Septyni prašymai. KBK | KATEKIZMAS.LT

3 skirsnis. Septyni prašymai

2803^S-587^Y-513Stodami Dievo, mūsų Tėvo, akivaizdon, kad Jį garbintume, mylėtume ir šlovintume, įvaikystės Dvasia pažadina mūsų širdyse septynis prašymus, septynis pašlovinimus. 2627Pirmi trys, daugiau dieviškieji, priartina prie Dievo garbės, keturi paskutiniai yra tarytum keliai, vedantys pas Jį, ir mūsų skurdą paveda Jo malonei. „Bedugnė šaukia bedugnei“ (Ps 42, 8).

2804^S-587^Y-513Pirmieji prašymai mus kreipia į Dievą dėl Jo paties: tavo vardas, tavo karalystė, tavo valia! Meilei būdinga pirmiausia galvoti apie Tą, kurį mylime. Nė viename iš tų trijų prašymų neminime „savęs“, mus pagauna mylimojo Sūnaus „karštas troškimas“, net „nerimas“ dėl Jo Tėvo garbės:⁵⁵ „Teesie šventas [...]. Teateinie [...]. Teesie...“ Tie trys maldavimai jau yra išklausyti Gelbėtojo Kristaus aukoje, o dabar, kol Dievas nėra tapęs viskas visame kame,⁵⁶ jie su viltimi krypsta į jų galutinį įgyvendinimą.

2805^S-587^Y-513Kiti prašymai panašūs į kai kurias eucharistines epiklezes: jais atnašaujami mūsų lūkesčiai ir patraukiamas gailestingojo Tėvo žvilgsnis.1105 Jie kyla iš mūsų pačių ir rūpi mums jau dabar, šiame pasaulyje: „Duok mums [...], atleisk mums [...], neleisk mūsų [...], gelbėk mus...“ Ketvirtas ir penktas prašymas susijęs su mūsų gyvenimu kaip tokiu: prašome mus pamaitinti ir išgydyti iš nuodėmės, du paskutiniai – su mūsų kova dėl gyvenimo pergalės, su pačia maldos kova.

2806^S-587^Y-5132656—2658Trys pirmieji prašymai stiprina mūsų tikėjimą, pripildo mus vilties, uždega meile. Kaip kūriniai, o dar labiau kaip nusidėjėliai, turime melsti už save, už pasaulio ir istorijos ribojamus „mus“, kuriuos pavedame neišmatuojamai Dievo meilei. Juk per Kristaus vardą ir Šventosios Dvasios karalystę mūsų Tėvas įgyvendina savąjį mūsų ir viso pasaulio išganymo planą.

I. „Teesie šventas tavo vardas“2142-2159

2807^S-588^Y-519Pasakymą „teesie šventas“ šiuo atveju reikia suprati ne tiek priežasties prasme (tik Dievas pašventina, daro šventą), kiek pirmiausia vertinimo prasme, būtent pripažinti ką nors šventu, elgtis kaip su šventu. 2097Todėl garbinant šis prašymas ne kartą suprantamas kaip šlovinimas ir dėkojimas.⁵⁷ Tačiau Jėzus mus moko prašyti geidžiamąja nuosaka, kad tai būtų ir Dievą, ir žmogų apimantis prašymas, troškimas ir laukimas. Jau maldos pirmuoju prašymu esame panardinami į giliausią Jo dievystės slėpinį ir mūsų žmogystės išganymo vyksmą. Mūsų prašymas, kad Jo vardas būtų šventas, mus įtraukia į tai, ką „jis panorėjo iš anksto nutarti“ (Ef 1, 9), „kad būtume šventi ir nesutepti jo akivaizdoje“ (Ef 1, 4).

2808^S-588^Y-519203 432Dievas apreiškia savo vardą lemiamais išganymo ekonomijos momentais ir apreiškia jį įgyvendindamas savo darbą. Tas darbas tampa tikrove mums ir mumyse tik tada, kai mūsų ir mumyse Jo vardas pripažįstamas šventu.

2809^S-588^Y-519Dievo šventumas yra nepasiekiama Jo amžinojo slėpinio gelmė. 293Kas apie jį buvo apreikšta kūrinijoje ir istorijoje, tai Šventasis Raštas vadina garbe, Jo didybės spindesiu.⁵⁸ Sukurdamas žmogų „pagal savo paveikslą ir panašumą“ (Pr, 1, 26), Dievas jį apvainikavo garbe,⁵⁹ tačiau nusidėdamas žmogus „stokoja Dievo garbės“.⁶⁰705 Dėl to Dievas rodo savo šventumą, apreikšdamas ir dovanodamas savo vardą, kad atnaujintų žmogų „pagal jo Kūrėjo paveikslą“ (Kol 3, 10).

2810^S-588^Y-519Abraomui duotu pažadu ir jį lydinčia priesaika⁶¹ Dievas įsipareigoja, tačiau savo vardo neatskleidžia. Tik Mozei jį praskleidžia⁶² ir parodo visos tautos akyse, išvaduodamas ją iš egiptiečių: „Jis šlovingai nugalėjo“ (Iš 15, 1). Po Sinajuje sudarytos Sandoros ta tauta yra „Jo“ ir turi būti „šventa tauta“ (arba pašventinta – hebrajiškai tai tas pats žodis),⁶³ nes joje gyvena Dievo vardas.63

2811^S-588^Y-519Nors Šventasis Dievas⁶⁴ vis iš naujo jai duoda savo šventąjį Įstatymą,2143 nors Viešpats „dėl savo švento vardo“ yra kantrus, tauta nusigręžia nuo Izraelio Šventojo ir „išniekina Jo vardą tautų akyse“⁶⁵. Dėl to Senosios Sandoros teisieji, iš tremties grįžę vargdieniai ir pranašai degte degė uolumu dėl Jo vardo.

2812^S-588^Y-519434Pagaliau Šventojo Dievo kaip Gelbėtojo vardas mums buvo apreikštas Jėzuje, duotas kūno pavidalu:⁶⁶ apreikštas tuo, kas Jis Yra, apreikštas Jo žodžiu ir auka.⁶⁷ Tai Jo – Aukščiausiojo Kunigo – maldos esmė: Šventasis Tėve, „dėl jų aš pašventinu save, kad ir jie būtų pašventinti tiesa“ (Jn 17, 19). Kadangi Jėzus pats „pašventina“ savo vardą,⁶⁸ Jis mums „apreiškia“ Tėvo vardą.⁶⁹ Baigiantis Jo Velykoms, Tėvas Jam duoda vardą, kilniausią iš visų vardų: Jėzus yra Viešpats Dievo Tėvo šlovei.⁷⁰

2813^S-589^Y-519Krikšto vandeniu mes buvome „nuplauti, pašventinti, nuteisinti Viešpaties Jėzaus Kristaus vardu ir mūsų Dievo Dvasia“ (1 Kor 6, 11). 2013Mūsų Tėvas „mus pašaukė [...] šventėjimui“ (1 Tes 4, 7) per visą mūsų gyvenimą; kadangi Jo dėka ir mes esame „Kristuje Jėzuje, kuris mums tapo [...] pašventimu“ (1 Kor 1, 30), tai Dievo garbei ir mūsų gyvenimui svarbu, kad Jo vardas mumyse ir mūsų būtų pripažįstamas kaip šventas. Todėl taip karštai tariame savo pirmąjį prašymą.

Kas galėtų pašventinti Dievą, jeigu Jis pats šventina? Bet kadangi Jis pasakė: „Būsite šventi, nes aš esu šventas“ (Kun 11, 45), prašome ir maldaujame, kad, būdami pašventinti Krikštu, išvermingai išliktume tokie, kokie pradėjome būti. To prašome kasdien, nes mums būtina kasdien šventėti, kad, kasdien nusidėdami, savo nuodėmes nuplautume šventumu [...]. Mes meldžiame, kad šis šventumas mumyse išliktų.⁷¹

2814^S-589^Y-5192045Nuo mūsų gyvenimo ir nuo mūsų maldos neatskiriamai priklauso, ar Jo vardas bus šventu pripažįstamas tautose:

Mes prašome Dievą, kad Jo vardas visiems būtų šventas, nes savo šventumu Jis gelbi ir šventina visą kūriniją. [...] Tas vardas teikia išganymą pražuvusiam pasauliui, bet mes prašome, kad šis Dievo vardas būtų mumyse pašventintas mūsų gyvenimu. Juk jeigu mes gyvename dorai, Dievo vardas esti šlovinamas; bet jei gyvename nedorai, jam yra piktžodžiaujama, kaip sakė apaštalas: „Dėl jūsų piktžodžiauja Dievo vardui pagonys“ (Rom 2, 24).⁷² Tad mes meldžiamės, kad mūsų sielos būtų vertos tapti šventos, kaip yra šventas mūsų Dievo vardas.⁷³

Kai sakome: „Teesie šventas tavo vardas“, prašome, kad jis būtų šventu laikomas ne tik mumyse, esančiuose Dieve, bet ir kituose, kurių dar laukia Dievo malonė, idant paklustume įsakymui melstis už visus, net už savo priešus. Todėl, prašydami: „Teesie šventas tavo vardas“ ir nepridėdami žodžio „mumyse“, prašome, kad toks jis būtų visuose žmonėse.⁷⁴

2815^S-589^Y-5192750Tas prašymas, kaip ir kiti šeši, kuriuos jis apima, buvo išklausytas dėl Kristaus maldos. Malda mūsų Tėvui yra mūsų malda tada, kai meldžiamės Jėzaus „vardu“.⁷⁵ Savo Aukščiausiojo Kunigo maldoje Jėzus prašo: „Šventasis Tėve, išlaikyk ištikimus savo vardui visus, kuriuos esi man pavedęs“ (Jn 17, 11).

II. „Teateinie tavo karalystė“

2816^S-590^Y-520541Naujajame Testamente žodis basileia gali būti verčiamas kaip „karališkumas“ (suvokiant jį abstrakčiai), „karalystė“ (suvokiant konkrečiai) arba „karaliavimas“ (kaip veiksmas). Dievo karalystė jau yra čia.2632 Ji prisiartino įsikūnijusiame Žodyje, yra skelbiama visoje Evangelijoje,560 atėjo per Kristaus mirtį ir Prisikėlimą. Po Paskutinės vakarienės Dievo karalystė ateina Eucharistijoje ir yra tarp mūsų.1107 Karalystė ateis šlovingai, kai Kristus ją perduos Tėvui:

Dievo karalystė gali būti ir pats Kristus, kurio kasdien trokštame, kurio greito atėjimo nekantriai laukiame. Kadangi Jis yra mūsų Prisikėlimas, nes Jame prisikelsime, tai Jis gali būti ir Dievo karalystė, nes Jame karaliausime.⁷⁶

2817^S-590^Y-520451 2632Tas prašymas yra „Marana tha“ – Dvasios ir Sužadėtinės kvietimas: „Ateik, Viešpatie Jėzau“:671

Net jei šioje maldoje ir nebūtų reikalaujama prašyti Karalystės atėjimo, savaime patys jos šauktumės, nekantriai laukdami išsipildant mūsų vilčių. Kankinių sielos po altoriumi didžiu balsu šaukiasi Viešpaties: „Kaip ilgai, Šventasis ir Teisusis Valdove, neteisi ir nekeršysi už mūsų kraują žemės gyventojams?!“ (Apr 6, 10). Jie būtinai turi sulaukti teisingumo laikų pabaigoje. Viešpatie, tegu kuo greičiau ateina Tavo karalystė!⁷⁷

2818^S-590^Y-520769Viešpaties maldoje pirmiausia trokštama galutinio Dievo karalystės atėjimo, Kristui sugrįžus.⁷⁸ Tačiau šis troškimas neatleidžia Bažnyčios nuo jos misijos pasaulyje, atvirkščiai, dar labiau ją įpareigoja. Juk po Sekminių Karalystės atėjimas yra darbas Viešpaties Dvasios, „kuri išbaigia Jo darbą, pašventindama pasaulį“⁷⁹.

2819^S-590^Y-5202046„Dievo Karalystė [...] [yra] teisumas, ramybė ir džiaugsmas Šventojoje Dvasioje“ (Rom 14, 17). Paskutiniai laikai, kuriais mes gyvename, yra Šventosios Dvasios išliejimo metas.2516 Dabar vyksta lemiamoji kova tarp „kūno“ ir Dvasios:⁸⁰

2519Tik tyra širdis gali nesvyruodama tarti: „Teateinie tavo karalystė.“ Kas išgirdo Pauliaus žodžius: „Tegu nebeviešpatauja jūsų mirtingame kūne nuodėmė“ (Rom 6, 12), kieno veiksmai, mintys ir žodžiai išliko tyri, tas gali Dievui tarti: „Teateinie tavo karalystė“.⁸¹

2820^S-590^Y-520Šventosios Dvasios vadovaujami, krikščionys turi daryti skirtumą tarp Dievo karalystės augimo ir kultūros bei visuomenės,1049 kurioms jie priklauso, pažangos. Tas skirtumas nereiškia atskyrimo. Žmogaus pašaukimas amžinajam gyvenimui ne panaikina, o tik padidina jo pareigą panaudoti visas iš Kūrėjo gautas jėgas ir priemones, idant šiame pasaulyje jos tarnautų teisingumui ir taikai.⁸²

2821^S-590^Y-5202746Tas prašymas išsakomas ir išklausomas Jėzaus maldoje,⁸³ sudabartinamas ir yra veiksmingas Eucharistijoje, duoda savo vaisių naujajame gyvenime pagal palaiminimus.⁸⁴

III. „Teesie tavo valia kaip danguje, taip ir žemėje“

2822^S-591^Y-521851Tokia yra mūsų Tėvo valia, „kad visi žmonės būtų išganyti ir pasiektų tiesos pažinimą“ (1 Tim 2, 4). Jis „kantriai elgiasi [...], nenorėdamas, kad kuris pražūtų“ (2 Pt 3, 9).⁸⁵ 2196Jo įsakymas, kuris apima visus kitus ir mums apreiškia visą Jo valią, yra mylėti vienas kitą, kaip Jis mus mylėjo.⁸⁶

2823^S-591^Y-52159Jis paskelbė „mums savo valios paslaptį, kaip jis panorėjo iš anksto nutarti jhame, [...] visa, kas yra danguje ir žemėje, iš naujo suvienyti Kristuje tartum galvoje. Jame esame tapę paveldėtojais, iš anksto paskirti sutvarkymu to, kuris visa veikia pagal savo valios nutarimą“ (Ef 1, 9–11). Mes nepaliaudami prašome, kad tas maloningas nutarimas būtų tobulai įvykdytas žemėje, kaip jis jau yra įgyvendintas danguje.

