Kas yra malda?. KBK | KATEKIZMAS.LT

Kas yra malda?

Man malda – tai širdies polėkis, tai paprastas į Dangų nukreiptas žvilgsnis, tai padėkos arba meilės šauksmas išbandymo arba džiaugsmo valandą.¹

Malda kaip Dievo dovana

2559^S-534^Y-469^Y-496„Malda yra sielos pakilimas į Dievą arba prašymas iš Dievo jo valią atitinkančių gėrybių.“² Iš kur kyla malda? Iš mūsų puikybės ir didelių norų ar iš nuolankios ir sugrudusios širdies „gelmių“ (Ps 130, 1)? Kas save žemina, bus išaukštintas.³ Maldos pamatas yra nusižeminimas.2613 2736 „Mes juk nežinome, ko turėtume deramai melsti“ (Rom 8, 26). Norint gauti maldos dovaną, reikia būti nusižeminusiam. Prieš Dievą žmogus yra elgeta.⁴

2560^S-534^Y-469„Jei tu pažintum Dievo dovaną!“ (Jn 4, 10). Maldos stebuklas pasirodo kaip tik ten, prie šulinių, kur ateiname ieškoti vandens: ten Kristus pasitinka kiekvieną žmogų; Jis pirmas ieško mūsų ir paprašo: „Duok man gerti“ (Jn 4, 7). Jėzus yra ištroškęs, Jo prašymas kyla iš mūsų trokštančio Dievo gelmių. Žinome mes tai ar ne, bet maldoje susiduria ir Dievo, ir mūsų troškulys. Dievas trokšta, kad mes Jo trokštume.⁵

2561^S-534^Y-469„Rasi pati būtum jį prašiusi, ir jis tau būtų gyvojo vandens davęs!“ (Jn 4, 10). Mūsų prašomoji malda paradoksaliu būdu yra atsakas: atsakas į gyvojo Dievo skundą: „Mane, gyvojo vandens šaltinį, jie paliko ir išsikasė vandens talpyklas – kiauras talpyklas, nelaikančias vandens“ (Jer 2, 13), tikėjimo atsakas į neužtarnautą išganymo pažadą,⁶ meilės atsakas į vienatinio Sūnaus troškulį.⁷

Malda kaip Sandora

2562^S-534^Y-469Iš kur kyla žmogaus malda? Kad ir kokie būtų maldos žodžiai ar gestai, visada meldžiasi visas žmogus. Bet Šventasis Raštas, nusakydamas vietą, iš kurios veržiasi malda, kartais mini sielą arba dvasią, o dažniausiai (daugiau negu tūkstantį kartų) – širdį. Meldžiasi širdis. Jei širdis toli nuo Dievo, malda lieka tuščia.

2563^S-534^Y-469368Širdis yra buveinė, kurioje esu, kurioje gyvenu (pasak semitų ar biblinio pasakymo: į kurią „nužengiu“). Ji yra mūsų slaptasis centras, nesuvokiamas nei mūsų protui, nei kitiems žmonėms; vien tik Dievo Dvasia gali ją ištirti ir pažinti. Tai vieta, kurioje gimsta mūsų giliausių vidinių siekių diktuojami sprendimai, tiesos vieta, kurioje pasirenkame gyvenimą ar mirtį, 2699 1696susitikimų vieta, kadangi, būdami Dievo paveikslas, gyvename ne be santykio su Juo: širdis yra Sandoros vieta.

2564^S-534^Y-469Krikščioniškoji malda yra Dievo ir žmogaus Sandoros Kristuje ryšys. Joje veikia ir Dievas, ir žmogus; ji kyla iš Šventosios Dvasios ir iš mūsų; suvienyta su žmogumi tapusio Dievo Sūnaus žmogiškąja valia, ji visa nukreipta į Tėvą.

Malda kaip bendrystė

2565^S-534^Y-469Naujojoje Sandoroje malda yra gyvas Dievo vaikų ryšys su be galo geru jų Tėvu, su Jo Sūnumi Jėzumi Kristumi ir su Šventąja Dvasia. Dievo karalystės malonė yra 260„visos Švenčiausiosios Trejybės vienybė su visa [žmogaus] dvasia“⁸. Tad maldos gyvenimas yra nuolatinis buvimas Triskart Švento Dievo akivaizdoje ir bendrystė su Juo. Ta gyvenimo bendrystė yra visuomet galima, nes Krikštu mes tapome viena su Kristumi.⁹ Būdama bendrystėje su Kristumi ir plisdama Jo Kūne – Bažnyčioje,792 malda tampa krikščioniška. Jos matmenys tada tokie pat, kaip Kristaus meilės.¹⁰

