dalies“ (1 Kor 13, 12). Apšviestas To, į kurį jis nukreiptas, tikėjimas dažnai esti išgyvenamas tamsoje. Jis gali būti išmėginamas. Pasaulis, kuriame gyvename, dažnai atrodo esąs toli nuo to, ką mums tvirtina tikėjimas; patirtas blogis ir kančia, neteisybė ir mirtis tartum prieštarauja Gerajai Naujienai; jie gali sudrumsti tikėjimą ir tapti jam pagunda.

KBK 164 kontekstas

28462516 Kadangi žmogus yra sudėtinė būtybė, dvasia ir kūnas, jame pačiame glūdi tam tikra įtampa, vyksta savotiška kova tarp „dvasios“ ir „kūno“ polinkių. Tai ne kas kita, kaip nuodėmės palikimas, jos padarinys ir kartu patvirtinimas. Tokia kova yra kasdienių dvasinių grumtynių dalis: Apaštalas neniekina ir nesmerkia kūno, kuris drauge su dvasine siela sudaro žmogaus prigimtį ir jo asmens savitumą; jam labiau rūpi moraliniu požiūriu geri arba blogi darbai, tai yra dorybės ir ydos – tie polinkiai, kurie yra klusnumo (pirmuoju atveju) arba priešinimosi (antruoju atveju) išganingam Šventosios Dvasios veikimui vaisius. Štai kodėl apaštalas rašo: „Jei gyvename Dvasia, tai ir elkimės pagal Dvasią“ (Gal 5, 25).

KBK 2516 kontekstas

28472284 Papiktinimas yra laikysena arba elgesys, kuriuo kitas skatinamas daryti bloga. Kas papiktina, tas tampa savo artimo gundytoju, stato į pavojų jo dorybes ir teisumą, gali pastūmėti savo brolį į dvasinę mirtį. Papiktinimas yra sunkus nusižengimas, jei veiksmu ar neveiklumu kitas žmogus sąmoningai skatinamas sunkiai nusikalsti.

KBK 2284 kontekstas

28481808 Tvirtumas yra moralinė dorybė, suteikianti ištvermės sunkumuose ir pastovumo siekiant gėrio. Ji sustiprina ryžtą nepasiduoti pagundoms ir įveikti moraliniame gyvenime pasitaikančias kliūtis. Tvirtumo dorybė padeda nugalėti baimę, netgi mirties, ištverti išmėginimus ir persekiojimus. Ji skatina atsižadėti ir aukoti savo gyvybę dėl teisingo reikalo. „Mano jėga ir drąsa yra VIEŠPATS“ (Ps 118, 14). „Pasaulyje jūsų priespauda laukia, bet jūs būkite drąsūs: aš nugalėjau pasaulį!“ (Jn 16, 33).

KBK 1808 kontekstas

2849540 Jėzaus gundymas rodo, kad Dievo Sūnus yra visai ne toks Mesijas, kokiu būti Jam siūlo šėtonas ir kokio trokšta žmonės. Todėl Kristus nugalėjo gundytoją dėl mūsų: „Mes gi turime ne tokį Vyriausiąjį Kunigą, kuris negalėtų atjausti mūsų silpnybių, bet, kaip ir mes, visaip mėgintą, tačiau nenusidėjusį“ (Žyd 4, 15). Bažnyčia kiekvienais metais per keturiasdešimt gavėnios dienų vienijasi su Jėzaus dykumoje paslaptimi.

KBK 540 kontekstas

2849612 Naujosios Sandoros taurę, kurią Jėzus pirma buvo paėmęs per Paskutinę vakarienę save aukodamas, paskui priima iš Tėvo rankų agonijos metu Getsemanėje tapdamas „klusnus iki mirties“ (Fil 2, 8). Jėzus meldžiasi: „Mano Tėve, jeigu įmanoma, teaplenkia mane ši taurė...“ (Mt 26, 39). Taip Jis išreiškia savo žmogiškosios prigimties pasibaisėjimą mirtimi. Toji, kaip ir mūsų, prigimtis yra skirta amžinajam gyvenimui; bet skirtingai nuo mūsų ji tobulai apsaugota nuo nuodėmės, kuri užtraukia mirtį; tačiau pirmiausia ji prisiimta dieviškojo Asmens – „gyvybės Kūrėjo“, „Gyvojo“. Savo žmogiškąja valia sutikdamas, kad įvyktų Tėvo valia, Jis pasitinka mirtį kaip atpirkimą, kad „pats savo kūne“ užneštų „mūsų nuodėmes ant kryžiaus“ (1 Pt 2, 24).