2824^S-591^Y-521475Tėvo valią tobulai ir vieną kartą visiems laikams įvykdė Kristus savo žmogiškąja valia. Ateidamas į šį pasaulį, Jėzus kalbėjo: „Štai ateinu [...] vykdyti tavo, o Dieve, valios“ (Žyd 10, 7).⁸⁷ 612Vien tik Jėzus gali pasakyti: „Visuomet darau, kas jam patinka“ (Jn 8, 29). Savo agonijos maldoje Jis visiškai pritaria tai valiai: „Tebūna ne mano, bet tavo valia!“ (Lk 22, 42).⁸⁸ Dėl to Jėzus „atidavė save už mūsų nuodėmes [...] pagal mūsų Dievo valią“ (Gal 1, 4). „Dėlei tos valios esame Jėzaus Kristaus kūno atnašavimu vieną kartą pašventinti visiems laikams“ (Žyd 10, 10).

2825^S-591^Y-521Jėzus, „būdamas Sūnus, savo kentėjimuose išmoko klusnumo“ (Žyd 5, 8). Tuo labiau jo reikia mums, kūriniams ir nusidėjėliams, tapusiems Jame įvaikiais. Mes prašome savo Tėvą suvienyti mūsų valią su Jo Sūnaus valia,615 kad įvykdytume Jo valią, Jo išganymo planą už pasaulio gyvybę. To padaryti savo jėgomis esame visiškai nepajėgūs, bet, suvienyti su Jėzumi, Jo Šventosios Dvasios galia galime patikėti Jam savo valią ir nuspręsti rinktis tai, ką visuomet rinkosi Sūnus: daryti tai, kas patinka Tėvui:⁸⁹

Vienydamiesi su Kristumi, mes galime tapti su Juo viena dvasia ir išpildyti Jo valią, kad ji žemėje būtų įgyvendinta iki galo taip, kaip danguje.⁹⁰

Pamąstykite, kaip Jėzus Kristus moko mus būti nuolankius, duodamas mums suprasti, kad mūsų dorybė priklauso ne vien nuo mūsų pastangų, bet ir nuo Dievo malonės. Kiekvienam tikinčiajam Jis liepia melstis, turint prieš akis viso pasaulio gerovę. Jis juk sako „teesie tavo valia“ ne manyje ar jumyse, bet visoje žemėje, kad joje išnyktų paklydimai, įsivyrautų tiesa, būtų sunaikintos ydos, kad sužydėtų dorybės ir žemė nebesiskirtų nuo dangaus.⁹¹

2826^S-591^Y-521Per maldą mes galime suvokti Dievo valią⁹² ir gauti kantrybės jai įvykdyti.⁹³ Jėzus mus moko, kad į dangaus karalystę įeinama ne žodžiais, bet vykdant „mano dangiškojo Tėvo valią“ (Mt 7, 21).

2827^S-591^Y-5212611Dievas „išklauso tik savo garbintojus, kurie vykdo jo valią“ (Jn 9, 31).⁹⁴ Tokia yra Bažnyčios maldos Viešpaties vardu galia, ypač Eucharistijoje; užtardama Bažnyčia vienijasi su Švenčiausiąja Dievo Motina⁹⁵ ir visais šventaisiais, kuriems Viešpats buvo „maloningas“, nes jie troško vykdyti tik Jo valią:

Žodžius „teesie tavo valia kaip danguje, taip ir žemėje“ galime, nepažeisdami tiesos, aiškinti taip: kaip mūsų Viešpatyje Jėzuje Kristuje, taip ir Bažnyčioje; kaip Sužadėtinyje, kuris įvykdė Tėvo valią, taip ir Sužadėtinėje, kuri su Juo yra sužadėta.⁹⁶796

IV. „Kasdienės mūsų duonos duok mums šiandien“

2828^S-592^Y-5222778„Duok mums“: tai gražus pasitikėjimas vaikų, kurie iš savo Tėvo laukia visko: „Jis juk leidžia savo saulei tekėti blogiesiems ir geriesiems, siunčia lietų ant teisiųjų ir neteisiųjų“ (Mt 5, 45) ir visiems, kas gyvas, duoda „peno, [...] metui atėjus“ (Ps 104, 27). Jėzus moko mus to prašyti; tada iš tikrųjų pašlovinamas mūsų Tėvas, pripažįstant, koks Jis yra geras ir pranoksta visokį gerumą.

2829^S-592^Y-522Pasakymu: „Duok mums“ taip pat išreiškiama Sandora: mes esame Jo, o Jis yra mūsų ir mums. Bet tuo „mums“ taip pat pripažįstame, kad Jis yra visų žmonių Tėvas, ir mes meldžiame už juos visus,1939 prie jų poreikių ir vargų pridėdami savuosius.

2830^S-592^Y-522„Mūsų duonos.“ Tėvas, kuris mums duoda gyvybę, negali neduoti mūsų gyvenimui būtino maisto, visų „deramų“ medžiaginių ir dvasinių gėrybių.2633 Kalno pamoksle Jėzus pabrėžia tą sūnišką pasitikėjimą, veikiantį išvien su mūsų Tėvo apvaizda.⁹⁷ Jis neliepia mums būti pasyviems,⁹⁸ bet nori mus išvaduoti iš visokio nerimo ir visų rūpesčių. Toks yra sūniškas Dievo vaikų pasitikėjimas:

Kas ieško Dievo karalystės ir Jo teisumo, tiems jis žada visa kita pridėti. Kadangi viskas yra Dievo, nieko netrūks turinčiam Dievą, jei tik jis pats neatitrūks nuo Dievo.⁹⁹227

2831^S-592^Y-522Tačiau tai, jog yra badaujančių dėl duonos stokos, atskleidžia kitą gilią šio prašymo mintį. Bado drama akina autentiškai besimeldžiančius krikščionis imtis veiklios atsakomybės už savo brolius, tiek patiems atitinkamai elgiantis, tiek solidarizuojantis su visa žmonija. Šio Viešpaties maldos prašymo negalima atsieti nuo palyginimų apie vargšą Lozorių¹⁰⁰ ir Paskutinį teismą¹⁰¹.1038

2832^S-592^Y-522Kaip raugas tešlą, taip Karalystės naujybė turi persunkti žemę Kristaus Dvasia.¹⁰² 1928Tai turi reikštis teisingumo atnaujinimu asmeniniuose ir socialiniuose, ekonominiuose ir tarptautiniuose santykiuose,, niekada nepamirštant, jog teisingų struktūrų nesti be žmonių, kurie nori būti teisingi.

2833^S-592^Y-5222790 2546Tai „mūsų“ duona, „viena daugeliui“. Palaiminimuose minimas neturtas yra dosnumo dorybė: ji ragina ne iš prievartos, bet iš meilės duoti kitiems ir dalytis medžiaginėmis bei dvasinėmis gėrybėmis, kad vienų perteklius papildytų kitų nepriteklių.¹⁰³

2834^S-592^Y-522„Melskis ir dirbk.“¹⁰⁴ „Melskitės, tarsi viskas priklausytų nuo Dievo, dirbkite, tarsi viskas priklausytų nuo jūsų.“¹⁰⁵ Mes atliekame savo darbą,2428 bet maistas vis tiek lieka Dievo dovana. Dera jos Jį prašyti, Jam už ją dėkoti. Tokia yra valgio laiminimo krikščionių šeimose prasmė.

2835^S-593^Y-523Tas prašymas ir drauge su juo tenkanti atsakomybė galioja ir kito žmones žudančio bado atžvilgiu: „Žmogus gyvas ne viena duona, bet ir kiekvienu žodžiu, kuris išeina iš Dievo lūpų“ (Mt 4, 4)¹⁰⁶, tai yra Jo Žodžiu ir Jo Dvasia. Krikščionys turi sutelkti visas savo pastangas „skelbti Evangeliją vargdieniams“.2443 Žemėje yra badaujančių, tačiau patiriančių „ne duonos badą ar vandens troškimą, bet Dievo žodžių badą“ (Am 8, 11). Dėl to šis ketvirtasis prašymas įgyja ypatingą krikščionišką prasmę meldžiant gyvenimo Duonos: tikėjimu priimamo Dievo žodžio, Eucharistijoje priimamo Kristaus Kūno.¹⁰⁷1384

2836^S-5931165„Šiandien“ taip pat išreiškia pasitikėjimą. Viešpats jo mus moko,¹⁰⁸ nes dėl išpuikimo mes to nesugalvotume. Kadangi čia pirmiausia kalbama apie Dievo žodį ir Sūnaus Kūną, tas „šiandien“ nėra vien tik mūsų mirtingojo laiko dabartis: tai Dievo „šiandiena“:

Jei tu kasdien gauni duonos, kiekviena diena tau yra „šiandien“. Jei Kristus tau yra „šiandien“, Jis kasdien tau prisikelia. Kokiu būdu? „Tu mano sūnus, šiandien aš tave pagimdžiau“ (Ps 2, 7). Šiandien, tai yra: kai prisikelia Kristus.¹⁰⁹

2837^S-5932659„Kasdienės.“ Tas žodis, epiousion, Naujajame Testamente niekur kitur nevartojamas. Reikšdamas laiką, jis pakartoja žodį „šiandien“¹¹⁰ pedagogine prasme, kad sustiprintų mūsų pasitikėjimą „be išlygų“. Reikšdamas kokybę, jis pažymi tai, kas būtina gyvybei palaikyti,2633 o dar platesne prasme – visas gėrybes, kurių reikia pragyvenimui.¹¹¹ Pažodžiui (epiousion: super-substantiale, „ant-gamtinis“) jis tiesiog reiškia gyvenimo Duoną, Kristaus Kūną, „nemirtingumo vaistą“¹¹²,1405 be kurio mes neturime savyje gyvybės.¹¹³ Iš pažodinės tampa akivaizdi ir dangiškoji šio prašymo prasmė: „diena“, apie kurią kalbama, yra Viešpaties diena – diena Karalystės pokylio,1166 užbėgant į priekį vykstančio Eucharistijoje, kurioje jau ragaujama ateinančios Karalystės. Dėl to Eucharistinę liturgiją reikia švęsti „kasdien“.1389

Eucharistija yra mūsų kasdienė duona. To dieviškojo maisto savybė yra vienijanti galia, kuri mus suvienija su Viešpaties kūnu ir padaro Jo nariais, kad mes patys taptume tuo, ką priimame [...]. Tos kasdienės duonos tai pat yra skaitiniuose, kuriuos kasdien girdite bažnyčioje, giesmėse, kurių klausotės ir patys giedate. Visa to reikia mūsų maldingajai kelionei.¹¹⁴

Dangaus Tėvas mus, kaip dangaus vaikus, ragina melsti dangaus Duonos.¹¹⁵ Kristus „pats yra duona, pasėta Mergelėje, rauginta kūne, minkyta kančioje, kepta kapo krosnyje, saugoma bažnyčioje, atnašaujama ant altorių; Jis kasdien aprūpina tikinčiuosius dangiškuoju maistu“¹¹⁶.

V. „Atleisk mums mūsų kaltes, kaip ir mes atleidžiame savo kaltininkams“

2838^S-594^Y-5241425Šis prašymas stebina. Jei jis apsiribotų pirmąja sakinio dalimi: „atleisk mums mūsų kaltes“,1933 galėtų neišreikštai glūdėti trijuose pirmuosiuose Viešpaties maldos prašymuose, nes Kristaus auka yra skirta „nuodėmėms atleisti“. Tačiau pagal antrąją sakinio dalį mūsų prašymas bus išklausytas tik tada, kai pirma būsime padarę tai, ko reikalaujama.2631 Mūsų prašymas nukreiptas į ateitį, bet atsakas turi būti pirmesnis; juos abu jungia žodelis „kaip“.

„Atleisk mums mūsų kaltes...“

2839^S-594^Y-524Savo Tėvui pradėjome melstis drąsiai pasitikėdami. Melsdami, kad būtų šventas Jo vardas, prašėme, kad būtume vis labiau pašventinti. Tačiau net aprengti Krikšto drabužiu,1425 mes ir toliau nusidedame, nusigręžiame nuo Dievo. Dabar šiuo nauju prašymu mes vėl grįžtame pas Jį kaip sūnus palaidūnas¹¹⁷1439 ir Jam prisipažįstame esą nusidėjėliai kaip muitininkas.¹¹⁸ Mūsų prašymas prasideda „išpažintimi“, kuria išpažįstame ir savo skurdą, ir Jo gailestingumą. Mūsų viltis tvirta, nes Jo Sūnuje „mes turime atpirkimą, nuodėmių atleidimą“ (Kol 1, 14).¹¹⁹1422 Veiksmingas ir neabejotinas Jo atleidimo ženklas yra Jo Bažnyčios sakramentai.¹²⁰

2840^S-595^Y-524Tačiau mus baugina tai, kad į mus srūvantis gailestingumas negalės pasiekti mūsų širdies tol, kol nebūsime atleidę savo kaltininkams. Meilė, kaip ir Kristaus kūnas, yra nedaloma: mes negalime mylėti Dievo, kurio nematome, jeigu nemylime savo brolio ar sesers, kuriuos matome.¹²¹ Kai atsisakome atleisti savo broliams ir seserims, mūsų širdis užsiveria, tampa užkietėjusi ir dėl to neprieinama gailestingajai Tėvo meilei;1864 kai išpažįstame savo nuodėmę, širdis atsiveria Jo malonei.

2841^S-595^Y-524Šis prašymas toks svarbus, kad Kalno pamoksle Viešpats tik prie jo vieno grįžta ir plačiau jį aiškina.¹²² To svarbiausio Sandoros reikalavimo žmogui įvykdyti neįmanoma, tačiau „Dievui viskas galima“ (Mt 19, 26).

„... kaip ir mes atleidžiame savo kaltininkams“

2842^S-595^Y-524Tas „kaip“ Jėzaus mokyme pavartojamas ne kartą: „Būkite tokie tobuli, kaip jūsų dangiškasis Tėvas yra tobulas“ (Mt 5, 48); „Būkite gailestingi, kaip ir jūsų Tėvas gailestingas“ (Lk 6, 36); „Aš jums duodu naują įsakymą, kad jūs vienas kitą mylėtumėte, kaip aš jus mylėjau“ (Jn 13, 34). Viešpaties įsakymo laikytis neįmanoma, jei dieviškuoju pavyzdžiu seksime vien išoriškai. Galvoje turimas gyvas ir iš „širdies gelmių“ kylantis dalyvavimas mūsų Dievo šventume,521 gailestingume ir meilėje. Vien tik Dvasia, kuria „gyvename“ (Gal 5, 25), gali „mūsų“ nusistatymą padaryti tokį kaip Jėzaus Kristaus.¹²³ Tad ir atleidimo vienybė tampa galima, kai esame „atlaidūs vieni kitiems, kaip ir Dievas Kristuje [mums] buvo atlaidus“ (Ef 4, 32).