KBK nuorodos

25592613 Šv. Lukas perteikė mums tris svarbiausius palyginimus apie maldą: Pirmame palyginime apie įkyrų draugą esame raginami atkakliai melstis: „Belskite, ir jums bus atidaryta.“ Tam, kuris taip meldžiasi, Tėvas iš dangaus suteiks visa, ko jam reikia, ypač Šventąją Dvasią, turinčią visas dovanas. Antrame palyginime apie įkyrią našlę dėmesio centre atsiduria dar viena maldos ypatybė: melstis visada būtina nenuilstamai, kantriai tikint. „Bet ar atėjęs Žmogaus Sūnus beras žemėje tikėjimą?“ Trečiame palyginime apie fariziejų ir muitininką maldos šerdimi laikomas nusižeminimas: „Dieve, būk gailestingas man nusidėjėliui.“ Ta malda Bažnyčia nepaliaujamai meldžiasi: tai „Kyrie eleison!“

KBK 2613 kontekstas

25592736 Ar esame įsitikinę, jog „nežinome, ko turėtume deramai melsti“ (Rom 8, 26)? Ar prašome Dievą „tinkamų gėrybių“? Mums dar neprašius, mūsų Tėvas gerai žino, ko mums reikia, bet Jis laukia mūsų prašymo, nes Jo vaikų kilnumas glūdi laisvėje. Tad reikia melstis su Jo laisvės Dvasia, kad iš tikrųjų galėtume pažinti tai, ko Jis trokšta.

KBK 2736 kontekstas

2563368 Dvasinė Bažnyčios tradicija įsakmiai mini ir širdį bibline „būties gelmių“ (plg. Jer 31, 33) – asmens vidinio apsisprendimo už ar prieš Dievą – prasme.

KBK 368 kontekstas

25632699 Kiekvieną žmogų Viešpats veda tokiais keliais ir taip, kaip Jam patinka. Kiekvienas tikintysis irgi Jam atsiliepia savo širdies balsu ir savaip išsakoma asmenine malda. Tačiau krikščioniškoji tradicija puoselėja tris svarbiausias maldos gyvenimo formas: žodinę maldą, meditaciją ir kontempliatyviąją maldą. Visų jų svarbiausias bendras bruožas yra širdies susikaupimas. Tas budėjimas laikantis Dievo žodžio ir būnant Dievo akivaizdoje leidžia toms trims formoms būti iškiliais maldos gyvenimo tarpsniais.

KBK 2699 kontekstas

25631696 Kristaus kelias veda „į gyvenimą“ (Mt 7, 14), priešingas kelias – „į pražūtį“ (Mt 7, 13). Evangelijos palyginimas apie du kelius visada aptinkamas Bažnyčios katechezėje. Jis parodo, kokie svarbūs mūsų išganymui yra moraliniai sprendimai. „Yra du keliai, vienas gyvenimo kelias, o kitas mirties kelias, ir jie yra didžiai skirtingi.“

KBK 1696 kontekstas

2565260 Galutinis visos dieviškosios ekonomijos tikslas yra tobulas kūrinių susivienijimas su Palaimingąja Trejybe. Tačiau esame kviečiami jau dabar tapti Švenčiausiosios Trejybės buveine. Viešpats sako: „Jei kas mane myli, laikysis mano žodžio, ir mano Tėvas jį mylės; mes pas jį ateisime ir apsigyvensime“ (Jn 14, 23). O mano Dieve, mano garbinamoji Trejybe, padėk man visiškai save pamiršti, kad, Tavo palaikoma, būčiau rami ir taiki, lyg mano siela jau būtų amžinybėje; niekas tenedrumsčia mano ramybės ir teneatskiria nuo Tavęs, o mano Nekintamoji, bet kiekviena valandėlė tepanardina mane vis giliau tavojon paslaptin! Nuramink mano sielą. Sukurk joje savo dangų, Tau mielą būstą ir poilsio vietą. Tegu niekada nepaliksiu joje Tavęs vienos, bet būsiu ten visa, budėdama savo tikėjime, visa garbinanti, visa atsidavusi Tavo kuriamajam veikimui.

KBK 260 kontekstas

2565792 Kristus yra „Kūno – Bažnyčios Galva“ (Kol 1, 18). Juo prasideda kūrimas ir Atpirkimas. Iškeltas į Tėvo garbę, Jis „visame kame turi pirmenybę“ (Kol 1, 18), ypač Bažnyčioje, per kurią viskam viešpatauja.

KBK 792 kontekstas

KBKS nuorodos

YC nuorodos

KBK išnašos

1Šv. Kūdikėlio Jėzaus Teresė, Manuscrit C, 25r, in: Manuscrits autobiographiques, Paryžius, 1992, p. 389–390.

2Šv. Jonas Damaskietis, Expositio fidei, 68 [De fide orthodoxa 3, 24]: PTS 12, 167 (PG 94, 1089).

3Plg. Lk 18, 9–14.

4Plg. Šv. Augustinas, Sermo 56, 6, 9, ed. P. Verbraken: Revue Bénédictine 68 (1958) 31 (PL 38, 381).

5Plg. Šv. Augustinas, De diversis quaestionibus octoginta tribus, 64, 4: CCL 44A, 140 (PL 40, 56).

6Plg. Jn 7, 37–39; Iz 12, 3; 51, 1.

7Plg. Jn 19, 28; Zch 12, 10; 13, 1.

8Šv. Grigalius Nazianzietis, Oratio 16, 9: PG 35, 945.

9Plg. Rom 6, 5.

10Plg. Ef 3, 18–21.