KBK 612 kontekstas

28492612 Jėzuje prisartino „Dievo Karalystė“ (Mk 1, 15); Jis kviečia atsiversti ir tikėti, bet drauge ir budėti. Maldoje mokinys budriai laukia To, kuris yra ir kuris ateina, atmindamas Jo pirmąjį atėjimą su nužemintu kūnu ir vildamasis Jo antrojo šlovingojo atėjimo. Mokinių malda bendrystėje su jų Mokytoju yra grumtynės, ir kas malda budi, tas nepasiduoda pagundai.

KBK 2612 kontekstas

2849162 Tikėjimas yra Dievo malonės dovana žmogui. Tą neįkainojamą dovaną mes galime prarasti. Šventasis Paulius primena Timotiejui, kad kovotų „gerą kovą“, išlaikytų „tikėjimą ir gerą sąžinę. Jos atsižadėjus, kai kurių tikėjimo laivas sudužo“ (1 Tim 1, 18–19). Kad tikėjimu gyventume, augtume ir ištvertume ligi galo, turime jį maitinti Dievo žodžiu; turime melsti Viešpatį, kad sustiprintų mūsų tikėjimą, kuris „veikia meile“ (Gal 5, 6), turi būti vilties palaikomas ir įleidęs šaknis Bažnyčios tikėjime.

KBK 162 kontekstas

2850309 Jei visagalis Dievas Tėvas, darnaus ir gero pasaulio Kūrėjas, rūpinasi visais savo kūriniais, kodėl egzistuoja blogis? Į tą įkyrų ir neišvengiamą, skaudų ir paslaptingą klausimą skubaus atsakymo nepakanka. Atsakyti gali tik krikščionių tikėjimo visuma: kūrinijos gerumas, nuodėmės drama, kantri Dievo meilė, pasitinkanti žmones savo sandoromis, atperkančiu Jo Sūnaus Įsikūnijimu, Šventosios Dvasios atsiuntimu, Bažnyčios subūrimu, sakramentų galia, pagaliau kviečianti laisvus kūrinius iš anksto įsitraukti į laimingą gyvenimą, kurio jie gali – tai baisus slėpinys – iš anksto ir atsisakyti. Krikščioniškojoje Naujienoje nėra nė vienos reikšmingesnės minties, kuri bent iš dalies neatsakytų į blogio klausimą.

KBK 309 kontekstas

2851391 Mūsų pirmiesiems tėvams apsisprendžiant būti neklusniems, girdėjosi gundantis, Dievui prieštaraujantis balsas, iš pavydo įstūmęs juos į mirtį. Šventasis Raštas ir Bažnyčios tradicija jį priskiria puolusiam angelui, vadinamam šėtonu, arba velniu. Bažnyčia moko, kad iš pradžių tai buvo Dievo sukurtas geras angelas. „Nors velnias ir kiti demonai buvo Dievo sukurti iš prigimties geri, tačiau jie patys pasidarė blogi.“

KBK 391 kontekstas

2853677 Bažnyčia į Karalystės garbę įžengs tik per tas paskutines Velykas, sekdama paskui mirusį ir prisikėlusį Viešpatį. Tad Karalystė ateis ne kaip istorinis Bažnyčios triumfas nuolat jai žengiant į priekį, bet kaip Dievo pergalė kovoje su paskutiniu blogio siautėjimu; tada iš dangaus nužengs Kristaus Sužadėtinė. Po šio praeinančio pasaulio galutinio, kosminio sukrėtimo įvyks Paskutinis teismas; tai bus Dievo triumfas prieš blogio maištą.

KBK 677 kontekstas

2853490 Kad galėtų būti Gelbėtojo Motina, Marija buvo „Dievo apipilta tokio uždavinio vertomis dovanomis“. Angelas Gabrielius Apreiškimo metu ją sveikina kaip „malonėmis apdovanotąją“. Iš tiesų, kad galėtų savo tikėjimu laisvai pritarti jai apreikštam pašaukimui, ji turėjo būti pilna Dievo malonės.

KBK 490 kontekstas

2853972 Kalbą apie Bažnyčią, jos kilmę, misiją ir paskirtį geriausiai užbaigsime atsigręždami į Mariją; kontempliuodami ją, suvoksime, koks yra Bažnyčios slėpinys, koks jos „tikėjimo kelias“ ir kokia ji bus baigusi žemės kelionę, kai, „švenčiausiosios ir nedaliosios Trejybės garbei“ susibūrusi „į vieną Dievo tautą“,, sutiks tą, kurią gerbia kaip savo Viešpaties ir savo pačios Motiną: Kaip danguje jau pašlovinta kūnu ir siela Jėzaus Motina yra būsimajame amžiuje atbaigsimos Bažnyčios paveikslas ir pradžia, taip šioje žemėje, kol ateis Viešpaties diena, ji šviečia keliaujančiajai Dievo tautai kaip tikros vilties ir paguodos ženklas.