2843^S-595^Y-524Taip gyvi tampa Viešpaties žodžiai apie atleidimą, apie tą meilę, kuria mylima iki galo.¹²⁴ Viešpaties mokymo apie bažnytinę bendrystę¹²⁵ pabaigoje duotas palyginimas apie negailestingąjį tarną baigiasi tokiais žodžiais: „Taip ir mano dangiškasis Tėvas padarys jums, jeigu kiekvienas iš tikros širdies neatleisite savo broliui.“368 Viskas išsisprendžia ten, „širdies gilumoje“. Nepajėgiame nesijausti įžeisti ir tai pamiršti; tačiau širdis, kuri atsiveria Šventajai Dvasiai, tą žaizdą pakeičia užuojauta ir nuvalo atmintį, įžeidimą paversdama užtarimu.

2844^S-595^Y-5242262Krikščioniškoji malda pakyla iki atleidimo priešams.¹²⁶ Ji perkeičia mokinį, padarydama jį panašų į Mokytoją. Atleidimas yra krikščioniškosios maldos viršūnė; maldos dovaną gali priimti tiktai užuojauta į dieviškąja panaši širdis. Atleidimas taip pat rodo, kad mūsų pasaulyje meilė yra stipresnė už nuodėmę. Kankiniai, kaip seniau, taip ir dabar, šitaip liudija Jėzų. Atleidimas yra pagrindinė Dievo vaikų Susitaikinimo¹²⁷ su savo Tėvu ir žmonių tarpusavio susitaikinimo sąlyga.¹²⁸

2845^S-595^Y-5241441Tam iš pagrindų dieviškam atleidimui¹²⁹ nėra nei ribų, nei saiko. Kai kalbama apie įžeidimus („kaltes“ – pagal Lk 11, 4 arba „skolas“ pagal Mt 6, 12), mes iš tikrųjų visada esame skolininkai: „Niekam nebūkite ko nors skolingi, išskyrus tarpusavio meilę“ (Rom 13, 8). Švenčiausiosios Trejybės bendrystė yra kiekvieno teisingo santykio šaltinis ir kriterijus.¹³⁰ Ji tikrove tampa maldoje, ypač Eucharistijoje:¹³¹

Dievas nepriima nesusitaikiusiųjų aukos; juos sugrąžina nuo altoriaus ir liepia pirma susitaikinti su broliais, kad taikiomis maldomis galėtų susitaikinti ir su Dievu. Gražiausia auka Dievui yra mūsų taika, mūsų broliška santarvė, Tėve, Sūnuje ir Šventojoje Dvasioje suvienyta tauta.¹³²

VI. „Neleisk mūsų gundyti“

2846^S-596^Y-525Šio prašymo šaknys glūdi ankstesniame prašyme, nes mūsų nuodėmės yra pritarimo pagundai vaisius. Mes prašome mūsų Tėvą „neleisti“ mūsų gundyti. 164Sunku vienu žodžiu išversti čia pavartotą nevienareikšmį graikišką pasakymą: „neleisk mums patekti į pagundą“,¹³³ „neleisk mums pasiduoti pagundai“. „Dievas negali būti gundomas į pikta ir pats nieko negundo“ (Jok 1, 13). Atvirkščiai, Jis nori mus iš to išvaduoti. Mes Jį prašome neleisti mums nueiti į nuodėmę vedančiu keliu. Mes esame atsidūrę kovoje „tarp kūno ir Dvasios“. Tuo prašymu meldžiame įžvalgumo ir tvirtumo Dvasios.2516

2847^S-596^Y-525Šventoji Dvasia mus moko atskirti išmėginimą, būtiną vidinio žmogaus augimui,¹³⁴ kad būtų „išbandyta dorybė“,¹³⁵ nuo pagundos, vedančios į nuodėmę ir mirtį.¹³⁶ Mes taip pat turime skirti, kada „esame gundomi“ ir kada „pritariame“ pagundai.2284 Pagaliau gebėjimas skirti atskleidžia pagundos melą: jos objektas rodosi esąs „geras [...], žavus akims [...]“, geistinas (Pr 3, 6), o iš tikrųjų jo vaisius yra mirtis.

Dievas nenori kam nors primesti gėrio, Jis nori laisvų būtybių [...]. Kartais ir pagunda esti naudinga. Niekas, išskyrus Dievą, nežino, ką mūsų siela yra iš Jo gavusi, nežinome nė mes patys. Tačiau pagunda tai parodo, kad mus išmokytų save pažinti, atidengtų mūsų skurdą ir įpareigotų dėkoti už jos mums parodytas gėrybes.¹³⁷

2848^S-596^Y-525Norint „nepasiduoti pagundai“ reikia širdies apsisprendimo: „Kur tavo lobis, ten ir tavo širdis [...]. Niekas negali tarnauti dviem šeimininkams“ (Mt 6, 21. 24). „Jei gyvename Dvasia, tai ir elkimės pagal Dvasią“ (Gal 5, 25). Kai „pritariame“ Šventajai Dvasiai, Tėvas mums suteikia jėgų.1808 „Jums tekę išmėginimai tėra žmogiški. Dievas ištikimas. Jis neleis jūsų mėginti virš jūsų jėgų, bet padarys, kad galėtumėte atlaikyti išmėginimą“ (1 Kor 10, 13).

2849^S-596^Y-525Vis dėlto tokia kova ir tokia pergalė yra galimos tik su malda. Savo malda Jėzus nugalėjo gundytoją nuo pat pradžių¹³⁸ ir paskutinėje savo agonijos kovoje.¹³⁹ Šiuo prašymu mūsų Tėvui Kristus mus įtraukia į savo kovą ir agoniją.540 612 Jis primygtinai primena mums budėti širdimi¹⁴⁰ vienybėje su Juo.2612 Budėjimas yra „širdies sargyba“, ir Jėzus prašo Tėvą išlaikyti mus ištikimus Jo vardui.¹⁴¹ Šventoji Dvasia nuolat mus ragina taip budėti.¹⁴² Prašymo dramatiškumas tampa akivaizdus susidūrus su paskutine pagunda mūsų žemiškoje kovoje; tada prašome galutinės ištvermės. „Štai aš ateinu kaip vagis. Palaimintas, kas budi!“ (Apr 16, 15).162

VII. „Bet gelbėk mus nuo pikto(jo)“

2850^S-597^Y-526Paskutinis mūsų prašymas Tėvui irgi pakartotas Jėzaus maldoje: „Aš neprašau, kad juos paimtum iš pasaulio, bet kad apsaugotum juos nuo piktojo“ (Jn 17, 15). Jis liečia kiekvieną mūsų asmeniškai, tačiau tie, kurie meldžiasi, visada yra „mes“, besimeldžiantys bendrystėje su visa Bažnyčia ir už visos žmonijos išlaisvinimą. Viešpaties malda nuolat mus daro atvirus visai išganymo ekonomijai. Mūsų tarpusavio priklausomybė nuodėmės ir mirties dramoje pavirsta solidarumu Kristaus kūne, „šventųjų bendrystėje“.¹⁴³309

2851^S-597^Y-526Šiame prašyme minimas „piktas“ nėra abstrakcija, bet reiškia asmenį, šėtoną, piktąjį, Dievui pasipriešinusį angelą. 391„Velnias“ (dia–bolos) – tai tas, kuris „priešinasi“ Dievo planui ir Kristuje atliktam Jo „išganymo darbui“.

2852^S-597^Y-526„Jis nuo pat pradžios buvo galvažudys, [...] melagis ir melo tėvas“ (Jn 8, 44), šėtonas, „kuris suvedžiodavo visą pasaulį“ (Apr 12, 9); per jį nuodėmė ir mirtis atėjo į pasaulį, ir tik jam galutinai pralaimėjus, visa kūrinija bus „išvaduota iš nuodėmės ir mirties sunaikinimo“.¹⁴⁴ „Mes žinome, jog kiekvienas gimusis iš Dievo nenusideda, bet Dievo Pagimdytasis saugo jį, ir piktasis jo nepaliečia. Mes žinome, jog esame iš Dievo, o visas pasaulis yra piktojo pavergtas“ (1 Jn 5, 18–19):

Sunaikinęs jūsų nuodėmę ir atleidęs jūsų kaltes, Viešpats jus gins ir saugos nuo kovojančio su jumis velnio žabangų, idant jūsų neužkluptų nuodėmę gimdyti įpratęs priešas. Kas pasitiki Dievu, tas nebijo šėtono. „Jei Dievas už mus, tai kas gi prieš mus?!“ (Rom 8, 31).¹⁴⁵

2853^S-597^Y-526677Pergalė prieš „šio pasaulio kunigaikštį“¹⁴⁶ vieną kartą visiems laikams buvo pasiekta tą Valandą, kurią Jėzus laisvai sutiko mirti, kad mums atiduotų savo gyvybę. Tai šio pasaulio teismas, ir šio pasaulio kunigaikštis yra „išmetamas laukan“.¹⁴⁷ Jis „puolė persekioti moterį“ (Apr 12, 13),¹⁴⁸ bet jos neįveikė: naujoji Ieva, Šventosios Dvasios „malonės pilnoji“,490 buvo apsaugota nuo nuodėmės ir mirties sunaikinimo (tai Švenčiausiosios Dievo Motinos, visuomet Mergelės, Nekaltasis Prasidėjimas ir Ėmimas į dangų).972 „Ir įnirto slibinas prieš moterį, ir metėsi kautis su kitais jos palikuonimis“ (Apr 12, 17). Dėl to Dvasia ir Bažnyčia meldžia: „Ateik, Viešpatie Jėzau“ (Apr 22, 17. 20), nes Jo atėjimas mus išgelbės nuo piktojo.

2854^S-597^Y-526Prašydami išgelbėti mus nuo piktojo, mes taip pat meldžiame išvaduoti iš visokio esamo, buvusio ir būsimo blogio, kurio kūrėjas ir kurstytojas yra piktasis. Tuo paskutiniu prašymu Bažnyčia atneša Tėvo akivaizdon visą pasaulio skurdą. Prašydama gelbėti nuo žmoniją slegiančio blogio, ji drauge meldžia brangios taikos dovanos ir malonės ištvermingai laukti Kristaus sugrįžimo. 2632Taip melsdamasi, ji su nuolankiu tikėjimu iš anksto suvienija visus ir viską Tame, kuris „turi mirties ir mirusiųjų pasaulio raktus“ (Apr 1, 18), „kuris yra, kuris buvo ir kuris ateis, Visagalis“ (Apr 1, 8):¹⁴⁹

Gelbėk mus, Viešpatie, nuo visokio blogio. Suteik ramybę mūsų laikams. Gailestingai padėk, kad mes, iš nuodėmių išvaduoti ir nuo neramumų apsaugoti, su palaiminga viltimi lauktume mūsų Išganytojo Jėzaus Kristaus atėjimo.¹⁵⁰1041

Baigiamoji doksologija

2855^S-598^Y-5272760Baigiamojoje doksologijoje: „Nes Tavo valdžia ir galybė, ir garbė per amžius“ sujungiami trys pirmieji prašymai mūsų Tėvui: kad būtų garbinamas Jo vardas, kad ateitų Jo karalystė, kad galingai išsipildytų Jo išganingoji valia. Pakartojimo forma dabar yra garbinimas ir dėkojimas, kaip ir dangiškojoje liturgijoje.¹⁵¹ Šio pasaulio kunigaikštis buvo melagingai pasisavinęs tuos tris valdžios, galybės ir garbės titulus;¹⁵² Viešpats Kristus sugrąžina juos savo ir mūsų Tėvui, iki Jam perduos Karalystę, kai bus galutinai įvykdytas išganymo slėpinys, o Dievas bus viskas visame kame.¹⁵³

2856^S-598^Y-5271061—1065„Baigęs maldą, sakai: Amen, šiuo Amen, reiškiančiu 'tebūnie taip',¹⁵⁴ patvirtindamas visa, kas pasakyta maldoje, kurios mus išmokė Dievas.“¹⁵⁵

Santrauka

2857^S-587^Y-513Trijų pirmųjų „Tėve mūsų“ maldos prašymų objektas yra Tėvo garbė: kad visiems būtų šventas Jo vardas, kad ateitų Jo karalystė, kad išsipildytų Dievo valia. Kiti keturi prašymai išreiškia mūsų troškimus: tai mūsų gyvenimą liečiantys prašymai Tėvui: kad mums netrūktų maisto, kad būtume išgydyti iš nuodėmės ir kad Jis padėtų mums kovoje už gėrio pergalę prieš blogį.

2858^S-588^Y-519Melsdami: „Teesie šventas tavo vardas“, mes įsitraukiame į Dievo planą, kad Jo vardas – apreikštas Mozei, o vėliau Jėzuje – būtų šventai išpažįstamas per mus ir mumyse, kiekvienoje tautoje ir kiekviename žmoguje.

2859^S-590^Y-520Antrame prašyme Bažnyčiai pirmiausia rūpi Kristaus sugrįžimas ir galutinis Dievo karalystės atėjimas. Ji taip pat meldžiasi, kad Dievo karalystė augtų „šiandien“ – mūsų gyvenimo dienomis.

2860^S-591^Y-521Trečiu prašymu meldžiame savo Tėvą suvienyti mūsų valią su Jo Sūnaus valia, kad jo išganomasis planas būtų įgyvendintas pasaulio gyvenime.

2861^S-593^Y-522Ketvirtu prašymu, sakydami: „Duok mums“, mes, būdami bendrystėje su savo broliais, reiškiame sūnišką pasitikėjimą savo dangiškuoju Tėvu. Žodžiais: „mūsų duonos“ žymima mūsų visų pragyvenimui būtinas žemiškas maistas, taip pat gyvenimo Duona, kuri yra Dievo žodis ir Kristaus Kūnas. Jos gauname dieviškajame „šiandien“, kaip būtiną, ant-gamtinį [super-substantiale] Dievo karalystės Pokylio maistą, kurio iš anksto ragaujame Eucharistijoje.

2862^S-595^Y-524Penktu prašymu maldaujame Dievo gailestingumo dėl mūsų kalčių, bet mūsų širdis jis pasieks tik tada, kai, sekdami Kristaus pavyzdžiu ir Jo padedami, sugebėsime atleisti savo priešams.

2863^S-596Tardami: „Ir neleisk mūsų gundyti“, prašome Dievą, kad Jis neleistų mums pasukti į nuodėmę vedančiu keliu. Tuo prašymu meldžiame įžvalgumo ir tvirtumo Dvasios; prašome malonės išlikti budriems ir ištverti iki galo.

2864^S-597^Y-526Paskutiniu prašymu „Gelbėk mus nuo pikto(jo)“ krikščionis drauge su Bažnyčia meldžia Dievą, kad leistų išvysti Kristaus jau pasiektą pergalę prieš „šio pasaulio kunigaikštį“, šėtoną, Dievui ir Jo išganomajam planui asmeniškai besipriešinantį angelą.

2865^S-598^Y-527Baigiamuoju „Amen“ tariame savo „Fiat“ septyniems prašymams: „Tebūnie taip!“

KBK nuorodos

28062656 Į maldą įžengiama kaip į liturgiją: pro siaurus tikėjimo vartus. Viešpaties artumo ženkluose ieškome ir ilgimės Jo Veido, norime klausytis Jo žodžių ir jų laikytis.

KBK 2656 kontekstas

28062657 Šventoji Dvasia mus moko švęsti liturgiją laukiant Kristaus sugrįžimo; taip Ji moko mus melstis su viltimi. Bažnyčios ir asmeninė malda vėlgi stiprina mūsų viltį. Ypač konkreti ir turtinga psalmių kalba moko mus dėti savo viltį į Dievą: „Kantriai VIEŠPATIES laukiau, Jis pasilenkė prie manęs ir išgirdo mano šauksmą“ (Ps 40, 2). „Taigi vilties Dievas jus, gyvenančius tikėjimu, tepripildo visokių džiaugsmų ir ramybės, kad Šventosios Dvasios galybe būtumėte pertekę vilties“ (Rom 15, 13).

KBK 2657 kontekstas

28062658 „Viltis neapgauna, nes Dievo meilė yra išlieta mūsų širdyse Šventosios Dvasios, kuri mums duota“ (Rom 5, 5). Liturginio gyvenimo išugdyta malda visko semiasi iš meilės, kuria esame mylimi Kristuje ir kuri mums leidžia į ją atsiliepti meile taip, kaip Jis mus pamilo. Meilė yra tikrasis maldos šaltinis; kas iš jo semia, pasiekia maldos viršūnę: Myliu Tave, o mano Dieve, ir mano vienintelis troškimas mylėti Tave iki paskutinio gyvenimo atodūsio. Myliu Tave, o mano mieliausiasis Dieve, ir norėčiau verčiau mirti Tave mylėdamas, negu gyventi Tavęs nemylėdamas. Myliu Tave, Viešpatie, ir vienintelės malonės Tave teprašau: mylėti Tave amžinai. [...] Mano Dieve, jei mano lūpos negali be perstojo šnabždėti, kad Tave myliu, tai noriu, kad mano širdis Tau tai kartotų su kiekvienu atodūsiu.

KBK 2658 kontekstas

I. „Teesie šventas tavo vardas“2142 Antru įsakymu nurodoma gerbti Viešpaties vardą. Kaip ir pirmas įsakymas, jis išplaukia iš religingumo dorybės ir konkrečiau nustato mūsų žodžių vartoseną, kai kalbama apie šventus dalykus.

KBK 2142 kontekstas

I. „Teesie šventas tavo vardas“2143 Tarp visų Apreiškimo žodžių yra vienas ypatingas: juo apreiškiamas Jo vardas. Dievas patiki savo vardą tiems, kurie į Jį tiki, apreiškia jiems savo Asmens slėpinį. Dovanoti vardą yra pasitikėjimo ir bičiulystės ženklas. „Viešpaties vardas yra šventas.“ Dėl to žmogus negali juo piktnaudžiauti, turi jį atminti, tyliai ir su meile pagerbdamas, savo kalboje minėti tik aukštindamas, šlovindamas ir garbindamas.

KBK 2143 kontekstas

I. „Teesie šventas tavo vardas“2144 Pagarba Dievo vardui išreiškiama derama pagarba pačiam Dievo slėpiniui ir visiems šventiems dalykams, kuriuos tas vardas primena. Šventybės jausmas susijęs su religingumo dorybe: Ar šventos baimės ir pagarbos jausmai yra krikščioniški jausmai, ar ne? Niekas negali tuo protingai abejoti. Tai jausmai, kurie tikrai mus apimtų ir būtų labai stiprūs, jeigu mes sąmoningai išgyventume čia pat esantį didingąjį Dievą. Juos patirsime tikrai suvokę Jį esant su mumis. Patirsime tiek, kiek tikėsime, kad Jis yra šalia mūsų. Neturėti tų jausmų reiškia nesuvokti, netikėti, kad Jis tikrai yra su mumis.

KBK 2144 kontekstas

I. „Teesie šventas tavo vardas“2145 Tikintysis privalo liudyti Viešpaties vardą, be baimės išpažindamas savo tikėjimą. Pamokslai ir katechezė turi būti perskverbti šventos pagarbos mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus vardui.

KBK 2145 kontekstas

I. „Teesie šventas tavo vardas“2146 Antru įsakymu draudžiama piktnaudžiauti Dievo vardu, tai yra netinkamai vartoti Dievo, Jėzaus Kristaus, Švenčiausiosios Mergelės Marijos ir visų šventųjų vardus.

KBK 2146 kontekstas

I. „Teesie šventas tavo vardas“2147 Dievo vardu kitiems duodami pažadai įpareigoja Dievo garbe, ištikimybe, tiesakalbiškumu bei valdžia. Jie būtinai turi būti vykdomi. Jų netesėti reiškia piktnaudžiauti Dievo vardu ir tarsi daryti Dievą melagiu.

KBK 2147 kontekstas

I. „Teesie šventas tavo vardas“2148 Piktžodžiavimas tiesiogiai prieštarauja antram įsakymui. Piktžodžiauti reiškia – viduje arba išorėje – tarti neapykantos Dievui žodžius, Jam priekaištauti, mesti Jam iššūkį, blogai apie Jį kalbėti, nepagarbiai apie Jį atsiliepti, piktnaudžiauti Dievo vardu. Šv. Jokūbas smerkia tuos žmones, kurie „piktžodžiauja tam gražiam [Jėzaus] vardui, kuriuo [yra] pavadinti“ (Jok 2, 7). Piktžodžiavimo draudimas apima ir žodžius, nukreiptus prieš Kristaus Bažnyčią, šventuosius, šventus dalykus. Piktžodžiavimas taip pat yra pastangos Dievo vardu dangstyti nusikaltimus, pavergti tautas, kankinti ar mirčiai pasmerkti žmones. Piktnaudžiavimas Dievo vardu, darant nusikaltimus, sukelia panieką religijai. Piktžodžiavimas prieštarauja privalomai Dievo ir Jo švento vardo pagarbai. Jis, kaip toks, yra sunki nuodėmė.

KBK 2148 kontekstas

I. „Teesie šventas tavo vardas“2149 Dievo vardo įterpimas į linkėjimus bloga, nors jais neketinama piktžodžiauti, yra nepagarba Viešpačiui. Antru įsakymu taip pat draudžiama Dievo vardą vartoti magijoje: Didis Jo vardas, kai tariamas pagerbiant didingą Dievo didybę. Šventas Jo vardas, kai tariamas garbinant Dievą ir bijant Jį įžeisti.

KBK 2149 kontekstas

I. „Teesie šventas tavo vardas“2150 Antru įsakymu draudžiama melagingai prisiekti. Duoti priesaiką reiškia kviesti Dievą paliudyti tai, kas tvirtinama, šauktis teisingojo Dievo, kad Jis laiduotų, jog prisiekiama teisingai. Priesaika įpareigoja Viešpaties vardu. „Bijosi tik VIEŠPATIES, savo Dievo, jam tarnausi ir tik jo vardu prisieksi“ (Įst 6, 13).

KBK 2150 kontekstas

I. „Teesie šventas tavo vardas“2151 Atmesti melagingą priesaiką yra pareiga Dievui. Kaip Kūrėjas ir Viešpats, Dievas yra visokios tiesos pagrindas. Žmogaus žodis arba esti suderintas su Dievu, kaip pačia Tiesa, arba jai prieštarauja. Teisinga ir teisėta priesaika susieja žmogaus žodį su Dievo tiesa. Melaginga priesaika Dievo šaukiamasi, kad jis paliudytų melą.

KBK 2151 kontekstas

I. „Teesie šventas tavo vardas“2152 Priesaikos laužytojas prisiekdamas pažada tai, ko neketina įvykdyti, arba vėliau neįvykdo to, ką buvo pažadėjęs prisiekdamas. Priesaikos laužymas yra didelė nepagarba Tam, kuris yra kiekvieno žodžio Viešpats. Priesaika įpareigoti daryti bloga nesuderinama su Dievo vardo šventumu.

KBK 2152 kontekstas

I. „Teesie šventas tavo vardas“2153 Jėzus antrą įsakymą išdėstė Kalno pamoksle: „Esate girdėję, jog protėviams buvo pasakyta: 'Nelaužyk priesaikos, bet ištesėk Viešpačiui savo priesaikas'. O aš jums sakau: išvis neprisiekinėkite [...]. Verčiau jūs sakykite: 'Taip', jei taip, 'Ne', jei ne, o kas viršaus, tai iš piktojo“ (Mt 5, 33–34. 37). Jėzus moko, kad kiekviena priesaika susijusi su Dievu ir kad ja pagerbtinas Jo buvimas kiekviename žodyje. Santūrus Dievo minėjimas kalboje lygiavertis pagarbiam dėmesingumui Jo buvimui čia ir dabar, kurį paliudijame ar paniekiname kiekviena savo ištara.

KBK 2153 kontekstas

I. „Teesie šventas tavo vardas“2154 Sekdama šv. Pauliumi, Bažnyčios tradicija suvokė, kad Jėzus nedraudžia prisiekti, jeigu jai tai daroma dėl svarbaus ir teisingo reikalo (pavyzdžiui, teisme). „Priesaika, t. y. Dievo vardo šaukimasis tiesai paliudyti, gali būti duodama tik laikantis tiesos, išminties ir teisingumo.“

KBK 2154 kontekstas

I. „Teesie šventas tavo vardas“2155 Dievo vardo šventumas reikalauja nesišaukti Jo dėl menkų dalykų ir neprisiekinėti tada, kai priesaiką būtų galima aiškinti kaip pritarimą neteisėtai jos reikalaujančiai galiai. Galima atsisakyti prisiekti, kai to reikalauja neteisėta civilinė valdžia. Priesaikos atsisakytina, kai jos reikalaujama dėl asmens kilnumui ar Bažnyčios bendrystei prieštaraujančių tikslų.

KBK 2155 kontekstas

I. „Teesie šventas tavo vardas“2156 Krikšto sakramentas teikiamas „vardan Tėvo, ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios“ (Mt 28, 19). Per Krikštą krikščionis Viešpaties vardu pašventinamas ir gauna savo vardą Bažnyčioje. Tai gali būti vardas šventojo – Kristaus mokinio, kurio gyvenimas buvo ištikimybės savo Viešpačiui pavyzdys. Šventasis globėjas mums yra meilės pavyzdys ir laiduoja savo užtarimą. „Krikšto vardas“ taip pat gali išreikšti krikščioniškąjį slėpinį ar dorybę. „Tėvai, krikštatėviai ir klebonas privalo rūpintis, kad nebūtų duodamas krikščioniškai dvasiai svetimas vardas.“

KBK 2156 kontekstas

I. „Teesie šventas tavo vardas“2157 Krikščionis savo dieną, maldas ir darbus pradeda kryžiaus ženklu: „vardan Dievo – Tėvo, ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios. Amen.“ Pakrikštytasis paaukoja dieną Dievo garbei ir prašo Gelbėtojo malonės, kuri jam leistų veikti Šventojoje Dvasioje kaip Tėvo vaikui. Kryžiaus ženklas mus stiprina pagundose ir sunkumuose.

KBK 2157 kontekstas

I. „Teesie šventas tavo vardas“2158 Dievas kiekvieną šaukia jo vardu. Kiekvieno žmogaus vardas yra šventas. Vardas yra tarytum asmens atvaizdas. Jį reikia gerbti, kaip gerbiame juo vadinamo žmogaus kilnumą.

KBK 2158 kontekstas

I. „Teesie šventas tavo vardas“2159 Gautas vardas yra amžinas vardas. Dangaus karalystėje kiekvieno Dievo vardu pažymėto asmens slaptingas ir nepakartojamas savitumas nušvis visu aiškumu. „Nugalėtojui aš duosiu [...] baltą akmenėlį, o ant akmenėlio bus įrašytas naujas vardas, kurio niekas nežino, tiktai gavėjas“ (Apr 2, 17). „Ir aš išvydau: štai Avinėlis, bestovįs ant Siono kalno, o su juo šimtas keturiasdešimt keturi tūkstančiai palydovų, turinčių jo ir jo Tėvo vardus, įrašytus savo kaktose“ (Apr 14, 1).

KBK 2159 kontekstas

28072097 Dievą garbinti reiškia su pagarba ir visišku Jam nusilenkimu pripažinti „menkumą kūrinio“, kuris egzistuoja tik Dievo dėka. Dievą garbinti reiškia, kaip Marija giesmėje „Magnificat“, Jį šlovinti, aukštinti ir pačiam nusižeminti, su dėkingumu pripažįstant, jog didžių dalykų Jis padarė ir šventas yra Jo vardas. Vienatinio Dievo garbinimas išvaduoja žmogų iš užsisklendimo, iš nuodėmės vergijos ir pasaulio stabmeldystės.

KBK 2097 kontekstas

2808203 Dievas apsireiškė savo tautai Izraeliui, pasakydamas savo vardą. Vardas išreiškia asmens esmę, tapatumą ir įprasmina jo gyvenimą. Dievas turi vardą. Jis nėra bevardė jėga. Pasakyti savo vardą reiškia leisti kitiems pažinti save; tam tikra prasme tai reiškia pačiam atsiduoti, tapti labiau prieinamam, artimiau pažįstamam, asmeniškai vadinamam.

KBK 203 kontekstas

2808432 Jėzaus vardas reiškia, kad Dievo vardas glūdi Jo Sūnaus Asmenyje, kuris tapo žmogumi, kad visus galutinai išgelbėtų iš nuodėmių. Jėzus yra dieviškas vardas, kuris vienintelis atneša išganymą, ir dabar Jo gali šauktis visi, nes įsikūnydamas Sūnus susivienijo su visais žmonėmis taip, kad „neduota žmonėms po dangumi kito vardo, kuriuo galėtume būti išgelbėti“ (Apd 4, 12).

KBK 432 kontekstas

2809293 Šventojo Rašto ir Tradicijos mokoma bei skelbiama pagrindinė tiesa yra: „Pasaulis sukurtas Dievo garbei.“ Dievas visus dalykus sukūrė, aiškina šv. Bonaventūras, „ne didinti savo garbei, bet jai atskleisti ir ja pasidalyti“. Nes Dievui nėra kitos dingsties kurti, kaip vien Jo meilė ir gerumas: „Meilės raktas atpalaidavo Jam rankas kūriniams sukurti.“ Ir Vatikano I Susirinkimas aiškina: Dievas savo gerumu ir visagalybe, visiškai laisvai nutaręs, laikų pradžioje, nieko dar nesant, sukūrė ir dvasinius, ir medžiaginius kūrinius ne savo laimei padidinti ar jai pasiekti, bet kūrinijai teikiamais gėriais apreikšti savo tobulumą.