KBK 972 kontekstas

28542632 Krikščioniškajame prašyme svarbiausia yra trokšti ir ieškoti ateinančios Dievo karalystės; taip yra mokęs Jėzus. Reikia laikytis ir prašymų hierarchijos: iš pradžių melsti Dievo karalystės, po to – ko reikia, kad ją priimtume ir prisidėtume prie jos atėjimo. Apaštalų bendruomenė melsdavosi, kad gebėtų bendradarbiauti su Kristaus ir Šventosios Dvasios misija, kuri dabar yra ir Bažnyčios misija. Didžiojo apaštalo šv. Pauliaus malda mums rodo, kaip krikščionių maldą turi gaivinti dieviškasis rūpinimasis visomis Bažnyčiomis. Kiekvienas pakrikštytasis malda prisideda prie Dievo karalystės atėjimo.

KBK 2632 kontekstas

28541041 Žinia apie Paskutinį teismą ragina atsiversti, kol Dievo dar duotas žmonėms „palankus metas“, „išganymo diena“ (2 Kor 6, 2). Ji įkvepia šventos Dievo baimės. Ji skatina siekti Dievo karalystės teisybės. Ji teikia „palaimintosios vilties“ (Tit 2, 13), jog sugrįš Viešpats, kuris „ateis, kad pasirodytų garbingas savo šventuosiuose ir nuostabus visuose, kurie įtikėjo“ (2 Tes 1, 10).

KBK 1041 kontekstas

28552760 Labai greitai liturgijoje Viešpaties maldą tapo įprasta užbaigti doksologija: „Nes tavo galybė ir garbė per amžius.“ Apaštališkosios konstitucijos dar prideda pradžioje žodį „valdžia“,; tokia formulė šiandien pateikiama ekumeninėje maldoje. Bizantijos tradicija prieš žodį „garbė“ priduria: „Tėvo ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios“. Romos mišiole paskutinis prašymas papildomas dar viena perspektyva – palaimingos vilties ir mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus atėjimo laukimu. Po to eina visų susirinkusiųjų pritarimo šūksnis arba tęsiama apaštališkųjų konstitucijų doksologija.

KBK 2760 kontekstas

28561061 Tikėjimo simbolis, kaip ir paskutinė Šventojo Rašto knyga, baigiamas hebrajišku žodžiu Amen. Tas žodis dažnai aptinkamas Naujojo Testamento maldų pabaigoje. Ir Bažnyčia savo maldas baigia žodžiu Amen.

KBK 1061 kontekstas

28561062 Hebrajų kalboje žodis Amen turi tą pačią šaknį kaip ir žodis „tikėti“. Ta šaknis reiškia tvirtumą, patikimumą, ištikimybę. Tad suprantama, kodėl „Amen“ gali reikšti Dievo ištikimybę mums ir mūsų pasitikėjimą Juo.

KBK 1062 kontekstas

28561063 Pranašo Izaijo knygoje randame posakį „tiesos Dievas“, paraidžiui „Amen Dievas“, tai yra Dievas, ištikimai vykdantis savo pažadus: „Kas tik krašte laimės sau norės, palaimos Dievo, kurio vardas 'Amen', sau linkės“ (Iz 65, 16). Mūsų Viešpats dažnai vartoja žodį „Amen“, kartais net pakartoja jį, taip pabrėždamas savo mokymo patikimumą, savo autoritetą, pagrįstą Dievo tiesa.

KBK 1063 kontekstas

28561064 Tad Tikėjimo simbolio pabaigos žodžiu „Amen“ kartojamas ir patvirtinamas jo pirmasis žodis: „Tikiu“. Tikėti reiškia sakyti „Amen“ Dievo žodžiams, pažadams, įsakymams – visiškai pasitikėti Tuo, kuris yra begalinės meilės ir tobulos ištikimybės „Amen“. Tada kasdienis krikščionio gyvenimas tampa „Amen“, tariamu tam „Tikiu“, kuris išpažintas per Krikštą: Tavasis Tikėjimo simbolis tebūna tau tarytum veidrodis. Įsižiūrėk į jį ir įsitikink, ar tikrai tiki visa, ką pareiškei tikįs. Kasdien džiaukis savo tikėjimu.