KBK 293 kontekstas

2809705 Nuodėmės ir mirties sužalotas žmogus išlieka žmogus „pagal Dievo paveikslą“, pagal Sūnaus paveikslą, tačiau „stokoja Dievo garbės“, stokoja „panašumo“. Abraomui duotu pažadu prasideda išganymo ekonomija; jos pabaigoje Sūnus pats priims žmogaus „išvaizdą“ ir atgaus paveikslo „panašumą“ į Tėvą, sugrąžins jam garbę, Dvasią, „kuri duoda gyvenimą“.

KBK 705 kontekstas

28112143 Tarp visų Apreiškimo žodžių yra vienas ypatingas: juo apreiškiamas Jo vardas. Dievas patiki savo vardą tiems, kurie į Jį tiki, apreiškia jiems savo Asmens slėpinį. Dovanoti vardą yra pasitikėjimo ir bičiulystės ženklas. „Viešpaties vardas yra šventas.“ Dėl to žmogus negali juo piktnaudžiauti, turi jį atminti, tyliai ir su meile pagerbdamas, savo kalboje minėti tik aukštindamas, šlovindamas ir garbindamas.

KBK 2143 kontekstas

28132013 „Visi Kristaus tikintieji, kad ir kokia būtų jų užimama vieta ar luomas, šaukiami siekti krikščioniškojo gyvenimo pilnatvės ir meilės tobulybės.“ Visi yra pašaukti būti šventi: „Būkite tokie tobuli, kaip jūsų dangiškasis Tėvas yra tobulas“ (Mt 5, 48): Tam tobulumui pasiekti tikintieji tepanaudoja sugebėjimus, atseikėtus jiems pagal Kristaus dovanos saiką, idant [...], visur klusniai vykdydami Tėvo valią, visa dvasia pasišvęstų Dievo garbei ir artimo tarnybai. Šitaip Dievo tautos šventumas suvešės gausiais vaisiais, kaip Bažnyčios istorija ryškiai rodo daugybės šventųjų gyvenimu.

KBK 2013 kontekstas

28152750 Tik įsijautę į šventąjį Viešpaties Jėzaus vardą, galime visa širdimi priimti maldą, kurios Jis mus išmokė: „Tėve mūsų!“ Iš širdies kylanti Jo kunigiškoji malda įkvepia didžiuosius „Tėve mūsų“ prašymus: rūpintis Tėvo vardu, trokšti Jo karalystės (ir Jam teikiamos šlovės), vykdyti Tėvo valią ir Jo išganymo planą, išgelbėti nuo pikto.

KBK 2750 kontekstas

2816541 „Kai Jonas buvo suimtas, Jėzus sugrįžo į Galilėją ir ėmė skelbti Gerąją Dievo Naujieną: 'Atėjo įvykdymo metas, Dievo Karalystė čia pat! Atsiverskite ir tikėkite Evangelija!'“ (Mk 1, 14–15). „Kristus, , vykdydamas Tėvo valią, įsteigė žemėje dangaus karalystę.“ O Tėvo valia „yra išaukštinti žmones – padaryti juos dieviškojo gyvenimo dalyviais“. Jis tai vykdo suburdamas žmones apie savo Sūnų Jėzų Kristų. Tas sambūris yra Bažnyčia, Dievo „karalystės ūglis ir pradžia žemėje“.

KBK 541 kontekstas

28162632 Krikščioniškajame prašyme svarbiausia yra trokšti ir ieškoti ateinančios Dievo karalystės; taip yra mokęs Jėzus. Reikia laikytis ir prašymų hierarchijos: iš pradžių melsti Dievo karalystės, po to – ko reikia, kad ją priimtume ir prisidėtume prie jos atėjimo. Apaštalų bendruomenė melsdavosi, kad gebėtų bendradarbiauti su Kristaus ir Šventosios Dvasios misija, kuri dabar yra ir Bažnyčios misija. Didžiojo apaštalo šv. Pauliaus malda mums rodo, kaip krikščionių maldą turi gaivinti dieviškasis rūpinimasis visomis Bažnyčiomis. Kiekvienas pakrikštytasis malda prisideda prie Dievo karalystės atėjimo.

KBK 2632 kontekstas

2816560 Jėzaus įžengimu į Jeruzalę skelbiama atėjus Karalystę, kurią Karalius–Mesijas atvers savo mirties ir prisikėlimo Velykomis. Tą įžengimą švęsdama Verbų sekmadienį, Bažnyčios liturgija pradeda šventas Didžiosios savaitės dienas.

KBK 560 kontekstas

28161107 Šventosios Dvasios perkeitimo galia liturgijoje artina Dievo karalystės atėjimą ir išganymo slėpinio atbaigimą. Mums, laukiantiems ir turintiems vilties, Šventoji Dvasia leidžia iš anksto realiai patirti visišką bendrystę su Švenčiausiąja Trejybe. Bažnyčios epiklezę išklausančio Tėvo siunčiama Šventoji Dvasia Ją priimantiems suteikia gyvenimą ir jau dabar yra jų „paveldėjimo laidas“.

KBK 1107 kontekstas

2817451 Krikščionių maldose „Viešpaties“ titulas dažnai kartojamas tiek kviečiant melstis: „Viešpats su jumis“, tiek baigiant maldą: „per mūsų Viešpatį Jėzų Kristų“ ar su didžiu pasitikėjimu ir viltimi sušunkant: „Maran atha“ („Viešpats ateina!“) arba „Marana tha“ („Viešpatie, ateik!“) (1 Kor 16, 22). „Amen. Ateik, Viešpatie Jėzau!“ (Apr 22, 20).

KBK 451 kontekstas

28172632 Krikščioniškajame prašyme svarbiausia yra trokšti ir ieškoti ateinančios Dievo karalystės; taip yra mokęs Jėzus. Reikia laikytis ir prašymų hierarchijos: iš pradžių melsti Dievo karalystės, po to – ko reikia, kad ją priimtume ir prisidėtume prie jos atėjimo. Apaštalų bendruomenė melsdavosi, kad gebėtų bendradarbiauti su Kristaus ir Šventosios Dvasios misija, kuri dabar yra ir Bažnyčios misija. Didžiojo apaštalo šv. Pauliaus malda mums rodo, kaip krikščionių maldą turi gaivinti dieviškasis rūpinimasis visomis Bažnyčiomis. Kiekvienas pakrikštytasis malda prisideda prie Dievo karalystės atėjimo.

KBK 2632 kontekstas

2817671 Kristaus karalystė, sudabartinta Jo Bažnyčioje, dar turi būti galutinai atbaigta Kristaus atėjimu į žemę „su didžia galybe ir garbe“ (Lk 21, 27). Karalystę dar puola piktosios jėgos, nors jos jau yra iš esmės nugalėtos Kristaus Velykomis. Kol visa bus Jam pajungta, „kol nėra naujojo dangaus ir naujosios žemės, kuriuose gyvena teisybė, keliaujančiajai Bažnyčiai su dabartiniam laikotarpiui priklausančiais sakramentais ir institucijomis būdingas šio pasaulio praeinantis pavidalas. Ir ji pati gyvena tarp kūrinių, kurie tebedūsauja ir tebevaitoja iki šiol bei tebelaukia Dievo vaikų apsireiškimo“. Dėl to krikščionys, ypač Eucharistijoje, meldžia paskubinti Kristaus atėjimą, kreipdamiesi į Jį: „Ateik, Viešpatie!“ (Apr 22, 20).

KBK 671 kontekstas

2818769 Bažnyčia bus „visiškai ištobulinta vien dangaus garbėje“ Kristui šlovingai sugrįžus. Ligi tos dienos „Bažnyčia keliauja pasaulio persekiojama ir Dievo guodžiama“. Čia, žemėje, ji jaučiasi esanti tremtyje, toli nuo Viešpaties, ir trokšta galutinio Karalystės atėjimo, tai yra „susijungti garbėje su savo Karaliumi“. Bažnyčios, o per ją ir pasaulio garbingas atbaigimas įvyks ne be didelių išmėginimų. Ir tik tada „visi teisieji – nuo Adomo, nuo teisiojo Abelio iki paskutinio išrinktojo – bus suburti pas Tėvą visuotinėje Bažnyčioje“.

KBK 769 kontekstas

28192046 Savo gyvenimu pagal Kristų krikščionys pagreitina Dievo karalystės, „teisingumo, meilės ir taikos karalystės“, atėjimą. Bet dėl to jie neapleidžia savo žemiškųjų užduočių, tik, būdami ištikimi savo Mokytojui, jas atlieka sąžiningai, kantriai ir su meile.

KBK 2046 kontekstas

28192516 Kadangi žmogus yra sudėtinė būtybė, dvasia ir kūnas, jame pačiame glūdi tam tikra įtampa, vyksta savotiška kova tarp „dvasios“ ir „kūno“ polinkių. Tai ne kas kita, kaip nuodėmės palikimas, jos padarinys ir kartu patvirtinimas. Tokia kova yra kasdienių dvasinių grumtynių dalis: Apaštalas neniekina ir nesmerkia kūno, kuris drauge su dvasine siela sudaro žmogaus prigimtį ir jo asmens savitumą; jam labiau rūpi moraliniu požiūriu geri arba blogi darbai, tai yra dorybės ir ydos – tie polinkiai, kurie yra klusnumo (pirmuoju atveju) arba priešinimosi (antruoju atveju) išganingam Šventosios Dvasios veikimui vaisius. Štai kodėl apaštalas rašo: „Jei gyvename Dvasia, tai ir elkimės pagal Dvasią“ (Gal 5, 25).

KBK 2516 kontekstas

28192519 „Tyraširdžiams“ yra pažadėta regėti Dievą akis į akį ir būti į Jį panašiems. Širdies tyrumas yra išankstinė to regėjimo sąlyga. Jau dabar jis mums leidžia regėti taip, kaip regi Dievas, pasitikti kitą žmogų kaip „artimą“, žmogišką mūsų ir artimo kūną suvokti kaip Šventosios Dvasios šventovę, dieviškojo grožio apraišką.

KBK 2519 kontekstas

28201049 „Tačiau naujos žemės laukimas turi ne silpninti, o kaip tik skatinti siekį puoselėti šią žemę, kurioje auga naujosios žmonių šeimos Kūnas, jau dabar, kad ir neaiškiai, galįs atskleisti kai kuriuos naujojo amžiaus bruožus. Todėl, nors žemiškąją pažangą turime rūpestingai skirti nuo Kristaus karalystės augimo, kiek toji pažanga gali prisidėti prie geresnio žmonių visuomenės sutvarkymo, tiek ji didžiai svarbi Dievo karalystei.“

KBK 1049 kontekstas

2822851 Misijos motyvas. Savo misijinę pareigą bei užsidegimą Bažnyčia visados kildino iš Dievo meilės visiems žmonėms: „Kristaus meilė valdo mus...“ (2 Kor 5, 14). Iš tiesų Dievas „trokšta, kad visi žmonės būtų išganyti ir pasiektų tiesos pažinimą“ (1 Tim 2, 4). Dievas trokšta, kad visi, pažindami tiesą, būtų išganyti. Išganymas – tiesoje. Tie, kurie paklūsta tiesos Dvasiai, jau eina išganymo keliu; bet Bažnyčia, kuriai ta tiesa buvo patikėta, atsiliepdama į jų troškimą, privalo jiems ją nešti. Tikėdama visuotiniu išganymo planu, ji privalo būti misijinė.

KBK 851 kontekstas

28222196 Į klausimą, koks yra pirmas įsakymas, Jėzus atsakė: „Pirmasis yra šis: 'Klausyk, Izraeli, – Viešpats, mūsų Dievas, yra vienintelis Viešpats; tad mylėk Viešpatį savo Dievą visa širdimi, visa siela, visu protu ir visomis jėgomis'. Antrasis: 'Mylėk savo artimą kaip save patį'. Nėra įsakymo didesnio už šiuodu“ (Mk 12, 29–31). Apaštalas šv. Paulius primena: „Kas myli, tas įvykdo įstatymą. Juk įsakymai: Nesvetimauk, nežudyk, nevok, negeisk ir kiti gali būti sutraukti į tą vieną posakį: Mylėk savo artimą kaip save patį. Meilė nedaro nieko pikta artimui. Taigi meilė – Įstatymo pilnatvė“ (Rom 13, 8–10).

KBK 2196 kontekstas

2824475 Drauge su tuo, kas jau pasakyta, Bažnyčia šeštajame Visuotiniame Susirinkime pareiškė, jog Kristus turi dvi prigimtines valias ir du veikimo būdus – dieviškąjį ir žmogiškąjį; jiedu nėra vienas kitam priešingi, bet veikia išvien taip, kad įsikūnijęs Žodis, paklusdamas Tėvui, žmogišku būdu nori viso to, ką mums išganyti Jis kaip Dievas yra nutaręs drauge su Tėvu ir Šventąja Dvasia. Žmogiškoji Kristaus valia „seka Jo dieviškąja valia nesipriešindama ir neprieštaraudama, bet greičiau būdama pavaldi tai visagalei valiai“.

KBK 475 kontekstas

2824612 Naujosios Sandoros taurę, kurią Jėzus pirma buvo paėmęs per Paskutinę vakarienę save aukodamas, paskui priima iš Tėvo rankų agonijos metu Getsemanėje tapdamas „klusnus iki mirties“ (Fil 2, 8). Jėzus meldžiasi: „Mano Tėve, jeigu įmanoma, teaplenkia mane ši taurė...“ (Mt 26, 39). Taip Jis išreiškia savo žmogiškosios prigimties pasibaisėjimą mirtimi. Toji, kaip ir mūsų, prigimtis yra skirta amžinajam gyvenimui; bet skirtingai nuo mūsų ji tobulai apsaugota nuo nuodėmės, kuri užtraukia mirtį; tačiau pirmiausia ji prisiimta dieviškojo Asmens – „gyvybės Kūrėjo“, „Gyvojo“. Savo žmogiškąja valia sutikdamas, kad įvyktų Tėvo valia, Jis pasitinka mirtį kaip atpirkimą, kad „pats savo kūne“ užneštų „mūsų nuodėmes ant kryžiaus“ (1 Pt 2, 24).

KBK 612 kontekstas

2825615 „Kaip vieno žmogaus neklusnumu daugelis tapo nusidėjėliais, taip ir vieno klusnumu daugelis taps teisūs“ (Rom 5, 19). Savo klusnumu iki mirties Jėzus tapo mūsų pakaita kaip kenčiantis Dievo Tarnas, kuris atiduoda save kaip auką už nuodėmę, prisiimdamas daugelio nuodėmę, ir juos nuteisina, prisiimdamas jų bausmę už kaltes. Jėzus atitaisė mūsų kaltes ir atmokėjo Tėvui už mūsų nuodėmes.

KBK 615 kontekstas

28272611 Tikėjimo malda nėra vien sakyti „Viešpatie, Viešpatie!“, bet širdimi sutikti su Tėvo valia ir ją vykdyti. Jėzus ragina savo mokinius įtraukti į maldą rūpinimąsi prisidėti prie Dievo plano įgyvendinimo.

KBK 2611 kontekstas

2827796 Kristaus ir Bažnyčios, Galvos ir kūno narių vienybė apima ir dviejų skirtingų asmenų santykį. Šis požiūris dažnai išreiškiamas sužadėtinio ir sužadėtinės įvaizdžiu. Kristaus, Bažnyčios Sužadėtinio, temą jau rengė pranašai, o paskelbė Jonas Krikštytojas. Pats Viešpats yra vadinęs save „Jaunikiu“ (Mk 2, 19). Apaštalas Paulius Bažnyčią (ir kiekvieną tikintįjį, Kristaus kūno narį) laiko Sužadėtine, „susižadėjusią“ su Viešpačiu Kristumi, kad būtų viena Dvasia su Juo. Ji yra tyra nekaltojo Avinėlio Sužadėtinė, kurią Kristus pamilo ir už kurią save atidavė , „kad ją pašventintų“ (Ef 5, 26), su ja Jis yra susietas amžina Sandora ir nepaliauja rūpintis ja kaip savo paties kūnu. Visas Kristus – tai galva ir kūnas: vienas, sudarytas iš daugelio. [...] Ar kalbėtų galva, ar nariai, visada kalba Kristus; Jis kalba kaip galva (ex persona capitis) arba kaip kūnas (ex persona corporis). O kaip yra parašyta? „Ir du taps vienu kūnu. Šita paslaptis yra didelė, – aš tai sakau žvelgdamas į Kristų ir Bažnyčią“ (Ef 5, 31–32). O patsai Viešpats Evangelijoje sako: „Jau nebe du, o vienas kūnas“ (Mt 19, 6). Kaip matote, du skirtingus asmenis santuokinis ryšys padaro viena [...]. Kaip galva, Jis save vadina „Sužadėtiniu“, kaip kūnas – „sužadėtine“.

KBK 796 kontekstas

28291939 Solidarumo principas, dar vadinamas „draugyste“ arba „socialine meile“, yra reikalavimas, tiesiogiai kylantis iš žmogiškos ir krikščioniškos brolybės: Šiandien plačiai paplitusi klaida yra šio žmogiškojo solidarumo ir meilės įstatymo užmarštis. Jį nurodo ir įpareigoja jo laikytis tiek visų bet kurios tautos žmonių bendra kilmė bei protingos prigimties lygybė, tiek ir ant kryžiaus altoriaus dangiškajam Tėvui Jėzaus Kristaus atnašauta Atpirkimo auka už nusidėjusią žmoniją.

KBK 1939 kontekstas

28302633 Kas šitaip dalyvauja išganingoje Dievo meilėje, tas supranta, kad maldos objektas gali būti visi poreikiai. Kristus, viską prisiėmęs, kad visus atpirktų, pašlovinamas prašymais, kuriuos Jo vardu siunčiame Tėvui. Būdami tuo tikri, Jokūbas ir Paulius ragina mus melstis bet kuria proga.

KBK 2633 kontekstas

2830227 Tai reiškia pasitikėti Dievu visada, net ir nelaimei ištikus. Nuostabiai tai išreiškia viena šventosios Jėzaus Teresės malda: Tegu niekas tavęs nedrumsčia, niekas tegu nebaugina. Viskas praeina, o Dievas nesikeičia. Kantrybe viską pasieksi. Kas turi Dievą, tam nieko nestinga, vieno Dievo užtenka.

KBK 227 kontekstas

28311038 Visų mirusiųjų, „teisiųjų ir neteisiųjų“ (Apd 24, 15), prisikėlimas įvyks prieš Paskutinį teismą. Tai bus „valanda, kai visi gulintieji kapuose išgirs jo [Žmogaus Sūnaus] balsą. Kurie darė gera, prisikels gyventi, kurie darė bloga, prisikels stoti į teismą“ (Jn 5, 28–29). Tada Kristus ateis „savo šlovėje ir kartu su juo visi angelai [...]. Jo akivaizdoje bus surinkti visų tautų žmonės, ir jis perskirs juos, kaip piemuo atskiria avis nuo ožių. Avis jis pastatys dešinėje, ožius – kairėje [...]. Ir eis šitie į amžinąjį kentėjimą, o teisieji į amžinąjį gyvenimą“ (Mt 25, 31–33. 46).

KBK 1038 kontekstas

28332790 Įvardis „mūsų“ žymi daugeliui bendrą tikrovę. Tėra vienas Dievas, ir Jį Tėvu pripažįsta žmonės, kurie, tikėdami į Jo vienatinį Sūnų, yra Jame atgimę iš vandens ir Šventosios Dvasios. Tą naują Dievo ir žmonių bendrystę įkūnija Bažnyčia; suvienyta su vienatiniu Sūnumi, „pirmgimiu iš daugelio brolių“ (Rom 8, 29), ji yra bendrystėje su vienu ir vieninteliu Tėvu vienoje ir vienintelėje Šventojoje Dvasioje. Melsdamas „mūsų“ Tėvą, kiekvienas pakrikštytasis meldžiasi šioje bendrystėje: „Visi įtikėjusieji buvo vienos širdies ir vienos sielos“ (Apd 4, 32).

KBK 2790 kontekstas

28332546 „Palaiminti beturčiai dvasia“ (Mt 5, 3). Palaiminimais apreiškiama laimės ir malonės, grožio ir ramybės tvarka. Jėzus giria beturčių džiaugsmą, nes jų jau yra Dievo karalystė: Žodis [Kristus] „dvasios neturtu“ vadina laisvą žmogaus nusižeminimą ir atsižadėjimą; ir apaštalas mums kaip pavyzdį rodo Dievo neturtą, sakydamas: „Jis [...] dėl jūsų tapo vargdieniu“ (2 Kor 8, 9).

KBK 2546 kontekstas

28352443 Dievas laimina tuos, kurie padeda vargšams, ir smerkia tuos, kurie nuo jų nusigręžia: „Prašančiam duok ir nuo norinčio iš tavęs pasiskolinti nenusigręžk“ (Mt 5, 42). „Dovanai gavote, dovanai ir duokite!“ (Mt 10, 8). Savo išrinktuosius Jėzus Kristus pažins iš to, ką jie padarė vargšams. Kai „vargdieniams skelbiama Geroji Naujiena“ (Mt 11, 5), tai yra ženklas, kad su jais yra Kristus.

KBK 2443 kontekstas

28351384 Viešpats mus primygtinai kviečia priimti Jį Eucharistijos sakramente: „Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: jei nevalgysite Žmogaus Sūnaus kūno ir negersite jo kraujo, neturėsite savyje gyvybės!“ (Jn 6, 53).

KBK 1384 kontekstas

28361165 Bažnyčiai švenčiant Kristaus slėpinį, jos maldoje kaskart pasigirsta žodis: „šiandien!“, primindamas paties Viešpaties išmokytą maldą ir Šventosios Dvasios kvietimą. Tas gyvojo Dievo „šiandien“, į kurį turi įeiti šaukiamas žmogus, yra Jėzaus Velykų „valanda“, esanti visos istorijos ašimi: Visose būtybėse išsiskleidė gyvybė, ir visus gausiai pripildė šviesa; aušrų Aušra užliejo visatą, ir Tas, kuris jau buvo iki rytmetinės žvaigždės ir dangaus šviesulių, nemirtingas ir neaprėpiamas, didysis Kristus spindi virš visų būtybių šviesiau už saulę. Dėl to mums, į Jį tikintiems, prasideda ilga, amžinai šviesi, negęstanti diena: mistinės Velykos.

KBK 1165 kontekstas

28372659 Melstis mokomės tam tikrais momentais, klausydamiesi Viešpaties žodžio ir dalyvaudami Jo Velykų slėpinyje, tačiau visą laiką, kiekvienos dienos įvykiuose, mums kaip maldos šaltinis dovanojama Šventoji Dvasia. Jėzaus mokymo apie maldą mūsų Tėvui ir apie Jo apvaizdą prasmė yra ta pati: laikas yra Tėvo rankose; mes su Juo susitinkame dabar, ne vakar ir ne rytoj, bet šiandien: „O, kad šiandien išgirstumėte, ką jis byloja! Nebūkite kietaširdžiai“ (Ps 95, 7–8).

KBK 2659 kontekstas

28372633 Kas šitaip dalyvauja išganingoje Dievo meilėje, tas supranta, kad maldos objektas gali būti visi poreikiai. Kristus, viską prisiėmęs, kad visus atpirktų, pašlovinamas prašymais, kuriuos Jo vardu siunčiame Tėvui. Būdami tuo tikri, Jokūbas ir Paulius ragina mus melstis bet kuria proga.

KBK 2633 kontekstas

28371405 Eucharistija yra tos didžiosios vilties – naujojo dangaus ir naujosios žemės, kuriuose gyvena teisybė, – tikriausias laidas ir aiškiausias ženklas. Kiekvieną kartą, kai švenčiamas šis slėpinys, „vykdomas mūsų atpirkimo darbas“, o mes „laužome vieną duoną, kuri yra nemirtingumo vaistas, priešnuodis, kad ne mirtume, bet amžinai gyventume Jėzuje Kristuje“.

KBK 1405 kontekstas

28371166 „Sekdama apaštalų tradicija, prasidėjusia pačiu Kristaus prisikėlimu, Bažnyčia kas septintą savaitės dieną švenčia Velykų slėpinį. Sekmadienis pagrįstai vadinamas Viešpaties diena.“ Kristaus prisikėlimo diena yra ir „pirmoji savaitės diena“, pirmosios kūrimo dienos prisiminimas, ir „aštuntoji diena“, kai Kristus po savo didžiojo Šabo „poilsio“ pradėjo dieną, kuri „yra VIEŠPATIES duota“ (Ps 118, 24) ir „kuri neturės vakaro“. Jos centras yra „Viešpaties vaišės“, nes tada visa tikinčiųjų bendrija susitinka su prisikėlusiuoju Viešpačiu, kuris juos kviečia į savo puotą: Viešpaties diena, Prisikėlimo diena, krikščionių diena, yra mūsų diena. Ji vadinama Viešpaties diena, nes tą dieną nugalėjęs Viešpats pakilo pas Tėvą. Jei pagonys ją vadina saulės diena, mes mielai jiems pritariame, nes šiandien patekėjo pasaulio šviesa, šiandien pasirodė teisingumo saulė, kurios spinduliai neša išganymą.

KBK 1166 kontekstas

28371389 Bažnyčia įpareigoja tikinčiuosius „sekmadieniais ir per šventes dalyvauti dieviškojoje liturgijoje“ ir bent kartą per metus priimti Eucharistiją, jeigu įmanoma, Velykų laiku, tam pasirengus Sutaikinimo sakramentu. Tačiau Bažnyčia labai pataria tikintiesiems priiminėti šventąją Eucharistiją sekmadieniais ir per šventes arba dar dažniau, net kasdien.

KBK 1389 kontekstas

28381425 „Esate nuplauti, pašventinti, nuteisinti Viešpaties Jėzaus Kristaus vardu ir mūsų Dievo Dvasia“ (1 Kor 6, 11). Reikia gerai įsisąmoninti, kokią didelę dovaną Dievas mums suteikė įkrikščioninimo sakramentais, kad suprastume, kaip neleistina yra nuodėmė tiems, kurie apsivilko Kristumi. Bet šv. apaštalas Jonas primena: „Jei sakytume, jog neturime nuodėmės, klaidintume patys save, ir nebūtų mumyse tiesos“ (1 Jn 1, 8). Pats Viešpats mokė mus melstis: „Atleisk mums mūsų kaltes“ (Lk 11, 4), susiedamas mūsų nuodėmių atleidimą su tuo, kaip mes patys vieni kitiems atleidžiame kaltes.

KBK 1425 kontekstas

28381933 Ta pati pareiga galioja ir kitaip nei mes mąstančių ar besielgiančių žmonių atžvilgiu. Pagal Kristaus mokymą atleisti reikia net nuoskaudas. Meilės įsakymą – Naujojo Įstatymo įsakymą – jis išplečia įskirdamas ir visus priešus. Išlaisvinimas Evangelijos dvasia nesuderinamas su neapykanta priešui, kaip asmeniui, bet ne su neapykanta priešo daromam blogiui.

KBK 1933 kontekstas

28382631 Prašymas atleisti yra pirmasis prašymo maldos judesys (taip meldžiasi muitininkas: „Dieve, būk gailestingas man nusidėjėliui!“, Lk 18, 13). Juo pradedama tikra ir tyra malda. Pasitikėjimo kupinas nusižeminimas sugrąžina mus į bendrystės su Tėvu ir Jo Sūnumi Jėzumi Kristumi ir mūsų tarpusavio bendrystės šviesą: tada „gauname iš jo, ko prašome“ (1 Jn 3, 22). Prašymu atleisti pradedama ir Eucharistinė liturgija, ir asmeninė malda.

KBK 2631 kontekstas

28391425 „Esate nuplauti, pašventinti, nuteisinti Viešpaties Jėzaus Kristaus vardu ir mūsų Dievo Dvasia“ (1 Kor 6, 11). Reikia gerai įsisąmoninti, kokią didelę dovaną Dievas mums suteikė įkrikščioninimo sakramentais, kad suprastume, kaip neleistina yra nuodėmė tiems, kurie apsivilko Kristumi. Bet šv. apaštalas Jonas primena: „Jei sakytume, jog neturime nuodėmės, klaidintume patys save, ir nebūtų mumyse tiesos“ (1 Jn 1, 8). Pats Viešpats mokė mus melstis: „Atleisk mums mūsų kaltes“ (Lk 11, 4), susiedamas mūsų nuodėmių atleidimą su tuo, kaip mes patys vieni kitiems atleidžiame kaltes.

KBK 1425 kontekstas

28391439 Atsivertimo ir atgailos kelią Jėzus gražiai nusakė „sūnaus palaidūno“ palyginimu; jame centrinę vietą užima „gailestingasis tėvas“: susižavėjimas apgaulinga laisve, palikti tėvų namai; visiškas skurdas, kuriame atsiduria sūnus, iššvaistęs savo turtą; baisus pažeminimas būnant priverstam ganyti kiaules ir dar baisesnis, trokštant numalšinti alkį jų ėdamų ankščių jovalu; susimąstymas apie prarastą gėrį; gailestis ir pasiryžimas prisipažinti tėvui nusikaltus; sugrįžimas; tėvo didžiadvasiškumas ir džiaugsmas pasitinkant sūnų – visa tai būdingi atsivertimo eigos bruožai. Geriausias drabužis, žiedas ir šventinė puota yra to naujo, tyro, kilnaus, džiaugsmo kupino gyvenimo simboliai. Tai gyvenimas žmogaus, kuris sugrįžta pas Dievą, į Jo šeimą – Bažnyčią. Vien tik Kristaus širdis, pažįstanti savo Tėvo meilės gelmes, galėjo mums tuo paprastumo ir grožio kupinu pasakojimu atskleisti bekraštį Jo gailestingumą.