KBK 1064 kontekstas

28561065 Jėzus Kristus pats yra „Amen“ (Apr 3, 14). Jis yra galutinis Tėvo meilės mums „Amen“; Jis perima ir užbaigia mūsų „Amen“ Tėvui: „Kiek tik yra Dievo pažadų, jie yra jame 'taip'. Todėl per jį skamba ir mūsų 'Amen' Dievo garbei“ (2 Kor 1, 20): Per Jį, su Juo ir Jame, tau, visagali Dieve Tėve, su Šventąja Dvasia visa garbė ir šlovė per amžius. AMEN.

KBK 1065 kontekstas

2803-2806, 2857587. Kokia yra Viešpaties maldos sandara?

Ją sudaro septyni prašymai Dievui Tėvui. Pirmi trys, veikiau teo­logiškojo pobūdžio, veda mus pas jį dėl jo šlovės: meilei būdinga galvoti pirmiausia apie mylimąjį. Jais parodoma, ko pirmiausia turėtume jo prašyti: jo vardo pašventinimo, jo karalystės atėjimo, jo valios įgyvendinimo. Paskutiniais keturiais prašymais gailestingumo Tėvui pateikiami mūsų vargai ir lūkesčiai. Mes prašome, kad jis pamaitintų mus, atleistų mums, palaikytų mus gundomus ir išlaisvintų iš piktojo.

KBKS 587 kontekstas

2807-2812, 2858588. Ką reiškia: „Teesie šventas tavo vardas“?

Noras, kad Dievo vardas būtų šventas, pirmiausia yra šlovinimas, kuriuo Dievas pripažįstamas kaip Šventasis. Dievas iš tiesų apreiškė savo šventąjį vardą Mozei ir panoro, kad jo tauta būtų jam pašvęsta kaip šventa tauta, kurioje jis gyvena.

KBKS 588 kontekstas

2813-2815589. Kaip Dievo vardas šlovinamas mumyse ir pasaulyje?

Norėti, kad Dievo, pašaukusio mus „šventėjimui“ (1 Tes 4, 7), vardas būtų šventas, reiškia trokšti, kad pašventinimas Krikštu gaivintų visą mūsų gyvenimą. Be to, tai reiškia savo gyvenimu ir malda prašyti, kad Dievo vardą pažintų ir šlovintų kiekvienas žmogus.

KBKS 589 kontekstas

2816-2821, 2859590. Ko prašo Bažnyčia, melsdama: „Teateinie tavo karalystė“?

Bažnyčia maldauja galutinio Dievo karalystės atėjimo, šlovingai grįžtant Kristui. Tačiau Bažnyčia taip pat meldžia, kad Dievo karalystė jau dabar augtų per žmonių pašventinimą Dvasioje ir per jų įsipareigojimą tarnauti teisingumui bei taikai, vadovaujantis palaiminimais. Toks prašymas yra Dvasios ir Sužadėtinės šauksmas: „Ateik, Viešpatie Jėzau!“ (Apr 22, 20).

KBKS 590 kontekstas

2822-2827, 2860591. Kodėl prašoma: „Teesie tavo valia kaip danguje, taip ir žemėje“?

Tėvas nori, „kad visi žmonės būtų išganyti“ (1 Tim 2, 4). Todėl Jėzus atėjo tobulai įvykdyti išganomosios Tėvo valios. Meldžiame Dievą Tėvą suvienyti mūsų valią su jo Sūnaus valia Švenčiausiosios Mergelės Marijos ir šventųjų pavyzdžiu. Prašome, kad šis geranoriškas planas būtų iki galo įgyvendintas žemėje taip, kaip jau įgyvendintas danguje. Būtent melsdamiesi galime suvokti „Dievo valią“ (Rom 12, 2) ir įgyti „ištvermės įvykdyti Dievo valią“ (plg. Žyd 10, 36).

KBKS 591 kontekstas

2828-2834, 2861592. Kokia yra prašymo: „Kasdienės mūsų duonos duok mums šiandien“ prasmė?

Kaip vaikai su visišku pasitikėjimu prašydami Dievo kasdienio maisto gyvybei palaikyti, pripažįstame, kad Dievas, mūsų Tėvas, gerumu pranoksta bet kokį gerumą. Taip pat prašome malonės išmokti elgtis taip, kad remiantis teisingumu ir dalijantis vienų perteklius tenkintų kitų poreikius.

KBKS 592 kontekstas

2835-2837, 2861593. Kokia yra grynai krikščioniška šio prašymo prasmė?