KBK 1439 kontekstas

28391422 „Einantieji atgailos sakramento iš Dievo gailestingumo gauna nuodėmių, kuriomis buvo įžeistas Dievas, atleidimą ir šitaip pat susitaikina su Bažnyčia, kurią nusidėdami sužeidė ir kuri savo meile, pavyzdžiu ir maldomis stengiasi padėti jiems atsiversti.“

KBK 1422 kontekstas

28401864 „Kiekviena nuodėmė ir piktžodžiavimas bus žmonėms atleisti, bet piktžodžiavimas Dvasiai nebus atleistas“ (Mt 12, 31). Dievo gailestingumui nėra ribų, bet kas sąmoningai atsisako priimti Dievo gailestingumą per atgailą, tas išsižada nuodėmių atleidimo ir Šventosios Dvasios dovanojamo išganymo. Toks užsispyrimas gali padaryti atgailą neįmanomą iki mirties ir nuvesti į amžiną pražūtį.

KBK 1864 kontekstas

2842521 Visa, ką Kristus išgyveno, išgyveno tam, kad mes galėtume tai išgyventi Jame ir Jis tai išgyventų mumyse. „Juk jis, Dievo Sūnus, įsikūnijimu tarsi susijungė su kiekvienu žmogumi.“ Mes esame kviečiami būti viena su Juo, vienytis kaip Jo kūno nariai su visu tuo, ką Jis išgyveno kūne už mus ir būdamas mums pavyzdys: Mes turime pratęsti ir įgyvendinti savyje Jėzaus būkles bei slėpinius ir dažnai Jį melsti, kad visa tai atbaigtų ir įvykdytų mumyse ir visoje savo Bažnyčioje [...]. Nes ir Dievo Sūnaus buvo numatyta leisti mums ir visai savo Bažnyčiai dalyvauti Jo slėpiniuose, juos tarsi praplėsti ir pratęsti; Jis tai daro, tais slėpiniais suteikdamas mums malonių ir trokšdamas subrandinti mumyse tų slėpinių vaisius. Šitaip Jis nori tuos slėpinius atbaigti.

KBK 521 kontekstas

2846164 Tačiau dabar „mes čia gyvename tikėjimu, o ne regėjimu“ (2 Kor 5, 7) ir regime Dievą „lyg veidrodyje, mįslingu pavidalu, [...] iš dalies“ (1 Kor 13, 12). Apšviestas To, į kurį jis nukreiptas, tikėjimas dažnai esti išgyvenamas tamsoje. Jis gali būti išmėginamas. Pasaulis, kuriame gyvename, dažnai atrodo esąs toli nuo to, ką mums tvirtina tikėjimas; patirtas blogis ir kančia, neteisybė ir mirtis tartum prieštarauja Gerajai Naujienai; jie gali sudrumsti tikėjimą ir tapti jam pagunda.

KBK 164 kontekstas

28462516 Kadangi žmogus yra sudėtinė būtybė, dvasia ir kūnas, jame pačiame glūdi tam tikra įtampa, vyksta savotiška kova tarp „dvasios“ ir „kūno“ polinkių. Tai ne kas kita, kaip nuodėmės palikimas, jos padarinys ir kartu patvirtinimas. Tokia kova yra kasdienių dvasinių grumtynių dalis: Apaštalas neniekina ir nesmerkia kūno, kuris drauge su dvasine siela sudaro žmogaus prigimtį ir jo asmens savitumą; jam labiau rūpi moraliniu požiūriu geri arba blogi darbai, tai yra dorybės ir ydos – tie polinkiai, kurie yra klusnumo (pirmuoju atveju) arba priešinimosi (antruoju atveju) išganingam Šventosios Dvasios veikimui vaisius. Štai kodėl apaštalas rašo: „Jei gyvename Dvasia, tai ir elkimės pagal Dvasią“ (Gal 5, 25).

KBK 2516 kontekstas

28481808 Tvirtumas yra moralinė dorybė, suteikianti ištvermės sunkumuose ir pastovumo siekiant gėrio. Ji sustiprina ryžtą nepasiduoti pagundoms ir įveikti moraliniame gyvenime pasitaikančias kliūtis. Tvirtumo dorybė padeda nugalėti baimę, netgi mirties, ištverti išmėginimus ir persekiojimus. Ji skatina atsižadėti ir aukoti savo gyvybę dėl teisingo reikalo. „Mano jėga ir drąsa yra VIEŠPATS“ (Ps 118, 14). „Pasaulyje jūsų priespauda laukia, bet jūs būkite drąsūs: aš nugalėjau pasaulį!“ (Jn 16, 33).

KBK 1808 kontekstas

2849540 Jėzaus gundymas rodo, kad Dievo Sūnus yra visai ne toks Mesijas, kokiu būti Jam siūlo šėtonas ir kokio trokšta žmonės. Todėl Kristus nugalėjo gundytoją dėl mūsų: „Mes gi turime ne tokį Vyriausiąjį Kunigą, kuris negalėtų atjausti mūsų silpnybių, bet, kaip ir mes, visaip mėgintą, tačiau nenusidėjusį“ (Žyd 4, 15). Bažnyčia kiekvienais metais per keturiasdešimt gavėnios dienų vienijasi su Jėzaus dykumoje paslaptimi.

KBK 540 kontekstas

2849612 Naujosios Sandoros taurę, kurią Jėzus pirma buvo paėmęs per Paskutinę vakarienę save aukodamas, paskui priima iš Tėvo rankų agonijos metu Getsemanėje tapdamas „klusnus iki mirties“ (Fil 2, 8). Jėzus meldžiasi: „Mano Tėve, jeigu įmanoma, teaplenkia mane ši taurė...“ (Mt 26, 39). Taip Jis išreiškia savo žmogiškosios prigimties pasibaisėjimą mirtimi. Toji, kaip ir mūsų, prigimtis yra skirta amžinajam gyvenimui; bet skirtingai nuo mūsų ji tobulai apsaugota nuo nuodėmės, kuri užtraukia mirtį; tačiau pirmiausia ji prisiimta dieviškojo Asmens – „gyvybės Kūrėjo“, „Gyvojo“. Savo žmogiškąja valia sutikdamas, kad įvyktų Tėvo valia, Jis pasitinka mirtį kaip atpirkimą, kad „pats savo kūne“ užneštų „mūsų nuodėmes ant kryžiaus“ (1 Pt 2, 24).

KBK 612 kontekstas

28492612 Jėzuje prisartino „Dievo Karalystė“ (Mk 1, 15); Jis kviečia atsiversti ir tikėti, bet drauge ir budėti. Maldoje mokinys budriai laukia To, kuris yra ir kuris ateina, atmindamas Jo pirmąjį atėjimą su nužemintu kūnu ir vildamasis Jo antrojo šlovingojo atėjimo. Mokinių malda bendrystėje su jų Mokytoju yra grumtynės, ir kas malda budi, tas nepasiduoda pagundai.

KBK 2612 kontekstas

2849162 Tikėjimas yra Dievo malonės dovana žmogui. Tą neįkainojamą dovaną mes galime prarasti. Šventasis Paulius primena Timotiejui, kad kovotų „gerą kovą“, išlaikytų „tikėjimą ir gerą sąžinę. Jos atsižadėjus, kai kurių tikėjimo laivas sudužo“ (1 Tim 1, 18–19). Kad tikėjimu gyventume, augtume ir ištvertume ligi galo, turime jį maitinti Dievo žodžiu; turime melsti Viešpatį, kad sustiprintų mūsų tikėjimą, kuris „veikia meile“ (Gal 5, 6), turi būti vilties palaikomas ir įleidęs šaknis Bažnyčios tikėjime.

KBK 162 kontekstas

2850309 Jei visagalis Dievas Tėvas, darnaus ir gero pasaulio Kūrėjas, rūpinasi visais savo kūriniais, kodėl egzistuoja blogis? Į tą įkyrų ir neišvengiamą, skaudų ir paslaptingą klausimą skubaus atsakymo nepakanka. Atsakyti gali tik krikščionių tikėjimo visuma: kūrinijos gerumas, nuodėmės drama, kantri Dievo meilė, pasitinkanti žmones savo sandoromis, atperkančiu Jo Sūnaus Įsikūnijimu, Šventosios Dvasios atsiuntimu, Bažnyčios subūrimu, sakramentų galia, pagaliau kviečianti laisvus kūrinius iš anksto įsitraukti į laimingą gyvenimą, kurio jie gali – tai baisus slėpinys – iš anksto ir atsisakyti. Krikščioniškojoje Naujienoje nėra nė vienos reikšmingesnės minties, kuri bent iš dalies neatsakytų į blogio klausimą.

KBK 309 kontekstas

2851391 Mūsų pirmiesiems tėvams apsisprendžiant būti neklusniems, girdėjosi gundantis, Dievui prieštaraujantis balsas, iš pavydo įstūmęs juos į mirtį. Šventasis Raštas ir Bažnyčios tradicija jį priskiria puolusiam angelui, vadinamam šėtonu, arba velniu. Bažnyčia moko, kad iš pradžių tai buvo Dievo sukurtas geras angelas. „Nors velnias ir kiti demonai buvo Dievo sukurti iš prigimties geri, tačiau jie patys pasidarė blogi.“

KBK 391 kontekstas

2853677 Bažnyčia į Karalystės garbę įžengs tik per tas paskutines Velykas, sekdama paskui mirusį ir prisikėlusį Viešpatį. Tad Karalystė ateis ne kaip istorinis Bažnyčios triumfas nuolat jai žengiant į priekį, bet kaip Dievo pergalė kovoje su paskutiniu blogio siautėjimu; tada iš dangaus nužengs Kristaus Sužadėtinė. Po šio praeinančio pasaulio galutinio, kosminio sukrėtimo įvyks Paskutinis teismas; tai bus Dievo triumfas prieš blogio maištą.

KBK 677 kontekstas

2853490 Kad galėtų būti Gelbėtojo Motina, Marija buvo „Dievo apipilta tokio uždavinio vertomis dovanomis“. Angelas Gabrielius Apreiškimo metu ją sveikina kaip „malonėmis apdovanotąją“. Iš tiesų, kad galėtų savo tikėjimu laisvai pritarti jai apreikštam pašaukimui, ji turėjo būti pilna Dievo malonės.

KBK 490 kontekstas

2853972 Kalbą apie Bažnyčią, jos kilmę, misiją ir paskirtį geriausiai užbaigsime atsigręždami į Mariją; kontempliuodami ją, suvoksime, koks yra Bažnyčios slėpinys, koks jos „tikėjimo kelias“ ir kokia ji bus baigusi žemės kelionę, kai, „švenčiausiosios ir nedaliosios Trejybės garbei“ susibūrusi „į vieną Dievo tautą“,, sutiks tą, kurią gerbia kaip savo Viešpaties ir savo pačios Motiną: Kaip danguje jau pašlovinta kūnu ir siela Jėzaus Motina yra būsimajame amžiuje atbaigsimos Bažnyčios paveikslas ir pradžia, taip šioje žemėje, kol ateis Viešpaties diena, ji šviečia keliaujančiajai Dievo tautai kaip tikros vilties ir paguodos ženklas.

KBK 972 kontekstas

28542632 Krikščioniškajame prašyme svarbiausia yra trokšti ir ieškoti ateinančios Dievo karalystės; taip yra mokęs Jėzus. Reikia laikytis ir prašymų hierarchijos: iš pradžių melsti Dievo karalystės, po to – ko reikia, kad ją priimtume ir prisidėtume prie jos atėjimo. Apaštalų bendruomenė melsdavosi, kad gebėtų bendradarbiauti su Kristaus ir Šventosios Dvasios misija, kuri dabar yra ir Bažnyčios misija. Didžiojo apaštalo šv. Pauliaus malda mums rodo, kaip krikščionių maldą turi gaivinti dieviškasis rūpinimasis visomis Bažnyčiomis. Kiekvienas pakrikštytasis malda prisideda prie Dievo karalystės atėjimo.

KBK 2632 kontekstas

28541041 Žinia apie Paskutinį teismą ragina atsiversti, kol Dievo dar duotas žmonėms „palankus metas“, „išganymo diena“ (2 Kor 6, 2). Ji įkvepia šventos Dievo baimės. Ji skatina siekti Dievo karalystės teisybės. Ji teikia „palaimintosios vilties“ (Tit 2, 13), jog sugrįš Viešpats, kuris „ateis, kad pasirodytų garbingas savo šventuosiuose ir nuostabus visuose, kurie įtikėjo“ (2 Tes 1, 10).

KBK 1041 kontekstas

28552760 Labai greitai liturgijoje Viešpaties maldą tapo įprasta užbaigti doksologija: „Nes tavo galybė ir garbė per amžius.“ Apaštališkosios konstitucijos dar prideda pradžioje žodį „valdžia“,; tokia formulė šiandien pateikiama ekumeninėje maldoje. Bizantijos tradicija prieš žodį „garbė“ priduria: „Tėvo ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios“. Romos mišiole paskutinis prašymas papildomas dar viena perspektyva – palaimingos vilties ir mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus atėjimo laukimu. Po to eina visų susirinkusiųjų pritarimo šūksnis arba tęsiama apaštališkųjų konstitucijų doksologija.

KBK 2760 kontekstas

28561061 Tikėjimo simbolis, kaip ir paskutinė Šventojo Rašto knyga, baigiamas hebrajišku žodžiu Amen. Tas žodis dažnai aptinkamas Naujojo Testamento maldų pabaigoje. Ir Bažnyčia savo maldas baigia žodžiu Amen.

KBK 1061 kontekstas

28561062 Hebrajų kalboje žodis Amen turi tą pačią šaknį kaip ir žodis „tikėti“. Ta šaknis reiškia tvirtumą, patikimumą, ištikimybę. Tad suprantama, kodėl „Amen“ gali reikšti Dievo ištikimybę mums ir mūsų pasitikėjimą Juo.

KBK 1062 kontekstas

28561063 Pranašo Izaijo knygoje randame posakį „tiesos Dievas“, paraidžiui „Amen Dievas“, tai yra Dievas, ištikimai vykdantis savo pažadus: „Kas tik krašte laimės sau norės, palaimos Dievo, kurio vardas 'Amen', sau linkės“ (Iz 65, 16). Mūsų Viešpats dažnai vartoja žodį „Amen“, kartais net pakartoja jį, taip pabrėždamas savo mokymo patikimumą, savo autoritetą, pagrįstą Dievo tiesa.

KBK 1063 kontekstas

28561064 Tad Tikėjimo simbolio pabaigos žodžiu „Amen“ kartojamas ir patvirtinamas jo pirmasis žodis: „Tikiu“. Tikėti reiškia sakyti „Amen“ Dievo žodžiams, pažadams, įsakymams – visiškai pasitikėti Tuo, kuris yra begalinės meilės ir tobulos ištikimybės „Amen“. Tada kasdienis krikščionio gyvenimas tampa „Amen“, tariamu tam „Tikiu“, kuris išpažintas per Krikštą: Tavasis Tikėjimo simbolis tebūna tau tarytum veidrodis. Įsižiūrėk į jį ir įsitikink, ar tikrai tiki visa, ką pareiškei tikįs. Kasdien džiaukis savo tikėjimu.

KBK 1064 kontekstas

28561065 Jėzus Kristus pats yra „Amen“ (Apr 3, 14). Jis yra galutinis Tėvo meilės mums „Amen“; Jis perima ir užbaigia mūsų „Amen“ Tėvui: „Kiek tik yra Dievo pažadų, jie yra jame 'taip'. Todėl per jį skamba ir mūsų 'Amen' Dievo garbei“ (2 Kor 1, 20): Per Jį, su Juo ir Jame, tau, visagali Dieve Tėve, su Šventąja Dvasia visa garbė ir šlovė per amžius. AMEN.

KBK 1065 kontekstas

KBKS nuorodos

2803-2806, 2857587. Kokia yra Viešpaties maldos sandara?

Ją sudaro septyni prašymai Dievui Tėvui. Pirmi trys, veikiau teologiškojo pobūdžio, veda mus pas jį dėl jo šlovės: meilei būdinga galvoti pirmiausia apie mylimąjį. Jais parodoma, ko pirmiausia turėtume jo prašyti: jo vardo pašventinimo, jo karalystės atėjimo, jo valios įgyvendinimo. Paskutiniais keturiais prašymais gailestingumo Tėvui pateikiami mūsų vargai ir lūkesčiai. Mes prašome, kad jis pamaitintų mus, atleistų mums, palaikytų mus gundomus ir išlaisvintų iš piktojo.

KBKS 587 kontekstas

2816-2821, 2859590. Ko prašo Bažnyčia, melsdama: „Teateinie tavo karalystė“?

Bažnyčia maldauja galutinio Dievo karalystės atėjimo, šlovingai grįžtant Kristui. Tačiau Bažnyčia taip pat meldžia, kad Dievo karalystė jau dabar augtų per žmonių pašventinimą Dvasioje ir per jų įsipareigojimą tarnauti teisingumui bei taikai, vadovaujantis palaiminimais. Toks prašymas yra Dvasios ir Sužadėtinės šauksmas: „Ateik, Viešpatie Jėzau!“ (Apr 22, 20).

KBKS 590 kontekstas

2822-2827, 2860591. Kodėl prašoma: „Teesie tavo valia kaip danguje, taip ir žemėje“?

Tėvas nori, „kad visi žmonės būtų išganyti“ (1 Tim 2, 4). Todėl Jėzus atėjo tobulai įvykdyti išganomosios Tėvo valios. Meldžiame Dievą Tėvą suvienyti mūsų valią su jo Sūnaus valia Švenčiausiosios Mergelės Marijos ir šventųjų pavyzdžiu. Prašome, kad šis geranoriškas planas būtų iki galo įgyvendintas žemėje taip, kaip jau įgyvendintas danguje. Būtent melsdamiesi galime suvokti „Dievo valią“ (Rom 12, 2) ir įgyti „ištvermės įvykdyti Dievo valią“ (plg. Žyd 10, 36).

KBKS 591 kontekstas

2828-2834, 2861592. Kokia yra prašymo: „Kasdienės mūsų duonos duok mums šiandien“ prasmė?

Kaip vaikai su visišku pasitikėjimu prašydami Dievo kasdienio maisto gyvybei palaikyti, pripažįstame, kad Dievas, mūsų Tėvas, gerumu pranoksta bet kokį gerumą. Taip pat prašome malonės išmokti elgtis taip, kad remiantis teisingumu ir dalijantis vienų perteklius tenkintų kitų poreikius.

KBKS 592 kontekstas

2835-2837, 2861593. Kokia yra grynai krikščioniška šio prašymo prasmė?

Kadangi „žmogus gyvas ne viena duona, bet ir kiekvienu žodžiu, kuris išeina iš Dievo lūpų“ (Mt 4, 4), šis prašymas taip pat susijęs su Dievo žodžio, Eucharistijoje priimamo Kristaus Kūno ir Šventosios Dvasios alkiu. Visiškai pasitikėdami to prašome šiandien, t. y. Dievo šiandienybėje, ir tai mums dovanojama pirmiausia Eucharistijoje, kuri yra išankstinis dalyvavimas ateisiančios Karalystės pokylyje.

KBKS 593 kontekstas

2838-2839, 2862594. Kodėl sakome: „Atleisk mums mūsų kaltes, kaip ir mes atleidžiame savo kaltininkams“?

Prašydami Dievo Tėvo atleisti, pripažįstame, kad esame jam nusidėję. Kartu išpažįstame jo gailestingumą, nes jo Sūnuje ir per sakramentus „mes turime atpirkimą, nuodėmių atleidimą“ (Kol 1, 14). Tačiau mūsų prašymas bus išklausytas tik tada, kai mes savo ruožtu prieš tai būsime atleidę.

KBKS 594 kontekstas

2840-2845, 2862595. Kaip įmanoma atleisti?

Gailestingumas gali įsiskverbti į mūsų širdį tik tada, kai patys mokame atleisti – net savo priešams. Žmogui atrodo, jog tokio reikalavimo patenkinti neįmanoma, tačiau širdis, atsiverianti Šventajai Dvasiai, gali mylėti kaip Kristus iki kraštutinės ribos, paversti nuoskaudą užuojauta, o įžeidimą – užtarimu. Atleidimas dalyvauja dieviškajame gailestingume ir yra krikščioniškosios maldos viršūnė.

KBKS 595 kontekstas

2846-2849, 2863596. Ką reiškia: „Neleisk mūsų gundyti“?

Prašome Dievo Tėvo nepalikti mūsų vienų gundymo galiai. Prašome Šventosios Dvasios išmokyti skirti, viena vertus, išmėginimą, leidžiantį mums augti gėriu, ir pagundą, vedančią į nuodėmę bei mirtį, antra vertus, buvimą gundomam ir pritarimą gundymui. Šis prašymas suvienija mus su Jėzumi, pagundą įveikusiu malda. Juo meldžiama budrumo ir ištvermės iki galo malonės.

KBKS 596 kontekstas

2850-2854, 2864597. Kodėl užbaigiame prašymu: „Bet gelbėk mus nuo piktojo“?

Piktasis žymi šėtono asmenį, Dievo priešininką, kuris yra viso pasaulio suvedžiotojas (plg. Apr 12, 9). Pergalę prieš velnią Kristus jau pasiekė. Tačiau mes meldžiame, kad iš šėtono ir jo darbų būtų išlaisvinta žmonijos šeima. Taip pat prašome brangios ramybės dovanos ir malonės ištvermingai laukti Kristaus, galutinai išlaisvinsiančio mus iš piktojo, atėjimo.

KBKS 597 kontekstas

YC nuorodos

KBK išnašos

55Plg. Lk 22, 15; 12, 50.

56Plg. 1 Kor 15, 28.

57Plg. Ps 111, 9; Lk 1, 49.

58Plg. Ps 8; Iz 6, 3.

59Plg. Ps 8, 6.

60Plg. Rom 3, 23.

61Plg. Žyd 6, 13.

62Plg. Iš 3, 14.

63Plg. Iš 19, 5–6.

64Plg. Kun 19, 2: „Būkite šventi, nes aš Viešpats, jūsų Dievas, esu šventas.“

65Plg. Ez 20; 36.

66Plg. Mt 1, 21; Lk 1, 31.

67Plg. Jn 8, 28; 17, 8; 17, 17–19.

68Plg. Ez 20, 39; 36, 20–21.

69Plg. Jn 17, 6.

70Plg. Fil 2, 9–11.

71Šv. Kiprijonas Kartaginietis, De dominica Oratione, 12: CCL 3A, 96–97 (PL 4, 544).

72Plg. Ez 36, 20–22.

73Šv. Petras Auksažodis, Sermo 71, 4: CCL 24A, 425 (PL 52, 402).

74Tertulijonas, De oratione, 3, 4: CCL 1, 259 (PL 1, 1259).

75Plg. Jn 14, 13; 15, 16; 16, 24. 26.

76Šv. Kiprijonas Kartaginietis, De dominica Oratione, 13: CCL 3A, 97 (PL 4, 545).

77Tertulijonas, De oratione, 5, 2–4: CCL 1, 260 (PL 1, 1261–1262).

78Plg. Tit 2, 13.

79IV Eucharistijos malda, 118, in: Romos mišiolas, I Pagrindinis mišiolas, Kaunas–Vilnius, 1987, p. 488.

80Plg. Gal 5, 16–25.

81Šv. Kirilas Jeruzalietis, Catecheses mystagogicae, 5, 13: SC 126, 162 (PG 33, 1120).

82Plg. Vatikano II Susirinkimas, Pastorac. konst. Gaudium et spes, 22: AAS 58 (1966) 1042–1044; Ibid., 32: AAS: 58 (1966) 1051; Ibid., 39: AAS 58 (1966) 1057; Ibid., 45: AAS 58 (1966) 1065–1066; Paulius VI, Apašt. parag. Evangelii nuntiandi, 31: AAS 68 (1976) 26–27.

83Plg. Jn 17, 17–20.

84Plg. Mt 5, 13–16; 6, 24; 7, 12–13.

85Plg. Mt 18, 14.

86Plg. Jn 13, 34; 1 Jn 3; 4; Lk 10, 25–37.

87Plg. Ps 40, 8–9.

88Plg. Jn 4, 34; 5, 30; 6, 38.

89Plg. Jn 8, 29.

90Origenas, De oratione, 26, 3: GCS 3, 361 (PG 11, 501).

91Šv. Jonas Auksaburnis, In Matthaeum homilia 19, 5: PG 57, 280.

92Plg. Rom 12, 2; Ef 5, 17.

93Plg. Žyd 10, 36.

94Plg. 1 Jn 5, 14.

95Plg. Lk 1, 38. 49.

96Šv. Augustinas, De sermone Domini in monte, 2, 6, 24: CCL 35, 113 (PL 34, 1279).

97Plg. Mt 6, 25–34.

98Plg. 2 Tes 3, 6–13.

99Šv. Kiprijonas Kartaginietis, De dominica Oratione, 21: CCL 3A, 103 (PL 4, 551).

100Plg. Lk 16, 19–31.

101Plg. Mt 25, 31–46.

102Plg. Vatikano II Susirinkimas, Dekr. Apostolicam actuositatem, 5: AAS 58 (1966) 842.

103Plg. 2 Kor 8, 1–15.

104Plg. E traditione benedictina. Plg. Šv. Benediktas, Regula, 20: CSEL 75, 75–76 (PL 66, 479–480); Ibid., 48: CSEL 75, 114–119 (PL 66, 703–704).

105Priskiriama šv. Ignacui Lojolai; plg. Petrus de Ribadeneyra, Tractatus de modo gubernandi sancti Ignatii, c. 6, 14: MHSI 85, 631.

106Plg. Įst 8, 3.

107Plg. Jn 6, 26–58.

108Plg. Mt 6, 34; Iš 16, 19.

109Šv. Ambraziejus, De sacramentis, 5, 26: CSEL 73, 70 (PL 16, 453).

110Plg. Iš 16, 19–21.

111Plg. 1 Tim 6, 8.

112Šv. Ignotas Antiochietis, Epistula ad Ephesios, 20, 2: SC 10bis, 76 (Funk 1, 230).

113Plg. Jn 6, 53–56.

114Šv. Augustinas, Sermo 57, 7, 7: PL 38, 389–390.

115Plg. Jn 6, 51.

116Šv. Petras Auksažodis, Sermo 67, 7: CCL 24A, 404–405 (PL 52, 402).

117Plg. Lk 15, 11–32.

118Plg. Lk 18, 13.

119Plg. Ef 1, 7.

120Plg. Mt 26, 28; Jn 20, 23.

121Plg. 1 Jn 4, 20.

122Plg. Mt 5, 23–34; 6, 14–15; Mk 11, 25.

123Plg. Fil 2, 1. 5.

124Plg. Jn 13, 1.

125Plg. Mt 18, 23–35.

126Plg. Mt 5, 43–44.

127Plg. 2 Kor 5, 18–21.

128Plg. Jonas Paulius II, Encikl. Dives in misericordia, 14: AAS 72 (1980) 1221–1228.

129Plg. Mt 18, 21–22; Lk 17, 3–4.

130Plg. 1 Jn 3, 19–24.

131Plg. Mt 5, 23–24.

132Šv. Kiprijonas Kartaginietis, De dominica Oratione, 23: CCL 3A, 105 (PL 4, 535–536).

133Plg. Mt 26, 41.

134Plg. Lk 8, 13–15; Apd 14, 22; 2 Tim 3, 12.

135Plg. Rom 5, 3–5.

136Plg. Jok 1, 14–15.

137Origenas, De oratione, 29, 15 ir 17: GCS 3, 390–391 (PG 11, 541–544).

138Plg. Mt 4, 1–11.

139Plg. Mt 26, 36–44.

140Plg. Mk 13, 9. 23. 33–37; 14, 38; Lk 12, 35–40.

141Plg. Jn 17, 11.

142Plg. 1 Kor 16, 13; Kol 4, 2; 1 Tes 5, 6; 1 Pt 5, 8.

143Plg. Jonas Paulius II, Apašt. parag. Reconciliatio et paenitentia, 16: AAS 77 (1985) 214–215.

144IV Eucharistijos malda, 123, in: Romos mišiolas, I Pagrindinis mišiolas, Kaunas–Vilnius, 1987, p. 491.

145Šv. Ambraziejus, De sacramentis, 5, 30: CSEL 73, 71–72 (PL 16, 454).

146Plg. Jn 14, 30.

147Plg. Jn 12, 31; Apr 12, 10.

148Plg. Apr 12, 13–16.

149Plg. Apr 1, 4.

150Komunija, 126, in: Romos mišiolas, I Pagrindinis mišiolas, Kaunas–Vilnius, 1987, p. 496.

151Plg. Apr 1, 6; 4, 11; 5, 13.

152Plg. Lk 4, 5–6.

153Plg. 1 Kor 15, 24–28.

154Plg. Lk 1, 38.

155Šv. Kirilas Jeruzalietis, Catecheses mystagogicae, 5, 18: SC 126, 168 (PG 33, 1124).