Kadangi „žmogus gyvas ne viena duona, bet ir kiekvienu žodžiu, kuris išeina iš Dievo lūpų“ (Mt 4, 4), šis prašymas taip pat susijęs su Dievo žodžio, Eucharistijoje priimamo Kristaus Kūno ir Šventosios Dvasios alkiu. Visiškai pasitikėdami to prašome šiandien, t. y. Dievo šiandienybėje, ir tai mums dovanojama pirmiausia Eucharistijoje, kuri yra išankstinis dalyvavimas ateisiančios Karalystės pokylyje.

KBKS 593 kontekstas

2838-2839, 2862594. Kodėl sakome: „Atleisk mums mūsų kaltes, kaip ir mes atleidžiame savo kaltininkams“?

Prašydami Dievo Tėvo atleisti, pripažįstame, kad esame jam nusidėję. Kartu išpažįstame jo gailestingumą, nes jo Sūnuje ir per sakramentus „mes turime atpirkimą, nuodėmių atleidimą“ (Kol 1, 14). Tačiau mūsų prašymas bus išklausytas tik tada, kai mes savo ruožtu prieš tai būsime atleidę.

KBKS 594 kontekstas

2840-2845, 2862595. Kaip įmanoma atleisti?

Gailestingumas gali įsiskverbti į mūsų širdį tik tada, kai patys mokame atleisti – net savo priešams. Žmogui atrodo, jog tokio reikalavimo patenkinti neįmanoma, tačiau širdis, atsiverianti Šventajai Dvasiai, gali mylėti kaip Kristus iki kraštutinės ribos, paversti nuoskaudą užuojauta, o įžeidimą – užtarimu. Atleidimas dalyvauja dieviškajame gailestingume ir yra krikščioniškosios maldos viršūnė.

KBKS 595 kontekstas

2846-2849, 2863596. Ką reiškia: „Neleisk mūsų gundyti“?

Prašome Dievo Tėvo nepalikti mūsų vienų gundymo galiai. Prašome Šventosios Dvasios išmokyti skirti, viena vertus, išmėginimą, leidžiantį mums augti gėriu, ir pagundą, vedančią į nuodėmę bei mirtį, antra vertus, buvimą gundomam ir pritarimą gundymui. Šis prašymas suvienija mus su Jėzumi, pagundą įveikusiu malda. Juo meldžiama budrumo ir ištvermės iki galo malonės.

KBKS 596 kontekstas

2850-2854, 2864597. Kodėl užbaigiame prašymu: „Bet gelbėk mus nuo piktojo“?

Piktasis žymi šėtono asmenį, Dievo priešininką, kuris yra viso pasaulio suvedžiotojas (plg. Apr 12, 9). Pergalę prieš velnią Kristus jau pasiekė. Tačiau mes meldžiame, kad iš šėtono ir jo darbų būtų išlaisvinta žmonijos šeima. Taip pat prašome brangios ramybės dovanos ir malonės ištvermingai laukti Kristaus, galutinai išlaisvinsiančio mus iš piktojo, atėjimo.

KBKS 597 kontekstas

2855-2856, 2865598. Ką reiškia Amen pabaigoje?

„Baigęs maldą, sakai: „Amen“, šiuo „Amen“, reiškiančiu „tebūnie“, patvirtindamas visa, kas pasakyta maldoje, kurios mus išmokė Dievas“ (šv. Kirilas Jeruzalietis).

KBKS 598 kontekstas

2803-2806, 2857513. Kas sudaro maldą „Tėve mūsų“?

2807-2815, 2858519. Ką reiškia žodžiai: „Teesie šventas Tavo vardas“?

2816-2821, 2859520. Ką reiškia žodžiai: „teateinie Tavo Karalystė?“

2822-2827, 2860521. Ką reiškia žodžiai: „teesie Tavo valia, kaip danguje, taip ir žemėje“?

2828-2834, 2861522. Ką reiškia žodžiai: „Kasdienės mūsų duonos duok mums šiandien“?

2835523. Kodėl žmogus gyvas ne vien duona?

2838-2845, 2862524. Ką reiškia žodžiai: „atleisk mums mūsų kaltes, kaip ir mes atleidžiame savo kaltininkams“?

2846-2849525. Ką reiškia žodžiai: „neleisk mūsų gundyti“?

2850-2854, 2864526. Ką norime pasakyti prašymu „gelbėk mus nuo pikto“?

2855-2856, 2865527. Kodėl maldą „Tėve mūsų“ baigiame žodžiu „Amen“?